Wayne Grudem
Atgimimas
Atgimimas – tik Dievo darbas
Kai kuriuose atpirkimo įgyvendinimo etapuose, kuriuos aptarsime tolimesniuose skyriuose, svarbų vaidmenį atliekame ir mes (pavyzdžiui, atsivertime, pašventinime ir ištvermingume). Tačiau atgimdymo darbe mes neatliekame jokio vaidmens. Tai išimtinai Dievo reikalas. Tai matome, pavyzdžiui, iš Jono žodžių apie tuos, kuriems Kristus davė galią tapti Dievo vaikais – "kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę" (Jn 1, 13). Čia Jonas patikslina, jog Dievo vaikai yra "iš Dievo užgimę" ir žmogaus valia ("vyro norai") su tuo gimimu neturi nieko bendra.
Tas faktas, kad atgimime mes esame pasyvūs, akivaizdžiai išryškėja, kai Šventasis Raštas kalba apie mus kaip apie "pagimdytus" ar "atgimdytus" (žr. Jok 1, 18; 1 Pt 1, 3; Jn 3, 3–8). Tai ne mes patys nusprendėme tapti fiziškai gyvi ar gimti – tiesiog taip nutiko; panašiai ir šios analogijos Šventajame Rašte rodo, kad esame visiškai pasyvūs atgimime.
Svarbiausią Dievo atliekamą atgimdymo darbą pranašavo Ezechielis. Per jį Dievas pažadėjo ateityje dovanoti naują dvasinį gyvenimą Savo žmonėms:
"Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmens širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu Jums Savo Dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal Mano įstatus, laikytumėtės Mano įsakų ir juos vykdytumėte." (Ez 36, 26–27)
Kuris būtent iš Trejybės Narių atgimdo žmogų? Kalbėdamas apie gimusius "iš Dvasios" (Jn 3, 8), Jėzus nurodo, jog atgimdo būtent Dievas Šventoji Dvasia. Tačiau kitose Rašto vietose minimas atgimdyme dalyvaujantis ir Dievas Tėvas: Paulius patikslina, kad būtent Dievas mus "prikėlė gyventi su Kristumi" (Ef 2, 5; dar žr. Kol 2, 13). Jokūbas sako, kad mus pagimdė būtent "šviesybių Tėvas": "Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi Jo kūrinių pirmienos" (Jok 1, 18). Pagaliau Petras teigia, kad Dievas "iš Savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai" (1 Pt 1, 3). Taigi galime daryti išvadą, kad atgimdo ir Dievas Tėvas, ir Dievas Šventoji Dvasia.
Kas sieja veiksmingąjį pašaukimą [33 sk.] ir atgimimą? Kaip matysime toliau šiame skyriuje, Šventasis Raštas liudija, kad atgimimas turi įvykti dar prieš tai, kai mes atsiliepiame į veiksmingąjį pašaukimą išgelbėjančiu įtikėjimu. Todėl galima sakyti, kad atgimimas eina pirmiau už veiksmingojo pašaukimo rezultatą (mūsų įtikėjimą). Vis dėlto tikslų ryšį laike tarp atgimimo ir žmogaus atliekamo evangelijos skelbimo, per kurį ateina Dievo veiksmingasis pašaukimas, nustatyti sunkiau. Mažiausiai dviejose vietose užsimenama, kad Dievas atgimdo mus tuo pačiu metu, kai mums kalba – t. y. veiksmingojo pašaukimo metu. Petras sako: "Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo Žodžiu. […] Toks yra Žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena" (1 Pt 1, 23. 25). O Jokūbas teigia: "Savo valia Jis pagimdė mus tiesos žodžiu" (Jok 1, 18). Kai mus pasiekia evangelija, Dievas kalba per ją, kviesdamas mus pas Save (veiksmingasis pašaukimas) ir suteikdamas naują dvasinį gyvenimą (atgimimą), kad galėtume atsakyti į tai įtikėjimu. Taigi veiksmingasis pašaukimas yra Dievo Tėvo galingas kalbėjimas mums, o atgimimas – Dievo Tėvo ir Dievo Šventosios Dvasios galingas veikimas mumyse, kad būtume gyvi. Kai Petras skelbė evangeliją Kornelijaus namiškiams, šie du dalykai turėjo įvykti vienu metu, nes jam dar pamokslaujant "Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio" (Apd 10, 44).
