Ron Rhodes
„Da Vinčio kodo“ „tiesos“ krachas (Da Vinčio kodas VI)
Tekstas iš http://www.btz.lt
Ar Dano Browno "Da Vinčio kodo" teorija paremta faktais ar prasimanymu?
Dano Browno pozicija (pagal NBC laidos interviu)
• Mattas Lauras (žurnalistas): Ar visi jūsų romane vaizduojami įvykiai paremti tikrove?
• Danas Brownas: Absoliučiai visi. Aišku, Robertas Lengdonas yra išgalvotas, bet visas menas, architektūra, paslaptingi ritualai, slaptos draugijos—visa tai istoriniai faktai.
Kaip yra iš tikrųjų
Brownui galima mesti iššūkį mažiausiai dviem aspektais: (1) Yra dalykų, kuriuos jis tvirtina esančius istoriniais, bet iš tikrųjų jie iš viso nėra istoriniai; ir (2) jis visiškai klaidingai interpretuoja biblinę istoriją. Trumpai apsvarstykime šiuos du klausimus.
(1) Yra dalykų, kuriuos Brownas tvirtina esančius istorinius, bet iš tikrųjų, jie visai nėra istoriniai. Pirmas – tai Siono vienuolynas, draugija, kuri itin reikšminga Browno romane, ir jei paaiškėtų, jog tai fiktyvi organizacija, sugriūtų visas Browno teorijos karkasas. Romane teigiama, jog ši draugija saugo Jėzaus santuokos su Marija Magdaliete paslaptį. Tvirtinama, jog ją įkūrė Prancūzijos karalius Jeruzalėje 1099 metais. ši organizacija stebi Jėzaus ir Marijos palikuonis ir laukia palankaus momento, kada galės atskleisti pasauliui šią paslaptį. Dėl nuolatinės grėsmės iš Romos katalikų bažnyčios organizacija neva paslėpė savo žinią literatūros kūriniuose, paveiksluose ir netgi architektūroje, kad tik itin išmintingi žmonės galėtų iššifruoti reikšmes.
Šią organizaciją Brownas savo romane pristato taip: "Siono vienuolynas—slapta europiečių draugija, įkurta 1099-aisiais—realiai egzistuojanti organizacija. 1975-aisiais Paryžiaus nacionalinė biblioteka aptiko pergamentus, pavadintus kaip Les Dossiers Secrets, kuriuose buvo įrašyta daugybė Siono vienuolyno narių, tarp kurių yra ir sero Izaoko Niutono, Botičelio, Viktoro Hugo ir Leonardo da Vinčio pavardės" 1. Klausimas: ar šie pergamentai yra patikimi?
Pirmiausia leiskite man pabrėžti, jog Brownas didžiąją dalį informacijos apie Siono Vienuolyną sužinojo iš knygos "šventasis kraujas, šventasis Gralis", kurią parašė Michaelis Baigentas, Richardas Leighas ir Henry Lincolnas. šioje knygoje minimi tie pergamentai, kurie neva įrodo, jog Jėzus vedė Mariją Magdalietę, turėjo vaiką vardu Sara ir po to, kai Jėzus mirė ant kryžiaus, Marija persikėlė į žydų bendruomenę Prancūzijoje. Jų palikuonys tapo Prancūzijos karališkosios šeimos nariais.
Tie pergamentai yra absoliučiai fiktyvūs. 1953 m. prancūzas vardu Pierre'as Plantardas sėdėjo kalėjime už sukčiavimą. 1954 m. jis įkūrė nedidelį visuomeninį klubą, kuris vadinosi Siono vienuolynas. šis klubas reikalavo aprūpinti būstu žmones, gaunančius mažas pajamas Prancūzijoje. Organizacija iširo 1957 m., bet Plantardas išsaugojo jos pavadinimą. 1960 – 1970 m. Plantardas surinko tam tikrą kiekį fiktyvių dokumentų, kurie "įrodė" Jėzaus–Marijos Magdalietės teoriją, kad Prancūzijos karališkosios šeimos nariai yra jų palikuonys. Plantardas tvirtino, kad ir jis pats yra vienas iš Jėzaus ir Marijos palikuonių.
Po kurio laiko vienas Prancūzijos prezidento draugas pakliuvo į teisinę bėdą ir Plantardas buvo pakviestas liudyti byloje. Po prisaikdinimo teisėjas paklausė jo dėl šių dokumentų apie Jėzų ir Mariją Magdalietę patikimumo, ir Plantardas prisipažino, kad jis visa tai prasimanė. Vienas iš Plantardo kolegų taip pat pripažino, jog tai prasimanymas. Apie tai buvo parašytos net kelios knygos ir rodyta speciali BBC laida.
Taigi Da Vinčio kodo Siono vienuolynas ir su juo susijusi Jėzaus–Marijos Magdalietės teorija yra paremta fiktyvia informacija. Dano Browno tvirtinimas, kad jo knygoje minimos slaptos organizacijos yra istorinės, – melagingas.
(2) Danas Brownas taip pat visiškai klaidingai nušviečia biblinę istoriją. Jis bando įtikinti, kad "istoriją visada rašo laimėtojai. Susidūrus dviem kultūroms, pralaimėtojas išbraukiamas, o laimėtojas imasi rašyti istorines knygas—knygas, šlovinančias būtent jo idėją ir niekinančias nugalėtą priešininką" (210 p.).
Šitaip mąstant teigiama, jog tikroji krikščionybė buvo gnostinė krikščionybė, bet ortodoksinė krikščionybė tapo galingesnė ir laimėjo prieš gnostikus. Kadangi krikščionys ortodoksai nugalėjo gnostikus, jie ir parašė sau palankią istoriją.
Toks pareiškimas yra absurdiškas. Visų pirma bet kas, kas nors kiek susipažinęs su krikščionybės istorija, žino, jog ankstyvieji krikščionys tikrai nebuvo "nugalėtojai". Romos (taip pat žydų) valdžia žiauriai juos persekiojo. Antrame amžiuje romėnai krikščionybę uždraudė įstatymu, o trečiame ir ketvirtame amžiuje vyko baisūs krikščionių persekiojimai ir žudynės.
Ir vis dėlto bažnyčia išgyveno ir pasklido po visą pasaulį. Krikščionybė išaugo ne todėl, kad krikščionys buvo "laimėtojai" ir parašė "laimėtojų istoriją". Krikščionybė augo nepaisant to, jog buvo didelė pralaimėtoja Romos persekiojimų metu.
Privalu pabrėžti, kad krikščionybė yra istorinė religija. Tikrąją istorinę krikščionybę patvirtina archeologija. Biblijos tikslumas ir patikimumas buvo įrodyti ir patikrinti daug kartų archeologiniais radiniais, kuriuos pateikė ir krikščionys ir ne krikščionys mokslininkai ir tyrinėtojai. Yra atrasta virš 25 000 vietų biblinėse vietovėse ir jos patvirtina gausybės geografinių ir istorinių Biblijos detalių tikslumą. Nė vienas archeologinis atradimas neprieštaravo bibliniam faktui, o tik patvirtindavo Biblijos patikimumą.
Williamas Ramsey, gerai žinomas istorikas ir archeologas, mėgino įrodyti, kad Lukas nebuvo patikimas kaip istorikas. Jis mėgino parodyti, kad evangelija pagal Luką ir Apaštalų darbų knyga (kurią taip pat parašė Lukas) yra nepatikimos chronologijos, vietų, vardų ir įvykių požiūriu. Po visą gyvenimą trukusių tyrinėjimų jis padarė išvadą, kad absoliučiai klydo. Ramstey nustatė, kad Lukas buvo aukščiausio lygio istorikas, kurio darbas nepriekaištingas.
Nėra nieko stebėtino, nes Lukas—gydytojas, branginantis tikslumą—kalba apie savo metodiką tiesiog evangelijos pradžioje: "Kadangi daugelis rašė pasakojimą apie pas mus buvusius įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai, tai ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokymo, kurio buvai išmokytas".
Dar daug ką galima būtų pasakyti šiuo klausimu, tačiau ir šito pakanka akivaizdžiai įrodyti, kad Dano Browno teorija paremta suklastotais parodymais, o krikščionybė ir Biblija remiasi tikrais istoriniais faktais.
Ar gnostinės evangelijos yra patikimi dokumentai?
Dano Browno pozicija
• Šie raštai atskleidžia akivaizdžius istorinius netikslumus ir klastotes, įrodo, kad Biblija buvo kompiliuota (193 p.)
• Nag Hammadžio rankraščiai yra anksčiausi krikščionių užrašai (201 p.)
• Istorikų laimei <�…> kelios evangelijos, kurias Konstantinas norėjo išrauti su šaknimis, išliko. Šeštajame dešimtmetyje Judėjos dykumoje, urvuose prie Kumrano, buvo rasti paslėpti Negyvosios jūros rankraščiai (193 p.)
Kaip yra iš tikrųjų?
Nuo pat ankstyvųjų krikščionybės metų krikščionys reiškė rūpestį dėl klaidingų evangelijų. Savo veikale "Adversus Haereses" ("Prieš erezijas") Ireniejus (130 – 200 m. po Kr.) kalba apie "neapsakomą skaičių apokrifinių ir suklastotų raštų, kuriuos jie patys [eretikai] padirbinėja, siekdami sujaukti kvailių protus". Viena iš gnostinių evangelijų, rastų prie Nag Hammadi 1945 metais, yra Tiesos evangelija, apie kurią Ireniejus sako: "Ji nė vienu aspektu nedera su Apaštalų Evangelija, taigi jie iš tikrųjų neturi nė vienos evangelijos, kuri nebūtų pilna piktžodžiavimo. Nes jei tai, ką jie skelbia, yra Tiesos evangelija, kuri visiškai skiriasi nuo tos, kurią mums perdavė Apaštalai, [tuomet] toji Evangelija, kurią perdavė Apaštalai, negali būti pripažįstama kaip Tiesos Evangelija". Origenas (185–253 m. po Kr.) pastebėjo, kad "bažnyčia turi keturias evangelijas, erezijų yra kur kas daugiau".
