John Frame
Biblija apie blogio problemą
Ir šiandien, ir per visą istoriją daugeliui žmonių blogio problema atrodė svariausia prieštara krikščionių tikėjimui. Kai kurie žymūs filosofai buvo įsitikinę, kad ši problema ilgainiui sugriauna tikėjimą krikščionių Dievu. Ji dažnai iškyla ne tik filosofijos profesoriams, bet ir eiliniams žmonėms. Nereikia būti profesionaliu filosofu, kad suabejotume Dievo buvimu, kai siaubingai kenčia jūsų mylimas žmogus. Tokiose situacijose blogio problema yra ne tiek parankus argumentas, kiek paprasčiausias širdies šauksmas: "Kaip galėjo tai leisti mylintis Dievas?" Profesionalus filosofinis šios problemos sprendimas paprastai būna suformuluotas daug ramiau ir tiksliau. Tačiau filosofas neiškelia šio klausimo geriau: atmiešdamas širdies skausmą, jis praranda kai ką labai svarbaus. Taigi mes paliksime tai paprastame lygyje. Kad suprastumėte, kad pajustumėte blogio problemą, pagalvokite apie kokią nors siaubingą tragediją, kuri, atrodytų, nebeturi jokios pozityvios vertės: Hitlerio, Stalino ar Pol Poto genocidas; siaubingas kančias kenčiantis ir iš lėto nuo vėžio merdėjantis vaikas; afrikietis kūdikis, mirštantis iš bado. Pagalvokite, jog tokiose situacijose ir jūs kone nesąmoningai šauktumėte: "Kaip galėjo tai leisti mylintis Dievas?" Taip šaukia ne tik bedieviai, bet ir tikintieji. Šis šauksmas tam tikra prasme yra universaliai žmogiškas. Tai beveik refleksas. Tai kažkas, kas siekia labai giliai.
Ar yra atsakymas į blogio problemą? Tai priklauso nuo to, ką jūs laikote "atsakymu". Kokį "atsakymą" norėtumėte gauti? Jeigu norite išsamaus paaiškinimo, iš kur atsirado blogis, kaip jis kilo, kaip jis atitinka gerus Dievo tikslus, – to pasakyti jums negaliu. Nemanau, kad šis atsakymas prieinamas žmonėms ir kad Dievas turi mums į tai atsakyti.
Tačiau jeigu jums reikia padrąsinimo, motyvacijos, kuri padėtų ir toliau pasitikėti Dievu, nors ir egzistuoja nepaaiškinamas blogis, tada, manau, galėčiau padėti. Jei, nepaisant daugelio pagundų netikėti Dievu, ieškote kokių nors įrodymų, kad Jis yra visagalis, teisingas, geras ir išmintingas, esu tikras, kad jų yra, ir norėčiau su jumis apie tai pakalbėti.
Šie įrodymai pateikti Biblijoje. Jūs galite šiek tiek nustebti, kad Biblija kalba apie blogio problemą. Man atrodo, jog kartais mes elgiamės ir kalbame taip, tarsi blogio problema būtų šiuolaikinio žmogaus atradimas. Taip, tai tiesa, kad holokaustas vyko vos prieš šešiasdešimt metų. Mūsų tikėjimą Dievu sudrebino daugybė neseniai iškilusių blogio apraiškų. Ir vis dėlto turbūt nė vienas iš mūsų nekentėjome taip kaip Jobas, apaštalas Paulius ar Laiško hebrajams 11 skyriaus herojai. Ir jau tikrai nė vienas iš mūsų negalime nė įsivaizduoti Jėzaus Kristaus kančių masto. Turbūt nė vienas ir nemąstėme apie kančią taip giliai kaip Jobas, Paulius ar Viešpats Jėzus. Taip, Biblija daug kalba apie kančios problemą. Tam paskirti ištisi jos skyriai. Būtų galima teigti, kad visa Biblija gvildena blogio problemą: tai pasakojimas, kaip blogis pateko į gerą pasaulį ir kaip Dievas nugalėjo blogį per Kristų.
Pauliaus Laiškas romiečiams yra biblinės istorijos santrauka. Jame kalbama apie žmonijos nuodėmę prieš Dievą, apie tai, jog nė vienas iš mūsų nesilaikome Dievo Įstatymo ir todėl visi esame verti mirties. Niekas negali nusipelnyti dangaus gerais darbais. Tačiau, nors mes buvome beviltiški, Dievas atsiuntė Savo Sūnų Jėzų Kristų, kad nugyventų tobulą gyvenimą ir paaukotų jį už mus. Kristaus darbas išlaisvina mus iš nuodėmės valdžios (Rom 6), įgalina išlikti Dvasioje (Rom 8) ir motyvuoja gyventi dievotai (Rom 12–16).
