Holger Lahayne
Dievas gelbsti nusidėjėlius
Jeigu manęs paklaustų, ką laikau kalvinistu, atsakyčiau, kad tai žmogus, kuris tvirtina: "Išgelbėjimas priklauso Dievui".
Baptistų pamokslininkas Charlesas H. Spurgeonas (1834–1892)
Reformatų kaip evangelikų tikėjimas didžiuma panašus į kitų reformacijos bažnyčių mokymą. Svarbią jų teologijos dalį užima keturi liuteroniškieji "sola" [sola gratia, sola fide, sola scriptura, solus christus]. Bet yra sferų, kurias reformatai išskiria ir akcentuoja ypatingai.
Dievas ir žmogus
Reformatų teologija perdėm teocentriška, t. y. jos centre yra Dievas.
Vien Dievas yra Kūrėjas. Dievas iš nieko sukūrė pasaulį. Viskas, kas egzistuoja, yra jo kūrinija. Dievas yra visos būties šaltinis; žmonės, angelai, gyvūnai ir visa gamta egzistuoja dėl to, kad juos sukūrė Dievas. Visa kūrinija priklausoma nuo Kūrėjo, bet Kūrėjas nėra priklausomas nuo kūrinijos. Dievas beribis, o kūrinija ribota. Viskas, kas vyksta, vyksta ne kūrinių, o vien Kūrėjo garbei. Reformatai griežtai atmeta bet kokį stabų (žmogaus dirbinių) ir žmonių (gyvų ar mirusių) garbinimą. Šioji perskyra – atskyrimas Kūrėjo nuo kūrinio – yra vienas svarbiausių reformatų tikėjimo elementų.
Vien Dievas yra Viešpats. Būdamas Kūrėjas, Dievas yra ir vienintelis absoliutus bei aukščiausias autoritetas, vienintelis visai šventas ir visų taisyklių bei vertybių šaltinis. Dievas yra suverenus Viešpats, tvarkantis ir nulemiantis pasaulio raidą. Heidelbergo katekizmas pabrėžia, kad visagalis Dievas dangų ir žemę "išlaiko ir taipgi valdo, kad lapija ir žolė, lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, duona ir vanduo, sveikata ir liga, turtas ir skurdas bei visa kita ne atsitiktinai, o iš jo tėviškos rankos mums tenka" (27 kl.). Anot Kalvino (nuotrauka), žinia, jog Dievas yra mūsų Viešpats, labai paguodžia ir "išlaisvina bei gelbsti nuo visų rūpesčių". Žmogus nėra vienišas, atiduotas atsitiktinumams ar kitokioms klastingoms jėgoms. Tikintis žmogus žino, kad "Dangaus Tėvas savo galybe viską patikimai valdo".
Vien Dievas yra Išganytojas. Reformatai aukština ne tik Dievo didybę ir garbę, bet ir jo artumą bei meilę mums. Tik iš meilės Dievas gelbsti žmogų – tik jis vienas gabus tai atlikti, nes mes patys išsigelbėti negalime. Kadangi jis visagalis, galime juo pasitikėti. Dievo meilė ir galybė, pasireiškianti mūsų labui, labai taikliai ir gražiai apibūdinta Heidelbergo katekizmo pirmojo klausimo atsakyme:
"Mano vienintelė paguoda yra tai, kad aš su kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu nuosavybė mano ištikimo Išganytojo, kurs savo brangiu krauju visas mano nuodėmes tobulai apmokėjo bei išvadavo mane iš visos velnio galybės ir kurs taip mane saugo, kad be mano dangiškojo Tėvo valios ne tik nė plaukas nuo mano galvos negali nukristi, bet netgi viskas mano palaimai tarnauti turi".
Žmogaus atžvilgiu reformatai turi nusipiešę ypač realistinį paveikslą, nes akcentuoja ne tik jo kaip Dievo kūrinio didybę, bet pabrėžia ir visišką sugedimą.
