Dalai Lamos grimasos, arba ar visų religijų esmė yra „tyra širdis“?

Dievas yra, ir Jis netylėjo
Francis A. Schaefferis

Mums reikia ne tik geresnės etikos, mums reikia pasikeitusios širdies
Ravis Zacharias

Įvadas: žavėtojas ir jo paslaptis
1. Žodžių niekinimas
2. Daryk iš juodo baltą
3. Sąmoningumo ignoravimas
4. Religijų esmė
5. Kas yra žmogus?
6. Kelias į išganymą
7. Ar reikalingas Dievas?
8. Paslėpta misionieriška veikla

Žavėtojas ir jo paslaptis

Tenziną Gyatso, XIV Dalai Lamą, Tibeto budizmo dvasinį vadovą bei Tibeto tremtinių lyderį drąsiai galima priskirti prie įžymiausių ir pagarbiausių pasaulio asmenybių. Panašiai kaip ir popiežius, jis jau apkeliavęs didžiumą pasaulio ir beveik visur apipilamas vien susižavėjimu bei pagyromis. V. ir V. Trimondžiai apie Dalai Lamą rašo:

"Beribis, nearėpiamas, pagarbus, tolerantiškas, kantrus, kuklus, paprastas, linksmas, nuoširdus, švelnus, geras, diplomatiškas, natūralus, harmoningas, atviras, tyras, nuolat besišypasantis ir besijuokiantis – toks daugeliui iš mūsų yra Kundunas... Nerastume nė vienos teigiamos žmogaus savybės, kuri nebūtų kada nors priskirta Dalai Lamai. Daugybei mūsų planetos žmonių, net ir nebudistų, jis įkūnija pagarbiausią mūsų epochos asmenybę" ("Der Schatten des Dalai Lama", p. 15).

Tarp tų "nebudistų" yra ir nemažai negailinčių liaupsių krikščionių, net susidaro įspūdis, lyg šis Tibeto budistas koks geresnis krikščionis būtų. Štai Dalai Lamos knygos "Tyra širdis – Jėzaus mokymas budisto akimis" pratarmėje vienas krikščionis sako:

"Dalai Lamą galima tiek pavadinti 'paprastu’, kiek jis yra žemiškas, tiesus, šiltas ir malonus, bet visa kita rodo, kad jis yra subtilus, greitos orientacijos, įvairialypis ir nepaprastai inteligentiškas bei mokytas žmogus. Jo dvasinius svarstymus papildė... švelnumas, aiškumas, juokas... Dalai Lama, atrodo, savyje suderina benediktinų, pranciškonų ir jėzuitų bruožus".

Greta Dalai Lamos gyriaus koja kojon dažniausiai žengia negatyviai kritiškas požiūris į Vakarų civilizaciją bei religiją ir idealizuojantis, aukštinantis Rytų pasaulio, kurį ir simbolizuoja Dalai Lama, vertinimas. Tą klišę gerai apibendrina Trimondžių mintis:

"Vakarų pasaulis į žmonijos istoriją nešė karus ir išnaudojimą – budizmas skelbė taiką ir laisvę; Vakarų racionalizmas ardė gamtą ir gyvybę – Rytų išmintis visa tai saugojo ir stiprino. Meditacija, atjauta, ramybė, įžvalgumas, taikingumas, kuklumas bei Azijos dvasingumas priešinasi akcionizmui, egomanijai, sumaiščiai, smegenų plovimui, jėgai, arogancijai bei Europos ir Šiaurės Amerikos materializmui. Ex oriente lux – iš Rytų kyla šviesa, in occidente nox – Vakaruose viešpatauja gili naktis" ("Der Schatten des Dalai Lama", p. 13).

Tad kur glūdi Dalai Lamos paslaptis? Iš kur toks gebėjimas pakerėti? Kad ir neatskleidžianti Dalai Lamos fenomeno, tačiau viena iš priežasčių galėtų būti gerai parengta, tobula arba tobulai apribota reklama. Štai kitas tų pačių Trimondžių, beje, vienų iš nedaugelio Dalai Lamos ir jo religijos kritikų, apibendrinimų:

"Daugelis Dalai Lamos XIV pasakytų kalbų, interviu, nuomonių, išleistų raštų, biografijų, knygų, gausybė įvadų ir pratarmių kitų parašytiems tekstams, liečia beveik vien tik tokias temas kaip atjauta, gerumas, nuoširdumas, meilė, jėgos nenaudojimas, žmogaus teisės, ekologinės vizijos, demokratinės tiesos, religinė tolerancija, vidinis bei išorinis dvasingumas, mokslo gėris, pasaulinė taika ir t. t. Reikia būti tikru piktadariu, kad nepritartum tam, kas ten pasakyta ir parašyta... Vakarų civilizacijoje Dalai Lama pasirodo kaip skaisčiausia šviesa" ("Der Schatten des Dalai Lama", p. 17).

Taigi kiekvienas, išdrįsęs pakritikuoti Dalai Lamą, tuoj apšaukiamas piktavaliu žmogumi. Ypač Lietuvoje ši kritika greitai prilyginama engiamos tautos, Tibeto išsilaisvinimo nepalaikymui. Be to, visame pasaulyje veikia gerai organizuotas Tibeto bei Dalai Lamos lobizmas. Nemažą dalį lobistų sudaro elitinių visuomenės sluoksnių atstovai, kaip antai Lietuvoje viena populiariausių rašytojų ir didžiausių Tibeto bei Dalai Lamos propagandisčių J. Ivanauskaitė. Nepaisant tokio užnugario, visgi tebūnie mestas kritiškas žvilgsnis į neseniai išėjusią knygą "Tyra širdis – Jėzaus mokymas budisto akimis" (Dialogo kultūros institutas, 2003) jau vien dėl to, kad, krikščionio akimis žiūrint, ji yra išskirtinis Tibeto budizmo manipuliacijų pavyzdys.

1. Žodžių niekinimas

Iš pat pradžių reikia pasakyti, kad visai šiai mano analizei Dalai Lama ir jo šalininkai smarkiai prieštarautų. Mat aš analizuoju žodžius ir sakinius, analizei vartoju žodžius ir konstruoju kiek įmanoma prasmingesnius sakinius. Jie sakytų, kad esmė yra ne žodžiai, ir nė viena analizė negali būti pakankamai gili, taigi dėl to beprasmiška. Tokį savaime prieštaringą žodžių niekinimą (ypač knygoje, kuri susideda iš žodžių!) "Tyroje širdyje" aptiktume ne vieną kartą. Jau įvade tėvas Laurence'as Freemanas apie Dalai Lamą sako (visose citatose kursyvu pažymėta arba pabraukta autoriaus):

"Jis parodė, kaip svarbu dviejų religijų dialogą plėtoti gilesniame lygmenyje ir tam labai padeda meditacija. Vieni su kitais dalydamiesi meditacijos tyla, užčiuopiame kažką, apie ką galima kalbėti, bet neįmanoma apibrėžti" (p.15).

Esmės žodžiais neužčiuopsi, tyloje jie beverčiai, netgi trukdo. Tyla yra vertingesnis dalykas, aukštesnė pakopa:

"Manau, kad esminis šio seminaro dialogo aktas ir buvo tyla. Ši knyga perteikia žodžius, kurie buvo išsakyti, bet aš tikiuosi, kad joje taip pat bus perteikta ir žodžius pripildžiusi tylos jėga... 'Tyros širdies’.... svarbiausias tikslas ir buvo atskleisti tylos vertę... Tyla palengvins dialogą, supratimą ir draugystę..." (p. 46).

Negi tas vienuolis nepastebi, kad šitokie teiginiai absurdiški. Juk dia-logui reikalingas logos, (netgi du), juk logos iš graikų kalbos išvertus reiškia žodį?! Žinoma, kad tylėjimas dialogą palengvina – jis jį tiesiog panaikina!

Panieka žodžiams pasireiškia ir iškeliant patirtį virš abstrakčių žodžių. Šioje citatoje tėvas Laurence'as tai aiškiai patvirtina ir net tikslą nurodo – "išsivaduoti iš žodžių gniaužtų".

"Svarbiausia yra patirtis, o ne idėjos. Mes suprantame, kad meditacija, į kurią seminaro metu su Jūsų Šventenybe panirsime tyloje, bus universalus būdas patirti tai, kas nenusakoma žodžiais. John Mainas suprato vienijančią tylos jėgą... Jo Šventenybė... padės mums panirti į meditaciją. Kiekvieną meditacijos akimirką mes galėsime išsivaduoti iš žodžių gniaužtų ir pasiekti tiesą, kuri yra tikrovės esmė" (p. 53).

