Ar šventas Dievas miręs?

Apžvalga
1. Per griežta bausmė?
2. Kas yra nuodėmė?
3. Ar Dievas tebėra šventas?
4. Ar Jėzus kitoks?
5. Kaip mes atspindime Dievo šventumą?


Ar Biblija nėra prieštaringa knyga?

Naujasis Testamentas daug kalba apie meilę, malonę ir gailestingumą. Jėzus liepia mylėti ne tik savo artimą, bet ir priešą. Skaitome, kaip nuoširdžiai ir su kokia meile tarpusavyje bendravo pirmieji krikščionys. Atrodo, kad brolis Rožė, sakydamas, jog "Dievas tegali myleti", visai teisus.

Gal taip ir būtų, jei ne Senasis Testamentas. Kas pasivargina įdėmiai perskaityti ir pirmosios Biblijos dalies knygas, tas neišvengs vietų, kurios nuskamba kiek nemaloniai, svetimai, lyg ne biblinės būtų. Čia Dievas įniršęs grasina: "Nugirdysiu krauju savo strėles, o mano kalavijas mis mėsa, krauju užmuštųjų ir belaisvių, ilgaplaukių priešo vadų" (Įst 32, 42). Kitur ragina išžudyti ištisas tautas: "Tačiau tų tautų miestuose, kuriuos Viešpats, tavo Dievas, duoda tau kaip paveldą, nepaliksi gyvo nė vieno, kas kvėpuoja. Sunaikinsi juos.., kaip Viešpats, tavo Dievas, yra tau įsakęs, ..." (Įst 20, 16–17).

Išėjimo knygoje skaitome panašiai šiurpinančią istoriją apie pirmagimių išžudymą (Iš 11, 4–6). Knygos pabaigoje vėl rašoma apie skerdynes jau tarp pačių izraelitų: "Taip kalbėjo Viešpats, Izraelio Dievas: 'Prisijuoskite kalaviją prie šono, visi iki vieno! Eikite nuo vartų prie vartų, išilgai ir skersai stovyklos, ir žudykite savo brolį, kaimyną ir giminaitį.' Levitai padarė, kaip Mozė įsakė, ir tą dieną krito apie tris tūkstančius žmonių" (Iš 32, 27–28).

Štai dar vienas iš tų keistųjų pavyzdžių. Kun 10,1–3:
"Aarono sūnūs Nadabas ir Abijus [Rubšys: Abihuvas] ėmė smilkytuvus, įsidėjo ugnies bei smilkalų ir aukojo Viešpačiui svetimą ugnį, ko Jis jiems nebuvo įsakęs. 2 Tada išsiveržusi iš Viešpaties ugnis juodu prarijo; jie mirė Viešpaties akivaizdoje. 3 Mozė tarė Aaronui: Taip kalbėjo Viešpats: 'Pasirodysiu šventas tuose, kurie prie manęs artinasi, ir būsiu pašlovintas visos tautos akivaizdoje.' Tai girdėdamas, Aaronas tylėjo." (K. Burbulio vert.)

Kaip visa tai suprasti? Kas per Dievas, kuris baudžia ugnimi? O gal toks "piktas Dievas" jau miręs (pagal kun. A. Saulaičio knygą)?

1. Per griežta bausmė?

Klajonių po dykumą laikotarpiu, iki pat šventyklos pastatymo Jeruzalėje Saliamono laikais, izraelitų Dievo garbinimo ir aukojimo vieta buvo įrengta palapinėje ("Susitikimo Palapinė" – vieta, kur galima susitikti su Dievu). Švenčių švenčiausiojoje, į kurią žengti buvo leidžiama tik vyriausiajam kunigui, be kitų dalykų stovėjo sandoros skrynia su dešimties Dievo įsakymų plokštėmis. Išėjimo ir Kunigų knygose prirašyta daug nurodymų apie aukojimo ritualus šioje specialioje vietoje.

Aštuntame Kunigų knygos skyriuje skaitome, kaip Mozė į kunigus įšventina savo brolį Aaroną ir jo sūnus. Aarono palikuonims pavedama ir ateityje eiti kunigo tarnystę. Pateikiama aiškių aukojimo tvarkos taisyklių. Iš 30, 7–9 vardijamos smilkalų atnašavimo, minimo mūsų tekste, nuorodos:
"Aaronas atnašaus ant jo kvapųjį smilkalą; atnašaus jį kas rytą, tvarkydamas žibintus. Ir temstant, uždegęs žibintus, Aaronas atnašaus jį kaip nuolatinę smilkalų atnašą Viešpaties akivaizdoje per visas jūsų kartas. Ant jo neatnašaukite kitokių smilkalų..."

Kas yra tie "kitokie smilkalai" (Burbulys: "svetimi"), kurių negalima aukoti? Šiandien į tai tiksliai atsakyti neįmanoma. Gali būti, kad Aarono sūnūs aukojo netinkamu dienos metu, nes nuorodose akcentuojamas laikas. Arba nepaėmė nuo "aukuro Viešpaties akivaizdoje" anglių, kaip liepiama Kun 16, 12 (todėl vokiečių vertimas "Gute Nachricht" 10, 1 interpretuoja šitaip: "Bet jie nepaisė Dievo nurodymo ir nepaėmė anglių nuo Viešpaties aukuro.").

Kad ir kaip būtų, Nadabas ir Abihuvas nepakluso Dievo įstatymui; jie naudojo "neįšventintą" (Rubšys), "neteisėtą" (Jurėnas), "ne autorizuotą" (NIV) ugnį, todėl jų auka nebuvo teisinga. Nors, be jokios abejonės, aišku, kad jie tada turėjo visą informaciją ir gerai žinojo, kaip privalu aukoti. Taigi jie buvo nepaklusnūs Dievui ir maištininkai – ir ne šiaip sau kur, o Dievo akivaizdoje!

