Thomas Schirrmacher
Dievas suteikia viltį
Teiginys: Pasaulio viltis prasideda nuo to fakto, kad Dievas yra pirmasis misionierius.
Dievas visada buvo pirmasis misionierius. Tuoj po nuopuolio atrodė, kad žmogaus istorija baigsis dar nė neprasidėjusi, tačiau Dievas nepasidavė. Iš savo malonės Jis apsilankė Edeno sode (Pr 3,8–9) ir, ieškodamas Adomo su Ieva, šaukė: "Kur tu?" (Pr 3,9). Skelbdamas būsimą nuosprendį ir būsimą atpirkimą (Pr 3,14–21), Jis suteikė kūrinijai naują viltį.
18. Pats Dievas teikia viltį – per Jėzų
Teiginys: Jėzus yra misionieriaus ir vilties nešėjo prototipas.
Jėzų atsiuntė į žemę Dievas. Kaip žmogus, Jis turėjo atlikti už mus bausmę ant kryžiaus, kad įsigaliotų bei būtų paskelbtas mūsų išgelbėjimas ir taip būtų sugrąžinta pasauliui viltis bei ateitis. Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą buvo numatęs (Ef 1,4) nepalikti mūsų nuodėmėje, kurią užsitraukėme, o ateiti į pasaulį per Kristų kaip misionierius, kad taptų įmanoma ateitis (Jn 3,16).
19. Pats Dievas teikia viltį – per Šventąją Dvasią
Teiginys: Sekminės parodė, kad Šventosios Dvasios jėgos lydima pasaulio misija yra svarbiausias Naujojo Testamento laikų Bažnyčios požymis ir kad be Šventosios Dvasios krikščionys negali nei puoselėti vilties, nei jos skelbti.
Jėzus dažnai primindavo savo mokiniams, kad, prieš pradėdami skelbti tautoms Evangeliją, sulauktų Šventosios Dvasios atėjimo (Mk 16,15–20; Apd 1,4–11). Dvasia turėjo ateiti kaip Jėzaus įpėdinis ir įtikinti pasaulį Evangelija (Jn 16,7–11). Sulig Jos atėjimu į Jėzaus Bažnyčią prasidėjo Naujojo Testamento Bažnyčios ir pasaulio misijos laikai. Be Šventosios Dvasios visos misijos ar misionieriškos strategijos būtų buvusios nesėkmingos, nes tik Ji gali apkaltinti nuodėme (Jn 16,7–10), paskatinti išpažinti Dievą, vesti į Jėzaus Kristaus išgelbėjimą, atgaivinti nusidėjėlius ir suteikti jiems viltį (Jn 3,5). Žinoma, esama Dievo išrinktų žmonių bei misijų, kuriuos Jis panaudoja, kad pasiektų kitus, tačiau visos šios strategijos yra negalutinės, nes vienas Dievas nusprendžia, ar bus jos sėkmingos (1 Kor 12,4–6; Rom 1,13).
Ypač Paulius nuolatos akcentavo, kad būtent Šventoji Dvasia lieja į mūsų širdis viltį ir kad mūsų viltis visiškai priklauso nuo Jos neįtikėtinos jėgos. Norėčiau pateikti tris pavyzdžius. "O viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota" (Rom 5,5). "Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties" (Rom 15,13). "O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo" (Gal 5,5).
20. Pats Dievas teikia viltį – per Bažnyčią, vilties nešėją
Teiginys: Bažnyčios misija pagrįsta tuo faktu, kad Dievas iš pradžių pasiuntė save patį į pasaulį kaip misionierių ("Missio Dei").
Jėzus pasiuntė savo mokinius į pasaulį, kad įvykdytų užduotį, kurią Jis buvo gavęs iš Tėvo (Mt 10,40; Mk 9,37; Lk 10,16; Apd 3,20. 26; maždaug 50 kartų Evangelijoje pagal Joną, pradedant nuo Jn 3,17. Dar žr. Iz 48,16) ir kurią Šventoji Dvasia buvo gavusi iš Tėvo bei Sūnaus (Jn 14,26; 15,26; Lk 24,49). Evangelijoje pagal Joną 17,18 Jėzus kreipėsi į savo Tėvą: "Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį". Evangelijoje pagal Joną 20,21 Jis performuluoja šį teiginį kaip asmenišką kreipimąsi į mokinius: "Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu" (Jn 20,21). Dievas Tėvas pasiuntė savo Sūnų ir savo Dvasią kaip pirmuosius misionierius. Bažnyčia tęsia šią misiją po visą pasaulį. Taigi krikščionių misionierių pastangos pagrįstos triasmeniu Dievu. Kristaus Bažnyčia vadinama vilties nešėja, nes Evangelijos vilties skelbimas yra tiesioginė Dievo duotos užduoties tąsa.