Žmogus yra Dievo atvaizdas. Pagal Pr 1–2 žmogus buvo sukurtas tam, kad gyventų tobulą ir harmoningą gyvenimą su Dievu. Kaip ir Dievas jis buvo asmuo, netgi sukurtas pagal paties Dievo atvaizdą. Dievas buvo patenkintas savo kūriniu, nes jis buvo labai geras ir be jokio trūkumo. Dievas suteikė jam daug gebėjimų ir talentų, apdovanojo kūrybiškumu bei intelektu, davė užduočių. Visa tai sudaro žmogaus išskirtinumą, jo didybę bei orumą.
Žmogus yra visiškai sugedęs. Toliau Pradžios knygoje, deja, rašoma apie nuopuolį. Kad ir visu kuo aprūpinti, pirmieji žmonės nepaklausė Dievo ir sugriovė darnius santykius. Todėl iš jųdviejų kilusi visa žmonija tapo nusidėjėliais ir maištininkais. Ne kažkiek moraliai apsilpusiais ar pažeidžiamais, bet dvasiškai žuvusiais, mirusiais nuodėmėse (Ef 2, 3). Heidelbergo katekizmas teigia dar drastiškiau: kad žmogus "iš prigimties linkęs Dievo ir artimo neapkęsti" (5 kl.). Reformatai priduria, kad žmoguje nėra nė lopinėlio geresnės ar blogesnės vietos – viskas jame vienodai sugedę: protas, valia, jausmai. "Visos jų kūno ir sielos dalys bei sugebėjimai tapo visiškai suteršti" (Vestminsterio išpažinimas, 6.2). Neišganytas žmogus nusipelno Dievo pasmerkimo. Bet pats pasitaisyti ir atkurti pirmykščių santykių su Dievu negali, nes nesugeba daryti gera. Jis puolęs taip žemai, kad savarankiškai pakilti neturi jokių galimybių.
Jėzus ir Šventoji Dvasia
Kadangi reformatų teologija teocentrinė, tai reiškia, kad ji taip pat stipriai akcentuoja ir kitus Trejybės asmenis – Sūnų ir Dvasią.
Dievo sandora su žmonėmis. Žmogus yra taip sugedęs, kad pats pasitaisyti negali. Tad atkurti santykius ėmėsi Dievas ir sudarė su žmonėmis vienpusę sandorą: "Dievas dar prieš pasaulio sukūrimą panorėjo išrinkti kai kuriuos amžinajam gyvenimui ir sudarė su jais Malonės sandorą, kad per Atpirkėją išgelbėtų iš nuodėmių ir kančių" (Trumpas Vestminsterio katekizmas, 20 kl.). Pats Dievas per savo Žodį bei priesaiką tapo amžinuoju šios sandoros garantu.
Jėzus vienintelis tarpininkas. Vienintelis tarpininkas šioje sandoroje yra Jėzus Kristus, kadangi jis yra ne vien tik žmogus, bet kartu ir Dievas. Kaip žmogus jis buvo be jokios nuodėmės, visiškai paklusnus, todėl galėjo sau prisiimti mūsų kaltę; būdamas Dievas, jis galėjo nugalėti mirtį ir suteikti išganymą. Kadangi Jėzus buvo Dievas, tai jis galėjo žmogų sutaikyti su Dievu; kadangi buvo ir žmogus, tai galėjo prisiimti sau mūsų kaltes ir jas atpirkti. Jėzuje žmogaus pavidalu žmonėms pasirodė pats Viešpats, neregimoji Dvasia tapo paliečiama ir suvokiama, tikrasis Emanuelis – "Dievas su jumis". Todėl pagal reformatus nėra ir negali būti jokių kitų tarpininkų tarp Dievo ir žmogaus (Marija, šventieji), kaip tik vienas Jėzus Kristus.