Šiuo metu yra trys teorijos apie Nag Hammadi kolekcijos susidarymą. Viena teorija skelbia, kad biblioteka priklausė setų gnostikų sektai, kuri rezidavo Nag Hammadi vietovėje. Setas, Adomo sūnus, buvo labai vertinamas kaip apšviestųjų gnostikų pirmtakas ir yra daug kartų minimas kai kuriuose Nag Hammadi raštuose. Kita teorija skelbia, kad biblioteką surinko krikščionių vienuoliai gnostikai dar prieš tai, kai tokie vienuoliai buvo pradėti vadinti eretikais ir po to išvaryti iš vienuolynų. Šie vienuoliai galėjo paslėpti savo evangelijas saugioje vietoje. Trečioji teorija teigia, kad šią biblioteką surinko ortodoksai vienuoliai tam, kad paneigtų gnostikų eretikų teorijas. Nepaisant to, kuri iš šių teorijų yra teisinga, "Da Vinčio kodo" entuziastai tiki, kad gnostikų evangelijos yra autentiškos. Bet ar iš tikrųjų?
Dauguma mokslininkų pabrėžia, kad gnostikų evangelijos parašytos per daug vėlai, kad būtų patikimos. Seniausia gnostikų evangelija gali būti priskiriama maždaug 150 m. po Kristaus, tačiau dauguma jų priskiriamos trečiajam ir ketvirtajam amžiams. Be to, šiose "evangelijose", priešingai nei kanoninėse, nėra istorinių ar geografinių elementų, kuriuos būtų galima objektyviai patikrinti. Jose tikrai nėra tikrų liudininkų pasakojimų. Dar daugiau, nė vienas teologas – net ir liberalusis – netiki, kad evangeliją pagal Tomą parašė biblinis Tomas, o evangeliją pagal Pilypą parašė biblinis Pilypas.
Kanoninės evangelijos buvo kruopščiai ištirtos istoriškumo požiūriu ir paaiškėjo, kad jos yra nepaprastai tikslios. Aš jau minėjau, kad mokslininkas Williamas Ramsey nusprendė per daugelį tyrinėjimo metų įrodyti, kad Lukas buvo nepatikimas istorikas vienoje savo knygų – Evangelijoje pagal Luką arba Apaštalų darbuose. Atlikęs kruopštų tyrimą, Ramsey padarė išvadą, kad Lukas buvo aukščiausio lygio istorikas, turint omenyje geografinius aspektus, žmones, vietovardžius ir panašiai. Evangelija pagal Luką yra priskiriama 60 metams po Kristaus. Prisiminkime, kad evangelija pagal Luką yra vadinama Šventuoju Raštu Pirmame laiške Timotiejui 5,18, o šis laiškas datuojamas 63 m. po Kristaus. Taigi evangelija pagal Luką per trejus metus nuo jos parašymo buvo pripažinta Šventuoju Raštu – keli šimtai metų prieš atsirandant daugumai gnostinių evangelijų.
Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kad apaštalas Paulius mirė Nerono persekiojimų metu, kurie vyko 64 m. po Kristaus. Paulius tikrai buvo gyvas, kai buvo baigiama rašyti Apaštalų darbų knygą. Tai reiškia, kad Apaštalų darbų knyga buvo parašyta prieš 64 m. po Kristaus. Taip pat mes žinome, kad Lukas pirma parašė savo evangeliją, o po to Apaštalų darbų knygą, o tai reiškia, kad evangelija pagal Luką buvo parašyta apie 60 m. po Kristaus, kur kas anksčiau nei gnostikų evangelijos.
Tyrinėtojai dažnai akcentavo, kad visos keturios kanoninės evangelijos turi būti datuojamos iki 70 m. po Kristaus dėl vienos paprastos priežasties: visose keturiose evangelijose nėra nieko paminėta apie tai, kad 70 m. po Kristaus imperatorius Titas su savo kariuomene sugriovė Jeruzalę ir jos šventyklą. Jeruzalės ir jos šventyklos sugriovimą galima būtų sulyginti su šių laikų holokaustu. Jei jau toks baisus dalykas nebuvo paminėtas, tai reiškia tik viena: keturios kanoninės evangelijos turėjo būti parašytos iki to laiko.
Kalbant apie gnostikų evangelijas – nereikia jų skaityti labai ilgai, kad suprastum, jog jos neturi nieko bendro su Naujojo Testamento evangelijomis. Tai svarbus aspektas, nes istoriniai faktai patvirtina Naujojo Testamento evangelijas, o gnostikų evangelijos pasirodo esančios klaidingos ir nepatikimos doktrininiu požiūriu. Pasvarstykime.
1. Gnostikų evangelijos vaizduoja Jėzų, reikalaujantį iš savo mokinių saugoti Jo mokymą paslaptyje, tačiau Naujojo Testamento Jėzus liepia savo mokiniams skelbti Gerąją naujieną visam pasauliui. Tomo evangelija prasideda taip: "Tai yra slapti žodžiai, kuriuos kalbėjo gyvasis Jėzus…" Dar viename gnostikų dokumente, Jono Apocryphon, Jėzus perspėja apie prakeikimą, kurio susilauks kiekvienas, atskleidęs Jo slaptą mokymą pašaliečiams: "Tebūnie prakeiktas kiekvienas, kuris iškeis šiuos dalykus į dovaną, maistą, gėrimą ar drabužį ar bet kokį kitą daiktą". Taip pat Jėzus neva liepė Jonui Jo slapto mokymo užrašus padėti į "saugią vietą". Ar tai panašu į Jėzų, sakantį Kalno pamokslą?
Toks paslaptingumo aspektas visiškai neprimena Naujojo Testamento evangelijų Jėzaus. Tradiciškai vadinamame Didžiajame paliepime Jėzus sako mokiniams: "Eikite ir padarykite mokiniais visų tautų žmones…" (Mt 28,19). Prieš užžengdamas į dangų po prisikėlimo, Jėzus tarė sako mokiniams: "Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia Jūs gausite jėgos ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir lig pat žemės pakraščių" (Apd 1, 8).
2. Jėzaus mokymas Naujajame Testamente visiškai nesiderina su gnosticizmu. Kai kurias Jėzaus mokymo dalis evangelijose galima interpretuoti įvairiai, tačiau absoliučiai neįmanoma teigti, kad Jėzaus mokymą galima panaudoti mokant apie kokią nors gnosticizmo formą. Be kita ko gnosticizmas mokė, kad (1) egzistuoja tiek aukščiausiasis Dievas, tiek žemesnis Dievas (Kūrėjas – Demiurgas), kurį gnostikai prilygino Senojo Testamento Jahvei; (2) dvasia yra gera, tačiau materija yra bloga; (3) žmogaus dvasia yra įkalinta žemiškajame kūne ir jam mirus bus išlaisvinta; ir kad (4) fizinis kūno prisikėlimas neegzistuoja.
Naujojo Testamento Jėzus nemokė nė vienos iš šių idėjų. Teologas Gary Habermas pastebi, kad "Jėzus nesikreipia į Jahvę kaip į kažką žemesnio nei aukščiausiasis Kūrėjas ir visatos Dievas. Taip pat Jis nekalba apie kūną kaip apie neišvengiamą blogį, kuris įkalina sielą. Kalbėdamas apie amžinąjį gyvenimą, Jėzus mokė apie fizinį kūno prisikėlimą, o ne vien tik apie sielos nemirtingumą".
3. Gnostikų evangelijos teigia, kad atpirkimas galimas per gnozę (pažinimą), tuo tarpu Naujojo Testamento atpirkimas yra paremtas vien tik tikėjimu Kristumi. Gnostikų Tiesos evangelijos esmė yra žinojimas, kad Dievas yra "būtybė iš aukštybių". ši "evangelija" mums teigia, kad "tas, kuris turi pažinimą, supranta, iš kur yra atėjęs ir kur eina". Dar vienas gnostikų dokumentas, "Silvano pamokymai", vaizduoja Jėzų mokantį, jog išgelbėjimas pasiekiamas per apšvietimą: "Pasikviesk savo vadovą ir savo mokytoją. Protas yra vadovas, bet mąstymas yra mokytojas. Jie išgelbės tave iš pražūties ir pavojų <�…> Apšviesk savo protą <�…> Uždek žibintą savo viduje".
Priešingai, atpirkimas Naujajame Testamente yra nepelnyta dovana tiems, kurie tiki Jėzumi: "Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jn 3,16); "Kas Jį tiki, tas neteisiamas, o kas netiki, jau yra pasmerktas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo" (Jn 3,18); "kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną" (Jn 6, 40b); "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą" (Jn 6, 47); "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas" (Jn 11, 25).