Taigi žodžiai į jokią tiesą neveda, arba neveda tiesiogiai. Žodžių ir sakinių supratimas negali atskleisti tiesos. Tad ir nėra reikalo žodžius ir sakinius analizuoti, nes visa esmė yra dvasinė patirtis – būtent aplenkiant protą:

"Įžvalga – tai tiesos patyrimas, kurio paprastai negalima perduoti kitam taip, kaip keičiamės idėjomis ar įsitikinimais... Vienuolynų tradicijose yra praktikuojamas tam tikras dvasinio skaitymo būdas... ir tai ne mokymasis ar analitinis skaitymas. Jo tikslas – pažadinti įžvalgą. Skaitant... svarbiau kokybė, o ne kiekybė, gilumas, o ne platumas. Perskaitoma trumpa ištrauka, paskui ji daugybę kartų apmąstoma, kaskart grįžtant atgal, kol lieka vienas žodis ar trumpa frazė, kuri tuo pat metu sustabdo mąstymą ir pažadina sąmonę, atskleisdama jai visas prasmes. Taip nuraminus sąmonę priartėjama prie meditacijos" (p. 41).

Žinoma, su kai kuriais teiginiais nėra ko nesutikti ("Svarbiau kokybė, o ne kiekybė, gilumas, o ne platumas"), tačiau toks skaitymo būdas iš esmės skiriasi nuo to, kuris praktikuojamas, pavyzdžiui, LKSB Biblijos studijose. Be jokios abejonės, vienas iš Bilijos studijų tikslų yra ir dvasinis Rašto suvokimas, tačiau neaplenkiant žodžių ir sąmonės. Dvasia būtent veikia per žodį ir pačiame žodyje.

Nuvertinus žodžius, atsiveria galimybės bet kokiai jų interpretacijai. Gerą tokios postmodernios hermeneutikos pavyzdį randame pas J. Ivanauskaitę:

"Aš pati Šv. Raštą suvokiu ne vien kaip šventraštį ar tikėjimo dogmų rinkinį, kuriame visi žodžiai yra amžiams ir akmens plokštėse sustingę, tačiau kaip gyvą, nuolat besikeičiantį darinį, įgaunantį vis naujų, šviežių, netikėtų reikšmių priklausomai nuo skaitytojo, jį supančių žmonių, vietos, laiko. Vienokį skambesį Šv. Rašto žodžiai įgauna krikščioniškųjų mistikų darbuose, kitokį – postmodernistų romanuose ar astrofizikų postulatuose, dar kitokį – Dalai Lamos komentaruose" ("Tikėti ir rašyti", Aidai 2002, p. 126).

Kitaip tariant, kievienas persiskaito taip, kaip tuo metu jam į galvą šauna. Kokios nors vienos, teisingos žodžių ir sakinių reikšmės nėra.

Dalai Lama yra ne tik žodžio meistras, bet ir manipuliatorius. Jam tai nesudaro jokių sunkumų, nes vienu metu jis ir naudojasi žodžiais, ir juos nuvertina. Ypač blogai, kai į tą pačią dūdą ima pūsti ir krikščionys (kaip knygos įvade), tuo išreikšdami pritarimą ir uždėdami Dalai Lamai krikščioniškumo mantiją, kuri jam visiškai netinka. Mat Biblijos Dievas yra Žodžio Dievas, žodžių, sakinių ir kalbos Dievas (Pr 1, 3; Jn 1, 1).

2. Daryk iš juodo baltą

Pagrindinėje knygos "Tyra širdis" dalyje Dalai Lama interpretuoja keletą Jėzaus minčių. Nieko čia blogo, kiekvienas taip tedaro. Tik geriau būtų, kad neiškreiptų žodžių prasmių ir neapverstų aukštyn kojom visos teksto minties. Štai apie Mk 3, 31–35 (Jėzus apie tikrąją savo šeimą) Dalai Lama sako:

"'Kas tik vykdo Dievo valią, tas man ir brolis, ir sesuo, ir motina.’ Jei šį teiginį suprasime pažodžiui, gali atrodyti, kad toks požiūris yra šališkas, nes vertinant kitus yra tam tikra sąlyga: tik tie, kurie vykdo Dievo valią, yra mano broliai, seserys ir mano motina. Tačiau krikščioniškajame kontekste šios ištraukos interpretacija platesnė. 'Kas klauso Dievo valios, yra mano broliai ir seserys, ir motina’ – reiškia, kad visi, turintys dievišką prigimtį ir gebantys paklusti Dievo valiai, yra mano motina, mano broliai ir seserys. Tai apima visą žmoniją ir pabrėžia visų žmonių vienybę ir lygybę" (p. 84-85).

Taigi citatos autorius čia panaudoja labai populiarų ir paplitusį manipuliacijos žodžiais triuką, ir išverčia mintį pamušalu į viršų. Viena vertus, jis diskredituoja pažodinį teksto supratimą ("pažodžiui"). Kas gi žiūri šitaip primytyviai, ‚tik pažodžiui'! Bet būtent tai ir yra vienas iš tų triukų, kuriuo apsukama teksto prasmė ir pakišama skaitytojui visai kita, tačiau norima mintis. Kita vertus, jis neignoruoja natūralios interpretacijos, kurią atlieka kiekvienas skaitytojas ("gali atrodyti"). Trečia, šis budistas svarsto ne kaip budistas, bet kaip esantis mūsų pusėje, mąstantis mūsų prasme ("krikščioniškajame kontekste") ir panaudoja kitą triuką – stebuklingą žodelį "platesnė" ("interpretacija platesnė" – kas gi nori interpretuoti siaurai?), kuris ir yra pagrindinis minties suktukas. Jis persuka teiginį "kas klauso Dievo valios" į teiginį "gebantys paklusti Dievo valiai". Nes Dievo valios klauso, žinoma, ne visi žmonės, o tik Jėzaus sekėjai, bet sugebėjimą tam turi visi. Tai Dalai Lamai patinka daug labiau. Pakanka vieno vienintelio žodelio "gebantys" ir jau turi tai, ko nori – teiginio mintis įgauna visai naują prasmę. Dalai Lamai tai ne problema, nes žodžiai jam vis tiek nelabai svarbūs, todėl ir su jais daro ką nori.

Labai gaila, kad ir krikščionio parašytoje knygos dalyje, įvade, naudojamas toks pat suktukas. Apie Mt 7, 13–14 autorius mano:

"Jėzus sakė, kad kelias, vedantis į gyvenimą, yra siauras, dėl to nedaugelis sugeba jį rasti. Siauras jis ne todėl, kad aptinkamas atmetus visus kitus kelius, o todėl, kad iš daugelio galimų renkamės vieną" (p. 39).
Pirmoji antrojo sakinio dalis radikaliai apsuka Jėzaus žodžių esmę. Nors argumentas antroje dalyje skamba neblogai, tačiau viso labo tėra tik žodžių žaismas, kitaip tariant, nesąmonė. Jis iš esmė nieko nepaaiškina ir nepagrindžia, o tik iškelia dar vieną mintį ("iš daugelio galimų renkamės...").

3. Sąmoningumo ignoravimas

Žodžių reikšmė menkinama, keičiama jų prasmė. Kas yra juoda, sakoma, kad balta. Todėl nieko nuostabaus, kad neigiami ir paprasti elementarios logikos, kuri padeda orientuotis tikrovėje, dėsniai. Štai viena citata iš įvado:

"... kur tada absoliučios Tiesos? Jei budizmas ir krikščionybė tinka tik atskirų budistų ar krikščionių dvasiniams poreikiams, ką tada reiškia tvirtinimai apie šių religijų teisingumą ar net universalumą? Aš paklausiau, ką apie religinį reliatyvizmą mano Dalai Lama, ir jis atsakė, jog net budistai turi filosofinių mokyklų, pripažįstančių, kad drauge gali egzistuoti skirtingos absoliučios tiesos. Šio klausimo toliau nenagrinėjome turbūt todėl, kad pajutome žengią į labai techninę filosofijos sritį, visiškai nesusijusią su mūsų dialogu...
Krikščionys neneigė ir nesistengė nuvertinti tų tiesų, kurios buvo rastos bei perteiktos žydų ir graikų tikėjimų tradicijose... Logoso įsikūnijimas Kristuje tikrai nenureikšmino ir nesumenkino kitų, prieš šį įsikūnijimą buvusių ar neįsikūnijusių Tiesos pasireiškimų... taigi Logosas įvairiai pasireiškia. Egzistuoja skirtingos Tiesos apraiškos, kaip kad viena kalba turi skirtingų tarmių... Yra viena Tiesa, vienas Dievas, vienas Žodis, bet daug tarmių" (p. 31–32).

Tėvas Laurence'as paliečia krikščionims labai svarbų klausimą – ar krikščionybę galima laikyti universalia? Juk Biblijos Evangelija yra išskirtinė, tai yra, paneigianti kitus kelius į išganymą. Dalai Lamos žodžiai labai gudrūs ir tiesiogiai krikščionybės universalumo neneigia. Tik ‚nuolankiai' paminimas budizmas, kuris šį klausimą sprendžia paprastai: drauge gali egzistuoti viena kitai prieštaraujančios, netgi viena kitą paneigiančios tiesos, pavyzdžiui, kad juoda yra šviesu ir kad juoda yra tamsu. Ir viskas. Daugiau jokių komentarų. Ir daugiau jokių diskusijų apie šią gana įdomią temą, kadangi tai jau esą techninė filosofijos sritis. Bet juk būtent čia ir yra visas įdomumas, nes prasideda praktinė klausimo pusė: kaip gyventi su tomis "skirtingomis absoliučiomis tiesomis"? Šviesoforas raudonas ir neraudonas?

