Holger Lahayne
Auka ar mandala?
"Žodis apie kryžių... yra kvailystė" (1 Kor 1, 18), sako apaštalas Paulius. Tuometinio pagoniškojo pasaulio, graikų (22–23 eil.), akyse Evangelija su Kristaus kryžiumi centre atrodė visiškai nesuvokiamai ir radikaliai prieštaravo įprastai išminčiai. Šiandien krikščioniškos literatūros kūrėjais besivadinantys rašytojai yra tie, iš kurių pilasi daugiausiai pašaipos kryžiaus aukai. Antai vokiečių evangelikų kunigas B. Mülleris viename interviu (2010 m.) su pasišlykštėjimu kalba apie "šiurpą keliantį kruvinos aukos tikėjimą". Mintį, jog "turėjo būti pralietas kraujas, kad Dievas su žmogumi galėtų normaliai bendrauti", jis laiko "nebibliška ir atstumiančia erezija". "Jūs manote, šio pasaulio kūrėjui reikėjo aukų, kad savo kūriniams darytų gera? Juk Dievas nori džiaugsmo – o ne šitokio tamsuoliško tikėjimo." Panašiai mąsto ir vokiečių benediktinų vienuolis A. Grünas. Knygoje Erlösung (Išganymas) jis iškreipia ir menkina tradicinį išganymo suvokimą:
"Per paskaitas tenka susidurti su nuomonėmis apie išganymą, kurios mane skaudina. Vienos yra tos, kurios byloja apie kraujo trokštantį ir dėl mūsų išganymo savo sūnaus mirties reikalaujantį Dievą. Kitų galvose vis dar sukasi mintis, esą Dievas savo sūnų atiduoda mirčiai, kad atleistų mūsų nuodėmes. Bet kas gi tai per Dievas, kuriam reikia sūnaus mirties, kad galėtų mums atleisti?"
Panašiai pasisako ir bestselerių autoriai W.P. Youngas (The Shack / Trobelė), M. Borg (The Meaning of Jesus: Two Visions) ar R. Bellis (Love Wins). O turbūt labiausiai iš visų turėtume jaustis "dėkingi" kitam amerikiečiui, pranciškonui Richardui Rohrui, kuris straipsnyje "Mirtis ir prisikėlimas: kryžiaus prasmė" (bernardinai.lt, 2011 09 07) pateikė alternatyvią pseudokrikščionišką išganymo sampratos santrauką. Joje autorius smarkiai sukritikavo tradicinį mokymą apie išganymą: "Anot jo, kryžiumi yra permaldaujamas šiaip jau nusigręžęs nuo žmonių Dievas ir atidaromos dangaus durys. Jeigu Jėzus būtų pasielgęs kitaip, Tėvo meilė mums būtų neprieinama." Užtat Rohras sako:
"Mes, pranciškonai, niekada netikėjome šia aukos už nuodėmes teologija. Pagal mūsų mokymą, Jėzaus atėjimas nebuvo jokia būtinybė, jam nereikėjo išspręsti jokių problemų danguje ar žemėje, Jėzus nesudarė jokio metafizinio sandėrio su Dievu, pagal kurį įsiutęs Dievas būtų apsisprendęs mus pamėgti. Nereikėjo perkalbėti Dievo, kad jis pakeistų savo nuomonę. Dievas nuo pat pradžių yra susijungęs su savo kūrinija ir ją myli..."
Kaip anksčiau minėti autoriai, taip ir Rohras tradicinį mokymą apie kryžių arba atvirai niekina, arba pateikia grubiai iškreiptą. Juk žinoma, "nereikėjo perkalbėti Dievo, kad jis pakeistų savo nuomonę"! Argi kas kada sakė, kad reikėjo? Rohras iš tiesų visiškai neįžvelgia tikros problemos tarp Dievo ir žmogaus: "Jokios kaltės nereikėjo niekam išlyginti, nebent – aš taip manau – psichologinę ir dvasinę kaltę mums. Mes turėjom pažinti, pamatyti, koks iš tikrųjų yra Dievas." Kristaus auka nei buvo objektyviai būtina, nei turėjo objektyvių padarinių: "Jėzus visiškai nieko nepakeitė, bet viską atidengė." – Tepasižiūri žmogus, ką Dievas jam nori parodyti:
"Jis [Kristus ant kryžiaus] atskleidė, kad Dievas yra visiškai nepavojingas, pažeidžiamas, švelnus, o ne kraujo ištroškęs tironas. Požiūris į Dievą, remiantis teisiniais kriterijais yra, deja, taip giliai įsišaknijęs, kad beveik neišvengiamai turėjo atsirasti ir mintis, jog Dievui reikią savo Sūnaus kraujo, kad galėtų apsispręsti mus mylėti. Ši mintis tapo pagrindu ir davė pradžią nenusakomai ir absurdiškai krikšioniškajai tikėjimo sistemai... Dievas, kurį reikia perkalbėti, kad jis pradėtų mus mylėti, mums atrodo paperkamas, kartu prarandamas ir esminis sutvėrimo elementas."
"Metafizinis sandėris", "kraujo ištroškęs tironas" – vien pašaipa ir tradicinio mokymo karikatūra! Juk Rohras puikiai žino, kad joks rimtas Bažnyčios istorijos teologas šitaip nemokė. Argi kuris nors sakė, kad "Dievui reikią savo Sūnaus kraujo, kad galėtų apsispręsti mus mylėti"? Didžioji dauguma mokė, kad Dievas buvo mylintis Dievas, atsiuntęs savo Sūnų į žemę vardan nusidėjėlių.
Panieka "teisiniams kriterijams" ne tik labai populiari, bet ir kai ką atskleidžia. Mat teisinės kategorijos būtent priklauso prie pagrindinių biblinės žinios bei krikščioniškojo tikėjimo sudėtinių dalių. Dievo ir žmogaus santykiai yra apibrėžti teisinių rėmų. Dievo įstatymas yra pasaulio ‚konstitucija'. Šio įstatymo laužymas, nuodėmė, yra pagrindinė žmogaus problema. Žmogaus išganymas susideda iš nuteisinimo ir padarymo teisiu. Bet kadangi Rohras teisę atmeta, tai labai iškreiptai ir nepakankamai suvokia nuodėmę, dėl to jo mokymas apie išganymą su Dievo išganymu praranda bet kokį ryšį.
