Josh McDowell
Ar patikimi Biblijos rankraščiai? (Da Vinčio kodas V)
Kai skaičiau paskaitas Arizonos valstijos universitete, po improvizuotos paskaitos lauke prie manęs priėjo profesorius, atsivedęs ir savo literatūros kurso studentus. Jis tarė: "Pone McDowellai, jūs visus savo pareiškimus apie Kristų grindžiate atgyvenusiu II a. dokumentu. Šiandien užsiėmime studentams aš parodžiau, kad Naujasis Testamentas buvo parašytas praėjus tiek daug laiko po Kristaus, jog tai, kas jame rašoma, negali būti tikslu".
Aš atšoviau: "Jūsų nuomonė arba išvados apie Naująjį Testamentą pasenusios dvidešimt penkeriais metais".
To profesoriaus nuomonės apie įrašus, liečiančius Jėzų, ištakos – iš vokiečių kritiko F. C. Bauro išvadų. Bauras tarė, kad dauguma Naujojo Testamento tekstų buvo parašyti ne anksčiau kaip II a. pabaigoje. Jis nusprendė, kad šie tekstai kilo daugiausia iš mitų ar legendų, kurie išsirutuliojo per ilgą tarpą tarp Jėzaus gyvento laiko ir to, kai šie pasakojimai buvo surašyti.
Tačiau XX a. archeologiniai atradimai patvirtino Naujojo Testamento rankraščių tikslumą. Ankstyvųjų papiruso rankraščių (Johno Rylando rankraštis, 130 m. po Kr.; Chesterio Beatty papirusas, 155 m. po Kr; ir Bodmerio papirusas II, 200 m. po Kr.) atradimai užpildė tarpą tarp Kristaus laikų ir esamų vėlesne data datuojamų rankraščių.
Millaras Burrowsas iš Jeilio teigia: "Dar vienas Naujojo Testamento graikų kalbos ir [atrastųjų] papirusų kalbos lyginimo rezultatas didina pasitikėjimą, jog pats Naujojo Testamento tekstas perduotas tiksliai" ("What Mean Thes Stones").
Tokios išvados kaip ši padidino mokslininkų įsitikinimą Biblijos patikimumu.
Williamas Albrightas, vienas žymiausių Biblijos archeologų, rašo: "Šiandien galim jau kategoriškai pasakyti, kad nebėra jokio pagrindo datuoti bet kurią Naujojo Testamento knygą vėliau nei maždaug 80 m. po Kr. – tai dvi ištisos kartos iki datos tarp 130 ir 150 m., pateikiamos radikalesniųjų šiandieninių Naujojo Testamento kritikų" ("Recent Discoveries in Bible Lands"). Šį požiūrį jis pakartoja leidiniui Christianity Today duotame interviu: "Mano nuomone, kiekviena Naujojo Testamento knyga buvo parašyta apsikrikštijusio žydo tarp I a. penktojo ir devintojo dešimtmečio (labai tikėtina, kad kažkuriuo metu tarp 50 ir 75 m. po Kr.)" (Jan. 18, 1963).
Seras Williamas Ramsay laikomas vienu iš didžiausių kada nors gyvenusių archeologų. Jis buvo mokinys vokiečių istorinio-kritinio metodo, mokiusio, kad Apaštalų darbai esą parašyti II a. viduryje, o ne pirmame amžiuje. Paskaitęs šiuolaikinę kritiką apie Apaštalų darbus, jis įsitikino, kad tai nėra patikimas to laiko (apie 50 m. po Kr.) faktų aprašymas ir todėl jie neverti istoriko svarstymų. Todėl tyrinėdamas Mažosios Azijos istoriją Ramsay mažai kreipė dėmesį į Naująjį Testamentą. Tačiau tyrimas galiausiai privertė jį panagrinėti Luko veikalus. Jis pastebėjo pavydėtiną istorinių detalių tikslumą ir pamažu jo požiūris į Apaštalų darbų knygą ėmė keistis. Jis buvo priverstas padaryti išvadą, kad "Lukas buvo aukščiausios klasės istorikas, ...šio autoriaus vieta turėtų būti greta pačių didžiausių istorikų" ("The Bearing of Recent Discovery on the Trustworthiness of the New Testament"). Dėl smulkiausių detalių tikslumo Ramsay galiausiai pripažino, kad Apaštalų darbai negali būti antrojo amžiaus dokumentas, o yra pirmo amžiaus vidurio pranešimas.
