Holger Lahayne
Biblinė kritikos apologija
Be abejo, galima nuspėti teigiamas mintis, kurias autorius siekia paskelbti, tačiau pasirinkta formuluotė, deja, jas mala į miltus paversdama nesąmone. Juk argi ne taip pat nuoširdžiai pridaroma ir baisiausių kvailysčių bei didžiausių nuodėmių?.. Argi į tai neturime kritiškai reaguoti bei perspėti? Argi turime tylėti, kai skleidžiami prieštaravimai, klaidingas Biblijos aiškinimas bei prasti argumentai? Warrenui, be abejo, ir to nebūtų sunku priskirti prie kišimosi į Dievo reikalus. Nes jo įsitikinimas tvirtas kaip uola: "Kritikavimo dvasia – brangiai kainuojanti yda". Su dar tvirtesne paantrašte: "Tai velnio darbas – kaltinti, skųsti ir kritikuoti Dievo šeimos narius. Šitaip elgdamiesi kaskart esame apgaule suviliojami atlikti Šėtono darbą."
Pasakyta kaip kirviu nukirsta. Todėl nieko nuostabaus, kad stačiai ugninė praraja žioji tarp krikščionių tikėjimo ir filosofijos. Mat filosofai kaip B. Russellas (1872–1970) sako: "Pagrindinis filosofijos bruožas... yra kritiškumas. Ji kritiškai nagrinėja moksle bei kasdieniame gyvenime naudojamus principus" ("The Problems of Philosophy"). Antrina ir E. Nekrašas "Įvade į filosofiją": "Filosofas siekia kritiškai įvertinti mąstymo priemones (tarkime, sąvokas), būdus ir rezultatus... Į visas, taip pat ir į paplitusias, pažiūras filosofui derėtų žiūrėti kritiškai."
Įvade į filosofiją "Išmokti gyventi" prancūzų autorius L. Ferry laikosi tos pačios nuomonės. Iš vienos pusės filosofija bei kritinis mąstymas, iš kitos – tikėjimas bei religija: "... visose mums žinomose ankstesnėse civilizacijose už antikinės Graikijos ribų filosofiją atstojo religijos... Ilgą laiką žmonės ieškojo išganymo dievų globoje, o ne lavindami protą." Užtat krikščionybėje, anot jo, "svarbiau ne tiek mąstyti pačiam, kiek pasitikėti Kitu. Ir, be abejonės, būtent čia slypi pats didžiausias ir pats reikšmingiausias religijos ir filosofijos skirtumas." Apie XVI–XVII a. mokslų suklestėjimą jis sako: "Mokslas... ragino žmones įprasti į viską žiūrėti nepatikliai ir kritiškai, o tai, ypač tais laikais, nelabai derinosi su pagarba religijos autoritetams." Tai R. Descartes, anot Ferry, buvo tasai, kuris "sukūrė 'kritinį mąstymą’, minties laisvę ir taip tapo visos moderniosios filosofijos kūrėju."
Visi už "proto atradimą" šlovina graikus, kaip ir vokiečių savaitraštis "Der Spiegel" (2006/48), šiai temai paskirdamas ilgiausią teminį straipsnį. Jame dėstoma:
"Rytuose visur sklandė saldus religijos kvapas – opiumas liaudžiai, įkūnytas ekstatiniuose kultuose, aprūpinęs žmones vidine stiprybe bei tvirtinęs savitarpio ryšį... Visai kitaip buvo pas graikus. Jie siekė ne tikėjimo, o žinojimo... Jie sklaidė sakralumo rūką. Jie abejojo, klausinėjo ir viskuo stebėjosi – išdrįsdami irtis vis tolyn į žinių jūrą..."
Maždaug prieš 2500 metų graikai – pirmieji – išgalvojo filosofiją, pradėjo laisvai ir kritiškai mąstyti – taip visuotiniai teigiama. J. Gaaderis savo bestseleryje "Sofijos pasaulis" rašo:
"Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų. Ligi tol į visus žmonėms rūpimus klausimus atsakydavo įvairios religijos. Tokie religiniai aiškinimai buvo perduodami iš kartos į kartą mitais. Mitai yra pasakojimai apie dievus, aiškinantys, kodėl gyvenimas yra toks, koks yra... Pirmieji graikų filosofai kritikavo Homero mokymą apie dievus, nes šie buvo pernelyg panašūs į žmones, tokie pat savanaudžiai ir nepatikimi kaip mes. Pirmą kartą buvo išsakyta mintis, kad galbūt mitai tėra žmonių vaizduotės kūriniai... Priimta sakyti, kad įvyko perėjimas nuo mitinio mąstymo prie mąstymo, paremto patyrimu ir protu."
Gaaderis pateikia VI šimtmečio pr. Kr. filosofą Ksenofaną pavyzdžiu, kaip reikia kritikuoti dievus. Išties vienas iš jo garsiųjų fragmentų labai pamokantis:
"Riestanosius ir juodus – šitaip regi dievus Etiopijos žmonės. / Mėlynakius blondinus – taip vaizduojas dievus sau trakiečiai. / Bet jei turėtų rankas ir jaučiai, arkliai arba liūtai, / Arba mokėtų tapyti ir kūrinius kurti kaip žmonės, / Jautiškos išvaizdos jaučiai, arkliai gi arkliškos imtų / Savo tapyti dievus ir kūnus priskirtų jiems tokius, / Kokius tikriausiai ir patys dabar kiekvienas jų turi."