Ši istorija rodo, kad Dievas niekuomet nebaudžia neteisingai ir savavališkai. Jo bausmė visada pamatuota ir niekada ne per griežta. Jei Dievas baudžia, tai ne be priežasties. Kanaanitai buvo sunaikinti, kaip skaitėme, irgi ne be pagrindo. Jie buvo baisūs stabmeldžiai ir paskendę nedorybėse: savo dievams aukojo žmones, darė, "kas pasibjaurėtina" Dievui, "ko Viešpats nekenčia" (Įst 12, 31). Kitoje vietoje rašoma, kad mirtina Dievo rūstybė užgriuvo "dėl tų tautų nedorumo" (Įst 9, 4–5).

Bet Aarono sūnų atveju gal visgi buvo galima švelniau? Gal būtų pakakę įspėjimo? Juk abu buvo jauni, nepatyrę, kam reikėjo išsyk bausti mirtimi?

Retas žmogus save laiko morališkai nepeiktinu. Dauguma žinome, jog klystame ir padarome nuodėmių, bet stengiamės to nedramatizuoti ir žiūrėti sušvelnintai. Dievui, jei tik pripažįstame jo egzistavimą, suteikiame teisę mums padėti, pamokyti, net kartais gal ir pabarti – bet tik ne žudyti. Argi mirtis gali ko pamokyti?!

Problema ta, kad žmogus nesugeba įvertinti savo padėties šventojo Dievo atžvilgiu ir laiko save geresniu, negu yra. Ps 36, 1–2 apie netikintį rašoma: "Jis nemato reikalo bijoti Dievo. Nes, spręsdamas apie save, jis per daug sau pataikauja, kad galėtų nuvokti savo kaltę ir jos nekęsti" (Jurėno vert.). Bet Dievas nekenčia nuodėmės. "Nedoro žmogaus mintimis Viešpats bjaurisi..." (Pat 15, 26), todėl ir mums liepia: "nekęskite pikta..." (Am 5, 15).

Biblija sako, kad nuodėmė užtraukia mirtį. Kiekviena nuodėmė. Pr 2, 17 pirmajam žmogui Dievas sako: "... bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti." Taigi Dievas nesako: nedaryk to, nes paskui gausi bartis. Ne. Dievui kiekviena nuodėmė yra sunkus nusikaltimas. "Atpildas už nuodėmę – mirtis" (Rom 6, 23). Taigi kiekviena nuodėmė užtraukia aukščiausią bausmę, nes, kaip Jok 2, 10 rašoma, "... kas laikosi viso įstatymo, bet nusižengia vienu dalyku, tas lieka kaltas ir dėl visų."

Jei šio dalyko nesuvoksime, tai negalėsime suprasti ir Dievo malonės. Dievas parodė malonę ir pasigailėjo Ievos ir Adomo palikdamas juos gyvus; Kainas, nužudęs savo brolį, irgi išliko gyvas. Taip pat iš savo malonės Dievas pažadėjo ir tvanu daugiau nenaikinti pasaulio – nors žmonės netapo geresni nei prieš tvaną (žr. Pr 6, 5; 8, 21). Žmonėms duodama galimybė gyventi, bet ir paliekama justi nuodėmės pasekmes. Tai Dievo teismas, bet kartu ir malonė. Kitaip tariant, Dievas kurį laiką leidžia žmogui gyventi nuodėmėje. Nepuola ir iškart neatima gyvybės. Bet tai nėra savaime suprantama, nes iš principo tam neturime jokios teisės. Baptistų teologas S. Grenzas (1950–2005) rašė:

"Nuodėmė mūsų gyvenime nepalieka Dievui, teisingajam Teisėjui, jokios kitos alternatyvos, kaip tik laikyti mus kaltais (Jn 3, 18). Nors Dievas galėtų mus tuojau sunaikinti, tačiau dėl savo malonės Jis sulaiko mūsų nuodėmės svorį ir padarinius. Mes esame kalti ir dėl to nusipelnome mirties. Nors nuosprendis ir kybo virš mūsų, maloningasis Teisėjas įsakė laikinai "atidėti nuosprendžio vykdymą"." ("Created for Community")

Nadabas su Abihuvu mirė iš karto. Toks Dievo pasirinkimas, bet kartu ir išimtis. Aarono sūnūs nebuvo eiliniai žmonės, abu užėmė labai svarbius postus, jų padėtis buvo išskirtinė, o atsakomybė didžiulė. Be to, dar pati pradžia tarnavimo! Toks Dievo pasirinkimas gali būti suprantamas ir kaip įspėjimo ženklas kitiems: būtinai būkite man paklusnūs! Panašus ženklas buvo duotas ir krikščionių bendruomenės pradžioje. Apd 5 skaitome apie staigią Ananijo ir Sapfyros mirtį jiems melavus. Žmonės išsigando, visus apėmė "didelė baimė" (5, 5.11). Bet ir visi suprato: jokia nuodėmė krikščionių bendruomenėje negali būti pateisinama.

2. Kas yra nuodėmė?

Skaitant mūsų tekstą ypač užkliūva tai, kad mirtimi nubaustieji broliai lyg ir neturėjo jokių sąmoningai piktų kėslų. Gal ir turėjo, bet to nesimato ir apie tai nieko nerašoma, nėra net menkiausios užuominos. Juodu tenorėjo paaukoti Dievui auką – rodos, viskas gerai, tikslas geras. Net gali būti, kad ir jų sąžinė buvo rami, kad subjektyviai jie nejautė jokios kaltės. Tad kodėl Dievas toks smulkmeniškas?

Dievas tikrai "smulkmeniškas". Jis pasilieka teisę vienas nustatyti, kas yra nuodėmė ir kas ne. Tik jis vienas. Aarono sūnūs, be abejo, puikiai ir tiksliai žinojo, kaip reikia aukoti, bet to nesilaikė. Jie laikėsi savojo "įstatymo".