Apie religinį reliatyvizmą tik plepama, bet neieškoma pagrindimo. Galų gale pasirodo, kad iškeltasis klausimas krikščionims niekada ir nebuvo joks klausimas. Juk seniai visiems aišku, kad "yra viena Tiesa, vienas Dievas, vienas Žodis, bet daug tarmių".

Dar rastume nemažai citatų, kuriose labai postmodernistiškai neigiami loginiai mąstymo principai:

"Drįstu teigti, kad netgi tiesa nebūtinai turi būti vienalytė... Jie [Madhjamakos mokykla] sutinka, kad tai yra tiesa tam tikrame kontekste ir tam tikromis aplinkybėmis" (p. 97).

Žinoma, Dalai Lama gerai suvokia, kad jo aforistinėms filosofinėms tezėms trūksta argumentų, todėl ir gerai žino, ką reikia daryti – reikia vengti gilesnių diskusijų. Tą patvirtina ir N. Kardelis, pasakodamas apie Dalai Lamos apsilankymą Lietuvoje 2001 metais:

"Dalai Lama nemėgsta filosofuoti kalbėdamas su vakariečiais. Viešėdamas Lietuvoje jis visą laiką akivaizdžiai vengė bet kokių spekuliatyvių diskusijų" ("Naujasis Židinys", Aidai, 2001/7–8).

Tokia pat "logika" – vakarietiškos logikos neigimu ir religinio reliatyvizmo išvedžiojimais – vadovaujasi ir J. Ivanauskaitė:

"Kategoriška vakarietiškoji maksima 'Arba–Arba’ nepriimtina Rytuose, ypač budistiniuose kraštuose. Todėl konfliktas tarp dviejų religijų (budizmo ir krikščionybės) manyje kunkuliavo tik pradžioje... ilgainiui tie prieštaravimai ėmė silpnėti, pasidarė neesminiai, o galiausiai visai išnyko. Juk visos religijos yra tarsi skirtingi keliai į Meilę, Tiesą ir Taiką" ("Tikėti ir rašyti", p. 125).

Gerai, kad popierius kantrus, dauguma medituotojų, žinoma, irgi, todėl gali teigti ir rašyti ką tik nori. Gal Ivanauskaitė ir įsivaizduoja, kaip gyventi be to "arba–arba", bet aš tikrai ne. Juk arba gimei 1961 metais, arba negimei; arba gavai honorarą už paskutinę knygą, arba negavai; arba jau turi bilietą į Indiją, arba neturi. Bet ką aš čia kalbu taip žemiškai...

Ne viena budistė Ivanauskaitė taip mano. Jai antrina ir kitas literatūrinio elito atstovas, baisiausiai nepatenkintas vakarietiška, jam per daug vyriška logika – tai Paulo Coelho ("Alchemiko" autorius):

"Kai tik pasinaudojame logika, prarandame ryšį su misterija, su paslapties troškimu. Todėl mane žavi rytietiška paradoksų filosofija, kur mąstoma ne tiek tiesiškai, kiek labiau ratu. Pagal ją vienu metu tas pats dalykas gali būti, bet gali ir nebūti [raudonas šviesoforas...], nes gyvenimas nėra užprogramuotas kaip koks robotas" (Juan Arias, "Confessions of a pilgrim", HarperCollins 2001, p. 97).

4. Religijų esmė

Visų religijų esmė įvardyta jau pačiame knygos "Tyra širdis" pavadinime: būtent ta tyra širdis ir yra esmė. Knygoje tai patvirtinama daugybėje vietų. Štai keletas citatų:

"Tikiu, kad visų didžiųjų religijų tikslas ne didžiulių šventyklų statyba, bet gėrio ir atjautos šventovių kūrimas viduje, mūsų širdyse. Kiekviena didžioji religija pajėgi tai padaryti. Juo daugiau žinosime apie kitų religinių tradicijų vertybes, tuo labiau jas gerbsime" (p. 56);
"Jei gyvenate dvasinį gyvenimą, žinote, kad altruizmas ir atjauta yra vertybės, pripažįstamos visų didžiųjų pasaulio dvasinių tradicijų" (p. 5).
Arba Dalai Lama viename straipsnyje žurnale "Sandora":

"Visų religijų pagrindas yra meilė ir galestingumas. Filosofijos požiūriu religijos gali gerokai skirtis, bet pagrindinis visų jų tikslas tas pats – siekti tobulumo."

Štai kaip gražu. Tik gaila, kad tam trūksta vieno labai svarbaus dalyko: nors kokio istorinio, religijotyrinio ar empirinio įrodymo. Ir iš kur tų įrodymų paimsi, kai šitokio pobūdžio teiginiai iš pat pradžių jau yra klaidingi. Su nuolaida galima pasakyti tik tiek, kad dauguma religijų kai kuo yra tikrai panašios. Bet kad jų pagrindas tas pats ar tikslai tokie pat – tai ne kas kita, kaip paprasčiausia ideologinė propaganda, kurią Dalai Lama pateikia kaip savaime suprantamą tezę.

Be kita ko, smarkiai susimąstyti verčia ir tai, kad Dalai Lamos nuomonė apie kitas religijas yra savotiška "meta-nuomonė". Jam nesvarbu, ką sako krikščionybė, judaizmas, islamas, nesvarbu, kad jos būtent nesutinka, jog visų religijų tikslas yra tas pats. Nieko baisaus, Dalai Lama žino geriau už visus. Jis jau seniai kiaurai permatė visas religijas ir perprato kiekvienos tikrąją esmę. Kyla nedrąsus klausimėlis, kaip tai suderinti su visur demonstruojamu nuolankumu?..

Su garsiuoju tibetiečiu griežtai nesutinka ir Indijoje užaugęs krikščionių apologetas Ravis Zacharias:

"Ne visos religijos sako, kad visos religijos vienodos. Kiekviena savo širdy puoselėja tam tikrą bekompromisį paaiškinimą, kas yra Dievas ir kas nėra, ir dėl to laikosi tam tikro požiūrio į gyvenimo prasmę... Kiekviena religija savo esme yra išskirtinė" ("Jesus among other Gods").

Dalai Lamos svarstymuose apie religijų bei gyvenimo prasmės esmę į akis krenta jo antropocentrizmas, išskirtinis susikoncentravimas į žmogų (be abejo, jį tai tik populiarina). Pavyzdžiui, knygoje "Laimės taisyklės" jis teigia: "Religijų tikslas – būti naudinga žmogui". Arba kitoje vietoje: "Aš esu įsitikinęs, kad tikroji mūsų gyvenimo prasmė yra laimės siekimas. Tai visiškai aišku!" "Tyroje širdyje" Jėzaus Kalno pamokslo palaiminimų analizėje tik pakartoja: "Aš tikiu, kad svarbiausia gyvenime siekti laimės ir pasitenkinimo bei pilnatvės jausmo..." (p. 69).

Čia ne vieta išsamiau analizuoti krikščionišką požiūrį į žmogaus pašaukimą, bet užtenka pasakyti, kad krikščionis pašauktas tikrajam žmogiškumui. Taigi krikščionybė irgi turi labai teigiamą aspektą (daugiau apie tai R. Macaulay ir J. Barrso knygoje "Būti žmogumi"). Tačiau Dalai Lama čia dieviškąjį aspektą visiškai užmiršta. O juk svarbiausia žmogaus gyvenimo prasmė yra tarnauti Dievui, jį šlovinti ir garbinti, jį mylėti ir jam paklusti. Mes sukurti "jo didybės šlovei" (Ef 1, 12.14). Tik iš šio konstrukto gimsta tikrasis ir pilnatviškas žmogiškumas. Tik šiame derinyje galima kalbėti ir apie Dalai Lamos be perstojo minimą meilę. Štai R. Zacharijo nuomonė:

"Iš pagarbios meilės, iš garbinimo ir šlovinimo randasi toji meilė. Todėl Dievas ir nevertė mus rinktis gėrį. Ne gėris yra mūsų pašaukimas, o šlovinimas. Jėzus mums liepė ne tik Dievą mylėti, bet ir į šią meilę sudėti visą save, savo protą, širdį ir sielą. Kur reiškiasi tokia meilė Dievui, nubunda ir visos kitos meilės rūšys".

