info@lksb.lt +370 600 80578

Bendrija ir Trejybė

LKSB tarybos tikslas nėra tiesiogiai įgyvendinti Bendrijos misiją („burti studentus, kurie...“). Pagal įstatus Taryba „sprendžia strateginius [visos] Bendrijos veiklos klausimus“. Taip pat rūpinasi Bendrijos ateitimi bei tapatybės išsaugojimu. Kad išsaugoti tapatybę, visų pirma reikia suprasti, kokia yra ta tapatybė. Kokie mes esame?  

Pirmosios trys trumpinio „LKSB“ raidės daug klausimų nekelia: Bendrija vienija Lietuvos aukštose mokyklose studijuojančius žmones, kurie išpažįsta krikščionių tikėjimą. Šie žmonės ir sudaro Bendriją – tai ketvirta trumpinio raidė. Bendrija yra žmonių, turinčių kažką bendro, susivienijimas. Bendrija yra „mes“, daugiskaitos atspindys. Šis „mes“ nėra savaime suprantamas dalykas. Nes visai nesunku įsivaizduoti ir tikintį studentą, kuris universitete veikia vienui vienas – vienišas evangelistas, vienas prieš netikėjimą.  

 

Krikščionys universitetuose – trys modeliai

Vienišiaus arba AŠ kelias yra nelengvas, bet įmanomas. Tačiau galima paieškoti ir lengvesnių, MES, kelių. Jų yra ir būta įvairių. Pavyzdžiui, net iki XIX a. pabaigos, kai kur ir dar ilgiau, gyvavo tradicija versti universitetų studentus lankyti pamaldas. Taip buvo Oksfordo ir Kembridžo kolegijose. Universitetų valdžia šimtmečius prižiūrėjo ir kontroliavo studentų religingumą, todėl Anglijoje savarankiškos krikščionių sąjungos atsirado tik  XIX a. pabaigoje. Bet tai jau praeitis.

Kitas modėlis – valdžios ir bažnyčios paskirti kapelionai. Jų šiuo metu jau yra beveik visuose Lietuvos universitetuose. Nenoriu menkinti šios tarnystės, tačiau kapelionai nuleidžiami iš viršaus, o studentai suburiami aplink juos. Dėl to kapelionai atskaitingi ne studentams, o savo vadovybei. Neabejoju, kad kapelionato sistema veikia gana gerai, nes Lietuvoje dar labai mėgstama orientuotis į vieną viršininką ar vadą.    

Mes, LKSB, esame visai kitokia organizacija – bent tokia yra Bendrijos idėja. Vieno vado pas mus nėra. Generalinis sekretorius yra samdomas darbuotojas konkretiems uždaviniams atlikti ir tiek. Visas jo vadovavimas tiesiogine prasme apsiriboja Bendrijos darbuotojais. Dėl Generalinio (ir kitų darbuotojų) įdarbinimo sprendžia Taryba, t.y. ne universitetas, ne bažnyčios, ir net ne IFES. Sprendžia Taryba, kuri išrenkama Bendrijos narių. Todėl galų gale išeina taip, kad patys studentai pasiskiria sau darbuotojus, o tie koordinuoja jų veiklą, patarnauja ir padeda jiems. Dėl to LKSB darbuotojai nėra ir negali būti nei grupių, nei skyrių, nei visos Bendrijos viršininkai ar vadovai. Bendrijoje mes turime tikrą savivaldą!

LKSB yra tikrų tikriausia pilietinė organizacija, nes veikia pagal pilietinės visuomenės principus. Pilietinę visuomenę sudaro įvairios savarankiškos organizacijos, kaip antai šeima, bažnyčios, klubai, asociacijos ir labdaros bendrijos. Pilietinėse organizacijose žmonės patys laisvai sprendžia apie savo reikalus ir tikslus.

