Tullian Tchividjian
Bažnyčia, turime problemą
Iš pirmo žvilgsnio toks teiginys atrodo lyg ir pagrįstas. Tereikia apsižvalgyti aplinkui. Atrodo, galėtume drąsiai teigti, kad mūsų valstybėje kaip niekada daug palaidumo ir ištvirkimo. Tad ar mums tikrai reikalinga malonės Evangelija? Ar ji išties pats tinkamiausias būdas nemoraliems, nepaklusniems ir Įstatymo nepaisantiems žmonėms gelbėti? Taip mąstydami darome tris svarbias prielaidas, į kurias svarbu atkreipti dėmesį. Panagrinėkime kiekvieną iš jų plačiau.
Du vienas kitam priešingi kraštutinumai?
"Švytuoklės" argumentas man yra puikiai žinomas. Ir ne tik dėl to, kad nuolatos jį girdžiu. Praeityje pats dažnai jį naudodavau savo nuomonei grįsti. Tačiau atradau ir didelį šio argumento trūkumą. Jis trukdo suprasti, jog nuo pat žmogaus kritimo, aprašyto trečiame Pradžios knygos skyriuje, legalizmas buvo ir tebėra didžiausia mūsų, kaip žmonijos, problema. Užuot pasidavusi kultūros įtakai ir pokyčiams, ši problema iš esmės nekinta, o tiesiog įgyja vieną iš dviejų pavidalų.
Tereikia šiek tiek pabuvoti kurioje nors Amerikos bažnyčioje, ir jūs išgirstumėte, jog legalizmas arba Įstatymo raidės laikymasis ir nuodėmingumas arba Įstatymo nepaisymas - tai du Evangeliją supantys grioviai, kurių mes turėtume vengti. Teigiama, kad legalizmas pasireiškia tuomet, kai per daug susitelkiama į Įstatymą ir taisykles, o Įstatymo nepaisymas arba nuodėmingumas - kai per stipriai pabrėžiama malonė. Todėl daroma išvada, kad, norint išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, būtina suderinti malonę ir Įstatymą. Per daug susikoncentravus į Įstatymo vykdymą, pusiausvyrą atstatyti padės šiek tiek malonės. O pernelyg sureikšminus malonę, reikiamą balansą atstatysime atsigręžę į Įstatymą. Tiesą sakant, toks "subalansuotas" požiūris yra pagrindinė kliūtis, trukdanti žmonėms radikaliai suprasti ir pamatyti visą malonės Evangelijos gylį ir grožį.
Teologiškai tiksliau manyti, jog legalizmas - pagrindinis Evangelijos priešas - turi dvi išraiškos formas. Vieni žmonės atmeta Evangeliją ir bando išsigelbėti, laikydamiesi taisyklių, vykdydami nurodymus, stengdamiesi pavyzdingai gyventi ir t. t. (akivaizdus legalizmas). Kiti - laužydami taisykles, darydami, ką tik panorėję, patys kurdami savo gyvenimo standartus ir pan. (ne tokia akivaizdi legalizmo forma). Kitaip tariant, esama dviejų principų arba dėsnių, iš kurių dažniausiai renkamės: vienas jų teigia, kad laisvė ir gyvenimo pilnatvė pasiekiama laikantis taisyklių; kitas - kad tie patys dalykai įgyjami taisykles pažeidžiant. Tačiau bet kuriuo atveju išsigelbėti bandome savo pastangomis. O tai reiškia, kad minėti principai tėra legalizmo atmainos, t. y. jų abiejų tikslas - išsigelbėti pačiam. Tiek kurti taisykles, tiek jas laužyti skatina tas pats motyvas - autonomijos siekis, troškimas būti nepriklausomiems. Mes trokštame kontroliuoti savo gyvenimą, savo likimą. Belieka tik pasirinkti, ar tai darysime atsiskirdami nuo pasaulio, ar panirdami į jo siūlomus malonumus. Todėl šias dvi kryptis klaidinga vadinti legalizmu ir palaidumu. Tai, ką kai kurie suvokia kaip palaidumą arba nuodėmingumą, tėra kita legalizmo forma. Vienintelė tinkama alternatyva minėtiems "savęs gelbėjimo" planams yra Dievo mums paruoštas išgelbėjimas per Jėzų Kristų.
