Holger Lahayne
Dievo įsakymai krikščionims ir liberalams
Šiai didžiajai tradicijai ištikimos ir abi pirmosios mano straipsnio "Liberalizmas ir krikščionybė" dalys ( http://www.lksb.lt ). Jose aš detaliai apžvelgiau bendruosius principus bei įtampas tarp krikščionybės ir liberalizmo. O šioje dalyje giliau apžvelgsiu tris svarbius klausimus bei paanalizuosiu du iš Dešimties Dievo įsakymų ir su jais susijusias dorybes; apžvelgsime jų reikšmę krikščionims bei liberalams.
Ar mąstome giliai ir nuosekliai?
Krikščionims mėgstama prikišti, esą jie nesistengia protingai mąstyti. R. Dawkinsas, Oskfordo universiteto biologas ir "naujųjų ateistų" flagmanas, bestseleryje Dievo iliuzija teigia, kad tikėjimas "smarkiau ir labiau nei kas nors kita slopina racionalų mąstymą". Religinis tikėjimas "įpratina neklausinėti ir neabejoti – tokia ta tikėjimo esmė." Panašiai mano ir žymus astrofizikas C. Saganas: "Religija reikalauja iš mūsų nebylaus, neklausiančio tikėjimo net tuomet, kai nesama jokių aiškių įrodymų..." (Billions and Billions)
Žinoma, yra tikinčiųjų, kurie nenori ir tingi mąstyti. Tačiau teiginys, kad krikščionių tikėjimas savaime aklas, yra mitas. Graikų filosofijoje protas laikomas geriausia žmogaus 'dalimi’. Ir su tuo iš tikrųjųsunku sutikti, kadangi savaime protas niekuo nėra geresnis ar svarbesnis už emocijas ar valią. Jis ne svarbesnis, bet svarbus. Todėl reikia pabrėžti, kad krikščionis yra sąmoningą mąstymą mėgstantis žmogus. Kadangi jo Dievas yra sąmoningai mąstantis. Dievas yra protingas, nes yra asmuo. Nesyk Biblijoje pasakojama, kaip Dievas širdyje svarsto, t. y. dėlioja mintis, planuoja, trumpiau sakant, mąsto.
Žmogus raginamas mąstyti, kadangi yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. Dievas davė žmonėms proto, kad jie galėtų komunikuoti tarpusavyje bei su Dievu ir atlikti savo užduotis. Dievas nori, kad mes jo įstatymus taikytume ne automatiškai, bet žiūrėdami į situaciją, pasvarstę ir apmąstę. Kad priimtume gerus sprendimus, pirmiau turime tikslingai ir sąmoningai pamąstyti. "Išmintingas [žmogus] apsvarsto kiekvieną žingsnį", rašoma Patarlių 14, 15.
Vienas iš didžiausių nuodugnaus mąstymo priešų yra paviršutiniškumas. Jis lydi žmoniją nuo pat pradžios, bet šiais, skaitmeninių medijų laikais, be jokios abejonės, yra smarkiai išaugęs. Čia nesiimsiu lyginti, kur pasakoma daugiau tuščių žodžių – bažnyčioje ar politikoje. Bet ypač pastebimai daug jų paleidžiama tada, kai religija ir politika susitinka. Politikai mėgsta kalbėti apie Dešimtį Dievo įsakymų, ypač apie "krikščioniškas vertybes". Bet kai tai reiškia? Kokios tos vertybės ir kaip visa tai įgyvendinama praktiškai? Kokie siekiai ir pozicijos iš to turėtų kilti? Čia reikalingas nuodugnus ir dažnai varginantis mąstymas!
Štai aktualus pavyzdys. Dauguma liberalų griežtai pasipriešino prieš keletą metų Seime priimtai Šeimos koncepcijai. Liberalų sąjūdžio pirmininkas E. Masiulis 2008 m. tvirtino: "Seimas apskritai viršija savo įgaliojimus, kišdamasis į privačius žmonių gyvenimus." O praeitą rudenį pakartojo:"Politikai vieną kartą turi visam laikui nustoti žmonėms lipti ant galvos ir nurodinėti, kaip jiems gyventi. Kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę pasirinkti su kuo miegoti ir kaip auginti vaikus." ( http://www.delfi.lt )
Nediskutuosiu apie koncepciją, bet pasakysiu tik tiek, kad susidaro įspūdis, jog net ir ypatinga proto kokybe pasižyminčioji liberalų dalis (kaip jie patys save vertina) šeimos klausimu švaistosi paprasčiausiomis klišėmis ir tiek. Masiulio norėčiau paklausti, kaip jis suderintų savo deklaracijas su partijos programoje skelbiamu vadovavimusi "krikščioniška tradicija"? Ar jis suvokė, kad ta krikščioniškoji tradicija turi tam tikrą konkretų šeimos apibrėžimą?!
Taip pat nesunku pastebėti, kad šeimos klausimu dažnas liberalas noriai postringauja apie piliečių autonomiją ir laisvę rinktis. Kad valstybė neturėtų kištis į privatų gyvenimą. Tačiau jeigu valstybė tikrai išliktų visai neutrali, tai santuokos ir šeimos reikalai turėtų pasidaryti visiškai privatūs. Valstybė apskritai neturėtų nurodinėti, kam, kada, kaip ir su kuo gyventi ar tuoktis. Turėtų duoti visišką laisvę bet kokio sugyvenimo formoms. Visokios organizacijos turėtų teisę įforminti tuos sugyvenimo darinius – ir būtent to reikalauja kai kurie libertarai. Tai bent nuosekli ir logiška pozicija.
