Dietricho Bonhoefferio gyvenimo apybraiža

1. Tėvų namai, vaikystė ir jaunystė

Dietrichas Bonhoefferis gimė 1906.02.04 Vroclave (Breslau). Jis turėjo seserį dvynę Sabiną. Dietrichas buvo šeštasis iš aštuonių vaikų.

Motina – Paula Bonhoeffer, mergautine pavarde von Hase, buvo kilusi iš senos prūsų giminės. Jos tėvas ir senelis buvo dar ir iškilūs teologai. Priešingai vyravusioms to meto nuostatoms, ji sugebėjo gauti tėvų pritarimą laikyti mokytojos egzaminą. Dietricho sesuo dvynė Sabina Leibholz taip rašė apie motiną:

"Mūsų mama buvo stipri asmenybė, protinga, šilta ir nesuvaržyta, apdovanota geru organizaciniu talentu ir visuomeniniais sugebėjimais. … Nors mudu su Dietrichu turėjom namų mokytoją, panelę Käte Horn (kadangi mama tikrai buvo labai užsiėmusi), bet religijos ji mudu mokė pati."

Bažnyčia Paulai Bonhoeffer nebuvo labai svarbi, tačiau krikščioniškąjį auklėjimą, kurį ji pati buvo gavusi, savo maniera perdavė vaikams. Ji pasirūpino, kad vaikai susipažintų su Biblija ir bažnytinėmis giesmėmis.

Tėvas, Karlas Bonhoefferis, buvo kilęs iš Švabijos. Jis buvo psichiatrijos ir neurologijos profesorius. 1912 metais priėmęs Berlyno universiteto kvietimą jis ėmėsi vadovauti garsiausiai Vokietijoje šios srities katedrai. Jo vardas išgarsėjo ir už Vokietijos ribų.

Sabina Leibholz taip atsiliepė apie jį kaip apie tėvą:
"Iš prigimties mūsų tėvas buvo santūrus ir nelinkęs bendrauti, tačiau jo akys į kitus žvelgdavo su didžiausiu įsijautimu. … Jis mums demonstravo pagarbą šiltam, atsidavusiam, santūriam elgesiui ir tikėjo tuo, kad silpnesni ras paramą. Jis tikėjosi, kad mes išmoksim skirti esminius dalykus nuo neesminių, ir suvoksime savo ribas".

Tėvai, auklėdami savo vaikus, siekė išauginti juos atsakingais žmonėmis. Iš vaikų buvo tikimasi, kad jie visuomet atsižvelgs į kitų žmonių jausmus ir poreikius. Šis principas tapo svarbia Dietricho Bonhoefferio teologinių pažiūrų dalimi. Dietrichas Bonhoefferis apie savo auklėjimą rašė:

"Stipriausias dvasinis auklėjimo veiksnys mūsų šeimoje man atrodė tai, kad mums buvo duodama įveikti tiek daugybę kliūčių (dėl dalykiškumo, aiškumo, natūralumo, takto, paprastumo etc.), kol mes patys galėjome ką nors pasakyti".

Bonhoefferių šeimoje labai vertinta tai, kad kiekvienas vaikas galėtų atsiskleisti pagal savo polinkius. Visi buvo mokomi skambinti fortepijonu, dainuoti, griežti smuiku arba violončele. Dietrichas pasirodė besąs labai talentingas skambinti fortepijonu, todėl tėvai, kai jam sukako 14, nutarė, kad jis bus pianistas. Kad tai neįvyko, tikriausiai susiję su karu 1918-aisiais fronte žuvo jo brolis Walteris. Motina ilgai negalėjo atsigauti po šio smūgio. Šie įvykiai padarė Dietrichui gilų įspūdį. Galima daryti prielaidą, kad tai prisidėjo prie penkiolikmečio paauglio apsisprendimo studijuoti teologiją. Be to, dideliame brolių ir seserų būryje jis norėjo parodyti esąs savarankiškas.

