R. Albert Mohler
Bandymai atvėsinti pragarą
Liberalizmas: krikščionybės gelbėjimas nuo jos pačios
Klasikiniai XX a. pradžios liberalai, dažnai vadinami modernistais, kalbėjo apie didžiules intelektines permainas visuomenėje ir tvirtino, kad krikščionybė turės pasikeisti arba išnykti. Istorikas Williamas R. Hutchisonas paaiškino: "Skiriamasis modernizmo ženklas yra tvirtinimas, kad teologija turi prijausti pasaulietinei kultūrai ir sąmoningai stengtis prie jos prisiderinti". (American Protestant Thought in the Liberal Era)
Šis prisiderinimas prie pasaulietinės kultūros giliai įsišaknijęs intelektiniame išsivadavime, prasidėjusiame drauge su Šviečiamuoju amžiumi. Galima atsekti europietiškas protestantų liberalizmo ištakas, tačiau Amerikoje jis atsirado labai anksti – kur kas anksčiau nei daugelis šiandieninių evangelikų turbūt žino. Liberalioji teologija įsigalėjo ten, kur dominavo unitarizmas ir daugelyje sričių anapus jo [unitarizmas – teologinis mokymas, prieštaraujantis Trejybės doktrinai, nepripažįsta jokio tikėjimo išpažinimo, atmeta Bažnyčios susirinkimų priimtas dogmas].
Netrukus po Amerikos revoliucijos atsirado organizuotesnių liberaliosios teologijos formų, kurstomų revoliucijos ir intelektualiosios laisvės pojūčio. Teologai ir pamokslininkai ėmė abejoti ortodoksinės krikščionybės doktrinomis, tvirtindami, jog mokymas apie prigimtinę nuodėmę, visišką sugedimą, aukščiausią Dievo valdžią ir žmonijos atpirkimą per Kristaus auką, jo mirtis vietoj mūsų nusižengia moralei. Įtakingas unitaristas Williamas Ellery Channingas daugeliui savo amžininkų pasakojo, kaip "jo moralinę prigimtį sukrėtė" ortodoksinės krikščionybės mokymai. (žr. Gary Dorrien, The Making of American Liberal Theology: Imagining Progressive Religion, 1805–1900)
Nors liberalai peržiūrėjo ar tiesiog atmetė daugelį pagrindinių tikėjimų ir esminių doktrinų, mokymas apie pragarą dažnai buvo karščiausio protesto ir neigimo objektas.
Apie pragarą ir su juo susijusias doktrinas kongregacionalistų pastorius Washingtonas Gladdenas pasakė: "Šitaip mokyti apie Dievą, vadinasi, siaubingai kenkti religijai ir pakirsti pačius moralės pamatus". (op. cit.)
Nors krikščionių teologija nuo Naujojo Testamento laikų pastoviai kalbėjo apie pragarą, jis tapo odium theologium – doktrina, kuri didesniajai kultūros daliai buvo atstumianti ir palaikoma bei ginama tik tų, kurie laikė save teologinio atsidavimo atžvilgiu sąmoningais ortodoksais. Novelistas Davidas Lodge’as pragaro baigtį susiejo su XX amžiaus septintuoju dešimtmečiu. "Kažkuriuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio metu pragaras pranyko. Niekas negali tiksliai pasakyti, kada tai atsitiko. Jis buvo, o paskui dingo." Čikagos universiteto istorikas Martinas Marty šį perėjimą laikė paprastu ir tuo metu, kai jis iš tikrųjų įvyko, vos pastebimu. "Pragaras dingo. Ir niekas to nepastebėjo", – teigė jis. ("Hell Disappeared. No One Noticed. A Civic Argument", Harvard Theological Review, 78/1985)
Liberalūs teologai ir pamokslininkai, taip patogiai atsikratę pragaru, nėmaž neneigė, kad Biblijoje ši doktrina aiškiai dėstoma. Jie tiesiog tvirtino, jog kultūros moralumo jausmas yra autoritetingesnis. Kad krikščionybė būtų apsaugota nuo moralinės bei intelektinės šio mokymo žalos, pragaras turėjo tiesiog išnykti. Daugelis su didžiausiu malonumu atmetė šią doktriną, reikalaudami leidimo atnaujinti tikėjimą naujame intelekto amžiuje. Kiti ją tiesiog "užmigdė" – niekada apie tai neužsimindavo mandagioje kompanijoje.
