„Aš kitaip negaliu“

Šiuo metu jau ir Lietuvos ekranuose galime stebėti "Kristaus kančią" – filmą apie nuplaktą, nukankintą, nužudytą žmonijos Mesiją. Kai kurie klausia, kam viso to reikėjo? Kodėl buvo pralieta šitiek daug kraujo ir iškentėta tiek kančių? Dėl ko numirė Jėzus? Į šį ir kitus klausimus iš dalies ir netiesiogiai atsako kitas filmas – V. Perelmano juosta "Smėlio ir rūko namai" (The House of Sand and Fog).

"Smėlio ir rūko namai" pasakoja Keitės Nikolo (Jennifer Connelly) ir Masudo Bahranio (Ben Kingsley) istorijas. Keitės gyvenimas sugriuvęs: prieš kelis mėnesius palikta vyro, priklausoma nuo alkoholio, be išsilavinimo ir padėties visuomenėje, pragyvenanti iš valytojos darbo turtingųjų namuose. Visa tai ji slepia nuo savo motinos. Bet čia dar ne viskas. Keitė apkaltinama tariamu mokesčių nemokėjimu ir praranda iš tėvo paveldėtą ir iš varžytinių parduodamą namą. Nors daug pagalbos ji susilaukia iš policininko Lesterio, tačiau gražiajai moteriai nelieka nieko kito, kaip tik savo menką turtą perkelti į garažą, o pačiai apsigyventi motelyje, vėliau ir nuosavame automobilyje. Taip įvaryta į kampą Keitė iškelia tikslą – susigrąžinti namą.

Masudo gyvenimas išoriškai atrodo neblogas, bet iš tiesų irgi nenusisekęs. Jis emigrantas, po Khomeinio revoliucijos pabėgęs iš Irano, naujoje savo tėvynėje Amerikoje iš visų jėgų besikabinantis į gyvenimą, bet kokia kaina trokštantis pripažinimo ir savo vietos po saule. Nors pensininkas, jis vis vien dirba kelių tiesimo firmoje, be to, dar ir kioske, kad tik dukterį galėtų išleisti už turtingo iraniečio emigranto, o sūnui apmokėti studijas prestižiniame koledže.

Masudas nusiperka ir išvaržytą Keitės namą. Akivaizdu, kad gerai išmanydamas verslą jis tai daro ne pirmą kartą – pigiai perkasi namus, juose pagyvena, viską sutvarko, restauruoja ir pelningai parduoda. Tačiau Masudas tikisi, kad ateis diena, kai kraustymasis baigsis ir šeima visam laikui galės persikelti į tokį būstą, kuris bus panašus į paliktąjį Isfahane su vaizdu į Kaspijos jūrą. Paskutinysis rūkuose paskendusios San Francisko įlankos pirkinys Masudui tėra "tik investicija", o Keitei – tai jos tėvo ilgai ir sunkiai užgyventas namas.

Drama prasideda. Keitė išsirengia į žygį savo namui atgauti. Lesterio patariama ji pasinaudoja nemokamomis advokato paslaugomis, tačiau to nepakanka. Masudas nepasiduoda ir namo kainą pakelia keturgubai. Jo nepalenkia net apygardos sprendimas, kad namas išvaržytas neteisėtai ir advokatės patarimu galėtų būti išperkamas už tą pačią sumą. Buvęs iranietis lieka tvirtas: jokių sandorių, "aš kitaip negaliu".

Priešingai (dažniausiai) taktiškam ir tvarkingam Masudui, Keitė pasirodo choleriška, impulsyvi, netvarkinga, triukšminga keikūnė. Tačiau net būdama tokia, ji laimi policininko Lesterio simpatiją ir visokeriopą pagalbą atgaunant namą. Lesteris įsimyli Keitę ir palieka savo šeimą, tačiau netrukus vėl grįžta. Keitė pasimetusi, nieko nesusigaudo ir prie savo namo nutaria nusišauti Lesterio pistoletu.

Ją išgelbsti Masudo šeima. Vėl pabunda viltis. Tačiau ratas atgal nesileidžia taip lengvai pasukamas. Priartėja dramatiška pabaiga, bet ji čia telieka žiūrovui neatskleista. Reikėtų pasakyti tik tiek, kad Keitė savo namą atgauna, tačiau į policininko klausimą "ar tai jūsų namas?" ji atsakyti jau nebegali. Paskutinė scena vyksta naktį, bet regis, kad Keitę naktis jau apėmusi visais atžvilgiais.