Tačiau visi Lietuvos liberalai patvirtintų, kad santuoka yra ir viešoji institucija. Jie sutinka su LR Konstitucijos 38 straipsniu, kuris šeimą vadina "visuomenės ir valstybės pagrindu", tuo parodydama ją esant tam tikra prasme viršesnę už kitas asmenų organizacijas. Todėl valstybė priversta pateikti savo šeimos definiciją. Vienaip ar kitaip ji turi įstatymais apibrėžti, kas šeima yra, o kas ne. Klausimas tik pagal kokius kriterijus tai bus padaryta. O čia jau filosofinių, religinių ir pasaulėžiūros principų sritis; nuodugnaus mąstymo ir diskusijų laukas. Čia neužtenka klišių "tradicinė šeima" ar "šeimų įvairovė" (arba "viduramžiai" ir "liberastai"). Reikia atsakyti į klausimą, kokia santuokos esmė. Visos pusės turi stengtis racionaliai ir įtikinamai pagrįsti savo atsakymus ir nuostatas ir negali užglaistyti pasaulėžiūrų skirtumų.
Kokiems autoritetams paklūstame?
"Religija yra labai reikšmingas veiksnys tiems, kurie nemoka savarankiškai mąstyti", su nepralenkiama arogancija tvirtina M. A. Pavilionienė. Straipsnyje "Bažnyčia tapo mūsų pažangos stabdžiu" Seimo narė rašo:
"Kiekvienoje valstybėje gali egzistuoti bažnyčios institucija, kadangi žmonėms reikalinga dvasinė paguoda ir moralinė parama. Pripažįstu bažnyčios ir dvasininkų vaidmenį sielovadinėje veikloje... Silpnesnį žmogų jie gali pakylėti dvasiškai, paremti sunkiu gyvenimo momentu. Gali visuomenę šviesti, aiškindami tam tikras moralines tiesas. Tačiau amžinų moralinių tiesų nėra. Kiekvienas amžius kuria naują tam tikros tiesos ir moralinių vertybių supratimą ir interpretaciją. Bažnytininkai savo religinėmis dogmomis teigia, jog moralinės vertybės arba 10 Dievo įsakymų yra amžinos. Visuomenės raida ir mokslo pažanga keičia žmonių pažiūras ir santykius. XX amžius suklostė žmogaus teises ir laisves, moters teises, lytines ir reprodukcines teises, lytinių mažumų teises, kurių bažnyčia nenori pripažinti." ( http://www.alfa.lt , 2011 06 29)
Tam tikra prasme politikei galima padėkoti, kad debatuose apie Pagalbinio apvaisinimo įstatymą atskleidė pasaulėžiūrų skirtumus. Ir iš dalies galima suprasti Lietuvos didžiosios bažnyčios kritiką dėl per didelio kišimosi į politinį gyvenimą. Tačiau bėda ta, kad Pavilionienė, sakydama "esu prieš bet kokias dogmas", čia pat pažeria visą pluoštą savų. Senosios religinės tiesos laikomos dogmomis; joms ne vieta viešajame diskurse. O jos pačios dievinama pažangos dogma tokia nelaikoma. Bėda, kad tai, kas sena, laikoma neišvengiamu blogiu, o kas nauja – gėriu ir tikrąja tiesa. Nors dažnai būtent yra atvirkščiai. Ir argi pažangos dogma savo logika nepretenduoja į amžinųjų sąrašą?
Britų literatūrologas ir didysis krikščionybės apologetas C. S. Lewisas tikėjimą viso naujumo tiesa vadino "chronologiniu snobizmu", kurį ir pačiam teko nugalėti, kad taptų tikinčiuoju (Apstulbintas džiaugsmo). Taip pat ir rašytojas G. K. Chestertonas kritikavo naujoviškumo kultą ir kandžiai pastebi: "Mums tvirtina, kad tam tikromis dogmomis buvo galima įtikėti dvyliktame amžiuje, bet nebegalima dvidešimtame. Tai tas pats, kaip sakyti, kad tam tikra filosofijos mokykla įtikina pirmadieniais, bet niekaip neįtikina antradieniais." (Ortodoksija)
Pavilionienė leidžia suprasti, kad vienoje pusėje stovi religiniai dogmatikai, o kitoje – nedogmatiškieji proto, mokslo ir pažangos šalininkai. Šitokį padalijimą laikau visiškai klaidingu ir naiviu. Nes kiekvienas žmogus turi gilių, pamatinių įsitikinimų, kuriais jis neabejoja ir kuriais tiki. Šia prasme kiekvienas žmogus yra savotiškai tikintis. Net ateistas. Oksfordo teologas A. McGrathas rašo, kad net netikintis Dawkinsas demonstruoja "ugningą, nepajudinamą tikėjimą universaliu ateizmo gėriu, kurio jis neatiduotų nė menkiausiam kritiškam vertinimui" (The Dawkins Delusion?).
Kitaip sakant, kiekvienas žmogus turi savo dievą, kuriuo jis pasitiki. Tas dievas arba yra Biblijos Dievas, arba koks nors žmonių sukurtas. Reformatorius Martynas Liuteris teigia: "Kam pavedi savo širdį ir kuo pasikliauji, tas ir yra tavo Dievas" (Didysis katekizmas). Tų dievų gali būti visokių: pinigų dievas, "įprasčiausias stabas pasaulyje"; Liuteris prideda, kad egzistuoja ir išsilavinimo arba padėties visuomenėje dievai. Biblija mini malonumų, valdžios dievus. Nuo Šviečiamojo a. laikų gal pats didžiausias Biblijos Dievo konkurentas yra Protas, kurį I. Kantas vadino "visa ko teisėju". Šiai tradicijai priklauso ir Pavilionienė, kuri tiki sekuliariojo humanizmo dievu.