Kadangi Dalai Lama taip išskirtinai koncentruojasi į žmogų, tai ir neverta ko nors kito tikėtis, kaip tik tokių išvadų:

"Žmonijai reikia skirtingų religijų, nes žmonių požiūriai ir charakteriai tokie skirtingi, kad viena religija paprasčiausiai nepajėgtų duoti to, ko reikia tokiai daugybei įvairių žmonių" (p. 58);
"...reikia įsisąmoninti, kad žmonija nevienalytė, kad žmonių dvasiniai polinkiai, interesai ir mąstysena labai skiriasi. Vienus labiau veikia krikščioniškoji tradicija, besiremianti tikėjimu į Kūrėją, ji suteikia jiems motyvų elgtis etiškai ir teisingai. Tačiau tai galioja ne visiems. Kitiems artimesnė budistinė tradicija, kurioje tikėjimas Kūrėju nėra svarbiausias – čia pirmiausia kalbama apie asmeninę atsakomybę, o ne apie transcendentinę būtį. Labai svarbu suprasti, kad abiejų dvasinių tradicijų tikslas – padėti žmogui save realizuoti, tapti dvasiškai subrendusiam ir geram. Jei suvoksime šiuos du dalykus – bendrą tikslą ir žmonių požiūrių skirtingumą, tada, mano manymu, atsiras ir labai tvirtas pagrindas dialogui" (p. 96).

Kaip matome, Dalai Lama ir vėl sėkmingai eksploatuoja visiems gerai žinomą tiesą – žmonių skirtingumą. Taip, visi žmonės yra labai skirtingi! Kuris gi drįstų tą neigti? Bet tarkime, kad tas minimas Kūrėjas tikrai egzistuoja (ko neneigia ir pats Dalai Lama); tuomet įdomu, kaip mes atrodome jo akimis? Jo akimis mes pirmiausiai esame visi kūriniai, todėl ta prasme vienodi. Visi esame sukurti, nuo to kūrėjo priklausomi, natūraliai su juo susiję. Vienodi mes esame ir nuodėmės atžvilgiu, apie ką Paulius kalba Rom 1–3. Greta vienodumo, be jokios abejonės, egzistuoja ir žmonių skirtumai. Tik ar dėl to būtinai reikia skirtingų religijų? Argi pagrindinis religijų tikslas "padėti žmogui save realizuoti"? Aišku, kad ne! Pirmasis įsakymas be jokios išimties ir visiems žmonėms yra būtent mylėti Dievą ir artimą (Mt 22, 37–39; taip pat ir Kun19, 18; Įst 6, 5).

5. Kas yra žmogus?

Viena iš didžiausių Dalai Lamos mokymo klaidų yra jo per daug optimistinė žmogaus samprata. Knygos įvade rašoma:

"Ir budistai, ir krikščionys, ir visų tikėjimų žmonės sutiks, kad taikos pagrindas yra meilė ir gerumas. Jei žmogiškoji širdis iš esmės yra gera (kokia beliktų viltis, jei galvotume kitaip), ji yra gera todėl, kad gali mylėti" (p. 46).

Pats Dalai Lama kitoje savo knygoje "Laimės taisyklės" aiškina:
"Esu giliai įsitikinęs, kad iš esmės žmogaus prigimčiai būdinga atjauta ir draugiškumas... Tai pamatinis prigimties bruožas. Žinoma, gali kilti pyktis, agresija ir smurtas, bet aš manau, kad tai vyksta labiau antriniame, paviršutiniame lygmenyje... Nors agresijos ir būna, tačiau manau, kad konfliktus kelia ne tiek žmogaus prigimtis, kiek intelektas..."

Tikrai labai malonu girdėti! Štai dėl ko įžymusis tibetietis toks populiarus... Tik, deja, su krikščionišku mokymu tokios jo mintys neturi beveik visai nieko bendro. Biblinė žmogaus samprata yra sudėtinė, turinti, žinoma, ir teigiamą dalį (juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą!), tačiau nestokojanti ir priešingų vertinimų, kaip antai Pr 8, 21: "Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės", arba Mt 15,19: "Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai". Arba dar griežčiau: "kiekvienas žmogus ­ melagis"; "visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės" (Rom 3, 4.23).

Taigi žmogus visai nėra toks, koks turėtų būti. Jis ir negali toks būti, nes neturi tam nei pakankamai galios, nei jėgų. Teigiamą būvį sugrąžinti, atstatyti gali tik Dievas. Jis dovanoja žmogui naują širdį ir nuteisina "dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo" (Rom 3, 24). Viską tvarko pats Dievas ir jis tai daro be jokio užmokesčio, "dovanai", nes mūsų asmeninės pastangos, indėlis, nuopelnai išganymo atžvilgiu yra beverčiai. Todėl niekaip negalima sutikti su Dalai Lamos žodžiais, kad "dirbdami ir stengdamiesi mes galime keistis; mes galime patys pakeisti save"("Laimės taisyklės"). Ir dar:

"Perskaitęs šias ištraukas [apie priešo meilę Mt 5,43–48] suvokiau, kad ypač svarbus Evangelijos akcentas – pakantos ir nešališkumo visoms būtybėms ugdymas... Yra specialių metodų jausmui, kad visos gyvos būtybės yra vienodai svarbios, lavinti. Budizme tai gali patvirtinti, pvz., atgimimo idėja. Svarstant apie tai krikščionių aplinkoje, galbūt galima remtis sukūrimo idėja – visos gyvos būtybės yra lygios, nes jos visos sukurtos to paties Dievo... Tikėjimas, kad visi žmonės yra tos pačios dieviškos prigimties, yra tvirtas pagrindas ir priežastis patikėti, kad kiekvienas iš mūsų gali išsiugdyti tikrą lygybės jausmą visų gyvų būtybių atžvilgiu... Esu įsitikinęs, kad žmogaus prigimčiai iš esmės yra būdinga atjauta ir meilė. Žmogus iš prigimties yra švelnus, o ne agresyvus ar smurtaujantis. Šis mano įsitikinimas atitinka tėvo Laurence'o teiginį, kad visi žmonės turi tą pačią dievišką prigimtį" (p. 65–67).

Iš šios citatos vėl aiškiai matome, kaip gudriai Dalai Lama "miksuoja" teisingus ir neteisingus dalykus. Kaip minėta, sukūrimo atžvilgiu visi sukurti dalykai yra lygūs. Bet kam dar reikia ugdytis kažkokį specialų pakantos ir nešališkumo jausmą visoms gyvoms būtybėms? Ar tikrai galų gale visos sukurtos būtybės yra "vienodai svarbios"? Taip, gamtosaugos požiūriu daugiau tam tikrų jausmų būtų tikrai ne pro šalį, tačiau argi dėl to visiems pasidaryti griežtais veganais (radikalūs vegetarai)?

Šiame kontekste Dalai Lama drąsiai kalba apie žmogaus "dievišką prigimtį". "Tyroje širdyje" tai, regis, tiek budistams, tiek ir krikščionims yra labai svarbus bendrasis vardiklis. Kalbant apie žmogaus sukūrimą pagal Dievo paveikslą, jis gal ir tinka. Tačiau tik tiek. Tik iki tos ribos, už kurios ateina laikas ir būtinybė kalbėti apie nuopuolį. Štai čia pasidaro keblu, todėl net krikščionis tiesiog ima ir pasako: "...Adomo ir Ievos nuopuolio mitas (Pr 2). Dabar jau niekas, kaip senovėje, netiki, kad tai istorinio įvykio aprašymas. Tačiau, kaip ir visi mitai..." (p. 169).

Štai, tik mitas... Jeigu norite, vaikų pasakos... Mielasis krikščioni, ar tikrai tik tiek? Šitokio nepateisinamo ir tiesmukiško įvardijimo pasekmė yra ne kas kita, kaip nuopuolio pasekmių nuvertinimas, netgi ignoravimas. O kaip gi kitaip, jei kitame sakinyje kalbant apie žmogiškas ydas pastarasis žodis parašomas kabutėse ir dar pridedama, kad už jas "nė vieno negalima kaltinti". Taip įtikėjusiam krikščioniui, matyt, laikas grįžti prie krikščionybės ir pasiskaityti Rom 1–3, kur Paulius, deja, mano visiškai kitaip...

6. Kelias į išganymą

Šiame skyriuje paanalizuokime labai svarbų klausimą: kaip žmogus gali būti išganytas? Kokį kelią į išganymą pateikia Dalai Lama? Atsakant trumpai, vėl pakanka vieno prekybinės reklamos sakinio – kiekvienam pagal poreikius! Žinoma, pabaigoje pridedant nors kelis žodžius apie tikėjimą:

"Labai svarbu, kad religijos mokytojai mokytų atsižvelgdami į kiekvieno žmogaus imlumą, dvasinius polinkius ir charakterį... Kiekvienas turi maitintis tuo, kas jam tinkamiausia, kad būtų fiziškai sveikas... Religija yra kaip maistas dvasiai ir protui... labai svarbu, kad kiekvienas žmogus ieškotų tokių dvasinės praktikos formų ir tikėjimo, kuris labiausiai atitiktų jo poreikius. Tik tuomet bus įmanomi vidiniai pokyčiai, vidinė ramybė jus brandins, padės tapti širdingu, sveiku, geru ir maloniu žmogumi... Ne visoms didžiosoms religinėms tradicijoms būdingas tikėjimas dieviškuoju Kūrėju... Tačiau visoms religijoms bendra tai, kad joms svarbu savo praktikas grįsti tikėjimu, pasitikėti tuo, kuris yra priebėga" (p. 90).

