Holger Lahayne
Ar Lietuvos protestantizmas išliks? (III)
Interviu su liuteronų vyskupu Mindaugu Sabučiu "Kur susitinka tėvystė, vyskupystė, mokslas ir pilietiškumas", išspausdintas katalikų žurnale "Kelionė su Bernardinai.lt" (2012, nr. IV) bei internete, bernardinai.lt, 2013 01 21. Šis didžiausios Lietuvoje protestantų bažnyčios vadovas ilgame tekste gana gerai apžvelgia šeimų, vaikų teisių padėtį, tolerancijos supratimą. Labai džiugu skaityti apie mokymo akcentavimą ("Svarbu, kad išliktų tvirtas mokymas"; "esame ortodoksinė Bažnyčia"), apie raginimą tikrąsias žmonių problemas aiškintis jiems suprantama kalba ("skaitymas ir domėjimasis yra būtinas"), džiugu rasti aiškiai išreikštą Biblijos autoriteto pripažinimą:
"Jeigu kas nors pradeda teigti, kad Šventasis Raštas nėra Dievo žodis arba kad Šventajame Rašte yra dalis Dievo žodžių, tada mūsų protas gali atsirinkti tai, kas mums patogu, o kas nepatogu – išmesti... Jeigu Dievo žodis nėra mokymo autoritetas, tuomet kas yra?"
Taip pat gera skaityti ir tokius apibrėžimus: "Visa reformacijos esmė yra išteisinimo klausimas"; "Išteisinimas ir išganymas gaunami dovanai per tikėjimą, pasikliaujant vien Kristaus kryžiumi, vien Jo atperkančia galia, iš Dievo malonės."
Bet katalikų žurnalą, žinoma, labai domina ir išskirtinai liuteroniški dalykai, liuteronų bažnyčios tapatybės klausimas. Tenkindamas šį dėmesį, per visą interviu vyskupas išryškina štai tokius liuteronybės aspektus: "giedojimas ir pamaldos namuose"; "akivaizdžiai išskirtinis bruožas – giesmių vieta visame dvasiniame gyvenime. Esame giedanti Bažnyčia..." Labai teisingai pastebi, kad "Liuteronų giesmės yra teologiškai pagrįstos, tai Šventojo Rašto meditacija." Užsimena apie celibatą, kurio liuteronų dvasininkai nepraktikuoja. Ir trečiu aspektu pamini bažnyčios "demokratinę sistemą" bei savivaldos įgyvendinimą per sinodus. "Tuo skiriamės nuo Romos Katalikų Bažnyčios" – mano Lietuvos liuteronų vyskupas.
Be to, jis taip pat pasvarsto ir apie ekumenizmą: "Dar visai netolimoje praeityje tarp liuteronų ir katalikų buvo didelių kultūrinių skirtumų", tačiau "praėjo didieji konfrontacijų laikai". Tiesa, jam atrodo, kad vis dar "sudėtinga būti evangeliku liuteronu", o kodėl, nepasako. Nes pasakyti jam norisi visai ką kita: "Mūsų užduotis yra eiti vienybės link". Vyskupas aiškiai leidžia suprasti, kad šiame kelyje praeities ginklai nebebus naudojami: "Teologiniai argumentai per 200 metų, manau, yra išsakyti visi. Žinome skirtumus, žinome panašumus".
Sunku pasakyti, ar žurnalistė suprato, kokie gi tie skirtumai tarp katalikų ir liuteronų, bet vyskupas, atrodo, juos žino. Tad kokie jie? Ar tikrai giedojimas, celibatas ir demokratinė valdymo sistema yra pagrindiniai bruožai, skiriantys liuteronų konfesiją nuo Romos katalikų? Tik tiek? Gali būti, kad vyskupas žino ir kitus, tačiau, dėl interviu katalikams, sąmoningai nesako, nes, pvz., bažnyčios sampratą (sinodas, vyskupo autoritetas) tik vos paliečia. O kodėl gi aiškiai neišklojus, kad evangelikai bažnyčios nelaiko Dievo Sūnaus inkarnacijos tęsiniu; kad, visai skirtingai nuo Romos, suvokia ir jos autoritetą, tarnysčių joje reikšmę bei vietą, Šventojo Rašto poziciją bei kitus aspektus vien tik bažnyčios atžvilgiu. O kur dar visa kita?! Abejoju, ar "žinome skirtumus".