Nors veiksmas vyksta saulėtojoje Kalifornijoje, tačiau filmas yra gana niūrus. Niūrus ir slogus galbūt dėl to, kad iš esmės pasakoja apie vieną dalyką – žmogaus nuodėmę ir jos padarinius. Nei Masudas, nei Keitė nenori nieko blogo, siekia suprantamų ir gerų tikslų: stogo virš galvos ir šeimos laimės. Nieko pikto ir nieko nemoralaus. Tačiau problema ta, kad abu giliai įsitikinę, jog turi teisę išlaikyti legaliai įsigytą turtą – vienas paveldėtą, kitas nusipirktą namą. Tiek emigrantų italų palikuonė Nikolo, tiek neseniai pilietybę gavęs Bahranis orientuojasi į Amerikos vertybę "the pursuit of happines". Bet jie to siekia atkakliai, bekompromisiškai, ir kiekvienas pagal savo supratimą.

Tiek Keitė, tiek Masudas gyvena sukaustyti ir genami savo praeities. Tačiau aišku, kad iš dalies dėl to kalti jie patys. Nors Keitė vaizduojama teigiamiau, bet ji yra kalta dėl namo praradimo. Masudas bėglys, bet paaiškėja, kad yra dirbęs šacho slaptosiose tarnybose. Keitė apgaudinėja savo motiną, Masudas slepia savo darbus nuo šeimos.

Dėl to abu kenčia, tačiau negali nei pabėgti, nei išsilaisvinti. Persekiojanti praeitis ima žadinti godumą, egoizmą ir puikybę. Tik po ilgo laiko ir labai pavėluotai juodu pamato, kad toks gyvenimas, toks kietakaktiškumas griauna ne tik jų pačių, bet ir artimųjų likimus. Viena klaida, vienas savanaudiškas sprendimas pagimdo dar didesnę nedorybę, viena nuodėmė prisėja dar daugiau blogio. Filmo pabaigoje "į eilę rikiuojasi" išardyta santuoka, sužlugusios šeimos ir trys mirtys.

Filmas geras tuo, kad abu pagrindiniai personažai, nepaisant visų prieštaravimų, pavaizduoti tokie, kokie esame mes, tokie, su kuriais lengva susitapatinti, pajusti save, atpažinti savo gyvenimą. Tai ne monstrai ir ne niekšai. Tačiau kartais darantys klaidas, neteisingus sprendimus, besielgiantys savanaudiškai. Kiekvieno vidiniame name vietos pakanka tik jam pačiam, todėl kaskart abu ir jaučiasi negalį kitaip. Nors visiškai akivaizdu, kad visose situacijose visuomet galėjo rinktis ir kitaip!

Tikrąja filmo heroje galėtume pavadinti Masudo žmoną Nadi. Ji kenčia dėl to, kad Masudas verčia šeimą nuolat kraustytis, dėl to, kad yra kietas ir labai valdingas. Bet Nadi jį labai ir stipriai myli. Nadi gera ir paslaugi, nesibodi pagelbėti Keitei, ją nuoširdžiai užjaučia, net išgelbsti gyvybę. Nadi vienintelė filme, kurios vidiniame name vietos yra daug, pakankamai visiems. Dėl to yra juo dramatiškesnis ir liūdnesnis Nadi ir Keitės pokalbis, kurį pradeda pastaroji ir kuriame atvirai pasipasakoja apie savo jausmus ir mintis ir lieka nesuprasta – persė Nadi per mažai moka angliškai ir Keitės tiesiog nesupranta.

Filmas baigiasi nusivylimu. Masudas palūžta, šaukiasi savo dievo, meldžiasi, duoda įžadą, supranta, kad ne namas, o žmonės yra svarbiau, tačiau per vėlai. Nuodėmės pasekmių taip lengvai nepanaikinsi. Nė joks dievas nesileidžia taip paprastai instrumentalizuojamas, nors sielvartaujančiam Masudui nebutų gaila ir gero stebuklo.

Širdy atsiradus durelėms pavadinimu "teisė į asmeninę laimę", aplink jas nepaliaujamai ima slankioti nuodėmė, kol įlenda į gyvenimą. Taip atsitiko ir Keitei su Masudu. Taip būna ir mums. Bet būtent už tokius žmones kaip mes, kaip Keitė ir Masudas, numirė Jėzus Kristus. Jis numirė už visus paprastus žmones, norinčius sau ir savo šeimoms tik gero, bet dėl nuodėmingų sprendimų gerus norus paverčiančius klaidomis.