Trejopa Jėzaus tarnystė. Dievas Tėvas paskyrė Jėzui, savo Sūnui, tris užduotis – pranašo, karaliaus ir kunigo. Kaip pranašas jis turėjo užbaigti Senojo Testamento pranašų eilę ir perduoti tikrąjį ir tobulą mokymą. Visa tai jis atliko be priekaištų, todėl bet kokie priedai ar mokymo papildymai nereikalingi. Būdamas karalius, Jėzus yra valdovas. Jo valdžia (iki antrojo atėjimo) yra dvasinės prigimties. Jėzus gina Bažnyčią ir atskirus tikinčiuosius, saugo jų tikėjimą. Jis vienas yra žmogaus pergalės prieš nuodėmę ir šėtoną garantas. Kaip kunigas Jėzus paaukojo tobulą auką – save patį – ir atvėrė galimybę žmonėms susitaikyti su Dievu. Panorus pasinaudoti šia galimybe, Jėzus tarnauja kaip tarpininkas ir užtarėjas.
Dvasios veikimas. Be Šventosios Dvasios neįmanoma pažinti Dievo. Žmogus gali girdėti Evangeliją, bet, anot Kalvino, "be Šventosios Dvasios apšvietimo Dievo žodis lieka nepaveikus". Neatsivertęs žmogus yra dvasiškai aklas ir užsispyręs, todėl Šventoji Dvasia skelbiamam Žodžiui turi atverti kelią į žmogaus širdį. Dvasia "atveria sielos akis, suteikia ausis klausytis ir duoda išminties [Dievo žodį] suvokti".
Per Šventąją Dvasią žmogus pradeda tikėti, o pati Dvasia, anot Kalvino, tampa savotišku antspaudu žmogaus širdyje. Tas antspaudas užtikrina, kad tikinčiajam tikrai priklauso visi Kristaus nuopelnai ir jis turi amžinąjį paveldą danguje. Be to, Dvasia nuolat traukia prie Kristaus. Kalvinas sako, kad ji tarsi koks raištis, tikinčiuosius surišantis su Dievo Sūnumi. Šventoji Dvasia gyvena tikinčiojo širdyje ir kaip "vidinis mokytojas" ją veikia.
Malonė ir laisvė
Reformatų tikėjimo centre – laisvai, nereikalaujant jokio atlygio teikiama Dievo malonė. Ji žmogų išgano ir išlaisvina. Apie tai rašo Paulius pirmuosiuose Laiško efeziečiams skyriuose.
Iš meilės išrinkti (Ef 1, 4–5). Kaip tampama Dievo vaiku? Kodėl ne visi žmonės priima Evangeliją ir tampa krikščionimis? Reformatai atsako pirmomis Laiško eilutėmis, kad Dievas kai kuriuos išsirinko prieš pasaulio sukūrimą (eil. 4) ir iš anksto paskyrė tapti Dievo vaikais (eil. 5). Šioms eilutėms pritaria ir Antrasis Helvetų tikėjimo išpažinimas (sk. 10). Tad vieni išgelbstimi, o kiti ne, anot Kalvino, pasmerkiami "amžinam prakeikimui".
Šitoks požiūris arba mokymas vadinamas predestinacija, ir šiais laikais vertinamas visuotinai gana neigiamai. Bet, deja, iki šios dienos neatsirado nė vieno aiškesnio ir paprastesnio žmogaus amžinojo likimo paaiškinimo, be to, visiškai atitinkančio Bibliją.
Gaila, kad neigiant dažniausiai ignoruojamas šio mokymo kontekstas. Pirmuosiuse Laiško efeziečiams skyriuose kelissyk minima meilė, skatinusi Dievą iš anksto išsirinkti. Dievas mylėjo tikruosius krikščionis, savo išrinktuosius dar prieš pasaulio sukūrimą, o ne pradėjo tik kažkada vėliau, kai jie to nusipelnė. Tai didelė ir ištikima meilė, besitęsianti iki šiandienos.