O kaip šiuolaikiniai evangelistai? Nors kai kurie šaiposi iš vyresniųjų evangelikų kartų "pragaro liepsnos ir sieros" pamokslų, iš tikrųjų daugelis bažnyčios narių, ko gero, nėra girdėję nė vieno pamokslo apie pragarą – net evangelinėje bendruomenėje. Nejaugi pragaro tema "užmigdyta" ir tarp evangelikų?
Pragaro peržiūrėjimas: kaip atrodo posūkis į liberalizmą
Įdomu, kad doktrina apie pragarą puikiausiai padeda atskleisti posūkio į teologinį liberalizmą prigimtį.
Šis posūkis atrodo maždaug taip. Pirmiausia doktrina paprasčiausiai pradedama nebeminėti. Apie ją ilgą laiką nediskutuojama, ji neaiškinama iš sakyklos. Daugelis bendruomenės narių apie ją net neužsimena. O tų, kurie apie tai kalba, vis mažėja. Doktrina ne tiek neigiama, kiek ignoruojama ir laikoma per atstumą. Taip, pripažįstama, kad krikščionys ja tikėjo, tačiau esą dabar
jos akcentuoti nebereikia.
Antra, ši doktrina yra peržiūrėta ir susiaurinta. Tikriausiai būta svarios priežasties, dėl kurios krikščionys tikėjo pragaru. Vėliau kai kurie teologai ir pastoriai teigs, jog reikia išsaugoti esminius moralės postulatus, kažką panašaus, ką C. S. Lewis vadino "Dao". Taip doktrina susiaurinama.
Trečia, doktrina tam tikra prasme išjuokiama. Robertas Schulleris iš Crystal katedros, pagarsėjęs savo "galimybiniu mąstymu" [possibility thinking], kartą apibūdino savuosius teologinio persiorientavimo motyvus, kalbėdamas apie teologijos susitelkimą iš naujo į "generuojamą pasitikėjimą ir pozityvią viltį" (My Journey). Jo metodas – kreipti žvilgsnius į išgelbėjimą ir poreikį "tapti pozityviais mąstytojais". Pozityvus mąstymas neakcentuoja pragaro išvengimo, "kad ir ką tai reikštų, kad ir kur tai būtų".
Šiuo teiginiu pasijuokiama iš pragaro, apibūdinant jį žodžiais – "kad ir ką tai reikštų, kad ir kur tai būtų". Schulleris tarsi sako: "Nesirūpinkit dėl to pragaro". Nors retas evangelikas leistųsi į panašius juokus, daugelis sugalvoja švelnesnių būdų kaip sumenkinti šios doktrinos svarbą.
Ketvirta, doktrina performuluojama taip, kad ji nežeistų intelekto ir moralės. Evangelikai šia strategija apdoroja pragaro doktriną jau daugelį metų. Vieni neigia, kad pragaras yra amžinas, ir kalba apie kažkokią sunaikinimo ar sąlyginio amoralumo formą. Kiti neigia pragarą kaip realios kančios būseną. Johnas Wenhamas tiesiog rašo: "Nesibaigiantis kankinimas man kalba ne apie teisingumą, o apie sadizmą" (Facing Hell: An Autobiography). Esama tokių, kurie tvirtina, kad Dievas nieko nesiunčia į pragarą ir pragaras tiesiog yra žmogaus sprendimų, priimtų žemiškajame gyvenime, visuma. Dievas – ne aukščiausias teisėjas, skelbiantis nuosprendį, o tik arbitras, žiūrintis, kad būtų laikomasi taisyklių.
Pastorius Edas Gungoras iš Tulsos neseniai rašė, kad "žmonės nėra siunčiami į pragarą, jie ten nueina patys" (What Bothers Me Most About Christianity). Kitaip tariant, Dievas taip gerbia žmogaus laisvę, kad, nors nenoriai, leidžia žmonėms apsispręsti eiti į pragarą.
