Bevardė misionierė

Senasis Testamentas šiandien kartais aršiai puolamas. Kai kurie, ir ne tik ateistai, jam nepagaili aštrių žodžių. Teigiama, kad Biblija – ypatingai pirma jos dalis – perdėm smurtinė ir nehumaniška knyga. Iš tiesų, Biblija daugelyje vietų yra tiesiog įžeidžiančiai žiaurus veikalas. Smurto joje netrūksta. Skaitant, pvz., Teisėjų knygą, iš pirmo žvilgsnio sunku rasti dvasiškai pakylėjančių istorijų. Knyga pilna keistų epizodų, kruvinų žudynių scenų, daug melo ir intrigų istorijų. Todėl net ir krikščionys neretai Senojo Testamento baiminasi. Jiems tarsi gėda dėl kraujo, kuris neretai Senojo Testamento istorijose stačiai upeliais liejasi. 

Iš tikrųjų Senasis Testamentas yra pilnas kruvinų istorijų. Bet būtent tai ir yra jo stiprioji pusė! Nes nuo pat pradžių Biblija mums rodo, koks yra tikrasis pasaulis. Pasaulis po nuopuolio (Pr 3) yra paženklintas ligų ir mirties, žmonių piktumo ir neapykantos, kančios ir žiaurumo. Bet kiekvienas tikintysis turi viltį, kad vieną dieną visas šis blogis bus galutinai nugalėtas. Tačiau kol kas pasaulis yra nupuolęs. Deja, giliai nupuolęs. Ir Biblija, kaip labai tikroviška knyga, atspindi šį faktą. 

Baisumai prasideda jau Biblijos pradžioje, Pradžios knygos ketvirtame skyriuje. Pirma istorija po Adomo ir Ievos nuopuolio pasakoja apie jų vaikus, Kainą ir Abelį. Ir iš karto istorija apie žmogžudystę šeimoje! Dar baisiau – nužudomas Dievą tikėjęs žmogus. Jau pirmuose Biblijos puslapiuose aptinkame pirmąjį tikėjimo kankinį. Pirmoji žinia po nuopuolio – žiauri ir aiški: tas, kuris tiki ir teisingai garbina Dievą, gali už tai sumokėti net savo gyvenimu. 

Didžioji Senojo Testamento nauda yra ta, kad iš jo mes labai aiškiai pamatome tikrovišką tikinčių žmonių gyvenimą – su visais pakilimais ir nuosmukiais, su visu blizgesiu ir visu purvu. Senasis Testamentas parodo mums, kokiame pasaulyje tikintieji seka Dievą. Jis rodo, kaip tikėjimo gyvenimas tikrai vyksta ir kaip giliai gali nusiristi net ir tikėjimo didvyriai. Pavyzdžiui, karalius Dovydas: viena vertus, jis yra puikus tikėjimo pavyzdys šių dienų krikščionims; kita vertus, tikras antipavyzdys to, kaip reikia krikščioniui gyventi; atvirai papasakojama apie jo svetimavimą ir žmogžudystę, nes Dovydas siekė pašalinti geidžiamos moters vyrą (2 Sam 11). 

Kol Kristus neateis į žemę antrą kartą, gyvenimas šiame nuodėmingame pasaulyje ir liks sunkus bei neteisingas, nes tobulumas, deja, laukia tik ateityje. Krikščionių gyvenimą dažnai lydi ir lydės skausmai, pagundos, nusivylimai ir nesėkmės. Kaip tokiomis aplinkybėmis išvis įmanoma eiti tikėjimo keliu? Ir kaip mes galime liudyti tikėjimą šitokiame pasaulyje? 

Viena istorija iš Antros karalių knygos padeda suprasti, kaip nuodėmingame pasaulyje galime išlikti ištikimi Dievui. Ji yra užrašyta penktame skyriuje ir prasideda šitaip: "1 Aramo karaliaus kariuomenės vadas Naamanas buvo svarbus vyras savo valdovui ir labai jo vertinamas, nes VIEŠPATS per jį buvo suteikęs Aramui pergalę. Bet vyras, nors ir didelis galiūnas, kentėjo nuo raupsų. 2 Kartą per vieną antpuolį aramėjai paėmė iš Izraelio į nelaisvę jauną mergaitę, ir ji tapo Naamano žmonos tarnaite. 3 'Kad nueitų mano šeimininkas Samarijon pas pranašą, – kalbėjo ji savo šeimininkei, – jis išgydytų jo raupsus.’" (2 Kar 5, 1–3) 