Tikrų "anarchistų", kurie atmeta visas taisykles ir įstatymus, yra nedaug. Daugelis elgiasi gudriau: įpranta apeiti Dievo įstatymą ir prisikurti visokių išimčių. Todėl visai realu, kad Abihuvas su Nadabu pamanė: mes juk didžiojo Mozės giminaičiai ir vyriausiojo kunigo sūnūs, kodėl negalėtume šį tą padaryti savaip? Mūsų tarnystė juk ypatinga, tai kodėl nesuteikti mums ir kokių nors ypatingų teisių?

Bet tik vienas Dievas savo įstatymu nustato, kas yra nuodėmė ir kas ne. Tik Dievas yra įstatymų leidėjas ir teisėjas (Iz 33, 22; Jok 4, 12). Todėl nuodėmė visais atvejais yra Dievo įstatymo arba jo Žodžio sulaužymas. 1 Jn 3, 4 sako: "Nuodėmė – tai įstatymo laužymas". Reformatų Vestminsterio Trumpasis katekizmas į klausimą "Kas yra nuodėmė?" atsako: "Nuodėmė yra bet koks Dievo įstatymo nesilaikymas arba pažeidimas". Šis moralinis Dievo įstatymas užrašytas Biblijoje. Todėl nuodėmė visada yra ir nepasitikėjimas Dievo žodžiu.

Tai reiškia, kad nei mūsų sąžinė, nei kultūra negali būti paskutinės instancijos, nusprendžiančios, kas yra nuodėmė. Daugybė žmonių visiškai ramia sąžine nemoka kai kurių mokesčių, apgaudinėja per egzaminą, vagia kompiuterines programas ir filmus, apgaudami dėl atlyginimo mokyklų valgyklose nemokamai valgydina savo vaikus – visa tai tapę normalia kasdienybe. Krikščionys savo tarpe pradeda pateisinti beveik visas sutuoktinių skyrybas, nors Dievas skirtis leidžia tik labai išimtinais atvejais. Krikščionys ieškosi sau sutuoktinio tarp netikinčiųjų, nors Dievas to vienareikšmiškai neleidžia. Bet nuodėmė lieka nuodėme.

Žmonės įpranta ne tik apeidinėti Dievo įstatymą, bet ir mėgsta prisikurti naujų taisyklių, kurias pateikia kitiems kaip Dievo duotas. Ko tik jau nėra buvę Bažnyčios istorijoje uždrausta ir leista! Uždrausta vaidinti, šokti, dainuoti, eiti į kiną, žaisti kortomis, vartoti alkoholį, o leista ir skatinta daryti visokius religinius darbus. Prieš pastaruosius kaip indulgencijų pirkimas, atlaidai bei relikvijų garbinimas kilo ir svarbiausias reformatoriaus Liuterio protestas. Liuteris pirmas garsiai ir ryžtingai pasakė, kad visa tai nėra Dievo įsakyta, o išsigalvota pačių žmonių. Savo knygoje "Apie gerus darbus" (1520) jis rašo: "Pirmiausia žinokite, kad nėra kitų gerų darbų, kaip tik tie, kuriuos įsakė Dievas".

Noriu pabrėžti, kad svarbu ne tai, ar tam tikri nuostatai ir reikalavimai yra religinio pobūdžio, ar nereliginio. Svarbu, ko Dievas reikalauja. Juk Aarono sūnums jis irgi nesakė: "Na, jūs esate aukotojai, tai padarysiu išimtį". O mes linkę galvoti, kad kuo daugiau religinių darbų, tuo geriau. Bet Dievo taip galvodami nepagarbinsime. Jėzus sako: "Veltui jie [fariziejai] mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų" (Mt 15, 9). Pats Dievas nurodė, kaip turi būti garbinamas, kaip ir per ką reikia prašyti jo malonių ir išgelbėjimo.

3. Ar Dievas tebėra šventas?

Dievas, nuteisdamas Aarono sūnus Nadabą ir Abihuvą, pademonstruoja savo šventumą, kaip trečioje eilutėje pats sako: "pasirodysiu šventas", arba "apreikšiu savo šventumą" (Rubšys). Kas gi yra šventumas? Ir ką jis reiškia mums, krikščionims?

Jeigu reiktų pasakyti, koks yra Dievas, tai trumpai galėtume tarti: jis yra Šventasis. Vienas Dievas yra šventas. "Kas tarp dievų tau lygus, Viešpatie? Kas, kaip tu, nuostabus šventumu?" (Iš 15, 11). Šventumas yra viena iš svarbiausių Dievo savybių. Šventumas – tai jo tapatybė. Todėl psalmėje 111, 9 bei kitose vietose sakoma: "Šventas ir šiurpulingas jo vardas!"; Iz 6, 3: "Šventas, šventas, šventas yra Galybių Viešpats!". Reformatų teologas R.C. Sproulas pastarąją eilutę taip komentuoja:

"Tik vienoje Šventojo Rašto vietoje viena iš Dievo savybių minima paeiliui 3 kartus. Biblija sako, kad Dievas yra šventas, šventas, šventas. Tai reiškia, kad ne šiaip sau šventas. Jis yra šventas, šventas, šventas. Rašte niekur nerasime pasakyta, kad Dievas yra meilė, meilė, meilė, arba gailestingas, gailestingas, gailestingas, arba teisingas, teisingas, teisingas. Ji tik sako, kad Dievas yra šventas, šventas, šventas, ir kad jo šventumo pilna visa žemė". ("The Holiness of God")

Šventumo sąvoka yra labai plati. Panagrinėkime tik kelis svarbiausius elementus. Mūsų tekste rašoma, kad broliai buvo nužudyti dieviškąja ugnimi. Taigi ugnis ir šviesa yra du iš svarbiausių Dievo šventumo simbolių.