Atsiprašinėjimas dėl pragaro: naujasis evangelikų išsisukinėjimas
Pastaraisiais metais išryškėjo naujas evangelikų išsisukinėjimo būdas. Dvidešimtojo amžiaus protestantų liberalai ir modernistai tiesiog atmesdavo doktriną apie pragarą, nes jau netikėjo ir Šventojo Rašto teisingumu. Taigi jie nemėgino įmantriai įrodinėti, kad Biblija šios doktrinos neskelbia, – jie tiesiog ją ignoravo.
Nors kai kurie, vadinantys save evangelikais, ši būdą naudoja, jis nėra dažniausias evangelikų kompromisas. Tarp kai kurių teologų bei pamokslininkų, kurie tvirtina, kad Biblija neklysta ir Naujojo Testamento mokymas apie pragarą iš esmės yra tiesa, išryškėjo naujas apologetinis elementas. Reikia pripažinti, kad jis subtilesnis. Pamokslininkas kalba maždaug taip:
"Deja, turiu jums pasakyti, kad Biblijoje iš tiesų mokoma apie pragarą. Aš juo tikiu. Tikiu, nes jis apreikštas Biblijoje. Dėl to nėra prasmės ginčytis. Mes turime tai priimti ir tuo tikėti. Aš tikiu. Norėčiau, kad būtų kitaip, bet yra, kaip yra".
Tokie teiginiai daug ką parodo. Aiškiai pripažįstamas Biblijos autoritetas. Pamokslininkas patvirtina tai, kas apreikšta Biblijoje, ir nesileidžia į kompromisus. Kol kas viskas gerai. Visa problema – kiek tas patvirtinimas pristatomas ir paaiškinamas. Kalbant atsiprašinėjančiai, doktrina iš esmės apraudama.
Ką visa tai pasako apie Dievą? Ką tai implikuoja apie Dievo tiesą? Ar gali Biblijoje aiškiai apreikšta tiesa būti mums nenaudinga? Biblija pateikia informaciją apie pragarą lygiai taip pat, kaip ji pateikia informaciją apie nuodėmes ir teismą: tai dalykai, apie kuriuos geriau nusimanyti. Dievas mums tai atskleidė mūsų labui ir dėl mūsų atpirkimo. Šiuo požiūriu šių dalykų žinojimas mums yra malonė. Atsiprašinėti dėl šios doktrinos, vadinasi, abejoti Dievo charakteriu.
Ar mes tikime, kad pragaras yra Dievo teisingumo tobulybės dalis? Jei ne, turime kur kas didesnių teologinių problemų, nei tos, kurias galima aptikti pragare.
Prieš keletą metų kažkas išmintingai pasakė, kad daugelis šiuolaikinių krikščionių "norėtų pragare oro kondicionieriaus" ("Hell Air Conditioned", New Oxford Review, 58, June 3 1998). Šios pastangos vis dar tęsiasi.
Atminkite, jog liberalai ir modernistai veikia vadovaudamiesi apologetiniais motyvais. Jie nori išgelbėti krikščionybę kaip svarbią žinią šių laikų pasaulyje ir pašalinti trukdančias bjaurias ir nereikalingas doktrinas.
Jie nori išgelbėti krikščionybę nuo jos pačios.
Šiandien kai kurie judėjimai (kaip "kylančios bažnyčios") laikosi tos pačios tvarkos ir dėl tos pačios priežasties. Nejaugi biblinė pragaro doktrina mus trikdo?
Jeigu taip, šiai evangelikų kartai panašių nepatogumų netrūks. Šiuolaikiniame intelektiniame kontekste nėra jokios pagarbos krikščioniškiems išpažinimams apie evangelijos išskirtinumą, tikrąją žmogaus nuodėmės prigimtį, Biblijos mokymus apie žmogaus seksualumą ir daugeliui kitų Biblijoje apreikštų doktrinų. Teologinio liberalizmo pamoka aiški – nepatogumas ir sutrikimas atveria kelią teologiniams kompromisams ir neigimui. Ir būkit tikri: tai nesiliaus, net jeigu įrengtume pragare oro kondicionierių.
R. Albert Mohler jaunesnysis, teologijos dakataras, Pietų baptistų teologijos seminarijos (JAV) prezidentas
Šaltinis: "9 Marks eJournal" (Jan./Feb. 2010)
http://www.9marks.org/