Garsiajam graikui pavyko suformuluoti tikrai teisingą mintį: žmonės kuria dievus pagal savo atvaizdą. Dėl to tie dievai iš tikrųjų neegzistuoja – egzistuoja tik vienas vienintelis Dievas. Šitaip kai kuriems graikams buvo pavykę priartėti prie biblinio monoteizmo. Tik ar tikrai graikai atrado mitų ir dievų kritiką? Ar tikrai graikai yra kritinio mąstymo tėvai? Ne!
Religijos kritika – pradėkime nuo jos – yra Biblijos atradimas. Išsamių religijos kritikos aprašymų galime rasti, pvz., Ps 115, 4–8, Ps 135, 15–18, Jes 44, 9–20, Jer 10, 1–16. Visur sakoma, kad žmonių pasidaryti dievai (stabai) yra nieko verti, visiški bejėgiai. Izaijas aprašo, kaip meistras dirba ir sukuria daiktus; kaip medis naudojamas statybai ir pakurai; ir kaip tas pats medis žmogaus rankose paverčiamas stabu ir garbinamas:
"Rąstigalį žmogus sudegina ugnyje, ant jo žarijų kepasi mėsą, sotinasi kepsniu, vis šildydamasis prie ugnies ir kartodamas: "O, kaip man šilta, net karšta!" 17 O kas dar liko iš medžio, iš to išdrožia dievą – savo stabą, klupčioja ir kniūbsčias puola prieš jį, maldaudamas: "Gelbėk, nes tu mano dievas!"" (44, 16–17)
Stabai nieko neduoda ir nieko nepaveikia. Anot Jeremijo, jie yra "It paukščių baidyklės melionų darže" (Jer 10, 5), todėl kvaila ir absurdiška su jais užsiimti. Bet pranašams tai dar ne visa kritika. Jie nepamiršta paminėti ir stabų garbintojų:
"Stabai nieko nežino, nieko negalvoja, nes jų akys apvilktos; jie nemato akimis, nesupranta širdimi. 19 Tačiau niekas nesusiprotėja, neturi supratimo nei išmanymo pasakyti: "Rąstigalį įmečiau į ugnį, ant jo žarijų išsikepiau duonos, pasispirginau mėsos ir pasisotinau. Nejaugi iš jo liekanos sau bjaurų stabą darysiu ir rąstigalį garbinsiu?" (Iz 44, 18–19)
Biblija kritikuoja žmonių pasidarytus stabus ir sako, kad neprotinga jais tikėti. Protingi ir neprotingi dalykai buvo svarbūs ir izraelitams, gyvenusiems kelis šimtmečius iki graikų. Jie įžvelgė ir daug gilesnį ryšį tarp stabų bei stabmeldystės nei pirmieji filosofai. Ps 115, 8 rašoma: "Panašūs į juos [stabus] bus ir tie, kas juos dirba ir kas jais pasitiki.", o Iz 44, 9: "Niekingi visi tie, kurie daro stabų statulas".
Bet pastebėtina tai, kad Senojo Testamento kritikos taikinio centre yra ne pagonių tautos, o Naujojo Testamento ne graikų bei romėnų kultai – nors kritikuoti čia tikrai būtų buvę ką. Tautos ir kultai užkabinami tik retkarčiais, kalbant, pvz., apie Kanaano tautų baisumus ar žmonių aukojimą. Kai tik kritikuojama religija, ypač Senajame Testamente, dažniausiai pirma dėmesys kreipiamas į save, į savo tautą, Izraelį. Kai graikai išrado kritiką ir talžė visus barbaroi, negraikus, žydai jau buvo visu žingsniu toliau – perėję prie savikritikos.
Biblijoje daugybė kritiškų pasakojimų apie Dievo tautą. Apie tai, kaip skelbiamas monoteizmas sunkiai šaknijasi tarp izraelitų. Smulkiai dėstoma apie karaliaus Dovydo neištikimybę ir žmogžudystę (2 Sam 11–12), išsamiai perteikiama pranašo Natano kaltinamoji kalba. Tai davė postūmį atsirasti bene žinomiausiai Biblijos atgailos maldai (Ps 51). Žudikai buvo ne tik Dovydas, bet ir Mozė bei Paulius – visa tai sužinome ne iš kur kitur, o iš Biblijos. Petro klaidos, kai Jėzaus kančią palaiko beprasmiška tik ką pasižadėjęs nenusisukti (Mt 26, 31–35), atvirai ir smulkiai perpasakojamos. Taip pat ir Pauliaus konfliktas, kur jis savo kolegą griežtai kritikuoja dėl nenoro sėstis už vieno stalo su krikščioniu, buvusiu pagoniu (Gal 2, 11–14).