Kartais šiame kontekste vartojamas terminas "neatsispiriama malonė". Tai liudija tą faktą, kad Dievas veiksmingai šaukia žmones ir atgimdo juos, bei tai, kad abu šie veiksmai užtikrina mūsų atsaką – išgelbėjantį įtikėjimą. Vis dėlto terminas neatsispiriama malonė kartais kelia nesusipratimų, nes, atrodo, implikuoja, jog žmonės, atsiliepdami į evangelijos kvietimą, tai daro ne savo noru. Tai klaidinga idėja, neteisingas šio termino supratimas. Juk jis implikuoja kai ką vertinga, nes rodo, kad Dievas pasiekia mūsų širdis ir pažadina jose atsaką, kuris yra visiškai garantuotas – nors, antra vertus, mes atsiliepiame savo noru.
Paslaptingoji atgimimo prigimtis
Kas būtent nutinka dvasinio atgimimo metu, mums yra paslaptis. Mes žinome, kad buvę dvasiškai mirę (Ef 2, 1), mes kažkaip tampame gyvi Dievo akyse ir pilna to žodžio prasme "atgimstame" (Jn 3, 3. 7; Ef 2, 5; Kol 2, 13). Tačiau mes nesuprantame, kaip tai įvyksta arba kaip Dievas suteikia mums šią naująją dvasinę gyvybę. Jėzus pasakė: "Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios" (Jn 3, 8).
Šventasis Raštas atgimimą laiko kažkuo, kas paveikia visą mūsų asmenybę. Žinoma, atgimus mūsų dvasia Dievo akyse tampa gyva (Rom 8, 10), tačiau taip yra todėl, kad atgimimas paveikia visą mūsų asmenybę. Anksčiau buvo mirusios ne tik mūsų dvasios – mes patys buvome mirę Dievui savo nusikaltimais ir nuodėmėmis (Žr. Ef 2, 1). Todėl neteisinga sakyti, jog vienintelis dalykas, kuris įvyksta atgimimo metu, tai atgimsta mūsų dvasios (kai kas aiškina būtent taip), nes atgimimas paveikia kiekvieną mūsų esybės dalį: "Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 5, 17).
Kadangi atgimimas yra Dievo darbas mumyse, kuriuo Jis suteikia mums naują gyvybę, teisinga būtų sakyti, kad tai įvyksta akimirksniu ir tik vieną kartą gyvenime. Vienu momentu mes dar būname dvasiškai mirę, kitu – jau turime naują dvasinę gyvybę iš Dievo. Tačiau mes ne visada galime tiksliai pasakyti, kada tai įvyksta. Krikščioniškoje šeimoje augančių vaikų arba ilgesnį laiką evangelikų bažnyčią lankančių ar Bibliją studijuojančių ir pamažu savo supratimu augančių žmonių atveju gali ir nebūti dramatiškos krizės su radikaliu elgesio pasikeitimu nuo "užkietėjusio nusidėjėlio" į "šventąjį", tačiau akimirksnio pasikeitimas vis dėlto įvyksta, kai Dievas per Šventąją Dvasią nematomu, nepastebimu būdu pažadina viduje dvasinę gyvybę. Pasikeitimas tampa akivaizdus tik po kurio laiko – tai pasireiškia tam tikru elgesiu bei norais, kurie patinka Dievui.
Kitais atvejais (dažniausiai taip būna, kai atsiverčia suaugusieji) atgimimo įvykimo laikas aiškiai atpažįstamas – tą akimirksnį žmogus suvokia, jog anksčiau buvo atskirtas nuo Dievo ir dvasiškai miręs, o dabar staiga jame atsirado nauja dvasinė gyvybė. Rezultatai paprastai pastebimi iš karto: žmogus iš visos širdies pradeda tikėti, kad Kristus jį išgelbėjo ir nuodėmės jam atleistos, jis pradeda norėti skaityti Bibliją bei melstis (ir suvokia, jog tai prasminga dvasinė veikla), jam malonu šlovinti Dievą, jis trokšta bendrauti su krikščionimis, jis nuoširdžiai nori paklusti Šventajame Rašte išsakytam Dievo Žodžiui bei pasakoti apie Kristų kitiems. Žmonės gali kalbėti maždaug taip: "Nežinau, kas būtent atsitiko, bet lig tol aš netikėjau Kristumi kaip Gelbėtoju. Mano protas klaidžiojo ir klausinėjo. Tačiau po to akimirksnio supratau, kad pasitikiu Kristumi, ir Jis yra mano Gelbėtojas. Mano širdyje kažkas įvyko". Tačiau netgi tokiais atvejais mes tiksliai nežinome, kas būtent nutiko mūsų širdyse. Tai tas pats, ką Jėzus sakė apie vėją – mes girdime jį ir matome rezultatą, bet paties vėjo nematome. Taip yra ir su Šventosios Dvasios veikimu mūsų širdyse.
