info@lksb.lt +370 600 80578

Apie darbą iš krikščioniškos perspektyvos

Darbas – labai svarbi tema, nes dirbdami praleidžiame nemažai laiko ir būtent darbe užmezgame daugiausiai kontaktų. Būdami krikščionys, darbe patiriame spaudimą bei įtampą.

Krikščionišką požiūrį į darbą aš laikau ypatingai ir išskirtinai svarbiu. Koks tas požiūris gali ir turi būti, pabandysiu šioje paskaitoje ir paanalizuoti.

Koks krikščioniškas požiūris neturėtų būti, rodo Steno Gedo papasakota istorija. Trumpai apie kontekstą. Geras ir visų labai mėgstamas pastorius Maikas ieško naujos pastoriavimo vietos, sulaukia kvietimo pokalbiui, per kurį paaiškėja, kad jo širdis labai linksta prie vieno dalyko, kurį jis labai mėgsta. Pokalbio metu jis gauna daugybę klausimų ir, beatsakinėdamas išsipasakoja apie savo atsivertimą, apie tai, kad buvo geras sportininkas, puikus beisbolininkas. Maikas kreipėsi į vieną iš bendruomenės vadovų patarimo, kokią veiklą jam geriau iš viso pasirinkti.

"Vadovas nedvejodamas patikino, kad Maikui geriau dirbti bendruomenėje, todėl logiškiausias žingsnis yra į Biblijos mokyklą, o ne beisbolo į aikštelę. "Maikai", – tarė jis įsakymus duodančio generolo tonu, – "beisbolą tegu žaidžia bedieviai! Tu pašauktas tarnystei, o ne beisbolui". Ir Maikas pakluso. Jis pradėjo dirbti pastoriumi. Buvo geras pastorius. Iš esmės patenkintas savo darbu. Tačiau ramybės niekaip nedavė jo pomėgis beisbolui. Maikas nesuprato, kodėl. Bet aš supratau. Ir suprato visi, tą dieną kartu sėdėję prie stalo. Mes žinojome, kokį patarimą duotume tam bendruomenės vadovui. Pasiūlytume jam giliau pastudijuoti Bibliją. Ypač jos pradžią. Pirmiausiai sukūrimo istoriją. Dievo planus su jo sukurtuoju pasauliu. Juo daugiau pats mąstau apie šiuos dalykus, tuo labiau šiurpsta nugara. Kaip tu, žmogau, gali sakyti‚ kad beisbolą težaidžia bedieviai? Tai gal tegul ir visą literatūrą kuria vien bedieviai?! Ir visus filmus?! Verslu verčiau tegu užsiima irgi bedieviai?! Mokslinius tyrinėjimus teatlieka bedieviai; žvaigždes težvalgo bedieviai; istoriją terašo bedieviai?! Gal leiskime, kad vien tik bedieviai kurtų muziką ir nutapytų visus paveikslus?! Arba kad vien bedieviai tvarkytų politiką ir spręstų visas socialines problemas?! Kad vien bedieviai gydytų mūsų ligas ir mokytų mūsų vaikus?... Kitaip tariant, tegul viską daro bedieviai, nors būtent mes esame pirmiausiai visiems tiems darbams sukurti. Ir iš kur šitokia filosofija, jau nesakau, teologija?!

Problemos esmė, kad tas bendruomenės vadovas tam tikras pareigas, vieną darbą vertino aukščiau už visus kitus. Anot jo, mūsų darbas pasaulyje buvo tarsi prastesnis, mažiau vertingas už darbą Bažnyčioje. Toks vadovo patarimas buvo niekam tikęs ir perdėm nebibliškas. Nes tuomet praktiškai reikštų, kad pasaulis, kurį sukūrė Dievas ir kurį jis pats įvertino kaip labai gerą, atiduodamas į rankas tiems, kurie apie tai neturi jokio supratimo. Be to, išeitų, kad krikščionių užduotis savo tikėjimą liudyti ir skleisti tik tarp savų, bet ne tarp svetimų, ne pasaulyje, į kurį mus pats Dievas ir pašaukė.