Naujasis Testamentas nors, viena vertus, pirmųjų krikščionių istoriją pradeda nuo socialinių programų (Apd 6), kita vertus, nuolat iškelia tokius faktus kaip turtingųjų nesidalijimą su vargšais (1 Kor 11, 21–22), vargšų skriaudą pamaldų metu (Jok 2), nelaiku išmokamą atlyginimą (Jok 5, 4). Senajame Testamente net ištisos knygos paskirtos padėčiai tarp izraelitų aprašyti (Michėjo, Amoso), Naujajame, pvz., Pirmasis laiškas korintiečiams. Tad tebūnie dar sykį pabrėžta, kad visa tai sužinome ne iš priešininkų raštų, o iš Biblijos.
Jokios religijos išpažinėjai savo šventuosiuose raštuose nėra taip linčiuojami kaip ST ir NT. Aiškiai sakoma, kad net tikintys žydai bei krikščionys yra nusidėjėliai, pajėgūs bet kokiam blogam darbui. Paulius krikščionims rašo: "Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų." (1 Kor 10, 12) bei žydų teismo akivaizdoje ragina nelaikyti savęs geresniais už kitus: "Tad nesipuikuok, verčiau bijok!" (Rom 11, 20). Taip pat ir Izraelio tautai nuolat primenama, kad ji išrinkta ne dėl to, jog būtų pasirodžiusi geresnė už kitas tautas (žr. Įst 7, 7–8).
Savikritika giliai įsišaknijusi biblinės religijos centre – mokyme apie nuodėmę ir išganymą. Biblijos pradžios skyriuose pasakojama, kaip pirmieji žmonės nusigręžė nuo Dievo, išsyk kaltės imdami ieškoti kituose (Pr 3, 12–13). Nuo to laiko visi visų kartų žmonės linkę versti problemas kitiems tiek privačiame gyvenime, tiek ir viešame, pvz., politikoje. Tačiau krikščioniškumas pasireiškia tuo, kad kaltės visų pirma ieškoma savyje. Tapti krikščioniu visų pirma reiškia pasižiūrėti į save ir pripažinti savo nuodėmingumą. Tikėjimas prasideda nuo savo netikėjimo, netobulumo, klystamumo, silpnumo pripažinimo. Todėl Jėzus supeikia fariziejaus pasakymą: "Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės...", o pagiria muitininko maldą: "Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!" (Lk 18, 11–14). Dėl tos pačios priežasties ir Paulius rašo: "Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią. Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia..." (1 Kor 15, 9–10). Dėl to apaštalas ragina ir kitus pažvelgti į save kritiškai: "Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save!" (2 Kor 13, 5)
Bibliją galima laikyti plačiu kritišku savosios, Dievo tautos istorijos komentaru. Atviras ir sąžiningas žvilgsnis į save žydų–krikščionių kultūroje iškėlė savikritiką į dorybių lygmenį, pavertė stiprybės ženklu. Todėl visi gėdingieji "krikščionių" istorijos tarpsniai nuo kryžiaus žygių, vergų prekybos iki rasizmo ištyrinėti ir įvertinti savų istorikų, t. y. pačių krikščionių pasmerkti.
Nė viena religija taip nepripažįsta savo klaidų ir neteisybių kaip krikščionybė. Pavyzdžiui, islame savo istorijos kritika neįsivaizduojamas dalykas, blasfemija. Todėl tenai ir neatsiradę nei tikrai kritiškų mokslų, nei kritiškai diskutuojančių parlamentų. Net šintoistinėje Japonijoje iki šiol nepripažinti II pasaulinio karo nusikaltimai ir neatsiprašyta kinų. Nors Vakarų pasaulio valstybių jau nebegalime laikyti krikščioniškomis tikrąja prasme, bet, nors ir labai sekuliarizuotas gimtosios nuodėmės suvokimas, jis vis dėlto daro didžiulę įtaką kultūrai ir sprendimams: Vakaruose beveik viso pasaulio problemų priežasčių vis dar pirmiausia ieškoma pas save.
Prakalbę apie istoriją, neturėtume praleisti dar vieno svarbaus aspekto: Biblija atpasakoja Dievo ir žmogaus istoriją, pateikia išganymo istoriją. Pastaroji artimai susijusi su profaniškąja istorija. Biblija pateikia daug datų, skaičių, vardų ir pavadinimų bei genealoginių sąrašų. Dievo darbas vyksta ‚normalioje' istorijoje, nesvarbu, ar tai išėjimas iš Egipto, ar šventyklos statyba, ar izraelitų tremtis į Babiloną, ar Jėzaus pasija. Pati Biblija sako, kad joje aprašytieji įvykiai yra istorijos dalis, taigi Biblija esanti istorinis dokumentas. Literatūrologas E. Auerbachas (1892–1957) rašo, "kad Biblijos knygas redagavo ne sakmių kūrėjai, bet istorikai" ("Mimezis"). Paulius irgi akcentuodamas sako, kad krikščionybės pagrindas, Jėzaus nukryžiavimas ir prisikėlimas, yra istoriniai įvykiai. Jeigu tai kada nors pasirodys klaida, vadinasi, visa krikščionybė buvo klaida (žr. 1 Kor 15, 13s).