Galų gale nebestebina, kai Rohras taip pasineria į Naujojo amžiaus tamsybes, jog į savo mokymą įtraukia net budizmo mandalą:
"Jėzus ant kryžiaus – pakabintas tarp dangaus ir žemės – sujungia savyje ne tik žmogiškumą ir dieviškumą, bet ir blogą bei gerą plėšiką sau iš dešinės ir iš kairės (plg. Luko 23, 39–43), kurie atitinka gėrį ir blogį mumyse, be to, taip Jėzus savyje suderina ir savo vyrišką kūną su savo aiškiai moteriška psichika.Tokiu būdu jis tampa nuostabia mandala, visumos, papildymo ir viso to, ko mes niekaip negalime sujungti, bet nuolat išskiriame ir supriešiname vienas kitam, mandala. O Jėzus savyje sujungia tai, kas vyriška ir moteriška, kas bloga ir kas gera, žmogiškumą su dieviškumu."
Išganymas, Rohro nuomone, yra ne objektyvus, o tik grynai subjektyvus įvykis. Dėl to jis sako, "kad mirties ir prisikėlimo slėpinys, kurį atskleidė Jėzus, nevyksta ar nevyko kur nors kitur, kaip tik mūsų viduje ir visoje visatoje." Be to: "Tik labai labai giliai mumyse galime apčiuopti užuojautos šaltinį, iš kurio semiame atleidimą ir didžiadvasiškai bei dosniai dalijame jį sau ir kitiems. Ir šį visuotinį didžiadvasiškumą bei dosnumą ypatingu būdu iliustruoja kryžius."
Jei Rohras tokių sąvokų kaip malonė, atleidimas, išganymas dar laikosi, tai apie nuodėmės, aukos, kraujo, bausmės sąvokas nenori nė girdėti. Kaip jis šitokį rūšiavimą suderina su bendruoju Biblijos apreiškimu, lieka mįslė. Tad atsakydami į šiuos bei kitus panašius teiginius, toliau imkime ir penkiais punktais apžvelkime tą, anot Rohro, "absurdišką krikščioniškąją tikėjimo sistemą":
Kristus – atsiųstas dėl mūsų nuodėmių
Kristus – paaukotas už mus
Kristus – mūsų vietininkas
Kristus – mūsų sutaikytojas
Kristus – vien tik pavyzdys?
Pabaiga: "jungizmo" paklydimai
Kristus – atsiųstas dėl mūsų nuodėmių
Pradžios knygos 3 skyriuje pasakojama apie nuopuolį: pirmieji žmonės, nepasitikėdami Dievu ir atmesdami jo visą parodytą gerumą, sulaužė Dievo įsakymą. Nuo to momento juose radosi nepaklusnumas, maištas, nuodėmė. Žmonės ėmė tolti nuo Dievo. Jų tikėjimas iškrypo, nes prisirišo prie netinkamų dalykų, būtent tokių pat kūrinių kaip jie patys.
Tad nuodėmė jau vien dėl to toks rimtas dalykas, kad yra išpuolis prieš Dievą. Teologas D. F. Wellsas teigia: "Kristaus mirties tiesiog nesuvoksime, jeigu nepradėsime nuo Dievo, kuris iš principo negali toleruoti nuodėmės" (Above All Earthly Pow'rs). Dievas reaguoja į nuodėmę išliedamas rūstybę, dėl to apie ją Biblija tiek daug kalba: Sk 11, 1; 16, 46; 25, 3; Įst 9, 5; 32, 22; 2 Sam 6, 7; 2 Kar 17, 17–23; Jer 21, 5; 25, 15 ir kt.
Nuodėmes darantis žmogus gyvena savo nuodėmingume, yra jame 'įkalintas’. M. Liuteris savo Mažajame katekizme rašo: "Tikiu, kad aš savo paties protu ir jėgomis negaliu į savo Viešpatį Jėzų Kristų tikėti, nei prie jo artintis...". Dėl šio suvokimo reformatorius net buvo įsitraukęs į konfliktą su humanistu Erazmu: ką nusidijėlis gali? ar nusidėjėlis tik sunkiai serga, ar yra visiškai miręs nuodėmėse? Liuteris sako:
"Prigimtinė nuodėmė yra visiškas žmogaus prigimties nuopuolis, t.y. mūsų supratimas yra taip užtemdytas, kad daugiau nesame pajėgūs pažinti Dievą ir Jo valią, nei galime suvokti ir vykdyti Dievo darbus. Be to, mūsų valia yra taip baisiai sugadinta, kad nesame pajėgūs pasitikėti Dievo malone ir Dievo bijoti. Dėl to gyvename abejingume, neapkenčiame Dievo žodžio ir Jo valios, valdomi savo kūno geidulių ir stiprių aistrų." (De servo arbitrio)
Reformatų tradicija mano lygiai tą patį. Vestminsterio tikėjimo išpažinime apie nuodėmės padarinius rašoma: "Dėl šios nuodėmės žmonės neteko prigimtinio teisumo ir bendravimo su Dievu, todėl tapo mirę nuodėmėje, o visos jų kūno ir sielos dalys bei gebėjimai pasidarė visiškai suteršti." (VI,2). Taip pat sakoma, kad visos atskiros nuodėmės randasi dėl prigimtinės nuodėmės: "Iš šio prigimtinio sugedimo, dėl kurio esame visiškai netinkami ir bejėgiai bei besipriešinantys visokiam gėriui ir visada linkę į blogį, kyla visi dabartiniai nusižengimai" (VI,4).