Daugelis liberalių mokslininkų priversti svarstyti ankstyvesnes Naujojo Testamento parašymo datas. Dr. Johno A. T. Robinsono išvados knygoje Redating the New Testament ("Perdatuojant Naująjį Testamentą") yra stebinančiai radikalios. Jo tyrimas atvedė prie įsitikinimo, kad visas Naujasis Testamentas buvo parašytas prieš Jeruzalės žlugimą 70 m. po Kr.
Šiandien formos kritikai sako, kad medžiaga ėjo iš lūpų į lūpas, kol buvo užrašyta evangelijų pavidalu. Net jei periodas buvo daug trumpesnis nei manyta anksčiau, jie daro išvadą, kad evangelijos pasakojimai įgijo liaudies literatūros formas (esą tai legendos, pasakos, mitai ir palyginimai).
Vienas rimčiausių argumentų prieš formos kritikų idėją apie žodinio perdavimo raidą yra tai, kad nurodytas periodas nėra pakankamai ilgas, kad leistų perdavime rastis pakitimams, kuriuos įtaria šie kritikai. Svarstydamas apie Naujojo Testamento parašymo laiko trumpumą, profesorius Simonas Kistemakeris, Biblijos dėstytojas Dordto kolegijoje, rašo: "Paprastai folkloro kaupimasis primityvios kultūros tautoje trunka daugelį kartų; tai laipsniškas procesas, išplitęs per šimtmečius laike. Bet derindamiesi prie formos kritikų mąstymo turime daryti išvadą, kad evangelijų istorijos buvo sukurtos ir surinktos kiek ilgiau nei per vienos kartos laiką. Formos kritiniu požiūriu, atskiras evangelijų dalis reikia suprasti kaip pasakojimą su pagreitinta veiksmo eiga" ("The Gospels in Current Study").
A. H. McNeile’as, buvęs Dublino universiteto teologijos profesorius, ginčija formos kritikų žodinio perdavimo sampratą. Jis nurodo, kad "formos kritikai ne taip nuodugniai, kaip turėtų, nagrinėja Jėzaus žodžių perdavimą. Atidus žvilgsnis į Pirmo laiško korintiečiams 7,10. 12. 25 rodo rūpestingą šių žodžių išsaugojimą ir perdavimą. Žydų religijoje buvo įprasta, kad mokinys įsimintų rabino pamokymą. Geras mokinys – tai lyg "sandari cisterna, neišpilanti nė lašo" (Mišna, Aboth, ii, 8). Pasirėmę C. F. Burney teorija galime tarti, kad didžiuma Viešpaties mokymo yra išreikšta poetine aramėjų kalbos forma, dėl kurios jį lengva įsiminti.
Profesorius Paulas L. Maieris, Vakarų Mičigano universiteto senovės istorijos dėstytojas, rašo: "Argumentai, kad krikščionybė ilgą laiką brandino savo Velykų mitą ir kad šaltiniai buvo parašyti praėjus daug metų po įvykio, tiesiog neatitinka faktų" ("First Easter: The True and Unfamiliar Story"). Analizuodamas formos kritiką, Albrightas rašė: "Tik šiuolaikiniai mokslininkai, kuriems stinga tiek istorinio metodo, tiek perspektyvos, gali nuausti tokį spėlionių tinklą, kaip tas, kuriuo formos kritikai apraizgė evangelijų perdavimą". Paties Albrighto išvada buvo ta, kad "nuo dvidešimties iki penkiasdešimties metų periodas yra per trumpas, kad leistų kaip nors apčiuopiamai iškraipyti esminį turinį ir net specifinę Jėzaus pasakymų formuluotę" ("From Stone Age to Christianity").