Pašaukimas sekti Jėzų – yra pašaukimas į pasaulį, o ne iš jo. Dievas myli šį pasaulį, pasaulį, kurį sukūrė jis pats... Jis atsiuntė savo Sūnų, kad mes, kurie jį sekame, taptume naujais kūriniais ir stengtumės taip gyventi, kaip iš pradžių numatė Dievas, – kad būtume geri šeimininkai, tokie, kokie ir turėjome būti visuomet. O tai reiškia, kad mes galime imtis bet kokios veiklos, įgyti bet kokią profesiją ir dirbti bet kokį darbą, kad jį "pašventintume" ir, tapę naujais, pasikeitusios širdies ir mąstysenos kūriniais, daryti įtaką visai veiklai, kuriai mes iš tiesų ir esame sukurti. Tai pasakytina ir apie beisbolą..."

(Versta iš: Stan D. Gaede, An Imcomplete Guide to the Rest of Your Life, IVP 2001)

S. Gedas teisingai pastebi, kad to bendruomenės vadovo teologija neatitinka Biblijos mokymo. Tai koks gi tas mokymas? Į šį klausimą pabandysiu atsakyti aštuoniais teiginiais ir juos pakomentuoti.


1. Dievas – darbininkas
Krikščioniško darbo suvokimo pagrindą sudaro paties Dievo charakteris. Dievas Kūrėjas yra dirbantis Dievas. Tai liudija Biblija jau pirmosiomis eilutėmis bei daugybe kitų. Štai keletas:
Pr 1,1: "Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę." Pr 2,2: "Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, septintą dieną jis ilsėjosi po visų darbų, kuriuos buvo atlikęs." Ps 104,24: "VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė." Ps 121,4: "Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!"
Dievas darbininkas:
- kaip meistras sukuria naujus daiktus,
- įvardija bei suskirsto savo kūrinius,
- dirba planingai,
- vertina savo produkcijos kokybę,
- dirba savanoriškai, mielai ir yra patenkintas tuo, ką daro.
Šiame kontekste įdomu Dievą Kūrėją palyginti su pagonių dievais. Buda – sėdintis, "tingus" dievas. Graikų dievai vengia darbo, savo pareigas užkrauna kitiems.
Ir Jėzus taip pat didžiąją savo gyvenimo dalį buvo darbininkas, amatininkas! (Mk 6,3)

2. Žmogus pašauktas dirbti
Žmonės kaip Dievo atvaizdai yra pašaukti dirbti. Jie raginami: "Pripildykite žemę ir valdykite ją!" (Pr 1,27-28), o tai, be abejo, susiję su darbu. Dar aiškiau pasakoma Pr 2,15: "VIEŠPATS Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi." Šabo įstatymas Iš 20,9-10 irgi pirmiausia kalba apie darbą, tik po to apie poilsį: "Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas..."

Darbas yra mūsų žmogiškosios prigimties dalis ir palaiko žmogiškąjį orumą. Darbas nėra neišvengiama našta ir nėra nuodėmės padarinys. Todėl darbas išliks ir ateityje, būsimojojeViešpaties karalystėje, kai bus sukurta naujoji Jeruzalė:
"Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius. Kaip ilgaamžis būna medis, taip ilgaamžė bus mano tauta. Mano išrinktieji ilgai naudosis savo rankų darbo vaisiais. Nebeis jų triūsas veltui, nebegimdys jie vaikų staigiai mirčiai, nes jie drauge su savo palikuonimis yra VIEŠPATIES palaimintųjų giminė" (Iz 65,21-23).

Prisiminkime antikos graikus. Jiems darbas – tai dievų prakeikimas. Gyvenimo tikslas yra (rankų) darbo vengimas. Graikui žodis "darbininkas, amatininkas" (banausos) buvo stačiai keiksmažodis! Paprasti darbininkai buvo taip menkinami, kad net neturėjo piliečio teisių. O tautos elitą sudarė nedirbantieji. Anot Platono, darbas žemina žmogų, kenkia mąstymui ir sielai.