Įdomu tai, kad interviu žurnalistė net kelis kartus suteikė galimybę vyskupui įvardyti konfesijų skirtumus, kitaip tariant, aiškiai identifikuoti save, deja, vyskupas nė viena proga nepasinaudojo. Net į visiškai tiesų klausimą apie skirtumus jis atsako: "O teologiniu požiūriu evangelikai liuteronai, drąsiai galima sakyti, yra katalikai, tik ne Romos." Teiginys, be abejo, teisingas (žr. autoriaus "Mes katalikai!"), bet tai nėra atsakymas į klausimą. Tačiau kas eina po to, viršija visus atsakymus: "Palyginti su kitomis protestantiškomis atšakomis, sunku pasakyti, ar mes apskritai esame protestantai, turbūt, kad irgi ne." Tai sakinys, kurį prireikė perskaityti net porą kartų. Ar tikrai gali būti, kad Lietuvos didžiausios protestantų bažnyčios vadovas viešai abejoja savo bažnyčios protestantiškumu? Gal suklydo, gal nusišnekėjo, gal žurnalistas klaidingai užrašė?
Žinoma, "protestantizmas" yra sąvoka, kurios reikšmę, kaip ir kiekvienos kitos, galime šiek tiek praplėsti arba susiaurinti. Dėl to ja savęs neapibrėžia ir kai kurie baptistai (nes protestantais jie laiko vien tik liuteronus bei reformatus). Tačiau istoriniu požiūriu nėra dėl ko diskutuoti: po pateikto "protesto" Špejerio reichstage, netrukus protestantais praminti evangelinių miestų ir kunigaikštysčių vadovai paklojo Augsburgo tikėjimo išpažinimą (1530) – bendrą imperijos protestantų tikėjimo išpažinimą (iki šios dienos patį svarbiausią visiems liuteronams). Tad jei atsiranda kokių liuteronų, kurie nebenori savęs vadinti protestantais, tegu pirmiau atsisako Confesssio Augustana!
Tačiau galimą to keisto sakinio atsiradimo paaiškinimą duoda to sakinio pradžia: "palyginti su kitomis protestantiškomis atšakomis..." Per visą tekstą tęsiasi atkaklus bandymas skirtumus su Romos katalikų bažnyčia parodyti kuo mažesnius, o su kitomis protestantų bažnyčiomis – kuo didesnius. Tai liudija, pvz., šis sakinys: "Viena vertus, mes esame labai panašūs į Romos katalikus, kita vertus, aišku, yra momentų, kur labiau panašūs į reformuotas Bažnyčias, kad ir minėtas giedojimas arba demokratinė Bažnyčios struktūra." Tik giedojimas ir bažnyčios struktūra liuteronus vienija su kitais protestantais, o šiaip visu kitu jie "labai panašūs į Romos katalikus"?
Vyskupas buvo paklaustas ir dėl skirtumų tarp pačių protestantų. Jo atsakymas buvo šitoks: "Esminis skirtumas nuo kitų reformuotų Bažnyčių yra sakramentinė teologija. Mes suvokiame, kad Eucharistija yra tikras Kristaus kūnas ir kraujas, o ne simboliai..." Taip pat ir apie krikštą: "Krikšto svarba mūsų gyvenime yra panaši kaip ir Romos katalikams. Krikštu yra atleidžiamos nuodėmės, dovanojama Šventoji Dvasia, ir žmogus tampa Dievo vaiku. Taigi Krikštas yra ypač svarbus, ir tai yra Dievo dovana."
