Dievo garsiakalbis

Krikščionybė veikiau ne išsprendžia, bet sukuria kančios problemą, nes kančia nekeltų jokių problemų, jei, kasdien ją patirdami šiame kančių kupiname pasaulyje, nebūtume gavę, kaip mums atrodo, patikimo liudijimo, jog aukščiausioji tikrovė yra gera ir kupina meilės.

Pamėginkite pašalinti kančios galimybę, kurią lemia prigimtinės tvarkos ir laisvos valios egzistavimas, ir pamatysite, kad pašalinote pačią gyvybę.

Gal šis pasaulis yra ne "geriausias iš visų įsivaizduojamų", bet vienintelis įmanomas.

Jei Dievas yra Meilė, tai Jis jau vien pagal apibrėžimą yra daugiau negu vien tik gerumas. Iš visų [Biblijos] užrašų galima spręsti, kad Jis ne kartą mus barė ir smerkė, tačiau niekad nėra niekinęs. Jis dovanojo mums nepakeliamą dovaną – myli mus giliausia, tragiškiausia, visiškai neišvengiama šio žodžio prasme.

Mes ne perkeltine, o pačia tiesiausia prasme esame Dievo meno kūriniai, Dievas mus kuria ir todėl nebus mumis patenkintas tol, kol suteiks tam tikrą pavidalą.

Galima įsivaizduoti, kaip jausti gebantis paveikslas, dešimtą kartą ištrintas, nugrandytas ir pradėtas iš naujo, trokšta būti paprastu eskizėliu, nupiešiamu per minutę. Lygiai taip pat suprantama, kai mes trokštame, kad Dievas būtų mus sukūręs ne tokiai šlovingai, ne tokiai audringai lemčiai; bet tai tik reiškia, kad trokštame ne didesnės, o mažesnės meilės.

Gal mes ir norėtume būti Dievui tokie nereikšmingi, kad Jis paliktų mus ramiai paklusti savo impulsams, kad liautųsi dresavęs ir mokęs būti tokius nepanašius į prigimtinę mūsų savastį: bet dar kartą sakau, tai reikštų trokšti ne didesnės, o mažesnės meilės.

Problema, kaip sutaikyti žmonių kančias su mylinčio Dievo egzistavimu, neišsprendžiama tik tol, kol žodį "meilė" aiškiname banaliai ir laikome, kad žmogus yra visų įvykių centras. Žmogus nėra centras.

Krikščionybei būtinai reikia atgaivinti buvusį nuodėmės suvokimą. Kristus nė neabejoja, kad žmonės yra ydingi. Kol nuoširdžiai nesutiksime su šia Jo prielaida – nors esame dalis pasaulio, kurio išganyti Jis atėjo, – negalėsime būti tais, kuriems skirti Jo žodžiai. Mums trūksta pagrindinės sąlygos, kad suprastume, apie ką Jis kalba. O kai žmonės mėgina būti krikščionimis, neturėdami to išankstinio nuodėmės suvokimo, juos beveik neišvengiamai apima savotiška pagieža Dievui, kuris neva amžinai kažko rūstauja.

Kai mes viso labo sakome, kad esame blogi, Dievo rūstybė atrodo kaip barbariška doktrina; bet kai išgyvename savo blogumą, ši doktrina tampa būtina kaip šalutinė Dievo gerumo apraiška.

Kai šventieji sako, kad jie – net jie – yra baisūs ir sugedę, jie fiksuoja tikslią mokslinę tiesą.

Jei žmogaus dvasiai viskas gerai, ji nė nemėgina atsisakyti savivalės. Paklydimas ir nuodėmė turi vieną bendrą savybę: juo giliau jie įsišakniję, juo menkiau auka suvokia jų egzistavimą, nes tai blogis su kauke.

Kančia yra ne tik aiškiai atpažįstamas blogis, bet ir blogis, kurio neįmanoma nepastebėti. Žmogus gali patenkintas grimzti nuodėmėse ir kvailybėje: kiekvienas, matydamas, kaip besočiai šluote šluoja įmantriausius valgius, tarsi nejausdami jų skonio, pripažins, jog įmanoma nepaisyti net malonumo. Bet kančia atkreipia į save dėmesį. Dievas mums šnibžda malonumuose, kalba sąžinėje, bet kančioje jau šaukia; tai Jo garsiakalbis apkurtusiam pasauliui prikelti.

Kol tai, ką vadiname "savo gyvenimu", teka maloniai, mes jo nepatikėsime Jam. Ką gi dar gali mūsų interesams daryti Dievas, jei ne atimti iš mūsų tikėtiną klaidingos laimės šaltinį? Būtent čia, kur iš pirmo žvilgsnio Dievo apvaizda atrodo žiauriausia, iš tikrųjų Dievo nuolankumas ir Jo pasirengimas nužengti iš aukštybių nusipelno didžiausių pagyrų.