Ar gali Įstatymas priversti laikytis Įstatymo?
Kaip geriausia kovoti su nuodėmingumu? Manoma, kad laikydamiesi moralės normų tapsime labiau moralūs, pamokslaudami apie paklusnumą - labiau paklusnūs, susitelkdami ties Įstatymu atkakliau jo laikysimės. Tačiau ar tikrai viskas vyksta būtent taip?
Atsižvelgiant į mūsų kultūroje akcentuojamą laisvę nuo bet kokių apribojimų, visiškai suprantamas požiūris, teigiantis, kad apie malonę pamokslininkai turėtų kalbėti labai atsargiai. Juk tai mažiausia, ko reikia nuodėmingiems žmonėms, tiesa? Jie juk būtinai tuo pasinaudos ir, užuot tapę geresni, tik dar blogiau elgsis. Atrodytų logiška, kad tik nuolatinis priminimas ir raginimas dorai elgtis yra vienintelis būdas nusidėjėliams "gelbėti". Todėl būtina naujai pažvelgti į moralę, pareigas, tinkamą elgesį ir panašius dalykus. Juk Dievas neketina maištininkų ir nusidėjėlių gelbėti malone, kuri nieko nekainuoja, tiesa? Tai būtų visiškai nelogiška. Tai prieštarauja sveikam protui.
Mattas Richardas labai tiksliai aprašo, kaip bijodami, kad per didelis kiekis malonės sužadins nuodėmingumą, mes instinktyviai bandome sukontroliuoti, suvaldyti Evangeliją: "Pastebėjau, kad Įstatymo nepaisymą arba tariamą palaidumą krikščionys neretai susieja su pamokslaujama Evangelija. Mes tarsi bandome sau įrodyti, jog besąlyginė ir visiškai nieko nekainuojanti Geroji Žinia apie tai, kad Jėzus kartą ir visiems laikams už mus įvykdė Įstatymą, kažkaip prives prie pakitusios moralės, palaido gyvenimo būdo ir Dievo įsakymų atmetimo. Susidaro įspūdis, kad mes tikime, jog išlaisvinanti Evangelijos žinia suteikia teisę ir skatina žmones nusidėti. Būtent šis požiūris iš paskutiniųjų skatina apraizgyti Evangeliją įvairiais apribojimais, taip siekiant pažaboti nuodėmingumą. Kitaip tariant, mūsų reakcija į palaidumą mus skatina Evangeliją įsprausti į mūsų pačių sugalvotus rėmus."
Tiesą sakant, neigiami moralės pokyčiai ir Įstatymo nepaisymas pasireiškia tuomet, kai per mažai, o ne per daug girdime apie malonę. Savo knygoje "Vienpusė meilė" pateikiu vieno, man nepažįstamo žmogaus laišką. Štai ką jis rašo: "Pastaruosius kelerius metus dažni Įstatymo svarbą bei moralės normas akcentuojantys pamokslai sukeldavo vis daugiau prieštaravimų. Kiekvieną kartą, išklausęs pamokslo, jaučiausi pasmerktas ir visiškai bejėgis įveikti savo negebėjimą paklusti. Paskutinius kelis mėnesius buvau taip stipriai dvasiškai prislėgtas, jog nenorėjau net eiti į bažnyčią. Bendruomenės pastoriai iš paskutiniųjų stengiasi "nepadauginti" malonės (lyg tai būtų įmanoma), nes yra klaidingai įsitikinę, jog tai gali paskatinti nuodėmingumą. Tačiau mano patirtis visiškai priešinga. Esu įsitikinęs, kad per daug pabrėždami Įstatymo vykdymą ir nustumdami į šoną malonę, mes kaip tik skatiname nuodėmingą ir palaidą gyvenimą. Nuolatos girdėdami pamokslus apie Įstatymą, mes galiausia nejučiomis prieiname prie tokios išvados: nesugebėsiu laikytis Įstatymo, todėl neverta nė stengtis tai daryti. Būtent taip man ir nutiko."