Man kalbant su kuo nors apie Bibliją, pašnekovai dažnai sarkastiškai atsako, kad negali pasitikėti tuo, ką teigia Biblija. Na, ji juk buvo parašyta beveik prieš 2000 metų. Ji esanti pilna klaidų ir neatitikimų. Aš atsakau manąs, jog galiu pasitikėti Biblija. Tada apsakau įvykį, nutikusį per paskaitą istorijos studentams. Aš pareiškiau mintį, jog dėl Naujojo Testamento patikimumo yra daugiau įrodymų nei beveik dėl bet kurių dešimties kartu sudėtų klasikinės literatūros kūrinių. Profesorius, sėdėjęs kitoje auditorijos pusėje, suprunkštė, tarsi sakytų: "O, tai bent gražumėlis!" Aš paklausiau: "Dėl ko jūs prunkščiate?" Jis atsakė: "Dėl įžūlybės istorijos kurse teigti, kad Naujasis Testamentas yra patikimas. Tai juokinga". Na, aš būnu dėkingas, kai kas nors panašiai pareiškia, nes visada mėgstu užduoti štai tokį klausimą (niekad negirdėjau teigiamo atsakymo): "Kaip istorikas, pone, pasakykite, kokius patikrinimo kriterijus taikote nustatyti bet kuriam antikiniam istorijos kūriniui, ar jis yra tikslus ir patikimas?" Jis sukluso, nes neturėjo jokių kriterijų. Aš atsakiau: "O aš kelis turiu". Manau, kad istorinį Biblijos patikimumą reikėtų tikrinti pagal tuos pačius kriterijus, pagal kuriuos tikrinami visi istoriniai dokumentai. Karo istorikas C. Sandersas išvardija ir paaiškina tris pagrindinius istoriografijos principus. Tai bibliografinis testas, vidinių įrodymų testas ir išorinių įrodymų testas ("Introduction to Research in English Literary History").
Bibliografinis testas
Bibliografinis testas yra teksto perdavimo, kuriuo dokumentai pasiekia mus, patikrinimas. Kitaip tariant, neturint dokumentų originalų, kiek patikimos yra mūsų turimos kopijos, priklausomai nuo rankraščių skaičiaus ir laiko intervalo tarp originalo ir esamos kopijos.
Galime įvertinti įspūdingą autoritetingų Naujojo Testamento rankraščių šaltinių turtą palygindami jį su tekstine kitų žinomų senovinių šaltinių medžiaga.
Tukidido istorija (460–400 m. pr. Kr.) mums prieinama tik iš aštuonių rankraščių, datuojamų apie 900 m. po Kr., taigi praėjus beveik 1300 metų po parašymo. Herodoto istorijos rankraščiai panašiai vėlyvi ir negausūs, ir vis dėlto F. F. Bruce’as nusprendžia: "Nė vienas klasikinės filologijos specialistas nepaisytų argumento, kad Herodoto ar Tukidido autentiškumas abejotinas, nes ankstyviausi mums prieinami jų veikalų rankraščiai daugiau kaip 1300 metų vėlesni negu originalai" ("The New Testament Documents: Are they Reliable?").
Aristotelis "Poetiką" parašė apie 343 m. pr. Kr., ir vis dėlto ankstyviausia mūsų turima kopija datuojama 1100 m. po Kr. – maždaug 1400 metų tarpas, ir tėra tik penki rankraščiai.
Cezaris sukūrė galų karų istoriją tarp 58 ir 50 m. pr. Kr., o jos rankraštinis autoritetas pagrįstas devyniomis ar dešimčia kopijų, datuojamų 1000 metų po jo mirties.