Tėvą tai nuvylė. Jam būtų buvę mieliau, jei Dietrichas, kaip ir vyresnieji broliai, būtų pasirinkęs gamtamokslio studijas. Tačiau jis reagavo santūriai ir leido Dietrichui rinktis pačiam. "Gabumų ir interesų įvairovės dideliame gausiame brolių ir seserų būryje dėka profesijos pasirinkimas nesusiaurino Dietricho akiračio, kas neretai prikišama teologams. Palaikydamas nepaprastai glaudų ryšį su broliais, seserimis ir jų šeimomis jis niekuomet nepamiršo pasaulio, kuriame jie gyveno."

Vyresnių brolių ir seserų paveiktas jis anksti ėmė skaityti XIX amžiaus klasikus. Aistringai žaidė šachmatais, daug su broliais keliavo. Glaudus ryšys su šeima niekad nenutrūko, nors vėliau jis skyrė visą savo energiją Bažnyčiai.

2. Studijų metai

Tiūbingenas

Kaip ir buvo nusprendęs, Dietrichas Bonhoefferis 1923 metais Tiūbingene pradėjo studijuoti teologiją. Jis lankė labai daug filosofijos paskaitų, be to, pasirinko dar ir religijos istoriją, susipažino su Tiūbingeno egzegezės mokyklos teksto kritikos metodu. Du semestrus mokėsi pas filosofą Karlą Groosą, nagrinėjusį teorines pažinumo problemas. Tarp jo dėstytojų buvo ir Adolfas Schlatteris bei Karlas Heimas.

Švabiškame sambūryje "Ežys" ("Igel") Bonhoefferis pirmą kartą susirado artimų draugų už šeimos ribų. Eberhardas Bethge Bonhoefferio biografijoje rašo apie įspūdį, kurį šis padarė bendramoksliams Tiūbingene: "… guvi užtikrinta laikysena: audringas temperamentas, plačios pažiūros, mėgsta paerzinti, aštriai pakritikuoti, tačiau ir pats kritikuojamas nepyksta".

Roma

Aštuonioliktojo gimtadienio proga tėvai jam padovanojo kelionę į Romą. Trumpas tarpinis semestras ilgam laikui ir smarkiai paveikė jo santykį su Katalikų Bažnyčia. "Anuomet Bonhoefferiui įsiplieskė kritiška meilė didžiajai seseriai". Jis patyrė, kokia jo Bažnyčia smulkmeniška ir provinciali. Jam ėmė ryškėti Bažnyčios universalumas. Todėl savo disertacijoje jis nagrinėjo šią Bažnyčios problemą.

Berlynas

1924 metų birželį Bonhoefferis išvažiavo į Berlyną. Liberaliu laikytame teologijos fakultete, kuriame dėstė pasaulinės šlovės profesoriai, jis liko iki studijų pabaigos. Tuo metu jis susipažino su Karlu Barthu ir jo "dialektine teologija", iš pradžių tik skaitydamas. Remdamasis ja vėliau rutuliojo savo teologinį mąstymą. Tačiau Adolfas Harnackas išliko jo gerbiamas mokytojas. Būdamas 21-erių Bonhoefferis išlaikė pirmąjį valstybinį teologijos egzaminą savo bažnyčioje, tais pačiais metais užbaigė ir daktaro disertaciją. Paskutiniaisiais studijų semestrais Dietrichas Bonhoefferis įgijo praktinės patirties. Jis vedė vaikų mišias Grunewaldo bažnyčioje. Šis darbas teikė jam didelio džiaugsmo. Jis kvietėsi grupes pas save į namus, rengdavo iškylas, o vėliau subūrė vyresniųjų diskusijų grupes. Tačiau patyrė ir jį išgąsdinusį dalyką: kaip lengva patraukti į save žmones ir daryti jiems įtaką. Čia įsišaknijo jo "acedia", įgrisimas pačiam sau, kilę iš Bonhoefferio stiprybės ir lydėję jį iki kalėjimo laikotarpio.