Viskas vyko maždaug devinto amžiaus prieš Kristų viduryje. Naamanas – Aramo, šiandieninės Sirijos, karaliaus aukštas pareigūnas – serga raupsais. Tai sunki lėtinė liga, kuri subjauroja žmogaus odą ir galūnes. Naamano tarnaitės informacija savo šeimininkei apie išgydymo galimybę suveikia – Naamano karalius parašo laišką Izraelio monarchui. Karininkas keliauja į Izraelį pas pranašą Eliziejų ir jo nurodymu septynis kartus maudosi Jordano upėje; taip jis pagyja: "Jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus" (17 eil.). 

Naamanas ne vien tik išgydomas, bet ir priima naują tikėjimą: "Dabar žinau, kad nėra Dievo visoje žemėje, išskyrus Izraelį. [Dievui:] <...> tavo tarnas niekada daugiau nebedarys deginamosios aukos ir nebeatnašaus aukos jokiam kitam dievui, išskyrus VIEŠPATĮ" (15 ir 17 eil.). Nors istorija pilna nesusipratimų, bet galų gale baigiasi gerai. Tačiau neskubėkime peršokti prie šios laimingos pabaigos. Tikroji istorijos herojė yra minėtoji belaisvė mergaitė, kurios net vardo nežinome. 

Nors Izraelis ir Sirija tuo metu buvo sudarę taiką, pasienio žmonės gyveno nesaugiai, nes plėšikaudavo Sirijos gaujos. Per vieną tokį reidą ir buvo pagrobta ši paauglė. Tokia praktika buvo įprasta tūkstantmečius, kai svetimų tautų žmonės būdavo imti į nelaisvę ir parduodami vergais. Iš aprašymo galima spėti, kad tai mergaitei dar pasisekė, nes santykiai su šeimininke, atrodo, buvo gana geri. Vis dėlto ji gyveno svetimame krašte, buvo vergė ir nebeturėjo jokios vilties sugrįžti namo. Nejaugi tai tas nuostabusis Dievo planas jos gyvenimui? 

Dabar, mums skaitant šią istoriją, yra aišku: ne kas kitas, o Dievas norėjo, kad ši mergaitė atsidurtų Naamano namuose; kad ji, kaip pažįstanti Eliziejų ir Dievą, turėtų galimybę apie tai papasakoti savo naujiems šeimininkams. Tai Dievas nuvedė ją į Siriją! Tačiau toks jo vedimas buvo ne tik kad nemalonus, bet netgi ir gana žiaurus. 

Nežinodami laimingos istorijos pabaigos, teisėtai galėtume piktintis: kur buvo Dievas, kai Sirijos gaujos siaubė tos mergaitės kaimą Izraelyje? Kodėl jis leido tam nutikti? Įsivaizduokime, kad gal net ir mergaitės tėvai liko gyvi ir jie irgi to paties klausė: kur mūsų dukra? Kodėl ją iš mūsų atėmė? 

Mes Dievo veikimo nematome ir iš to sprendžiame, kad Jo nėra ar kad Jis neveikia. Kai mūsų gyvenime viskas vyksta sklandžiai, kai mums sekasi ir matome Dievo palaiminimus, tada mielai kalbame apie Dievo vedimą. O ką darome, kai visas gyvenimas sugriūna? 

Dievas, kaip Visagalis ir Kūrėjas, palaiko ir valdo šį pasaulį nuo pat pradžių ir iki šiol. Jis kontroliuoja visus judesius ir įvykius. Pirmoje mūsų istorijos eilutėje rašoma, kad Viešpats per Naamaną "buvo suteikęs Aramui pergalę". Dievas viešpatauja ne vien tik Izraelyje; Jo rankose ir kitų tautų bei jų monarchų likimai. Jis panaudojo pagonio Naamano sumanumą, kad Sirijos priešai būtų nugalėti. 