Laiške romiečiams aiškinama, kaip galime gyventi santarvėje su Dievu. Be to, ten kalbama, kaip Dievas rodo Savąjį teisumą. Laiške romiečiams 3, 25–26 pasakyta, jog Dievas atidavė mums Savo Sūnų ne tik tam, kad išteisintų mus, bet ir tam, kad išteisintų Pats Save, pademonstruotų Savo teisumą. Kitaip tariant, šis laiškas gvildena blogio problemą. Per visą šią Biblijos knygą Paulius ne kartą atsako žmonėms, tvirtinantiems, kad Dievo sukurtas išgelbėjimo būdas yra neteisingas. Jei nuoširdžiai įsiklausysime į Pauliaus atsakymus, jie gali tapti mūsų atsakymais į blogio problemą.
Dievas yra Viešpats
Pirmiausia peržvelkime Laiško romiečiams 3, 3–8. Čia Paulius atsako į du prieštaravimus. Pirmasis, 3 eilutėje, susijęs su izraelitų – Pauliaus tautiečių ir Dievo išrinktųjų Senajame Testamente – netikėjimu. Dievas pažadėjo išgelbėti Izraelį, išvaduoti jį iš priešų ir apipilti nuostabiais palaiminimais, o Izraelis nepanoro tikėti tuo pažadu ir nepakluso Dievo Įstatymui. Todėl Dievas juos atstūmė – pasakė, kad izraelitai nebebus Jo tauta. Ir štai 3 eilutėje iškyla prieštaravimas: Izraelio netikėjimas anuliuoja Dievo pažadą. Užuot palaiminęs, Dievas izraelitus teisė – vadinasi, buvo neištikimas.
Ši prieštara atrodo beveik įtikinamai. Šiaip ar taip Dievas buvo pažadėjęs Izraeliui nuostabių dalykų, bet, atrodo, jog visi šie pažadai nuėjo vėjais. Į šį klausimą egzistuoja "tiesioginis" atsakymas, ir mes jį perskaitysime vėliau, 21–26 eilutėse. Tačiau įdomu tai, kad šioje pastraipoje Paulius tiesioginio atsakymo neduoda. Veikiau jis karštai priekaištauja abejojantiems. Paulius sako: "Klausyk, Dievas paprasčiausiai negali būti neištikimas. Jei sakai, kad Dievas neištikimas, meluoji – tai tu neištikimas. Dievas visada teisus. Ką nors teisdamas, Jis visada ima viršų. Jis Viešpats. O kaip manai, kas tu?"
Kitose eilutėse (Rom 3, 5–8) iškeliamas dar vienas prieštaravimas ir panašiai išgvildenamas: jeigu Izraelio nuodėmė dar labiau išryškina Dievo teisumą, atrodytų, Dievas turėtų džiaugtis nuodėmėmis, o ne pykti. Jis neturėtų teisti už nuodėmes, nes jos atneša Jam šlovę. Paulius galėjo paaiškinti suprantamiau, bet vėlgi neduoda tiesioginio atsakymo ir priekaištauja prieštaraujančiam. 8 eilutėje tokius žmones jis pavadina "tikrai smerktinais". Tai griežtas žodis tiems, kurie suabejoja Dievo teisumu. Paulius teigia, kad mes neturime teisės abejoti Dievo gerumu ir teisumu. Kodėl? Kadangi Dievas yra teisėjas, o ne mes; Jis yra valdžia, ne mes. Jis yra teisumo standartas. Daugelis iš mūsų, norėdami pasitikrinti žodžių rašybą, kaip standartus naudojame žodynus. Juk mes nekritikuojame žodynuose pateiktų žodžių rašybos. Tai tuo labiau neturėtume drįsti kritikuoti mūsų šventojo Dievo teisumo!