Taigi, pasak Dalai Lamos, tikėjimas gali būti įvairus, svarbiausia tik, kad nors koks būtų. Tikėjimas yra svarbus, bet tik kaip veiksmas. Nelabai svarbu, arba netgi visai nesvarbu, į ką tikima. Tikėjimo objektas tėra antraeilis dalykas. Todėl tikėjimas labai psichologizuojamas bei individualizuojamas. Pavyzdžiui, Dalai Lama netiki demonų buvimu (nors kaip jis gali taip sakyti, kai Tibeto budizme tikėjimas realiu demonų egzistavimu yra vienas iš svarbių elementų!), ir todėl jų egzistavimą susiaurina iki subjektyvių, vidinių reiškinių:

"Kalbant apie demonus... svarbu nemanyti, kad tai kažkokia savarankiška, amžina jėga 'iš ten’, egzistuojanti kaip absoliutus blogis. Ši sąvoka primiausia sietina su mūsų pačių viduje glūdinčiais negatyviais polinkiais ir impulsais" (114).

Knygos bendraautoris tėvas Laurence'as savo kolegai neprieštarauja ir prideda ypatingai keistą tikėjimo apibrėžimą:

"Krikščionys tiki, kad žmogiškoji Kristaus sąmonė yra su mumis ir mumyse. Svarbiausias krikščionio patyrimas medituojant – tai mūsų sąmonės atvėrimas Kristaus sąmonei... Krikščionio pažintis su Kristumi prasideda vaikystėje... Vėliau apie Jėzų sužinosime ir jį pažįstame per teologiją, filosofiją ir istoriją. Medituodami pradedame patirti jo apsigyvenimą mumyse ir suprantame, kad Jėzus yra ne tik istorinis asmuo, kadaise gyvenęs mokytojas, bet jis ir dabar yra kiekviename žmoguje ir kosmose" (p.120–121).

Stačiai kyla noras suabejoti, ar tėvas Laurence'as išvis krikščionis. Citatos pradžioje dar galima su kai kuo sutikti, nors irgi labai įdomu, kur Naujajame Testamente jis randa tokią formuluotę kaip "mūsų sąmonės atvėrimas Kristaus sąmonei"? Girdėjau tik apie sąmonės atvėrimą Krišnos sąmonei... Ypač suabejoti verčia paskutinis citatos sakinys, skelbiantis, kad tikėjimas tėra tik jau esamo dalyko suvokimas. Kristus jau gyvena kiekviename žmoguje, tik vieni tą žino, nes patiria, suvokia (krikščionys), o kiti (dar) ne. Bibliškai tokios teorijos pagrįsti absoliučiai neįmanoma. Dar keistesnius samprotaviimus Laurence'as pateikia įvade:

"Atsivėrus ir nuskaidrėjus tikėjimo akiai, pažadinamas visai kitas sąmonės lygmuo. Evangeliją, sutras ir visus žmonijos šventuosius raštus mes skaitome tikėjimo akimis. Atsivėrusi sąmonė nesivaržo su moksliniu protu ar filosofine logika. Jai būdinga laisvė. Tikėjimas – ne logiškas tikrumas. Einant logikos keliu nėra asmeninės laisvės. Protui primetama loginio teiginio tiesa. Tikėjime gilesni tiesos lygmenys reikalauja asmeninio atsakymo, ir mes visada laisvi atsakyti arba ne. Jei savo racionaliu protu surpantate, kad dešimt padalijus iš penkių bus du, tai nesate laisvas tikėti tuo ar ne..." (p. 44–45).

Be abejo, kaip ir visusr kitur, taip ir čia ne viskas netiesa. Žinoma, kad tikėjimas nėra besąlygiškai susietas su loginiu tikrumu. Betgi ar kas šitaip teigia? Žinoma, kad tikėjimas neatsiejamas nuo laisvės, nes tikėti neverčia net pats Dievas. Bet argi tai reiškia, kad tikėjimas nieko bendro neturi su mokslu, supratimu, logika? Žinoma, kad tikėjimui reikia asmeninio atsakymo, bet ar tai nors kiek prieštarauja protui ir logikai? Ir pagaliau kurioje gi kūno vietoje ta mūsų tikėjimo akis? Arba tas "visai kitas sąmonės lygmuo"? Biblija kalba apie širdį, sielą, protą, apie tuos dalykus, kurie mumyse yra ir kuriuos mes patys žinome esant. Nieko nesu Biblijoje skaitęs apie kažkokius pagalbinius, užslėptus, neatvertus lygmenis, klodus, akis ir panašiai.

Bet grįžkime prie Dalai Lamos. Maždaug vidury knygos randame bene svarbiausią sakinį apie kelią į išganymą:

"Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi turi šią įgimtą savybę [gebėjimą atjausti]. Visi turi prabudusiojo prigimtį, visuose yra nušvitimo, tobulybės sėkla. Tai nėra kažkas, ką reikėtų iš naujo ugdyti – tai jau yra ir yra nuolatos. Tačiau siekiant tobulumo vien šios prigimties neužtenka. Ji turi būti ugdoma iki pilnatvės. Kad tai pasiektume, reikia, kad kas nors pagelbėtų. Budistai prašo padėti nušvitusio mokytojo, guru... Nors tą dieviškąją prigimtį turime visi, praktikuojantys krikščionys ją pažadina, realizuoja ir tobulina per Jėzų Kristų" (p.122).

Taigi juodu ant balto parašyta: turime ugdyti mumyse esantį gerąjį pradą, tobulybės sėklą; šiaip iš esmės esame geri, tik dar trūksta šiek tiek paramos, pagalbos, taip sakant, dieviškos asistencijos. Asistentą kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį iš religijų katalogo. Vienam tinka tradicinio stiliaus krikščionybė, kitam – Rytų meditacija su New Age'o kepure. Bet Biblija juodu ant balto skelbia visiškai ką kita. Biblija ne sako, kad žmogus tik serga ir reikalingas poros tablečių ar šiek tiek slaugos. Ne! Ji tvirtina, kad žmogus yra miręs, dvasiškai miręs, miręs nuodėmėje. Tokios būsenos, kurioje pats sau niekuo negali pagelbėti (Rom 6, 13; Ef 2, 1; Kol 2, 13). Padėti gali tik Dievas, kuris žmogų atgimdo iš naujo ir dovanoja jam naują gyvenimą.

Biblijos Evangelija šia prasme tikrai turi savo neigiamą pusę, tačiau turi ir teigiamą. Palyginkime su Dalai Lamos pseudoevangelija:

"[DL] Labai svarbu iš pat pradžių žinoti, kad dvasiškai tobulėti nėra lengva. Tai užima daug laiko... Turite būti pasiruošę lėtam pažangos procesui."
Tėvas L.: "Ar galite pasakyti, kiek tai užtruks?"
DL: "Budistas atsakytų: nenuskaitomą daugybę amžių..." (p. 141).

Tą patį dar aiškiau patvirtina viename iš 2001 m. duotų interviu: "...norint pasiekti aukščiausiąjį tikslą, reikia labai daug dirbti". Labai įdomu ir keista yra tai, kad kelią į išganymą leidžiama ir net raginama rinktis, nors iškart pridedama, kad tas pasirinktas kelias bus labai sunkus, sudėtingas ir neapsakomai ilgas. Kokia gi čia tuomet geroji naujiena? Mintį, kad kelias sunkus ir ilgas, pasigavo ir krikščioniškieji "Tyrosios širdies" interpretatoriai. Štai pora sakinių:

"Pasak Jėzaus mokymo, 'Dievo vaikais’ tampame nešališkai mylėdami visus žmones taip, kaip juos myli Dievas. Dievo gerumas yra begalinis, toks pat turi būti ir žmogaus gerumas" (p. 150); kiek toliau: "Kalno pamokslas. Tai Jėzaus mokymas apie Dievo karalystę ir kaip reikia gyventi, kad ją pasiektume" (p. 172).

Iš tokio pasakymo lenda išvada, kad tapti Dievo vaiku negali nė vienas. Kadangi kiekvieno iš mūsų meilė visuomet bus tik ribota ir tik netobula. Kol gyvename žemėje, mes niekada nesugebėsime ir negalėsime mylėti taip kaip Dievas. Dėl to Biblija teikia išeitį ir nustato visai kitokį eiliškumą: tikėjimas į Jėzų Kristų, jo aukos priėmimas, tapimas Dievo vaiku. Ir tik po to meilė, Dievo meilė ir savo artimo. Mylėti taip, kaip myli Dievas – ši kartelė kiekvienam iš mūsų per aukštai. Todėl Dievas to ir nereikalauja. Ko jis tikrai reikalauja, tai yra tikėjimo paklusnumas. Dėl to šitaip neteisingai ir suprastas Kalno pamokslas. Jis būtent kalba ne apie sąlygas, kaip pasiekti Dievo karalystę, o apie tai, kaip joje gyventi. Kalno pamokslas skirtas mokiniams, tiems, kurie jau yra Dievo vaikai ir nori sužinoti, kaip gyventi krikščionišką gyvenimą.

