Jürgen Spieß
Dostojevskis – 20 amžiaus pranašas
"Ilgą laiką 20 amžiaus pranašu buvo laikomas Marxas. Šiandien matome, jog jo pranašysčių išsipildymo dar teks palaukti ir kad tikrasis pranašas buvo Dostojevskis. Būtent jis išpranašavo didžiųjų inkvizitorių atėjimą į valdžią ir jų triumfą prieš teisingumą. Aš tebuvau dvidešimties, kai pirmą kartą perskaičiau tą kūrinį, tačiau tuo metu patirtas sukrėtimas neapleidžia manęs iki šios dienos, jau praėjus ir kitiems dvidešimčiai metų. Iš pradžių aš Dostojevskį pamilau dėl to, kad jis man atskleidė žmogiškosios esybės paslaptis, bet, bėgant laikui ir vis žiauriau išgyvenant savo laiko dvasią, aš Dostojevskį pamilau kaip žmogų, kuris giliausiai patyrė ir atvaizdavo mūsų istorinį likimą. Man Dostojevskis visų pirma yra rašytojas, kuris daug anksčiau už Nietzsche atpažino ir apibūdino dabarties nihilizmą bei numatė siaubingus, tiesiog beprotiškus jo padarinius, taip pat bandė nurodyti išsigelbėjimo kelią. Taip pat žmogus, kuris rašė, kad krikščioniškosios Dievo ir nemirtingumo idėjos yra tos pačios, kaip ir socializmo, tik pateikiamos iš skirtingų perspektyvų; žmogus, kuris buvo įsitikinęs, jog šią akimirką civilizacija reikalautų to išsigelbėjimo visiems arba nė vienam; tačiau kuris taip pat žinojo, kad tas išsigelbėjimas niekuomet nepalies visų, jei liks nepastebėta bent viena vienintelė kančia".
Ne vienas, paskaitęs Dostojevskio kūrinius ir atpažinęs save jų personažuose – susiskaidžiusiuose, trokštančiuose laisvės, sukrėstuose kitų pažeminimo ir kančių – pasijunta kaip Camus. Taip pat ne vienas lieka nustebęs praėjusio šimtmečio žmogaus gebėjimu numatyti mūsų laikų istoriją. Dostojevskis pranašiškai kalbėjo apie "nihilizmo aušrą" bei bandė rasti atsakymus, kaip nihilizmo laikais išlikti ir išsigelbėti.
Dostojevskis – tai vienas iš rašytojų, labiausiai veikusių 20 a. literatūros, filosofijos, teologijos mąstytojus. Solženicynas vieno iš apdovanojimų įteikimo metu savo kalboje teigė, kad 19 a. neturi kito žmogaus, taip aiškiai išpranašavusio totalitarinių valstybių atsiradimą, kaip Dostojevskis.
Iš Dostojevskio kūrinių matosi, kad jo mąstymui didelę įtaką padarė Naujasis Testamentas. Jo mokymas rašytoją vedė visą gyvenimą.
Ištremtas į katorgą, 1850 metais Omske Dostojevskis dovanų gavo Naująjį Testamentą. Nelaisvėje tai buvo vienintelė leidžiama skaityti knyga. Dovanotą egzempliorių rašytojas išsaugojo iki mirties. Naujajame Testamente jis rado atsakymus į didžiuosius savo gyvenimo klausimus: kaip gyventi žmogui šiame pasaulyje? Ar egzistuoja išsigelbėjimas dabarties klaidų ir nežinomybės akivaizdoje?
Kai kurios pagrindinės Naujojo Testamento mintys atsispindi ir Dostojevskio kūryboje. Keturias iš jų norėčiau paminėti ir pakomentuoti.
1) Nuo abejonių į tikėjimą
Literatūros kritikas Michailas Bachtinas Dostojevskio kūrybą vadina "daugiabalse". Tai reiškia, kad egzistuoja ir nekrikščioniškos, arba antikrikščioniškos pozicijos, bet svarbiausia, lygiasvorės ir lygiavertės kitų atžvilgiu. Būtent tai patraukė Camus ir Nietzsche, nes jie galėjo pasijusti neignoruojami bei suprasti.
Dostojevskio gyvenime būta nemažai nusivylimo ir abejonių – tiek intelektinių, tiek egzistencinių. Inscenizuotos mirties bausmės Sankt-Peterburge išgyvenimas, katorga Sibire, sunki liga (epilepsija), be to, ankstyva pirmosios žmonos ir dviejų vaikų mirtis – visa tai padarė didelę įtaką jo gyvenimui. Su tiek kančios išgyvenimų jis negalėjo ir nenorėjo likti vienas, jis jungė visa tai su Dievo, Jėzaus Kristaus bei jo prisikėlimo suvokimu.