Išgelbėti malone (Ef 2, 8). Dievas į žmones atsigręžė ne tik iš meilės, bet ir iš malonės, niekieno neverčiamas. Tai visiškai laisvas ir didžiąja meile (Ef 2,4) grįstas sprendimas, teigiantis, kad išganymas yra Dievo dovana. Dovana, duodama ne dėl nuopelnų ir be jokio atlygio. Todėl reformatai atmeta bet kokį žmogaus indėlį į išganymą ir pabrėžia, kad tai vien laisvas Dievo veiksmas. C. H. Spurgeonas rašo:
"Argi Dievas myli mane dėl to, kad aš jį myliu? Ar dėl to, kad turiu tvirtą tikėjimą? Tada jis turėtų mylėti mane dėl mano teigiamų savybių, bet tai prieštarautų Evangelijai. Evangelija kalba apie Viešpatį, kuris myli meilės nevertą ir išteisina nepamaldųjį. Todėl geriau mesti iš galvos mintį, kad Dievo meilė priklauso nuo tam tikros žmogaus padėties".
Gyventi su Kristumi (Ef 2, 5). Dievas savo meilę ir malonę išreiškė paaukodamas Sūnų, kad gyventų nusidėjėliai. Kristuje tikintieji yra išrinkti "jame" ir "prisikelia gyventi su Kristumi". Vienintelis išganymo pagrindas – Kristaus mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas. Tad neverta išganymo nei stiprybės ieškoti kur nors kitur, kaip tik Jėzuje Kristuje (Ef 1, 3). Spurgeonas priduria:
"Žinok, nusidėjėli, kad gelbsti tave ne tavo laikymasis Kristaus, o tik pats Kristus; tave gelbsti ne tavo džiaugsmas Kristuje, bet tik Kristus; net ne tavo tikėjimas, nors jis prisideda prie to, bet Kristaus pasiaukojimas ir kraujas. Todėl žiūrėk ne į savo viltį, o į Kristų, kuris yra tavo vilties šaltinis... Pasikliaukime ne savo maldomis ir ne tikėjimu, ne savo darbais ar jausmais, o Kristumi, vien Kristumi".
Kad kas nors nesigirtų (Ef 2, 9). Žinia apie malonę yra tikroji Evangelija, Geroji Naujiena. Tačiau drauge ji yra ir giliai pažeminanti bei reikalaujanti nuolankumo. Prie savo išganymo niekuo negalime prisidėti nei mes patys, nei mūsų religingumas, nei geri darbai – išgano vien Dievas. Žmogus tegali viena – pripažinti savo bejėgiškumą ir šauktis pagalbos. Tad "žmogus neturi nieko, kuo galėtų pasigirti – viskas ateina iš Dievo", kaip sako Kalvinas.
Laisvasis Dievas ir laisvasis žmogus. Visiškai laisvas yra vien Dievas. Žmogus negali būti visiškai laisvas, nes yra ribotas kūrinys. Pilnutinę laisvę žmogus gauna tik atsiduodamas Dievui, kitaip tariant, tapdamas jo vergu. Tai didysis krikščionybės paradoksas, kurį labai aiškiai pastebėjo ir suprato Kalvinas bei reformatai.
Laisvas nuo pasmerkimo. Išganytas žmogus išvengia Dievo rūstybės ir pasmerkimo, jis tampa laisvas nuo kaltinančio įstatymo laikymosi ir prakeikimo. Išganytam žmogui atsiveria laisvas kelias pas Dievą. Nors krikščionys kviečiami nepaliaujamai išpažinti savo nuodėmes ir gailėtis, tačiau visam tam jau nereikia jokių ritualų, tai galima atlikti asmeniškai, privačiai, tiesiai Dievo akivaizdoje.
Laisvas nuo baimės. Reformatų mokymas apie predestinaciją visų pirma teikia paguodos. Kadangi malonė yra suvereni, priklausanti vien nuo Dievo, tai nėra ko baimintis ir be perstojo tikrintis savo sąžinę, lyg ką patys būtume negerai ar nepakankamai padarę – ar jau užtektinai pasistengiau, kad būčiau išganytas; ar esu arti, ar vis dar toli nuo Dievo? Dievas pats saugo ir palaiko tikėjimą. Jo malonė niekada nenutrūks ir nepasibaigs, tikintysis nepraras savo išganymo, nes jį saugo pats Dievas.