Viešpats savo tikslams įgyvendinti gali panaudoti bet ką. Nes Jis kontroliuoja ir blogį. Dievas ir nekaltąjį Juozapą į Egiptą nuvedė – nuvedė per jo brolių blogus veiksmus, kai jie Juozapą dar beveik vaiką pardavė į nelaisvę. Nors Juozapas pavyzdingai tarnavo, Dievas jį vedė toliau ir įkišo į kalėjimą per kitą blogą veiksmą – Potifaro žmonos klastą ir melą. Galų gale Dievas išvedė Juozapą iš nelaisvės, tačiau tai užtruko. Ir visai gali būti, kad daugelį metų jaunasis hebrajas Dievo vedimo nei jautė, nei matė. Bet Dievas visą laiką buvo su juo (Pradžios 37–45 sk.). 

Dievas dažniausiai veikia paslėptai ir šitaip pasiekia savo tikslus. Jis leido, kad Jo Sūnus, Jėzus Kristus, būtų nuteistas, kankinamas ir nužudytas. Atrodė, kad blogis triumfuoja. Dievas panaudojo piktus Judo, Piloto ir žydų lyderių veiksmus savo tikslams – vardan žmonių išganymo. Dievas naudoja blogį, įtraukia jį į savo planą ir taip jį įveikia. 

"Viskas yra Jo rankoje, ir [joks kūrinys] be Jo valios nei pajudėti, nei krustelėti negali", rašoma Heidelbergo katekizme (28 kl.). Dievas yra "visagalis Dievas" ir "ištikimas Tėvas" (26 kl.); Jis sugeba valdyti viską taip, kad "lietus ir sausra, derlingi ir nederlingi metai, <...> sveikata ir liga, turtas ir skurdas" mums tenka "iš Jo tėviškos rankos" (27 kl.). Jis užtikrina, kad niekas "mūsų neatskirs nuo Jo meilės" (28 kl.) ir "viskas [mūsų] palaimai turi tarnauti" (1 kl.). 

Visoje Biblijoje matome, kaip Dievas veda savo tautą, savo vaikus – pranašus, karalius ir visus tikinčiuosius – į sunkias situacijas tam, kad patikrintų ir užaugintų jų tikėjimą; kad pagausintų kantrybės, dėkingumo ir pasitikėjimo Dievu. 

Jauna Izraelio mergaitė vergovėje tikrai nedžiūgavo iš laimės – jai ten viskas buvo 'ne taip’: ne ta šalis, ne ta tauta, ne tas darbas ir ateitis be vilties. Tačiau jos žodžiai savo valdovei ir savininkei rodo, kad ji laikėsi tikėjimo. Pradėti tikėjimo gyvenimą yra vienas dalykas, likti tikėjime – kitas. "Palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi" ir nuolat lieka jame, sakė Jėzus (Lk 11, 28). Mūsų pašaukimas nėra išgelbėti ir pakeisti visą pasaulį ar visą miestą. Dievas iš mūsų reikalauja ne tiek jau ir daug – tik tvirtai laikytis tikėjime. 

Kai važiuojame miesto autobusais, laikomės įsikibę turėklų ir rankenų, nes to reikalauja nesklandus eismas. Tikinčiųjų gyvenimo keliai taip pat dažnai yra nesklandūs, nes gyvename krikščionybei svetimoje, kartais priešiškoje aplinkoje. Tokia buvo ir pirmųjų krikščionių situacija, todėl raginimą išlaikyti tikėjimą aptinkame daugumoje Naujojo Testamento laiškų. Pavyzdžiui, Laiške hebrajams autorius drąsina išlaikyti "tvirtą pasitikėjimą" (3, 6) ir laikytis "tikėjimo išpažinimo" (4, 14). Paulius įspėja tvirtai laikytis apaštalų "nurodymų" (1 Kor 11, 2), Evangelijos (1 Kor 15, 1–2) ir "gyvenimo žodžio" (Fil 2, 16). Timotiejui apaštalas džiaugsmingai praneša: "Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą." (2 Tim 4, 7) Visų krikščioniškų bažnyčios veiklų tikslas yra ne trumpalaikis žmonių susižavėjimas Jėzumi Kristumi – jomis siekiama, kad žmonės įtikėtų, prisijungtų prie vietinių bendruomenių, augtų tikėjime ir ištvertų bėgime iki finišo. 

Kaip atrodė tos jaunos mergaitės tikėjimas? Ji tikėjo ne taip, tarsi pranašas Eliziejus turėtų burtininko galių. Ji tikėjo, kad Dievas gali per pranašą išgydyti antgamtiniu būdu. Niekas Sirijoje Naamanui negalėjo padėti, bet Dievas galėjo – toks buvo tos jaunos mergaitės įsitikinimas. Ji tikėjo, kad Dievas gali įsikišti ir iš esmės pakeisti generolo sveikatą. Ji laikėsi šio tikėjimo, nors Jis jos pačios gyvenime tą akimirką iš esmės ir nieko nekeitė. 