Šviesa geriausiai išreiškia Dievo šventumo grynumą, tyrumą.1 Tim 6, 16 Paulius rašo apie Dievą, "kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti." Iš 33, 20 Dievas Mozei sako: "... mano veido negali pamatyti, nes žmogus negali pamatyti mane ir likti gyvas". Šventasis Dievas yra tikras, grynas, tyras, tobulas kaip šviesa. Bet kadangi mes esame nusidėjėliai, tai Dievo tyroji šviesa mus akina ir mes negalime jo pamatyti. Bet ateis toks laikas, kaip sakoma 1 Jn 3, 2, kai "matysime jį tokį, koks jis yra".

O ugnis kaip šventumo išraiška atskleidžia kitą aspektą. Iš 3, 2 rašoma, kad Mozei Dievas pasirodė degančiame krūme; Iš 19, 18 Dievas ant Sinajaus kalno nusileidžia ugnyje; Hbr 12, 29 Dievas yra "ryjanti ugnis". Ugnies negalima liesti, ji atstumia, atskiria. Tuo Dievas pasako: aš esu kitoks. Aš esu šventas. Tai reiškia, išskirtas iš kitų tarpo. Šventa yra tai, kas priklauso Dievui.

Dievo ugnis, "Viešpaties ugnis" (Sk 11, 1), be to, yra ir dieviškojo teismo instrumentas. Tai matėme skaitydami mūsų tekstą. Taip pat ugnis sunaikino ir Sodomą bei Gomorą (Įst 19, 24). Ir, žinoma, ne atsitiktinai netikinčiųjų amžinojo teismo įvaizdis irgi yra ugnis (Jud 7; Apr 21, 8).

Taigi Dievo šventumas yra viena iš centrinių Biblijos sampratų, bet mes linkę jos nepastebėti, skaitydami peršokti. Todėl į klausimą "Kas yra Dievas?" dažniausiai atsakome eilute iš 1 Jn 4,16: "Dievas yra meilė". Ir teisingai, tikrai taip ir yra. Bet tai ne viskas. Šiandien mes Dievą dažnai vertiname per daug vienpusiškai. Daug šnekame apie meilę, o užmirštame šventumą. Todėl nemėgstame tokių istorijų kaip Kun 10 bei kitų cituotų vietų ir nemokame jų paaiškinti. Evangelizuodami skubame užtikrinti, kad "Dievas tave myli", o paskui nusivylę stebimės, kad žmonės nieko neišmano apie Dievą Kūrėją, Teisėją bei Viešpatį, apie Dievą, kuris yra šventas. Britų evangelikalų teologas J. Packeris rašo:

"Dievas, apie kurį kalba Jonas, yra tas, kuris sukūrė pasaulį; kuris jį sunaikino per tvaną; kuris pašaukė Abraomą ir iš jo padarė didelę tautą; kuris drausmino savo tautą užkariavimais, nelaisve ir tremtimi; kuris atsiuntė savo Sūnų kaip Išganytoją; kuris atstūmė netikintį Izraelį ir, prieš Jonui parašant savo evangeliją, sugriovė Jeruzalę. Jis yra tas Dievas, kuris laikų pabaigoje teisingai teis visą pasaulį. Tai jis tasai Dievas, apie kurį Jonas sako, kad yra meilė. Iškraipome Jonoliudijimo žodžius, jei abejojame Dievo teismo griežtumu. Ir neturėtume daryti tokios išvados, kad Dievas, kuris yra meilė, negali būti teismo ir bausmės Dievas." ("Knowing God")

Prie labai vienpusio Dievo pateikimo daug prisidėjęs Taizė įkūrėjas brolis Rožė (Roger Schutz). Jo knygelė vien pavadinimu "Dievas tegali mylėti" jau sako, kad Dievas myli, o visa kita ne jo darbas: "Manyti, kad Dievas pasmerkia žmogų, – viena iš didžiausių tikėjimo kliūčių". Šitaip teigti gali tik tas, kuris ignoruoja didžiąją dalį Biblijos. Kiek kartų Kristui dar teks sušukti "vargas jums...!", kad niekas nesakytų kaip Rožė, jog "Kristus niekam negrasino" (viena iš jo knygelės antraščių)?!

Dar vieną panašų pavyzdį galime rasti A. Saulaičio knygoje "Piktas Dievas yra miręs". Čia jėzuitas rašo: "Jeigu išrinskime tik tas vietas, kur [Biblijoje] kalbama apie Dievo bausmes, apie tai, kad kažkoks karalius neklausė Dievo įsakymų, nebuvo ištikimas įstatymui... – jeigu tas vietas išrinksime, tikrai susidarys baudžiančio Dievo įvaizdis." Todėl, anot Saulaičio, verčiau daugiau dėmesio kreipti į kitas vietas, kuriose Dievas veikia, pavyzdžiui, kaip mylinti motina, nes tokie veiksmai "yra nepaprastai gražūs ir daug tvirtesni liudijimai, kad Dievas nei baudžia, nei kryželį siunčia, bet žiūri, kaip gali mums sunkiam gyvenime padėti". Ir Saulaičio supratimas apie auklybą (tam pačiam skyriuje) rodo, kad jam paprasčiausiai nepatinka Dievas kaip baudžiantis Tėvas ir todėl tekstų apie tai jis vengia ir neliečia. Nes kaip kitaip suprasti tokius akcentus kaip "nepaprastai gražūs" ir "daug tvirtesni liudijimai". Biblinio pagrindimo jiems tikrai neįmanoma surasti. Saulaičio suvokimas šiuo požiūriu tikrai keistas ir labai iškreiptas: centre (taip pat ir išganymo) jau ne Dievas ir jo garbė bei šventumas, bet pats žmogus, nes Dievo pareiga telikusi tik "mums sunkiam gyvenime padėti". Panašiai kaip poetas Heinrichas Heinė pasakė: "Dievas man atleis – toks jau Jo darbas".