Ironiška, bet legalizmas, užuot skatinęs žmones labiau stengtis, priverčia juos pasiduoti, nuleisti rankas. Moralizavimas skatina amoralumą, o ne dorovingumą. Tai puikiai iliustruoja septintasis praėjusio amžiaus dešimtmetis. Judėjimą už laisvą meilę pradėjo karta, užaugusi žiūrėdama tradicines vertybes ir moralės normas akcentuojantį televizijos serialą "Palikite tai Bebrui" (Leave It to Beaver). Jutos valstija, sveikiausias ir labiausiai santūrumu pasižymintis valstybės regionas, tuo pat metu pirmauja šalyje pagal žiūrimą pornografijos kiekį ir antidepresantų pardavimų skaičių. Labai klystame, manydami, kad Įstatymas gali pakeisti blogą elgesį. Priešingai, Įstatymas jau pats savaime tokį elgesį skatina. Primetus žmonėms Įstatymo raidę, jie ima elgtis ne geriau, o blogiau. Supraskite teisingai, Šventoji Dvasia mūsų labui naudoja tiek Dievo įstatymą, tiek Jo Evangeliją. Aš nemėginu to paneigti. Tiesiog Įstatymo ir Evangelijos paskirtis yra labai skirtinga.
Viename savo interviu esu minėjęs, kad Laiško romiečiams 7 skyriuje apaštalas Paulius labai aiškiai nurodo Dievo įstatymo paskirtį - Įstatymas parodo, jog mums reikia pokyčių, tačiau yra bejėgis tuos pokyčius mumyse įvykdyti. Įstatymas nukreipia mūsų žvilgsnius į tai, kas teisinga, tačiau negali priversti mūsų taip elgtis. Jis atskleidžia tai, kas dieviška, tačiau negali mums to suteikti. Įstatymas mus informuoja apie nuodėmę, bet negali mūsų, nusidėjėlių, pakeisti. Galime kiek tik norime kalbėti žmonėms apie tai, ką jiems reikia daryti ir apie tai, kur jie klysta (žinoma, tai svarbu, siekiant padėti žmogui pamatyti, jog jam reikia Jėzaus), tačiau vien kalbėdami apie tai, kas dora, tikrai nesužadinsime noro daryti tai, kas dora. Dangus, pragaras, ilgalaikės pasekmės ir pan. - galiu nesustodamas vardinti priežastis, kodėl Dievas nori, jog vykdytume Jo valią ir nustotume elgtis netinkamai. Visgi negalime žmonių pakeisti tiesiog kartodami, kad jiems reikia keistis. Kad ir kiek priežasčių vardysime, tai nepadės. Malonė ir tik malonė turi galią įkvėpti siekti to, ko reikalauja įstatymas.
Laiške romiečiams, 6 sk. 1-4 eil., apaštalas Paulius į nuodėmę reaguoja ne pabrėždamas Įstatymą, bet kalbėdamas apie dar didesnę malonę! Galime numanyti, kad Paulius jautė pagundą (kaip dažnai nutinka ir mums, kai susiduriame su, mūsų nuomone, nuodėmingais žmonėmis), užuot skelbus malonę, gręžtis į Įstatymą. Tačiau jis tai pagundai nepasidavė ir tik dar labiau pabrėžia malonę - malonę po malonės. Nusidėjėliai arba Įstatymo nepaisantys žmonės nieko nekainuojančia Dievo malone tiki per mažai, o ne per daug. Ir apaštalas Paulius tai puikiai žinojo. Mike Hortonas rašo, jog pagrindinis ir vienintelis priešnuodis reliatyviam požiūriui į nuodėmę yra suvokimas, kad Evangelija panaikina tiek nuodėmės tironiją, tiek jos sukeliamą kaltę. Todėl nusidėjėliai pradės "mėgautis Viešpaties įstatymu" tik tuomet, kai patirs radikalią ir besąlyginę Dievo meilę.
Akivaizdi požiūrių kaita
Kalbant apie tai, kad mūsų bedieviškoje kultūroje reikia iš naujo atsigręžti į krikščioniškąją moralę, noriu atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą. Jis atskleidžia didžiausią problemą, susijusią su tuo, ką pamokslaujame bažnyčiose - krikščioniškojo tikėjimo dėmesio centre atsidūrė paties krikščionio gyvenimas. Dėl šios priežasties, pamokslaudami sutelkiame dėmesį į žmogų ir žmonijos progresą, į šalį nustumdami Nukryžiuotąjį Kristų.