Šia prasme "atgimimas" įvyksta pirmiau už išgelbėjantį įtikėjimą
Pasiremdami anksčiau cituotomis eilutėmis, mes apibrėžėme atgimimą kaip Dievo veiksmą, pažadinantį mumyse dvasinę gyvybę, išvedantį mus iš dvasinės mirties į dvasinį gyvenimą. Iš šio apibrėžimo aišku, kad atgimimas įvyksta pirmiau už išgelbėjantį įtikėjimą. Iš tikrųjų būtent šis Dievo darbas suteikia mums dvasinį gebėjimą atsiliepti į Dievo kvietimą tikėjimu. Vis dėlto sakant, kad tai įvyksta "prieš" atsirandant išgelbėjančiam tikėjimui, svarbu atminti, kad šie du dalykai paprastai eina taip arti vienas kito, jog mums atrodo, kad jie vyksta vienu metu. Nukreipdamas į mus veiksmingąjį evangelijos pašaukimą, Dievas atgimdo mus, ir mes atsiliepiame į šį pašaukimą įtikėjimu bei atgaila. Taigi iš mūsų perspektyvos skirtumas laike beveik neįžvelgiamas – daugiausia dėl to, kad atgimimas yra dvasinis darbas, kurio negalime užfiksuoti akimis ar net suprasti savo protu.
Vis dėlto yra keletas ženklų, rodančių, jog šis slaptas, neregimas Dievo veikimas mūsų dvasioje iš tikrųjų įvyksta anksčiau, negu mes atsakome Dievui išgelbėjančiu įtikėjimu (nors dažnai šiuos du įvykius teskiria kelios sekundės). Kalbėdamasis apie atgimimą su Nikodemu, Jėzus pasakė: "Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę" (Jn 3, 5). Į Dievo karalystę mes įeiname, atsivertę ir tapę krikščionimis. Tačiau Jėzus sako, jog prieš tai turime gimti "iš Dvasios". Mūsų nesugebėjimas ateiti pas Kristų savo pačių jėgomis, be Dievo pradinio darbo mumyse, akcentuojamas ir kituose Jėzaus žodžiuose: "Niekas negali ateiti pas Mane, jei Mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia" (Jn 6, 44) ir "Niekas negali ateiti pas Mane, jeigu jam nėra duota Tėvo" (Jn 6, 65). Šį vidinį atgimimo aktą gražiai apibūdina Lukas, sakydamas apie Lidiją: "Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams" (Apd 16, 14). Pirmiau Dievas atvėrė jos širdį, paskui ji galėjo atkreipti dėmesį į Pauliaus pamokslavimą ir atsiliepti įtikėjimu.
Ir priešingai, Paulius sako: "Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis laiko tai kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai" (1 Kor 2, 14). Apie Kristaus nepažįstančius žmones jis dar sako: "Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų" (Rom 3, 11).
Vienintelė išeitis iš šios dvasinės mirties ir negebėjimo atsiliepti yra Dievo duotasis naujas vidinis gyvenimas. "Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi" (Ef 2, 4–5). Be to, Paulius pasakė: "Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais ir kūno neapipjaustymu, Jis atgaivino kartu su Kristumi" (Kol 2, 13).
Mūsų dienų evangelikai ne visada supranta, kad atgimimas eina prieš išgelbėjantį įtikėjimą. Kartais žmonės netgi sako: "Įtikėjęs Kristumi kaip savo Gelbėtoju, tu atgimsi iš aukštybių (po to, kai įtikėsi)". Tačiau Šventasis Raštas nieko panašaus neteigia. Atgimimas jame traktuojamas kaip kažkas, ką Dievas padaro mumyse, kad galėtume įtikėti.
Evangelikai dažnai mano, jog atgimimas eina po išgelbėjančio įtikėjimo dėl to, kad jie mato rezultatus (meilę Dievui ir Jo Žodžiui, nusigręžimą nuo nuodėmės) po to, kai žmonės įtiki, taigi jiems susidaro įspūdis, jog atgimstama jau įtikėjus. Tačiau šiuo atveju turime pasikliauti tuo, ką sako Raštas, nes mes negalime stebėti, kaip vyksta atgimimas ar ką nors sužinoti apie jį tiesiogiai: "Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip esti ir su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios" (Jn 3, 8).