Nors tai ir nemalonu, Šventajame Rašte toks griežtas žodis pasitaiko gana dažnai. Vos tik Biblijos herojai, užuot išsiaiškinę savo pačių klaidas, suabejoja Dievo gerumu, Dievas jiems priekaištauja. Prisiminkite Adomą su Ieva, kurie nusidėję suvertė kaltę ant gyvatės, paskui vienas ant kito ir galiausiai ant Dievo. O kodėl Dievas vis dėlto įleido tą gyvatę į sodą? Dievas į tai neatsako, tik teisia pirmuosius žmones už netikėjimą ir nepaklusnumą. Prisiminkite Abraomą, kurį angelas sustabdė, kad nepaaukotų savo sūnaus Izaoko. Ar Dievas paaiškino šį Savo, atrodytų, neteisingą įsakymą? Ne. Jis tik pagyrė Abraomą už paklusnumą.
Pagalvokite ir apie vargšą Jobą, kuris prarado savo šeimą ir turtą, o visą jo kūną nusėjo opos. Jobas norėjo pasikalbėti su Dievu. Jis norėjo, kad Dievas paaiškintų, kodėl visa tai vyksta. Ką gi, Jobui pavyko pasikalbėti, bet viskas pakrypo ne taip, kaip jis tikėjosi. Dievas pasirodė Jobui (Job 38) ir apkaltino jį kalbant "neapgalvotais žodžiais". Paskui Dievas pareiškė, kad ne Jobas Jį klausinės, o Jis Jobą.
Dievas klausinėjo Jobą apie pasaulio sukūrimą, jūrą, rytą, šviesą, sniegą, krušą, žvaigždes, debesis, kalnų ožius, laukinius asilus, stručius, krokodilus. Jobas nežinojo, ką atsakyti, ir pripažino savo neišmanymą. Susigėdęs jis nuolankiai prisidengė ranka burną. Kaip manai, kas tu esi, Jobai? Dievas yra teisingumo Viešpats. Kaip tu drįsti reikalauti iš Jo ataskaitos!
Su tuo susitaikyti sunku. Prašydami paaiškinti blogio problemą, mes kaip ir Jobas paprastai tikimės ko nors. Tai net nepanašu į paaiškinimą. Tai kur kas labiau primena visiems gerai žinomą "užsičiaupk!" Tačiau šiuo atveju mes esame priversti praryti šį kartų vaistą. Susidūrę su blogio problema, turime priminti sau, kas mes esame ir kas yra Dievas. Mūsų padėtis neleidžia Jo teisti, mes neturime teisės reikalauti iš Jo pasiaiškinimų. Jis Viešpats. Tai mūsų pirmasis atsakymas į blogio problemą.
Dievas yra Gelbėtojas
Tačiau tai dar ne viskas. Svarbiausias Dievo tikslas, apreikštas Biblijoje, yra numaldyti mūsų abejones bei nutildyti klausimus, mums stovint priešais Jo šventumą ir didybę. Bet ačiū Dievui, Šventasis Raštas ne tik užčiaupia mums burnas. Jeigu jau Dievas mus bara, vadinasi, mes tikrai patys blogiausi ir verti amžinosios mirties. Būtent taip Paulius kalba apie Dievo Įstatymą Laiške romiečiams, 3, 19 – Įstatymas nutildo kiekvieną burną ir priverčia mus pripažinti savo nuodėmingumą. Tačiau Įstatymas nesuteikia mums vilties ir negelbėja mūsų. Priekaištai negelbėja. Kartais jų reikia, bet jie neįžiebia vilties.
Tačiau Paulius turi dar kai ką pasakyti. Dievas atsako į blogio problemą, išgelbėdamas mus.
Tai geroji naujiena, nuostabi istorija apie Jėzų. Laikydamiesi Įstatymo, mes negalėjome būti išgelbėti, taigi Dievas atsiuntė Savo Sūnų kaip auką už mūsų nuodėmes – dovaną mums. Pasitikėdami Jėzumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju ir Viešpačiu, mes priimame šį išgelbėjimą per tikėjimą. Tačiau svarbiausia, ką Dievas nori pasakyti, yra tai, jog ši evangelija, ši geroji naujiena, atskleidžia Jo teisingumą.
Pagarbiai tariant, Dievas Senajame Testamente susidūrė su viena problema. Kaip minėjau, Jis pažadėjo Izraeliui nuostabius palaiminimus. Tačiau Izraelis sukilo, nepakluso. Kas Dievui liko daryti? Jei nubaus Izraelį, sulaužys Savo pažadą – jokios Pažadėtosios Žemės, jokio pieno su medumi. Jei tesės pažadą ir paprasčiausiai nekreips dėmesio į nuodėmę, bus neteisingas. Atrodo, Dievui liko rinktis – gailestingumas ar teisingumas, bet ne abu kartu. Gailestingumas būtų nesuderinamas su teisingumu, o teisingumas – su gailestingumu. Čia blogio problema iškyla ypač sudėtingu pavidalu. Mat vos tik jūs įrodote, kad Dievas yra teisingas, jūs automatiškai įrodote, kad Jis negailestingas ir vice versa. Taigi ši problema neišsprendžiama.