Iš tikrųjų, liuteronų samprata perteikta teisingai, tačiau, deja, ne visa. Šiuo atveju yra labai svarbu būtent tai, ko Sabutis nepasako ir kokioje vietoje savo teiginius dėsto. Nė vieno žodžio apie sakramentų sampratos skirtumus nuo Romos bažnyčios (pvz., transsubstanciaciją, kurią liuteronai aiškiai atmeta), kaip ir nė vieno žodžio apie tikėjimo svarbą (Liuteris: "Be tikėjimo krikštas nieko neduoda"). Būtų keista, jei paprastam skaitytojui nebūtų kilusi mintis, jog pagal sakramentinę sampratą liuteronų nuo katalikų iš esmės beveik niekas neskiria, o nuo kitų evangelikų – mylių mylios. Kai vyskupui buvo tokia puiki, stačiai auksinė proga pakalbėti ir net pabrėžti visus evangelikus siejančius, vienijančius bruožus! Tačiau atrodo, kad jam tai visiškai nerūpi. Be abejo, niekas katalikų žurnale jokių ilgų aiškinimų apie evangelikus nesitikėjo ir nelaukė. Bet labai netikėti atrodo ir tokie aiškūs atsiribojimai.
"Jaučiu didelę atsakomybę, ar Liuteronų Bažnyčia išliks ir kokia ji bus." Jausmai jausmais, tik kokį vaizdą palieka šis 12 puslapių interviu?! Deja, tik tokį, kad liuteronų bažnyčia pristatoma taip, tarsi būtų savotiškas katalikų priedas, su broliais protestantais siekianti teturėti kuo mažiau bendro. Nejau tokia liuteronų vyskupo M. Sabučio išlikimo strategija? Jei tokia, tai nei mažiau nei daugiau – ji stačiai tragiška ir pavojinga tiek Lietuvos liuteronybės identitetui, tiek pačiam išlikimui.
Nes evangelikams reikia suprasti vieną dalyką: būti kataliku, bent jau Europoje, yra default position, normalu. O mūsų krašte su beveik 80 nuošimčių šios bažnyčios šalininkų – juo labiau. Romos katalikų bažnyčia yra didelė, išsaugojusi istorinį nuoseklumą, kultūrines tradicijas, aiškią savivoką bei aiškias pozicijas (teisingas ar klaidingas, tačiau aiškias); jos veikla labai dinamiška, plati ir perdėm sistemiška, savyje gebanti jungti net visiškai skirtingus mokymus, idėjas bei praktikas, kartais net prieštaraujančius elementus. Kad ir kaip tai būtų vertinama, tačiau katalikams neša didžiulę sėkmę. Dėl pavydėtinai puikių Romos bažnyčios pozicijų, kaip vanduo nuo žąsies jai ir vis išlendantys skandalai, žiniasklaidos nemalonė ar net pajuoka. Jeigu kalbėti apie organizacinį gyvumą, tai katalikų bažnyčia yra daugiau negu gyva. Tai verdanti bažnyčia, Lietuvoje – taip pat. Čia ji išleido nuostabų katekizmą savo jaunimui (Youcat), čia ji stato, atkuria, įkuria puikius daugiafunkcius centrus, sparčiai plečia privačių bei konfesinių visų pakopų mokyklų tinklą, stiprina ir modernizuoja dvasininkų rengimo institucijas, sparčiai gausina jaunų, laiko pulsą puikiai jaučiančių vyskupų gretas – katalikų bažnyčiai Lietuvoje nereikia kelti klausimo, ar ji išliks.