Jokie šventi raštai savo tekstų taip nesusiejo su jų rašytojų gyvenimo laikotarpiais bei istorine aplinka kaip Biblija. Bet tai taip pat reiškia, kad Biblija pateikia daug istorinės medžiagos, tuo atverdama netrikdomą galimybę kritikuoti. Ji pati net papasakoja, kaip atsirado atskiros jos dalys (pvz., Įst 31, 22–26; Joz 1, 8; 24, 26; Pat 1, 1; 30, 1; 31, 1; Jer 1, 1–3; Lk 1, 1–4; Apr 1, 9–11). Kitaip tariant, ji sąmoningai ir savanoriškai atsiduoda į istorijos tikrintojų ir kritikų rankas. Pati pasidaro pažeidžiama. Antai Paulius kviečia draugą ir nedraugą patikrinti Jėzaus prisikėlimą, pateikdamas liudytojų vardus ir taip sudarydamas galimybę juos apklausti (1 Kor 15, 5–7). Be abejo, jis taip elgiasi tvirtai žinodamas, kad jo žinia atlaikys bet kokią apklausą; atsilaikys prieš bet kokią istorinę kritiką. Todėl nėra ko bijoti ir nėra ko slėpti. Dėl to nieko nuostabaus, kad kritiškas istorijos rašymas užgimė būtent krikščioniškuose Vakaruose.
Pradžioje minėjome biblinę religijos ir stabų kritiką. Bet dar yra kitokia, paties Dievo, "kritika". Tik šiuo atveju sąvoką tenka rašyti kabutėse, kadangi prasmė ne ta pati, šiek tiek tolimesnė. Omenyje turima abejonė Dievu, Dievo kaltinimas. Jeigu tikintysis Dievo veiksmų nesupranta, neprivalo to gniaužti savyje, slėpti, o gali pasisakyti Dievui, su juo apie tai pasikalbėti. Dievo net yra raginamas tai daryti. Todėl Biblijoje rastume ne vieną skyrių su žmonių skundais, abejonėmis ir kaltinimais (pvz., Jer nuo 12 sk.; žr. ir Hab 1, 2.12–17; visa Raudų knyga). Greta to yra ir virtinė raudų psalmių, kuriose tonas net gana griežtas ir kritiškas (pvz., Ps 3; 5; 6; 13; 44; 74; 77; 79). Štai Ps 44, 24–27 Dievas griežtai ‚auklėjamas': "Atsibusk, VIEŠPATIE! Kodėl miegi? Kelkis, neatmesk mūsų amžinai! Kam slepi savo veidą? Kodėl užmiršti mūsų skurdą ir priespaudą?.. Pakilk, ateik mums padėti..."
Šiai temai paskirta ir visa Jobo (žr. iliustr.) knyga. Job 6, 4 kančios prislėgtas Jobas skundžiasi: "Visagalio strėlės susmigusios į mane... Dievo siaubas gaubia mane." Devintame skyriuje Jobas čia didžiuojasi Dievo visagalybe, čia palūžta neviltyje: "Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti, netikiu, kad klausytųsi mano žodžių. Juk jis plėšo audra mane ir mano žaizdas daugina be priežasties." (9, 16–17). Nesijausdamas kaltas, skundžiasi dėl pasaulio neteisybės: "Kodėl nedorėliai ilgai gyvena, sulaukia žilos senatvės ir tampa galingi?" (21, 7). Drąsiai žeria kritiškus klausimus: "Argi tau atrodo gera engti, niekinti savo rankų darbą..." (10, 3), "Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?" (13, 24). Jobas ieško tiesos, siekia apsiginti Dievo akivaizdoje (13, 3), savo draugams tardamas: "... žinokite, kad Dievas su manimi neteisingai pasielgė ir užmetė ant manęs savo kilpą." (19, 6). Jo skundas baigiasi skaudžiu, net sarkastišku kaltinimu: "Nusprendžia jis vienas, ir kas gali jį atkalbėti? Ką tik nori, tą jis ir daro. Jis įvykdys, ką man lemia; daug tokių užmojų jis gali turėti... Dievas atėmė man drąsą, Visagalis sukėlė man baimę." (23, 13–16)
Ypatinga Jobo knygoje yra tai, kad Dievas, nors pabaigoje Jobą sudraudžia bei pabara (žr. 38, 2s; 40, 2s; 42, 3), tačiau palieka teisų – skirtingai nuo jo draugų (42, 8), kurie pokalbiuose su Jobu Dievą gynė. Todėl Jobo knygos ‚moralas' ir šiandien labai provokuojantis: verčiau Dievui susikaupusią kritiką ir nepasitenkinimą išlieti, negu slopinti ir Dievą aukštinti dvejopu, padalytu pamaldumu.
Jobas "kritikuoja" savo Dievą gerai žinodamas, kad Dievas tikrai yra ir jo žodžius girdi. Jobas yra tikintis (19, 25). Tikrai ateistinė Dievo kritika nežino Biblijos. Pasakymas, kad Dievo nėra, rodo sakytojo kvailumą, kaip kritiškai teigia Ps 14, 1: "Kvailys sau sako širdyje: 'Dievo nėra!’". Biblijoje veikėjai Dievo niekuomet neneigia, tačiau su juo ginčijasi. Nieko nuostabaus, kad Izraelio pariarchui Jokūbui, kuris su Dievu (vyro pavidalu) grūmėsi (Pr 32, 25), po to buvo suteiktas Izraelio (to, kuris "ėmėsi su Dievu") vardas.
