Wayne Grudem
Atsivertimas – kas tai?
Dviejuose pastaruosiuose skyriuose [sk. 33–34 Grudemo Sistematinėje teologijoje; žr. "Prizmė" 2004/2] paaiškinome, kaip Pats Dievas (žmogui skelbiant Jo Žodį) nukreipia į mus evangelijos kvietimą ir, veikiant Šventajai Dvasiai, atgimdo mus, suteikdamas naują vidinį dvasinį gyvenimą. Šiame skyriuje panagrinėsime mūsų reakciją į skelbiamą evangeliją. Atsivertimą galima apibrėžti taip: Atsivertimas – tai mūsų savanoriškas atsakas į skelbiamą evangeliją, tai yra nuoširdi atgaila dėl nuodėmių ir įtikėjimas Kristumi kaip Gelbėtoju.
Pats žodis atsivertimas reiškia dvasinį posūkį nuo nuodėmės į Kristų. Nusigręžimas nuo nuodėmės vadinamas atgaila, o atsigręžimas į Kristų vadinamas įtikėjimu. Pakalbėsime apie kiekvieną iš šių atsivertimo elementų atskirai. Tam tikra prasme visiškai nesvarbu, nuo kurio pradėsime, nes nė vienas iš jų negali įvykti be kito – po tikro atsivertimo jie eina kartu. Dėl šio skyriaus tikslų patogiau pirmiau panagrinėti išgelbėjantį įtikėjimą, paskui atgailą.
A. Tikras išgelbėjantis įtikėjimas apima pažinimą, pritarimą ir asmeninį pasitikėjimą
1. Vien pažinimo neužtenka. Toks asmeninis įtikėjimas, apie kokį kalba Šventasis Raštas, yra daugiau nei vien pažinimas. Žinoma, mes privalome turėti tam tikrą supratimą, kas buvo Kristus ir ką Jis padarė, nes "Kaipgi įtikės Tą, apie kurį negirdėjo?!" (Rom 10, 14). Tačiau neužtenka vien žinoti faktus apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą – mat žmonės gali žinoti faktus, bet maištauti prieš juos ar jų nemėgti: "Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius" (Rom 1, 32). Net demonai žino, kas yra Dievas, kaip gyveno Jėzus ir kaip Jis išgelbėjo žmoniją (Jokūbas sako: "Tu tiki, jog yra vienas Dievas? Gerai darai! Bet ir demonai tiki ir dreba". [Jok 2, 19]). Tačiau tas pažinimas tikrai nereiškia, kad demonai yra išgelbėti.
2. Pažinimo ir pritarimo neužtenka. Negana to, neužtenka ne tik žinoti faktus, bet ir pritarti jiems arba sutikti, kad jie teisingi. Nikodemas žinojo, kad Jėzus yra siųstas Dievo, nes pasakė: "Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius Tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo" (Jn 3, 2). Nikodemas įvertino situacijos faktus, įskaitant tai, kad Jėzus mokė ir darė įsimintinus stebuklus, ir iš šių faktų padarė teisingą išvadą: Jėzus – nuo Dievo atėjęs Mokytojas. Tačiau vien tai dar nereiškė, kad Nikodemas patyrė išgelbėjantį įtikėjimą, nes jis dar turėjo patikėti, kad Kristus jį išgelbės, dar turėjo "įtikėti Jį". Karalius Agripa – kitas žinojimo ir pritarimo be išgelbėjančio įtikėjimo pavyzdys. Paulius suprato, kad karalius Agripa žinojo ir akivaizdžiai pritarė žydų raštams (kuriuos dabar vadiname Senuoju Testamentu). Stojęs teisme prieš Agripą, jis pasakė: "Karaliau Agripa, ar tiki pranašais? Aš žinau, kad tiki" (Apd 26, 27). Tačiau Agripa nebuvo patyręs išgelbėjančio įtikėjimo, nes atsakė Pauliui: "Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščionimi tapti…" (Apd 26, 28).