Esant šitokiam kontekstui, Lietuvoje reikia aiškiai, tvirtai bei pagrįstai atsakyti į tokius klausimus: kodėl esu evangelikas? kodėl turiu likti evangelikų bažnyčioje? Pirmiausia į tai vertėtų atsakyti kiekvienam bažnyčios vadovui, paskui atsakymą duoti visai bendruomenei. Nes galvoti, kad atsakymą visi kokį nors vis vien turi, yra labai naivu. Sakyti, kad esu evangelikas, nes gimiau evangelikų šeimoje – greitai nieko nebereikš. Globaliame, o Lietuvos atveju dar ir katalikiškame kontekste šitoks atsakymas yra vis mažiau adekvatus.
Įsivaizduokime jaunuolį iš tokios evangelikų šeimos, "pasikausčiusį" vyskupo Sabučio "liuteronybės privalumais" (celibatu nesirūpinantį, nes nesirengiantį tapti dvasininku): giedojimo praktiką jis jau ras ir daugelyje katalikų parapijų, ypač jaunimo šlovinimo grupėse; kleboną arba kunigą jau taip pat ne vienoje parapijoje ras supratingą, šiuolaikišką ir gerą sielovadininką; net Biblijos studijas, jei tik norės, irgi galės lankyti – kodėl tokiam jaunuoliui imti ir netapti kataliku? Ko tampytis su neaiškia liuteroniškąja katalikų versija, kai gali tiesiai imti "originalą"?!
O visiems šitaip dar nemąstantiems liuteronų jaunuoliams susiprasti labai "padeda" plati ir visiškai nekritiška "Taizė" reklama. Liuteronų jaunuomenė noriai ir gausiai vyksta į šios bendrijos tarptautinius jaunimo susitikimus. Prieš keletą metų po tokio renginio Vilniuje stačiai džiaugsmu nesitverta dėl "ekumeninio persilaužimo". O juk Taizė įkūrėjas R. Schutzas (iki mirties išlikęs reformatų bažnyčios nariu) Romos akyse visąlaik buvo puikiausia reklamos figūra popiežiaus institucijai, Marijos dogmoms bei katalikiškai sakramentų sampratai, įpakuotai į smagių ir gausių giedojimų bei draugiškumo renginius. ("Dievas susivienijęs su kiekvienu žmogumi" – kaip galėtų ortodoksinis liuteronas, akcentuojantis mokymo svarbą ir Rašto autoritetą, sutikti su tokiu "Taizė" bendrijos teologijos kertiniu teiginiu?) Jeigu kam nors kyla klausimų dėl Taizė bendrijos konfesinės tapatybės, tegul pasiskaito R. Dulskio knygoje Ekumeninė krikščionybė:
"Brolis Roger ne tik priėmė katalikišką požiūrį į Eucharistiją [!], bet ir kvietė traktuoti ją kaip krikščionių vienybės šaltinį [kaip tai ir daro Romos bažnyčia...]. Taizé bendruomenės rytinėse pamaldose kasdien dalijama Eucharistija, konsekruota per katalikiškas Mišias. Ją priima ne tik katalikai, bet ir protestantai, kurie tiki [!] realiu Kristaus buvimu eucharistiniuose pavidaluose."
Bet, tiesą sakant, jau gal ir Taizė nebereikia, kai skaitai štai šitokias vieno iš liuteronų kunigų mintis: "net negalvodamas [!] leidau vaiką į katalikų bažnyčios tikybos pamokas" arba "mus tenkina Romos katalikų [tikybos] dėstytojai". Tai jau net ne naivumas, o tiesiog neatsakingumas, kuris juolab stebina. Argi tas kunigas nemato, kad šiandienos parapijose liuteronybės tradicijoje tvirtai stovi jau tik senjorai? Kad jų vaikai, dauguma nors dar ir pakrikštyti bei konfirmuoti liuteronų bažnyčiose, jas lanko retai, nes sukūrę šeimas su katalikais? Argi nemato, kad vis daugiau liuteroniškų šeimų linijų užsibaigia, nes išmiršta paskutiniai jų tęsėjai?