 

Valstybės ir piliečių tvarka

Pilietinė visuomenė – tai didžioji „mes“ veikimo sritis, tai sritis tarp atskirų individų („aš“) ir politinės valdžios („jie“). Pilietinėje visuomenėje laisvi piliečiai laisvai apsisprendžia laisvam bendradarbiavimui. Tuo tarpu valstybė įsakinėja ir nurodinėja, liepia ir verčia. Pilietinėse organizacijose įsakinėtojų nėra, nes čia žmonės patys sprendžia savo reikalus. Čia viešpatauja savanorystė, čia žmonės ne verčiami, o įtikinami. LKSB darbuotojai neįsako „evangelizuok!“, bet bando Biblija paremtais argumentais įrodyti, kodėl tai yra krikščionių prievolė.

Valstybė arba viešoji valdžia tvarką kuria prievartos priemonėmis, piliečiai tai daro tarpusavyje laisvai susitardami. Valdžia priima įstatymus, kurių turi laikytis visi gyventojai, kitaip valdžia grąsina baudomis ir netgi kalėjimu. Pilietinėse organizacijose jų nariai patys susikuria savo taisykles ir laisvai, savanoriškai jų laikosi. Mes, ne valdžia, kartu sudarome sutartis ir įstatus, kuriame nuostatus ir konstitucijas, taip pat ir išpažinimus. Mes susitvarkome, susikuriame tvarką pilietiniais būdais, t.y. nei gaudami nurodymus iš viršaus, nei patys kam nors juos duodami, o tarpusavyje susitardami.

Esant vienam vadui, taisyklių nereikia, nes jis pats sau yra taisyklė ir sprendžia kaip jam atrodo tinkama. Pilietiškumas remiasi visų piliečių laisve ir lygybe. Bendri įstatai, tvarkos, konstitucijos ir t.t. yra mūsų susitarimo vaisiai. Gerbdami juos, gerbiame save pačius ir savo bendrus sprendimus. Kur susitarimai negerbiami, ten pilietinė visuomenė silpninama ir traukiasi.

Laisvi piliečių sambūriai yra visų laikų tironų ir despotų priešas. Pilietinė visuomenė buvo ir komunistų priešas numeris vienas, todėl valdžia visų pirma kovojo prieš pilietines laisves. Deja, kaip šiandien matome, komunistams pavyko gerokai apgadinti pilietinio bendravimo įgūdžius ir įtvirtinti visuomenei žalingos elgsenos įpročius. Pavyzdžiui, atsirado dvilypumas – kai viena šnekama, o kita daroma; užmaskuotas interesų siekimas – kai slepiami tikrieji tikslai. Vis dar sunkiai sekasi laisvai bendradarbiauti ir susitarti.

 

„Tikime, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse“

Kas nors gali paklausti: kam krikščionims iš viso reikia veikti pilietiškai? Kas čia gero? Kam ta šneka apie pilietinę visuomenę? Gal žmonėms kaip tik lengviau ir geriau, kai yra vienas vadas, kurio sprendimų klausomasi? Ar ne protingiau prisitaikyti prie postsovietinės tikrovės ir išlaikyti hierarchinę struktūrą?

Atsakyti šitaip klausiančiam labai tinka pirmasis mūsų Tikėjimo išpažinimo teiginys: „Tikime, kad yra vienas Dievas trijuose asmenyse: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.“ Mes tikime į Trejybės Dievą. Santykiai yra užkoduoti pačiame Dieve ir yra mums, žmonėms, aukščiausias idealas. Pasižiūrėkime atidžiau.

Ÿ Trejybės Asmenys tarpusavyje kalbasi. Kalba yra asmeniškumo bruožas, o Dievas yra asmeniškas. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia amžinybėje bendrauja mums nežinoma kalba. Jau trečioje Biblijos eilutėje rašoma „Dievas tarė...“ Dievas kalbasi su Adomu ir Ieva, o vėliau ir su kitais žmonėmis. Beasmenės dievybės – visagalė Energija, Karmos dėsnis, transcendentinė Galia nekalba. Dievas visą laiką buvo komunikuojanti būtybė. Būtent dėl to ir mūsų kalbos, žodžiai ir komunikacija yra tokie svarbūs. 