3. Aš turiu apsispręsti pasitikėti Jėzumi kaip savo asmeniniu Gelbėtoju. Be evangelijos faktų žinojimo ir pritarimo tiems faktams, kad būčiau išgelbėtas, aš turiu apsispręsti tikėti, kad Jėzus mane išgelbės. Taip darydamas, iš susidomėjusio išgelbėjimo faktų ir Biblijos mokymo stebėtojo aš tampu žmogumi, užmezgusiu naujus santykius su Jėzumi Kristumi kaip gyvu Asmeniu. Taigi išgelbėjantį įtikėjimą galima apibrėžti taip: Išgelbėjantis įtikėjimas – tai pasitikėjimas, kad Jėzus Kristus, kaip gyvas Asmuo, atleis nuodėmes ir dovanos amžinąjį gyvenimą su Dievu.
Šis apibrėžimas akcentuoja, kad išgelbėjantis įtikėjimas yra ne šiaip patikėjimas faktais, o asmeninis įsitikinimas, kad Jėzus mane išgelbės. Kituose skyriuose aiškinsime, jog išgelbėjimas apima daug daugiau nei paprasčiausias nuodėmių atleidimas ir amžinasis gyvenimas, tačiau ką tik pas Kristų atėjęs žmogus retai tesuvokia būsimųjų išgelbėjimo palaiminimų mastą. O kol kas galime apibendrinti, jog du pagrindiniai dalykai, kurie svarbūs Kristų įtikėjusiam žmogui, yra "nuodėmių atleidimas" ir "amžinasis gyvenimas su Dievu". Žinoma, amžinasis gyvenimas su Dievu apima tokius aspektus kaip teisumo deklaravimas prieš Dievą (išteisinimo dalis, gvildenama kitame skyriuje), įvaikinimas, pašventinimas ir pašlovinimas, tačiau šiuos dalykus galima detaliai perprasti vėliau. Pagrindinis dalykas, kuris rūpi pas Kristų ateinančiam netikinčiajam, yra faktas, kad nuodėmė atskyrė jį ar ją nuo draugystės su Dievu, kuriai žmogus ir yra sukurtas. Netikintysis ateina pas Kristų, norėdamas atsikratyti nuodėmių bei kaltės jausmo ir užmegzti su Dievu nuoširdų santykį, kuris tęsis amžinai.
Apibrėžimas akcentuoja asmeninį pasitikėjimą Kristumi, ne tik tikėjimą faktais apie Kristų. Kadangi išgelbėjantis įtikėjimas Šventajame Rašte implikuoja šį asmeninį pasitikėjimą, šiuolaikinėje kultūroje geriau vartoti žodį "pasitikėjimas" negu "tikėjimas". Mat galima "tikėti", jog kažkas yra tiesa, tačiau savęs su tuo nesieti. Aš galiu tikėti, kad Kambera yra Australijos sostinė ar kad 7 padauginę iš 6 gausime 42, bet, tikėdamas šiais faktais, nebūti asmeniškai kam nors atsidavęs ar nuo ko nors priklausomas. Be to, mūsų dienomis žodis tikėjimas kartais reiškia kone iracionalų atsidavimą kažkam, nors esama akivaizdžių įrodymų, kad yra kitaip, iracionalų apsisprendimą tikėti kažkuo, nors esame tikri, kad tai netiesa! (Pralaimint jūsų mėgstamai futbolo komandai, kas nors gali paraginti jus "tikėti", nors faktai liudija visai ką kita.) Šios dvi populiariosios žodžio "tikėjimas" reikšmės yra priešingos biblinei reikšmei.
Žodis pasitikėjimas yra arčiau biblinės traktuotės, kadangi mes pažįstame kasdieniniame gyvenime pasitikinčių žmonių. Kuo geriau pažįstame žmogų, kuo geriau įžvelgiame pasitikėjimo vertą jo gyvenimo būdą, tuo labiau tikime, kad tas žmogus padarys, ką pažadėjo, ar pasielgs taip, kaip mes tikimės. Ši platesnė asmeninio pasitikėjimo prasmė atskleidžiama keliose Šventojo Rašto vietose, kuriose apie pradinį išgelbėjantį įtikėjimą kalbama kaip apie ypatingai asmenišką įvykį ir dažnai panaudojamos iš asmeninių santykių kylančios analogijos. Jonas sako: "Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais" (Jn 1, 12). Apie Kristaus priėmimą Jonas kalba kaip apie svečio priėmimą savo namuose.