Kadangi Dievas negali būti neištikimas pats sau, tai elgiasi pagal savo teisingumą ir prigimtį. Pagal tai jis niekada nepažeis ir savo meilės principo. Tačiau meilė, malonė ir atleidimas Dievo prigimtyje yra laisvi ir negali būti iš žmogaus pusės reikalaujami, verčiami teise sau. Todėl būtina pabrėžti, kad Dievas, nors ir įsipareigojo gelbėti žmones, niekieno nebuvo 'priverstas’ tai padaryti; Dievas žmones išganė savo laisvu sprendimu. Dorto kanonuose sakoma:
"Kadangi visi žmonės per Adomą tapo nusidėjėliai ir nusipelnė prakeikimo bei amžinosios mirties, Dievas nebūtų nusikaltęs, jeigu visą žmonių giminę būtų palikęs tame prakeiksme ir nuodėmėje ir dėl sugedimo būtų amžiams pasmerkęs..." (I,1)
Tik tuomet, kai tai visiškai aiškiai suvokiama, įgauna prasmę NT žinia, kad Kristus mirė dėl nuodėmės arba už nuodėmę (Rom 8, 3; 1 Pt 3, 18; 1 Kor 15, 3; Jn 1, 29; Hbr 9, 26). Iš šio fakto, kad Kristus ant kryžiaus pelnė nuodėmių atleidimą, išplaukia kiti trys svarbūs dalykai (nors jų yra ir daugiau, pvz., Kristus – nugalėtojas), pagal kuriuos pavadinti tolimesni straipsnio skyriai.
Kristus – paaukotas už mus
Nuo pat pradžių krikščionys Jėzaus mirtį suprato kaip pavaduojamąją auką už nuodėmes. Iš meilės nusidėjėliams nenuodėmingas Dievo Sūnus buvo savo Tėvo atiduotas mirčiai, idant atpirktų kaltę. Išganymo kaina yra Kristaus aukos mirtis.
Naujasis Testamentas Jėzaus mirtį vadina auka, kaip pasakyta 1 Kor 5, 7 ("jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus") arba Ef 5, 2 ("atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui"). Laiške hebrajams gr. thusia (auka) penkis kartus pavartojamas kalbant apie Kristaus mirtį (Hbr 5, 1; 9, 23.26; 10, 12.26). Kelis kartus randame hilasmos/hilasterion/hilaskethai kaip Rom 3, 25 ("Dievas jį paskyrė permaldavimo auka") arba Hbr 2, 17; 1 Jn 2, 2; 4, 10 (vartojamas "permaldauti"/"permaldavimas") – auka, kuri malšina Dievo rūstybę ir kuria išpirkimą.
Kristaus aukos kontekstu tarnauja Senojo Testamento aukojimo sistema. Šioje vietoje nėra reikalo aptarinėti visų aukojimo peripetijų. Mums svarbu visų pirma aukojimas už nuodėmes, aprašytas Kun 4 ir 16. Šio aukojimo metu žmogaus kaltė būdavo perkeliama gyvuliui. Aukojimo rezultatas – atnaujintas žmogaus taikus sugyvenimas su Dievu. Tačiau gyvulio paaukojimas labiau buvo ženklas arba pranašystė, "šešėlis" (Hbr 10, 1; Kol 2, 17), nuoroda į ateitį. Hbr 10, 4 taip pat sakoma: "neįmanoma, kad jaučių ir ožių kraujas panaikintų nuodėmes." Rom 3, 25–26 patvirtina, kad Senojo Testamento aukos nenaikino bausmės ("nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau"), tik Dievas "kantrumo laikais" į nuodėmę nepažvelgė. Tikras nuodėmių panaikinimas, kaltės prisiėmimas įvyko tik per Jėzaus auką. Jis tai atliko tobulai ir išbaigtai; to daugiau nebereikia kartoti, nes atlikta kartą ir visiems laikams (Hbr 9, 12.26.28; 10, 10.12.14).
Senajame Testamente atpirkimą visuomet inicijuoja pats Dievas, nes žmonės nėra pajėgūs nei patys, nei per aukas to padaryti. Pats Dievas ir auką duoda, kaip rašoma Kun 17,11: "Daviau jums kraują, kad ant aukuro atliktumėte permaldavimą už savo gyvybę". Naujasis Testamentas šią liniją tęsia: Dievas atiduoda save kaip auką (Rom 3,25). Ir kitaip nei pagonybėje: Dievas pamilo mus ne dėl to, kad Kristus už mus numirė; todėl, kad Dievas visada mylėjo, tai ir atidavė savo Sūnų už mus numirti.
Betarpiškai greta aukos yra ir kraujas, jo praliejimas. Kad išgelbėjimą turime per Kristaus kraują, daugsyk kartoja apaštalai Paulius (Rom 3, 25; 5, 19; 1 Kor 10, 16; Ef 1, 7; 2, 13; Kol 1, 20) ir Petras (1 Pt 1, 2.19; žr. Apd 20, 28; 1 Jn 1, 7; 5, 6.8; Apr 1, 5; 5, 9; 7, 14; 12, 11). Hbr 9, 22 patvirtinama: "be kraujo praliejimo nėra atleidimo." Pralietas kraujas kuria atleidimą, nes kraujyje yra gyvybė. Taip gyvybė atiduodama už gyvybę. Kristaus kraujas "apvalo mus" nuo nuodėmės (1 Jn 1, 7). Dievo sandoros su žmonėmis užantspauduojamos krauju, dėl to Senasis Testamentas mini "Sandoros kraują" (Iš 24, 8). Jį atitinka Paskutinės vakarienės kraujas (Mt 26, 28; Mk 14, 24; Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25). Ryšys su Senuoju Testamentu akivaizdus ir Rom 3, 25, nes hilasterion ("permaldavimo auka") tiesiogiai reiškia susitaikymo vietą, kuri yra sandoros skrynios dangtis, "Malonės sostas" (Iš 25, 17s). Jis buvo šlakstomas krauju (žr., pvz., Kun 16, 14s), idant gimtų atpirkimas. Kristuje visos šios linijos darniai susitinka: jis pats yra vyriausiasis kunigas, auka, susitaikymo vieta bei šventas ir atleidžiantis Dievas. Jėzus visiškai ir užbaigtai įgyvendino Senojo Testamento apeigų įstatymą (tą pabrėžia ir Laiškas hebrajams).