Minėtasis Ravis Zacharias įsitikinęs, kad tokios budistų interpretacijos susijusios su Dievo samprata: "...būtina pabrėžti, kad tokioje neteistinėje sistemoje kaip budizmas, svarbiausią vaidmenį vaidina etika, todėl ad infinitum plečiamos taisyklės". Autorius taip pat nurodo ir didžiausią šios Rytų religijos klaidą: "mums reikia ne tik geresnės etikos, bet ir pasikeitusios širdies".

7. Ar reikalingas Dievas?

"Tyroje širdyje" daug kalbama apie Dievą. Tik reikia išsiaiškinti, apie kokį Dievą? Kokia Dievo samprata propaguojama? Štai ištrauka iš Dalai Lamos (DL) ir tėvo Laurence'o pokalbio:

DL: "Pagal budizmą išgelbėjimas ar išlaisvinimas yra vidinė būsena, dvasinės raidos rezultatas. Kas krikščionims yra dangus?"
TL: "Dangus – tai patyrimas, dalijimasis džiaugsmu, ramybe, Dievo meilė."
DL: "Taigi jis nebūtinai siejasi su fizine erdve?"
TL: "Ne, nebent sapne."
DL: "Galbūt panašiai galima apibrėžti pragarą – tai itin negera, paklydusios dvasios būsena?"
TL: "Taip, žinoma."
DL: "Tai reiškia, kad neturime manyti, jog dangus ir pragaras yra kažkokia konkreti vieta?"
TL: "Ne. Pragaras – atsiskyrimo nuo Dievo patyrimas. Bet tai apgaulinga, nes niekas negali būti atskirtas nuo Dievo. Tačiau jei manome, kad esame atskirti nuo Dievo, esame pragare."
DL: "Evangelijos ištraukoje Jėzus sako: '...atėjau ne teisti... pats žodis, kurį aš kalbėjau, nuteis jį...’ Manau, tai siejasi su budistine karmos idėja. Nėra 'kitapus’ kažkokio autonomiško teisėjo, kuris sprendžia, ką žmogus turi patirti ir ką jis turi žinoti: yra pačiame priežastingumo principe glūdinti tiesa. Jei elgiatės etiškai ir disciplinuotai, sulauksite gerų rezultatų, o jei elgsitės blogai, jūsų veiksmų vaisiai bus blogi ir padarys jums žalos. Teisėja yra tiesa, kuri atsiskleidžia per šį priežastingumo dėsnį, o ne iš šalies teisianti būtis ar asmuo. Ką apie tai pasakytumėte?"
TL: "Biblijoje yra poetinė metafora apie Dievą, kuris baudžia žmoniją už jos nuodėmes. Bet man regis, Jėzaus mokymas baudžiančiojo Dievo įvaizdį pakeitė besąlygiškai mylinčio Dievo įvaizdžiu. Nuodėmė išliko. Nuodėmė – faktas. Blogis – faktas. Bet su nuodėme siejama bausmė yra pati nuodėmė" (131–132).

Kaip matome, Dalai Lama čia ir vėl nepralenkiamas manipuliatorius, gudriai paverčiantis krikščionių teologą naiviu sufleriu. Jo kalboje jokio ateistinio Dievo neigimo, tik toliau tęsiamas tikėjimo psichologizavimas ir palaipsniškas anapusybės ištrynimas (nykstant anapusybei, greitai nunyksta ir Dievo paveikslas). Dalai Lama aiškiai atmeta Dievo kaip Teisėjo sampratą ir – ką jūs manote! – tą jis pagrindžia Biblijos citata! Po to jis staiga baigia, bet aiškiai žinodamas, kad pasakyta ne viskas, gudriai žodį perduoda pašnekovui. Laurence'as "pasistengia" iš peties, nes jo kaip krikščionio mintys nuskamba tiesiog absurdiškai. Jis taip postmodernistiškai išfiltruoja nuodėmės sampratą, kad iš jos belieka tik graužtukas. Nors nuodėmės sąvoka vartojama ir toliau, tačiau biblinis jos pagrindimas (nuodėmė kaip nusižengimas prieš Dievą, Ps 51, 6) suminamas ir nušluojamas. Kas gi tuomet nuodėmė? Nemaloni jausena? Sąžinės graužatis?

Dievo sąvokos nutrynimui liberalūs teologai kaip Laurence'as tinka puikiausiai, nes jie nebeturi beveik jokių Biblija pagrįstų įsitikinimų, kuriais galėtų pasipriešinti budistams. Štai viena iš knygoje pateiktų "krikščionių interpretatorių" pseudomokslinių klišių: "Ankstyvosios tradicijos nekalba apie Jėzų kaip Dievą. Tai atsirado vėliau" (p. 161).

Knygoje Dalai Lama tiesiogiai Dievo nepuola, nes yra pakankamai gudrus. Tą jis perleidžia kitiems. Štai viena jo reklamos atstovių J. Ivanauskaitė jau daug konkretesnė:

"Kaip tik visuotinio dvasinio prado pripažinimas ir žmogaus asmeninis dvasinis tobulėjimas, o ne Dievo sąvoka, manding, yra kiekvienos religijos esmė. Intensyvus dvasinis gyenimas, nepriklausomai nuo to, yra Dievas ar jo nėra, neatskiriamas nuo etikos ir moralės kategorijų, nuo tikėjimo aukštesne žmogaus paskirtimi, jo gera valia ir visuotine atsakomybe. Kaip tik žmoniškumo etika... yra daug svarbesnė nei vieno ar kito Dievo... vardas bei pavadinimas" ("Tikėti ir rašyti", p. 127).
J. Ivanauskaitė vienareikšmiškai įsitikinusi, kad svarbiausias dalykas, netgi "kiekvienos religijos esmė" yra dvasinis gyvenimas, o ne Dievo egzistavimas. Kitaip tariant, mes galime būti dvasingi, religingi ir etiški be jokio Dievo! Pakanka pažinti kažkokį dvasinį pradą (etikos ir moralės kategorijos in corpore) – štai ir viskas, ko žmogui reikia. Ar gali būti dar didesnis melas?! Kiekvienas krikščionis žino, kad dvasinis gyvenimas be Dievo yra absoliučiai neįmanomas, nes jis būtent tik ir suprantamas kaip gyvenimas santykyje su Dievu, su Kūrėju, Išganytoju.

Žinoma, šiame kontekste budistams koją pakiša asmeninio, apsireiškiančio Dievo neigimas. To pasekmes nurodo R. Zacharijas:

"Sveikas žmogiškas suvokimas sako, kad be moralinio įstatymo gyventi neįmanoma. Bet iš kur paimti tą moralinį įstatymą, jei nėra Dievo. Vienintelė išeitis – susikurti patiems, sukonstruoti savą moralę, kuri kad ir mistinė bei transcendentinė, tačiau pasistengus įgyvendinama. Imame apeliuoti į žmogaus dvasinius polinkius ir nė nepajuntame, kaip patys palaipsniui atsiduriame visa ko centre. Jei be Dievo pavyktų tapti ne tik religingiems, bet dar ir geriems – dangus ir žemė būtų mūsų! Šiam poreikiui tenkinti pagalbon atskubėjo "New Age" filosofai. Kas gi gali geriau realizuoti ekonominį pasiūlos-paklausos mokymą, jei ne specialiai sukonstruota religija, turinti neribotą pasiūlą ir gebanti idealiai prisitaikyti prie bet kokios paklausos? Tai asmeninė religija su beasmeniu Dievu... Nė viena kita religija tiek neprisidėjo prie šių dalykų praktiškumo įrodymo, kiek tai padarė induizmas ir budizmas... Net pats menkiausias nukrypimas nuo tiesos, sukeltas noro susidievinti, vėliau veda prie siekio sudievinti visus ir viską" (p. 221–222).