Jono 3, 16 sakoma: "…kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". Čia Jonas vartoja kiek neįprastą frazę: jis sako ne "kiekvienas, kuris Juo tiki" (tai yra, tiki, kad tai, ką Jėzus sako, yra tiesa, ir Juo galima pasitikėti), o "kiekvienas, kuris Jį tiki". Graikišką frazę pisteuō eis auton dar gali būti verčiama "tikėti į Jį" ta prasme, kad tikėjimas ir pasitikėjimas nukreipiamas į Jėzų ir pasilieka Jame kaip Asmenyje. Leonas Morrisas pasakė: "Tikėjimas, pagal Joną, yra veikla, kuria žmogus atskiriamas nuo savęs ir suvienijamas su Kristumi". Jo supratimu, graikiška frazė pisteuō eis rodo, kad Naujojo Testamento tikėjimas yra ne tik intelektinis akcentas, bet implikuoja ir "moralinį asmeninio pasitikėjimo elementą". (The Gospel According to John) Graikas pasaulietis, nesusipažinęs su Naujuoju Testamentu, taip sakydavo retai, o gal ir visai nesakydavo, tačiau šis posakis puikiausiai tinka išreikšti asmeninį pasitikėjimą Kristumi kaip išgelbėjančio tikėjimo dalį.
Jėzus keliose vietose kalba apie "atėjimą pas Jį". Jis sako: "Visi, kuriuos Man duoda Tėvas, ateis pas Mane, ir ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu" (Jn 6, 37). Arba: "Jei kas trokšta, teateina pas Mane ir tegu geria" (Jn 7, 37). Ir dar: "Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu! Imkite ant pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva" (Mt 11, 28–30). Šiose vietose mes esame kviečiami ateiti pas Kristų ir paprašyti priimti, duoti atsigerti gyvojo vandens, suteikti poilsį bei pamokyti. Visa tai sukuria gana asmenišką vaizdinį to, kas sudaro išgelbėjantį įtikėjimą. Be to, Laiško hebrajams autorius ragina mus galvoti apie dabar danguje gyvenantį Jėzų, kaip pasirengusį mus priimti: "Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų" (Hbr 7, 25). Čia (kaip ir daugelyje kitų Naujojo Testamento vietų) Jėzus vaizduojamas kaip dabar gyvenantis danguje ir gebantis padėti tiems, kurie pas Jį ateina.
Teologas reformatas J. I. Packeris, apibūdindamas Kristaus kvietimą atsiliepti asmeniniu įtikėjimu, cituoja šias britų rašytojo puritono Johno Oweno pastraipas:
"Štai keletas klausimų, kuriuos Jis jums užduoda: "Kodėl jūs mirštate? Kodėl pražūstate? Kodėl nerandate ramybės savo sieloms? Ar jūsų širdys ištvers, ar bus tvirtos rankos artėjančią niršto dieną?.. Žiūrėkite į Mane ir būkite išgelbėti; ateikite pas Mane, ir Aš išvaduosiu jus iš visų nuodėmių, liūdesio, baimių, naštų bei suteiksiu jūsų sieloms atgaivą. Ateikite, maldauju; nedelskite, nebeatidėliokite; amžinybė jau prie durų… nejauskite Man tokios neapykantos, kad būtumėte pasiryžę verčiau žūti, negu priimti išlaisvinimą iš Manęs. Tokius ir panašius dalykus Kristus nuolatos skelbia, maldaudamas bei ragindamas nusidėjėlių sielas. …Jis daro tai, pamokslaudamas Žodį, tarsi Jis būtų kartu su jumis, stovėtų tarp jūsų ir kalbėtų asmeniškai kiekvienam iš jūsų. …Jis paskyrė evangelijos tarnautojus, kad jie eitų pas jus ir kalbėtų su jumis vietoje Jo, kviestų jus Jo vardu (2 Kor 5, 19–20). (Evangelism & the Sovereignty of God)
Taip suprasdami tikrą įtikėjimą Naujajame Testamente, galime įvertinti tris elementus, kurie turi būti, žmogui įtikint Kristų. Jis turi žinoti pagrindinius dalykus arba suprasti evangelijos faktus. Jis turi pritarti tiems faktams arba sutikti su jais. Toks sutikimas implikuoja įsitikinimą, jog išsakytieji evangelijos faktai yra teisingi, ypač tas, kad aš esu nusidėjėlis, kuriam reikia išgelbėjimo, ir kad vienintelis Kristus atliko bausmę už mano nuodėmes ir dabar siūlo man išgelbėjimą. Be to, jis reiškia žinojimą, kad aš turiu pasitikėti Kristumi kaip Gelbėtoju, kad Jis yra vienintelis kelias pas Dievą ir vienintelis mano išgelbėjimo būdas. Šis pritarimas evangelijos faktams apima ir troškimą būti išgelbėtam per Kristų. Tačiau visa tai nepapildo tikro išgelbėjančio įtikėjimo. Tai ateina tik tada, kai aš savanoriškai apsisprendžiu pasitikėti Kristumi kaip savo Gelbėtoju. Šis asmeniškas apsisprendimas pasitikėti Kristumi įvyksta mano širdyje, visos mano esybės centre, kuris atsidavęs man kaip visavertei asmenybei.