Visų pirma, be abejo, Dievas reikalauja tikėjimo, paklusnumo bei garbinimo. Tačiau nenori aklų tikinčiųjų. Dievas siekia dviejų asmenų pasitikėjimo ryšio. Visai kitaip negu islame, kurio dievui reikia tik (aklo) atsidavimo (tokia ir žodžio islam reikšmė). Kad pasitikėjimas atsirastų ir augtų, Dievas leidžia savo patikimumą išbandyti. Bet visų pirma, žinoma, jis tikrina žmogaus patikimumą, o paskui kviečia ir jo išbandyti, ko vertas Dievo žodis. Dievo patikimumo matuokliai yra Dievo apreiškimas ir jo žodis. Kitaip tariant, pats Dievas yra tas ‚įrankis', kuriuo galima ir reikia ‚išmatuoti' Dievą. Tik todėl Dievas ir leidžiasi būti kaltinamas Raudų knygoje ar psalmėse dėl savo pažadų bei tariamo jų netesėjimo. Nesyk girdėtas klausimas, kodėl gero ir mylinčio Dievo pasaulyje tiek daug kančių ir vargo? Todėl, kad tas Dievas egzistuoja, kad turi tam tikrą būdą, dėl kurio būtent kančių bei vargo kupinas pasaulis apskritai laikomas problema. Paulius klausia: "Gal Dievas neteisingai daro?!" (Rom 9, 14). Nors pats į klausimą atsako neigiamai, tačiau įdomu, kad tokie klausimai kaip šis apskritai keliami ir diskutuojami.
Dievo ‚pamatavimo', išbandymo, patikrinimo pavyzdžių rastume ne vienoje Biblijos istorijoje. Pavyzdžiui, izraelitų išėjimo iš Egipto. Galėtume paklausti: kam reikėjo tiek ceremonijų ir laiko, nejau Dievui nebuvo įmanoma savo tautą išvesti iškart vienu ypu? Žinoma, kad buvo įmanoma, bet reikėjo, kad Mozė, Aaronas ir visa tauta pamatytų, koks yra jų Dievas, kad viskas, ką jis išpranašauja, įvyksta, kad jis yra galingas ir patikimas. Dievas savotiškai įvaizdino šį savęs išmėginimą, kad ugdytų tautos pasitikėjimą.
Dievui nereikalingas tylus ir aklas žmonių paklusnumas. Todėl jis pats leidžiasi į pokalbius su žmonėmis, suteikia progą nesutikti, klausti. Vokiečių evangelikalų teologas H. P. Hempelmannas rašo:
"Kritika, kritiški klausimai, tikrinimas yra vienintelis tinkamas atsakas į apreiškimą. Bent jau Biblijos Dievo atžvilgiu... Apsireiškiantis Dievas nori, kad žmogus, kurį jis sukūrė kaip savo atvaizdą, būtų ne tyli marionetė, o asmuo, kuris tyrinėja ir svarsto, kuris, suvokdamas savo kaip Dievo paveikslo didybę, atsiliepia kritiškai bei vertinančiai... Ir paties Dievo rimtai neįvertinsi kitaip, kaip tik pagaudamas kiekvieną jo žodį ir atiduodamas kritiškai patikrai, kuri būtų intelektualiai radikali, tai yra negailestinga." ("Christlicher Glaube vor dem Forum kritischer Vernunft"; iguw.de)
Deja, krikščionio ausiai šitokios mintys šiandien nemalonios. Jų išvis vengiama arba suprantamos iškreiptai. Taip yra dėl to, kad jos vertinamos ne iš biblinės, o iš kultūrinės perspektyvos, kuri nuo Renesanso ir Švietimo laikų lemia mūsų kritikos supratimą.
Johnas Locke'as (1632–1704), vienas iš Švietimo tėvų, Dievo buvimu neabejojo. Jis taip pat tikėjo ir stebuklais bei apreiškimu. Ir tikėjimą Locke'as laikė protingu reikalu (vienas iš jo pagrindinių veikalų, parašytų 1695, taip ir vadinasi: "Protingoji krikščionybė"). Tačiau kaip nustatyti, kas yra Dievo apreiškimas? Kadangi apie apreiškimą sprendžia žmogaus protas, tai kas prieštarauja protui, negali būti laikomas tikru dievišku apreiškimu. "Joks teiginys negali būti pripažintas dievišku apreiškimu, ... jei jis prieštarauja mūsų aiškiam, intuityviam žinojimui", manė Locke'as. Jis žmogaus protą laikė aukščiausia instancija.