4. Gnostikų evangelijos vaizduoja Jėzų kaip "gnostikų apreiškėją", o ne kaip Kristų Gelbėtoją ir Atpirkėją. Jėzus paklausė Petro "O kuo jūs mane laikote?" (Mt16,15). Petras atsakė teisingai: "Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus". (16 eil.). Tačiau Tomo evangelijoje Jėzus ir Jo mokiniai yra vaizduojami visai kita perspektyva:
"Jėzus tarė savo mokiniams: "Palyginkite mane su kuo nors ir pasakykite, į ką aš panašus". Simonas Petras Jam pasakė: "Tu esi kaip teisusis angelas". Matas Jam tarė: "Tu esi kaip išmintingas filosofas". Tomas Jam atsakė: "Viešpatie, mano lūpos visiškai neįstengia pasakyti, į ką tu panašus". Jėzus tarė: "Aš nesu tavo Viešpats. Tu išgėrei ir apsvaigai nuo kunkuliuojančio šaltinio, kurį aš atvėriau". Ir Jis pasitraukė su juo nuo kitų ir pasakė tris dalykus. Kai Tomas grįžo prie mokinių, šie paklausė jo: "Ką Jėzus tau pasakė?" Tomas jiems atsakė: "Jei aš pasakyčiau jums nors vieną iš tų dalykų, ką Jis man sakė, jūs griebtumėtės akmenų ir užmėtytumėte mane; iš tų akmenų pakiltų ugnis ir jus prarytų".
Žymus biblinis tyrinėtojas F. F. Bruce, atlikęs išsamų Nag Hammadi dokumentų tyrimą, taip komentuoja šią ištrauką: "Čia atsakymai (į Jėzaus klausimus) yra bandymai pavaizduoti Jėzų kaip gnostikų apreiškėją. Tie, kurie priima gnozę, kurią Jis perduoda ("kunkuliuojantis šaltinis", kurį Jis skleidžia), yra ne Jo tarnai, bet draugai ir todėl jiems nedera Jo vadinti Viešpačiu".
Gnostikų evangelijose Jėzus kaip gnostikų apreiškėjas dažnai vaizduojamas perduodantis paslaptis vienam ar daugiau mokinių. Kaip tai nepanašu į Naujojo Testamento Jėzų, kuris atvirai dėstė savo mokymą visiems, kurie Jo klausė.
5. Gnostinių evangelijų nederėtų vadinti evangelijomis. Pavyzdžiui, nei Tiesos evangelijoje, nei Pilypo evangelijoje nėra nuoseklaus aprašymo apie Kristaus gimimą, gyvenimą, darbus, mirtį ir prisikėlimą. Abiejoms evangelijoms trūksta Senojo Testamento pamato, etinių pamokymų ir paskutiniųjų laikų eschatologijos. Jose teigiama, kad pagrindinė žmogaus kritimo priežastis yra ne nuodėmė, bet nežinojimas. Todėl šių raštų jokiu būdu negalima pavadinti evangelijomis.
F. F Bruce pastebi: "Evangelijoje pagal Tomą nė vieno Jėzaus žodžių rinkinio negalima pavadinti evangelija, nes juose iš esmės nėra pasakojimo apie kančią, o istorija apie kančią yra tikros evangelijos šerdis". Palyginimui, visos keturios Naujojo Testamento evangelijos nuosekliai aprašo Jėzaus Kristaus gimimą, gyvenimą, darbus, mirtį ir prisikėlimą. Jos taip pat aprašo nuostabią atpirkimo Jėzuje Kristuje "gerąją naujieną" ir todėl pačia tikriausia to žodžio prasme yra vadinamos evangelijomis.
Ar iš tikrųjų buvo aštuoniasdešimt evangelijų, iš kurių buvo atrinktos keturios ir įtrauktos į Naująjį Testamentą?
Dano Browno pozicija
• Būsimam Naujajam Testamentui buvo parašyta daugiau nei aštuoniasdešimt evangelijų, tačiau kaip sudedamosios Naujojo Testamento dalys buvo pasirinktos kelios, ganėtinai mažai – tarp jų evangelijos pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną (231 p.)
Kaip yra iš tikrųjų?
Toks požiūris yra visiškai nesąmonė. Iš istorijos mes žinome, kad be keturių kanoninių evangelijų (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), ankstyvuoju bažnyčios laikotarpiu dar figūravo dvylika kitų evangelijų ir jos aiškiai nebuvo "įkvėptas Šventasis Raštas". Vėliau atsirado gnostikų evangelijos, tačiau jos pasirodė pernelyg vėlai, kad būtų galima jas priskaičiuoti.
Dabartinėje mūsų Biblijoje esančios keturios evangelijos buvo pasirinktos ne be priežasties. Pirmiausia, ankstyvosios bažnyčios laikotarpiu susiformavo keturi krikščionybės centrai: Jeruzalė, Antiochija, Aleksandrija ir Roma. Juose buvo naudojamos keturios evangelijos, kurios yra dabartinėje Biblijoje.
Krikščionių lyderiai, gyvenę 95 – 170 metais po Kristaus, nuolat akcentuoja Naujojo Testamento patikimumą.
1. Klementas. Klementas buvo Romos bažnyčios vyresnysis. Savo laiške korintiečiams (95 po Kristaus), jis cituoja eilutes iš evangelijų pagal Matą, Morkų ir Luką ir pateikia jas kaip tikrus Jėzaus žodžius.
2. Papijas. Papijas, Hierapolio Frygijoje vyskupas ir "Exposition of Oracles of the Lord" autorius (130 m. po Kristaus), cituoja evangelijas pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną kaip kanonines. Jis ypač pabrėžia evangeliją pagal Joną kaip skelbiančią Jėzaus žodžius.
3. Justinas Kankinys. Justinas Kankinys, ryškiausias antrojo amžiaus apologetas, tvirtino, kad visos keturios evangelijos yra šventojo Rašto dalis.
4. Didachė. Didachė, ankstyvosios krikščionybės (tarp pirmojo amžiaus pabaigos ir antrojo pradžios) mokymo rinkinys, cituoja sinoptinių evangelijų dalis ir pristato jas kaip Jėzaus žodžius. Šiame rinkinyje sutinkama daug citatų iš evangelijos pagal Matą.
5. Polikarpas. Polikarpas, Jono mokinys, cituoja eilutes iš evangelijų pagal Matą, Morkų ir Luką, pateikdamas jas kaip Jėzaus žodžius (150 m. po Kristaus).
6. Ireniejus. Ireniejus, Polikarpo mokinys, (170 m. po Kristaus), citavo 23 knygas iš 27 Naujojo Testamento knygų, neliesdamas tik Filemono, Jokūbo, 2 Petro ir 3 Jono laiškų.
7. Muratorio fragmentas yra datuojamas apie 175 m. po Kristaus, ir mini keturias kanonines evangelijas. Iš viso jame minimos 23 iš 27 Naujojo Testamento knygų.
8. Papiruse Nr. 45, kuris datuojamas apie 200 m. po Kristaus, minimos visos keturios kanoninės evangelijos.
Yra daugybė šaltinių, datuojamų tarp 95 ir 150 metų po Kristaus, kuriuose sutinkamos ištraukos iš evangelijų pagal Matą, Morkų ir Luką ir pateiktos kaip Jėzaus žodžiai. Naujojo Testamento evangelijos yra istoriškai patikimi tekstai.
Ar imperatorius Konstantinas apie vienos ar kitos knygos priklausymą Biblijai sprendė iš politinių paskatų?
Dano Browno pozicija
• Biblija buvo kompiliuota ir redaguota politines užduotis vykdančių žmonių <...> siekiant įtvirtinti savo valdžią (193 p.).
• Konstantinas užsakė ir finansavo naują Bibliją, kurioje buvo praleistos evangelijos, pasakojančios apie Kristaus kaip žmogaus bruožus, išplėstos tos evangelijos, kuriose jis vaizduojamas kaip dieviška esybė. Ankstyvesnės evangelijos buvo paskelbtos už įstatymo ribų, surinktos ir sudegintos (192 p.).
• Ankstyvajai bažnyčiai reikėjo įtikinti pasaulį, kad mirtingasis pranašas Jėzus buvo dieviška būtybė. Todėl visos evangelijos, akcentuojančios žemiš-kuosius Jėzaus gyvenimo aspektus, turėjo būti išbrauktos iš Biblijos (200 p.).
Kaip yra iš tikrųjų?
Toks požiūris yra absurdiškas! Istoriniai šaltiniai pakankamai aiškiai kalba apie Konstantino veiklą, ir aišku, kad jis absoliučiai nebuvo susijęs su šventojo Rašto kanono sudarymu.
Situaciją labai praskaidrina tas faktas, kad kai kurios Naujojo Testamento knygos buvo laikomos kanono dalimi jau Naujojo Testamento laikais, kur kas anksčiau nei gimė Konstantinas. Pavyzdžiui, apaštalas Paulius Pirmame laiške Timotiejui 5, 18 sujungia Senojo ir Naujojo Testamentų eilutes ir abi jas vadina "šventuoju Raštu (Pakartoto įstatymo 25, 4 ir Luko 10, 7). Nieko nuostabaus, jei pirmojo amžiaus judaizmo laikotarpiu Senojo Testamento eilutė vadinama "Šventuoju Raštu". Tačiau tas faktas, kad Naujojo Testamento knyga po užrašymo taip greitai pavadinama "Šventuoju Raštu" labai daug pasako apie Pauliaus požiūrį į to meto Naujojo Testamento knygas.
Kalbant konkrečiau, evangeliją pagal Luką ir Pirmąjį laišką Timotiejui teskiria trys metai (evangelija pagal Luką buvo parašyta apie 60 metus po Kristaus, Pirmasis laiškas Timotiejui buvo parašytas maždaug apie 63 metus po Kristaus). Tačiau nežiūrint to, Paulius (būdamas žydu – "žydas iš žydų") evangelijai pagal Luką teikia tokį patį autoritetą kaip ir Senojo Testamento Pakartoto įstatymo knygai.