Be abejo, vyskupas galėtų pasiteisinti, kad žurnalo "Kelionė" paskirtis ir interviu forma nebuvo geriausia vieta skleisti liuteroniškosios konfesijos pagrindams. Kad tam reiktų kitos aplinkos bei progos. Gal ir taip, tačiau net ir tokiomis sąlygomis kodėl katalikams aiškiai nepasakius, kas yra liuteronai? Kodėl nepasinaudojus puikia galimybe ir liuteronų konfesijai nepadarius bent nedidelės ir draugiškos reklamos tarp katalikų? Kodėl ir katalikų skaitytojui nepasiūlius bent keleto pagrįstų priežasčių tapti liuteronu? – kodėl neišdrįsus to padaryti? Juk kokių nors vidinių ar grynai privačių priežasčių būti protestantu ar liuteronu nesama?! Geros priežastys yra tik objektyvios, dėl to visur geros, arba tai visai ne priežastys.
Tačiau iš vyskupo žodžių nesigirdėjo, kad katalikams vertėtų tapti liuteronais arba evangelikais. O kodėl nesigirdėjo? Katalikų bažnyčia yra natūralus magnetas; jai savaime suprantama, kad žmonės nori ir jungiasi prie "pilnos tiesos židinio", kur visi ras išganymo priemonių pilnatvę. O kas jungiasi prie evangelikų? Ar evangelikai tiki savo išpažinimų tikra tiesa? Šiandien galima išgirsti, kad žmogus, kuris savo religiją laiko pačia geriausia, nesuvokia tikėjimo esmės. Bet sąvoka "geras" klaidina ir užveda ant blogo kelio. Juk svarbiausia yra tiesa, taigi kartu ir klausimas, kuri religija ar konfesija tą tiesą labiausiai išreiškia. Katalikų filosofas R. Spaemannas visiems krikščionims primena:
"Beje, ir krikščioniškos konfesijos viena kitos atžvilgiu negali atsisakyti visų misionieriškų elementų, jeigu tik jų skirtumai remiasi ne grynu tradicionalizmu, o bent šiek tiek susiję su tikėjimu tiesa. Nes konversijos atmetimas būtų lygus pripažinimui, kad iš tiesų netikima tuo, kuo tikima." (Das unsterbliche Gerücht)
Deja, šitaip mąstantiems greit galėtų būti mestas priekaištas prozelitavimu – bandymu patraukti kitų krikščionių bažnyčių narius savo pusėn. Tik nepamirškime, kad šitame kontekste lemiamų sąvokų apibrėžimai skiriasi. Katalikų bažnyčioje pakrikštytas žmogus yra tikintis ir pagal šios bažnyčios supratimą teisėtai 'priklauso’ jai; evangelikams atrodo, kad bet kuris toks žmogus iš tikrųjų gali ir visai netikėti, dėl to gali ir turi būti kviečiamas į tikinčiųjų bendruomenę. Kadangi didelė dauguma Lietuvos gyventojų pakrikštyta katalikiškai, prozelitavimo argumentas galėtų būti taikomas visiems protestantų bandymams evangelizuoti nominalius katalikus. Be to, nepamirškime, kad ir Romos bažnyčia tam tikra prasme prozelituoja tarp protestantų. Nes "katalikiškai Dievo tautos vienybei" Romos bažnyčioje "įvairiais būdais priklauso arba yra skiriami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų" (Lumen gentium, 13). Tad galima sakyti, kad ir protestantai savotiškai jau yra priskirti Romos bažnyčiai; kad jų bažnytinis kompasas nukreiptas į Romą. Romos katalikas visada gali teigti, kad neprozelituoja; bet jis turėtų pridurti: dėl to, kad tam tikra prasme evangelikai jiems jau priklauso; kad jis tik kviečia sustiprinti, patobulinti jau esamus ryšius – kas čia blogo?