Kristaus auka minima visuose svarbiausiuose evangelikų tikėjimo išpažinimuose (pvz., Heidelbergo kat., 31 kl.). Bet nuo pat Šviečiamojo amžiaus laikų aukos ir kraujo praliejimo sąvoka priimama gana skeptiškai. Žodžių, kaip U2 dainininko Bono, pasakytų interviu M. Assayasui, girdisi rečiau:
"Aš labai mėgstu tą mintį apie aukos avinėlį... Kadangi mes esame savanaudžiai, o tai sukelia tam tikras pasekmes, dalis mūsų nuodėmingos prigimties yra mirtingumas. Be to, turėtume pripažinti, kad gyvename ne patį geriausią gyvenimą, argi ne taip? Mūsų veiksmai sukelia pasekmes. Svarbiausia Kristaus mirtyje yra tai, kad jis ant savęs prisiėmė pasaulio nuodėmes, kad viskas, ko mes prikaupėme, neužgriūtų mūsų pačių, ir kad mūsų mirtinga prigimtis nenuvestų į pražūtį. Čia yra visa esmė. Dėl to turėtume laikytis nuolankiau... Geri darbai nenuves į dangų."
Kristus – mūsų vietininkas
Istorija apie Paschos avinėlį puikiai atskleidžia vietininkystės principą: artinantis paskutinei negandai, kai Izraelio tauta norėjo palikti Egiptą, pavojus kilo ir jos pirmagimiams. Tik tie izraelitai, kurie vietoj savo pirmagimių paskers avinėlį ir jo krauju pažymės durų staktas bei sąramas, išvengs mirties angelo rankos. Iš 12, 13: "Bet kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, apeisiu jus..." (čia angl. pass over – dėl to šventės pavadinimas "Passover"; panašiai hebr. pesach – peršokti, apeiti).
Pagal šią liniją ir Naujojo Testamento Kristus vadinamas "velykiniu Avinėliu" (1 Kor 5, 7). 1 Pt 1, 19 minimas kraujas "to avinėlio be kliaudos ir dėmės", tai primena Iš 12, 5 (žr. ir Hbr 9, 17). Velykų avinėlį be kliaudos primena ir Jėzaus nesulaužyti kaulai nukryžiavimo metu (Jn 19, 35–36). Dievo avinėlis yra įvaizdis, kuris taikliai apibūdina Jėzaus pavaduojamąjį vaidmenį aukoje (Apr 5, 12; 7, 14; 12, 11; 14, 1; 19, 9; 21, 23 ir kt.).
Didžiąją susitaikymo dieną (jom kippur) būdavo išsirenkami du ožiukai, iš kurių vienas būdavo paskerdžiamas, o kitas, kuriam būdavo atiduodamos tautos nuodėmės, išsiunčiamas į dykumą, kuo toliau nuo žmonių (Kun 16, 20s). Kunigo rankos uždėjimu ant galvos, nuodėmės buvo perkeliamos jaunam, sveikam ir gerai nuaugusiam gyvuliui, taip jį simboliškai padarant vietininku, pavaduojančiu nusidėjėlius (Kun 1, 4; 4, 4.24.29.33; 6, 7). Po to šis gyvulys būdavo paskerdžiamas – gyvulys mirdavo vietoj žmonių. Nusidėjo žmogus – mirė niekuo nenusikaltęs gyvulys.
Vietininkystės sąvoka kaip žodis Naujajame Testamente neaptinkama, bet kaip principas, idėja randama daugybę kartų. Graikiški prieveiksmiai anti (Mt 20, 28; Mk 10, 45) ir hyper reiškia "vietoj ko, už ką nors, pakeičiant, pavaduojant ką nors". Gal 3, 13 rašoma, kad "Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus [hyper hemon] prakeikimu" (žr. 1 Kor 15, 3; 1 Pt 2, 21; 1 Jn 3, 16).
Vietininkystės idėja aiškiausiai išreikšta Senajame Testamente, Iz 53, 4–6:
"Tačiau jis prisiėmė mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų skausmus. O mes laikėme jį raupsuotu, Dievo nubaustu ir nuvargintu. 5 Bet jis buvo sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo krito kirčiai už mūsų kaltes. Bausmė ant jo krito mūsų išganymui, ir mes buvome išgydyti jo žaizdomis. 6 Visi mes pakrikome lyg avys, kiekvienas eidamas savo keliu, o VIEŠPATS užkrovė jam mūsų visų kaltę."