4. Augant pažinimui, turi augti ir tikėjimas. Priešingai šiuolaikiniam pasaulietiniam "tikėjimo" supratimui, tikrasis tikėjimas Naujajame Testamente nėra kažkas, ką nežinojimas ar įsitikinimas priešingais dalykais, negu rodo faktai, tik stiprintų. Išgelbėjantis įtikėjimas kaip tik atitinka pažinimą ir tikrąjį faktų supratimą. Paulius sako: "Taigi tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus Žodis" (Rom 10, 17). Turint teisingą informaciją apie Kristų, žmonėms lengviau Juo pasitikėti. Be to, kuo daugiau mes žinome apie Jį bei apie Jame aiškiai atskleistą Dievo charakterį, tuo labiau galime Juo pasitikėti. Taigi pažinimas tikėjimo nesusilpnina, o priešingai.
Išgelbėjančio įtikėjimo Kristumi atveju, mes sužinome apie Jį, tikėdami patikimu liudijimu apie Jėzų. O patikimiausias liudytojas yra Šventasis Raštas. Kadangi tai paties Dievo žodžiai, jie visiškai patikimi, ir mes gauname teisingas žinias apie Kristų. Štai kodėl "Tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus Žodis" (Rom 10, 17). Kasdieniniame gyvenime, girdėdami liudijimą iš žmogaus, kurį laikome patikimu, mes patikime daugeliu dalykų. Toks apsisprendimas šiuo atveju – kai liudija Paties Dievo žodžiai – dar labiau pagrįstas.
B. Tikėjimas ir atgaila turi eiti kartu
Atgailą galima apibrėžti taip: Atgaila – tai nuoširdus gailėjimasis dėl nuodėmių, jų išsižadėjimas ir pasiryžimas jų nebedaryti bei klusniai eiti pas Kristų.
Šis apibrėžimas rodo, kad atgaila gali įvykti tam tikru metu ir tai nėra žmogaus gyvenimo būdo pasikeitimo demonstravimas. Atgaila, kaip ir įtikėjimas, yra protinis suvokimas (kad nuodėmė yra blogis), emocinis pritarimas Šventojo Rašto mokymui apie nuodėmę (širdgėlai dėl nuodėmės ir jos atžvilgiu jaučiamai neapykantai) bei asmeninis apsisprendimas nusigręžti nuo jos (nuodėmės išsižadėjimas bei valingas apsisprendimas daugiau jos nebedaryti ir gyventi paklūstant Kristui). Negalima sakyti, kad pasikeitę mes turime kurį laiką pagyventi ir tik tada atgaila gali būti nuoširdi, nes priešingu atveju atgaila virs tam tikru paklusnumu – o tai mes galime padaryti, siekdami nusipelnyti išgelbėjimą. Žinoma, nuoširdi atgaila bus pasikeitusio gyvenimo rezultatas. Iš tikrųjų atgailavęs žmogus iš karto pradės gyventi tą pasikeitusį gyvenimą, kurį galima pavadinti atgailos vaisiumi. Tačiau prieš įsitikindami atleidimu, mes niekada neturime reikalauti, kad žmogus kurį laiką pagyventų savo naująjį gyvenimą. Atgaila įvyksta širdyje ir apima visą asmenį, nusprendusį nusigręžti nuo nuodėmės.