Be to, apaštalo Pauliaus laiškus kaip Šventajį Raštą pripažino apaštalas Petras (2 Petro 3,16). Paulius taip pat suprato, kad jo laiškai buvo įkvėpti Dievo ir todėl autoritetingi (1 Korintiečiams 14, 37; 1 Tesalonikiečiams 2, 13). Paulius parašė daugiau nei pusę Naujojo Testamento. Tai reiškia, kad kelis šimtus metų prieš Konstantinui gimstant, dauguma Naujojo Testamento knygų jau buvo laikomos kanoninėmis.
Vėliau, kai iškilo eretikas Markionas (su savo paties sugalvotu kanonu), bažnyčiai tapo būtina formaliai sudaryti kanoninių knygų sąrašą. Kai bažnyčia oficialiai paskelbė šių knygų sąrašą, jame paprasčiausiai buvo patvirtintos tos knygos, kurias didžioji dalis bažnyčios jau laikė kanoninėmis. Tai buvo kaip galutinis užtvirtinimo anspaudas.
Pagrindiniai principai, kuriais vadovautasi sudarant kanoną. Jie išdėstyti klausimų forma.
1. Ar konkrečią knygą rašė Dievo pranašas arba apaštalas? Tai yra svarbiausias klausimas. Dievo Žodis, kurį įkvėpė Dievo Dvasia ir kuris yra skirtas Dievo žmonėms, turi būti perduotas per Dievo žmogų. Pakartoto įstatymo 18,18 mums kalba, kad tik Dievo pranašas gali kalbėti Dievo Žodį. Antrasis Petro 1, 20 – 21 užtikrina mus, kad Šventąjį Raštą rašė tik Dievo žmonės. Laiške Galatams 1, 1-24 apaštalas Paulius argumentuotai gina šį laišką apeliuodamas į faktą, kad jis yra įgaliotas Dievo pasiuntinys, apaštalas.
2. Ar ši knyga autoritetinga? Kitaip tariant, ar apie šią knygą galima pasakyti tą patį, ką ir apie Jėzų: "Žmonės stebėjosi Jo mokymu, nes Jis mokė kaip turintis valdžią, o ne kaip Rašto žinovai" (Mk 1,22). Galima paklausti ir taip: ar šioje knygoje skamba žodžių aidais – "Taip sako Viešpats"?
3. Ar ši knyga kalba tiesą apie Dievą ir doktriną taip, kaip apie tau jau žinoma iš ankstesnio apreiškimo? Berėjiečiai tyrinėjo Senojo Testamento raštus, norėdami įsitikinti, ar Pauliaus mokymas yra tikras (Apd 17,11). Jie žinojo, kad jei Pauliaus mokymas neatitiktų Senojo Testamento kanono, jis bus ne iš Dievo. Būtina, kad naujas apreiškimas atitiktų visus ankstesnius apreiškimus (Gal 1, 8).
4. Ar knygoje yra akivaizdus Dievo galios apreiškimas? Laikoma, kad bet kokia knyga, kuri neapreiškia Dievo jėgos, keičiančios skaitytojų gyvenimus, negali būti iš Dievo. šventasis Raštas sako, kad Dievo ˇodis yra "gyvas ir veiksmingas" (Hebr 4,12). Antrasis laiškas Timotiejui 3,16-17 kalba, kad Dievo Žodis turi keičiančią jėgą.
5. Ar šią knygą pripažino Dievo žmonės? Senojo Testamento laikais Mozės ritiniai iš karto buvo padėti į Sandoros skrynią (Įst 31, 24-26). Su Jozuės raštais pasielgta taip pat (Joz 24,26). Naujojo Testamento metu Paulius dėkojo tesalonikiečiams, kad šie priėmė apaštalo žinią kaip Dievo Žodį (1 Tes 2,13). Pauliaus laiškai keliavo tarp bažnyčių (Kol 4,16; 1 Tes 5,27). Dievo žmonės, tai yra jų dauguma, o ne saujelė – turi priimti Dievo Žodį tokį, koks jis yra.
Paminėsiu, kad dėl kai kurių knygų kurį laiką buvo dvejojama, tačiau neilgai. Tai Laiškas hebrajams, Jokūbo laiškas, Antrasis Petro laiškas, Antrasis ir Trečiasis Jono laiškai, Judo laiškas ir Apreiškimo knyga.
Laišku hebrajams buvo suabejota, nes šios knygos autorius buvo nežinomas. Tačiau galiausiai šiai knygai buvo priskirtas apaštališkas autoritetas, net jei ir jos autorius nebuvo apaštalas.
Dėl Jokūbo laiško buvo suabejota, todėl, kad jis neva prieštarauja Pauliaus mokymui apie išgelbėjimą tik per tikėjimą. Konfliktas buvo išspręstas atsižvelgiant į tai, kad darbai, apie kuriuos kalba Jokūbas, yra tikro tikėjimo pasekmė.
Abejonės dėl Antrojo Petro laiško kilo dėl to, kad šios knygos stilius skiriasi nuo Pirmojo Petro laiško stiliaus. Tačiau yra akivaizdu, kad rašydamas Pirmąjį laišką, Petras naudojosi raštininko paslaugomis (žr. 1 Pt 5,12). Taigi stilių skirtumai nėra tokia jau rimta problema.
Antruoju ir Trečiuoju Jono laiškais buvo abejojama dėl to, kad šių knygų autorius vadina save "vyresniuoju", o ne "apaštalu". Tačiau Petras 1 Pt 5,1 taip pat vadina save "vyresniuoju". Tas pats asmuo gali būti ir vyresnysis, ir apaštalas.
Judo laišku buvo suabejota dėl to, kad jame cituojamos dvi nekanoninės knygos – Enocho knyga ir Mozės paėmimo knyga. Šis prieštaravimas galiausiai buvo išspręstas, nes netgi Paulius citavo pagonių poetus (žr. Apd 17, 28 ir Tit 1, 12). Be to, Judo laišką pripažino dauguma pirmųjų tikinčiųjų.
Abejonės dėl Apreiškimo knygos kilo dėl to, kad joje mokoma apie tūkstantmetę Kristaus karalystę. Tuo metu buvo paplitęs vietinis kultas, kuris mokė to paties, todėl buvo manoma, kad Apreiškimo knyga nėra tikras Šventasis Raštas. Tačiau daugelis ankstyvosios bažnyčios tėvų tikėjo tūkstantmete Kristaus karalyste, todėl galiausiai buvo nuspręsta, kad ši priešprieša neturi pagrindo.
Viena yra tikra – biblinis kanonas buvo patvirtintas žymiai anksčiau, nei gimė Konstantinas. Danas Brownas šiuo klausimu smarkiai klysta.
Ar Biblijos Dievas turėjo moteriškos lyties partnerę?
Dano Browno pozicija
• Senieji žydai tikėjo, jog Saliamono šventyklos paslaptingoji vieta priglobdavo ne tik Dievą, bet taip pat ir įtakingą, Jam lygią moterį Šekiną (254 p.)
Kaip yra iš tikrųjų
Tokia pozicija yra absurdiška ir ją galima lengvai atremti dviem teiginiais: 1. Biblija tvirtai pasisako už monoteizmą (tikėjimą vienu Dievu). 2. Šekina (Shekinah) kalba apie šlovę vienam Dievui, o ne Jo lygiavertei partnerei.
1. Biblija tvirtai pasisako už monoteizmą (tikėjimą vienu Dievu). Tai, kad egzistuoja tik vienas tikras Dievas, liudija visas Raštas nuo Pradžios knygos iki Apreiškimo. Tai tarsi gija, siejanti visus Biblijos puslapius. Ankstyvasis žydų tikėjimo išpažinimas – Shema – yra šio teiginio pavyzdys: "Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas!" (Įst 6, 4). Kultūroje, kur buvo daugybė netikrų dievų ir stabų, izraelitams Shema buvo ypatingai svarbi. Mozės giesmėje, kurią jis giedojo su visais išėjusiais iš Egipto, mes aptinkame pagarbiai atkartotus Dievo žodžius: Supraskite, kad Aš esu vienas ir šalia manęs nėra kito dievo. "Aš užmušu ir atgaivinu, sužeidžiu ir gydau; ir niekas neišgelbės iš mano rankos" (Įst 32, 39). Biblijos Dievas neturi konkurentų.
Po to, kai Dievas pažadėjo Dovydui stebinančių dalykų (2 Sam 7, 12-16), šis atsakė šlovindamas Dievą: "Tu esi didis, Viešpatie Dieve! Nes nėra nė vieno Tau lygaus ir nėra kito Dievo šalia Tavęs, kaip mes girdėjome savo ausimis" (2 Sam 7, 22). Vėliau Dovydas psalmėje šlovina Dievą: "Tu esi didis ir darai stebuklus, Tu vienas esi Dievas!" (Ps 86, 10).
Pats Dievas per pranašą Izaiją patvirtino: "Aš esu pirmasis ir paskutinysis, be manęs nėra kito dievo" (Iz 44, 6; 37, 20; 43, 10; 45, 5. 14. 21-22). Vėliau Dievas sakė: "Aš esu Dievas ir kito dievo, panašaus į mane, nėra" (Iz 46, 9). Izaijo knyga liudija, kad Dievas dažnai įrodydavo, jog Jis yra vienintelis Dievas, nusakydamas ateitį – tai, ko netikri pagonių dievai niekada negalėjo padaryti (Iz 46, 8-10).
Tai, kad Dievas yra vienas, dažnai pabrėžiama ir Naujajame Testamente. Pavyzdžiui, 1 laiške Korintiečiams apaštalas Paulius pareiškė, kad "stabas pasaulyje yra niekas ir kad nėra jokių kitų dievų, kaip tik vienas Dievas" (1 Kor 8, 4). Jokūbo laiško 2 skyriuje sakoma: "Tu tiki, kad yra vienas Dievas? Gerai darai. Ir demonai tiki ir dreba" (Jok 12, 19). Šios ir daugelis kitų Rašto vietų ( Jn 5, 44; 17, 3; Rom 3, 29-30; 16, 27; Gal 3, 20; Ef 4, 6; 1 Tes 1, 9; 1 Tim 1, 17; 2, 5; 1 Jn 5, 20-21; Jud 25) įrodo, kad yra vienas vienintelis Dievas.