Eilutėse kalbama apie kaltę ir bausmę – nuo aukų šventykloje tarsi iškart pereinama į teismo salę. Biblijoje, kaip minėta, yra labai reikšmingos ir svarbų vaidmenį atlieka teisinės sampratos ir sąvokos, nes jos reguliuoja Dievo ir žmonių bei žmonių tarpusavio santykius. Jeigu žmogus nusikalto, jis atsiduria teisme. Taip atsitiko ir su Jėzumi, kai jis prisiėmė mūsų kaltes. 2 Kor 5, 19 sakoma: "Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią." 2 Kor 5, 21: "Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu." Jėzus ne savo esme tapo nusidėjėliu, o tik perėmė mūsų nuodėmes, t. r. nuodėmių bausmę. Esme jis buvo ir liko Teisusis. Neteisiu pasidarė tik tuo metu, kai užėmė mūsų padėtį, atsistodamas mūsų, neteisiųjų, vieton. 1 Pt 3, 18 pasakyta: "Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą". Žymusis teologas K. Barthas (1886–1968) taikliai apibendrina:
"Tai ir yra tikrasis sutaikymas: Dievas, kuris ateina ir stoja žmogaus vieton... Dievas Jėzaus Kristaus mirtyje įgyvendino savo teisingumą. Jėzaus Kristaus mirtyje jis kaip teisėjas veikė žmogaus atžvilgiu. Žmogus [t.y. Kristus] buvo toje vietoje, kur buvo skelbiamas ir neišvengiamai įgyvendinamas Dievo nuosprendis ... Jis, pats Dievas, savo Sūnuje ateina ir stoja nuteisto žmogaus vieton. Dievo nuosprendis vykdomas, Dievo teisė įgyvendinama. Bet įgyvendinama taip, kad tai, kas turi tekti žmogui, atitenka tam vienam, kuris būdamas Dievo Sūnumi, stovi už visus kitus... Tai jis yra savo Sūnuje, tai jis Golgotoje nukryžiuotame žmoguje neša tai, kas mums privalėjo būti užkrauta. Ir šitaip jis prakeiksmui padaro galą... Dievas panaikina nuodėmę. Ir visa tai Dievas atlieka nepažeisdamas savo teisingumo; būtent tai ir yra tikrojo Dievo teisingumo esmė, kad jis, Šventasis, stoja vietoj mūsų, nešventų, kad nori mus išgelbėti ir išgelbsti... Dievo gailestingumas ir teisingumas neprieštarauja vienas kitam." (Dogmatik im Grundriß; žr. Antrąjį šveicariškąjį išpažinimą, 15 sk.)
Paskutinį sakinį reikėtų rašyti didžiosiomis raidėmis, nes šiandienos klišė visai kitokia: "Jis [Kristus] pasirinko kryžiaus kelią, kur dėl meilės triumfuoja gailestingumas, o ne teisingumas" (Trobelė). Teisinės kategorijos nesvetimos ir baptistui C.H. Spurgeonui. 1862 metų pamoksle ("The Old, Old Story") jis sako, kad Dievo teisumas ir šventumas reikalavo, jog už nuodėmę būtų baudžiama – baudžiama tinkama ir teisinga bausme:
"Kristus Jėzus, Antrasis Adomas, išrinktųjų sandoros galva, stojo priekin. Jis atidavė save, kad prisiimtų bausmę, kuri buvo skirta jiems, idant išpildytų ir pagerbtų įstatymą, kurio jie nesilaikė ir negerbė. Jis atidavė save, pasidarydamas mūsų pakaitalu, stovinčiu mūsų vietoje. Kristus tapo savo tautos vietininku, kentėjusiu jos vietoje, jos vietoje atlikusiu tai, kam ji nebuvo užtektinai pajėgi... Taigi mokymas apie permaldavimą yra gana paprastas. Jis byloja, jog Kristus tampa vietininku ir atsistoja į nusidėjėlio vietą. Su Kristumi elgiamasi taip kaip su nusidėjėliu, o su įstatymo laužytoju – kaip su teisiuoju. Įvyksta asmenų pasikeitimas vietomis. Kristus pasidaro nusidėjėliu ir stoja nusidėjėlio vieton. Jis priskiriamas prie piktadarių. O nusidėjėlis išteisinamas. Jis atsistoja Kristaus vieton ir yra priskiriamas prie teisiųjų."
Tai yra Evangelijos esmė. Visi didieji krikščionių mąstytojai taip pat laikosi šios pozicijos. Ir Liuteriui labai patiko pavadavimo, vietininkystės idėja, kurią, anot jo, kiekvienas sau asmeniškai turėtume suprasti ir priimti – nes nuo to priklauso viskas. Jis noriai vartodavo žodį "mainai", dažnai linkdamas jį pabrėžti. Laiško galatams komentare jis Kristų vadina "didžiausiu plėšiku, žudiku, svetimautoju, vagimi, šventyklos juodintoju, šmeižiku, ... kurio nėra aplenkęs nė vienas pasaulio nusikaltimas." Šitokiais žodžiais Liuteris interpretuoja Gal 3, 13 ir 2 Kor 5, 21. "Kad ir kokias nuodėmes aš, tu, mes visi būtume padarę ir ateityje dar padarysime, jos visos tiek yra Kristaus, kad, rodos, jis pats jas visas būtų padaręs." Per tikėjimą "tu su Kristumi taip suvienijamas, ... kad iš tavęs ir jo pasidaro vienas asmuo, kurio neperskirsi, kurie vienas su kitu taip susiję, kad tavoji pusė sako: aš esu Kristus, o Kristus sako: aš esu tas nusidėjėlis..."
Čia mes matome klasikinį vadinamosios (angl.) penal substitution (lot. poena – bausmė; tiksliai išversti sudėtinga; liet. maždaug "teisinis pavadavimas") mokymą: pasiaukojo pats Dievas per Sūnų, idant šis vietoj mūsų sau prisiimtų mirtį, bausmę ir prakeikimą, taigi visą kaltę už nuodėmes. Iš didžiųjų teologijos mokytojų citatų matome, kaip šis mokymas įsitvirtinęs krikščionių tradicijoje. Tai svarbu suprasti, kadangi nuo Švietimo laikų vietininkavimo, pavadavimo idėja yra smarkiai puolama. Antai I. Kantas ją laikė kvailyste:
"Visai nesuvokiama, kaip protingas žmogus, žinodamas savo baustiną kaltumą, galėtų rimtai manyti, kad jam būtina tik tikėti žinia, jog jam skirtas atpirkimas ir priimti tą atpirkimą (kaip sako teisininkai) utiliter, kad savo kaltę laikytų panaikinta... Tokio tikėjimo negali pasiekti nė vienas išmanus žmogus..." (Religija vien tik proto ribose)
Neigiamo vertinimo nestinga ir R. Bultmannui:
"Kaip mano kaltė gali būti atpirkta nekaltojo (jei apie tokį apskritai galima kalbėti) mirtimi? Iš kokio primityvaus kaltės ir teisumo suvokimo turi būti kilusi šitokia samprata? Iš kokio primityvaus Dievo suvokimo?" (Neues Testament und Mythologie)
Kristus – mūsų sutaikytojas
Jau minėjome grupę žodžių: hilasmos, hilasterion, hilaskethai. Visi trys turi reikšmę "sušvelninti kieno nors rūstybę, atkurti taiką, palankumą" (angl. propitation, žr. Rom 3, 24–25; 1 Jn 2, 1–2; 4, 10). Klausimas tik tas, kieno rūstybė švelninama? Pagal Bibliją permaldavimo objektas vienareikšmiškai yra pats Dievas, tad švelninama būtent jo rūstybė. Švelninimo priemonė – pavaduojamoji auka.