Laisvas nuo neteisingų įstatymų ir nereikalingų tradicijų. Vienas Dievas gali būti tikinčiojo sąžinės Viešpats. Vestminsterio išpažinimas teigia: "Dievas yra sąžinės valdovas, išlaisvinęs ją nuo žmogiškų mokymų ir įsakymų, prieštaraujančių ar viršijančių Jo Žodį tikėjimo ir tarnystės reikaluose" (20.2). Tad tikintysis laisvas nuo nereikalingų, Dievo vietą užimančių tradicijų ir žemiškų bei bažnytinių galių. Biblijos įstatymo rėmuose jis yra visiškai laisvas. O Dievo įstatymas geras, žmonėms jo negalima nei siaurinti, nei praplėsti. Antras Helvetų tikėjimo išpažinimas perspėja: "Kuo daugiau Bažnyčioje prisikaupia tradicijų ir papročių, tuo labiau suvaržoma ne tik krikščionio laisvė, bet ir atitraukiama nuo tikėjimo bei paties Kristaus. Tada žmonės, užuot reikalingų dalykų ieškoję per tikėjimą į Dievo Sūnų, Jėzų Kristų, ieško jų savo papročiuose" (sk. 27).
Laisvas paklusti ir tarnauti. Kadangi žmogus niekaip negali nusipelnyti išganymo, tai jam nėra nė reikalo laikytis kokių nors ypatingų papročių ar daryti kokių nors religingų darbų. Vos išsisprendus klausimui dėl išganymo, žmogui atsiveria visas pasaulis. Nuo tos akimirkos jis paklūsta Dievui iš gryno dėkingumo, gali laisvai naudotis išoriškais, sukurtais dalykais ir laisvai tarnauti savo artimui. Tikėjimas suteikia laisvę aktyviai veikti, nes žmogus išgelbstimas ne dėl darbų, o kad išgelbėtas juos darytų (Ef 2, 10). Tačiau Spurgeonas sako, kad šiuo klausimu yra ir "persistengiančių" reformatų:
"Esu sutikęs brolių, bandančių skaityti Bibliją iš kito galo. Jie sako, kad Dievas turi planą, kuris tikrai išsipildys. Tad kam stengtis, eiti ir rankas purvintis, juk vis vien viskas Dievo valioje. Bet Kristus sako kitaip, o būtent 'Man atiduota visa valdžia, todėl eikite ir dirbkite darbus!’"
Biblija ir gyvenimas
Reformatų mokymo centre vieną svarbiausių vietų užima Biblija, nes per ją Dievas dalyvauja krikščionio gyvenime.
Dievas – pasislėpęs ir apsireiškiantis. Hugenotų išpažinimas apibūdina Dievą kaip "dvasią, amžiną, nematomą, nekintantį, begalinį, nesuvokiamą, neapsakomą..." (sk. 1). Reformatai išties pabrėžia, kad Dievas, viena vertus, yra paslėptas ir perspėja į Dievo slaptąjį pasaulį nesikišti. Šiam pasauliui priklauso ir Dievo sprendimas vienus išrinkti amžinajam gyvenimui, o kitus palikti. Žmonėms gali atrodyti, kad tai neteisinga, bet jie niekada nesugebės to suprasti ir paaiškinti, nes nėra Dievas.
Tačiau, kita vertus, reformatai akcentuoja, kad apie Dievą žmogus gali ir daug ko sužinoti, nes pats Dievas yra apsireiškęs, pasirodęs ir kalbėjęs. Hugenotų išpažinimas patvirtina: "Dievas apsireiškė žmonėms pirmiausia per savo kūriniją, ją sukurdamas, išlaikydamas ir valdydamas, paskui per savo Žodį, iš pradžių duotą balsiai ištarmėmis, po to užrašytą į knygas, kurias mes vadiname Šventuoju Raštu".
Biblija – autoritetingas vadovas visam gyvenimui. Biblija yra Dievo žodis. Todėl ji yra "visos tiesos kelrodis". Ji turi aukščiausią autoritetą, pagal ją "turi būti visa kas tikrinama, tvarkoma ir taisoma" (Hugenotų išpažinimas). Ji viršesnė už bet kokią nuomonę, patirtį, papročius ir tradicijas, bažnyčių ir jų vadovų nutartis ir net už išpažinimus. Todėl kai kuriose reformatų išpažinimų (pvz., Škotų) preambulėse aiškiai pasakoma, kad tie raštai gali klysti ir yra taisytini.