Kadangi krikščionys dažniau atkreipia dėmesį į atgimimo rezultatus, o ne į patį slaptą dvasinį Dievo darbą, kai kuriuose evangelikų tikėjimo išpažinimuose atsirado formuluočių, implikuojančių, kad atgimimas eina po įtikėjimo. Pavyzdžiui, Amerikos laisvosios evangelikų bažnyčios tikėjimo išpažinime (kurį perėmė daugelis kitų evangelikų organizacijų) sakoma:
"Mes tikime, kad tikrąją Bažnyčią sudaro tokie asmenys, kurie per išgelbėjantį įtikėjimą Jėzumi Kristumi buvo atgimdyti Šventosios Dvasios ir susijungė Kristaus kūne, kurio galva yra Jis Pats." (8 pastraipa)
Šiuo atveju žodis "atgimimas" akivaizdžiai reiškia išoriškai atgimimą liudijančius faktus, regimus pasikeitusiame gyvenime, – faktus, kurie neabejotinai eina po išgelbėjančio įtikėjimo. Taigi frazė "buvo atgimdyti" reiškia ne pradinį naujojo gyvenimo suteikimą, o visišką gyvenimo pakeitimą, kaip to suteikimo rezultatą. Taip suprantant žodį "atgimimas", išeitų, kad atgimimas įvyksta po įtikėjimo.
Vis dėlto, norint nenukrypti nuo Šventojo Rašto, žodžiu "atgimimas" geriau vadinti tik staigų, pradinį Dievo darbą, kuriuo Jis suteikia mums dvasinį gyvenimą. Tada galėsime akcentuoti, jog matome ne patį atgimimą, o jo rezultatus mūsų gyvenime, ir kad įtikėjimas Kristumi kaip Gelbėtoju yra pirmasis rezultatas, kurį pamatome. Iš tikrųjų, kol neįtikėsime Kristų, mes negalėsime būti tikri, kad esame atgimę, nes tai yra išorinis Dievo slapto, vidinio darbo požymis. Išgelbėjantis įtikėjimas Kristumi parodo, jog esame atgimę.
Be to, turėtume suprasti, kad evangelijos aiškinimas Šventajame Rašte neįgauna tokio įsakymo formos: "Atgimkite ir būsite išgelbėti", o veikiau: "Patikėkite Jėzumi Kristumi ir būsite išgelbėti". Skelbiant evangeliją, tokios formuluotės laikomasi per visą Apaštalų darbų knygą bei Laiškuose aprašytose evangelizacijose.
Tikras atgimimas turi pasireikšti rezultatais
Ankstesniame skyriuje aptarėme gražų pirmąjį atgimimo rezultatą, kai Paulius paskelbė evangeliją Lidijai ir "Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams" (Apd 16, 14; dar žr. Jn 6, 44; 65; 1 Pt 1, 3). Panašiai sako ir Jonas: "Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo" (1 Jn 5, 1).[10] Tačiau esama ir kitų atgimimo rezultatų, iš kurių daugelis įvardyti pirmajame Jono laiške. Pavyzdžiui, Jonas sako: "Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės, nes jame laikosi Dievo sėkla. Jis negali daryti nuodėmių, nes yra gimęs iš Dievo" (1 Jn 3, 9). Čia Jonas aiškina, jog atgimęs žmogus turi savyje dvasinę "sėklą" (gyvybę generuojančią ir augančią jėgą), ir tai padeda gyventi nenusidedant. Žinoma, tai nereiškia, kad gyvenimas taps tobulas, tačiau pats gyvenimo būdas nebeleis be paliovos nuolaidžiauti nuodėmei. Paprašius apibūdinti atgimusio žmogaus gyvenimą, pirmiausia turėtų ateiti į galvą ne žodis "nusidėjėlis", o veikiau – "paklusnus Kristui" ar "paklusnus Šventajam Raštui". Turėtume atkreipti dėmesį, jog, pasak Jono, tai tinka kiekvienam, kuris yra iš tikrųjų atgimęs: "Kas yra gimęs iš Dievo, nedaro nuodėmės". Kitaip tariant, "kiekvienas, kuris daro teisybę, iš Jo yra gimęs" (1 Jn 2, 29).