Tikrasis klausimas ne tas, kodėl kartais kenčia pamaldūs, nuolankūs, tikintys žmonės, bet kodėl kenčia ne visi.

Vargai ir negandos negali liautis, kol Dievas pamatys, kad mes pasikeitėme arba kad pasikeisti nebėra jokios vilties.

Krikščioniškoji kančios doktrina paaiškina vieną labai keistą mūsų gyvenamo pasaulio faktą. Dėl pačios šio pasaulio prigimties Dievas mums nesuteikia pastovios laimės ir saugumo, kurių visi taip trokštame; užtat džiaugsmo, malonumų ir linksmybės jame pribarstė pilna sauja. Niekada nesame saugūs, bet galime iki valiai linksmintis ir net patirti ekstazę. Nesunku suprasti, kodėl taip yra. Saugumas, kurio karštai trokštame, pripratintų mus pririšti širdis prie šio pasaulio ir virstų kliūtimi grįžti prie Dievo; to nepadarys kelios laimingos meilės akimirkos, kraštovaizdis, simfonija, džiaugsmingas susitikimas su draugais, maudynės ar futbolo varžybos. Mūsų Tėvas suteikia mums progų keliaujant pailsėti labai smagiose užeigose, bet tikrai neskatina jų laikyti namais.

[Apie pragarą] Nėra kitos doktrinos nei ši, kurią su didesniu malonumu pašalinčiau iš krikščionybės, jei turėčiau tokią galią. Bet ją absoliučiai patvirtina Šventasis Raštas ir net paties mūsų Viešpaties žodžiai, krikščioniškasis pasaulis visada jos laikėsi, be to, jai pritaria protas.

Sumokėčiau bet kokią kainą, jei galėčiau nemeluodamas pasakyti: "Visi bus išganyti". Bet protas man atkerta: "Savanoriškai ar prieš savo valią?" Jei atsakysiu: "prieš savo valią", iškart pamatysiu prieštaravimą – kaip gali aukščiausias atsisakymo veiksmas, savasties atsisakymas, būti nesavanoriškas? Jei atsakysiu: "Savanoriškai", protas atsilieps: "Bet kaip, jei jie nenorės?"

Patekti į dangų – tai tapti žmogiškesniam negu kada nors buvai žemėje; patekti į pragarą – tai būti atskirtam nuo žmogiškumo.

Galiausiai priekaištaujama ir dėl to, kad absoliutus ir galutinis bent vienos sielos praradimas reiškia visagalybės pralaimėjimą. Taip ir yra. Sukūrusi laisvos valios būtybes, visagalybė iš pat pradžios pasidavė tokio pralaimėjimo galimybei. Tai, ką jūs vadinate pralaimėjimu, aš vadinu stebuklu: sukurti dalykus, kurie nesi Tu pats, ir tuo būdu savotiškai leisti savo paties kūriniui tau pasipriešinti yra labiausiai stulbinamas ir sunkiausiai įsivaizduojamas iš visų ypatumų, kuriuos mes prisikiriame dievybei.

Šiais laikais mes labai drovimės kalbėti apie dangų. Bijome, kad būsime erzinami "dangiškais migdolais", kad mus apkaltins, jog nuo pareigos kurti laimę čia ir dabar, šiame pasaulyje, "bėgame" į svajones apie geresnį, kitokį pasaulį. Bet danguje "dangiški migdolai" arba yra, arba ne. Jei jų nėra, krikščionybė neteisinga, nes ši doktrina įausta į visą jos mokymą. Jei migdolai yra, tada į šią tiesą, kaip ir į visas kitas, reikia žiūrėti atviromis akimis, nesvarbu, naudinga ji ar ne politikų suėjimuose.

Dievas kiekvienai sielai atrodys kaip pirmoji jos meilė, nes Jis ir yra jos pirmoji meilė. Jūsų vieta danguje skirta tik jums, jums vienam, nes jūs sukurtas jai, sudygsniuotas, dygsnis po dygsnio, kaip pirštinė, pasiūta pagal individualų užsakymą. Būtent šiuo požiūriu galima suprasti pragarą kaip atskyrimą. Visą jūsų gyvenimą čia pat, už sąmonės ribų slypėjo nepasiekiama palaima. Ateis diena, kai jūs atmerksite akis ir nė nesitikėdamas pamatysite, kad ją pasiekėte: arba kad ji buvo visai ranka pasiekiama, bet jūs ją amžiams praradote.

Šaltinis: C.S. Lewis, Kančios problema (Katalikų pasaulio leidiniai, 2006)