Anglų deistai kaip Cherbury'is, Tolandas ir Tindalis šią liniją pratęsė. Vokiečių moderniosios Biblijos kritikos pradininku laikomas J. S. Semleris (1725–1791) manė tiksliai žinąs, kuo skiriasi "Šventasis raštas" nuo "Dievo žodžio":
"... mes žinome šį skirtumą... Šventąjį raštą kaip istorinę ir reliatyvią sąvoką, kaip ją suformulavo žydai, sudaro Rūtos, Esteros, Ezros, Giesmių giesmės bei kitos knygos, bet Dievo žodžiui, kuris visus visų laikų žmones protina priimti išganymą bei mokytis iš Dievo, minėtosios šventos knygos priklauso ne visos."
Ir H. S. Reimarusas (1694–1768) dėsto apie Senąjį Testamentą taip pat nė kiek ne menkiau savimi pasitikėdamas:
"Tikrai nerastume pasaulyje jokios kitos knygos ar istorijos, tiek pilnos prieštaravimų, su tiek įvairiausių ir gėdingiausių Dievo vardo piktnaudžiavimų: kur visi veikėjai, pavadinti Dievo žmonėmis, garbę ir dorą mylinčiai dvasiai savo veiksmais būtų sukėlę šitiek pasipiktinimo, pasibjaurėjimo ir problemų... Ji [Senojo Testamento istorija] sudaryta iš kvailysčių, begėdysčių, apgavysčių bei žiaurumų audinio..."
Dar žymesnės įtakos religijos bei krikščionybės sampratai padarė I. Kantas (1724–1804). "Fakultetų ginče" (1794) garsusis Karaliaučiaus filosofas aiškina, kad filosofų darbas krikščioniško mokymo kilmę bei teisingumą "šaltu protu viešai patikrinti bei įvertinti, nesibaiminant tiriamojo dalyko šventumo..." Kad filosofai "laisvi" "Biblijos tikėjimą... bet kada atiduoti proto kritikai".
Anot Kanto, Biblija, be abejo, nėra neklaidinga, "... nes šventieji Rašto sudarytojai, būdami žmonės, galėję ir suklysti". Taip pat jis įsitikinęs, kad protas turi teisę "Rašto vietą aiškinti sutinkamai su savo principais..." Protas yra vienintelis visų dalykų matuoklis. Todėl religija privalo "a priori vystytis iš proto" ("Vorarbeiten zum Streit der Fakultäten"). Protas (o ne pati Biblija!) daro išvadą: "Religijoje viskas priklauso nuo veikimo".
Nedideliame veikale "Ką reiškia: orientuotis mąstyme?" filosofas taikliai apibendrina: "Tik grynasis tikėjimas protu yra kelrodis arba kompasas, pagal kurį spekuliatyvusis mąstytojas gali orientuotis protu klajodamas viršjuslinių objektų lauke...; ir šis tikėjimas protu yra tai, kas kiekvienam kitam tikėjimui, net kiekvienam apreiškimui privalo tapti pagrindu." Protas yra "paskutinysis tiesos nustatymo rodmuo". Todėl nieko keisto, kad, kitaip nei Locke'as, Kantas netikėjo nei Trejybe, nei Jėzaus gimimu iš mergelės, nenuodėmingumu, nei jo atliktais stebuklais, nei auka už mus bei prisikėlimu, nei įžengimu į dangų ir būsimu sugrįžimu. Tiesa, Kantas niekuomet neneigė Dievo buvimo (priešingai!), visuomet laikė vietos "bažnytiniam" tikėjimui, tačiau jo ‚skelbiama' religija buvo "... teigiamo gyvenimo būdo religija", o jo moralė – autonomiško žmogaus moralė. Deja, ši švietėjiškoji religijos samprata neturėjo ir neturi nieko bendro su krikščionybe.
Vėliausiai nuo Kanto, tarp teologiškai konservatyvių krikščionių kritika buvo galutinai diskredituota. Bet problema dar ir ta, kad Kantas pamaldiesiems paliko atviras užpakalines duris. Bažnyčioje ‚neprotingai' tikėti galima kiek tik nori. Kantas visai nenorėjo iš krikščionių atimti visų dogmų. Tegu lieka – tik jos neturi nieko bendro su protingąja tiesa, mokslu ir t.t. Tai atvedė prie to, kad proto judėjimo ir valdžios vieta tapo mokslas ar akademinė erdvė, o bažnyčios buvo paliktos ‚naivių' tikinčiųjų bendruomenėmis, kur protui ir kritikai vietos nėra.
I. Kanto nuostatas bei jų padarinius reiktų išanalizuoti daug giliau ir plačiau, tačiau tebūnie viena pasakyta: protas niekur nėra ir negali būti valdovas; jis taip pat gali klysti ir yra vertas kritikos; bet ne kritikos pagal Kantą, o pagal Dievo žodį. Protas turi ne valdyti, o tarnauti – tiek moksle, tiek ir bažnyčioje. Turime ir privalome iš kantiškosios nelaisvės atsikovoti kritiką, nes jos mums labai reikia. Dėl daugelio dalykų. Dėl viso gyvenimo. Čia tebūnie trumpai paliestos keturios jo sferos.