Vienas iš specifinių rezultatų gyvenime bus nuoširdi, panaši į Kristaus, meilė: "Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą" (1 Jn 4, 7). Kita atgimimo pasekmė yra pasaulio nugalėjimas: "O Jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį" (1 Jn 5, 3–4). Čia Jonas paaiškina, jog atgimimas suteikia gebėjimą įveikti pasaulio sunkumus bei pagundas, kurie, priešingu atveju, trukdytų paklusti Dievo įsakymams ir vaikščioti Jo keliais. Pasak Jono, mes nugalėsime šiuos sunkumus, todėl vykdyti Dievo įsakymus bus nesunku, o veikiau malonu. Toliau jis dėsto, jog pasaulį mes nugalėsime per nuolatinį tikėjimą: "… ir štai pergalė, nugalinti pasaulį, – mūsų tikėjimas!" (1 Jn 5, 4).
Galiausiai Jonas mini dar vieną atgimimo rezultatą – apsaugą nuo paties šėtono: "Mes žinome, jog kiekvienas, gimusis iš Dievo nedaro nuodėmių, bet Dievo Pagimdytasis [tai yra, Jėzus] saugo jį, ir piktasis jo neliečia" (1 Jn 5, 18). Nors šėtonas gali pulti, Jonas tikina savo skaitytojus, kad "Tasai, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje" (1 Jn 4, 4). Ši didesnė Šventosios Dvasios jėga mumyse apsaugo mus nuo velnio daromos dvasinės žalos.
Turėtume suvokti, jog Jonas visa tai akcentuoja kaip būtinus rezultatus atgimusiųjų gyvenime. Iš tikrųjų atgimęs žmogus tikės, kad Jėzus yra Kristus, vengs nuodėmės, mylės savo artimą, nugalės šio pasaulio pagundas ir bus apsaugotas nuo šėtono. Šios Šventojo Rašto vietos liudija, kad neįmanoma žmogui būti atgimusiam ir nebūti atsivertusiam.
Kitus atgimimo rezultatus išvardija Paulius, kalbėdamas apie "Dvasios vaisių", tai yra rezultatą, kurį duoda Šventosios Dvasios veikimas kiekviename tikinčiajame: "Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas" (Gal 5, 22–23). Tikro atsivertimo atveju šie Dvasios vaisiaus elementai vis labiau išryškės žmogaus gyvenime. Ir priešingai, netikintieji ar apsimetusieji tikinčiais šių savybių aiškiai stokos. Jėzus Savo mokiniams pasakė:
"Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali pasiskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk geras medis duoda gerus vaisius, o netikęs medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių." (Mt 7, 15–20)
Nei Jėzus, nei Paulius, nei Jonas atgimimo požymiais nelaiko veiklos bažnyčioje ar stebuklų. Jie kalba tik apie charakterio bruožus. Vos pasakęs ką tik cituotus žodžius, Jėzus perspėjo, kad Teismo dieną daugelis šauks: "Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!" Tačiau Jis jiems atsakysiąs: "Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo Manęs, nedorėliai!" (Mt 7, 22–23). Pranašystės, piktųjų dvasių išvarinėjimas ir stebuklai bei galingi darbai Jėzaus vardu (bei kitokia intensyvi veikla bažnyčioje kūno jėgomis kad ir ištisus dešimtmečius) dar neįrodo, kad žmogus yra tikrai atgimęs iš aukštybių. Matyt, visa tai vyrai ir moterys gali padaryti savo jėgomis ar net padedami šėtono. Tačiau nuosekliai ilgą gyvenimo laikotarpį rodoma nuoširdi meilė Dievui bei Jo žmonėms, paklusnumas Jo įsakymams bei į Kristaus panašios charakterio savybės, kurias Paulius vadina Dvasios vaisiumi, paprasčiausiai negali būti sufabrikuoti šėtono ar vaidinami paties žmogaus jėgomis. Tai gali atsirasti, tik veikiant mumyse Dievo Dvasiai, suteikiančiai mums naują gyvenimą.
Wayne Grudem (g. 1948), evangelikų teologijos daktaras, nuo 2001 m. dėsto Phoenix seminarijoje (JAV).
Šaltinis: "Prizmė" 2004/2 ( http://www.prizme.lt ), ištrauka iš Systematic Theology (Inter-Varsity Press, 1994; 34 sk.)