Taigi tam tikra prasme visi žmonės yra tikintys ir religingi; visi garbina savo aukščiausius principus ir nepajudinamus įsitikinimus; visi paklūsta tam tikriems dėsniams ir aukščiausiems autoritetams. Pavilionienės autoritetas yra mokslo pažanga; marksizmas savo autoritetu laikė amžinuosius materijos dėsnius; R. Byrne, knygos The Secret-Paslaptis autorė – visuotinės "traukos dėsnį". Tačiau iš visų žmonių reikalaujama paklusti tik vienam aukščiausiam autoritetui – Dievui. Nes jis visus mus sukūrė; jo valia aukštesnė už visų žemės autoritetų valią; jo žodžiai ir įsakymai skirti visiems ir liečia visas gyvenimo sritis.
Bet akivaizdu, kad žmonės neklauso Dievo. Puolęs žmogus maištauja prieš Dievo autoritetą. Mieliau klausosi N. D. Walscho knygoje Pokalbiai su Dievu III į Dievo lūpas dedamų žodžių: "Tu [žmogau] pats nusprendi, kas yra 'šalta’, o kas – 'šilta’, kas yra 'apačia’, o kas – 'viršus’... Tik tu nutari, kas yra 'gera’ ir 'bloga’." Bet tikrasis Dievas taip nekalba. Tikrasis Dievas Izaijo 45, 9 sako: "Vargas tam, kuris bylinėjasi su savo Kūrėju, būdamas šukė tarp žemės šukių! Argi molis sako puodžiui: 'Ką tu iš manęs darai?’"
Dievas nėra vien tik visagalis Kūrėjas, bet ir tobulu būdu geras bei mylintis Dievas. Ir tik jis vienas yra toks. Abstraktūs principai, tarp kurių yra ir daug naujųjų stabų, nemoka mylėti. Tad ar ne verčiau pasitikėti mylinčiu asmeniu?
Ar esame ištikimi savo įsitikinimams?
Vėl pradėkime nuo citatos:
"Augimo reikia ir verslui, ir politikams, ir pačiai visuomenei. Nes šiandieninė politika yra visuomenės atspindys – visi mes esame tiek ir moralūs, ir amoralūs, ir kalbame, ir keikiamės, ir kažko tikimės daugiau negu priklausytų. Deja, mes esame tokia visuomenė, tokie žmonės, ir šiandieną kelti aukščiausius moralumo standartus, kurie apskritai egzistuoja teorinėje diskusijose kaip siekiamybė, yra, manyčiau, destabilizuojantis faktorius mūsų politikoje."
Taip perteikti A. Zuoko žodžiai viename iš 2005-ųjų metų ELTA’os pranešimų. Tąsyk Prezidentas V. Adamkus buvo pareiškęs nepasitikėjimą tuometiniu ūkio ministru V. Uspaskichu ir Vilniaus meru. Abu ragino daryti asmenines išvadas.
Prie įvykių peripetijų neapsistodamas, grįžtu prie citatos. Be abejo, joje yra tiesos. Žinoma, "šiandieninė politika yra visuomenės atspindys". Daug politikų yra korumpuoti, nes jie ateina iš visuomenės, kuri duoda ir ima kyšius. Bet argi tai pateisina politikų korupciją? Ją 'pagerina’, daro ne tokią blogą, leidžiamesnę? Ne! Tad reiktų nepainioti dviejų kategorijų – faktų (kaip yra?) ir etikos (kaip turėtų būti?).
Citatos pradžioje Zuokas mini "augimą". Kas tai per augimas? Link kokio tikslo? Ar čia nereikėtų kalbėti apie moralinius standartus?! Kokios tos normos? Kokius reikalavimus turime kelti politikams? Ar jiems pakanka žemų arba vidutinių moralės standartų? Bet kas tai per standartai? Juk moralumo standartai (nežudyk, nevok, nemeluok) savaime yra aukšti. Ar politikas gali būti truputį, ne per daug, šiek tiek korumpuotas? Kiek korumpuotas? Tiek, kiek jis pats nori, ar tą ribą kažkas nustatys?
Žmonijos giminei būdinga veidmainystė: dažnai nesielgiama taip, kaip sakoma, išpažįstama, pamokslaujama. Vienas būdas (ypač šiandien) išvengti įtampos tarp žodžių ir tikrovės yra pačių normų ir taisyklių keitimas – moralinė kartelė nuleidžiama. Bet tai apgaulinga, nes vis tiek pagrindinė problema išlieka: kiekvienas žmogus širdyje žino, kaip Paulius rašo Rom 1–2, kokie Dievo arba moralinio įstatymo reikalavimai (pvz., Rom 2,14–15).
Apie tai kalbėdami, mes paliečiame vieną iš didžiausių iššūkių šiandienos politikams: ar gali jie šiame nepaprastai sunkiame darbe, šiame etikos minų lauke likti ištikimi savo įsitikinimams, moralės principams ir sąžinės balsui? Visi visų šalių valstybių tarnautojai susiduria su šiuo iššūkiu. Nariams tų partijų, kurios remiasi krikščionybe, problema tik dar labiau paaštrėja. Lengva pasakyti: "krikščioniškos vertybės svarbios", bet kitas reikalas pagal jas gyventi. Krikščioniškos vertybės, deja, atspindi labai aukštus moralinius standartus. Ką šios vertybės reiškia kiekvienam asmeniškai? Tai labai svarbus klausimas, kuris yra ir viena iš priežasčių, dėl ko tikintys valstybių ir politikos lyderiai neapsieina be bažnyčių palaikymo ir ypač maldos.