3. Pasipriešinimo judėjimas

Kaip atsitiko, kad Dietrichas Bonhoefferis, į pacifizmą linkę teologas, aktyviai įsitraukė į politinį pasipriešinimą? Dar 1934 metais jis suprato, kad Bažnyčios angažuotumas neturi apsiriboti vien jos pačios interesais. Bažnyčiai tenka pareiga pasaulyje užstoti tuos, kurie negali patys sau padėti. Bonhoefferis turėjo pastebėti, kad Bažnyčia beveik nieko nepareiškė žydų klausimu. 1934 metų rugsėjo mėnesį vienam bičiuliui jis rašė taip: "Teologiškai pagrįstas santūrumas valstybės veiksmų atžvilgiu pagaliau turi būti pralaužtas – juk jis tik iš baimės. "Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti" (Patarlių 31,8) – kas gi dar šiandien Bažnyčioje prisimena, kad tai yra pats mažiausias Biblijos reikalavimas tokiu metu? O paskui dar gynybos ir karo klausimas etc., etc." Nepolitinė Tikėjimo bažnyčios laikysena, viena vertus, buvo priverstinė, sąlygota nacionalsocialistų, tačiau būta ir pačios Bažnyčios kaltės. Hansas Asmussenas, vienas aktyviausių Tikėjimo bažnyčios kovotojų, garsiosiose šešiose Barmeno tezėse nepaliko jokios politinės užuominos. Taigi vieną dieną Bonhoefferis pasijuto vienas priverstas prisiimti politinio sąmokslo atsakomybę. Reicho bažnytinė vadovybė 1938 metais išleido potvarkį, pagal kurį visi pastoriai turėjo prisiekti ištikimybę Hitlerio asmeniui. Beveik visi Tikėjimo bažnyčios pastoriai davė tokią priesaiką. Bonhoefferis tai suvokė kaip baisų pralaimėjimą. Netgi po Krištolinės nakties 1938 metų lapkričio 9 dieną, kai degė sinagogos ir buvo tyčiojamasi iš žydų, Tikėjimo bažnyčia nieko viešai nepareiškė, vėliau – taip pat.

Bonhoefferį asmeniškai labai paveikė sesers dvynės Sabinos ir jos vyro Gerhardo Leibholzo pasitraukimas. Emigruoti jie ryžosi dėl prievolės ženklinti nearijų pasus. Dėl studentų krizės Bonhoefferis nuolat turėjo baimintis šaukiamųjų patikrinimo arba kad jį gali pašaukti į karinę tarnybą. Atsisakymas eiti į karo tarnybą, jam – vienintelis priimtinas kelias, būtų dar labiau pakenkęs jau ir taip smūgių purtomai Tikėjimo bažnyčiai. 1938 metų vasario mėnesį Bonhoefferis iš savo seserėno Hanso von Dohnanyi pirmąsyk sužinojo apie ketinimus surengti perversmą Vermachte. Kilus krizei kariuomenėje į šios bylos tyrimą buvo įtraukti ir admirolo Willhelmo Cannariso vadovaujamos karinės žvalgybos pulkininkas Hansas Osteris bei Hansas Dohnanyi, kaip teisingumo ministro Franzo Gürtnerio referentas. Jie pasinaudojo tuo, kad sukeltų kariškius pasipriešinimui prieš Hitlerį. Užmegztas ryšys ir su generolu Ludwigu Becku, kuris vėliau tapo sąmokslo prieš Hitlerį vadovu. Bonhoefferis apie visa tai žinojo – jau vien tai buvo laikoma mirtinu nusikaltimu. Bonhoefferis dar negalėjo apsispręsti, ar prisidės veiksmais. Jis planavo emigruoti. Draugai išrūpino jam atleidimą nuo karinio patikrinimo ir galimybę 1939 metų vasarą iš Londono vykti į JAV su paskaitomis. Ten jam niekas netrukdė pasilikti. Tačiau ši kelionė pastūmėjo Bonhoefferį į gilų konfliktą. Reinholdui Niebuhrui jis rašė: "Atvykti į Ameriką buvo mano klaida. Šį sunkų laikotarpį mūsų tautos istorijoje turiu ištverti su krikščionimis Vokietijoje. Neturėsiu teisės dalyvauti krikščioniškojo gyvenimo kūrime, jei nesidalysiu šio meto išmėginimų su savo tauta…" Išbuvęs Niujorke vos keturias savaites Bonhoefferis grįžo į Vokietiją. Grįžo ne tam, kad mirtų kaip kankinys, nors neapgaudinėjo savęs dėl gresiančių pavojų, o matydamas naujos pradžios perspektyvą.

