Holger Lahayne
Ar Lietuvos protestantizmas išliks? (I)
Ar kas nors kada nors per kurį nors televizijos kanalą didžiųjų krikščionijos švenčių proga yra matęs pamaldų transliaciją iš evangelinės bažnyčios? Ne! O kodėl ne? Iš katalikų bažnyčios tiesiogiai transliuojami net vyskupų įšventinimai, o apie Reformacijos dieną (spalio 31) neužsimenama net mažyte žinute žiniose. Kai praeitą gruodį per LRT kanalą A. Tapino laidoje "Tautos aikštė" buvo diskutuojama apie bažnyčios įtaką valstybei, vėl tas pats – aptariama tik katalikų bažnyčia. Kad protestantai šiuo klausimu turi šiek tiek kitokią nuomonę, nesigirdėjo. Ir kaip girdėsis – protestantų toje aikštėje net nebuvo.
Kodėl? Ar čia tik nebus koks "jėzuitų sąmokslas"? Pajuokauti galima ir šitaip, o kaip rimtai paaiškinti? Ir kas jau kas, o Romos katalikai čia turėtų būti būtent tie, į kuriuos evangelikams pirštu rodyti būtų didžiulė klaida. Romos katalikai niekuo dėti dėl to, kad evangelikai vis dar nesusipranta pasidaryti savo namų darbų. Žinoma, erzina, kai pamatai, kad, pvz., Žemaičių krikšto jubiliejaus proga už visų mokesčių mokėtojų pinigus katalikams numatytas išleisti net liturginis maldynas 100 000 egzempliorių tiražu (reiktų sakyti: buvo numatytas, mat 2008 m. rugsėjį LR vyriausybės patvirtintoje programoje krikšto jubiliejui suplanuoti iš viso 45 milijonai litų smarkiai "susitraukė"). Bet šitoks užgaidų mentalitetas gyvuoja tik dėl to, kad kitos bažnyčios sutartinai tam neprieštarauja. Problemos priežasčių pirmiausia reikia ieškoti ne kur kitur, o savame kieme – ir atrodo, kad darbo susikaupė jau gana daug. Tačiau kol kas evangeliškas "darom" dar nevyksta. Kol kas jėgos eikvojamos kitur: net trimis frontais atkakliai varoma savęs menkinimas, puldinėjant vieni kitus savo konfesinėje stovykloje ir ardant arba disonuojant bet kokią rimtesnę bendro balso dermę, kurios šiandien jau taip verkiant reikia.
Jei jau apie bendrumus prašnekom, tai kas gi išvis yra tie protestantai? Šiame straipsnyje "protestantų" sąvoka bus vartojama štai tokia prasme: tai visi nariai tų bažnyčių, kurios išsivystė iš XVI a. reformacijos arba save sieja su šiuo laikotarpiu. Sąvokos "protestantai" atsiradimas visų pirma susijęs su 1529 m. antruoju Špejerio susirinkimu, kai Liuterio reformacijos šalininkai pareiškė "protestatio" (protestą) prieš teisių ribojimą bei reformacijos priespaudą imperijoje. Kaip ir sąvoka "liuteronai", taip ir protestantai pradžioje pirmiausiai nuskambėjo iš priešiškai nusiteikusių Romos katalikų kaip pravardė. Reformacijos šalininkai kurį laiką vengė šios sąvokos kaip ir kitų bendrinių pavadinimų, nes savęs nelaikė nei atskalūnais, nei naujai susibūrusiais tikinčiaisiais, o vien tik atstatytąja ir atnaujinta Jėzaus Kristaus bažnyčia. Dabar "protestantų" sąvokos sinonimu dažnai vartojama "evangelikai". Daugumoje šalių ir bažnyčių šiandien naudojamas būtent pastarasis pavadinimas, nes juo tiesiogiai išreiškiama viso reformacijos judėjimo esmė: sugrįžimas, apsivalymas ir skleidimas biblinės Evangelijos, kuri yra geroji naujiena apie Jėzų Kristų.
"Tikri baptistai nėra protestantai"
Iš reformacijos išaugusios bažnyčios tradiciškai dalijamos į tris atšakas: liuteronų, reformatų ir anabaptistų (taip vadinami dėl suaugusiųjų perkrikštijimo praktikos; nuo graikiško baptizo – krikštyti). Anabaptistų išskirtiniai bruožai nuo pat pradžių (apie 1520/1525) buvo šalinimasis bendradarbiavimo su valstybe, karinės tarnybos atsisakymas bei ypatingas asmeninio tikėjimo bei nuoseklaus Naujojo Testamento principų taikymo akcentavimas. Todėl ši atšaka buvo dar vadinama "radikaliąja reformacija". (Vėliau išsivystė ir kitos atšakos, tokios kaip šiandien viena iš didžiausių protestantų grupių charizminės-sekmininkų bažnyčios.)
Tačiau Johnas H. Redekopas anabaptistų istoriją aprašo savaip. Kanados menonitas lankstinuke "Kas tie anabaptistai?": "Jie nebuvo nei katalikai, nei protestantai, bet atskira trečioji jėga", ir tai "turi būti pabrėžta". Taip, trečioji jėga anabaptistai išties buvo, tačiau ne kur kitur, o būtent protestantizme. Toliau Redekopas dėsto, kad "daugeliu lemiamų klausimų anabaptistai skyrėsi nuo Liuterio taip kaip Liuteris skyrėsi nuo Romos katalikų." Deja, šiam drąsiam pareiškimui nėra beveik jokio pagrindo. Žinoma, Laisvųjų krikščionių bažnyčios iki šiol platinamo lankstinuko autorius minty labiau turi anabaptistų persekiojimo, vykdyto liuteronų ir reformatų valdžios, faktą, kurio nepaneigsi. Tačiau brolių protestantų šmeižtu būtų galima pavadinti jo teiginį, esą "iš 20 000 – 40 000 anabaptistų, nukankintų pirmaisiais dešimtmečiais, tikriausiai daugiau nužudė protestantai nei katalikai". Tai nepagrįsti ir labai perdėti skaičiai. Iš tikrųjų galima kalbėti apie keletą tūkstančių nužudytų anabaptistų, kurių dauguma, deja, savo galvas padėjo būtent katalikiškose žemėse (pagal http://www.menlex.de per 85% visų nužudymų). "Global Anabpatist Mennonite Encyclopedia Online" straipsnyje pavadinimu "Martyrs" rašo: "bendro kankinių skaičiaus nereiktų sumenkinti; spėjama, kad jis galbūt viršija 4000." Ar tik nebus, kad Redekopas "netyčia" pridėjo vieną nulį?
Taip pat kai kurie anabaptistinės tradicijos baptistai pabrėžia, kad "baptistai nėra protestantai" (iš Kėdainių baptistų bendruomenės ir Kauno "Kristaus misijos" bažnyčios interneto puslapių). Be abejo, neatimsi laisvės bet kuriai baptistų bažnyčiai atsiriboti nuo kitų reformacijos bažnyčių. Tačiau jos siekia daugiau. Štai "Kristaus misijos" bažnyčia sako, kad "tikri baptistai nėra protestantai", ir netgi: "Baptistai, laikantys save protestantais, ne tik ignoruoja dviejų tūkstančių metų senumo bažnyčios liudijimą, bet ir atsižada savo biblinio paveldo." Tai labai svarus priekaištas. Pagal jo logiką, vadinasi, jokie tikri baptistai nebuvo ir didžiosios XIX a. Europos baptizmo figūros: C. H. Spurgeonas, W. Carey'is, J. G. Onckenas bei visi kalvinistai (ar kalvinizmui artimesni kaip Onckenas)?!
Atrodo, kad šitokiems autoriams, kaip ir jau minėtam Redekopui, istorija nėra labai svarbi. Jiems nieko nereiškia imti ir pagal poreikį ją "pakreipti" savaip, mat pastarieji toliau teigia:
"Naujojo Testamento bažnyčios buvo įkurtos Afrikoje, Europoje, Armėnijoje ir Mažojoje Azijoje. Jos buvo žinomos skirtingais vardais – paulikiečiai, bogomilai, katarai, albigiečiai, petrobusiečiai, henrikiečiai, valdiečiai, anabaptistai ir baptistai, tai tik keletas vardų. Jos išliko identiškos ir krikštydavo iš naujo kiekvieną, kuris ateidavo iš kito tikėjimo. Todėl ir buvo vadinamos anabaptistų bažnyčiomis." ( http://www.kristausmisija.lt )
Katarai ir albigiečiai pavirto kone pavyzdingiausiais krikščionimis – lygiai taip, kaip ir stulbinančiame filme "Žibintas tamsoje" (A candel in the dark), kuris DVD formatu klaidžioja po Lietuvą. Tiesiog nutylima šių grupuočių gretose (taip pat ir paulikiečių bei bogomilų; išskyrus vienintelius valdiečius) stačiai dūzgusį įvairiausių erezijų spiečių. Ateitų šiandien tokie su savo erezijomis į bet kurią baptistų bendruomenę, lėktų lauk nė nespėję apsidairyti.
Pastaroji citata yra iš teksto, kuris verstas iš JAV nepriklausomų baptistų (independent fundamental baptists) leidinių. Originaliuosius tekstus galima rasti interneto puslapiuose, kurie, nepaisant gražaus pavadinimo "Jėzus yra Gelbėtojas", skleidžia beveik vien tik gryną propagandą. Tuo galima įsitikinti, pvz., perskaičius D. J. Stewarto straipsnį "Protestantism is unbiblical" (Protestantizmas yra nebibliškas, http://www.jesus-is-savior.com ), kuriame aiškiai bylojama, kad "liuteronybė ateina iš šėtono", kad Kalvinas buvęs "vilkas avies kailyje", "eretikas" ir "monstras", o 5 kalvinizmo "teiginiai" ("TULIP") – "šėtoniškas melas" ir "atskiesta katalikybė".
Šitokio pobūdžio tekstai Lietuvai yra visiškai nereikalingi, kadangi tik aukština užtvaras. Dogmatikos požiūriu, baptistus ir menonitus sieja su kitomis reformacijos bažnyčiomis išties žymiai daugiau, nei kai kurie iš jų patys sau pripažįsta (pvz., daugelis be jokių išlygų pritaria protestantizmo soli – vien Šventasis Raštas turi aukščiausią autoritetą, vien iš malonės ir vien per tikėjimą ateina išgelbėjimas, vien Jėzus Kristus yra tarpininkas ir gelbėtojas). Tad būtų labai sveikintina, jei kai kurios Lietuvos anabaptistinės bažnyčios pagaliau revizuotų savo požiūrį į istoriją ir ne šalintųsi, o labiau prisidėtų prie bendrojo paveldo. Kaip tai įgyvendinti, puikiai parodo A. Latužis, ilgametis Lietuvos baptistų sąjungos pirmininkas, knygoje Po Jo sparnais – Baptistų istorija Lietuvoje 1841–1990 (žr. I sk.).
Žingsnis ta pačia linkme yra ir neseniai Laisvųjų krikščionių bažnyčios tinklapyje ( http://www.lkb.lt ) pateiktas tekstas "Anabaptizmo tradicija". Jame rašoma: "Anabaptistai pritarė daugumai Reformuotos bažnyčios įsitikinimų – tarp kitų ir Šv. Rašto autoriteto bei Dievo malonės svarbos iškėlimui į pirmą vietą." Aprašomos "Pamatinės teologinės tiesos", iš kurių tikrai gali mokytis ir kitos bažnyčios. Labai pagirtina, kad net akcentuojamos anabaptistų judėjimo "Silpnybės ir minusai". Žinoma, minimi ir persekiojimai. Čia lieka neaišku, kodėl visos jiems priešiškos bažnyčios (katalikų ir evangelikų) vadinamos "nešventomis"? Informacija galėjusi būti tikslesnė, jei jos autoriai būtų susipratę ir atskyrę tuos judėjimus, kurie be jokių diskusijų ir skrupulų leido žudyti, nuo tų, kurių vadovai kaip Capito, Bulingeris ir Buceris, nors ir griežtai kritikavę anabaptistų mokymą, labai intensyviai siekė pokalbio, disputo ir vengė smurto.
(Iliustr.: anabaptistų ir reformatų disputas Ciuriche, 1525 m.)
B.d.