Galų gale visos bažnyčios arba konfesijos bando įvairiais būdais patraukti žmones į savo bendruomenes, ir taip turi būti. Lieka tik klausimas, kas ir iš kokios bažnyčios traukia (iš giminingos bažnyčios ar ne), kokiais argumentais ragina ir kokiais būdais tai atlieka (smurtu, manipuliavimu, netikrais pažadais ir t.t.).
Pabaigoje pakalbėkime apie ekumenizmą. "Mūsų užduotis yra eiti vienybės link", mano vyskupas, kitur teigdamas esąs "ekumeninių pažiūrų". Tam tikra prasme tai labai sveikintinas dalykas. Tik problema – šios sąvokos supratimas. Kai tik Lietuvoje kalbama apie ekumenizmą, beveik visi protestantai mintyje teturi viena – santykius su Romos katalikais.
Bent jau kalbinėje plotmėje ši raiška, deja, yra beveik visiškai įsitvirtinusi. Protestantai faktiškai jau negrįžtamai prarado teisę vadintis "katalikais"; dabar iš rankų slysta jau ir "ekumenizmas". Romos katalikų bažnyčia iki XX a. vidurio tvirtai laikėsi požiūrio: mes, katalikai, esame tikroji "ekumenija" (gr. oikumene – gyvenamoji/ apgyvendinta žemė; Romos bažnyčia yra vienintelė tikroji visos žemės išganymo institucija) ir niekas kitas. Tokią ekumenizmo sampratą, kokia vartojama šiandien – kaip įvairių konfesijų bendruomenių bendradarbiavimą – išrado protestantai. Tai mūsų kūdikis. Dėl to ekumenizmas, bent istoriškai žiūrint, pirmiausia apibūdina santykius tarp protestantų.
Bandymų suvienyti evangelikus būta įvairių (pvz., "hernhutiečiai"; pietisto grafo N. L. Cincendorfo XVIII a. įkurta Evangelinė brolių unija). Ryškus protestantų vienybę išreiškiantis sambūris ir, ko gero, pirmoji protestantų ekumenizmo organizacija buvo 1846 m. įkurtas Evangelikų aljansas – savo pradžios dokumentuose būtent vartojęs ir žodį "ecumenical". Būtent Aljansas kūrė bendradarbiavimo atmosferą, tapusią pagrindu rastis įvairioms pirminėms Ekumeninės bažnyčių tarybos organizacijoms. Pati taryba, įkurta 1948 m., dėl daugelio klaidingų sprendimų pastarąjį 50-metį smarkiai diskreditavo ekumenizmo siekį tarp daugelio konservatyvių evangelinių bendruomenių. Dėl to Aljanso šalininkai šiandien vengia vartoti ekumenizmo sąvoką.
"Absoliuti vienybė dar toli, bet ji neišvengiamai bus", su savo vyskupu sutinka ir kitas liuteronų kunigas. Su kuo vienybė? Turima omenyje, aišku, vienybė su Romos katalikais. Deja, tokios vienybės, kokios tikimasi, tikrai niekada nebus. Nes vien jau XX a. Marijos dogmos bei 1983 m. naujame Bažnyčios teisės kodekse įtvirtinta popiežiaus pozicija, tikrąją vienybę daro neįmanomą. Tačiau tarp protestantų tikrai galima tikėtis ne tik bendradarbiavimo, bet ir tam tikros vienybės. Bet vardan jos dar žymiai per menkai darbuojamasi. Dar per daug sklando skepsio, nepasitikėjimo ir nežinojimo (paklauskite eilinį liuteroną, ką jis žino apie baptistus).