Bet Dievas norodo, kad darbas yra svarbi mūsų žmogiškosios būties bei orumo sudėtinė dalis. Todėl toks blogas yra nedarbas.

Žinoma, žmogus dirba ne taip, kaip Dievas. Dievas kuria iš nieko. Žmogus dirba su sukurta materija, tačiau taip pat kuria ir naujus dalykus, yra kūrybingas.

Svarbu pastebėti, kad nėra žemesnių arba nelabai krikščioniškų profesijų – kiekvienas darbas yra garbingas (išskyrus, žinoma, Biblijoje draudžiamus, tokius kaip burtininkavimas ar prostitucija). Todėl Paulius, pavyzdžiui, tuo metu negarbingu laikoma vergų darbą Dievo akivaizdoje laiko irgi geru ir vertingu: "Jūs, vergai, klausykite savo žemiškųjų šeimininkų su baime ir pagarba, su neklastinga širdimi lyg kad Kristaus, ne dėl akių tarnaudami, lyg žmonėms patikti norėdami, bet kaip Kristaus vergai, iš širdies vykdantys Dievo valią" (Ef 6,5–6; plg. 1 Kor 7,24).

Pradžioje papasakota istorija apie Maiką dar kartą patvirtina: dvasinis darbas, įvairios tarnystės jokiu būdu savaime nėra geresnės ar labiau patinkančios Dievui! Tai buvo vienas svarbių reformatorių Liuterio ir Kalvino atradimų. Jie suprato, kad pasaulietinis darbas yra ta vieta, į kurią daugumą iš mūsų pašaukia Dievas. Pati Biblija mini ne vieną tikėjimo didvyrį, neturėjusį nieko bendro su dvasininko profesija, tiesiog atlikusį paprasčiausias pasaulietines pareigas: Naamano tarnaitė (2 Kar 5), pribuvėjos (Iš 1, 15), Juozapas, Nehemijas, Danielius.

3. Žmogus – Dievo bendradarbis, tačiau priklausomas nuo Dievo
Žmogus pašauktas kūrinijoje tęsti Dievo darbus (valdyti!), tam tikra prasme užbaigti patį kūrimą (vardų suteikimas!) ir tokiu būdu būti "Dievo bendradarbiu". Tuo pačiu metu žmogus neturi užmiršti, kad jis dirba ne atskirai nuo Dievo, o priklausydamas nuo jo. Jis atsakingas Dievui už savo darbą:
"Jei VIEŠPATS nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant" (Ps 127,1–2).
"VIEŠPATIES palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti" (Pat 10,22).
Žinoma, nereiktų to suprasti visai pažodžiui, kadangi dirbti šiaip ar taip vis tiek privalome. Ši hiperbolizacija skirta tik priklausomybei nuo Dievo palaiminimo pabrėžti (plg. Įst 8,17–18). Už savo sugebėjimus, talentus taip pat turime būti dėkingi Dievui:
"Štai vardu pašaukiau Hūro sūnaus Ūrio sūnų Becalelį iš Judo giminės, pripildžiau jį dieviškos dvasios – išminties, proto pažinimo ir sugebėjimo gaminti dirbinius iš aukso, sidabro bei vario, gludinti ir įtverti brangakmenius, drožinėti iš medžio, išmanyti bet kokį amatą. Be to, prie jo priskyriau Ahisamacho sūnų Oholiabą iš Dano giminės ir į kiekvieno išmanančio širdį įdėjau išmintį, kad jie galėtų padaryti visa, ką tau įsakiau..." (Iš 31,2-6).
Trumpai tariant galima teigti, kad įsakymas dirbti yra įsakymo tarnauti dalis. Pastarasis įsakymas yra viršesnis. Žmogus pirmiausia yra homo adorans (Dievą šlovinantis – plačiąja prasme), o tik paskui homo faber (dirbantis žmogus).