2. Shekinah priskiria šlovę vienam Dievui, o ne Jo lygiavertei partnerei (Iš 25, 22; Kun 16, 2; 2 Sam 6, 2; 2 Kar 19, 14-15; Ps 80, 1; Iz 37, 16; Ez 9, 3; 10, 18; Hbr 9, 5). Shekinah kilęs iš hebrajų kalbos žodžio, reiškiančio "apgyvendinti". Evangeliški Biblijos komentarai pažymi: "Terminas "šlovė" kalba apie Dievo buvimą – shkn – maldos namuose (Ps 26, 8; Iš 25, 8; 29, 44-46), kuris padėjo vėliau atsirasti teologiniam terminui Shekinah, kartais dar vadinamam She
kinah "šlove". Terminas nurodo matomą didybę ar
dieviško buvimo šlovę, ypač ilsintis tarp cherubų prie malonės
sosto maldos namuose ar Saliamono šventykloje. Mozė regėjo Dievo
šlovę susitikimo palapinėje (Iš 40, 34-38) taip, kaip kunigas matė
ją šventykloje (1 Kar 8, 10-11). Atsižvelgiant į tai, Dano Browno
tvirtinimas, kad Shekinah kalba apie lygiavertę partnerę,
yra nesuvokiamas.Ar Dievo vardas "YHWH" kilęs iš termino "Jehova"?
Dano Browno pozicija
• Hebrajų kalboje tetragrama YHWH – šventas Dievo vardas – iš tikrųjų kilo iš Jahvės dvilytės fizinės sąjungos tarp vyriškosios Jah ir ikihebrajiško Ievos vardo Havah. (254 p.)
Kaip yra iš tikrųjų
Dano Browno pozicija yra visiškai klaidinga. Terminas YHWH nėra kilęs iš žodžio "Jehova", tai "Jehova" yra kilęs iš YHWH. Braunas interpretuoja tai atvirkščiai! Vardas YHWH (originalioje hebrajų kalboje buvo rašomos tik priebalsės) buvo vartojamas Senajame Testamente. Senovėje žydai prietaringai bijojo tarti YHWH vardą. Jie manė, jog tardami šį vardą gali pažeisti trečiąjį įsakymą, kuris draudžia Dievo vardą minėti be reikalo (Iš 20, 7). Taigi, siekdami nelaužyti šio įsakymo viešai skaitydami Raštus, žydai pakeitė šį vardą į Adonai (Viešpats) ar kitus vardus. Galiausiai, baugštūs žydų raštininkai nusprendė sudaryti naują žodį (Jehova) į keturių priebalsių junginį įrašydami žodžio Adonai balses (a-o-a). Taip išėjo žodis Yahowah arba Jehova.
Ar tiesa, kad iki ketvirtojo amžiaus, kai Konstantinas "išaukštino" Jį politiniais sumetimais, Jėzus nebuvo laikomas Dievu?
Dano Browno pozicija
• Beveik viskas, ką mūsų tėvai mums pasakojo apie Kristų, yra klaidinga. (193 p.)
• Jėzaus sekėjai Jį laikė mirtingu pranašu <�…> didžiu ir įtakingu žmogumi, bet vis dėlto žmogumi, mirtinguoju. (192 p.)
• Konstantinas pakeitė Jėzaus statusą praėjus beveik keturiems amžiams po Jo mirties. (192 p.)
• Susikaupė tūkstančiai dokumentų, fiksavusių Jėzaus gyvenimą kaip mirtingo žmogaus būtį. (192 p.)
• Jėzaus kaip Dievo sūnaus traktuotė buvo oficialiai pasiūlyta būtent Nikėjos susirinkime. Už tai buvo balsuojama. (192 p.)
• Daugelis mokslininkų tvirtina, kad ankstyvoji bažnyčia tikra to žodžio prasme pavogė Jėzų iš tikrųjų sekėjų, pasiglemžė žmogiškąją Jo pranašystės dovaną, įsupo ją į nepermatomą dieviškumo skraistę ir naudojosi savo pačios galiai plėsti. (192 p.)
Kaip yra iš tikrųjų
Dano Browno požiūris yra klaidingas. Naujojo Testamento rašytojai patys pripažįsta, kad Jėzus buvo absoliuti dievybė. Vienas iš įrodymų yra apaštalo Paulius pareiškimas laiške Kolosiečiams: "Juo sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima; ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, – visa sutverta per Jį ir Jam" (Kol 1, 16). Paulius buvo žydų žydas, geriausias Senojo Testamento mokytojas. Ir Paulius, įkvėptas Šventosios Dvasios, rašo kolosiečiams, kad tik Jahvė yra kūrėjas. Izaijo pranašystės 44 skyriuje pats Jahvė tvirtina: "Aš esu Viešpats, kuris visa darau; Aš vienas ištiesiau dangus ir sutvirtinau žemę savo jėga" (Iz 44, 24). Nėra abejonės, kad laiške Kolosiečiams (Kol 1, 16) Paulius pabrėžė Jėzaus absoliutų dieviškumą. Tą patį galima pasakyti ir apie apaštalą Joną, kuris rašė: "Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę" (Jn 1, 3).
Ir 102 psalmėje apie Jahvę skaitome: "Kadaise Tu sukūrei žemę ir dangūs yra Tavo rankų darbas. Jie pražus, bet Tu pasiliksi. Jie visi susidėvės kaip drabužis, kaip rūbą juos pakeisi, ir jie bus pakeisti. Bet Tu esi tas pats ir Tavo metai nesibaigs" (Ps 102, 25-27). Šie žodžiai yra pacituoti ir laiške Hebrajams (Hbr 1, 10-12), kur teigiama, jog jie išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje. Laiško Hebrajams autorius visiškai pripažino Jėzaus dieviškumą.
Tai tinka ir kalbant apie Jėzų kaip Gelbėtoją. Senajame Testamente skaitome paties Jahvės žodžius: "Aš esu Viešpats, ir be manęs nėra kito gelbėtojo" (Iz 43, 11). Taigi, nėra kito gelbėtojo, tik Jahvė. Naujajame Testamente Jėzus taip pat matomas kaip Dievo žmonių Gelbėtojas. Laiške Titui skaitome apie "Didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės pasirodymo laukimą" (Tit 2, 13). Nėra abejonių, kad Jėzus buvo pripažintas absoliučia dievybe kelis amžius prieš Konstantiną bei Nikėjos susirinkimą.
Matome, kad Jėzus yra vadinamas ir šlovės Dievu. Izaijo pranašystės 6 skyriaus 1-5 eilutėse pranašas rašo, kad regėjo Jahvę "aukštajame ir pakeltame soste" (Iz 6, 1). Jis tarė: "šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats; visa žemė pilna Jo šlovės" (Iz 6, 3). Izaijas ir vėliau cituoja Jahvę: "Aš esu Viešpats – tai mano vardas. Aš neduosiu savo garbės kitam" (Iz 42, 8). Vėliau įkvėptas Šventosios Dvasios apaštalas Jonas rašo, kad Izaijas matė "Jėzaus šlovę" (Jn 12, 41). Jahvės šlovė yra lygi Jėzaus šlovei. Jėzus yra šlovės Dievas.
Kristaus dieviškumą patvirtina ir tai, kad Naujojo Testamento metu Kristus atkartojo Jahvės veiksmus Senajame Testamente. Pavyzdžiui 119 psalmėje daug kartų yra sakoma, kad tik Jahvė vienintelis teikia ir saugo gyvybę. Tačiau Naujajame Testamente šią jėgą Jėzus prisiima sau: "Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam nori" (Jn 5, 21). Vėliau, evangelijoje pagal Joną, kalbėdamas su Lozoriaus seserimi Morta, Jėzus tarė: "Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas" (Jn 11, 25).
Senajame Testamente buvo sakoma, kad Jahvės balsas kaip "daugybės vandenų ūžimas" (Ez 43, 2), tą patį mes skaitome ir apie pašlovintą Jėzų danguje: "Jo kojos panašios į krosnyje įkaitintą skaistvarį, ir Jo balsas buvo tarytum daugybės vandenų šniokštimas" (Apr 1, 15). Kas yra tiesa apie Jahvę, yra tiesa ir apie Jėzų.
Reikšminga ir tai, kad Senajame Testamente Jahvė yra vaizduojamas kaip "amžinoji šviesa", kurioje nublanksta saulė, žvaigždės ir mėnulis: "Tau nebereikės saulės dieną ir mėnulio šviesos naktį; Viešpats bus tavo amžina šviesa ir Dievas bus tavo šlovė. Tavo saulė nebenusileis ir mėnulis nebepasikeis, nes Viešpats bus tavo amžina šviesa – tavo gedulo dienos pasibaigs" (Iz 60, 19-20). Jėzus taip pat atstos šviesą amžinajame ateities mieste, kuriame gyvens šventieji: "Miestui apšviesti nereikia nei saulės, nei mėnulio, nes jame šviečia Dievo šlovė ir jo žiburys yra Avinėlis" (Apr 21, 23).