Nutylėjimai, kalbėjimai už nugaros, atvirumas tik artimiausiam ratui žudo pilietinį bendravimą. Viešas aptarimas, atviras kalbėjimas, rimtos diskusijos – visa tai būtina pilietinių organizacijų gyvybingumui. Nes kuo daugiau laisvės ir kuo mažiau prievartos, tuo daugiau reikalinga kalbėjimosi (įsakymų kalba paprasta ir lakoniška: „daryk tai!“; atsakymas: „Taip, pone“). Ir mums reikia kalbėti ir kalbėtis, įtikinti ir argumentuoti, klausytis ir svarstyti. Bendrai reikia daug daugiau atvirumo.

Ÿ Trejybės Asmenys susitaria. Tėvas, Sūnus ir Dvasia myli vienas kitą, dėl to Dievas niekada nebuvo vienišas. Visi trys Asmenys yra meilės santykyje nuo amžių amžinųjų, todėl meilė yra amžina Dievo savybė. Vien apie Trejybės Dievą galima pasakyti „Dievas yra meilė“. O meilei būtina laisvė. Priverstinė meilė nėra meilė. Meilei reikia laisvai apsispręsti ir ją laisvai išreikšti. Taip ir Dieve: Tėvas Sūnų siuntė į pasaulį (žr. Jn), tačiau neįsakė nei priimti žmogaus prigimties, nei ateiti į žemę. Sūnus visa tai atliko savo noru, laisvai paklusdamas Tėvui. Sukūrimo ir žmonijos išgelbėjimo darbuose visi trys Asmenys noriai dalyvauja ir pritaria vienas kitam; jie laisvai susitaria. Trejybė nereiškia, kad vien Tėvas yra karalius ar viršininkas, o kiti – pavaldiniai.

Dėl šios, giluminės, priežasties ir mūsų Bendrijoje dažniausiai sprendimai priimami drauge. Bet, žinoma, toli gražu ne taip sklandžiai, kaip dieviškoje Trejybėje. Mes taip pat dalykus aptariame, paskui dėl jų bandome susitarti. Pastaroji dalis dėl mūsų žmogiškojo netobulumo dažnai patiria nesėkmių. Užtat čia mes turime žmogiškų išeičių: pavyzdžiui, balsavimą. Susitarti nereiškia, kad visų nuomonės privalo sutapti. Tačiau kai, balsuojant, randamas bendras sprendimas, net ir kitokių nuomonių šalininkai jam pritaria, jį palaiko ir padeda įgyvendinti.

Deja, posovietinėje kultūroje vieno žmogaus spendimai vis dar dažnas reiškinys. Versle (pvz., įmonės savininko sprendimai) tai turi savo vietą. Bet šeimoje, bažnyčioje ir valstybėje svarbūs sprendimai priimami kolektyviai, nes nei šeima, nei bendruomenė, nei valdžia nėra vieno žmogaus nuosavybė. Būtina išmokti susitarti – ir susitaikyti su faktu, kad ne visada viskas vyksta pagal mano įsivaizdavimą.

Ÿ Trejybės Asmenys įsipareigoja. Trejybės Asmenys yra laisvi ne tiek vienas nuo kito, kiek laisvi kitiems – meilei ir bendrystės santykiams. Dar daugiau: jie įsipareigoja vienas kitam, taip pašlovindami vienas kitą (žr., pvz., Jn 16–17). Dievas iš esmės yra trijų asmenų santykis, todėl ir žmonės, sukurti panašūs į Dievą, yra pašaukti laisvai vystyti santykius. Dievas mus pašaukia ne egocentrinei laisvei, o nori, kad mes laisvai įsipareigotume vieni kitiems, laisvai prisirištume prie kitų. Čia meilė ir laisvė kuo puikiausiai tarpusavyje dera bei viena kitą paaiškina. Geriausias pavyzdys yra santuoka. Ji yra laisvas dviejų žmonių apsisprendimas ir bendras įsipareigojimas, pagrįstas priesaika.   

Biblija dažnai pabrėžia Dievo ištikimybę, Jo ištikimą meilę mums. Mes galime būti tikri, kad Jis bus ištikimas savo pažadams ir rytoj nepersigalvos. Kodėl? Kadangi Trejybės Asmenys įsipareigojo kai kuriuos žmones išgelbėti. Tas įsipareigojimas galioja ir mums: jeigu tikime, tikrai būsime išgelbėti. Trejybės asmenys tarpusavyje ir su žmonėms sudarė sandoras, kuriose patvirtinami įspareigojimai. Tai labai svarbi Evangelijos mintis.