21. Kristus mumyse – šlovės viltis
Teiginys: Kadangi Dievas yra mūsų vienintelė viltis, Kristus ir Jo kryžiaus išgananti auka taip pat yra vienintelė mūsų viltis.
Prisiminęs tesalonikiečius, Paulius kalbėjo: "Mes visuomet dėkojame Dievui […], nuolat minėdami mūsų Dievo ir Tėvo akivaizdoje jūsų tikėjimo darbus, meilės pastangas bei vilties ištvermingumą dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus" (1 Tes 1,3).
Krikščionys yra "Kristaus Jėzaus, mūsų vilties" (1 Tim 1,1), ir Kristus yra mumyse, nes Paulius rašo: "Jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis" (Kol 1,27).
Mes ne tik puoselėjame į Kristų sudėtą viltį. Mes laukiame jos konkretaus, istorinio ir asmeniško išsipildymo: "laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo" (Tit 2,13).
22. Viltis, žvelgiant į kryžių
Teiginys: Nuostabiausias Dievo atliktas veiksmas, tikros vilties pagrindas, buvo Kristaus mirtis ant Golgotos kryžiaus, kur Jis numirė už mus tam, kad būtų nugalėti mirtis, nuodėmė ir velnias – mirtini mūsų vilčių priešai. Dėl šios priežasties be atleidimo negali būti jokios vilties, susijusios su nauja pradžia.
Universali tiesa, kad ateities viltis priklauso nuo atleidimo, pasitvirtina ir konkrečiais atvejais. Tik atleisdami vieni kitiems, galime tikėtis naujos pradžios.
Pavyzdžiui, islame nėra doktrinų apie prigimtinę nuodėmę, apie nuodėmę kaip žmogaus ir Dievo santykių griovėją, apie susitaikymą ir atleidimą. Musulmonams sunkiai įmanomas susitaikymas asmeniniuose santykiuose ar tarp tautų, nes praeity padarytas blogis gali būti prisimintas ir po šimtmečių.
Nežinia, ar savo tautų atstovai Konradas Adenaueris ir Šarlis de Golis tikėjo asmeniškai sutaikančiu Dievu, tačiau jų veiksmai buvo stipriai paveikti krikščionių tikėjimo dvasios – užmiršę siaubingas praeities skriaudas, jie sutaikė Vokietiją su Prancūzija ir nusprendė pradėti naujus santykius. Islamo kraštuose nėra nieko panašaus.
Kad Europa atrastų naują viltį, Europos Bažnyčios ir jų tikintieji turi atleisti vieni kitiems bei susitaikyti.
Kad Europa atrastų naują viltį ir gerą ateitį, Europos "rasės" bei tautos turi atleisti vienos kitoms bei susitaikyti. Pagaliau mes turime išmokti atleisti musulmonams. Kai kurie iš jų galbūt nugyveno čia visą gyvenimą, kiti atsikėlė tik neseniai, tačiau jų tikėjimas ir kultūra nemoko atleisti, užmiršti praeities skriaudas ir šiandien palaikyti draugiškus santykius. Mūsų liudijimas jiems nieko nereiškia, jei mes patys nepraktikuojame atleidimo ir neparodome jiems, kad atleisti – tai dėl Dievo užmiršti praeities klaidas bei nuodėmes. Ar krikščionių santuokos turi viltį, pagrįstą atleidimu ir susitaikymu? Ar susitaikymo bei atleidimo dvasia jaučiama mūsų bažnyčiose, kad mes turėtume valdžią bei įtaką? O gal mes esame taip pat nualinti įtampos, apkalbų, senų nesantaikų susiskaldymų bei vaidų, kaip ir kitos organizacijos?
23. Kristaus antrojo atėjimo ir prisikėlimo iš numirusiųjų viltis
Teiginys: Krikščionių viltis yra nukreipta į Kristaus antrąjį atėjimą ir prisikėlimą iš numirusiųjų.
Neatsitiktinai Apaštališkais tikėjimo išpažinimas baigiasi aiškiu ateities apibūdinimu. Krikščionybė yra tikėjimas ne tik visagaliu Dievu, bet ir Jo išgelbėjimo darbu žmonijos istorijos praeityje bei ateityje.
Ateitis apaštalų išpažinime
(išspausdinta kursyvu)
Tikiu Dievą
Tėvą visagalį,
Dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir Jėzų Kristų,
vienatinį Jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,
gimė iš Mergelės Marijos;
kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių;
įžengė į dangų,
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis
gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią,
šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą. Amen.
Iš šios didžiosios ateities perspektyvos reikšmingesnė atrodo ir mūsų artimoji ateitis.
Šaltinis: Tomas Širmacheris, Viltis Europai – 66 Teiginiai (VTR, 2004)