Priešingai, kai pereinama prie Naujojo Testamento rankraščių autoritetingų šaltinių, medžiagos gausa beveik stulbina. Po to, kai buvo atrasti ankstyvieji papirusiniai rankraščiai, kurie užpildė tarpą tarp Kristaus laikų ir antrojo amžiaus, atsirado gausybė kitų rankraščių. Šiandien egzistuoja per 20 tūkst. Naujojo Testamento rankraščių kopijų. "Iliada" turi 643 rankraščius ir yra antroji pagal autoritetingus rankraščių šaltinius po Naujojo Testamento.
Seras Fredericas Kenyonas, buvęs Britų muziejaus direktorius bei vyriausiasis bibliotekininkas ir neprilygstamas autoritetas rankraščių klausimu, daro išvadą: "Taigi intervalas tarp originalo sukūrimo ir ankstyviausio išlikusio liudijimo toks trumpas, kad iš tiesų tampa nereikšmingas, ir dabar pašalintas paskutinis pagrindas abejoti, ar Biblija pasiekė mus iš esmės tokia, kokia buvo parašyta. Galime laikyti, kad galutinai įrodytas ir Naujojo Testamento knygų autentiškumas, ir bendras vientisumas" ("The Bible and Archeology").
Naujojo Testamento graikų kalbos specialistas J. Haroldas Greenlee pritaria: "Kadangi mokslininkai kaip vertus pasitikėjimo priima ir senovės klasikų veikalus, nors ankstyviausi rankraščiai buvo užrašyti taip vėlai po originalo parašymo ir išlikusių rankraščių skaičius daugeliu atvejų toks mažas. Aišku, kad yra garantuotas ir Naujojo Testamento teksto patikimumas" ("Introduction to New Testament Textual Criticism").
Bibliografinio testo taikymas Naujajam Testamentui mums laiduoja, kad pastarasis turi didesnį rankraštinį autoritetą negu bet kuris antikos literatūros kūrinys. Prie to autoritetingumo pridėjus daugiau kaip šimtą intensyvios Naujojo Testamento tekstinės analizės metų, galima daryti išvadą, kad nustatytas autentiškas Naujojo Testamento tekstas.
Vidinių įrodymų testas
Bibliografinis testas tik nustatė, kad tekstas, kurį turime dabar, yra tas pat, kas buvo iš pradžių užrašyta. Dar reikia nuspręsti, ar tas užrašymas yra įtikimas ir kokiu mastu. Tai vidinės kritikos, t.y. antrojo C. Sanderso pateikto istoriškumo kriterijaus, problema.
Šiuo metu literatūros kritikas tebesivadovauja Aristotelio patarimu: "Kritikas turi pasitikėti pačiu dokumentu, jei nėra priešingų įrodymų, o ne reikšti pretenzijas, ar tikėti juo". Kitaip tariant, pasak Johno W. Montgomery, "reikia įsiklausyti, ką skelbia analizuojamas dokumentas, o ne įtarti klastotę, jei autorius nediskvalifikuoja savęs prieštaravimais ar žinomais faktiniais netikslumais" ("History and Christianity").
Dr. Louisas Gottschalkas, buvęs Čikagos universiteto istorijos profesorius, savo istorinį metodą apmeta vadove, daugelio naudojamame istoriniam tyrinėjimui. Gottschalkas nurodo, kad rašytojo ar liudytojo sugebėjimas sakyti tiesą padeda istorikui nustatyti įtikinamumą, net jei toji tiesa perteikiama dokumente, kuris išgautas jėga ar apgaule, arba kitaip abejotinas, arba remiasi gandais pagrįstais parodymais, arba yra iš suinteresuoto liudytojo" ("Understanding History").
Šis "sugebėjimas sakyti tiesą" glaudžiai susijęs su liudytojo artumu aprašomiems įvykiams tiek geografiškai, tiek chronologiškai. Naujojo Testamento pranešimus apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą užrašė žmonės, arba patys juos matę savo akimis, arba perteikę tikrųjų įvykių ar Kristaus mokymo liudytojų pasakojimus.
Luko evangelijos 1,1–3: "Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą".