Bent jau taip atrodo žmogaus protui. Žmogus nė neįsivaizdavo, kaip Dievas išspręs šią problemą. Tačiau Dievas rado išeitį. Atsakymas yra Jėzaus kryžius. Ant kryžiaus atlikta bausmė už nuodėmes, bausmė, kurią Dievas prisiėmė Sau. Todėl nuo kryžiaus ant Dievo tautos liejasi gailestingumas. Kryžius parodo, kad Dievas yra ir teisingas, ir gailestingas.
Tai Pauliaus – ir Dievo – antrasis atsakymas į blogio problemą. Mes žinome, kad Dievas yra teisingas: Jis rodė Savo teisingumą per visą istoriją kur kas akivaizdžiau, negu galėjo tikėtis žmogus, – ant Kristaus kryžiaus. Tiesa, tai neatsako į visus mūsų klausimus. Kiekvieną dieną nutinka kas nors, kas mus sukrečia. Holokaustas… Badaujantys vaikai… Kaip visa tai gali vykti teisingojo Dievo akivaizdoje? Tačiau vos tik kyla tokie klausimai, prisiminkite Kristaus kryžių. Mat ant kryžiaus Dievas parodė Savo gailestingumą taip nuostabiai, kaip nė vienas iš mūsų nesitikėjome. Pagalvoję apie tai, suprasite, koks teisingas yra Dievas visose tose srityse, kurios mums kelia nerimą. Dievas neatsako mums tik tam, kad patenkintų mūsų smalsumą. Veikiau Jis atsako, suteikdamas galingą motyvaciją tikėti – net ir tada, kai mūsų smalsumas nepatenkintas. Štai kodėl mes gyvename ne regėjimu, o tikėjimu.
Dievas yra Dvasia
Tačiau dabar jūs galite pasakyti: "Ką gi, gal visa tai ir teisinga, bet negaliu patikėti. Tegaliu tai priimti protu, bet ne širdimi". Šis poreikis suprantamas ir Šventajame Rašte. Dievas nori atsakyti ne tik mūsų protui, bet ir širdžiai.
Kaip Jis tai padaro? Suteikdamas mums naują širdį. Perskaitykite pirmąsias penkto skyriaus eilutes.
Pažinę Jėzų kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį, mes tampame naujais žmonėmis. Užuot nekentę Dievo, mes Jį pamilstame. Užuot nekentę kitų žmonių, pamilstame juos. Be to, Dievas įdeda į mūsų širdis naują požiūrį į kančią: mes išmokstame džiaugtis kančia, nes žinome, kad kentėjimas ugdo kantrybę, charakterį, viltį. Kančia krikščionio nesužlugdo. Veikiau priešingai – padeda jam subręsti, tapti dievotesniu. Manau, jog čia svarbus ir žodis "viltis". Krikščionis laukia, kol Dievas išpildys geresnės ateities pažadus. Mes tikime Dievu, kuris sako, kad šio pasaulio kančių nė neverta lyginti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse (Rom 8, 18).
Kaip susiformuoja šios naujos pažiūros? Pasak Pauliaus, per Šventąją Dvasią, kurią Dievas išliejo į mūsų širdis. Kaip mes per kančią brandiname šias pažiūras, kantrybę, charakterį ir viltį? Prašydami Dievo gausiau išlieti Savąją Dvasią ir pasitikėdami Juo. Laikykite save mirusiais nuodėmei (Rom 6, 11) – tai yra netikėjimui, abejonėms, nepasitikėjimui, beviltiškumui.
Šventoji Dvasia nuostabiai keičia mūsų dvasią. Įsiklausykite į Pauliaus žodžius Laiško romiečiams 8, 28–39, įsiklausykite į jo absoliutų pasitikėjimą Dievo gerumu, teisingumu ir meile. Tai išsamiausias atsakymas į blogio problemą: Dvasios įkvėptas tikėjimas, kad Dievo sprendimai yra teisingi ir patys geriausi.
John Frame, (g. 1939 m.) yra sistematinės teologijos ir etikos profesorius, dėstantis reformatų teologijos seiminarijoje Orlande (JAV).
Šaltinis: "Prizmė" 2004/1