Davidas F.Wellsas savo knygoje "Kristaus asmuo" nurodo dar daugiau paralelių tarp Jahvės ir Kristaus: "Jei Jahvė yra mūsų šventintojas (Iš 31, 13), visur esantis (Ps 139, 7-10), mūsų ramybė (Ts 6, 24), mūsų teisumas (Jer 23, 6), mūsų pergalė (Iš 17, 8-16), mūsų gydytojas (Iš 15, 26), lygiai toks yra ir Kristus (1 Kor 1, 30; Kol 1, 27; Ef 2, 14). Jei Evangelija yra Dievo (1 Tes 2, 2. 6-9; Gal 3, 8), tai ta pati Evangelija yra ir Kristaus (1 Tes 3, 2; Gal 1, 7). Jei bažnyčia yra Dievo (Gal 1, 13; 1 Kor 15, 9), tai ta pati bažnyčia yra ir Kristaus (Rom 16, 16). Dievo karalystė (1 Tes 2, 12) yra Kristaus karalystė (Ef 5, 5); Dievo meilė (Ef 1, 3-5) yra Kristaus meilė (Rom 8, 35); Dievo žodis (Kol 1, 25; 1 Tes 2, 13) yra Kristaus žodis (1 Tes 1, 8; 4, 15); Dievo Dvasia (1 Tes 4, 8) yra Kristaus Dvasia (Fil 1, 19); Dievo ramybė (Gal 5, 22; Fil 4, 9) yra Kristaus ramybė (Kol 3, 15; 1, 2; Fil 1, 2; 4, 7); Dievo teismo diena (Iz 13, 6) yra Kristaus teismo diena (Fil 1, 6. 10; 2, 16; 1 Kor 1, 8); Dievo malonė (Ef 2, 8-9; Kol 1, 6; Gal 1, 15) yra Kristaus malonė (1 Tes 5, 28; Gal 1, 6; 6, 18); Dievo išgelbėjimas (Kol 1, 13) yra Kristaus išgelbėjimas (1 Tes 1, 10) ir Dievo valia (Ef 1, 11; 1 Tes 4, 3; Gal 1, 4) yra Kristaus valia (Ef 5, 17; 1 Tes 5, 18). Todėl nenuostabu, jog Paulius sakė, jog jis yra Dievo (Rom 1, 9) ir Kristaus (Rom 1, 1; Gal 1, 10) tarnas, kad jis gyvena Dievo (Rom 5, 2; Gal 1, 24) ir Kristaus (2 Kor 8, 19. 23; 4, 6) šlovei, kad jis tiki Dievu (1 Tes 1, 8-9; Rom 4, 1-5) ir Jėzumi Kristumi (Gal 3, 22), ir kad pažinti Dievą, kuris yra išgelbėjimas (Gal 4, 8; 1 Tes 4, 5), reiškia pažinti Kristų (2 Kor 4, 6)".
Kaip liudija evangelijos, Jėzus dažnai buvo garbinamas (graik.k. proskuneo) kaip Dievas ir Jis visuomet priimdavo tą garbę kaip tobulai Jam deramą. Jėzus priėmė garbę iš Tomo (Jn 20, 28), angelų (Hbr 1, 6), išminčių (Mt 2, 11), raupsuotojo (Mt 8, 2), valdovo (Mt 9, 18), aklo žmogaus (Jn 9, 38), nežinomos moters (Mt 15, 25), Marijos Magdalietės (Mt 28, 9) ir mokinių (Mt 28, 17). Visose šiose eilutėse vartojamas žodis proskuneo, kuris Naujajame Testamente yra vartojamas ir kalbant apie Tėvo garbinimą.
Pažvelkime į kontrastingą situaciją: kai Paulius ir Barnabas buvo Listroje ir Dievo jėga stebuklingai išgydė žmogų, minia šaukė: "Dievai, pasivertę žmonėmis, nužengė pas mus" (Apd 14, 11). Kai Paulius su Barnabu suvokė, jog žmonės ketina juos pagarbinti, "perplėšė savo drabužius ir puolė į minią, šaukdami: "Vyrai, ką darote?! Juk mes tokie patys žmonės kaip ir jūs. Ir mes jums skelbiame Gerąją naujieną, kad nuo šių tuštybių atsiverstumėte į gyvąjį Dievą, kuris sutvėrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose yra" (Apd 14, 14-15). Vos suvokę, kas vyksta, jog jie yra laikomi dievais, jie tuoj pat ištaisė šį didelį nesusipratimą.
Priešingai nei Paulius ir Barnabas, Jėzus niekada netaisė savo pasekėjų, kai šie lenkdavosi ir garbindavo Jį. Jis tokį garbinimą priėmė. Faktas, kad Jėzus sąmoningai priimdavo šlovę įvairiomis progomis, daug pasako apie tikrąjį Jo identitetą, nes Raštas liudija, jog tik Dievas gali būti garbinamas. Išėjimo knygos 34 skyriaus 14 eilutėje sakoma: "Negarbink svetimų dievų, nes Viešpats yra pavydus Dievas" (Įst 6, 13; Mt 4, 10). Atsižvelgiant į tai, jog Jėzus buvo garbinamas įvairiais atvejais, aišku, jog Jis iš tiesų yra Dievas. Visa tai vyko dar prieš Konstantiną ir Nikėjos tarybą.
Žinoma, ankstyvosios bažnyčios tėvai tikėjo Jėzaus dieviškumu. Ignotas tikėjo, jog Jėzus buvo Dievas "apsireiškęs žmoguje", Klementas, Justinas kankinys, Ireniejus, Tertulianas, Novacijonas, Kyprianas, – visi tikėjo, kad Jėzus buvo Dievas.
Galėčiau pateikti ir daugiau pavyzdžių, įrodančių, jog Jėzus buvo pripažintas absoliučia dievybe pirmajame amžiuje ir vėliau, bet, manau, ir šių atvejų užteks. Dabar trumpam atkreipsiu dėmesį į Nikėjos tarybą.
Nikėjos taryba buvo sušaukta 325 m., kad numalšintų ginčą dėl Kristaus kilmės. Arijus, Aleksandrijos presbiteris, arijonizmo įkūrėjas, teigė, kad Sūnus buvo sukurtas iš niekur ir buvo kitokios kilmės nei Tėvas. Arijus tvirtino, jog būta laiko, kai Sūnaus nebuvo. Bet Kristus buvo aukščiausias iš visų kūrinių. Arijus skleidė savo požiūrį siųsdamas laiškus įvairioms bažnyčioms. Todėl Konstantino imperija kentėjo dėl religinės disharmonijos ir susiskaldymų. Norėdamas tai išspręsti, Konstantinas ir sušaukė tarybą, kad vyskupai galėtų numalšinti kilusį ginčą.
Atanazas iš Aleksandrijos, ortodoksijos šalininkas, įtvirtino teisingą ir ilgalaikį ortodoksų požiūrį, kad Sūnus buvo tokios pat prigimties kaip ir Tėvas (vadinasi ir dieviškos kilmės). Atanazas tvirtino amžiną Sūnaus asmens egzistavimą. Vyskupai palaikė Atanazo pusę, nes jie seniai suvokė, kad toks iš tiesų yra biblinis mokymas. Šiuo aspektu Dano Browno tvirtinimai, kad iki Nikėjos tarybos, kurioje tai buvo pripažinta "beveik vienodai pasiskirsčius balsams", Jėzus nebuvo laikomas Dievu, yra visiškai neteisingi. (Beje, balsai buvo pasiskirstę taip: 300 prieš 2, ir tai vargu ar galima pavadinti beveik vienodai pasiskirsčiusiais balsais).
Ar Jėzus buvo vedęs Mariją Magdalietę?
Dano Browno pozicija
• Jėzaus ir Magdalietės santuoką liudija dalis istorinių įrašų. (201 p.)
• "Paskutinė vakarienė" įrodo, kad Jėzus ir Magdalietė buvo pora. (200 p.)
• Remdamasis Pilypo evangelija, Brownas tvirtina: "Išganytojo bendrakeleivė buvo Marija Magdalietė. Kristus ją mylėjo labiau už visus kitus mokinius ir dažnai bučiuodavo ją į lūpas. Kitus Jo mokinius tai žeidė ir jie reiškė savo nepasitenkinimą. Jie klausinėdavo Jo: "Kodėl ją myli labiau už mus visus? " (202 p.)
Kaip yra iš tikrųjų
Nėra minima, kad prieš trejų metų tarnystę Jėzus būtų vedęs. Nėra jokios užuominos apie Jo santuoką ir per Jo trejų metų tarnystę. Minint nukryžiavimą taip pat nėra minima Jo santuoka. Tai neminima ir Jo laidotuvių metu. Net ir kalbant apie Jo prisikėlimą nėra minima, kad Jėzus būtų buvęs vedęs. Kitaip tariant, apie Jo žmoną niekur nėra jokios užuominos!
Šalia šios kurtinančios tylos apie žmoną yra ir teologinių argumentų, kad Jėzus nebuvo vedęs. Pavyzdžiui, 1 Laiško korintiečiams 9 skyriaus 5 eilutėje apaštalas Paulius gina savo teisę vesti, jei tik to norėtų: "Ar neturime teisės vaikščioti kartu su seserimi, žmona, kaip kiti apaštalai ir Viešpaties broliai bei Kefas?" Jei Jėzus būtų buvęs vedęs, Paulius tikrai būtų čia paminėjęs šią santuoką. Faktas, jog jis nepaminėjo Jėzaus žmonos, rodo, kad Jėzus nebuvo vedęs.
Kai kurie mokslininkai įrodinėjo, kad iš kiekvieno žydo buvo tikimasi, jog jis ves, todėl, žinoma, ir Jėzus turėjo laikytis tradicijų ir vesti. Šis argumentas neįtikina. Pirma, atkreipkite dėmesį, kad dauguma pranašų, įskaitant ir Jeremiją bei Joną Krikštytoją, nebuvo vedę. Antra, buvo susikūrusios ištisos nevedusių žydų bendruomenės, kaip, pavyzdžiui, esėjų bendruomenė Kumrane. Trečia, žydų lyderiai turėjo išimtinę teisę nevesti. Tai nebuvo nelankstus reikalavimas, tačiau bendrieji reikalavimai neįrodo, kad Jėzus turėjo vesti.