Ateizmas, pasak Dostojevskio, yra ne tiek abejonės reikalas, kiek abejingumo. Pavyzdžiui, "Demonuose" du kartus cituojama eilutė iš Apreiškimo Jonui: "O, kad būtum arba šaltas, arba karštas! Bet... esi drungnas...". Būtent tas drungnumas, abejingumas ir yra pagrindinė žmonių problema.
Didieji Naujojo Testamento abejotojai yra Natanaelis ir Tomas. Bet dėl abejojimo Kristus jų nebara. Į skeptišką Natanaelio klausimą "ar iš Nazareto gali būti kas gero?" Jėzus atsako: "Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos". Nei Natanaelis, nei Tomas nėra abejingi. Pripažinę tiesą apie Jėzų, jie įtiki.
2) Žmogaus susiskaidymas
Kokiu būdu susiskaidęs žmogus tampa vientisas? Tai vienas iš svarbiausių Dostojevskio klausimų, kurį jis kelia ne vien tik "Antrininke". Raskolnikovas (raskol – perskėlimas) – perskeltas, atskeltas, atskilęs nuo šeimos, tautos ir nuo Bažnyčios. Kiekvieną kartą, kai Dostojevskis kalba apie susiskaidžiusį asmenį, mini ir atgailą.
Pagrindinė tėvo Zosimos "Broliuose Karamazovuose" mintis būtent ir yra: žmogus privalo stengtis neužmiršti atgailos. Nenorinčiam atsikratyti gyvenimo netiesos pagelbėti neįmanoma. Toks žmogus nepajėgs sugrįžti ir pas mylintį Dievą.
Įdomu yra tai, kad Dostojevskio personažų atgaila ir atsivertimas vyksta bet kokioje jų gyvenimo situacijoje, nepriklausomai nuo veiksmų ir kaltės dydžio. Ne vienos Dostojevskio romanų šeimos istorija – vien blogis ir sugedimas. Kai kurių šeimų narių santykių net negalima pavadinti santykiais. Visi pagrindiniai personažai jauni, neturintys nė trisdešimties. Tai gyvenimo apsisprendimų amžius. Tačiau radikaliai keistis gali ir vyresnieji, kai kurie tai padaro prieš pat mirtį.
Štai Stavroginas, Thomo Manno pavadintas mįslingiausiu pasaulio literatūros personažu, yra ypatingai susiskaidžiusi asmenybė. Jis lengvai pritraukia kitus žmones, daro jiems stiprią įtaką, tačiau nepajėgus keistis, gailėtis, mylėti kitą, prie jo prisirišti. Tai besiblaškantis skeptikas, gyvenimą baigiantis mirtimi.
O šis atvejis iš Dostojevskio gyvenimo pabaigos dar kartą pailiustruoja rašytojo mintis apie žmonių keitimąsi bei atsivertimą: Dostojevskis, jausdamas, jog artinasi mirtis, pasikvietė savo žmoną ir vaikus ir liepė balsiai paskaityti palyginimą apie sūnų palaidūną iš Luko 15. Tai buvo jo savotiškas testamentas. Po skaitymo jis pridūrė: tėvai myli savo vaikus, bet Dievas mus myli daug labiau, negu yra pati didžiausia tėvų meilė savo vaikams. Gręžtis į Dievą mes galime bet kurioje savo gyvenimo situacijoje, nesvarbu, kaip toli nuo jo būtume.
3) Žmogaus laisvė
Atgaila ir atsivertimas yra apsisprendimo reikalas, taigi ir žmogaus laisvės reikalas. Žmogus laisvas rinktis pasilikti savo gyvenimo klystkelyje arba iš jo išeiti.
Rinkdamasis vieną ar kitą pusę, kiekvienas priverstas sau atsakyti į vieną svarbų klausimą: likti prie savo gyvenimo idėjos ar ieškoti tikro gyvenimo? Kartais žmonės susikuria savo pasaulio suvokimo, gyvenimo jame ir netgi įtakos darymo sistemas. Ir jeigu jų tvirtai ir nuosekliai laikosi, tikrojo gyvenimo tokiems nematyti. Kitaip, pvz., su Raskolnikovu iš "Nusikaltimo ir bausmės". Sutikęs ir pamilęs Sonią, jis atranda jėgų keisti savo gyvenimą ir apskritai gyventi.
Pažymėtina, kad tėvas Zosima iš "Brolių Karamazovų" įtaką daro ne idėjomis ar teorijomis, o gyvenimo istorijomis, pasakojimais apie tikrus dalykus.
Atsakymų apie kančią ir Dievo meilę reikia ieškoti ne teorijoje, bet gyvenime, žmonėse, patyrusiuose kančią ir beviltiškumą ir nepalūžusiuose.
Naujojo Testamento esmę sudaro taip pat ne sausos teorijos, bet Jėzaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas iš numirusių.