Petro antro laiško 1,16: "Mat mes skelbiame jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybæ ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę jo didybę".
Jono pirmo laiško 1,3: "Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi".
Jono evangelijos 19,35: "Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte".
Luko evangelijos 3,1: "Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašte tetrarchu, Lisanijui – Abilenės tetrarchu..."
Šis artimumas užrašytiems įvykiams yra ypač efektyvi priemonė laiduoti tikslumui to, ką išlaikė atmintyje liudytojas. Tačiau istorikas susiduria ir su mačiusiais liudytojais, kurie sąmoningai ar netyčia sako netiesą, nors yra arti įvykio ir yra kompetentingi sakyti tiesą.
Naujojo Testamento pranešimai apie Kristų plito dar esant gyviems jo amžininkams. Tie žmonės, be abejo, galėjo patvirtinti ar paneigti pasakojimų tikslumą. Gindami savąjį Evangelijos reikalą, net susidūrę su nuožmiausiais priešininkais, apaštalai apeliavo į tai, kas visiems buvo žinoma apie Jėzų. Jie ne tik sako "Štai ką mes matėme..." arba: "Mes girdėjome, kad...", bet pasikeičia vietomis su priešiškais kritikais ir tiesiai jiems išrėžia: "Jūs taip pat žinote šitai... Jūs tai matėte ir jūs patys apie tai žinote". Reiktų būti atsargiam sakant oponentui: "Tu taip pat tai žinai", nes jei nesi teisus detalėmis, tai bus sviesta tau atgal į akis.
Apaštalų darbų 2,22: "Izraelio vyrai! Klausykite, ką pasakysiu: Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote..."
Apaštalų darbų 26,24–26: "Pauliui taip aiškinant, Festas garsiai sušuko: 'Pauliau, tu iš galvos kraustaisi! Iš didelio rašto išėjai iš krašto.’ Paulius atsiliepė: 'Ne, nesikraustau iš galvos, prakilnusis Festai, bet kalbu tiesos ir sveiko proto žodžius. Šiuos dalykus žino karalius, kuriam aš taip atvirai kalbu. Esu tikras, kad iš viso to jam nieko nėra nežinomo, juoba kad šitai dėjosi ne kur nors užkampyje’".
Dėl Naujojo Testamento dokumentų kaip pirminio šaltinio vertės F. F. Bruce’as, Mančesterio universiteto Biblijos kritikos ir egzegezės profesorius, sako: "Ir tai buvo ne tik draugiški liudytojai, su kuriais turėjo skaitytis ankstyvieji skelbėjai; buvo kiti, ne taip palankiai nusiteikę, kurie irgi buvo susipažinę su pagrindiniais Jėzaus tarnystės ir mirties faktais. Mokiniai negalėjo drįsti būti netikslūs (jau nekalbant apie sąmoningą manipuliavimą faktais), nes būtų iškart demaskuoti tų, kuriems tikrai tai patiktų. Priešingai, vienas iš stipriųjų pradinio apaštalinio skelbimo pusių yra patiklus apeliavimas į klausytojų žinojimą; jie ne tik sakė 'Mes esame šių dalykų liudytojai’, bet taip pat 'Jūs patys žinote’ (Apd 2,22). Jei būtų kokia nors tendencija nesilaikyti faktų bet kuriuo esminiu atžvilgiu, galimas priešiškų liudytojų tarp klausytojų buvimas patarnautų kaip papildoma korektyva" ("The New Testament Documents: Are they Reliable?").
Lawrence J. McGinley iš Šv. Petro kolegijos priešiškų liudytojų reikšmę užrašytų įvykių atžvilgiu komentuoja taip: "Visų pirma aptariamus įvykius matę liudytojai tebegyveno, kai perdavimas visiškai susiformavo; ir tarp tų liudytojų buvo aršių naujo religinio judėjimo priešų. Tačiau perdavimas pretendavo į gerai žinomų darbų ir viešai skelbtų mokymų pranešimą tuomet, kai neteisingus teiginius kas nors galėjo nuginčyti, o taip ir būtų atsitikę" ("Form Criticism of the Synoptic Healing Narratives").