4. Darbas kaip tarnavimas
Darbas iš esmės yra tarnavimas ir ta prasme pagrįstas pačiame Dieve. Dievas dirba mums – mums tarnavo ir tarnauja kurdamas, išsaugodamas bei išganydamas. Dėl žmogaus nuopuolio jam darbo tik dar prisidėjo: "Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų, negaivinai savo aukų taukais. Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis, varginai mane nusikaltimais" (Iz 43,24).

Darbas kaip tarnavimas:

a) Dievo atžvilgiu. Kiekvienas darbas pirmiausia dirbamas Dievui, ir šia prasme žmogus tarnauja Dievui. Laiške kolosiečiams rašoma:
"Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui... Jūs, vergai, visuose reikaluose klausykite savo žemiškųjų šeimininkų ne dėl akių, kad įtiktumėte žmonėms, bet neklastinga širdimi, bijodami Viešpaties. Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms" (Kol 3,17.22-23; plg. 1 Kor 10,31).
Įdomu yra tai, kad avodah hebrajų kalboje reiškia ne tik šlovinimą, garbinimą, bet ir darbą! Ir, prisimenant istoriją apie Maiką, galima tik pasakyti, kad tarnavimas Dievui gali vykti bet kokiame darbe (atkreipti dėmesį į gana apibendrintą ir plačią laiško kolosiečiams citatos formuluotę!). Taigi Dievui tarnauja ne tik pastoriai ar misionieriai!

b) mūsų atžvilgiu. Darbas yra mūsų žmogiškumo dalis ir tenkina mus pačius. Mes galime ir turime ugdyti savo sugebėjimus, kūrybingumą bei patys mėgautis savo darbo vaisiais:
"Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia.
Be to, kai tik Dievas suteikia žmogui turtų ar nuosavybės, jis leidžia jam ir mėgautis jais, sutikti su savo dalia ir džiaugtis savo triūso vaisiais. Tai Dievo dovana!" (Mok 3,22. 5,18)
Ps 104,13-15 sakoma, kad Dievas duoda galią žemei užauginti vaisius, kad mes galėtume jais džiaugtis:
"Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės, ir žemė kupina tavo palaimos. Tu želdai žolę galvijams, ir augalus žmonių reikalams, kad jie augintųsi maisto iš žemės ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį, ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai, ir duonos, kuri stiprina gyvastį."

c) kitų atžvilgiu. Darbas teikia naudą dirbančiojo šeimai ir visuomenei. Šią bei jau minėtas dvi perspektyvas sujungia ne viena Naujojo Testamento eilutė. Ypač 1 Tim:

"Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!...

Šio pasaulio turtuoliams įsakyk, kad nesididžiuotų ir nesudėtų vilčių į nepatikimus turtus, bet viltųsi Dievu, kuris apsčiai visko mums teikia mūsų džiaugsmui. Tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. Šitaip jie susikraus lobį ­ gerus pamatus ateičiai, kad pasiektų tikrąjį gyvenimą" (5,8; 6,17-19; plg. Ef 4,28).
Šiame kontekste tinka kalbėti ir apie darbo pasidalijimą. Kadangi mes turime skirtingų sugebėjimų ir dėl to skirtingas profesijas, tai galime ir privalome tarnauti vieni kitiems. Tai pagrįsta Trejybėje: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia atlieka kūrinijoje bei visoje išganymo istorijoje skirtingas užduotis ir tarnauja vienas kitam. Todėl ir yra dovanų įvairovė (1 Kor 12,4-6). Bet, pavyzdžiui, marksizme darbo pasidalijimas yra nelaimė.