Europos evangelikų aljansas vienija 35 nacionalinius aljansus šiame žemyne bei Azijoje. Net Albanija ir Kosovas jau turi savo jungtis (žr. http://www.europeanea.org/members.html ). Belikę vos keletas šalių, kaip Makedonija, Moldova, Baltarusija, kurios neįkūrę savo aljansų. Greta jų – ir Lietuva. Kodėl Lietuva stoja greta šių, o ne greta anų 35? Viena iš svarbių protestantiškosios ekumenijos užbuksavimo priežasčių – kai kurių bažnyčių vadovų iniciatyvos stoka. Nes per daug iniciatyvos išeikvojama katalikų atžvilgiu. Visų akys nukreiptos į katalikų bažnyčią. Į jos kvietimus reaguojama beveik vienbalsiai ir laiko nepritrūksta, kai katalikų kardinolas beveik savaitei liuteronų vyskupą pasikviečia į Romą. Bet pabandykime įsivaizduoti, kad kuris vienas evangelikų vadovas sumano savaitgaliui pasikviesti kitų evangelinių bažnyčių galvas vienybės klausimams aptarti – kiek iš jų atsisakytų būtent dėl laiko stokos?
Rodos, turėtų būti natūralu didžiausios protestantiškos bažnyčios vadovui pirmiau rūpintis vienybe tarp protestantų (be abejo, neapleidžiant ir pokalbio su katalikais). Augsburgo – evangelikų vienybės! – išpažinimo bažnyčia turėtų būti pirmuoju pavyzdžiu. Tačiau belieka tik apgailestauti, kad šios bažnyčios vyskupas, regis, nenori imtis jam istorijos, tradicijos bei laiko iššūkių uždėtos atsakomybės.
Ir vilčių permainoms, deja, nesama daug, nes tokie dalykai kaip "Kelionės" interviu nėra išimtis. Antai 2008 m. viename ekumeniniame interviu katalikų žurnalisto paklaustas apie "Gailestingojo Jėzaus paveikslą", vyskupas Sabutis atsako savaip:
"Jei kalbėtume apie Dievo Gailestingumo paveikslą, esantį Vilniuje, ar rekomenduotumėte tokį pasikabinti liuteronui namie (jei atsiklaustų, ar ne nuodėmė tokį laikyti)? Vyskupas M.Sabutis: Liuteronui bet kuris kristocentrinis paveikslas yra ne nuodėmė. Tai visiškai natūralu, tik, kaip ir kiekvienas paveikslas, jis turi būti suvokiamas kaip nuoroda į Gyvąjį Dievą." ("Gyvojo Dievo gailestingumas – ekumeninė perspektyva", gailestingumas.com, "Lietuvos evangelikų kelias", 2008/5)
Puikus klausimas paduotas tarsi ant padėklo – tik imk ir dėstyk evangelikų poziciją. Tiesa, pirmame sakinyje Sabutis užsimena apie liuteronų požiūrį į religinius paveikslus, tačiau čia pat savo bandymus sunaikina, liuteronams įjungdamas žalią šviesą (nors ir netiesiogiai) katalikiškam konkretaus meno kūrinio naudojimui, beigi pridėdamas net labiau katalikiško požiūrio instrukciją (katalikams visas religinis menas gali būti "nuoroda į Dievą"). Argi tokio atsakymo tikėtumės iš protestantų ganytojo?! Nejaugi jis nežino šio paveikslo atsiradimo istorijos? (1934 m. dailininko E. Kazimirovskio tapytas pagal mistikės sesers Marijos Faustinos Kovalskos patirtus regėjimus.)