Dar vienas labai svarbus klausimas, į kurį žmogus privalo sau atsakyti: ar jis kaip žmogus pats nori būti Dievu, ar sutinka priimti, kad Dievas tapo žmogumi – dėl jo? Noras būti tokiam kaip Dievas – tai kiekvieno gyvenimo konfliktas. Visuose didžiuosiuose Dostojevskio kūriniuose vaizduojama žmogžudystė. Anot Berdiajevo, kito žmogaus nužudyme būtent geriausiai ir atsiskleidžia minėtoji mintis, jog ne Dievas, o žmogus valdo situaciją, jis viešpats, jis turi galią pabaigti kito gyvenimą. Nusikalstantis žmogus taikosi į Dievo vietą.
4) Jei Dievo nėra, tai viskas galima
Ši Dostojevskio tezė labai sužavėjo Sartre’ą, ir jis ją pasirinko savo egzistencializmo šūkiu. Žmogus, manantis, jog Dievo nėra, skirsto visuomenę į dvi grupes: į valdovus ir (savanoriškai) valdomuosius. Toks skirstymas ryškiausiai atskleistas "Nusikaltime ir bausmėje" bei Šigaljevo iš "Demonų" personaže. Šigaljevas sukuria socialinės visuomenės teoriją ir iškelia (iš pradžių) visuotinį laisvės reikalavimą. Tačiau galų gale nusivylęs pastebi, kad gyvenimo neįmanoma suorganizuoti niekaip kitaip, kaip tik taip, kad 10 proc. valdančiųjų valdo likusius 90 proc. Ir tie 90 proc. valdomųjų tikriausiai netgi nori, kad tas pasiskirstymas būtų būtent toks. Jie džiūgauja, kad yra prabangūs rūmai, jiems nieko daugiau nereikia, kaip tik dainų ir šokių.
Jeigu nėra Dievo, tai ką reiškia pašalinti kokius porą milijonų tų valdomųjų, trukdančių kurti geresnę visuomenę?! Juk ne šiaip sau, o vardan kilnaus tikslo!
"Jeigu nėra Dievo, tai viskas galima" – šią mintį veda Dostojevskis iš romano į romaną. Jei, pavyzdžiui, nužudžius tą nekenčiamą procentininkę ("Nusikaltimas ir bausmė"), kiek gero būtų galima padaryti su jos pinigais. Juk ji vis tiek ne žmogus, o tik bjauri utėlė.
Tačiau autorius mano kitaip. Jam žmogus yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal paties Kūrėjo paveikslą. Ir dėl to kito žmogaus negalima aukoti net ir patiems kilniausiems tikslams. Kiekviename žmoguje, nesvarbu, koks korumpuotas ar žemai smukęs jis bebūtų, atsispindi Dievo atvaizdas. Kiekvienas žmogus, nesvarbu, kiek kaltas bebūtų, turi savo garbę ir orumą. Nė vienam neduota teisė kitus skirstyti pagal vertingumą ar netgi pagal jų mirties naudą.
Dostojevskis Evangelijos esme laiko Jėzų Kristų bei jo prisikėlimą iš numirusių. Arba Kristus prisikėlė, arba aš nusižudysiu. Dostojevskio herojai (ne visi) būtent ir gyvena tarp šių dviejų kraštutinumų. Nuosekliausieji iš tiesų arba įtiki Kristų, arba nusižudo. O ne visi taip pasielgia, anot Camus, dėl to, kad "lengva būti logiškam; bet sunku logiškam išlikti iki galo".
Dostojevskio įsitikinimu, tikėjimo pamatas yra Kristaus prisikėlimas. Kristus yra ne vien etinių poelgių pavyzdys, bet ir mirties nugalėtojas. Evangeliją rašytojas laiko knyga apie prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimas įveikė mūsų gyvenimo tragizmą ir absurdiškumą. Prisikėlimas yra istorinis faktas, ir daro išganantį poveikį iki šios dienos. Todėl ką pasakytume Ivanui Karamazovui, mačiusiam, kaip miršta maži vaikai ir norinčiam pasitraukti iš šio pasaulio? Kad kančia šiame pasaulyje buvo ir bus, kad šis pasaulis ir šis gyvenimas niekada neduos pakankamai atsakymų, išskyrus vieną – apie Jėzaus prisikėlimą. Tačiau šis pasaulis, kad ir kiek jame bebūtų kančios, nėra viskas. Kančia yra nuopuolio, atsiskyrimo nuo Dievo padarinys, Jėzaus prisikėlimas yra naujas Dievo ir žmogaus istorijos etapas.
Raskolnikovui gyvenimas prasideda nuo Naujojo Testamento, nes Evangelija – tai knyga, kurioje mes sutinkame Kristų ir atrandame gyvenimą. Tuo buvo įsitikinęs ir pats Dostojevskis.
Jurgenas Špysas, istorijos mokslų daktaras, buvęs Vokietijos studentų misijos (SMD) vadovas, Tikėjimo ir mokslo instituto direktorius ( http://www.iguw.de ).
Žr. ir Genadij Ukrainskij: "XX amžiaus pranašas ir jo Evangelija", Prizmė 98/4 ( http://www.prizme.lt )