Krikščionys priklauso Dievo šeimai ir yra pašaukti panašėti į Kristų. Jie taip pat turi ištikimai ir tvirtai laikytis tikėjimo, ištikimai eiti su Dievu tikėjimo keliu. Kartais tame kelyje suklumpame, bet tai nepanaikina vienybės su Kristumi. Ištikimybė taip pat svarbi ir šeimos gyvenime. Santuokos trukmė numatyta iki gyvenimo pabaigos, t.y. beveik neatšaukiama, todėl patvirtinama priesaika.

Mūsų Bendrija turi „Nario įsipareigojimą“. Tai kitokio pobūdžio įsipareigojimas. Priklausomybė Bendrijai yra žemesnio rango negu priklausomybė Kristui. Nenusidedant bet kada galima iš Bendrijos pasitraukti, išeiti. Tačiau vis dėlto tai yra tikras įsipareigojimas – veikti su kitais panašiai mąstančiais pagal bendrus principus, įstatus ir Tikėjimo išpažinimą. Niekas nėra verčiamas to daryti, dėl to tai yra aukščiausia mūsų laisvos visuomenės pilietinio bendravimo išraiška.

Įsipareigojimai turi savo kainą, nes ir žmonių išgelbėjimas Trejybės Asmenims kainavo. Ši kaina kartais gali būti ir kančia. Jėzus Mt 26, 39 meldžia: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši [kančios] taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Visi krikščionys pašaukti kentėti su Kristumi. Įsipareigodami, mes visada sutinkame priimti ir dalykus, kurie nebus malonūs. Todėl kai sunku, kai kartais labai sunku, mes nepabėgame, bet liekame ištikimi savo Gelbėtojui. Nes tokia išgelbėtųjų pareiga.

Na, bet narystė Bendrijoje juk beveik nesusijusi su jokiomis kančiomis, ar ne? J Tai ir iš tikrųjų yra kitokia narystė negu Kristaus kūne ar vietinėje bendruomenėje. Bet krikščionys studentai yra ir mokiniai universitetuose. O kai esi įsipareigojęs Kristui, universitete kartais gali būti ir labai nelengva. Būti ir išlikti krikščioniu mokslo pasaulyje kartais kainuoja itin brangiai.

O kas gi nori šiais laikais įsipareigoti ir kentėti? Gal dėl to ir narių mūsų Bendrijoje taip mažai turime? Kartais net iš darbuotojų teko išgirsti sakant: „Narystė pas mus neveikia“. Tenka sutikti, kad tikrai veikia sunkokai. Bet ir vėl palyginkime su santuoka: Lietuvos statistika byloja, kad ir santuoka nelabai veikia (kas antra pora Lietuvoje išsiskiria). Bet tai neturėtų stebinti krikščionių. Viskas, visos santvarkos, net ir bažnyčios, nuodėmingame pasaulyje viekia tik daugiau ar mažiau gerai. Tačiau kad ir kaip veikianti, santuoka juk išlieka gera Dievo tvarka, ar ne? Tai, vadinasi, ir kitos laisvo įsipareigojimo formos iš esmės gali būti ir yra geros – nes atspindi paties Dievo būdą!

Laimei, kad egzistuoja ne vien tik kančios pusė – juk ir santuokoje, ir bažnyčiose, ir mūsų Bendrijoje patiriame ir labai daug smagumo bei naudos. Mes juk esame Dievo sukurti tokiems santykiams. O pati didžiausia nauda, mano nuomone, yra ta, kad laisvai įsipareigodami, mokinamės mylėti savo artimą ir Dievą.   

Todėl raginu tapti Bendrijos nariais. Studijuokime Tikėjimo išpažinimą ir Dievo būdą, studijuokime Trejybę. Kuo geriau suprasime Dievą, tuo geriau suprasime save ir pasaulį. O tada geriau galėsime skleisti Evangeliją savo universitetuose ir visur kitur, kur beatsidurtume po studijų.