Mes turime pastebėti, kad Jėzaus santuoka vis dar laukia ateityje. Vieną dieną Jis ves savo nuotaką, kuri yra Bažnyčia. Apreiškimo knygoje sakoma: "Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė". Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir angelas sako man: "Rašyk: "Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį". Jis pridūrė: "Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai" (Apr 19, 7-9).
Tai akivaizdžiai prieštarauja minčiai, kad Jėzus buvo vedęs Naujojo Testamento laikais.
Brownas romane tvirtina, jog raktinis įrodymas, jog Kristus buvo vedęs yra gnostiškoje Pilypo evangelijoje. Browno tvirtinimu, šis dokumentas įrodo, kad Marija Magdalietė buvo Jėzaus partnerė, ir teigia, kad aramėjų kalba žodis "bendrakeleivis" reiškė sutuoktinį. Todėl Jėzus turėjo būti vedęs. Brownas pastebi, jog šiame dokumente dažnai minima, kad Jėzus bučiuodavo Mariją Magdalietę į lūpas.
Štai keletas atsakomųjų pastabų. Pirma, niekur Pilypo evangelijoje neminima, kad Jėzus buvo vedęs. Šis dokumentas buvo parašytas apie 275 metus, tai yra keli amžiai vėliau nei kanoninės evangelijos. Todėl vargu ar tai galima laikyti patikimu informacijos apie Jėzų šaltiniu. Beje, ši evangelija buvo parašyta ne aramėjų, kaip tvirtina Brownas, bet graikų kalba. Ir Pilypo evangelijos rankraštis nėra pilnas. Iš tiesų dokumente rašoma, kad "Jėzus ją dažnai bučiuodavo į…" ir toje vietoje rankraštis yra nuplyšęs. Brownas ir kiti mano, kad trūkstantis žodis turi būti "lūpas", bet lygiai taip pat tai galėjo būti į "galvą", į "skruostą" ar net į "ranką". Kontekste daugiau nėra jokių patvirtinimų, kad Jėzus būtų bučiavęs Mariją į lūpas. Galiausiai Pilypo evangelijoje rašoma, kad Jėzaus mokiniai kritikuoja Mariją, nes sakoma, jog Jėzus mylėjo ją labiau už kitus. Tačiau turime sutikti, kad jei Jėzus būtų buvęs vedęs, nė vienas mokinys nebūtų drįsęs Marijos kritikuoti. Taigi Pilypo evangelija nepateikia jokių tvirtų įrodymų, kad Jėzus buvo vedęs. Šio teiginio nepatvirtina ir jokia kita "evangelija" iš antrojo amžiaus ar vėliau.
Kitu įrodymu, kad Jėzus buvo vedęs, Brownas laiko Leonardo Da Vinči paveikslą "Paskutinė vakarienė". Sakoma, kad Jėzui iš dešinės yra ne Jonas, o Marija Magdalietė. Iš tiesų, Jonas šiame paveiksle atrodo moteriškai, tačiau tai būdinga ir kitiems šio menininko paveikslams. Net Joną Krikštytoją Da Vinčis vaizdavo labai moteriškai. Tačiau nei Jonas, nei Jonas Krikštytojas dailininko paveiksluose neturi moteriško kūno.
Ar Jėzus norėjo, kad Marija Magdalietė būtų Bažnyčios galva?
Dano Browno pozicija
• Uola, ant kurios Jėzus statė savo bažnyčią buvo ne Petras, bet... Marija Magdalietė. (203 p.)
• Jėzus norėjo, kad Jo Bažnyčia toliau būtų Marijos Magdalietės rankose. (203 p.)
Kaip yra iš tiktųjų
Dano Browno teiginys duoda nuorodą į evangelijos pagal Matą 16 skyriaus 18 eilutę. Tačiau šioje eilutėje Jėzus nesakė, kad Petras yra uola, ant kurios Jis pastatys savo bažnyčią. Greičiau Jis sakė, kad Petro išpažinimas, jog Jėzus yra Kristus, yra uola, ant kurios bus pastatyta bažnyčia. Graikiškame tekste yra daug faktorių, kurie prieštarauja minčiai, jog Petras yra uola. Pirma, apie Petrą šioje eilutėje kalbama antruoju asmeniu (tu), o "uola" vartojama trečiuoju asmeniu. Dar daugiau, "Petras" (petros) yra vyriškos giminės žodis, o "uola" (petra) yra moteriškosios giminės. Šie žodžiai neturi to paties objekto. O valdžia, kurią Jėzus suteikė Petrui (Mt 16, 19), vėliau suteikiama visiems kitiems mokiniams (Mt 18, 18). Taigi Petras nėra ypatingas.
Laiškas Efeziečiams patvirtina, kad bažnyčia yra "pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato, turinčio kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų" (Ef 2, 20). Iš čia aiškūs du dalykai: 1) ne tik Petras, bet ir visi apaštalai yra bažnyčios pamatas, 2) ypatinga vieta yra skirta ir išaukštintas yra vienintelis Kristus – kertinis akmuo. Juk pats Petras vadina Kristų "kertiniu bažnyčios akmeniu" (1 Pt 2, 7), o tikinčiuosius – gyvaisiais bažnyčios statinio akmenimis (1 Pt 2, 5). Gali būti tik viena bažnyčios galva, ir ji yra Jėzus Kristus. Laiško Efeziečiams 5 skyriuje sakoma: "Kristus yra galva bažnyčios, – Jis kūno gelbėtojas" (Ef 5, 23; Kol 1, 18).
Ar bibliniais laikais seksas buvo priemonė pažinti ir patirti Dievą? Ar bažnyčia, norėdama išlaikyti savo valdžią, demonizavo seksą?
Dano Browno pozicija
• "Ankstyvajai Bažnyčiai atrodė <...>, jog žmonijai įprastas seksas, kaip tiesioginio bendravimo su Dievu forma, kelia rimtą grėsmę katalikų galybės pamatams. Bažnyčiai grėsė atstumtojo vaidmuo, nors šioji teigė esanti vienintelis kelias į Dievą. Dėl akivaizdžių priežasčių Bažnyčia ėmė aktyviai darbuotis padėdama demonizuoti seksą ir skelbdama lytinius santykius bjauriu ir nuodėmingu aktu. Kitų didžiųjų religijų atstovai pasielgė taip pat". (254 p.)
• Lytinis aktas įgalina "pasiekti aukščiausiojo gnosis – dieviškumo – žinių". (253 p.)
• Seksas yra "mistiškas, dvasingas aktas... [kuriame galima] surasti dieviškumo kibirkštį, kurią vyras gali savyje įžiebti tik per sąjungą su šventuoju moteriškumu". (255 p.)
• Vyras gali pasiekti aukščiausią akimirką, kai jo sąmonė visiškai išnyksta, ir jis gali išvysti Dievą". (253 p.)
• Natūrali lytinė vyro ir moters jungtis, kurios metu abu tampa dvasiniu vieniu – buvo imta traktuoti kaip gėdingas aktas". (105 p.)
• "Šventieji vyrai <...> dabar baiminasi natūralių seksualinių poreikių, vertindami tai kaip velnio <...> išmones". (105 p.)
Kaip yra iš tikrųjų
Į šiuos tvirtinimus galima atsakyti dviem teiginiais: 1) Bažnyčia nelaiko sekso gėdingu dalyku; ir 2) seksas niekada nebuvo numatytas kaip priemonė pasiekti pažinimą – "gnosis".
1) Bažnyčia nelaiko sekso gėdingu dalyku. Seksas santuokoje yra geras (Pr 2, 24; Mt 19, 5; 1 Kor 6, 16; Ef 5, 31). Seksas – tai Dievo kūrinijos, apie kurią Jis pasakė: "Gerai", dalis. Dievas sukūrė seksą, o viskas, ką Dievas sukūrė, yra gerai (1 Tim 4, 4). Tačiau tai yra gerai tik santuokinių santykių ribose (1 Kor 7, 2), kuriuos Jis pats ir nustatė (Hbr 13, 4). Saliamono Giesmių giesmė atskleidžia Dievo troškimą, kad susituokę žmonės iš tikrųjų mėgautųsi daug pasitenkinimo teikiančiu seksu.
Tačiau krikščionys turi susilaikyti nuo nesantuokinių santykių (Apd 15, 20). Paulius sako, jog kūnas nėra skirtas paleistuvavimui ir kad žmogus tokių dalykų turėtų vengti (1 Kor 6, 13. 18). Knygoje "Da Vinčio kodas" aprašytas seksualinis ritualas (santykiavimas giedančių žmonių apsuptyje) neabejotinai yra paleistuvystės forma, ir tai Dievas smerkia.
Šventasis Raštas kalba aiškiai: "Nes jūs žinote, kad joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Tegul niekas neapgauna jūsų tuščiais plepalais; už tokius dalykus Dievo rūstybė ištinka neklusnumo vaikus" (Ef 5, 5-6).
2) Seksas niekada nebuvo numatytas kaip priemonė pažinimui (gnosis) pasiekti. Apreiškimo ar pažinimo žmogus neturėtų siekti per pakitusios sąmonės būsenas, susijusias su seksualiniu aktu, bet ieškoti to Dievo žodyje. Tik Šventasis Raštas yra aukščiausias ir patikimas autoritetas bažnyčiai ir kiekvienam tikinčiajam atskirai. Spręsdamas visus ginčus, Jėzus visada rėmėsi Raštais kaip galutiniu autoritetu. Mes turime daryti tą patį.