Grįžimas ir buvo aktyvaus Bonhoefferio dalyvavimo pasipriešinime pradžia. "Bėgant laikui kaltės konfliktas, kilęs neprisiėmus atsakomybės, jam darėsi vis akivaizdesnis." Iš pradžių Bonhoefferį ir Eberhardą Bethge brolių taryba paskyrė vizitatoriais Rytprūsiuose. Kaip tik tuo metu Bonhoefferiui buvo uždrausta viešai kalbėti. Jis turėjo reguliariai prisistatyti Šlavėje, kur buvo registruotas policijoje. Admirolo Canariso vadovaujama kontržvalgyba, norėdama apsaugoti Bonhoefferį nuo kitų apribojimų, išdavė nepakeičiamo darbuotojo pažymėjimą. Dabar jo jau negalėjo šaukti į karo tarnybą, negalėjo būti taikomos ir policijos priemonės Pomeranijoje. Bonhoefferis tapo civiliu abvero Miuncheno skyriaus darbuotoju. Didžiąją laiko dalį leido Etalo benediktinų vienuolyne netoli Miuncheno. Ten jis toliau rašė savo "Etiką" ir buvo pasiruošęs bet kada išvykti į abvero užduotis užsienyje. Jam teko nemažai konspiracinių kelionių – į Šveicariją, Romą, Veneciją, Vatikaną, Švediją ir Norvegiją. Čia jam labai pravertė ekumeniniai kontaktai. Oficialiai jis Trečiajam reichui gaudavo karinės svarbos informaciją. Iš tiesų domėjosi sąjungininkų taikos sąlygomis, kad vokiečių pasipriešinimas turėtų gerą užnugarį planuojamame puče prieš Hitlerį. Tačiau mėginimai sutarti su sąjungininkais dėl taikos tikslų liko bergždi. 1941 metų pavasarį Goebbelsas uždraudė leisti knygas ir publikuotis visiems rašytojams, kurie nebuvo susiorganizavę į Reicho rašytojų rūmus. Nepaisydamas to, Bonhoefferis ir toliau rašė savo "Etiką".

Didžiausio pavojaus metu nuo 1942 metų vasaros brendo Bonhoefferio ir Marios von Wedemeyer santykiai. Brolių namų laikais Bonhoefferis nenorėjo susisaistyti, tačiau dabar, tarsi prieštaraudamas vyraujančioms žlugimo nuotaikoms, puoselėjo mintis apie partnerystę ir šeimą. Maria apibūdinama kaip graži, protinga, vitališka ir labai brandi savo amžiui. Abu siejo santykiai, kuriuose, pasak Bonhoefferio, svarbu buvo savimonė ir susivaldymas, įsijautimas, ką mąsto ir jaučia kiti, o visa tai apsupta šeimos šilumos. Marios motina (tėvas Hansas von Wedemeyeris buvo žuvęs) iš pradžių priešinosi šiam ryšiui. Ar didelis amžiaus skirtumas (Mariai buvo 18, Bonhoefferiui 36) ir skirtingi interesai nekliudys ilgalaikiams santykiams? 1943 metų vasario 17 dieną įvyko sužieduotuvės. Tačiau oficialiai apie jas paskelbta tik suėmus Bonhoefferį.