Faustinos vizijos ypatingos tuo, kad jose pateikiami tariami Jėzaus pažadai, kurie niekaip nėra pagrįsti Biblija: "Tiems, kurie gerbs šį paveikslą, Jėzus žadėjo pasisekimą krikščioniško tobulėjimo kelyje, laimingą mirtį bei kitų malonių, kurių žmonės prašys. Šį paveikslą gerbianti siela nežus, – kalbėjo Jis ses. Faustinai." (gailestingumas.lt) Kaip gali evangelikas tam pritarti? Kaip gali neprieštarauti, kai šios mintys iškreipia krikščionių tikėjimą ir veda tikinčiuosius į klystkelį? Nesunku įsivaizduoti, ką apie tokias vizijas ir paveikslus būtų pasakęs Liuteris. Gailestingojo Jėzaus paveikslas yra tvirtai įpintas į "Švenčiausiosios Jėzaus Širdies" kultą ir iš religinių pozicijų jokiu būdu nevertintinas neutraliai. Ar evangelikui namie laikyti tokį paveislą yra nuodėmė – vienas dalykas, visai kitas – ką šis paveikslas byloja. Vyskupas labai apmaudžiai pražiopsojo progą pasakyti, kad protestantams tokio paveikslo apskritai nereikia, kadangi mes netikime ir atmetame jį pagrindžiančias vizijas; mes netikime palaiminimu, kuris priklauso nuo paveikslo garbinimo; mes netikime, jog šis teologiniu požiūriu mums svetimų nuostatų pripildytas paveikslas gali būti naudingas suvokiant Dievą. (Tas, kuris, būdamas evangelikas, nežino, koks svetimas mums "Švenčiausiosios Jėzaus širdies" kultas, teišstudijuoja ketvertą XVII a. Marijos Margaritos Alakok apreiškimų, smarkiai prisidėjusių prie šio kulto plitimo ir, iš protestantiškų pozicijų vertinant, tarnaujančių ne tikrajai Evangelijai, o vien tik pakaitinio garbinimo objekto įtvirtinimui dėl išsigelbėjimo darbais.)
Buvo aptartos trys kryptys, iš kurių protestantizmui pučia priešingi vėjai. Jie ne tik kiekvienas atskirai yra stiprūs, bet dar ir tarpusavyje pasistiprina. Skaitys Kiaukos ar Sabučio žodžius koks nors konservatyvus baptistas, nepaliaus klausęs, kas su tokiais bendro. Ir tada išankstinė nuostata (susidariusi bemaž vien tik dėl išoriškumo bei skirtingos krikšto praktikos), kad liuteronai yra viso labo iš tikrųjų tik apgailėtini puskatalikiai, kurių teologai nebetiki Biblija, tik dar labiau sustiprės. Skaitys liuteronas ar reformatas kai kurių anabaptistų paburnojimus prieš jų konfesijų tėvus, pagalvos: tikrai teisūs tie, kurie sako, kad jie sektantai. Pasigirs konservatyvieji anabaptistai Bibliją skaitą nefiltruotą, be tikėjimo išpažinimų ir dogmų pagalbos, akademinis teologas jiems atkirs: taip ir žinojau – nepataisomi "fundamentalistai". (Ši sąvoka, deja, tapo kai kurių evangelikų mirtinu ginklu triuškinant kitus protestantus; vadinti katalikus stabmeldžiais kratomasi, bet pastumti kitus evangelikus į fundamentalistų kampą – kodėlgi ne?..)
2017 metais, taigi jau galima sakyti ant slenksčio, didis jubiliejus: 500 metų reformacijai. Pusė tūkstantmečio evangelikų bažnyčioms (kad ir pirmosios atsirado tik 1525 m.) ir visam protestantizmui. Kaip Lietuvos bažnyčios pažymės šį įvykį? Kas su kuo tarsis, dėsis draugėn ruoštis ir švęsti? Gal liuteronai su katalikais? (Pagrįstai galima šitaip pagalvoti skaitant tokias antraštes kaip "Liuteronų ir Romos katalikų komisija [Vokietijoje] 2017 m. kviečia švęsti dialogo vaisius"). O juk argi ne nuostabi proga nors tądien susieiti visoms evangelikų bažnyčioms, turint omeny, kad visos gana pagarbiai žvelgia į Liuterio tezių paskelbimą spalio 31-ąją?! Ir ar ne puiki galimybė kartu garsiai pasakyti (kad ir šventinėmis jungtinėmis pamaldomis, LRT transliuojamomis 2017 10 31): Lietuvos protestantai yra ir tikrai išliks!
(Iliustr.: Liuteris, Kalvinas ir kt. reformatoriai; XVII a.)