Priešingai nei požiūris, teigiantis, jog seksualinės ekstazės metu individas gali gauti asmeninių įžvalgų iš Dievo, Šventasis Raštas nurodo, jog galutinė tiesa buvo objektyviai atskleista žmonėms. Štai kodėl Judo laiško 3 eilutėje mes esame įspėjami "narsiai kovoti už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems". Graikiškame tekste žymimasis artikelis, esantis prieš žodį "tikėjimas", pažymi, jog yra tik vienas vienintelis tikėjimas, kito nėra. "Tikėjimas" susijęs su apaštalų mokymu ir pamokslais (Apd 6, 7; Gal 1, 23; 1 Tim 4, 1).
Judo laiško 3 eilutėje kalbama apie tikėjimą, "vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems". Žodžiai "vieną kartą visiems laikams" (graikų k. – apax) kalba apie tai, kas buvo padaryta visiems laikams, tai, ko daugiau nebereikės daryti pakartotinai. Apreiškiantis procesas buvo užbaigtas, kai "vieną kartą visiems laikams" buvo duotas šis "tikėjimas".
Žodis "duotas", būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis, apibūdina veiksmą, kuris buvo užbaigtas praeityje ir nėra tęsiamas. Žmonės, išgyvenantys seksualinę ekstazę, neįgyja jokio naujo "tikėjimo" ar tiesos.
Ar bažnyčia propaguoja melą, kuris nuvertina moteris ir pakreipia svarstykles vyrų naudai?
Dano Browno pozicija
• "Galingieji ankstyvosios krikščionių bažnyčios vyrai <...> supriešino pasaulį skleisdami melą, nuvertinantį moteriškumą ir išaukštinantį vyriškumą". (104 p.)
Kaip yra iš tikrųjų
Browno pozicija yra absurdiška. Dievas vienodai vertina tiek vyrą, tiek moterį. Nors žydų kultūroje moterys nebuvo skatinamos studijuoti įstatymą, Jėzus mokė moteris kartu su vyrais (Mt 14, 21; 15, 38). Norėdamas atskleisti, kokia yra Dievo karalystė, Jėzus dažnai kaip iliustracijas minėjo moterų atliekamus darbus, pavyzdžiui, duonos kepimą (Lk 13, 20-21), grūdų malimą (Lk 17, 35), namų šlavimą ieškant pamestos monetos (Lk 15, 8-10). Kai kurie žydų rabinai mokė, kad viešoje vietoje vyrai neturėtų kalbėti su moterimis, tačiau Jėzus ne tik kalbėjo su moterimi (kuri, beje, buvo dar ir samarietė), bet ir gėrė iš jos ąsočio viešoje vietoje (Jn 4, 1-30). Jėzus pirmiausiai pasirodė prisikėlęs iš numirusių Marijai, o ne mokiniams (Jn 20). Tad akivaizdu, jog Jėzus labai gerai vertino moteris, o tai visiškai prieštarauja tam, ką teigia gnostikų evangelijos.
Toliau, Dievas sukūrė tiek vyrą, tiek moterį pagal Dievo atvaizdą (Pr 1, 26). Krikščionys vyrai ir moterys prieš Dievą yra lygūs (Gal 3, 28).
Įdomu pastebėti, kad nors Dievas Biblijoje minimas kaip "Tėvas" (ir niekada kaip "Motina"), kai kurie Jo veiksmai retkarčiais apibūdinami kaip moters. Pavyzdžiui, Jėzus palygino Dievą su mylinčia ir nuliūdusia motina, lyg višta, norinčia surinkti savo viščiukus (Mt 23, 37-39). Dievas taip pat yra pasakęs, jog Jis yra tas, kuris "pagimdė" Izraelį (Įst 32, 18).
Svarbu suprasti, kad Dievas neturi lyties kaip žmonės. Jis nėra vyriškos lyties. Tai, kad Dievas buvo pavadintas "Tėvu", pabrėžia, kad Jis yra asmuo. Priešingai nei negyvi ir beasmeniai pagonių stabai, tikrasis Dievas yra asmuo, su kuriuo mes galime bendrauti. Iš tiesų, mes net galime kreiptis į Jį "Aba" (tai reiškia "tėvelis"), – tai rodo, kokį artimą bendravimą mes galime su Juo turėti.
Turėčiau pažymėti, jog tik gnostikų dokumentai žemina moteris ir vaizduoja jas kaip antrarūšes ir netobulas būtybes. Evangelijoje pagal Tomą rašoma, kad Simonas Petras sakė Jėzui: "Te Marija pasitraukia, nes moteris neverta gyventi", o Jėzus jam atsako: "Aš pats padėsiu jai tapti vyru, kad ji taip pat taptų gyva dvasia, panašiai kaip ir jūs, vyrai. Nes kiekviena moteris, kuri taps vyru, įeis į dangaus karalystę".
Gnostikai moteris laikė apgailėtinomis žemesnėmis būtybėmis. Anot gnostikų, moteris galėjo būti "išgelbėta" tik susigrąžinusi savo vyriškumą. Biblijos tyrinėtojas Edwinas Yamauchi sako, jog šioje eilutėje Jėzaus atsakymas Petrui "nurodo į galutinį lyčių susijungimą, nes gnostikai tvirtina, jog lyčių atskyrimas buvo blogio atsiradimo priežastis". štai kokias gnostikų įžvalgas pateikia F.F.Bruce:
"Pažadėdamas, kad Marija susigrąžins vyriškumą ir taip galės įeiti į dangaus karalystę, Jėzus numatė grįžimą prie pradinės tvarkos, kai Adomas buvo sukurtas kaip vyras ir moteris (Pr 1, 27). Prieš išimant Ievą iš jo šono, Adomas buvo "vyras" (Pr 2, 18-25). Todėl, kai bus atstatyta pirminė vienybė ir bus sunaikinta mirtis, vyras išliks vyru (nors bus dar tobulesnis), tačiau moteris daugiau nebus moterimi, ji vėl virs vyru".
Iš tiesų stebina, kad Danas Brownas mėgina pristatyti krikščionybę kaip persekiojančią moteris, o gnostikus – kaip palaikančius moteris. Tiesa yra visiškai priešinga!
Ką mes pamatėme?
Šioje trumpoje apologetinėje kritikoje mes pamatėme, jog, nors Danas Brownas ir skelbiasi, kad knygą parašė remdamasis tikrais faktais, jo "faktai" iš tiesų tėra absoliuti fantastika. Jo teorija paremta fiktyviais dokumentais; jis klaidingai nušviečia ir interpretuoja istoriją bei teologiją, užsiima revizionizmu, jo teiginiai nelogiški ir dažnai melagingi; jis stipriai išpučia faktus bei jais spekuliuoja ir galiausiai pateikia neteisingas išvadas.
Ron Rhodes yra įgijęs teologijos daktaro ir magistro laipsnius Dalaso Teologijos seminarijoje ir humanitarinių mokslų bakalauro laipsnį Hjustono Baptistų universitete.
Vertė Vaidotas Kanverskis, Raimonda Jasiniauskienė, Rokas Vaškelis, Lina Tamonytė
http://www.ronrhodes.org
Šaltiniai
1 Dan Brown, interview by Matt Lauer, The Today Show, NBC, 9 June 2003.
2 Documented in James Garlow and Peter Jones, Cracking Da Vinci’s Code (Colorado Springs, CO: Cook Communications, 2004).
3 Ron Nash, Was the New Testament Influenced by Pagan Religions? Christian Research Journal, August 1994.
4 Norman Geisler and William Nix, A General Introduction To The Bible (Chicago, IL: Moody Press, 1978).
5 Gleason Archer, A Survey Of Old Testament Introduction (Chicago: Moody Press, 1964).
6 L. Bevan Jones, Christianity Explained To Muslims: A Manual For Christian Workers (Calcutta: YMCA, 1938), in The World of Islam CD–ROM.
7 Greg L. Bahnsen, The Inerrancy of the Autographa, in Inerrancy, ed. Norman L. Geisler (Grand Rapids, MI: Zondervan Publishing House, 1980).
8 Gary R. Habermas, ANCIENT Evidence For The Life Of Jesus (Nashville, TN: Thomas Nelson Publishers, 1984).
9 Norman Geisler, class notes for Bibliology, Dallas Theological Seminary.
10 Irenaeus, Adversus Haereses, i.20.1.
11 The Biblical World, ed. Charles F. Pfeiffer (Grand Rapids: Baker Book House, 1976).
12 First Homily On Luke; cited by Yamauchi, International Standard Bible Encyclopedia (Grand Rapids: Eerdmans,1980), s.v. "Nag Hammadi," Vol. 3.
13 The Nag Hammadi Library, ed. James M. Robinson (San Francisco: Harper & Row Publishers, 1978).
14 John Dart, Jesus of Heresy and History: The Discovery and Meaning of the Nag Hammadi Gnostic Library (San Francisco: Harper & Row, 1988).
15 Cited in The Biblical World.
16 Teachings Of Silvanus, 85.24–106.14, in Nag Hammadi Library, pp. 347–56; cited by Pagels, Gnostic Gospels (New York: Random House, 1979).
17 The Gospel Of Thomas, Saying 13, Cited in The Nag Hammadi Library.
18 F. F. Bruce, Jesus & Christian Origins Outside the New Testament (Grand Rapids: World missions. B. Eerdmans Publishing Co., 1974).
19 The Biblical World.
20 David F. Wells, The Person Of Christ (Westchester, IL: Crossway Books, 1984).
21 David Bercot, ed., A Dictionary Of Early Christian Beliefs (Peabody, MA: Hendrickson, 1998).