Pagrobta ir būdama toli nuo namų, ji tikriausiai meldėsi panašiai kaip Dovydas: "Kiek ilgai, VIEŠPATIE? Nejau amžinai mane užmirši? Kiek ilgai slėpsi savo veidą nuo manęs? Kiek ilgai turėsiu pakelti skausmus, dieną iš dienos širdgėlą širdyje?" (Ps 13, 2–3) "Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo?" (Ps 22, 2) 

Tai tikinčiojo malda. Ja Dovydas išreiškė Dievo atsitolinimo patirtį. Žinoma, kai patiriame Dievo artumą, yra lengviau tikėti ir džiūgauti tikėjime. Tačiau ką darome, kai Dievas tarsi nuo mūsų slepiasi? Ir patys tolinamės nuo tikėjimo ar vis dėlto jį išlaikome ir net išpažįstame? Džiaugsmingomis akimirkomis apie Dievą ir tikėjimą kalbėti nesunku, bet ką darome sunkiųjų išgyvenimų periodais? Štai čia ir yra svarbiausias klausimas. 

Gerosios patirtys patvirtina tikėjimą, bet galų gale jos neturėtų būti mūsų tikėjimo pagrindas. Nes žmogiškosios patirtys svyruoja: kartais jaučiame Dievo artumą, kartais jis atrodo nutolęs; kartais labai užtikrintai tikime, o kartais grumiamės su abejonėmis. Tikrasis tikėjimas remiasi pačiu Dievu – Jo pažadais, užrašytais Biblijoje. Tikėjime laikomės įsikibę paties Dievo, nes Jis nesvyruoja. "Pasitikėkite VIEŠPAČIU amžiais, nes VIEŠPATS – amžiais tverianti Uola" (Iz 26, 4). Dievas neatskiriamas nuo Jo žodžio; šis, kaip ir Jis pats, yra "amžinas" (1 Pt 1, 15) ir dėl to vertas pasitikėjimo.

Jaunos merginos gyvenime tikrausiai buvo nemažai ašarų ir liūdėsio – kurgi Dievas ir Jo palaiminimai? Nors Dievas išoriškai neveikė ir ryškiai nepakeitė jos situacijos, ji vis dėlto tikėjo, kad Jis yra ir nuolat veikia. Kokį Dievo veikimą mergaitė matė, kol Naamanas nebuvo išgydytas? Beveik jokio. Bet būtent tai yra tikėjimo bruožas. Mes čia, žemėjė, "gyvename tikėjimu, o ne regėjimu", rašo Paulius (2 Kor 5, 7). "Palaiminti, kurie tiki nematę", tvirtina pats Jėzus (Jn 20, 29). Nė vienas iš mūsų nėra matęs prisikėlusio Kristaus, bet tikime jį. Todėl ir pasakymas "Dievas mane veda" yra tikėjimo teiginys. Mes nieko arba beveik nieko nematome, bet vis dėlto Dievas veikia. 

Mergaitė turėjo daug priežasčių nekęsti savo šeimininko. Vis dėlto ji jam linkėjo sveikatos, o ne prakeikimo. Pyktį ji nugalėjo gerumu (Rom 12, 21), mylėjo savo priešą (Mt 5, 44) ir norėjo jam gero – jos tikėjimas pasireiškė meile. Tai yra bene aiškiausia nuoroda, kad tikėjimas tikras! 

Naamanas buvo išgydytas ir priėmė Izraelio Dievą. Tikras pagonis įtikėjo Izraelio Dievą – tikriausiai su visa šeima bei, ko gero, ir su dar didesniu būriu savo dvariškių. O viskas prasidėjo nuo vieno paprasto sakinio. Todėl ši istorija iš Karalių knygos yra istorija apie tikro tikėjimo skelbimą ir sklaidą; tai istorija apie misiją – ir apie bevardę misionierę. 

Šiandien misionieriais laikomi tie žmonės, kurie palieka savo tėvynę ir kitoje šalyje skelbia Evangeliją. Ta mergaitė pati šio kelio nepasirinko; ji buvo priversta palikti savo kraštą ir atsidurti Naamano namuose. Ji nebuvo kaip nors ypatingai Dievo pašaukta ar paskirta, bet vis dėlto buvo misionierė – Dievo skelbėja savo fizinėje, darbo vietoje. 