Po žmogaus kritimo, aprašyto Pradžios knygos trečiame skyriuje, tapome visiškai egocentriški ir tokie išlikome iki dabar. Pridėkime Apšvietos epochą, "neišvengiamo progreso" bei "akivaizdaus likimo" idėjas, lydėjusias mūsų šalį nuo pat jos užuomazgų, ir nesunkiai suprasime, kaip ir kodėl narcicizmo kupina ir į žmogų orientuota kultūra, kurioje gyvename, prasiskverbė ir į bažnyčią. Nesvarbu, ar tai būtų klestėjimo doktrina, ar teologiškai sudėtingesnė pamišimo dėl "šventumo" ir "pašventinimo" forma, esmė išlieka ta pati - visa ko centre matome savo transformaciją, pokyčius, o ne Kristaus auką už mus. Tiksliau tariant, Kristaus auka mums tėra priemonė tikslui, t. y. vienokiems ar kitokiems asmeniniams pokyčiams pasiekti. Jau girdžiu prieštaravimus: "Tai ne tas atvejis, kai reikėtų rinktis arba vieną, arba kitą. Tai veikiau "ir…, ir…." situacija." Aš ir nesakau, kad reikia rinktis arba asmeninius pokyčius, arba Kristaus auką. Tačiau nesutinku ir su nuomone, kad šie dalykai yra lygiaverčiai. Veikiau esama priežasties ir pasekmės ryšio. Viena eina pirmiau už kita. Ir šį skirtumą suprasti be galo svarbu.
Taip, Evangelija mus keičia. Tačiau jokia transformacija nevyks, jeigu pamokslaujamos žinios centre bus pokyčiai. Deja, šiandien matome būtent tai. "Kaip sukurti gerą šeimą", "kaip labiau įsitraukti į misijas", "kaip efektyviau praktikuoti dievotumą" ir t. t. - žmonės daugiau girdi apie tai, ką jiems reikia padaryti, o ne tai, ką Jėzus dėl jų padarė. Savo žvilgsnį nuo Kristaus, mūsų tikėjimo Pradininko ir Atbaigėjo, nukreipėme į save. Kai malonės Evangelija yra skelbiama be jokių apribojimų ir priedų, o bažnyčios žmonės vistiek tvirtina, kad gilesniam pažinimui reikalinga tvirta krikščioniška moralė, tai yra ne kas kita, kaip po pamaldumo kauke besislepiantis liguistas asmeninio tobulėjimo troškimas.
Žymus olandų teologas Hermanas Ridderbosas (1909-2007) savo knygoje "Paulius. Jo teologijos kontūrai" apibendrina pokyčius, vykusius Bažnyčioje po Kalvino ir Liuterio. Nors ir subtiliai, tačiau įvyko reikšmingas pokytis, lėmęs tai, jog krikščionybės išpažinėjų dėmesys nuo išorinio Kristaus laimėjimo pasislinko vidinės asmens transformacijos link: "Tiek Kalvinas, tiek Liuteris svarbiausiu laikė atperkamąjį aktą - Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Tačiau vėliau, išaugus pietizmo, misticizmo ir moralizmo įtakai, dėmesys nukrypo į tai, kaip kiekvienas tikintysis individualiai priima išgelbėjimą, ir kaip tai veikia jo ar jos moralines nuostatas bei gyvenimą. Atitinkamai, interpretuojant Pauliaus laiškus, laikui bėgant vis labiau buvo akcentuojami moralinis ir dvasinis, o ne tiriamasis arba analitinis Pauliaus pamokslaujamos žinios aspektas. Tokiu būdu ilgainiui susiformavo visiškai kitokia atraminių Pauliaus skelbiamos žinios teiginių samprata."