Jau ilgą laiką Himmleris ir Vyriausioji reicho saugumo tarnyba mėgino perimti abvero pareigas. Žydų gelbėjimas apie admirolą Canarisą susibūrusiai sąmokslininkų grupei užtraukė baisią nelaimę. Užsienio valiutos operacijų netolygumai, atsiradę padedant žydams pabėgti, patraukė gestapo dėmesį, ir 1943 metų balandžio 5 dieną buvo suimtas pulkininkas Hansas Osteris, Hansas ir Christine Donanyi ir Dietrichas Bonhoefferis. Bonhoefferis buvo atvežtas į kariškių kalėjimą Tėgelyje. Gestapas dar nė nenujautė, kad jiems į rankas pateko svarbiausieji pasipriešinimo veikėjai. Sąmokslininkų grupėje tokiam atvejui buvo pasirengta. Įkaltinti galintys dokumentai buvo paslėpti arba sunaikinti, visi buvo sutarę, ką sakys kvočiami. Tačiau sąmokslininkų grupės maskuotėje irgi būta didelių spragų. Cosene buvusiame seife gulėjo dokumentai, kuriuose buvo ne tik detalūs sąmokslo planai, bet ir visų sąmokslininkų pavardės. Per tolesnes kvotas pirmiausiai siekta įrodyti Bohnoefferio išdavystę (aukščiausio laipsnio ir šalies), kai tai nepavyko, jis įtartas karinės galios naikinimu. Bylos nagrinėjimas reicho karo teisme taip ir neįvyko.

4. Kalėjimai

Kariškių kalėjimas Tėgelyje

Pirmąsias dienas Tėgelyje Dietrychas Bonhoefferis praleido griežtai izoliuotas, retkarčiais griežtai kvočiamas. Tuo metu jis net pagalvodavo apie savižudybę, nes bijojo, kad kankinamas gali išduoti draugų vardus. Tik nedaug kas žinojo apie šią vidinę kovą. Eilėraštyje "Kas aš esu?", kurį nusiuntė Eberhardui Bethgei, išryškėja jo abejonės savimi. Specialia žinių perdavimo sistema vėliau įkalintieji netgi galėjo bendrauti tarpusavyje ir su išoriniu pasauliu. Kai tapo žinoma, kad Bonhoefferis buvo Berlyno miesto komendanto Paulo von Hase’es giminaitis, jo įkalinimo sąlygos žymiai pagerėjo. Jis tapo Tėgelio kalėjimo "žvaigžde". Su kai kuriais prižiūrėtojais, o visi jie buvo atitarnavę, frontui netinkami kareiviai, užsimezgė netgi draugiški santykiai. Jo kamera tapo tikru mokslininko kabinetu. Greta oficialiai leidžiamų laiškų tėvams ir sužadėtinei jis rašė teologinių minčių kupinus laiškus bičiuliui Eberhardui Bethgei, kurie iš kalėjimo buvo išnešami slapčia. Po karo jie surinkti į knygą "Widerstand und Ergebung" ("Pasipriešinimas ir nuolankumas").

Tapo žinomos ir jo "Maldos kartu kalintiems" bei eilėraščiai, kurių dėka jis imtas laikyti poetu. Imtas cituoti eilėraštis "Apie gerąsias jėgas" ("Von guten Mächten"). Suėmus Osterį, Bonhoefferį ir Dohnanyi susibūrė naujas pasipriešinimo centras – apie pulkininką Stauffenbergą. Atrodė, kad nuo 1944 metų balandžio nebeliko jokio rimto pavojaus. Bonhoefferio procesas buvo vis atidėliojamas. Jis tikėjosi, kad byla pasibaigs be jokių rezultatų, ir nusiteikė ilgam laukimui. Tai buvo vaisingo teologinio darbo metas. Kadangi miestą jau bombardavo sąjungininkai, Bonhoefferis buvo paskirtas pagalbininku per oro pavojus. Šitaip atsirado galimybė ligonių sektoriuje išgirsti žinias, o kartais net BBC radiją.