Naujojo Testamento tyrinėtojas Robertas Grantas iš Čikagos universiteto daro išvadą: "Tuo metu, kai jos [sinoptinės evangelijos] buvo parašytos ar galima tarti, kad buvo parašytos, buvo savo akimis mačiusiųjų ir jų liudijimo nebuvo visiškai nepaisoma... Tai reiškia, kad evangelijas reikia laikyti didžia dalimi patikimais parodymais apie Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą" ("Historical Introduction to the New Testament").
Willis Durantas, įvaldęs istorinio tyrinėjimo discipliną ir visą gyvenimą analizavęs senovės dokumentus, rašo: "Nepaisant evangelistų prietarų ir teologinių nuostatų, jie užrašo daug atsitikimų, kuriuos gryni prasimanėliai būtų nuslėpę – apaštalų varžybas dėl aukštų vietų Karalystėje, jų pabėgimą po Jėzaus suėmimo, Petro atsižadėjimą, Jėzaus nepadarytus stebuklus Galilėjoje, kai kurių klausytojų pastabas dėl galimos jo beprotystės, Kristaus ankstesnes abejones dėl savo misijos, prisipažinimą, kad jis nežino ateities, jo karčias akimirkas, jo nevilties šauksmą ant kryžiaus; niekas, skaitąs šias scenas, negali abejoti už jų ryškėjančios figūros realumu. Kad keli paprasti vyrai per vienos kartos tarpsnį būtų išgalvoję tokią galingą ir patrauklią asmenybę, tokią didingą etiką ir tokią įkvepiančią žmonių brolystės viziją, būtų kur kas neįtikinamesnis stebuklas nei bet kuris aprašytas evangelijose. Po dviejų 'aukštesniosios kritikos’ šimtmečių Kristaus gyvenimo, būdo ir mokymo apybrėžos išlieka gana aiškios ir sudaro patraukliausią vaizdą Vakarų žmogaus istorijoje" (Caesar and Christ. In: "The Story of Civilization").
Išorinių įrodymų testas
Trečias istoriškumo testas – išorinių įrodymų. Klausimas čia tas, ar istorinė medžiaga patvirtina ar paneigia pačių dokumentų vidinį liudijimą. Kitaip tariant, kokie šaltiniai, be analizuojamos literatūros, pagrindžia jos tikslumą, patikimumą ir autentiškumą?
Niujorkietis istorikas Gottschalkas teigia, kad "atitikimas žinomiems istoriniams ar moksliniams faktams arba derėjimas su jais dažnai yra lemiamas vieno ar daugiau liudytojų parodymų patikrinimas" ("Understanding History").
Du apaštalo Jono draugai patvirtina vidinius įrodymus iš Jono pasakojimų. Istorikas Eusebijas perduoda Papijo, vyskupo iš Hierapolio, žodžius: "Štai ką pasakė presbiteris [apaštalas Jonas]: 'Morkus, kuris buvo Petro vertėjas, surašė tiksliai viską, ką buvo išsaugojęs atmintyje, bet nesilaikydamas eilės, kuria ėjo Viešpaties žodžiai ir darbai. Jis pats nebuvo girdėjęs Viešpaties ir nepriklausė jo mokinių būriui; jis tik vėliau, kaip buvo sakyta, tapo Petro palydovu. Petras sakydavo pamokslus atsižvelgdamas į klausytojus ir nepaisė Viešpaties žodžių tvarkos. Tad Morkus nepadarė klaidos, rašydamas, kas buvo išlikę atmintyje. Jis tik stengėsi neišmesti nieko, ką buvo nugirdęs, ir neparašyti netiesos’" ("Ecclesiastical History").