Žinoma, su šiuo iššūkiu susiduria ir kiekvienas žmogus asmeniškai. Viena yra teisingai tikėti ir teisingus dalykus išpažinti, tačiau kita – atitinkamai veikti. Išeities taškas – vidinė širdies nuostata; širdyje klojamas įsitikinimų ir veiklos pamatas. Teisinga širdies nuostata turi atvesti ir į teisingą veikimą, kaip byloja tiek Senasis Testamentas (Įstatymo 6, 18: "Daryk, kas teisu ir gera Viešpaties akyse"), tiek Naujasis (Jokūbo 1, 22: "Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai").
Pabaigoje būtina pasakyti, kad gan dažnai ištikimybė savo įsitikinimams ir moralės principams sukelia nemalonių pasekmių, veda į netektis ir pralaimėjimus. Apie tai perspėja ir Biblija: tikintieji privalo būti pasirengę vardan tikėjimo, teisingumo ir tiesos kentėti. Politiko gyvenime tai reikštų ne visada svaiginančią karjerą arba kartais skaudų kritimą iš jos aukštumų. Pastarąjį dalyką 1993m. pademonstravo Vokietijos socialdemokratų lyderis Björnas Engholmas. Kai buvo įrodytas jo melas parlamentarų komisijai, šis krikščionis evangelikas tai greitai pripažino ir atsistatydino iš visų politinių postų.
Dievo baimė
Pirmasis iš Dešimties Dievo įsakymų, kuriuos Dievas davė Mozei ir visai Izraelio tautai, ją išvedęs iš Egipto vergovės, skamba trumpai ir paprastai: "Neturėsi kitų dievų, tiktai mane" (Išėjimo 20, 3). Liuteris savo Mažajame katekizme jį paaiškina šitaip: "Mes turime visų labiausiai bijotis Dievo, Jį mylėti ir Juo pasitikėti." Panašiai sako ir reformatų Heidelbergo katekizmas: Turime "visa širdimi jį [Dievą] mylėti, jo bijoti, jį garbinti" (94 kl.).
Šis pirmasis Dievo įsakymas yra esminis, pagrindinis ir pats svarbiausias iš visų. Nes be Dievo baimės, be pasitikėjimo ir be meilės jam mes nei norėsime, nei galėsime įvykdyti visų kitų Dievo įsakymų. Daugiau pakalbėti norėčiau apie Dievo baimę, nes ši sąvoka, deja, jau ir bažnyčiose beveik nebevartojama, o liberalizmui, atrodo, apskritai svetima.
Dievobaimingumas visoje Biblijoje laikomas viena iš svarbiausių dorybių. Ji atspindi pagarbą, pagarbios baimės laikyseną Dievo atžvilgiu. Egzistuoja ir neteisinga Dievo baimė, kurią apibūdina sąvokos "bailumas", "išgąstis" (žr. Joz 8, 1; Iz 41, 10; Lk 12, 32). Bet daugiausiai Biblija kalba būtent apie pagarbią baimę, kurią vadina žinojimo ir išminties pradžia (Pat 1, 7; Ps 111, 10) arba net pačia išmintimi (Job 28, 28). Konkrečiai ji atsispindi moraliniame veikime: "Pagarbiai bijoti Viešpaties reiškia nekęsti to, kas pikta." (Pat 8, 13) Mokytojo knyga iš viso to padaro gerą išvadą: "Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų..." (12, 13). Taip pat ir Naujajame Testamente dievobaimingumo svarba nėra nė kiek mažesnė (Lk 1, 50; Apd 9, 31; 2 Kor 7, 1; Kol 3, 22; Fil 2, 12;1 Pt 2, 17; Hbr 12, 28).
Kokią reikšmę Dievo baimė turi valstybės, visuomenės ir politikos kontekste?
Patarlių knygoje 29, 25 Dievo baimė priešstatoma žmonių baimei. O Izaijo 51, 12 sakoma: "Kas gi tu [žmogau], kad bijotum mirtingo žmogaus, žmogaus sūnaus, kuris yra lyg žolė?". Žmonių neturėtume bijotis taip kaip Dievo, nes jie viso labo tėra tik kūriniai. Vien Dievas yra tas, kuris šventas ir didis, visagalis Kūrėjas, kuris gelbsti ir paguodžia.
Dievo baimė išvaduoja iš žmonių baimės. Izraelio karalius Dovydas pasitikėjo Dievu, bijojo jo ir dėl to nebijojo žmonių: "ką gali mirtingasis man padaryti?" (Ps 56, 5). Tokią pat drąsą demonstravo ir apaštalai, kurie, nepaisydami draudimų, skelbė Kristaus Evangeliją (žr. Apd 5, 29). Įsimintiną šios drąsos pavyzdį parodė ir Liuteris 1521 metais Vormso reichstage. Tuo laiku tiek bažnytinė, tiek valstybinė valdžia kategoriškai reikalavo, kad Liuteris savo raštų ir minčių išsižadėtų. Tačiau jis nepakluso, ir tai padarė paties imperatoriaus akivaizdoje. Jis sakėsi esąs atsakingas tik savo sąžinei, kuri buvo pripildyta pasitikėjimo Dievo žodžiu ir Dievo baimės. Liuteris Vormso reichstage – tai tikrai laisvo žmogaus prototipas, nesijaučiąs saistomas jokių žmogiškų paliepimų, o vien tik paklūstantis Dievui.