Be to, dar reikėtų pridėti keletą minčių apie darbą ir autoritetą. Dievas turi didžiausią autoritetą bei daugiausiai dirba – kuo daugiau autoriteto, drauge ir atsakomybės, tuo daugiau darbo ir tarnavimo (plg. Ps 121,4). Naujojo Testamento pavyzdys yra Paulius, turėjęs didelį autoritetą, tačiau apie save galėjęs teigti: "Bet Dievo malone esu, kas esu, ir jo man suteiktoji malonė neliko bergždžia. Aš daugiau už juos visus esu įdėjęs triūso, žinoma, ne aš, o su manimi esanti Dievo malonė " (1 Kor 15,10). Skaitydami Bibliją, randame, kad vadovai dirba dėl savo pavaldinių, tėvai – dėl savo vaikų, vyrai – dėl šeimų. Ir žmogaus viršenybė prieš visą kūriniją pirmiausiai reiškia tarnavimą bei darbą (Pr 2, 15 Dievas liepia rūpintis ir dirbti!). Tarnavimas, darbas ir autoritetas artimai susiję 1 Kor 16,15–16:

"Broliai, jūs pažįstate Stepono namus ir žinote, kad jie yra Achajos pirmatikiai, pasiaukoję tarnauti šventiesiems. Aš prašau, kad ir jūs būtumėte klusnūs tokiems žmonėms ir visiems, kurie su jais dirba ir trūsia."

Stepono šeimos nariai daug dirba, tuo tarnaudami bendruomenei, todėl turi didelį autoritetą, kurio būtina paisyti.

Vakarų pasaulyje dar labai jaučiama ši žydų ir krikščioniškosios kultūros įtaka. Visi iki šios dienos norime, kad mūsų valdžia kuo daugiau dirbtų, ir visų pirma mums tarnautų. Todėl vartojame žodį "ministras", tiesiogiai reiškiantį ne ką kita, kaip "tarnas". Žydų bei krikščioniškai kultūrai šiuo atžvilgiu visiškai priešingos antikos kultūros, kurių valdovai tinginiai ir mėgstantys tik orgijas, arba komunizmas, kuriame autoritetas įgyjamas ir karjera padaroma ne darbo, o partijos dėka.

5. Darbas kaip našta
Nuopuolis paveikė visą kūriniją bei visą žmogų – taigi ir darbą. Po nuopuolio darbas tapo sunkus ir varginantis, netgi "prakeiktas":
"O žmogui jis tarė: Kadangi tu paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį buvau tau įsakęs: 'Nuo jo nevalgysi!’ – tebūna už tai prakeikta žemė; triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis ji tau želdins, maitinsiesi laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!...
Jis pavadino jį Nojumi, tardamas: 'Iš tos pačios žemės, kurią VIEŠPATS prakeikė, šis atneš mums atgaivos nuo mūsų darbų ir mūsų rankų triūso’" (Pr 3,17-19; 5,29).
Nuo to laiko darbas yra vargas. Toks Dievo planas. Mokytojo knygoje daroma gana pesimistinė išvada:
"Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!...
Stebėjau užsiėmimus, kuriais užsiimti žmonėms Dievas lėmė." (Mok 2,11; 3,10)
Bet padėtis nebeviltiška – darbas teikia ir džiaugsmo. 3,12–13 paguodžia:
"Taip suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip būti laimingam ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana."
Po nuopuolio darbas tapo našta. Tačiau Dievas yra gailestingas ir mums suteikia – daugiau ar mažiau – džiaugsmo, malonumo ir pasitenkinimo mūsų veikla (plg. Mok 5, 17–19; atkreipti dėmesį į ypatingą priklausomybę nuo Dievo!):

"Štai ką suvokiau iš tikrųjų esant gera: žmogus turėtų valgyti ir gerti bei mėgautis visais savo triūso vaisiais po saule per tas suskaičiuotas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam yra davęs. Juk tokia jo dalia! Be to, kai tik Dievas suteikia žmogui turtų ar nuosavybės, jis leidžia jam ir mėgautis jais, sutikti su savo dalia ir džiaugtis savo triūso vaisiais. Tai Dievo dovana! Toks žmogus vargu ar niūriai žvelgs į savo gyvenimo dienas, nes Dievas leidžia jam mėgautis savo širdies džiaugsmu."

Ketvirtame skyriuje teigėme, kad darbas yra tarnavimas. Vėliau išsiaiškinome, kad tas tarnavimas gali būti ir našta. Mes dirbame sunkiai, kad išlaikytume save ir kitiems netaptume nereikalingu rūpesčiu. Kartais vargo vengti negalima dėl kitų žmonių. Nė vienas dėl vargo ir sunkumo neturi teisės "nusimuilinti" nuo atsakomybės. Paulius rašo:

"...ir nevalgėme veltui kieno nors duonos, bet su triūsu ir prakaitu darbavomės dieną naktį, kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų,...
Dar būdami pas jus, skelbėme: 'Kas nenori dirbti, tenevalgo!’ Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko nedirba, tik niekdarbiauja. Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną. O jūs, broliai, nesiliaukite darę gera!" (2 Tes 3,8.10-13).
Geriausias pavyzdys yra pats Dievas, kuris vardan mūsų užsitraukia tikrai didžiulį vargą!

6. Darbas pagal Dievo taisykles
Po nuopuolio ypač svarbu pasidarė darbą atriboti nuo priespaudos. Todėl yra sukurta darbo teisė, įsatymai prieš išnaudojimą bei neteisėtą pelną. Biblijoje darbą reguliuoja Dievo įsakymai. Pakanka paminėti bent keletą eilučių iš daugelio. Štai Jer 22,13 patvirtina, kad Dievas ypač bjaurisi neteisingu nuosavybės įgijimu, algų nemokėjimu: "Vargas tam, kuris statosi namus neteisumu, menes – neteisingumu, kuris verčia savo bičiulį jam dirbti be atlygio ir neatiduoda jam jo algos" (plg. Jok 5,4, Kun 19,11–13). Dievas rūpinasi prekybos reikalais ir perspėja dėl sukčiavimo:

"Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių – didesnių ir mažesnių. Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų – didesnių ir mažesnių. Turėsi tik pilną ir teisingą svarstį, turėsi tik pilną ir teisingą saiką, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Tais, kurie tokius dalykus daro, nesąžiningai elgdamiesi, bjaurisi VIEŠPATS, tavo Dievas." (Įst 25,13–16; plg. Pat 16,11; Am 8,4–6).

7. Darbo apribojimas
Kaip pastebėjome, Biblijoje darbo svarba yra didžiulė. Mes dirbame, nes dirbo Dievas. Tačiau čia dar ne viskas. Reikia tęsti toliau ir pridurti: mes ilsimės, nes ilsėjosi ir Dievas. "Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų" (Pr 2,3). Šią mintį pratęsia ir vienas iš Dešimties Dievo įsakymų:

"Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir pašventino" (Iš 20,8–11).

Izraelio tautai poilsio diena buvo paskirtas šabas (pas mus šeštadienis). Šabo įsakymas taip pat liudija, kad septynių dienų savaitės principas (šešios darbo dienos, viena poilsio) gyvuoja nuo pat pasaulio pradžios. Todėl šešias dienas dirbti (ne penkias!) ir vieną ilsėtis privalu visiems žmonėms. Mūsų krikščioniškoje kultūroje poilsio diena yra pirmoji savaitės diena sekmadienis (Jėzaus prisikėlimo diena!).

Poilsio diena sukurta tam, kad žmogus galėtų išpildyti daug ypatingai svarbių savo gyvenimo reikmių:
- atsipūstų fiziškai (ypatingai silpnieji); Mk 2,27: "Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui";
- nepersidirbtų;
- neužmirštų, jog darbas nėra viskas ir ne pats svarbiausias dalykas gyvenime, Mt 6,33: "Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta";
- turėtų dieną nueiti į Bažnyčią, paskaityti Bibliją etc.;
- įžengimo į Dievą atilsio šalį galimybė (Hbr 4).

8. Darbas kaip vieta misionieriškai veiklai
Darbas ne tik gali būti, bet ir yra svarbiausia evangelizacijos priemonė! Darbe mes praleidžiame daugiausia laiko su nekrikščionimis, bendraujame su žmonėmis asmeniškai bei jiems įprastoje aplinkoje. Darbe netikintysis betarpiškai susiduria su tikinčio žmogaus gyvenimo bei darbų liudijimu.

Visų pirma, geras darbas yra geras liudijimas pasauliui. O jei dirbame blogai, kas mumis patikės, kai norėsime paliudyti Jėzų?!
"Kalbėk, kad vergai būtų visa kame klusnūs savo šeimininkams, stengtųsi jiems įtikti ir neprieštarauti, kad nevogtų, bet parodytų gražią visokeriopą ištikimybę, kad visu kuo puoštų mūsų Gelbėtojo Dievo mokymą" (Tit 2,9–10; plg. Kol 3,22).

Geras, nuoširdus darbas išaukština ir "papuošia" Evangeliją! Įdomu, kad cituotoje eilutėje Paulius vėl kalba apie vergų darbą. Taip pat ir Jėzus gerą pareigų atlikimą (žinoma, bet kokiame darbe) susieja su garbe Dievui: "Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje" (Mt 5,16).

Be to, kiekvienas krikščionis turi išnaudoti ir galimybę liudyti žodžiu. Juk beveik visose darbovietėse krikščionių yra mažuma ir bendrauti tenka dažniausiai su netikinčiais. Bet Paulius dar prideda, kad liudijimas žodžiu negali skirtis nuo veiksmų:

"Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia" (1 Pt 3,15–16).

Pabaiga. Patarlių knyga
Kokie gi svarstymai apie darbą, nepaminėjus Patarlių knygos! Kaip ir apie daug ką, taip ir apie darbą joje galime rasti gausybę išminties, todėl pastudijuoti tikrai verta! Visų pirma apie darbą yra kone visas skyrius – 31, 10–31. Tai gyriaus žodis pavyzdingai žmonai. Labai smulkiai išvardijami jos darbai, veiklos sferos: namų ruoša, ūkis, ekonominiai ir finansiniai reikalai, vaikų auklėjimas. Šis tekstas ypatingai svarbus tuo, kad jis aiškiai ir tvirtai paliudija apie bet kokio darbo vertingumą. Visas geras darbas yra vertingas, nesvarbu, mokamas ar nemokamas, nesvarbu, namų šeimininkės darbas ar verslo vadybininkės, vaikų auginimas ar vadovavimas firmai.

Kita labai svarbi vieta yra 6, 6–11. Tai įžymiosios eilutės apie skruzdėlę. Jose, kaip ir daugelyje kitų knygos vietų, perspėjama dėl tinginystės. Ir ne be reikalo, nes tinginys laužo įsakymą dirbti, todėl tinginystė yra nuodėmė.

"Nueik pas skruzdėlę, dykaduoni, patyrinėk jos kelius ir pasimokyk išminties. Neturėdama jokio vado, pareigūno ar valdovo, ji pripildo savo sandėlius vasarą ir surenka peną per pjūtį. Kiek ilgai tu drybsosi, dykaduoni? Kada kelsiesi iš miego? 'Truputį pamiegoti, truputį pasnausti, truputį rankas sudėjus pailsėti’, – ir skurdas užklups tave kaip plėšikas, o nepriteklius – kaip ginkluotas karys."

Tai tik du tekstai. Bet tebūnie paminėta ir daugiau eilučių apie tinginystę, darbštumą ir darbą: 10,4;10,26;11,16; 12,24;12,27; 13,4; 15,19; 18,9; 19,15; 19,24; 20,4; 20,13; 21,5; 21,25; 22,13; 26,13; 24,27; 24,30-34; 26,14-16; 31,13.18.27; 12,11; 12,14 ; 14,23; 16,26.


Paskaita, skaityta LKSB baigusiųjų stovykloje, 2003 05 31