Tai tik du pavyzdžiai iš daugelio. Tendencija yra tokia, kad stengdamiesi Dievą parodyti kuo patrauklesnį ir neatstumiantį, tiesiog imame ir paprasčiausiai nubraukiame kai kurias "nepatogias" jo savybes. Pasiliekame ir akcentuojame tik tokias, kurias lengviau reklamuoti, kurios "lengviau parduodamos". Juk negi dabar pasakosi žmogui apie Dievą kaip visa ryjančią ugnį?! Argi ne protingiau pašnekėti vien apie meilę? "Dievas ateina aprengti mus savo užuojauta. Jis audžia mūsų gyvenimą lyg gražų drabužį savo atleidimo siūlais" – juk šitokių saldžių brolio Rožė sakinių klausomasi daug mieliau...

Bet britų teologo Tony Lane'o žodžiai verčia susimąstyti:
"Krikščionių mokyme svarbu ne tik išsaugoti teisingus įsitikinimus, bet ir išlaikyti deramą jų pusiausvyrą. Jeigu tai, kas yra dalis tiesos, išpūsime iki vienintelės tiesos, tai gali pasidaryti visai nebe tiesa. Jėzus buvo Dievas, tačiau Jis buvo ir šimtu procentų žmogus, vyras. Bet kokia tiesa, skelbiama atmetant kitą tiesą, tampa klaida." (iš Lane'o straipsnio "Kuo pavojinga malonė?", http://www.lksb.lt )

Jei Dievą norime turėti tik kaip meilę, tai galų gale neturėsime nieko. Nes turėti galime tik visą paketą – visą arba nieko. Biblijos Dievas yra ir šventas Dievas, ir būtent šitoks jis rodo mums savo meilę. Bausmė, teismas, rūstybė – tai tik keli iš Dievo šventumo aspektų. Dar yra išgelbėjimas ir išganymas.

Nes Dievas nėra vien tolimas ir nepasiekiamas Šventasis. Jis "Šventasis tarp jūsų" (Oz 11, 9). Dievas, kuris yra galingas ir šventas, atėjo pas mus. Būtent jis! Ps 22, 1–5 nuliūdęs Dovydas viltingai ieško pagalbos: "juk tu – Šventasis" (4 eil.). Iz 41, 14 sakoma, kad "tavo atpirkėjas" yra "Izraelio Šventasis". Įdomu tai, kad ugnimi Dievas ne tik baudžia, bet ir veda (ugnies stulpu Dievas vedė Izraelį iš vergijos, Iš 13, 21). Šventojo Dievo pašauktas tarnauti Izaijas išsigąsta, o 6, 6–7 rašoma, kaip Dievas (tiksliau, jo angelas) paima "žėruojančią žariją" ir apvalo pranašą nuo kaltės ir nuodėmės. Ugnis yra teismo simbolis, bet kartu ir artybės bei susitaikymo su Dievu ženklas. Tam ir buvo deginamosios aukos, smilkalų atnašos, žėruojančios žarijos.

Taigi tas šventas Dievas ateina pas mus, myli mus. Ir atvirkščiai galioja tas pats: kadangi Dievas yra meilė, kadangi jis yra mylintis, jis auklėja ir drausmina tikinčiuosius. Hbr 12,5–6 rašoma: "Mano sūnau, nepaniekink Viešpaties auklybos ir nenusimink jo baramas, nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia." Ir pats Jėzus Apr 3,19 sako: "Aš baru ir ugdau tuos, kuriuos myliu..."

Tad kam gi mums reikalingas tas šventasis Dievas? Pirmiausia tam, kad teisingai suvoktume pagrindinę mūsų problemą – mūsų nešventumą ir sugedimą. Reformatorius J. Kalvinas savo veikale "Institutio" rašo:

"Jei mūsų žvilgsnis nepakyla nuo žemės, tai liekame visiškai patenkinti savuoju teisumu, išmintimi ir dora, ir liaupsiname patys save – tetrūksta tik pasivadinti pusdieviais! Bet kai imame savo mintis kreipti į Dievą, kai prisimename, koks jis yra, kai pasveriame griežtąją jo teisingumo, išminties ir doros tobulybę, kurios ir patys turėtume siekti..." (I,1,2)

Tai tuomet, sako Kalvinas, pamatome, kad gera nuomonė apie save buvo "didžiausia kvailystė"; tai suprantame, kad gyvename tik nešiodami "dorumo kaukę". Todėl, Kalvino nuomone, "žmogus tik tada pilnai suvokia savo menkybę, kai prisilygina su Dievo didybe [galėtume pridėti: ir jo šventumu]". Todėl šiame kontekste dar viena J. Packerio mintis:

"Šiandieniniai protestantai labai nenoriai atsisako savo ‚išmintingojo' tikėjimo savotišku dangiškuoju Kalėdų seneliu... Įsitikinimą, kad apie Dievą – jei tik jis egzistuoja – tegalima teigti vien tai, jog jis yra begaliniai kantrus ir draugiškas, sunaikinti lygiai taip pat sunku, kaip ir piktžoles. Kartą įsišaknijęs, jis marina – tiesiogine šio žodžio prasme – visą krikščionybę. Nes tikroji krikščionybės esmė juk yra tikėjimas į nuodėmių atleidimą per Jėzaus atpirkimo auką ant kryžiaus. Įtikėjus į ‚Kalėdų senelio teologiją', nuodėmės ima nekelti problemų, net pasidaro išvis nereikalingos. Juk Dievas mielaširdingas jo įsakymus laužantiems nė kiek ne mažiau, negu jų besilaikantiems. O mintis, kad Dievo požiūris į mane priklauso nuo to, ar laikausi jo žodžio, daugumai žmonių net galvon nešauna..."