Dievo rūstybę reikėjo sušvelninti, ir Dievo meilė tai atliko. J. Murray'us pabrėžia: permaldavimas ne paverčia Dievo rūstybę į meilę, "tai rūstusis Dievas yra mylintis Dievas" (Redemption Accomplished and Applied). Tą patį sako ir J. Stottas: "Tai pats šventosios rūstybės Dievas yra tas, kuris turi būti permaldautas; tai pats šventosios meilės Dievas yra tas, kuris sukūrė tą permaldavimą; ir pats Dievas yra tas, kuris savo Sūnuje numirė už mūsų sutaikymą su juo" (The Cross of Christ). Pagoniškose religijose visus šiuos reikalus privalo tvarkytis patys žmonės, nuolat žiūrėdami, kaip suturėti nepaliaujamai svyruojančias savo dievybių nuotaikas. J. I. Packeris rašo:
"Pagonių tikėjime žmogus imasi permaldauti savo dievus, ir religija jam yra komercija bei kyšininkavimas. O krikščionybėje pats Dievas permaldauja savo rūstybę. Anot Pauliaus, Jis atidavė savo Sūnų permaldavimui. Jis atsiuntė savo Sūnų, rašo Jonas, kad taptų permaldavimu už mūsų nuodėmes. Ne žmogus, prieš kurį Dievas yra nusistatęs, ėmėsi maldyti Jo pyktį, ir ne Jėzus Kristus, amžinasis Sūnus, nutarė nukreipti mums skirtą Tėvo rūstybę į save ir pakeisti ją meile. Ta mintis, kad Sūnus pakeitė savo nepatenkinto Tėvo požiūrį, paaukodamas save vietoj nuodėmingo žmogaus, yra ne tik nekrikščioniška – tai krikščionybei visiškai prieštaraujanti mintis, nes ji paneigia Tėvo ir Sūnaus valios vienybę; iš tiesų tai grįžimas į politeizmą, kuris primeta mums tikėjimą į du skirtingus dievus. Biblija neduoda pagrindo taip manyti, aiškiai teigdama, kad pats Dievas ėmėsi iniciatyvos numaldyti savo rūstybę puolusiems, juos išgelbėti, nes Jis juos myli." (Pažinti Dievą)
Apaštalas Paulius apie sutaikymą išsamiausiai pasisako Rom 5, 1–11:
"Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,... 6 Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. 7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. 8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. 9 Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūstybės. 10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. 11 Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino."
Ir 2 Kor 5, 18–20:
"O visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoj einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: "Susitaikinkite su Dievu!"
Abi citatos akcentuoja keletą dalykų: vienoje pusėje stovi nusidėjėliai, bedieviai, Dievo rūstybės pasmerktieji, Dievo priešai (būti svetimam yra ne tiek psichologinė, kiek objektyvi ir paties Dievo nustatyta kategorija). Kadangi neišganyti žmonės nusipelno Dievo rūstybės, tai jie ir yra jo priešai. Tačiau kitoje pusėje stovi permaldavimas, Dievo rūstybės numaldymas ir susitaikymas, išteisinimas ir taika. Taiką kurianti priemonė vienareikšmiškai yra Kristaus kraujas, pralietas mirtyje ant kryžiaus (žr. Kol 1, 19–20).
Aiškiai sakoma, kad susitaikymas ir taikus sugyvenimas jau yra Dievo sukurti. Dievas šioje veikloje yra subjektas. Taigi pagrindas jau egzistuoja, o žmogui tereikia tik jį priimti ("Susitaikinkite su Dievu!"). Susitaikymas ne sukuriamas žmoguje, o jo priimamas.
Anglikonų teologas Leonas Morrisas (1914–2006) pabrėžia, kad minėtose eilutėse ir kitur kalbama visų pirma apie priešiškumo šalinimą Dievo pusėje. Tik kai įvykdomi Dievo teisėti reikalavimai – panaikinamas priešiškumas, – keičiami esame ir mes.
Šiame kontekste verta plačiau pakalbėti apie Bažnyčios istorijoje susiformavusias teorijas, vertinančias Kristaus mirties reikšmę. Viena iš įtakingiausių išdėstyta Anzelmo (XI a.) knygoje Cur Deus Homo apie patenkinimą, satisfakciją (lot. satisfactio), reikalingą Dievui. Anzelmas pateikia labai aiškią Dievo šventumo bei rūstybės sampratą. Tačiau jeigu giliau pasižiūrėtume ir paklaustume, kas, ką ir su kuo sutaiko, tai nesunkiai pamatytume šios teorijos trūkumus. Anzelmas Dievą vaizduoja kaip įžeistą ir dėl to smarkiai rūstaujantį, kuris tik per Kristų 'perkalbamas’ kitaip pasielgti (kai kas iš pradžioje minėtos kritikos tikriausiai nukreipta būtent prieš šį Anzelmo mokymo aspektą). Pagal Anzelmą, Dievui pagrindo apsigalvoti ir būti gailestingam teikia vien tik Kristaus auka kaip pakankamas nuopelnas. Bet Biblija sako, kad Dievui jokios paskatos mylėti nereikėjo. Jis, kaip jau daugsyk minėta, pirma pats mylėjo bei buvo gailestingas ir dėl to pasiuntė Kristų tą meilės ir gailestingumo aktą atbaigti. Todėl tam tikra prasme netikinčiųjų atžvilgiu Dievo rūstybė ir meilė visada eina kartu (mums nesuprantamu būdu).