Kadangi pagaliau priėjome prie pagrindinio analizės dalyko – Dievo buvimo klausimo, tai verta pasigilinti ir į kitų labai populiarių "ideologų" mintis šiuo požiūriu. Štai minėtasis rašytojas Paulo Coelho savo "dvasingomis" istorijomis su Biblijos citatomis jau suspėjo apsukti galvas ne vienam broliui krikščioniui. Keletas citatų iš interviu su J. Arias'u:

"Kas, jūsų nuomone, yra religija? – Tai grupė žmonių, suradusi vieningą būdą garbinti. Būtent garbinti, o ne paklusti. Nes tai skirtingi dalykai. Nesvarbu, ar ta grupė garbina Budą, ar Alachą, ar Jėzaus Tėvą Dievą. Svarbu tik, kad tuo momentu jie užmezga ryšį su misterija, jaučiasi labiau susiję, atviri gyvenimui..." (p. 11–12);
"Jūs laikote save tikinčiu. Kas gi jums yra Dievas? – Tikėjimo patyrimas. Ir ne daugiau. Nes Dievo apibūdinimus aš laikau spąstais. Šį klausimą esu gavęs vienoje konferencijoje, ir aš atsakiau, kad nežinau. Publika audringai plojo. Mat žmonės jaučia, kad nėra vieno visiems tinkamo Dievo... Manau, kad formalus tikėjimo ar netikėjimo į Dievą aktas nieko nekeičia. Pažįstu ateistų, kurie savo gyvenimą nugyveno tūkstantį kartų geriau negu tie, kurie save laiko tikinčiais... Aš ateistu vadinu tą, kuris Dievui atsiliepia vien savo darbais" (p. 24–25);
"Reikia aiškiai pasakyti, kad visai nesvarbu, kas esi – ateistas, musulmonas, katalikas, budistas. Kiekvienas asmuo pats atsakingas už savo sąžinę. Priešingu atveju neišvengiamas karas, nes tada kiekvienas, kuris yra kitoks, suvokiamas kaip priešas" (p. 79).

Kaip matome, Coelho toks pat puikus žodžių manipuliatorius kaip ir Dalai Lama. Pirmoje citatoje jis gudriai įmeta žodį "garbinti", nors omeny turi visai ką kita. Jam tai tėra tik subjektyvus jausmas – garbinimas visai ne asmens, o kažkokios subjektyviai juntamos misterijos. Antroje citatoje Coelho aiškiai pasako, kad Dievas jam nesvarbus. Jis jo nepažįsta ir nenori pažinti, nes tikėjime iš jo vis vien jokios naudos. Trečioje citatoje vėl manipuliuoja teigdamas, kad kiekvienas asmuo atsakingas už savo sąžinę. Žinoma, kad atsakingas. Bet ar tai reiškia, kad sąžinė yra aukščiausia riba? Kad už ją aukščiau nėra nieko, jokio kito autoriteto, kuris galėtų būti ir Dievas? Ar tai reiškia, kad klausimo apie Dievo buvimą net kelti neverta? Coelho save laiko tikinčiu. Bet koks tas jo tikėjimas? Manau, kad nepaisant jo kūryboje vartojamų Biblijos citatų, krikščioniškų paralelių, metaforų ir dar ko tik nori, Coelho dievas yra jisai pats.

8. Paslėpta misionieriška veikla

Ne paskutinėje Dalai Lamos populiarumo vietoje yra ir ta priežastis, kad jis aiškiai ir atvirai nekviečia atsiversti ar pereiti į budizmą. Jis tik be perstojo kalba apie toleranciją ir pabrėžia, kad jei esi krikščionis, tai nieko baisaus, viskas gerai, netgi toks ir lik. Mūsų postmoderniais laikais tai nepaprastai patraukli laikysena. Žmonės mėgsta, kai religinės tiesos ne skelbiamos, o jų ieškoma bendrai. Mūsų aptariamos knygos įvade rašoma:

"Dalai Lama net nebando ir nepretenduoja pateikti išsamius Evangelijos, Kristaus mokymo... aiškinimus. Jis labiau linkęs tirti, negu pateikti apibrėžimus. Šį metodą jis taiko ir dialogui su seminaro dalyviais. Nušvitimą patiriame ieškodami tiesos, o ne ją skelbdami" (p. 25).

Bet tai nereiškia, kad Dalai Lama niekaip nereklamuoja savo tikėjimo. Jis tai daro, tik labai gudriai. Paanalizuokime kitą citatą:

"Pamėginsiu supažindinti su budistinėmis praktikomis ir metodais, kuriuos per daug nesigilindami į budizmo filosofiją, galėtų priimti krikščionys. Diskusijoje išryškės kai kurie gilesni budizmo ir krikščionybės metafiziniai skirtumai. Man labiausiai rūpi, kaip galiu padėti pasitarnauti praktikuojančiam krikščioniui? Tikrai nenoriu vieno – pasėti abejonių ir skepticizmo. Kaip jau buvo sakyta, esu tvirtai įsitikinęs, kad šiandien religijų įvairovė yra svarbi ir vertinga. Tikiu, kad visos didžiosios pasaulio religinės tradicijos kalba viena kalba ir turi bendrą žinią... Jei esi krikščionis, tai geriau būk nuoširdus, geras krikščionis, o jei esi budistas, būk nuoširdus budistas... Prieš pradėdamas komentuoti tekstą norėčiau pakalbėti apie meditaciją" (61–62).

Dalai Lama neslepia, kad egzistuoja religijų skirtumai ir atvirai pasako, kad kalbės būtent apie budistinę praktiką ir metodus. Susidaro įspūdis, jog nėra jokio suvedžiojimo ir viskas aišku, apie ką bus kalbama. Viską, ką jis rengiasi sakyti, tėra tik pagalba praktikuojančiam krikščioniui. Tokie žodžiai, žinoma, pamalonina, tačiau būtent čia, manau, prasideda tas gudrusis melas. Nes būtent kiekvienam praktikuojančiam krikščioniui čia turėtų ir kilti ta abejonė, kurios Dalai Lama kitame sakinyje taip vengia. Abejonių sėti tarp nepraktikuojančių krikščionių nėra reikalo, nes jie jų ir patys kiek nori turi. O praktikuojančiam krikščioniui iš šios citatos pagrįstai gali susidaryti įspūdis, kad budistas yra tiesiog geresnis krikščionis (žr. straipsnio įvadą).

Paskutinysis citatos sakinys bei visas seminaras, apibendrintas knygoje "Tyra širdis", mini vieną labai svarbią Dalai Lamos intenciją: krikščionių įtraukimą į budistinę meditaciją. Dalai Lama puikiai suvokia, kad dialogas žodžių ir pasaulėžiūrų lygmenyje nėra išmintingas kelias, nes atskleidžia dviejų religijų skirtumus ir prieštaras. O praktiniame lygmenyje vietos daug. Tą supranta ir krikščionys, ir Dalai Lamai mielai atveria visus vartus ir visas duris. Dalai Lama žino, ką reikia daryti, kaip "patarnauti praktikuojančiam krikščioniui". Bėda ta, kad nemažai krikščionių net neįtaria, jog budistų misijos kelias yra būtent praktinis kelias. Jiems nelabai svarbu tikėjimo skelbimas, mokymas, jiems svarbiausia praktika. Meditacija – štai Dalai Lamos specifinės misijos metodas:

"Apibendrindamas mūsų pokalbį galiu pasakyti, kad šis budizmo ir krikščionybės dialogas praturtins ir vieną, ir kitą tradiciją, ypač etikos ir dvasinėje srityse, drauge praktikuojant atjautą, meilę, meditaciją, toleranciją. Manau, šį dialogą galima plėtoti, ir mes galėsime geriau suprasti kitą. Kai prasideda filosofinis ar metafizinis dialogas, regis, tada mūsų požiūriai būna nesuderinami" (p. 97).

O krikščioniško misionieriavimo kelias, anot jo, yra netinkamas, nes:

"Mums, šiuolaikiniams skaitytojams, būtina skirti atsivertimo ir misionieriavimo sąvokas. Kaip jau anksčiau teigėme, žmonių charakteriai ir dvasiniai polinkiai labai skirtingi. Jei tam tikrus religinius įsitikinimus mėginsime primesti žmogui, kuris to nenori, padarysime daugiau žalos negu naudos. Mahajanos bodhisatvos idealas itin atspindi šį jautrumą... Budizme nėra tradicijos aktyviai atvertinėti į savo tikėjimą. Išimtis – Indijos karalius Ašoka, kuris siuntė misionierius skleisti budizmą aplinkinėse šalyse. Budistų nuostata apie žinios skelbimą tokia: kol mokytojo neprašo mokyti, jis neturi piršti savo pažiūrų ir doktrinų kitam žmogui" (p. 113–114).

Štai ir pastatė į vietą! Kitaip tariant, ko jūs, krikščionys, verčiate žmones priimti dalykus, kurių jie visai nenori? Mokykitės iš mūsų, budistų. Mes kalbame tik tada, kai mūsų klausia ir negrūdame kitiems savo doktrinų ir pažiūrų. Ką čia beatsakysi, gal tik tiek, kad aktyvios budistų misijos nebuvo tik tas vienintelis minimas Ašokos atvejis. Tibete daug misionieriško darbo atlikta būtent jėga ir prievarta! Bet Dalai Lama nenusižengia savo tolerantiškojo mokytojo įvaizdžiui ir atsisijoja tik tai, ko reikia.