Antra priežastis, kam mums reikia šventojo Dievo, yra ta, kad tik toks Dievas mus ir tegali išganyti. Juk šventojo Dievo rūstybę Jėzus numirdamas ant kryžiaus prisiėmė sau. Jei neliktų šventojo Dievo, nublanktų kryžiaus žinia, nes neliktų išgelbėjimo aukos; kiltų klausimas: kodėl Jėzus išvis turėjo mirti? Toks kryžius taptų vien pliku meilės pavyzdžiu (šitaip traktuoja liberalieji teologai).

Trečias dalykas, dėl kurio mums reikia šventojo Dievo, yra mūsų šventumas. Kad mes patys galėtume šventai gyventi. Jei nėra šventojo Dievo, tai kam ir mums tas šventumas reikalingas? Jei Dievas nebūtų šventas, kaip jis mus pašventintų? Biblijos logika paprasta, aiški ir nekintama: tik dėl to, kad Dievas yra šventas, mes, jo tauta, jo Bažnyčia, tikintieji, patys turime ir galime būti šventi. Kun 19, 2 sako: "Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas". Ir Naujajame Testamente (pvz.,1 Pt 1, 15–16) tikintieji dažnai kviečiami būti šventi ir savo gyvenimu tą šventumą parodyti.

4. Ar Jėzus kitoks?

Nadabas su Abihuvu buvo sunaikinti ugnimi. Bet gal tokios "priemonės" būdingos tik Senajam Testamentui? Gal Senojo Testamento Dievas žiauresnis negu Naujojo, bent jau tikrai žiauresnis už Jėzų? Arba kitaip tariant, argi Jėzus ne draugiškesnis ir švelnesnis už Dievą, kuris naikina ugnimi? Net pats Richardas Dawkinsas, Oksfordo biologijos profesorius, daugelio knygų apie evoliuciją autorius, vienas žinomiausių ir įtakingiausių nūdienos intelektualų bei aršus ateistas, netgi jis yra pastebėjęs: "Senojo Testamento Dievas vienas nemaloniausių literatūros istorijos personažų. Pavydus ir neteisingas, rasistas, homoseksualų priešas ir vaikų žudikas..." – Būtent "Senojo Testamento". Vadinasi, Naujojo Testamento Dievas ne toks, geresnis?

Bet nėra taip paprasta, kaip atrodo. Mat "gailestingasis" Jėzus daro ne ką kitą, kaip tik tęsia "kietąją" Senojo Testamento liniją, galų gale ją net "pakietindamas". Štai pirmoji evangelija: Jėzus nuo pat pradžių (Kalno pamokslas) kalba apie pragarą, amžinąjį pasmerkimą, ko Senasis Testamentas net nemini (Mt 3, 10.12; 5, 22.29–30; 7, 19; 18, 9). Lyg apie savaime suprantamus dalykus Jėzus kalba apie "pragaro ugnis", "neužgesinamą ugnį" (ir jis kalba apie ugnį), "žioruojančią krosnį", "verksmą ir dantų griežimą" (Mt 13, 42.50; 18, 8–9).

Mesijo kalbos apie paskutiniuosius laikus baigiasi žodžiais: "Ir eis šitie į amžinąjį nubaudimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą" (Mt 25, 46). Amžinoji bausmė yra neatskiriama Jėzaus skelbtosios naujienos dalis ir žymiai "nehumaniškesnė" už laikinas bausmes ir žiaurumus, aprašytus Senajame Testamente. O pasklaidę paskutiniuosius Naujojo Testamento Apreiškimo knygos skyrius, pamatytume tokį teisti ateisiantį Jėzų, koks tiktų ir Senajam Testamentui (19,15.21; 20, 10.15; 21, 8).

Jėzus – gerasis ganytojas, gailestingai priglaudžiantis nusidėjėlius, kupinas malonės, meilės ir gerumo. Bet lygiai taip pat tiesa yra ir tai, kad tas, "kas sutrypia Dievo Sūnų" (Hbr 10, 29), turi būti pasirengęs griežtam atpildui, nes pora eilučių toliau sakoma: "Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!" (10, 31). A. Martinkus savo straipsnyje "Ar tik piktas Dievas yra miręs?" cituoja daugiau eilučių ir puikai komentuoja:

"'Bet juk Jėzus kalbėjo apie meilę!’ – pasigirsta isteriškas riksmas. Visiškai teisingai. Tačiau Jėzus kreipėsi į skirtingas auditorijas, ir jo kalbėjimo turinys priklausė nuo to, į kokią auditoriją jis kreipėsi. Vienaip jis kalbėjo fariziejams ir Rašto aiškintojams, kitaip – paprastai liaudžiai...
Jėzaus žodžiai labai dažnai ir labai daug kam gadino gerą nuotaiką. 'Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!’ (Mt 23,33) – ar gali tai kam nors patikti? Tik ne tiems, kuriems tai sakoma. Po pokalbio su Jėzumi turtingas jaunuolis 'apniuko ir nusiminęs pasitraukė' (Mk 10,17–22). Priešingai nei šiuolaikiniai liberalūs teologai, Jėzus nepuolė jo guosti, šaukdamas: 'Palūkėk, brangusis, dovanok, per griežtas buvau!’ Negana to, jis dar pridūrė: 'Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę... Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę’ (Mk 10,23. 25). Luko, to sentimentaliojo Luko, kuris vienintelis iš visų evangelistų pateikia pasakojimus apie Jėzaus vaikystę ir šventosios šeimos gyvenimą, apie gerąjį nusidėjėlį ir gailestingą samarietį, apie atgailaujančią nusidėjėlę ir sūnų palaidūną, to paties Luko evangelijoje aptinkame žiauroką turtuolio ir Lozoriaus palyginimą (Lk 16,19–31), kuriame Jėzus labai aiškiai leidžia suprasti, kad gerovė, sumaišyta su nejautrumu artimui, yra labai rimta kliūtis būti išganytam. Luko evangelijos Jėzus yra ne vien tas, kuris pažada rojų atgailaujančiam žmogžudžiui, bet ir tas, kuris įspėja: 'Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės’ (Lk 12,51). Pagaliau to paties Luko Kalno pamokslo redakcijoje po palaiminimų eina grėsmingi įspėjimai. Štai šis žymus ir šio rašinio kontekste ypač svarbus tekstas: 'Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės... Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite' (Lk 6,20–21. 24–25)." (Šiaurės Atėnai, 2005 02 19)