Valdžios kritika
Jau pirmieji krikščionys buvo kritikuojanti mažuma Romos imperijoje. Jie nesutiko su imperatoriaus kultu, atsisakė besąlyginio paklusnumo. Teologas O. O'Donovanas ragina Bažnyčią visuomet išlikti valstybėje bei visuomenėje tuo "pavojinguoju balsu", drąsiai reiškiančiu kritiką valdžios, galingųjų atžvilgiu. Be abejo, kritika turi būti konstruktyvi, tokia, kokią matome jau iš pirmųjų bendruomenių. To meto krikščionys pasiūlė geresnį visuomenės modelį su socialine lygybe, rūpyba, solidarumu bei gailestingumu ir t. t.
Kultūros kritika
Vienas iš labai svarbių šiandieninių bažnyčių uždavinių yra kuo gilesnė aplinkinės kultūros bei pasaulėžiūrų analizė ir kritika. Kokia daroma įtaka? Kas naudinga pasimokyti, kas atmestina ir pavojinga? Yra dalykų, kuriuos nesunku pastebėti ir įvertinti. Antai ‚didžiojo' ateisto R. Dawkinso išpuoliai: naujausiai jo knygai "The God Delusion" greitą ir tinkamą atkirtį davė Oxfordo teologas A. McGrathas ("The Dawkins Delusion?"). Tokie kritikai kaip jis nepersiima puolėjo tonu. Tai puikiai matėsi ir nesenoje viešoje bei kritiškoje diskusijoje JAV, reformatų Vestminsterio teologinėje seminarijoje su dar vienu topateistu, "God Is Not Great" autoriumi, C. Hitchensu.
Tačiau yra atvejų (jų dauguma), kada puolimas arba įtaka nebūna tokie tiesioginiai. Kai kurios srovės bažnyčion patenka aplinkiniais keliais pro antrąsias duris. Pavyzdžiui, pragmatizmas ("viskas gerai, kas veikia") arba terapinis vertinimas ("viskas gerai, kas padeda"). Kitas ‚plyšys' – naujųjų evangelinių bažnyčių vadovų (taip pat dažniausiai jaunų) didelis atvirumas naujovėms, pvz., "kylančioms bažnyčioms" (emerging church). Tai tikra naujovė, pilna postmodernistinių nuostatų, laisvai leidžiančių šaknytis inkliuzyvizmui, universalizmui, moraliniam reliatyvizmui, net sinkretizmui. Šiuo atveju laibai naudinga šiek tiek išmanyti filosofiją, kad būtų galima kritikuoti postmoderniųjų mąstytojų įsitikinimus.
Taip pat būtina pridėti, kad biblinė kultūros kritika liečia tiek "kairiąsias", tiek "dešiniąsias" temas: socialinį neteisingumą, pasaulio taršą, ginklavimosi tempus, religiją ir dešinesnes – antiautoritarizmo, tinginystės, godumo, malonumų vaikymosi ir kt.
Savojo mokymo kritika
Krikščionys aiškina neklaidingą Dievo žodį. Bet visi aiškinimai nėra tobuli, neklaidingi. Net bažnyčios, kaip garbingosios "Jeruzalės, Aleksandrijos, Antiochijos" ir "Romos" daro klaidų "ir tikėjimo klausimuose", kaip rašoma anglikonų "39 straipsniuose" (19). Reikia neužmiršti, kad Biblija tyrinėjama visuomet žvelgiant pro denominacijos akinius; Biblijos interpretacijos visuomet sodriau ar švelniau nuspalvintos interpretatoriaus teologinės bei bažnytinės tradicijos. Tai suvokdami, privalome išlikti atviri savos teologijos kritikai, koregavimui ir pakeitimams. Baptistas galėtų savęs paklausti, ar jo krikšto samprata neturi silpnų vietų? Liuteronas galėtų pasvarstyti dėl vien suaugusiųjų krikšto koncepcijos. Filosofas (ateistas) H. Albertas sako: "Kam tikrai rūpi tiesa, darys taip, kad būtent tas nuostatas, kurios jam yra ypatingai svarbios, atiduos kiečiausiam kritikos išbandymui." ("Traktat über kritische Vernunft") Kodėl ši mintis neturėtų tikti ir krikščionims bei jų teologijai?
Bet kritika svarbi ne tik teologams ir bažnyčioms. Svarbi ir savikritika vardan teisingos mokinystės ir augimo tikėjime. Dažnai krikščionys klaidingai supranta mokymąsi, kurį filosofas K. Popperis (1902–1994) pavadino kopūstų statinės būdu: į galvą dedama ir grūdama, kiek tik telpa. Nors galva (ir širdis) ir taip nėra tuščia. Kas tapo tikinčiuoju, jau turi joje visą teologiją: tam tikrą supratimą apie Dievą, žmogų, išganymą, gyvenimo prasmę, moralę ir t. t. Tik problema, kad (didelė) dalis to turinio yra klaidinga, netiksli, iškreipta. Todėl reikia nusiteikimo į save pasižiūrėti kritiškai, ieškoti savo klaidų ir turimą žinojimą keisti.