Antra, Dievo baimė veda prie to, kad liaujamės per daug pasitikėti žmonėmis ir žmogiškomis institucijomis. Žmogui veikti svarbu, bet jo veikla nėra absoliuti. Taip pat mūsų institucijos – nuo šeimos iki valstybės – yra svarbios, bet kartu ir ribotos. Tai koreliuoja su esmine liberalizmo, kaip politinės ir ekonominės filosofijos nuostata, savęs ribojimu. Visa tai gerai aprašo L. von Misesas knygos Liberalismus (1927) pirmuosiuose puslapiuose. Liberalioji politika apsiriboja veikla "šalinti išorines skausmo ir kančios priežastis"; ji rūpinasi "išorine daiktine gerove". Jos tikslas nėra žmones "daryti laimingus ir tenkinti jų giliausius vidinius troškimus". Iš šitokios laikysenos kyla nuostata, kad valstybė nėra ir negali būti visagalė ir kad jos uždaviniai yra riboti. Tai vienas iš svarbiausių liberalizmo bruožų.
Pradėjus galvoti, kad Dievo nėra, kad jis miręs, dingsta Dievo baimė ir ima kilti fantazijos apie žmogaus visagalybę. Tai, ką žmogus pirma atiduodavo Dievui, dabar išdrįsta pasisavinti pats. Perfrazuojant F. A. Hayeko "pretence of knowledge", žmogus ima kelti visažinystės ir visagalybės pretenziją. Taip rojus žemėje, tobulas teisingumas, visiška lygybė ir žmonių laimė tampa politinės veiklos tikslu. Totalitarinėse ideologijose valstybė jaučiasi už viską atsakinga ir galinti viską reguliuoti. Valstybė pasidaro tarsi viską apžergęs aštuonkojis.
Norint nenuslysti į totalitarizmą, labai svarbu turėti autoritetą, aukštesnį už valstybę ir tautą. Dėl to Vakarų Vokietijos politikai savo 1949 metų Konstituciją pradėjo tokiais žodžiais: "Suvokdami savo atsakomybę prieš Dievą ir žmones..." Tuometinis liberalų lyderis T. Heußas, tapęs pirmuoju Vokietijos federacijos prezidentu, atsakomybę prieš Dievą laikė svarbia ir rėmė sąvokos minėjimą konstitucijos tekste. Lygiai taip pat ir žymioji liberalų publicistė M. Gräfin Dönhoff (1909–2002) akcentavo, kad laisvam žmogui būtinai reikia "metafizinio ryšio". Tad jokiam liberalų principui nebūtų nei pakenkta, nei paprieštarauta, jeigu liberalai būtų pasisakę už Dievo vardo paminėjimą Europos konstitucijos sutartyje.
Trečia, Dievo baimė yra svarbus moralės pagrindas. Tokie didieji XIX a. liberalizmo tėvai kaip Tocqueville’is ir Lordas Actonas stipriai akcentavo artimą ryšį tarp laisvės ir moralės. XX a. šią liniją pratęsė žymus ekonomistas F. A. von Hayekas. "Viena vertus, jau seniai žinoma, kad moralė ir moralinės vertybės išauga tik laisvės aplinkoje... Mūsų vertybės yra laisvės produktas", sako jis straipsnyje "Moralinis elementas laisvojo verslo sistemoje" (iš rinktinės Rinka ir moralė). Moralei reikia laisvės. Bet taip pat ir atvirkščiai: laisvei reikalinga piliečių moralė. "Laisva visuomenė gali gerai gyvuoti tik ten, kur laisvus veiksmus veda tvirti moraliniai įsitikinimai", tvirtina Hayekas.
Ypač savo gyvenimo pabaigoje, nors ir likdamas agnostiku, Hayekas aukštino religijos reikšmę formuojant moralinius įsitikinimus. Dešimtimi Dievo įsakymų grindžiamos tokios vertybės kaip asmeninė atsakomybė, šeimos svarba arba nuosavybės apsauga iš esmės prisidėjo prie laisvos visuomenės funkcionavimo, teigė austrų kilmės britas.
Deja, kultūriniai liberalai šiandien dažnai polemizuoja prieš "tvirtus moralinius įsitikinimus". Filosofas G. Mažeikis etiką laiko tiesiog aprašymu įvairių "gyvenimo stilių", kurie "nuolat keičiasi". Jis pasisako už "laisvą stiliaus skrydį", atmeta "autoritarinės dorovės" prievartą ir "uždaras, autistiškas dorovės normas" (Filosofinės antropologijos – pragmatika ir analitika).
Dar provokatyviau reiškiasi jo kolega A. Šliogeris, kuriam "svetimas ir atgrasus yra siroafrikiečių, t. y. vadinamųjų krikščionių, dievas". Etikos sąvoka jam apskritai nepriimtina, nes "tuose iki koktumo nuvalkiotuose žodžiuose etika, moralė glūdi naivus ir net žiaurus antropocentrinis egoizmas". Krikščionišką etiką jis vadina savimyla: "Man nepriimtinas per tūkstantmečius įtvirtintas ir visaip garbinamas žmogaus narciziškumas. Girdi, aš esu Dievo paveikslas, pasaulio bamba..." Jo vadinamajai "antropocentrinio egoizmo tironijai" Šliogeris priešstato savotišką neopagonybės gamtinę mistiką: "Mano dievas yra šio pasaulio dievas [toks ir straipsnio pavadinimas]. Mano dievo altoriai yra ąžuolai, miškeliai, laukai, drebulynai..." ("Šiaurės Atėnai", 2010/18). Šio vyro lūpose vietoj Dievo baimės tik panieka ir pašiepimas.