Be to, Jėzus yra šviesa (Jn 3, 19; 8, 12; 12, 35), reiškianti jo šventumą. Ši šviesa, viena vertus, yra jo gelbstinčioji meilė (8, 12), kita vertus, šviesos atėjimas reiškia ir būsimąjį teismą (3, 19). Jėzus yra "Dievo Šventasis" (Mk 1, 24; Jn 6, 69). Apreiškimo knygoje jis – žmogaus sūnus, kurio "akys tarsi ugnies liepsna" (Apr 1, 14); viename iš Danieliaus sapnų kalbama apie žmogaus sūnų, iš kurio "ugnies upė liejosi" ir "jo sostas buvo ugnies liepsnos" (Dan 7, 9–10). Vėl minima ugnis kaip Dievo teismo ir šventumo simbolis.

Todėl šiuo atveju galėtų būti teisus kitas krikščionybės kritikas, vokiečių psichologas F. Buggle, laikydamas Jėzų nehumaniškesniu už Senojo Testamento Dievą. Bet ir jis aklas tikrajai tiesai, retoriškai klausia: "Ar gali šiandien šitoks žmogus būti skelbiamas kaip absoliutaus gėrio, visiškos meilės įsikūnijimas ir kaip Dievas?" ("Denn sie wissen nicht, was sie glauben")

Daug krikščionių kartu su br. Rožė ar teologu E. Drewermannu bei kitais mielai pritartų šiems žodžiams ir išbrauktų Dievo šventumą iš jo savybių sąrašo. Dėl to daug krikščionių skelbia visai kitokį Jėzų, negu jis pristatytas Biblijoje. Tik paskui tegu nesistebi, kad po tokio skelbimo nusidėjėliai atsiverčia į bet ką, tik ne į Dievą, kuris yra šventas!

Bet būna ir šventojo Dievo skelbimo. Štai, pavyzdžiui, citata iš XVIII a. Amerikos pirmojo "Didžiojo prabudimo" laikotarpio, vieno garsiausių pamokslininkų Jonathano Edwardso (1703–1758) "ugnis ir siera" pamokslų serijos. Garsiausias šios serijos pamokslas "Nusidėjėliai supykusio Dievo rankose" (pagal Įst 32, 35s):

"O nusidėjėli! Apsvarstyk, kokiame pavojuje esi: štai didžiulė rūstybės krosnis, plati ir bedugnė duobė, pilna rūstybės ugnies, virš kurios tave laiko ranka to Dievo, kurio rūstybė yra provokuojama ir sukeliama tiek prieš tave, tiek ir prieš daugelį pasmerktųjų pragare. Tu kybai ant plono siūlo, o aplink plieskia dieviškos rūstybės liepsnos, galinčios kiekvieną momentą nudeginti ir nutraukti jį. Tačiau tau nerūpi joks Tarpininkas, niekas, ko galėtum įsitverti, kad išsigelbėtum, niekas, kas sulaikytų rūstybės liepsnas, niekas, ką tu turi, niekas, ką būtum kada nors padaręs, niekas, ką galėtum padaryti, kad įtikintum Dievą patausoti tave bent akimirksnį..."

Kai kam pasirodys juokingas šitoks "primityvus" pamokslavimo stilius, tačiau tai visiškai bibiški žodžiai. Šiandieninis šio stiliaus svetimumas mums, be abejonės, parodo ir mūsų susvetimėjusį požiūrį į Dievo šventumą.

5. Kaip mes atspindime Dievo šventumą?

Trečioje eilutėje pabrėžiama, kad tie, kurie yra arti Dievo, privalo atspindėti Dievo šventumą. Tais laikais labai arti Dievo buvo Izraelio tauta, ypač arti kunigai, kurie aukojimo metu turėdavo teisę dar labiau prisiartinti prie Dievo. Šiandien mes, krikščionys, esame arti Dievo. Ef 2, 13 Paulius rašo: "Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli [t.y. pagonys], esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." Netgi pasidarę "šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai" (2,19).

Būdami Dievo namiškiais, mes turime ir didelę atsakomybę. Mes privalome gyventi atsižvelgdami į tų namų šeimininką bei jo nustatytą tvarką. Privalome gyventi pagal mūsų naująją prigimtį, nes esame šventi, "šventoji tauta" (1 Pt 2, 9). Ši tema yra labai plati, bet F . Schaefferis, "L'Abri" bendrijos įkūrėjas, ją sutraukė į vieną sakinį: "Kiekvienam krikščioniui duota dviguba užduotis: jis privalo atspindėti ir Dievo šventumą, ir jo meilę" ("The Mark of the Christian"). Ką tai konkrečiai reiškia? Kitoje vietoje Schaefferis sako:

"Jei tikrai norime būti krikščionys pagal Bibliją, tai visą laiką turime laikytis dviejų biblinių principų. Vienas jų – regimosios Bažnyčios tyrumas. Raštas ragina, kad mes ne tik apie jį kalbėtume, bet ir praktikuotume. Net jei tai nelengva ir brangu. Antrasis principas yra matoma meilė tarp visų tikrų krikščionių." ("The Church at the End of the Twentieth Century")

"Regimosios Bažnyčios tyrumas" – jis prasideda kiekvieno iš mūsų gyvenime. Paulius ragina Timotiejų: "išsilaikyk tyras" (1 Tim 5,22); jam liepia "išlaikyti įsakymą be dėmės" (6,14). 1 Tes 4,3 apaštalas sako: "Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas"; o 7 eilutėje: "Dievas mus pašaukė ne susitepimui, bet šventėjimui". Kas gi yra tas susitepimas? Paulius čia pamini vieną sferą – seksualinio gyvenimo. Trečioje eilutėje perspėja: "... susilaikykite nuo svetimavimo!" Čia jis turi omeny bet kokius nesantuokinius lytinius santykius.