Svarbu suprasti, kad vien apgailestavimas ar net gilus gailėjimasis dėl savo poelgių dar nėra tikra atgaila, jeigu to nelydi nuoširdus apsisprendimas nebenusidėti prieš Dievą. Paulius ragino "atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų" (Apd 20, 21). Jis sakėsi, jog džiaugiasi dėl korintiečių, "ne dėl to, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. […] Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą veda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis, o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį" (2 Kor 7, 9–10). Pasauliečiai gali labai apgailestauti dėl savo veiksmų ir galbūt bijoti bausmės, tačiau jie neišsižada nuodėmių ir neapsisprendžia jų nebedaryti. Laiške hebrajams 12, 17 pasakojama, kaip Ezavas raudojo dėl savo elgesio pasekmių, bet iš tikrųjų jis neatgailavo. Be to, kaip matome iš 2 Kor 7, 9–10, net liūdesys pagal Dievo valią yra tik vienas veiksnys, vedantis į nuoširdžią atgailą, tačiau toks liūdesys pats savaime dar nėra širdies apsisprendimas Dievo akivaizdoje, kuris ir yra tikra atgaila.
Atgailą ir įtikėjimą Šventasis Raštas laiko skirtingais vieno veiksmo – atėjimo pas Kristų kaip Gelbėtoją – aspektais. Negalima sakyti, kad žmogus pirmiau nusigręžia nuo nuodėmės, o paskui įtiki Kristų arba pirmiau įtiki Kristų, o paskui nusigręžia nuo nuodėmės, – tai įvyksta vienu metu. Atsigręždami į Kristų, kad būtume išgelbėti iš nuodėmių, mes tuo pačiu metu nusigręžiame nuo nuodėmių, iš kurių prašome Kristų mus išvaduoti. Jeigu būtų ne taip, vargu ar mūsų atsigręžimas į Kristų ir pasitikėjimas Juo būtų nuoširdus. Atgaila ir įtikėjimas yra paprasčiausiai dvi tos pačios monetos pusės arba du to paties atsivertimo aspektai. Žmogus, kuris nuoširdžiai atsigręžia į Kristų, kad būtų išgelbėtas, tuo pat metu turi paleisti nuodėmę, į kurią lig tol buvo įsikabinęs, ir nusigręžti nuo jos, kad atsigręžtų į Kristų. Taigi nei atgaila, nei įtikėjimas neatsiranda pirmiau; jie turi eiti kartu. Johnas Murray kalba apie "atgailaujantį įtikėjimą" ir "įtikinčią atgailą" (Redemption Accomplished and Applied).
Taigi tvirtinimas, kad galima turėti tikrą išgelbėjantį tikėjimą neatgailavus už nuodėmes, rodytų akivaizdų prieštaravimą Naujojo Testamento faktams. Be to, Naujajam Testamentui prieštarautų ir skelbiama galimybė priimti Kristų "kaip Gelbėtoją", bet ne "kaip Viešpatį", jeigu tai reiškia vien tikėjimąsi būti išgelbėtam, bet ne pasiryžimą nuo to momento atsisakyti nuodėmės ir paklusti Kristui.
Šiuo atžvilgiu kai kurie garsūs evangelistai turi kitokią nuomonę. Jie tvirtina, jog evangelijos skelbimas, reikalaujant atgailos ir įtikėjimo, iš tikrųjų yra išgelbėjimo per darbus skelbimas. Pasak jų, šiame skyriuje išdėstytas požiūris, kad atgaila ir įtikėjimas turi eiti kartu, yra neteisinga evangelija apie "išgelbėjimo viešpatystę". Jų nuomone, išgelbėjantis įtikėjimas implikuoja tik pasitikėjimą Kristumi kaip Gelbėtoju, o atsidavimas Jam kaip Viešpačiui yra pasirinktinis vėlesnis žingsnis, kuris išgelbėjimui nebūtinas. Daugeliui propaguojančiųjų šį požiūrį išgelbėjantis įtikėjimas tėra intelektinis sutikimas su evangelijos faktais.
Kviesdamas nusidėjėlius: "Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!", Jėzus bematant priduria: "Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs" (Mt 11, 28–29). Ateiti pas Jį reiškia imti ant savo pečių Jo jungą, atsiduoti Jo vedimui ir vadovavimui, mokytis iš Jo ir paklusti Jam. Jei nenorime taip įsipareigoti, vadinasi, iš tikrųjų Juo nepasitikime.
Kalbėdamas apie pasitikėjimą Dievu ar Kristumi, Šventasis Raštas dažnai susieja tokį pasitikėjimą su nuoširdžia atgaila. Pavyzdžiui, Izaijas pateikia iškalbingą liudijimą, tipišką daugelio Senojo Testamento pranašų neštai žiniai: "Ieškokite Viešpaties, kaip galima Jį rasti, šaukitės Jo, kai Jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis – savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus" (Iz 55, 6–7).
Šioje vietoje minima ir atgaila dėl nuodėmių, ir atėjimas pas Dievą prašyti atleidimo. Naujajame Testamente Paulius apibendrina savo evangelistinį tarnavimą kaip žydų ir graikų raginimą "atsigręžti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų" (Apd 20, 21). Laiško hebrajams autorius į elementarių doktrinų sąrašą kaip du pirmuosius elementus įtraukia "atsivertimą nuo negyvų darbų" ir "tikėjimą Dievu" (Hbr 6, 1).
Žinoma, kartais įvardijamas vien įtikėjimas, kaip būtinas dalykas einant pas Kristų prašyti išgelbėjimo (žr. Jn 3, 16; Apd 16, 31; Tom 10, 9; Ef 2, 8–9 ir kt.). Tai žinomos Rašto vietos, ir mes dažnai jas akcentuojame, aiškindami evangeliją kitiems. Tačiau neretai mes nepastebime, kad yra lygiai taip pat daug vietų, kur minima tik atgaila, nes paprasčiausiai numanoma, jog tikra atgaila apima ir įtikėjimą, kad Kristus atleis nuodėmes. Naujojo Testamento autoriai taip gerai suvokė, kad atgaila ir nuoširdus įtikėjimas turi eiti drauge, jog dažnai paprasčiausiai paminėdavo tik atgailą, o įtikėjimas likdavo nuspėjamas kaip savaime suprantamas dalykas. Mat neįmanoma iš tikrųjų nusigręžti nuo nuodėmių ir neatsigręžti į Dievą. Todėl prieš įžengdamas į dangų Jėzus pasakė Savo mokiniams: "Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, Jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą" (Lk 24, 46–47). Išgelbėjantis įtikėjimas numanomas frazėje "nuodėmių atleidimas", bet aiškiai neįvardijamas.
Tokią pat struktūrą išlaiko ir Apaštalų darbų knygoje aprašytas evangelijos skelbimas. Po Petro pamokslo Sekminių dieną minia paklausė: "Ką mums daryti, broliai?" Petras atsakė: "Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės" (Apd 2, 37–38). Panašiai Petras aiškino ir savo antrojo pamokslo metu: "Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas" (Apd 3, 19). Vėliau, kai apaštalai stojo prieš teismą, Petras taip kalbėjo apie Kristų: "Dievas išaukštino Jį Savo dešine kaip Vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą" (Apd 5, 31). O pamokslaudamas Aeropage, Atėnuose, Paulius susirinkusiems graikų filosofams pasakė: "Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti" (Apd 17, 30). Be to, savo laiškuose jis kėlė klausimą "Kaipgi drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?" (Rom 2, 4) ir kalbėjo apie atgailą, kuri "atveda į išgelbėjimą" (2 Kor 7, 10).
Mes matome, jog sutikęs žmones asmeniškai, Jėzus reikalauja nusigręžti nuo nuodėmės ir tik tada sekti paskui Jį. Kalbėdamasis su jaunu turtingu didiku, Jis liepė atsisakyti savo turto (Lk 18, 18–30); atkeliavęs į Zachiejaus namus, Jėzus paskelbė, jog tą dieną į šio žmogaus namus atėjo išgelbėjimas, nes jis išdalijo pusę savo turto vargšams ir keturgubai atlygino už tai, ką buvo pavogęs (Lk 19, 1–10); kalbėdamasis su moterimi prie šulinio, Viešpats paprašė ją pakviesti savo vyrą (Jn 4, 16); sutikęs Nikodemą, Jėzus priekaištavo jam dėl fariziejiško netikėjimo ir didžiavimosi savo paties žiniomis (Jn 3, 1–21). Taigi Jėzus parodydavo pirštu didžiausią nuodėmę žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų, kažin ar kas nors iš evangelijų herojų nuoširdžiai įtikėjo Kristų, neatgailavę dėl savo nuodėmių.
Suvokus, jog tikrą išgelbėjantį įtikėjimą turi lydėti nuoširdi atgaila dėl nuodėmių, lengviau suprasti, kodėl kartais evangelijos skelbimas šiandien neduoda rezultatų. Kai neužsimenama, kokia svarbi yra atgaila, evangelijos esmė lieka tik tokia: "Tikėkite Jėzumi Kristumi, ir būsite išgelbėti". Ši "atskiesta" evangelijos versija neskatina iš visos širdies atsiduoti Kristui – tikras įsipareigojimas Kristui reiškia įsipareigojimą nusigręžti nuo nuodėmės. Raginti įtikėti, neminint atgailos, reiškia skelbti tik pusę evangelijos. Tokiu atveju bus apgauta daugybė žmonių, nes jie manys išgirdę tikrą krikščionišką evangeliją, tačiau ją išbandžius, nieko nevyks. Jie gali netgi pasakyti: "Aš ne kartą mėginau priimti Kristų, bet nieko iš to neišėjo". O iš tikrųjų tokie žmonės taip ir nepriėmė Kristaus kaip savo Gelbėtojo, nes Jis ateina pas mus Savo didybėje ir kviečia mus priimti Jį tokį, koks Jis yra – tokį, kuris vertas būti ir kuris reikalauja būti absoliučiu mūsų gyvenimo Viešpačiu.
Pagaliau ką galima pasakyti apie įprotį kviesti žmones pasimelsti, kad priimtų Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją ir Viešpatį? Kadangi asmeninis įtikėjimas Kristumi turi implikuoti tvirtą valios apsisprendimą, šį apsisprendimą dažnai labai naudinga išreikšti žodžiais, ir tai savaime gali įgauti maldos į Kristų pavidalą – maldos, kurioje mes papasakojame Jam apie savo širdgėlą dėl nuodėmių, pasiryžimą jų atsisakyti bei apsisprendimą pasitikėti Juo. Tokia išsakyta malda pati savaime mūsų neišgelbėja, tačiau jos išreiškiama širdies nuostata rodo tikrą atsivertimą. Tad apsisprendimas sukalbėti maldą dažnai gali ženklinti momentą, kai žmogus tikrai įtiki Kristų.
C. Tikėjimas ir atgaila tęsiasi visą gyvenimą
Nors pradinį įtikėjimą bei atgailą mes laikėme dviem atsivertimo aspektais krikščioniško gyvenimo pradžioje, svarbu suprasti, kad tikėjimas ir atgaila nėra susiję tik su krikščioniško gyvenimo pradžia. Veikiau tai tampa širdies nuostata, kuri išlieka visą mūsų, kaip krikščionių, gyvenimą. Jėzus liepė Savo mokiniams kasdien melstis: "Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams" (Mt 6, 12). Nuoširdžiai kalbama ši malda iš tikrųjų kiekvieną dieną žadins liūdesį dėl nuodėmių bei tikrą atgailą. Prisikėlęs Kristus Laodikėjos bažnyčiai pasakė: "Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu; tad būk uolus ir atsiversk!" (Apr 3, 19; dar žr. 2 Kor 7, 10).
Paulius apie tikėjimą sako: "Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė" (1 Kor 13, 13). Jis, žinoma, turi galvoje, jog šie trys dalykai išlieka visą gyvenimą, tačiau turbūt nori pasakyti ir tai, kad jie išlieka ir visą amžinybę: jeigu tikėjimas yra pasitikėjimas, kad Dievas patenkins visas mūsų reikmes, tada šis požiūris niekada nepasikeis – net senstant. Be to, Paulius pasakė: "Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo Save už mane" (Gal 2, 20).
Taigi, nors pradinis išgelbėjantis įtikėjimas ir pradinė atgaila iš tikrųjų įvyksta tik kartą gyvenime ir tai reiškia tikrą atsivertimą, širdies nuostatos atgailauti ir tikėti atsivertimo metu tik prasideda. Šios nuostatos turi išlikti visą mūsų krikščionišką gyvenimą. Kiekvieną dieną turime nuoširdžiai atgailauti dėl savo padarytų nuodėmių bei tikėti, kad Kristus pasirūpins mūsų poreikiais ir suteiks jėgų gyventi krikščioniškai.
Wayne Grudem (g. 1948), evangelikų teologijos daktaras, nuo 2001 m. dėsto Phoenix seminarijoje (JAV).
Šaltinis: "Prizmė" 2004/2 ( http://www.prizme.lt ), ištrauka iš Systematic Theology (Inter-Varsity Press, 1994; 35 sk.)