Buchenvaldo, Rėgensburgo ir Šionbergo koncentracijos stovyklos

Kaip gestapui ypač svarbus asmuo Bonhoefferis 1945 metų vasario 7 dieną nugabentas į netoli Veimaro esančią Buchenvaldo koncentracijos stovyklą, kadangi gestapo kalėjimas buvo sugriautas per oro antpuolius. Kaip ir gestapo kalėjime, Bonhoefferis stengėsi nukreipti su juo kalinčiųjų dėmesį nuo rūpesčių ir praskaidrinti prislėgtą nuotaiką. Vasiljevui Kokorinui, ateistui ir dar Molotovo sūnėnui, jis mėgino įdiegti krikščionybės pagrindus ir tuo pat metu mokėsi iš jo rusų kalbos. 1945 metų balandžio 3 dieną ypatingieji kaliniai buvo perkelti į Rėgensburgą, o vėliau į Šionbergą Bavarijoje, kadangi frontas vis artėjo. Daugelis atgavo viltį sulaukti karo pabaigos gyvi. Tačiau 1945 metų balandžio 5 dieną per pasitarimą pas Hitlerį buvo nuspręsta: Coseno grupė neturi likti gyva. Tai buvo mirties nuosprendis Osteriui, Canarisui, Dohnanyi ir Bonhoefferiui. 1945 metų balandžio 7 dieną Osteris ir Canaris Flosenbiurgo koncentracijos stovykloje buvo nuteisti myriop. Tada buvo pastebėta, kad Bonhoefferis per neapsižiūrėjimą išvežtas į Šionbergą, 1945–ųjų metų balandžio 8 dieną, per Atvelykį, kaliniai paprašė Bonhoefferio vadovauti pamaldoms. Jis pasirinko abu dienos skaitinius: "Ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis" (Izaijo 53,5), "Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų yra atgimdęs mus gyvai vilčiai" (1 Pt 1,3). Apie tai, kas atsitiko po to, rašo vienas iš kalinių, anglų karininkas kapitonas S. Payne Best knygoje "The Venlo Incident": "Kitą dieną, sekmadienį, 1945 metų balandžio 7–ąją pastorius Bonhoefferis laikė trumpas pamaldas ir kalbėjo mums pasiekdamas visų širdis, rasdamas pačius tinkamiausius žodžius išreikšti mūsų nuotaikoms ir mintims nelaisvėje bei apsisprendimams, kuriuos ji atnešė. Jis dar nebuvo baigęs maldos, kai atsidarė durys ir įėję du grėsmingai atrodantys civiliai apsirengę vyrai pasakė: "Kaliny Bonhoefferi, ruoškis, eisi su mumis". Tie žodžiai "Eisi su mumis" visiems kaliniams jau buvo ėmę reikšti tik viena – ešafotą. Mes atsisveikinom su juo, jis pasivėdėjo mane į šalį. "Tai galas", – pasakė. "Man – gyvenimo pradžia" ir įdavė man raštelį, kurį, jei tik galėsiu, turėjau perduoti Čičesterio vyskupui, visų Vokietijos evangelikų pastorių bičiuliui.

Mirtis

Dar tą naktį, kai Bonhoefferis atvyko į Flosenbiurgo koncentracijos stovyklą, jis buvo nuteistas myriop pakariant. Ankstyvą 1945 metų balandžio 9 dienos rytą Dietrichui Bonhoefferiui, Osteriui ir Canarisui buvo atlikta žiauri egzekucija. Dietrichas Bonhoefferis buvo pasirengęs mirti. Apie tai byloja paskutinis raštu iš jo gautas gyvybės ženklas – 1944 metų gruodžio mėnesį parašytas eilėraštis "Apie gerąsias jėgas":

O jei Tu mums ištiesi sunkią karčią taurę
Kančios, pripildytą lig pat kraštų,
Priimsim ją dėkingai, nevirpėdami
Iš tavo rankų – gerų ir mylimų.


Šaltinis: "Prizmė" 2004/2