Reformacija taip pat buvo tuometinės bažnyčios teologijos ir praktikos kritika. Liuteris kritiškai pasižiūrėjo į tada įsitvirtinusią atlaidų tradiciją. Tik jo kritika nebuvo nei priimta, nei išklausyta. Roma reagavo kumščiu. Nors galimybių keistis ir keisti būta puikių: teologinė situacija dar nesusigulėjusi, mokymas apie atlaidus galutinai neįtvirtintas, dar nesukurta dauguma marijinių dogmų, neįteisintas popiežiaus neklystamumas. Roma galėjo reaguoti lanksčiai. Bet net tinkamai nepriėmė gana nuosaikaus tonu ir lankstaus formuluotėmis evangelikų Augsburgo tikėjimo išpažinimo (1530). O Tridento susirinkimu katalikiškoji pusė ir visai duris užtrenkė. To padarinius jaučiame iki šių dienų – būtų priėmusi kritiką, nebūtų buvę krikščionijos skilimo (per reformaciją).
Krikščioniškų knygų kritika
Nekritiškai ir net aplaidžiai, deja, krikščionys kartais elgiasi ir rinkdamiesi pamokslams literatūrą bei faktinę medžiagą. Užuot informaciją akylai ir kruopščiai tikrinę, šluojasi viską, ką kažkada girdėjo ar skaitė, ir kiša už gryną pinigą. Labiausiai tai liečia mokslines ir politines žinias, bet neaplenkia ir teologijos.
Pastaruoju metu Lietuvoje gausėja naujos krikščioniškos (dažniausiai verstinės) literatūros, pilnos visokiausių nuomonių ir argumentų. Kaip atsirinkti, kuo tikėti, kuo ne? Todėl kabinamasi už to, už ko kimba: garsių vardų, aukštų, "bestselerinių" įvertinimų. Štai dar labai šviežias tokios ‚prabos' produktas – J. Eldredge'o "Laukinis širdyje", apie vyro prigimtį. Jau pačioje pradžioje autorius teigia:
"Ieva buvo sukurta nuostabiame vešliame Edeno sode. O Adomas, jei prisimenat, buvo sukurtas už sodo, tyruose. Apie mūsų pradžią antrame Pradžios knygos skyriuje aiškiai pasakyta: vyras atsirado dykroje, neprijaukintoje kūrinijos dalyje, tik paskui jis įkurdinamas Edene. Ir nuo tada berniukai niekada nesijaučia savo vietoje, neišeidami iš namų..."
Eldredge'as beveik visą savo knygos pasakojimą įkurdina būtent ant šitokio savotiško ir gana keisto žmogaus sukūrimo istorijos aiškinimo. Akivaizdu, autorius nesusiprato pasinaudoti gerais evangelikalų komentarais, užtat jo "egzegezė", deja, pavirto gryniausia nesąmone. Iš autoriaus reiktų suprasti, kad net prieš nuopuolį Adomas nebuvo tobulas. Dievo nebuvo nei tobulai sukurtas, nei apgyvendintas tobuloje aplinkoje. Biblijoje rašoma visai ne taip! Bet Eldredge'ui tai nesvarbu, jis lanksto istoriją kaip tik nori, kad tik ši tenkintų jo fantaziją. Kita pusė – daug teisingų ir gerų minčių. Deja, šios supintos ir suraizgytos su anomis, skaitytoją veda galaižin kur... Nors rinkoje yra daug puikių pavyzdžių kaip derinti sielovadą ir Dievo žodį. Antai, pavyzdžiui, labai pavykusios amerikiečio L. Crabbo ar olandės E. van Haaften knygos (bet šios, žinoma, dar neišverstos).
Biblija krikščionis ragina augti tikėjimu ir išmintimi vardan gebėjimo savarankiškai (ne autonomiškai) aiškinti dvasinius klausimus. Vienas iš svarbiausių to gebėjimo ženklų yra mokėjimas atskirti: kur teisūs, kur klaidingi duomenys; kurie argumentai prasti, kurie svarūs; kurie teiginiai logiški, kurie tik nusišnekėjimai; kur nekrikščioniškos pažiūros grindžiamos biblinėmis citatomis.
Tie, kurie nori tapti nepriklausomesni nuo kitų nuomonės, nori patys mokėti spręsti, turi pasistengti. Austrų evangelikalų istorikas Franzas Graf–Stuhlhoferis neseniai išleido knygelę pavadinimu "Christliche Bücher kritisch lesen" (Krikščioniškas knygas skaityti kritiškai), (1992 išleista kritiška analizė apie krikščionių pasaulio pabaigos aiškinimo klaidas). Naujosios knygelės tikslas: brandus skaitytojas. "Knygų skaitytojas privalo skaitydamas treniruotis kritiško vertinimo gebėjimą. Tada jis taps pajėgus atpažinti prastas knygas ir, nešvaistydamas joms laiko, jį panaudos ‚gerų' knygų skaitymui," – sako autorius.
Taip pat ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas L. Donskis linki sau brandžių, kritiškų studentų ir apie savo mokymo tikslą – puikiai sutampantį su šios apologijos tikslu bei paliekamą linkėjimu jos skaitytojui – sako šitaip: "Jei mano dėka jie pradės daugiau skaityti, rimčiau traktuoti vieną ar kitą dalyką, kritiškiau mąstyti, jausiuosi pasiekęs tikslą" (iš "Švelnūs tardymai"; sud. J. Ivanauskaitė).