Jau Eurovizijos konkursas parodė, kad beveik nelikę jokių tabu. Simona iš "Kelio į žvaigždes" linksma džiaugiasi, kad jai jau aštuoniolika ir kad ji nori daryti tą patį, ką ir kitos merginos daro. Šią dainą išmokusios kone visos darželinukės, o paaugliai įgyvendina ją praktiškai. Tėvai sutrikę, neišmano, kaip vaikus apsaugoti nuo internetinės pornografijos ir patys lanko visokias svetaines...

Pasaulis piktas, pilnas vis aptakesnių gudrybių, kaip patraukti į save. Bet mes, krikščionys, gyvename šiame pasaulyje, nes į jį esame atsiųsti (Jn 17, 11.18). Todėl ir nuodėmės niekuomet neišvengsime. Ką daryti, kai suklumpa krikščionys? Tai rimtas klausimas, nes Bažnyčia pašaukta būti be "jokios dėmės, nei raukšlės", būti "šventa bei nesutepta" (Ef 5,27).

Matomos, vietinės bendruomenės visada yra ir bus mažiau ar daugiau tyros. Bet mūsų atsakomybė lieka kuo geriau atspindėti bendruomenės gyvenime Dievo šventumą ir tyrumą. Vardan to bažnyčios tyrumo reikalinga, pvz., bendruomenės drausmė, pagal kurią būtų aišku, kas moralu ir nemoralu, kur yra Dievo nustatytos ribos. Bažnyčios drausmė reiškia nusidėjusįjį sudrausminti ir sugražinti į teisingą kelią. Tą turime daryti kiekvienas iš mūsų. Mes visi "sergėkime vieni kitus" (Hbr 10, 24) ir vieni kitus įspėkime (pagal 1 Tes 5, 14).

Bažnyčios drausmė turi atspindėti Dievo šventumą ir meilę. Meilę – nes drausminimu iš esmės siekiama gero. Kun 19, 2 randame įsakymą būti šventais, o 18 eilutėje – mylėti savo artimą. Septynioliktoji eilutė sako, kad mes turime ne nešioti širdyje neapykantą savo artimui, o jį pabarti. Pabarimas yra meilės išraiška! Būtent dėl to kilo Nadabo ir Abihuvo problema. Neatsirado žmogaus, kuris pabartų, parodytų, kas daroma neteisingai, įspėtų dėl pasekmių.

Gerą šio principo pavyzdį pateikia Jėzus istorijoje apie paklydusią avį Mt 18, 10s. Ta viena iš šimto paklydusi avis yra nusidėjęs krikščionis. Ganytojas jos nepalieka likimo valiai, o atsidėjęs ieško. Taigi ir mes neturėtume būti abejingi nusidėjusiam broliui, nes to reikalauja mūsų meilė jam. Galatams 6, 1 pasakyta: "Jei žmogus įpuola į kokią nuodėmę, jūs, dvasiniai žmonės, pataisykite tokį romumo dvasioje..." (Burbulio vert.).

Šia tema pažiūrėkime į dar vieną tekstą, kuris parodo kitą Bažnyčios drausmės pusę. Jeigu krikščionis, įspėtas ir pabartas, vis tiek nesitraukia nuo nuodėmės, neatgailauja, tai turėtume nepristigti drąsos ir, kaip F. Schaefferis sako, pasirūpinti dėl Bažnyčios tyrumo. 1 Kor 5, 9 Paulius sako "kad nebendrautumėte su ištvirkėliais" (11 eilutėje prideda dar ir gobšus, stabmeldžius, girtuoklius, keikūnus, plėšikus). 12 eilutėje ragina teisti "... savuosius [t. y. tuos, kurie bendruomenėje]". O 13 eilutėje pasako, kaip tą padaryti. Liepimas toks pat griežtas, kaip ir Kunigų knygos teksto: "Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo!"

Tad apie Bažnyčios drausmę reikia ne tik šnekėti, bet ir ją praktikuoti. Nes tai į naudą mums patiems. Kadangi jau rytoj bet kuris iš mūsų gali tapti paklydusia avele. Jeigu man taip atsitiktų, aš noriu būt perspėtas, kol nepadariau dar didesnės kvailystės kaip tuodu broliai.

Apibendriname: Dievas yra teisingas ir niekada nebaudžia savavališkai. Nuodėmė visų pirma pažeidžia ne žmogiškąjį įstatymą, o Dievo tvarką. Pats Dievas nustatė, kaip mes turime jį garbinti, kaip siekti jo malonių ir kokius gerus darbus daryti. Dievas yra meilės Dievas. Ir Šventasis. Kai kalbame apie Dievą, neužmirškime šių abiejų jo savybių, ypač šventumo, nes be Dievo šventumo mūsų tikėjimas tuščias. Mes, krikščionys, savo gyvenime bei visos Bažnyčios gyvenime turime atspindėti Dievo šventumą. Tai reiškia aukštai iškeltus laikyti Dievo moralinius principus bei paisyti jo nustatytų ribų. Turime sergėtis patys neįpulti į nuodėmę ir saugoti savo brolius. O tas, kuris ir kelissyk pabartas, nepaleidžia nuodėmės, vardan paties nusidėjėlio labo, Bažnyčios tyrumo ir šventojo Dievo, tepajunta Bažnyčios drausmę.

Pabaigti norėčiau eilutėmis iš Laiško efeziečiams 1, 3–4: "Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išrinkdamas jame prieš pasaulio sutkūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje".