Holger Lahayne
Ar Lietuvos protestantizmas išliks? (II)
Bet protestantizmą vanoja ir anabaptistams visiškai priešinga pusė – universitetinė teologija. Žinoma, šioji tai daro ne taip tiesiai kaip anie. Tos pusės pavyzdys būtų T. Kiaukos straipsnis "Teologija tarp Dievo ir žmogaus, arba atsisveikinant su praeities šmėklomis" ("Kultūros barai", 2012/11; ištrauka iš spaudai rengiamos knygos Dievo pėdsakais. XIX–XX a. evangeliškosios teologijos antologija). T. Kiauka yra evangelinės teologijos daktaras, dėsto KU teologijos katedroje.
Straipsnyje autorius rašo apie moderniosios (ir postmoderniosios) teologijos padėtį tarp teocentrizmo ir antropocentrizmo polių. Jis gana gerai atskleidžia neoprotestantiškąją teologiją nuo Šviečiamojo laikotarpio – į žmogų orientuotą antrąjį polių, kurio pagrindinė gairė yra protas. To padariniai: "prarandamas Dievo transcendentiškumas, o teologija, nuosekliai žengdama šiuo keliu, artėja prie ateizmo." Be to, "istorija parodė, kad, išstūmus Dievą iš pasaulio, protui teko tokia našta, kokios jis neįstengė pakelti". Šviečiamojo a. idealas – "tai irgi tikėjimas, tiesiog apverstas aukštyn kojom, nes vietoj Dievo pradėta tikėti proto galia."
Tačiau po to autorius pereina prie pirmojo poliaus, kurį pristato šitaip:
"Teocentrizmas, virš visko iškeliantis Dievo apreiškimą ir jo Žodį, remiasi metafizine dviejų pasaulių idėja. Reikalaudamas besąlygiško paklusnumo jo Žodžiui, jis supriešina Dievą ir pasaulį, Kūrėją ir kūriniją, laiką ir amžinybę, neigia asmens autonomiją – laisvę, protą ir atsakomybę, o tai jau ir paties žmogaus kaip Dievo paveikslo neigimas."
Dialektinę arba neoortodoksinę K. Bartho teologiją Kiauka įvardija moderniąja šios krypties reprezentante. Pristatytąjį grynąjį teocentrizmą, kaip ir antropocentrizmą, vertina gana skeptiškai: "Galutinė šio kelio stotelė – supranatūralizmas, fundamentalizmas ir religinis fanatizmas, iš principo neigiantys dialogą, nedraudžiantys griebtis net smurto." Dėl to Kiauka daro išvadą: "Kaip matome, abu keliai anksčiau ar vėliau atveda į konfliktą, nes vienas neigia Dievą, o kitas – žmogų. Abu sklidini prieštaravimų, todėl problemiški ir kritikuotini."
Pastarųjų poros šimtmečių protestantų teologijoje tarp abiejų polių Kiauka konstatuoja vien "nuolatinę įtampą". Bet kadangi "nėra ir negali būti jokios esminės prieštaros tarp teocentrizmo ir antropocentrizmo", tai reikia ir būtina siekti tarp jų dialogo. "Dialogas" – tikras mūsų laikų burtažodis. Visur reikia dialogo, visur siekiama balanso, išlygos, tarp to ir teologijoje. Iš visų jėgų siekiama kaip nors įsiterpti tarp liberalizmo ir fundamentalizmo, išlaviruoti tarp imanencijos ir transcendencijos – kad tik prasimynus nors kokį vidurio taką. Šališkumas, neigimas, radikalumas, antitezė – siaubas! Kvepia "vienintele galutine tiesa", be jokios abejonės, neišvengiamai vedančia į fanatizmą bei smurtą.
Reformacijos tėvai šitokių problemų neturėjo. Jie neįžvelgė jokių įtampų tarp teocentrizmo ir antropocentrizmo, nes abiejų žvilgsnio kryptis buvo viena: į Dievą ir jo tobulai teisingą bei absoliutų Žodį; abiejose jie matė didžiulę Evangelijos naudą žmogui.
Liuteris Mažojo katekizmo Tikėjimo išpažinimo aiškinime pabrėžia: "Tikiu, kad Jėzus Kristus... yra mano Viešpats, kuris mane, prapuolusį ir pasmerktą žmogų, atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės..." – Dievas veikia vardan manęs. "Mano Viešpats" yra šio gana ilgo sakinio centras. Dar Loci communes, pirmojoje evangelikų dogmatikoje, parašytoje 1521 m., Melanchtonas pasitraukia nuo spekuliatyviosios viduramžių teologijos, žvelgusios vien į Dievo esmę, ir suformuluoja naują požiūrį: "Štai ką reiškia pažinti Kristų: atpažinti jo geradarystes..." – geradarystes mums. Krikščionis ir teologas privalo žinoti, "dėl kokios praktinės naudos [mums] Kristus prisiėmė kūną ir buvo prikaltas prie kryžiaus". Taip pat ir reformatų Vestminsterio trumpas katekizmas (1648) savo pradžios žodžiais byloja: "Koks svarbiausias žmogaus tikslas? Atsakymas: Svarbiausias žmogaus tikslas yra šlovinti Dievą ir džiaugtis juo per amžius." Centrinės pozicijos Dievas nė kiek nepraranda, tačiau į jo ratą įsukamas žmogus. Čia labai tinka ir pirmieji Heidelbergo katekizmo žodžiai. Atsakymas į klausimą "Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant?" grynai antropocentriškas (net 11 kartų "aš/man/mane/manyje"!), o vis dėlto centre išlieka Dievas, išgelbėto žmogaus savininkas ir Viešpats (žr. autoriaus "Katekizmų išmintis", sk. "Dievas ir žmogus").
Bet plačiau pašnekėkime apie T. Kiaukos teocentrizmo pristatymą. Jam nepatinka, kad teocentrizmas aiškiai "virš visko" kelia "Dievo apreiškimą ir jo Žodį". Tiktų protestantiškai paklausti: kodėl turėtų būti kitaip? Jei Dievas iš tiesų kalbėjo, tai kodėl jo Žodis neturėtų būti virš visko? Arba kitaip: virš ko Dievo žodis neturėtų būti? Liuteris savo įstikinimą išreiškė lotyniškai solam scripturam regnare – vien Raštas teviešpatauja! Ir būtent virš visko. Liuteronų Santarvės formulė (1577) paaiškina konkrečiau: "Tikime, mokome ir išpažįstame, kad Senojo ir Naujojo Testamentų pranašų ir apaštalų raštai yra vienintelė taisyklė ir norma, kuria remiantis visos doktrinos ir mokytojai vienodai privalo būti vertinami ir teisiami...".
T. Kiauka kritikuoja "besąlygišką paklusnumą jo Žodžiui". O protestantiškasis mokymas ir vėl primena: o kas gi toks žmogus, kad Dievui paklustų tik su tam tikromis – jo paties nusistatytomis – sąlygomis? Argi Biblijos mokymas nesako, kad Dievas kalbėjo, o žmogus privalėjo paklusti jo įsakymams? Argi Biblija kada atsisakė antitezės: tikintieji paklūsta Dievo žodžiui, o netikintieji nepaklūsta? Paklusnumas juk nėra vien tik ST tema?! Juk ir krikščionis visų pirma yra klausytojas, dėl to taip akcentuojamas paklusnumas!
Bet, žinoma, gali būti, kad T. Kiauka omeny turi aklą tikėjimą (kurį dažnai implikuoja kiek daugiareikšmis žodis "besąlygiškas"; žr. autoriaus "Aklo tikėjimo mitas"). Tai gana sudėtingas laukas, kadangi kiekvienam paklusimui gali būti prikištas aklumas. Tad tebūnie pasakyta tik tiek, kad Biblija aklo tikėjimo nereikalauja, kad tikėjimą liepia suvokti ir suprasti jo įgyvendinimą; kad reikalauja Dievo įsakymus priimti ne atsipalaidavimui nuo paklusnumo, o tvirtesniam prisirišimui, idant vis geriau (arba protingiau) jie būtų pritaikomi.
Toliau Kiauka konstatuoja, kad teocentrizmas "remiasi metafizine dviejų pasaulių idėja". Mintis nėra pakankamai aiški, nes esama daugelio metafizinio dualizmo rūšių, iš kurių keletas (kaip manicheizmas) krikščionims yra absoliučiai atmestinos. Bet viena šiame kontekste yra tikrai aišku: Kiaukai nepriimtinas "supranatūralizmas". Tai verčia labai nustebti. Argi nesama pasaulio, gyvuojančio anapus (lot. supra – virš, anapus) mūsiškio, regimojo ir juslėmis suvokiamojo? Argi ne vienas iš kertinių Biblijos mokymų yra apie tai, kad greta regimo pasaulio egzistuoja nė kiek ne mažiau tikras neregimasis (žr., pvz., 2 Kar 6, 17)? Žinoma, nėra taip, kad tie pasauliai būtų visai atskiri vienas nuo kito – šio ir ano Viešpats yra vienas, o jo veikimas abiejuose – pagrindinė Biblijos tema. Dėl to teologija, kuri atmeta šitokią metafiziką, pasmerkta nunykti, kadangi nelieka Dievo, kuris netapatus su mūsų pasauliu.
Pagaliau Kiaukai nerimą kelia dar ir ta mintis, kad teocentrizmas esą "neigia asmens autonomiją – laisvę, protą ir atsakomybę". Šitokiai "autonomijos" sampratai, deja, tenka kuo griežčiausiai nepritarti. Žmogus turi tam tikrų laisvių ir atsakomybių bei privalo naudotis savo protu. Bet autonomija juk yra visai kas kita! Žinoma, mes neišvengiamai patys sprendžiame, ar paklusti įsakymams ir elgtis dorovingai bei išmintingai, ar ne. Joks Dievas to nepadarys vietoj mūsų. Bet visai kitas klausimas, ar patys (gr. autos – pats) kuriame sau normas ir moralės įstatymus (nomos – įstatymas). Autonomijos siekis yra viena iš esminių žmogaus problemų: mes patys norime tvarkytis savo gyvenimus ir vieni viską nusistatyti (Dievas gerai tik kaip asistentas). Tačiau visiškai autonomiško kūrinio nėra ir negali būti. Nes kūrinys nėra Dievas, kuris vienintelis yra tikrai autonomiškas. Kai tik žmogus ima trokšti autonomijos, iš tiesų sykiu pradeda neigti Dievą.
Kaip visa tai susiję su protestantizmu? Jau turėtų būti paaiškėję: jeigu nustojame virš visko kelti Dievo apreiškimą ir jo Žodį, mes, protestantai, ant kortos pastatome visą savo tapatybę. Be Biblijos, mes neturime daugiau jokios aukščiausios mokymo institucijos, vyriausiojo Biblijos aiškintojo, dogmas nustatančios institucijos kaip Romos katalikų bažnyčia. Mums, protestantams, vienintelė aukščiausia institucija yra užrašytasis Dievo žodis, o ne žmogus. Jei atmesime ar bent sumenkinsime Žodį, imsime ignoruoti jo absoliučią tiesą, neliks jokios priežasties būti protestantu.
Tačiau kas atsitinka, kad protestantų teologai ima ardyti savo pamatus? Ogi vyksta paradigmų kaita. Iš dalies ji jau yra įvykusi – tai geriausiai matosi vertinant Kiaukos nurodomus dabartinius teologijos tikslus bei uždavinius. T. Kiauka mano, kad teologija turi atmesti pretenziją "į vienintelę galutinę tiesą", nes kitaip virs fundamentalizmu. Rašinio pabaigoje prideda: "Teologija nepateikia 'teisingų’ galutinių atsakymų apie Dievą ir pasaulį, bet siekia, kartais pati klaidžiodama, parodyti mąstymo kryptis ir tikslus, atpažinti, įvardyti, atskleisti problemas..."
Šiandien šitoks kalbėjimo tonas jau beveik visiškai įprastas. Tik nežinia, ką bendro jis turi su protestantiškąja bei apskritai visa teologija? Jeigu jo niekas neims keisti, tikrai ateis diena, kai protestantų teologija, galutinai susitapatinusi su minėtais principais, tiesiog išnyks.
Reformacijoje – dar senojoje paradigmoje – kova vyko ne dėl ko nors kito, o tik dėl tiesos. "Nė viena religija nėra teisinga, kuri nestovi draugėje su tiesa", rašė Kalvinas (Inst. I,4,3). O visos tiesos šaknys glūdi Dieve (I,2,1), kuris yra "amžinoji ir neabejotina tiesa (II,8,23). Dėl ko tąsyk persiskyrė bažnyčia? Kalvinas mato "vieną vienintelę to priežastį": tuometinė Katalikų bažnyčia "jokiais būdais nepakentė" savo gretose "grynojo tiesos išpažinimo", dėl to evangelikai "buvo išmesti lauk" (IV,2,7).
Tiesos išpažinimas reikalauja tvirtybės. Liuteris savo veikale Apie nelaisvą valią (anot jo, svarbiausiame darbe greta katekizmų) smarkiai peikia pastebimą netvirtumą. "Tegul būna mums artimi visi tie, kurie ypatingai užsispyrusiai laikėsi savo nuomonės", sako reformatorius. "Nieko nėra tarp krikščionių žinomiau ar dažniau praktikuota, kaip tvirtas nuomonės išsakymas. Pašalink gilius įsitikinimus, ir tu pašalinsi krikščionybę." Kadangi galima ir įmanoma būti įsitikinus tiesa, tai ji ir privalo būti pasakyta: "Tiesa ir mokymas apie ją visuomet privalo būti skelbiamas atvirai ir nepaliaujamai, negali būti iškraipomas ar nutylimas..."
Liuteris – kaip ir visa reformatoriškoji teologija – įveda labai svarbią perskyrą: "Dievas ir Dievo raštai yra du skirtingi dalykai nė kiek ne mažiau, negu Kūrėjas ir Dievo kūrinija yra skirtingi. Tuo, kad Dieve yra daug kas paslėpta, ko mes nežinome, neabejoja joks žmogus..." Liuteris kalba apie perskyrą tarp Kūrėjo ir kūrinio, kuri yra esminė žydų-krikščioniškoje pasaulėžiūroje. Dievas yra Kūrėjas, o žmonės jo kūriniai. Dėl to, kad žmonės yra 'tik’ kūriniai, jie negali iki galo suvokti Dievo. Tam tikra prasme jis yra ir visada išliks "nesuvokiamasis" arba slėpinys. Tačiau, kita prasme žvelgiant, argi ir be to informacijos apie Dievą nėra apsčiai? Juk Dievas daugelį kartų įvairiais būdais buvo apsireiškęs ir kalbėjo žmonėms?! Dievas – Viešpats ir Kūrėjas – nusileido iš savo karališkųjų aukštumų, nusižemino iki žmogaus lygmens ir prakalbo žmogui suprantama kalba. Žmogus negali įlįsti į Dievo vidų ir jam to nereikia. Bet gali Dievą pažinti, nes sugeba suprasti jo apreikštąją valią.
Tik Dievas tobulai žino visą tiesą, tik jis žino "galutinę tiesą" – kas gi daugiau? Žmogus visos tiesos nežino ir nežinos, o ir toji dalinė gali būti klaidų sutepta. Visi reformatoriai puikiai suvokė: mes nesame kaip tie Antikos orakulai ar žyniai; mes Dievo apreiškimą tik interpretuojame, o tai darydami galime klysti. Mūsų žinoma tiesa nėra be trūkumų. 1537 m. H. Bulingeris Naujojo Testamento Laiškų komentarų rinktinės pratarmėje pažymi, kad jo žodžiai yra "klystantys žmogaus dariniai", nes "yra žmogiška klysti ir tuščiai niekus taukšti" (tad neteisinga teigti, jog "savikritiškumas" esąs moderniosios teologijos produktas ir naujovė!). Tačiau visiškai kitaip yra su Biblija. Biblija yra įkvėpta Dievo, yra "patikima ir absoliuti tiesos, teisingo gyvenimo ir elgesio taisyklė, kuri nei pati klysta, nei kitą klaidina; visa, kas užrašyta ir pasakyta, visa, kas visų žmonių yra padaryta, ja viena teturi būti paremta ir pagrįsta."
Šventasis Raštas arba Biblija yra grynasis Dievo žodis. "Dieviškieji raštai" yra "Dievo tiesa", kuriems negali prilygti ir neturi būti lyginami jokie žmogaus sukurti raštai (Nyderlandų išpažinimas, 7). Biblijos kanono knygos "yra tikrasis Dievo žodis", sako Antrasis šveicariškasis išpažinimas ir tuo išreiškia tradicinį bažnyčių supratimą. Liuteris taip pat pabrėžia: "Raštai neklysta", nes "Šventieji Raštai yra Dievo Žodis..., pateiktas raštu, lygiai kaip Kristus yra amžinas Dievo Žodis, aprengtas žmogaus kūnu." Panašiai mano ir Kalvinas, kad Dievo žodis yra toks, "tarsi čia gyvai girdime paties Dievo balsą" (Inst. I,7,1). Abu tęsia Augustino tradiciją, kuris Dievo lūpomis taria: "O, žmogau, ką tau mano Raštas sako, sakau aš tau." (Išpažinimai, XIII,29)
Dievo raštai niekada neklysta [neklaidina?] – tvirtina protestantai sykiu su katalikais. Abi konfesijos laikosi Šventojo Rašto neklaidingumo doktrinos, kuri yra vienareikšmė Visuotinės Bažnyčios pozicija per daugelį šimtmečių. (Dėl to netiesa, kad tikėjimas Biblijos neklaidingumu yra vėlyvojo XIX a. išradimas, kaip bando įteigti K. Armstrong knygoje Biblija – Knygos biografija.) Tačiau, skirtingai nuo Romos bažnyčios, protestantai visąlaik pabrėžia, kad žmonių kūriniai – visi išpažinimai, teologiniai mokymai, susirinkimų nutarimai, bažnyčių vadovybės sprendimai ir t. t., – visa tai gali būti klaidinga.
Naujosios, šiuolaikinės paradigmos teologai mano, kad ir Šventasis Raštas didžia dalimi arba iš esmės yra tik žmonių produktas, taigi ir turintis klaidų. Esą jis panašus į bažnyčių išpažinimus ir viso labo tėra tik krikščionių tikėjimo atspindys, liudijimas, išraiška. Didžiu atradimu pristatoma istorinė biblinių tekstų formacija ir literatūrinių žanrų įvairovė. Ar kada nors kas nors tuo abejojo? Pati Biblija pasisako, kas ir kokia ji yra, parodo, kad yra apreiškimo istorija bei žmogiški autoriai. Tačiau modernieji teologai iš to daro neteisingą išvadą: kas Bibliją priima būtent tokią "žmogišką" (o ne nukritusią iš dangaus kaip islamo Koranas), tas jos aiškinimui turi taikyti ir istorinį-kritinį metodą (kuris Biblijos tekstuose mato daug įtampų ir klaidų). Tačiau tokia logika apgailėtina. Pagal ją iš fakto, kad visi žmonės yra nusidėjėliai, o Jėzus irgi buvo žmogus, daroma išvada, kad ir Jėzus buvo nusidėjėlis.
Su moderniosios paradigmos teologais būtų lengviau diskuoti, jeigu jie klotų kortas ant stalo, pristatytų savo įsitikinimus ir atsakytų į klausimus: ar tikite objektyvaus Dievo apreiškimo (taip pat ir žodinio) galimybe?, ar tikite, kad Dievas žmogiškuosius Biblijos autorius kontroliavo ir vedė taip, kad jų užrašytuosius žodžius būtų galima laikyti ir paties Dievo žodžiais? Tai labai svarbu, o aiškūs atsakymai galėtų parodyti, kur brėžti krikščioniškosios teologijos ribas.
Protestantiškoji teologija tarnavo, kol kas iš dalies tebetarnauja ir labai norėtųsi, jog ir toliau tarnautų tiesai. "[Dievo] Žodis yra pagrindas, kuriuo remiasi tikėjimas ir kuris jį palaiko; kai tikėjimas nusigręžia nuo jo, jis pasmerkia save žlugti. Atimk Žodį, ir joks tikėjimas neišsilaikys", teigia Kalvinas (Inst. III,2,6). Tuo tarpu Romos katalikams moderniosios paradigmos pasekmės nėra tokios grėsmingos. Jie galėtų net apsieiti ir be visiškai autoritetingos Biblijos, nes "pirmiausia tiki Bažnyčią". Ji "vadovauja mano tikėjimui, maitina jį ir palaiko" (KBK, 168). Kalvinas taip pat kalbėjo apie Bažnyčią kaip motiną, bet katalikams ji yra daug labiau tikėjimo pagrindas negu evangelikams. Nes šalia neklystančio Rašto jie dar turi neklystančią Mokymo tarybą, šalia neklaidingos Biblijos – "vyskupų kolegijos neklaidingumą" (KBK, 891).
Moderniosios paradigmos šalininkams protestantams tenka ieškotis kito kelio. Jie, sunaikinę Dievo žodį kaip objektyvųjį autoritetą, pasirenka lįsti į savo kiautą, į savo vidų. Pagrindu tampa tikėjime patiriamas subjektyvus ryšys su Dievu. Subjektyvi patirtis virsta esmine, o šios teologijos centru galų gale tampa žmogus. Tačiau jam, deja, teks rymoti ne ant ko nors kito, o ant apgailėtinų protestantiškosios teologijos griuvėsių.
B.d.