Pabaigoje būtina pabrėžti, kad etikos normos iš esmės yra nekintančios. Ir prieštaraudamas Šliogeriui aš visai neturiu nieko prieš pabūti tokių normų dėmesio centre: "neatimk mano gyvybės, jei aš esu nekaltas" arba "nevok mano sąžiningai uždirbto turto". Šios moralinės normos tarnauja žmogui ir nepavaldžios nei laikui, nei kokiai nors epochai, nes yra įsišaknijusios amžinajame Dievo charakteryje.
Esminė problema yra ta, kad nemažai liberalų, kaip ir L. von Misesas, teigia, jog "dorovės normos" nėra "Aukščiausiojo steiginiai. Jų kilmė yra žmogiška..." (Human Action). Tam pritaria ir G. Steponavičius: "Pripažindami moralės svarbą asmens ir visuomenės gyvenime, liberalai aiškiai pritaria asmens autonomijai ir galimybei spręsti pačiam..." ("15 nepriklausomos Lietuvos metų...", Konservatizmo takoskyros). Deja, ministras painioja kategorijas: žinoma, mes neišvengiamai turime patys nuspręsti, ar paklusime įstatymams, elgsimės dorai ir išmintingai. Joks Dievas to nepadarys už mus. Visai kitas klausimas, ar patys (gr. autos – pats) kuriame sau normas ir moralės įstatymus (nomos – įstatymas). Autonomijos mąstymas įsitvirtino Švietimo epochoje. I. Kantas pirmas etikoje įvedė šią sampratą. Filosofas A. MacIntyre sako: "Anot Kanto, racionali būtybė duoda dorovinius įsakymus pati sau. Ji nepaklūsta niekam kitam, tik sau." (Trumpa etikos istorija) Su krikščionišku tikėjimu tokia nuostata yra nesuderinama. Tenka rinktis tarp autonomijos ir teonomijos (nuo gr. theos – dievas).
Tiesos meilė
Devintasis Dievo įsakymas (pagal hebrajų ir reformatų skaičiavimą), užrašytas Išėjimo 20, 16, skelbia: "Neliudysi melagingai prieš savo artimą". Dažnai sutrumpintai šis įsakymas perteikiamas tiesiog vienu žodžiu "Nemeluok". Jis sutampa su bendruoju melo smerkimu ir draudimu visoje Biblijoje (vien Išminties knygose: Ps 5, 7; 12, 3; 31, 19; 63, 12; 101, 7; 116, 11; 119, 29[Burbulio].163; Pat 6, 17.19; 12, 22; 13, 5; 19, 5.9).
Melas yra tai, kas prieštarauja tiesai. Dėl to teigiama prasme devintasis Dievo įsakymas "reikalauja skatinti tiesą tarp žmonių" ir "draudžia tai, kas iškraipo tiesą", kaip sako reformatų Vestminsterio trumpas katekizmas (77–78 kl.) arba kitas katekizmas, Heidelbergo, taip pat ragina "mylėti tiesą, ją tiesiai sakyti ir išpažinti" (112 kl.).
Ši norma taip pat yra amžina, nekintanti ir pagrįsta Dieve. Pats Dievas yra "tiesos Dievas" (Ps 31, 5; Burbulio vert.). Jėzus taip pat apie save sako, kad jis yra tiesa (Jn 14, 6). Ir "Dvasia yra tiesa" (1 Jn 5, 6). Kadangi taip yra, tai Dievas visada sako tiesą: "Dievas tiesakalbis" (Jn 3, 33; 7, 28; Tit 1, 2); jis "nėra žmogus, kad meluotų" (Sk 23, 19); "neįmanoma, kad Dievas meluotų" (Hbr 6, 18). Didysis reformatorius J. Kalvinas sako: "Dievas nieko labiau nebrangina už tiesą... Niekas labiau neprieštarauja jo prigimčiai nei netiesa." Taip pat ir katalikas T. Akvinietis įsitikinęs: "Dievas yra grynoji tiesa."
Mes, žmonės, esame nuo tiesos priklausomos, tiesos trokštančios, be tiesos negalinčios gyventi būtybės. Kaip tai susiję su liberalizmu? Apie laisvės ir tiesos sąsajas gerų pastebėjimų yra užrašęs J. Girnius savo straipsnyje "Liberalizmas ir krikščionybė" (žr. Lietuviškasis liberalizmas). Čia tik noriu papildyti jo mintis ir trumpai pakalbėti apie keturis dalykus: ekonomiką, smurtą, idėjas ir toleranciją.
Rinkos ekonomika yra tiesos sistema, nes joje atsispindi tikrieji žmonių poreikiai ir norai. Jeigu nori šioje sistemoje, pvz., sėkmingai verslininkauti, turi tikrai patenkinti tuos poreikius. Melas čia yra 'antisistemiškas’ dalykas. Žinoma, ir rinkos ekonomikoje esama apgavysčių, melą bandant pridengti tiesos širma. Tačiau apgavystės veikia neilgai ir apgavikų produktai bei įmonės atėjus laikui patiria nesėkmę.
Ekonomika funkcionuoja tuo geriau, kuo labiau visi jos dalyviai mėgsta tiesą. Ekonomistas H. Hazlittas rašo: "Laisvoji ekonomika gali funkcionuoti tik deramuose teisiniuose ir doroviniuose rėmuose" ("Kapitalizmo etika", Rinka ir moralė). Socialinės rinkos ekonomikos tėvas, "neoliberalas" W. Röpke’ė primena, kad reikalingos vertybės "anapus pasiūlos ir paklausos ribų" (Jenseits von Angebot und Nachfrage, toks ir jo vok. 1958 m. knygos pavadinimas). Rinkos dalyviai, ateidami į konkurencinę kovą, privalo atsinešti "disciplinuotumą, teisingumo suvokimą, sąžiningumą, riteriškumą, saikingumą, bendruomeniškumą, pagarbą žmogaus orumui, tvirtas padorumo nuostatas...", arba trumpiau – meilę tiesai.