Biblijoje viskas pasakyta, ko reikia išganymui ir tikėjimui. Be to, joje pateiktas "pilnas mokymas... apie Dievui patinkantį gyvenimą" (II Helvetų tikėjimo išpažinimas, 1 sk.). Tad vien Biblija žmogui reikalinga kaip gyvenimo kelionės vadovas, nes ji kalba ne tik apie religiją siaurąja prasme, bet ir apie visas svarbias gyvenimo temas kaip šeima, seksualumas, ekonomika, visuomenė, kultūra, gamta ir t. t. Todėl reformatai taip akcentuoja tobuląjį Dievo moralinį įstatymą iš Senojo ir Naujojo Testamentų, padedantį susiorientuoti gyvenime.
Dievo žodis yra suprantamas: pamokslavimas ir Biblijos studijos. Reformatų bažnyčiose Biblijos aiškinimas ir Dievo žodžio skelbimas užima labai svarbią vietą. Taip yra dėl to, kad reformatai tvirtai įsitikinę, jog Dievas ir šiandien kalba per Bibliją ir pamokslą. Per pamokslą Dievas yra tikinčiųjų "išorinis mokytojas", o per Šventąją Dvasią – "vidinis". Taip pat reformatai nuo Kalvino laikų pabrėžia, kad Dievo žodis yra suprantamas, nes Dievas kalbėjo aiškiai ir visiems suprantamai. Krikščionių užduotis intensyviai ieškoti ir rasti tų žodžių prasmę. Todėl būtina Bibliją studijuoti. O nuoširdžiai išstudijavę Bibliją, krikščionys gali savo tikėjimą išreikšti suprantamais žodžiais.
Taip pat reformatų teologija sakosi esanti ne kas kita, kaip tik Rašto aiškinimas. Tačiau teologija nėra vien Biblijos aiškinimas, bet ir pritaikymas. Visuomet reikia žiūrėti, kaip biblinius principus pritaikyti šiandienos pasaulyje. Tam reikia kūrybiškumo bei nuolatinio mokymosi.
Gyvenimu patikrintas tikėjimas. Tikėjimo reformatai nelaiko vien religiniu bažnytiniu fenomenu. Pagal reformatus tikėjimas liečia ir persunkia visą žmogaus gyvenimą, nes viską, ką žmogus bedarytų, jis daro Dievo akivaizdoje. Todėl gyvenimo dalijimo į religinį ir pasaulietinį ši Bažnyčia nepripažįsta. Reformatai pabrėžia, kad tikėjimas keičia ir gerina žmogų. Dar Kalvinas kvietė Ženevos tikinčiuosius: jūs esate Dievo vaikai, brangiai atpirkti, tad keiskitės ir keiskite savo gyvenimus! Dėl to kiekvieno atsakomybę reformatai laiko labai svarbia dorybe. Čia svarbų vaidmenį vaidina pamokslavimas. Pamokslas klausytojui turi sukelti ne tik tam tikrus religinius jausmus, bet ir žadinti norą keistis, nepasilikti prie seno.
Kristus – viso pasaulio Viešpats. "Jis yra viso pasaulio aukščiausiasis Valdovas ir Karalius" – sako Vestminsterio išpažinimas (23, 1). Tai reiškia, kad visas pasaulis yra Dievo pasaulis. Nors pilnas nuodėmės, bet vis vien priklauso Dievui. O tai reiškia, kad reformatai nesibaimina pasaulio, nebėga nuo jo, nesmerkia kultūros, švietimo, mokslo. Priešingai, jie skatina aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, t. y., "pasaulyje", kad šis pagal Dievo įsakymus keistųsi į gera.
Ištrauka iš Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto (MELI) rengiamos knygos "Religinės bendruomenės – Knygų serija mokiniams Lietuva, V knyga".