Kita teorija pradžioje minėtoji dabartinių laikų. Šiandien Dievą mėgstama vaizduoti niekada nepykstantį ir visus bei viską be galo mylintį; problema esanti tik mumyse, gyvenančiuose subjektyvioje priešybėje su Dievu; jos turėtume stengtis atsikratyti bei pasikeisti; turėtume suprasti, kad Dievas per amžius buvo vien tik meilė, todėl kryžius esąs visai ne aukos, o tik meilės simbolis, kuris žmoguje turi žadinti tokią meilę kaip Dievo; ant kryžiaus nesą įvykę nieko objektyvaus. Pagal šią teoriją, žmogus pats save sutaiko su Dievu.
Bet susitaikymas, kaip minėta, yra Dievo darbas, ir jokiu būdu negali būti nei šitaip paprastinamas, nei nupiginamas. Negalima nukrypti nuo biblinės dialektikos, kuri sako, kad žmogus iš prigimties yra visai ne Dievo vaikas, o priešas ir nusipelno Dievo rūstybės. Tik šitai suprantant, įgyja tikrąją reikšmę bei tampa džiugia žinia santarvė su Dievu (žr. Ez 34, 25; Iz 9, 5–6; Mch 5, 4; Mt 10, 34; Jn 14, 27; Apd 10, 36; Rom 5, 1; Ef 2, 14.17). Tik laikydamiesi minties, kad santarvės pagrindas padėtas paties Dievo, tikintieji galės į jį kreiptis kaip į Tėvą, Abba, ir vadintis Dievo vaikais (Jn 1, 12–13; 1 Jn 3, 1–10).
Kristus – vien tik pavyzdys?
R. Rohro teiginys, kad Kristaus mirtis ant kryžiaus visų pirma tam tikrus dalykus parodė ar atskleidė, nėra be priešistorės. Dar XII a. Abelaras akcentavo Jėzaus mirties pavyzdžio ir subjektyvią reikšmę. Pagal jį, Sūnaus nukryžiavimas yra aukščiausia Dievo meilės išraiška. Ši meilė turinti žadinti ir mumyse į ją panašią. Esminis dalykas, kuris įvyko ant kryžiaus, yra dieviškosios meilės gebėjimas mus paveikti ir virsti meile mumyse. Apie šį požiūrį S. Grenzas (1955–2005) rašo:
"Užuot nuraminusi Dievą, Jėzaus mirtis yra skirta mums. Kryžiaus tikslas ne įvykdyti kažkokį didį darbą Dievuje, o pasiekti mūsų širdis. Kaipgi Dievas tai pasiekia? Abelaras skelbė, jog Jėzaus mirtis – tai didingoji Dievo didžios meilės žmonijai išraiška. Kai matome kryžių, tai tas dieviškos meilės parodymas išlaisvina mus nuo Dievo rūstybės baimės ir sukelia mumyse troškimą mylėti Dievą. Šis troškimas patenkina visa, ko Dievas reikalauja, ir leidžia Jam atleisti mūsų nuodėmes. Tokiu būdu Abelaras pakeitė Anzelmo ojektyvųjį suvokimą apie Kristaus mirtį subjektyviuoju požiūriu." (Sukurti bendrystei)
Abelaro mokyme yra ir teisingų dalykų: praplečiama Anzelmo pozicija, kurioje apie Dievo meilę beveik visai nieko nesakoma. Reikia pripažinti, kad Kristaus mirtis tikrai yra "didingoji Dievo didžios meilės žmonijai išraiška". Bet tai tikrai ne viskas. Visai neaišku, kodėl toji meilė turėtų mus išlaisvinti "nuo Dievo rūstybės baimės". Galutinis tikslas, be abejo, yra, kad mes nebijotume, bet kur dėtis Dievo rūstybei? Argi būtent ne ji turėtų pirmiau dingti, kad mes nustotume bijoti? O kad rūstybė dingtų, reikia pašalinti priežastį jai egzistuoti. Nes kaip išganymui įvykti subjektyviai, jeigu nieko nepasikeis objektyviai?
Antitrinitorius F. Sozzinis (1539–1604) eina dar toliau. Anot jo, Kristus Išganytoju tapęs ne per mirtį ant kryžiaus, o per savo mokymą bei etinį pavyzdį. Esą Dievas gali atleisti nuodėmes ir be kraujo aukos. Mirtis esanti tik paklusnumo ženklas. Dėl to Švietimo teologai Jėzų pavertė vien religiniu žmonijos mokytoju, nuostabiai įkūnijančiu kai kuriuos moralinius principus ir skatinančiu mus jais sekti.
F. D. E. Schleiermacheris (1768–1834), liberaliosios teologijos krikštatėvis, šią liniją pratęsė. Jis savo mokyme susiejo racionalizmą, romantiką ir pietizmą. Daug įtakos turėjusiame veikale Der christliche Glaube (Krikščioniškasis tikėjimas, 1834) jis akcentavo išganymo patirtį. Pagal jį, tai esanti tokia patirtis, kai natūralus žmogiškasis Dievo suvokimas pakylėjamas į aukštesnį lygmenį. Kristus yra Dievo suvokimo provaizdis, idealas, galintis žmoguje žadinti panašų suvokimą. Vienas iš liberalių teologų, H. Rashdallas, remdamasis šia nuomone, 1915 tvirtino, esą mes per Kristaus "moralinį idealą" galime būti išgelbėti.
Be abejo, išganymas yra ir subjektyvus dalykas; juk jis žmoguje turi įsišaknyti, įgyti tam tikrą pavidalą ir daryti poveikį. Bet iki tam įvykstant, išganymas turi būti objektyvus; turi egzistuoti koks nors objektyvus išganymo darbas, objektyvūs išganymo faktai. Minėtų asmenų teorijos perdėtai akcentuoja subjektyvųjį pradą, per daug pagražindamos puolusio žmogaus įvaizdį. Tuo tarpu kartais visai užmiršta, kad nuodėmingas žmogus nė kiek nėra suinteresuotas sekti Jėzaus pavyzdžiu. Visose teorijose antrasis žingsnis žengiamas prieš pirmąjį.