Tačiau kita citata rodo, kad jis ne toks jau tolerantiškas:

"Jei žmogus iš tikrųjų rimtai domisi dvasiniu tobulėjimu, jis negali apsieiti be meditacijos. Tai esmė! Vien tik malda ar noras žmogaus dvasinio pasaulio nepakeis. Vienintelis dvasinio tobulėjimo būdas yra nuolatinės pastangos medituoti! Aišku, iš pradžių tai nėra lengva...
Pasvarstykite apie meditacijos naudą bei poveikį ir pamąstykite, ka prarasite, jei nemedituosite. Jei nuolat apie tai galvosite, entuziazmas neišblės. Žemėje gyvena daugiau nei penki milijardai žmonių. Visus juos galima suskirstyti į tris grupes: 1) tikintieji ir dvasingumą praktikuojantys žmonės; 2) netikintys ir nusistatę prieš religiją ir 3) neišpažįstantys jokios religijos, bet ir nenusistatę prieš ją, t.y. abejingi. Tačiau visi šie žmonės iš esmės yra lygūs, nes kiekvienas jų instinktyviai trokšta būti laimingas ir nenori kentėti" (p. 139).

Pradėkime nuo pabaigos. Pirmajai kategorijai Dalai Lama priskiria visus kaip nors tikinčius. Bibliškai žiūrint, tai neteisinga, nes egzistuoja tik dvi kategorijos: tikintys į Jėzų Kristų kaip gelbėtoją arba netikintys. Bet Dalai Lamos skirstymas daugeliui patogesnis, nes, pavyzdžiui, pirmajai kategorijai save drąsiai gali priskirti ir visi nepraktikuojantys, bet kažkaip tikintys ir norintys dvasiškai tobulėti krikščionys. Kaip tik tokių Dalai Lamai ir reikia. Nori dvasiškai augti – medituok! Tu turi medituoti, nes "tai esmė". Kito kelio nėra. Štai ir baigta su visa tolerancija. Kiekvienas, siekiantis tobulėti dvasiškai, turi perimti budistinę praktiką, kitaip tariant, tapti šiek tiek budistu. Kas gi daugiau, jei tai ne įvadas į budizmą?

Ir kai kuriems krikščionims tai labai patinka. Jie čia ne tik kad nemato jokių problemų, bet net ir kitus skatina. Pavyzdžiui, vienuolė sesuo Eileen:

"Krikščionybė moko, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą, kad esame Šventosios Dvasios buveinė, kad jau dabar tarp mūsų ir Dievo yra jungtis. Bet sunku tai pajusti, nes mus riboja kūnas ir protas. Todėl medituojame ir užsiimame dvasinėmis praktikomis, kad pamatytume savo 'tikrąjį veidą’, kaip tai vadina dzen budizmas..." (p. 102).

Tiesa, kūnas ir protas mus tikrai riboja, tačiau Naujasis Testamentas problemą nurodo visai ne čia. Mes turime kovoti ne su savo kūnais ir protais, o su savo nuodėmingumu. Viską, ką, anot vienuolės, mes gautume per meditaciją, jau dabar mums (dalimis) dovanoja Šventoji Dvasia! Bet vienuolei vien to jau, matyt, neužtenka, jai reikia dar ir dzen budizmo...

Kaip matome, Dalai Lama niekaip neliepia atsiversti ar pereiti į budizmą, tačiau jis tarsi kviečia užeiti ir pasisvečiuoti savo religijos meditacinėje praktikoje. Ir būtent šitaip besisvečiuodami nemažai krikščionių tampa budistais. Vienas įžymiausių pavyzdžių – katalikų teologas E. Drewermannas:

"Tiesiai tariant, tada aš prieglobsčio ieškojau pas Budą, dhammoje, jo mokyme. O tai, kad iki šiol prieglobsčio neieškojau sanghoje, budistų bendruomenėje, nulėmė mano įstikinimas, kad beveik visai nesvarbu, kokiai religijos formai priklausai išoriškai, svarbu tik kad ją išgyveni. Mums, tiems, kurie vadinamės krikščionimis, reiktų tapti žymiai budistiškesniais, kad būtume krikščioniški" (T. Schirrmacher, "Eugen Drewermann und der Buddhismus").

Dalai Lama atvirai priekaištauja krikščionims dėl misionieriškos veiklos. (Pavyzdžiui, 2001 metais Vilniuje, susitikime su krikščionimis į žurnalistės klausimą dėl jo nuomonės apie krikščionių misionierišką veiklą Azijoje, Dalai Lama atsakė trumpai ir kategoriškai: "That's not good!") Krikščionių misionieriai atvirai kalba apie tiesą ir siekia, kad žmonės atsiverstų. Dalai Lamos misionieriavimas tolerantiškesnis, bet moraline prasme smarkiai peiktinas. Ir būtent dėl to, kad slepiama ir nepasakoma, ko siekiama. O labiausiai dėl to, kad manipuliuojama žmogumi. Krikščioniškam tikėjimui iš karto galima prieštarauti, jį atmesti. Su budizmu taip elgtis net kažkaip neišeina, lyg ir nepatogu atsisakyti, kai esi švelniai kviečiamas tik užeiti. Kai nuolankiai ir su šypsena esi vedamas už rankos, net nepajunti, kaip kojos nuneša ten, kur iš pradžių eiti visai neplanavai ir net nenorėjai. Taip žingsnis po žingsnio palengva įžengi į budizmą ir tampi budistu, arba bent jau pusiniu budistu.

Pabaiga

Beveik kiekviename Naujojo Testamento laiške randame perspėjimų dėl netikrų pranašų ir klaidingų mokymų. Krikščionims yra aiškiai pasakyta, kad tokių bus, kad bus klaidintojų, netikrų pranašų, netikrų mesijų. Graikų kalboje šie daiktavardžiai turi priešdėlį pseudo (nuo pseudes – melagingai arba melagis). Klaidintojai yra melagiai, jie mus apgaudinėja, suvedžioja, jie pateikia mums iškreiptą žmogaus, Dievo, išganymo sampratą. Toks gudrus ir suktas melagis yra ir Dalai Lama.

Keliose Naujojo Testamento vietose yra dar geresnis tokių pseudomokytojų apibūdinimas. Štai Apd 20, 29 Paulius juos vadina vilkais. Jie kaip vilkai pavojingi Dievo kaimenei. Kalno pamoksle Jėzus sako: "Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai" (Mt 7, 15). Prieš tai eina žodžiai apie siaurus vartus ir platų kelią – būtent ta eilutė, kurią baisiai iškraipė Dalai Lama, tad 15 eilutė nuskamba tarsi aiškus atsakas jam. Analizės pabaigai taiklus J. Stotto šių Evangelijos eilučių komentaras:

"Viena pagrindinių skiriamųjų netikro pranašo bruožų yra jo amoralus optimizmas, neigimas, kad Dievas yra ne tik patvarios meilės ir gailestingumo, bet ir teismo Dievas. Jie kalti, sakė Jeremijas tautai, kad "jie jus apgaudinėja... Be perstojo kartoja mane niekinantiems: 'Viešpats kalbėjo: Taika garantuota!’ – visiems, sekantiems savavalę širdį, teigia: 'Neištiks jūsų jokia nelaimė!’" (23,16–17) Panašiai Dievas skundžiasi: "Dukters, mano tautos, žaizdas jie tik apgydo, kartodami: 'Viskas gerai! Viskas gerai!’ – nors nėra gerai" (8,11). Tokios kalbos buvo, švelniai tariant, meškos paslauga Dievo tautai. Jos teikė jiems klaidingą saugumo jausmą. Jos užliūliavo juos, kad miegotų savo nuodėmėse. Jos neperspėjo jų apie gresiantį Dievo teismą ir nenurodė, kaip jo išvengti.
Todėl, žinoma, ne atsitiktinumas, kad Jėzaus perspėjimas apie netikrus pranašus Kalno pamoksle eina iškart po jo mokymo apie dvejus vartus, du kelius, dvi minias ir paskirties vietas. Nes netikri pranašai puikiai moka užtemdyti išgelbėjimo klausimą. Kai kurie taip sudrumsčia ar iškraipo Evangeliją, kad apsunkina ieškantiems rasti siauruosius vartus. Kiti stengiasi įrodyti, kad siaurasis kelias iš tikrųjų yra daug platesnis nei davė suprasti Jėzus ir kad, norint juo eiti, tikėjimui ar elgesiui mažai tereikia ar visai nereikia jokių apribojimų. Tačiau kiti, turbūt patys kenksmingiausi, drįsta prieštarauti Jėzui ir teigti, kad platusis kelias ne į pražūtį ir kad faktiškai visi keliai veda pas Dievą, kad net platusis bei siaurasis keliai, nors veda į priešingas puses, galiausiai abu baigiasi gyvenimu. Nenuostabu, kad Jėzus tokius netikrus mokytojus palygino su plėšriais vilkais, ne tiek todėl, kad jie godūs pasipelnyti, vaikosi prestižo ar valdžios (nors taip dažnai būna), bet todėl, kad jie yra "nuožmūs" (NIV), tai yra itin pavojingi. Jiems tenka atsakomybė už tai, kad kai kuriuos žmones veda į tą pačią pražūtį, apie kurią jie sako, jog jos nėra" ("Kalno pamoklso žinia, LKSB 2004).