Donaldo Bloescho pastebėjimas skamba labai panašiai: "Evangelikai didžiausią dėmesį skiria teisiųjų pašventinimui, o ne nusidėjėlių išteisinimui (o juk būtent tai buvo pagrindinis Reformacijos motyvas)." Būtent šis pokytis lėmė naują požiūrį į vidinį žmogaus gyvenimą. Subjektyvus klausimas "Kaip man sekasi?" tapo svarbesnis ir nustelbė objektyvų klausimą "Ką padarė Jėzus?". To pasekmė - krikščionių kartos, kurios nuo mažumės buvo mokomos, jog krikščionybė visų pirma yra gyvenimo būdas; kad mūsų tikėjimo esmė yra išmokti "tinkamai gyventi"; kad tikroji krikščionybė pasireiškia tuomet, kai vyksta teigiami "asmeninį santykį su Jėzumi" turinčių tikinčiųjų moralės pokyčiai. Mūsų pamokslų, knygų ir konferencijų dėmesio centre dažnai yra mūsų nenutrūkstančios pastangos dėl Jėzaus, į šalį nustumiant Jo užbaigtą darbą dėl mūsų. Tai, ką turiu pasiekti ir kuo turiu tapti, virto svarbiausiu ir galutiniu siekiu.
Apibendrinimas
Štai ką rašė Robertas Caponis: "Reformacija buvo laikas, kai žmonės "nusigėrė" iki žemės graibymo, nes apdulkėjusiame viduramžių rūsyje atrado pusantro tūkstančio metų senumo, laikui atsparią Malonę - nesuskaičiuojamą daugybę gryno, šimtaprocentinio Šventojo Rašto "butelių". Tereikia tik gurkštelėti jo ir suprasime, kad Dievas gali mus išgelbėti vienu rankos mostu. Po ilgų amžių didžiulių pastangų užsitarnauti vietą danguje savomis jėgomis ir tobulu elgesiu, Geroji Žinia pasirodė esanti visiškai paprasta - dangaus vartai buvo atverti mums nė nepradėjus belstis."
Reformacija vyko prieš penkis šimtus metų, tačiau šiandien, žvelgiant į bažnyčią (skaitant komentarus, interneto tinklaraščius, knygas, klausantis pamokslų ir diskusijų), akivaizdu, kad tai ir vėl reikalinga. Išties ironiškai atrodo, kad tie patys žmonės, kuriuos Dievas išgelbėjo ir toliau išlaiko savo besąlygine malone, tie patys žmonės aršiausiai jai priešinasi: "Na taip, malonė, bet…", "Nustokite prekiauti pigia malone", "Dievo meilė nėra paviršutiniška..." Susidaro įspūdis, kad daugelis praktikuojančių krikščionių lyg nedėkingi vaikai vis stengiasi įkąsti į ranką, kuri juos maitina.
Pats laikas bažnyčiai pagerbti savąjį Pradininką, iš naujo priimant Jo suteiktą sola gratia principą (tiktai malonė - vert. past.). Skubėkime įžiebti vilties švyturį visiems tą viltį praradusiems. Te šis švyturys mus, pasiklydusius tarp savo pasiekimų ir tikslų, atveda prie Kryžiaus, į Jo teikiamą poilsį ir laisvę. Palikime visus "bet", "o jeigu", "galbūt" ar kitus prieštaravimus ir skelbkime vienintelę svarbią ir vienintelę turimą žinią - apie vienpusę, besąlyginę Dievo meilę nusidėjėliams. Kartą ir visiems laikams atsikratykime "saugios" religijos ir mėgaukimės pačia tikriausia, šimtaprocentine malone. Taip, tai gali bauginti, gali pasirodyti nenatūralu, gal net ne visai civilizuota, tačiau tai - vienintelis dalykas, galintis išlaisvinti mus bei uždegti bažnyčią ir pasaulį.
Iš http://www.thegospelcoalition.org
vertė Samuelis Lukošius
William Graham Tullian Tchividjian tarnauja "Coral Ridge" presbiterionų bažnyčios Ft. Lauderdale (Floridoje) vyresniuoju pastoriumi. Floridoje gimęs Billy ir Ruth Graham anūkas T. Tullian yra Reformatų teologijos seminarijos kviestinis profesorius bei "Leadership Journal" (žurnalo "Lyderystė") redaktorius-bendradarbis.
Šaltinis: http://www.btz.lt