Melas žudo ekonomiką ir apskritai visuomenės darną; tiesa kuria gerovę ir santarvę; melas kursto nepasitikėjimą ir artimai susijęs su smurtu. Iš Senojo Testamento matyti, kaip melas stovi šalia žmogžudystės (2 Sam 11), apgaulės (Kun 19,11) ir plėšikavimo (Kun 5, 21s). O šiandienos liberalai juk ypač alergiški visai prievartai ir smurtui.
Šią mintį taip pat iškėlė rusų rašytojas bei disidentas A. Solženicynas 1970-aisiais savo Nobelio premijos įteikimo kalboje, slapta perduotoje iš Sovietų sąjungos į Stokholmą. Kalbos pabaigoje jis sako: "Tad neužmirškime, kad smurtas egzistuoja ne vienas ir negali vienas egzistuoti: jis visada eina kartu su melu. Tarp jų gyvuoja labai tvirtas ryšys, gili prigimtinė sąsaja. Vienintelė smurto priebėga yra melas, o melo vienintelė atrama yra smurtas."
Totalitarinės sistemos griauna tiesą. F. A. von Hayekas žymiame veikale Kelias į vergovę dėsto savo požiūrį į socializmą ir komunizmą. XI skyrius pavadintas "Tiesos pabaiga". Jame jis sako, kad totalitarinė propaganda "naikina bet kokią moralę, nes griauna vieną iš jos pamatų – tiesos pojūtį ir pagarbą tiesai." To padariniai: "Pats žodis 'tiesa’ praranda savo senąją reikšmę" ir įsigali "visiško cinizmo tiesos atžvilgiu toleravimas, prarandamas net pats tiesos prasmės pojūtis..."
Liberalai gerai suvokia idėjų svarbą. Paskutiniame knygos The Constitution of Liberty skyriuje ("Why I am not a Conservative") F. A. von Hayekas pabrėžia, kad liberalai nebijo jokių naujų idėjų. Jie išsiugdė ir išsaugojo supratimą, kad kurti naujus dalykus, o visų pirma idėjas, yra žmogaus prigimties bruožas. Tuo, anot Hayeko, liberalai skiriasi nuo konservatorių, kad nežiūri nuolat atgal ir nemėgsta stovėti vietoje.
Beveik visi liberalai priskiriami (daugmaž teisėtai) dešiniajam politikos sparnui. Vis dėlto kraštutinės dešinės retorika ir mąstymas jiems svetimas. Jie nepritartų pesimizmui tokių sakinių kaip "naujais ir subtilesniais būdais [Lietuvoje] vykdomas, dvasinis, moralinis bei intelektinis tautos naikinimas" (iš "Pro Patria" kreipimosi). Jie nelaukia katastrofų (žr. T. Daugirdo "Katastrofos belaukiant", "Naujasis Židinys-Aidai", 2012/2), o drąsiai ir viltingai žvelgia į priekį – nes jie tiki idėjų galia.
Kad idėjų apskritai atsirastų, visų pirma reikia laisvės. Tačiau laisvėje, žinoma, atsiranda blogų ir gerų, teisingų ir klaidingų idėjų. Dėl to reikalinga kritika. Naujos idėjos turi būti kritiškai įvertintos. L. von Misesas tvirtina: "reikia kovoti su netikusiomis idėjomis"; "klaidingas idėjas turime keisti geresnėmis" (Ekonominė politika).
Bet kaip atskirti geras idėjas nuo netikusių? Tam reikia aiškios tiesos sampratos ir apskritai mėgti tiesą. "Individams reikia tiesos, kad prasikirstų kelią per galimybių ir pavojų tankynę..." – teigia H. G. Frankfurtas knygoje in On Truth. Kelionėje į nežinomą ateitį, anot jo, tiesa turi būti svarbiausiu mūsų nešuliu. Viskas priklauso nuo to, "ar mus ves tiesa, ar nežinia, ar neteisumas... Be tiesos esame pasmerkti nesėkmei dar nenužengę nė žingsnio", rašo amerikiečių filosofas. Todėl liberalams, visiems drąsiai į ateitį žengiantiems, ypač reikalingas aiškus tiesos suvokimas – dar labiau negu konservatoriams.
Pabaigoje dar pakalbėkime ir apie toleranciją, apie vieną iš labiausiai mėgstamų visų liberalų žodžių. Deja, šitas žodis yra ir tas, kuris šiandien labiausiai suveltas ir supainiotas. Įsitvirtino naujas tolerancijos supratimas. Dažnai religija dėl savo absoliučios tiesos pretenzijos vadinama tolerancijos prieše. Žymus vokiečių sociologas U. Beckas prieš keletą metų vieną iš savo straipsnių provokuojančiai pavadino "Dievas yra pavojingas" ("Zeit", 52/2007). Esą visose religijose, ypač monoteistinėse gyva "totalitarumo pagunda", dėl to religija yra pavojinga. Vietoj jos, Becko nuomone, geriau religingumas; verčiau "sinkretistinė tai ir tai tolerancija" negu objektyvi tiesa. Jis apeliuoja į religijos galimybę tiesos siekį pakeisti taikos siekiu. Pavojingą totalitarinę tendenciją religijose kritikuoja ir K. Drunga straipsnyje "Bendrasis liberalizmo variklis": "Kiekviena religija ar pasaulėžiūra siekia kitos totalinio nurungimo. Tai yra normalu, nes tai glūdi tikėjime į savosios tiesos absoliutinimą" (Lietuviškasis liberalizmas).
Tradiciniame tolerancijos apibrėžime vis dėlto yra vietos ir tiesai. Netgi galima pasakyti daugiau: be tiesos tolerancija neįmanoma. Tolerancija visų pirma reikalinga ten, kur atmetami kitų įsitikinimai. Toleruojame žmogų su kitomis ir (mūsų manymu) neteisingomis nuomonėmis. Jeigu kito žmogaus klaidinga mintis mums nerūpi, tai vadinasi ne tolerancija, bet abejingumas. Katalikų filosofas R. Spaemannas teigia: "Idėjos, netgi vadinamosios liberalios idėjos, savo prigimtimi yra netolerantiškos". Nes jos yra arba teisingos, arba klaidingos. Ir klaidingas idėjas reikia 'netolerantiškai’ keisti, šalinti ir t.t. (žr. von Miseso citatą). "O žmonės tarpusavio santykiuose, kai vienų idėjos nepriimtinos kitiems, gali ir privalo elgtis tolerantiškai. Nes tik šitaip vienos idėjos pasimatuoja su kitomis... Idėjų kova yra kiekvienos laisvos visuomenės sudedamoji dalis", teigia Spaemannas (Das unsterbliche Gerücht).
Be objektyvios tiesos visos idėjos yra vienodai teisingos ir idėjų kova iš tikrųjų nevyksta. Bet jeigu idėjos nesikauna, prasidės kova tarp žmonių! Jeigu pagrindinis klausimas nebėra kieno idėja teisingesnė, lieka tik klausimas, koks žmogus galingesnis, stipresnis, gudresnis ir t.t. Tolerancijos kontekste būtent tiesa yra tas veiksnys, kuris apsaugo mus nuo peštynių. Ji perkelia netolerantiškumą ir kovos troškimą į idėjas. Tiesos nebuvimas veda į reliatyvizmą ir šis savo ruožtu į tironiją (plačiau apie tai žr.
P. Myleso str. "Of Truth, Tolerance and Tyranny", "kategoria", no. 22,
tgc-documents.s3.amazonaws.com/kategoria/kategoria22.pdf;
taip pat ir J. Girniaus straipsnį knygoje Lietuviškasis liberalizmas, p. 105)
Tiesai ir tolerancijai reikia vienai kitos, jos viena nuo kitos priklauso. Mes toleruojame žmones, kad jie galėtų pranešti savo idėjas, ir šitaip visi artėjame prie tiesos.
Dėl to liberalams vardan tolerantiškumo būtina siekti tiesos, gerbti ir mylėti tiesą. Šiandieninėje Lietuvoje tai taip pat reiškia, kad su išgyvento sovietmečio padariniais turi būti grumiamasi ne tik ekonomikos ir politikos lauke (su socialistinės komandinės ekonomikos padariniais ir įtikėjimu į valstybę). N. Putinaitė knygoje Nenutrūkusi styga perspėja, kad iš akių negalima išleisti ir moralinės bei kultūrinės sovietinio paveldo naštos:
"Sovietinis pasaulis buvo nenormalus, nes melą pateisino kaip būtiną priemonę siekiant 'gero’ tikslo... Sovietinėje pasaulėžiūroje buvo ištrintos ribos tarp priešybių: tiesos ir melo, sakymo ir nesakymo, tikėjimo ir skepticizmo, kalbėjimo ir veikimo. Tai reiškė, kad sovietiniame pasaulyje neliko jokių moralinių ar tiesos atramų, kurios būtų nuo jo nepriklausiusios... Ne sovietinių tiesų indoktrinacija, o būtent nuostata dėl melo legalumo buvo tikroji pasaulėžiūros tiesa ir palikimas, kurį mes esame perėmę ir kurio paveikumą neabejotinai jaučiame."
Liberalams šiandien reiktų saugotis dar vieno dalyko, kurį minėtasis H.G. Frankfurtas išreiškia provokuojančiu žodžiu – "bullshit" (žr. esė On bullshit, http://www.stoa.org.uk/topics/bullshit/pdf/on-bullshit.pdf ). Frankfurto nuomone, dabartiniame žiniasklaidos bei pramogų amžiuje blogiausias dalykas yra "bullshit". Kuo "bullshit" skiriasi nuo melo? Melagis neigia tiesą, vadinasi, ją žino ir tam tikra prasme gerbia. "Niekas nepameluos netikėdamas žinąs teisybę. O norint suregzti "bullshit", tiesos žinoti nereikia", sako autorius. Malantį "bullshit", kalbantį kvailystes, nesąmones, tiesa net nedomina. Bullshiteris plepa visiškai nesirūpindamas, ar jo plepaluose yra nors kiek tiesos, ar nėra nė lašo. Jam tik rūpi savo plepalus kaip nors prakišti, padaryti įspūdį ir tiek. Bullshiteris niekina tiesą ir neturi nė menkiausio supratimo, kaip ja naudotis. Dėl to "bullshit" moraliniu požiūriu blogiau už melą.
Tad, be jokios abejonės, tiek krikščionių, tiek liberalių partijų pašaukimas, kovoti ne tik su melu, bet ir su bullshit ir jo saugotis.
Straipsnis parengtas pagal viešų paskaitų, kurias įvairiose Lietuvos miestuose organizavo visuomeninis judėjimas "Taip!", medžiagą.