Tiesa, Naujajame Testamente tikrai raginama mokytis iš Kristaus (žr. 1 Pt 2, 21; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Rom 8, 29; Ef 4, 24); sekti Kristaus pavyzdžiu ir panašėti į jį ypač tokiose srityse kaip nusižeminimas (Fil 2, 5–7), paslaugumas (Mk 10, 45; Jn 13, 14s), nekerštingumas (1 Pt 2, 20–23), paklusnumas ir pasitikėjimas Dievu (Hbr 5, 8) – be tik po to, kai jau yra įvykę tam tikri dalykai. Tai yra procesas, kuris vadinamas šventėjimu. Vien tik sekimas pavyzdžiu neišgano. Dėl to ką tik minėtos NT eilutės skirtos jau išganytiems žmonėms, tiems, kuriuose jau veikia Šventoji Dvasia, galinti padėti imti pavyzdį ir mokytis iš Jėzaus Kristaus.
Pabaiga: "jungizmo" paklydimai
Kaip leidžia spėti kai kurios teksto sąvokos ("archetipai"), R. Rohras, bus smarkokai paveiktas šveicarų psichiatro C. G. Jungo (1875–1961). Jungas savotiškai visada buvęs tiltu tarp senųjų ezoterinių tradicijų (pvz., gnosticizmo) ir Naujojo amžiaus. Jis paskleidė savo ezoterinį pasaulėvaizdį psichologijos sąvokomis, supsichologino ezoteriką ir susakralino psichologiją, kas, akivaizdu, darė ir tebedaro įspūdį kai kuriems krikščionims. Daugiau šiuo požiūriu apie Jungą galima rasti L. Payne ir K. Perrotta'os straipsnyje "Nesąmoningi krikščioniškojo jungizmo paklydimai" ("Prizmė", 2002/2, http://www.prizme.lt ), kuri, be kitų dalykų, puikiai atskleidė "Dievo ir Aš sutapatinimą" kaip vieną iš pagrindinių Jungo mokymo problemų:
"Šis "Aš" ir "Dievo" sutapatinimas psichikoje leidžia suprasti, kad Dievas gyvena pasąmonėje be jokio maloningo, gelbstinčio veiksmo. Pasąmonė iš prigimties apdovanota dieviška išmintimi ir galia. Protas turi "save išlaisvinančią galią", – rašė Jungas. Tai, ką krikščionys priskirtų Dievui, Jungas priskyrė pasąmonei, dažnai vartodamas religinės kalbos priemones. Jis kalbėjo apie pasąmonę kaip apie "maloningo vandens" šaltinį ir teigė, kad psichologinis augimas priklauso "nuo pasąmoninės psyche arba 'Dievo malonės’ – nesvarbu, kaip pavadinsi (išskirta mūsų)." (Apie Jungo įtaką R. Rohrui žr. ir christiancentury.org/reviews/2011-08/falling-upward-richard-rohr).
Taip pat ir A. Grüno pasaulėžiūroje Jungo mokymų atradimas padarė rimtą perversmą. Kaip Panašiai kaip Rohras Biblijos Evangelijos pasakojimus jis laiko išganymo vaizdiniais, kuriuos galima medituoti; esą per meditaciją galįs įvykti išganymas. Šitaip elgiantis, biblinės istorijos atkertamos nuo istorinio pagrindo ir paverčiamos prielaida tariamoms tolimesnėms psichologinėms įžvalgoms.
Grünas kaip ir Rohras taip pat atmeta tradicinį požiūrį į tikėjimą bei dogmas. Knygoje Tiefenpsychologische Schriftauslegung jis rašo: "[Biblijos] istorijos mūsų neverčia pripažinti teiginių ir teorijų. Mes nesame priversti kažką laikyti teisingu ar tuo tikėti... Mąstymas vaizdiniais niekada nebūna dogmatiškas, o kaip tik labiau linkęs leisti tiesai įsižiebti." Jai įsižiebus, anot Grüno, išvystame regėjimą ir prasideda nušvitimas, tačiau ne biblinis išganymas. Biblijos vaizdiniai turi byloti apie žmogų, o ne apie anapusybę, Dievą ar Kristų. Galų gale juk ir Kristus esąs ne kas kitas, kaip mūsų pačių vaizdinys, o Dievas – identiškas su dieviškąja šerdimi, esančia mumyse. Mums reikia ne kuo nors tikėti, o įsižiūrėti į save.
Ir pagaliau Jungo populiarintojų eilėje negalima apsieiti nepaminėjus M. Scotto Pecko (1936–2005). Jo sunkiasvoris bestseleris Nepramintuoju taku (angl. The Road Less Traveled) jau pasirodė ir Lietuvoje, vietos rasdamas net krikščioniškuose knyguose – nors parašytas autoriui esant ezoteriniame-budistiniame laikotarpyje (tik praėjus keletui metų po knygos pasirodymo 1978, Scottas Peckas priėmė krikščionių tikėjimą ir pasikrikštijo). Bet ir būdamas krikščionis, 1985 interviu duoda suprasti, kad tradicinis mokymas apie išganymą jam nepriimtinas ir atmestinas ("Is God a Psychiatrist?"; http://www.christianitytoday.com/ct/2005/septemberweb-only/32.0d.html ). Žinoma, įprastomis kalbomis apie Jėzų "išganytoją" jis tiki, bet su tradicine nuodėmių permaldavimo samprata nenori nė prasidėti. Jam Jėzus visų pirma yra tas, kuris savo gyvenimu ir mirtimi davė kelio į išganymą pavyzdį. "Jėzus visiškai nieko nepakeitė, bet viską atidengė" – nuo Sozzini’io, Schleiermacherio iki Rohro ir kompanijos, vis gilyn į naujų pavidalų liberalizmą.