Ireniejus, Liono vyskupas (180 m. po Kr. Ireniejus buvo Polikarpo, Smirnos vyskupo mokinys; šis vyskupas, apaštalo Jono mokinys, buvo krikščioniu aštuoniasdešimt šešerius metus) rašė: "Matas paskelbė savo Evangeliją tarp hebrajų [t.y. žydų] jų kalba, kai Petras ir Paulius skelbė Evangeliją Romoje ir kūrė ten Bažnyčią. Po jų pasitraukimo [t.y. mirties, kurios datą perdavimas itin linkęs nustatyti Nerono persekiojimo laiku 64 m.] Morkus, Petro mokinys ir vertėjas, pats perdavė mums užrašytą Petro skelbimo esmę. Lukas, Pauliaus sekėjas, užrašė knygoje jo mokytojo skelbiamą evangeliją. Tada Jonas, Viešpaties mokinys, kuris taip pat glaudėsi prie jo krūtinės [tai nuoroda į Jn 13,25 ir 21,20] gyvendamas Efeze, Azijoje, pats parašė savo evangeliją" ("Against Heresias").
Archeologija dažnai pateikia stiprių išorinių įrodymų. Ji prisideda prie Biblijos kritikos, ne įkvėpimo ir apreiškimo srityje, bet pateikdama įrodymus apie užrašytų įvykių tikrumą. Archeologas Josephas Free rašo: "Archeologija patvirtino begalę Rašto vietų, kurias kritikai atmesdavo kaip neistoriškas ar prieštaraujančias žinomiems faktams" ("Archaeology and the Bible").
Jau žinome, kaip archeologija privertė serą Williamą Ramsay pakeisti savo pradinius neigiamus įsitikinimus dėl Luko istoriškumo ir padaryti išvadą, kad Apaštalų darbų knygoje tiksliai aprašoma Mažosios Azijos geografija, senovė ir visuomenė.
F. F. Bruce’as nurodo, kad "kur Lukas buvo įtartas netikslumu, o senais rašytiniais įrodymais tikslumas apgintas, galima pagrįstai teigti, kad archeologija patvirtino Naujojo Testamento faktų aprašymą" ("Archaeological Confirmation of the New Testament").
Senovės istorijos specialistas A. N. Sherwin-White’as rašo, kad "Apaštalų darbų istoriškumas patvirtinamas labai gausiai". Jis priduria, kad "bet koks bandymas atmesti jų esminį istoriškumą net smulkmenų lygiu dabar turi atrodyti absurdiškai. Senovės Romą tyrinėjantiems istorikams tai jau seniai savaime suprantama" ("Roman Society and Roman Law in the New Testament").
Aš pats, asmeniškai bandęs sutriuškinti Biblijos istoriškumą ir pagrįstumą, priėjau prie išvados, kad ji istoriškai patikima. Jei kas nors šia prasme atmeta Bibliją kaip nepatikimą, turi atmesti ir beveik visą senovės literatūrą. Viena problema, su kuria nuolat susiduriu, yra daugelio noras taikyti vienus standartus ar kriterijus pasaulietinei literatūrai ir kitus – Biblijai. Turime taikyti tuos pačius kriterijus, nesvarbu, ar tiriama literatūra yra pasaulietinė, ar religinė. Tai padarę, manau, galime pasakyti: "Biblija yra tikras ir istoriškai patikimas liudijimas apie Jėzų".
Dr. Clarkas H. Pinnockas, sisteminės teologijos Regento kolegijoje profesorius, teigia: "Nėra tokio kito senovės pasaulio dokumento, paliudyto tokiu puikiu tekstinių ir istorinių parodymų rinkiniu ir pateikiančio tokį puikų istorinių duomenų vėrinį, dėl kurio galima priimti protingą sprendimą. Sąžiningas žmogus negali atmesti tokio šaltinio. Skepticizmas dėl istorinio krikščionybės mandato pagrįstas iracionaliu [t.y. antiantgamtišku] šališkumu" ("Set Forth Your Case").
Šaltinis: "Daugiau negu dailidė"; Agapė Lithuania, 2001