Dievas vedė mergaitę į nelaisvę tam, kad ji paliudytų tikrąjį Dievą. Jis vedė ją į svetimą kraštą tam, kad ji sunkioje situacijoje laikytųsi tikėjimo ir tinkamą akimirką atvertų savo burną kalbėti apie Dievą bei Jo galią. Ji pateikė reikiamą informaciją, o visa kita buvo Dievo rankose. 

Mes taip pat esame pašaukti liudyti Dievą ir Jo Evangeliją ten, kur esame: šeimose, gyvenamojoje aplinkoje, darbovietėse, mokyklose, universitetuose, ligoninėse ir gamyklose, prekybos centrų sandėliuose ar įmonės buhalterijos skyriuje. Dievas veda mus į įvairias darbo vietas, aplinkybes, pas įvairius žmones. Ir tikisi mūsų žingsnių. Dažniausiai nereikia jokio žygdarbio. Dažniausiai Dievui pakanka, kaip ir mūsų istorijoje, vieno trumpo sakinio arba netgi žodžio. 

Šis pasaulis yra puolęs pasaulis. Dėl to kaip ir visur, taip ir darbo vietose būna visko: melo, apkalbų, pavydo ir t. t. Krikščionys neretai nori nuo viso to pabėgti ir mielai leidžiasi vedami iš šio pikto pasaulio. Tačiau nuo nuodėmės nepabėgsime; ji yra visur, net ir bažnyčiose. Nes ir krikščionys yra ir lieka nusidėjėliai. Dievas nenori, kad paliktume šį pasaulį. Jis kaip tik siunčia mus į pasaulį ir nori, kad jame tarnautume Jam. 

Mūsų kasdienis gyvenimas, ypač mūsų darbo vietos, yra priešakinė krikščioniškosios misijos fronto linija. Čia žmonės mato, kokie mes iš tikrųjų esame; ar mūsų tikėjimas tikras, ar tik vaidyba. Tikėkimės, kad jie mato mus kaip tą vergę mergaitę: nors ir sunkiai dienas leidžiančią, tačiau pasilikusią tikėjime ir nepraradusią vilties. 

Šiais metais švenčiame Reformacijos jubiliejų. Reformacijos pradininkas Martynas Liuteris buvo vienuolis, bet paliko savo ordiną ir aštriai kritikavo vienuolišką gyvenimo būdą. Jis tvirtino, kad visos profesijos yra vertingos; pabrėžė, kad pasaulietinis darbas nėra antrarūšis užsiėmimas; jis nėra mažiau dvasingas negu pastorių, kunigų, misionierių, bažnyčios tarnautojų ir vienuolių veikla. 

Visos profesijos, kurios tarnauja visuomenės labui, yra vienodai garbingos ir reikalingos: pastoriaus, slaugytojo, valdininko, namų šeimininkės, mokslininko, teisininko, pardavėjo, statybininko ir t. t. Atlikdamas savo profesines pareigas, tikintysis patarnauja kitiems ir taip vykdo meilės įsakymą. Savo darbo vaisiais tarnaujame artimui, o tuo pačiu ir Dievui. 

Vergovė – būti parduotam ir dirbti prievartinį darbą kitiems – visada buvo ir yra žmogaus orumą žaidžiantis reiškinys. Dievas atmeta prekybą žmonėmis. Biblija nepateisina tokios vergovės. Vis dėlto, net ir susiklosčius nelaisvės sąlygoms, Naujasis Testamentas aiškiai sako, kad ir vergas gali būti krikščionis ir gyventi taip, kaip patinka Dievui. Dėl to apaštalas Paulius ragina vergus: "Tarnaukite kaip Viešpačiui" (Ef 6,7). Taip ir jauna mergaitė tarnavo savo Dievui, ir Jis palaimino jos žodžius. Jeigu Jis savo tikslams panaudojo tokią žemą jos padėtį ir pareigas, tai ir mes esame drąsinami Dievui tarnauti – ten, kur mes esame. Dievą šlovinantis gyvenimas yra įmanomas visur, todėl visur tarnaukime Jam! 

(Iliustr.: Anna Ancher, Pigen i køkenet / Maid in the kitchen, 1886/87)