Žvelgti į ateitį ir į dangų

Didysis pranašas

Prieš 180 metų Alexiui de Tocqueville'iui ir jo draugui Prancūzijos valstybės buvo pavesta apkeliauti Jungtines Amerikos Valstijas. Šios kelionės rezultatai – Amerikos politikos, visuomenės ir kultūros analizė – sugulė į knygą Apie demokratiją Amerikoje (1835/40), kuri jos sudarytoją Tocqueville'į akimirksniu plačiai išgarsino. Šis didelės apimties dvitomis veikalas papildė politikos mokslą naujais orientyrais ir iki šios dienos paperka gana tiksliomis ateities įžvalgomis.

Bet Tocqueville'is Prancūzijos užsienio reikalų ministro poste 1849 m. nesugebėjo išsilaikyti nė pusės metų. Jis buvo prastas oratorius, rašyti jam taip pat buvo sunku. Prie viso to dar ir silpnos sveikatos bei visą gyvenimą praleidęs abejonėse dėl tikėjimo dalykų. Dar ir santuoka su Anglijos piliete liko bevaikė. Tai slėgė Tocqueville'į, nuolat vertė galvoti save esant gimusį nelaimėms: "Aš negyvenu santarvėje su pačiu savimi". Būdamas neeilinio proto ir įžvalgos, Tocqueville'is visiškai nepasižymėjo intelektualistine arogancija. "Kurgi mes einame? Niekas negalėtų atsakyti...", nuolankiai svarsto savo knygos įžangoje. Bet kai kurie dalykai jam jau gana anksti išaiškėjo: demokratinė valstybės valdymo forma įsitvirtins.

Tocqueville’į galima laikyti beveik fanatišku laisvės mylėtoju. "Meilę žmogaus laisvei ir žmogaus orumui" jis manė esant vienintele jo "aistra". Tačiau galimas demokratijos triumfas jam beatodairiško entuziazmo nekėlė. Aukštuomenės aristokratas gana anksti pastebėjo demokratijos pranašumus, tačiau taip pat anksti įžvelgė ir jos vidines įtampas, prieštaravimus, su kuriais mes tebesidorojame iki šios dienos. Todėl savo veikalo pabaigoje jis rašo: "Mano širdis pilna baimės ir vilčių".

Dėl to Tocqueville'is laikėsi nuomonės, kad būtina "ugdyti demokratiją". Kad ji įsitvirtins ir išliks tik tuomet, jeigu individas bus pasirengęs ne tik reikalauti savo teisių, bet ir prisiimti pareigas. Demokratijai reikia išsilavinusių, kultūringų, bet labiausiai dorų ir moralių piliečių. Tam ypatingą vaidmenį turi suvaidinti ir religija. Tocqueville'is, šis vienas iš didžiausių XIX a. liberalų, stebėtinai kategoriškai teigė, kad laisvas žmogus "turi būti tikintis". Dėl to savo tikslu laikė "liberaliosios minties sutaikymą su religine".

Tocqueville’is gana tiksliai numatė pilietinės visuomenės ir spaudos laisvės svarbą, finansų rinkoms dar nė nekvepiant nuspėjo nepaprastas ekonomikos ir pinigų galias. Jis išpranašavo viešosios nuomonės galybę, turinčią potencialo net virsti panašia į religiją. Tocqueville’is perspėjo dėl pražūtingos valdžios galių koncentracijos, aštriai kritikavo kylantį egoistinį individualizmą ir materializmą. "Gerovės siekimas – ryškiausias ir nekintamas demokratijos amžių bruožas", o demokratija "plačiai atveria jų širdis medžiaginiams malonumams".

Ypač neigiamu reiškiniu, grasinančiu demokratijai Tocqueville'is laikė "daugumos visagalybę" ir jos "tironiją". "Jeigu dauguma kam nors pasiryžta, beveik nėra kliūčių, galinčių ne tik sustabdyti, bet ir sulėtinti jos žengimą, kad ji bent jau spėtų išgirsti aimanas tų, kurie žūsta po jos kojomis. Tokia padėtis yra pavojinga ir ateityje gali sukelti pražūtingų padarinių." Dėl to jis tvirtino: "Aš laikau bedievišku ir nepriimtinu teiginį, jog valdymo srityje tautos dauguma turi teisę daryti viską..." Daugumos teisė negali reikštis be ribų, nesiorientuodama į teisingumą.

Paskutiniuose knygos Apie demokratiją Amerikoje skyriuose Tocqueville'is aiškiaregiškai perspėja dėl galimos naujos despotizmo rūšies: "Matau akimis neaprėpiamą minią lygių ir panašių vienas į kitą žmonių, kurie be atvangos sukasi vienoje vietoje, trokšdami prasimanyti menkų, lėkštų malonumų, tenkinančių jų dvasios polėkius. Kiekvienas jų, užsidarę savo kiaute, yra sakytum svetimas visų kitų likimui". Autoriui baisu, kad žmonės "taip pasiduos niekingiems akimirksnio malonumams, kad nustos domėtis savo ir palikuonių ateitimi ir mieliau leisis vangiai plaukti pasroviui, užuot sutelkę jėgas pakeisti savo likimą." Anot Tocqueville'io, šitoks individo pasyvumas, žinoma, galimas tik tuomet, jeigu jį kas nors palaiko. Tokia gali tapti valdžia, kuri vangiam individui ne tik pataikauja, bet ir palaipsniui paveržia jo laisvę:

"Virš visų tų žmonių iškilusi beribė globėjiška valdžia, kuri vienintelė prisiima atsakomybę užtikrinti kasdienį jų gyvenimą ir sergėti jų likimus. Tai absoliuti, smulkmeniška, tvarkinga, įžvalgi ir švelni valdžia... Šitaip kasdien ji sudaro sąlygas, kad jiems reikėtų kuo rečiau naudotis laisva valia, vis labiau susiaurina valios reiškimosi sritį ir pamažu atima iš kiekvieno piliečio galimybę naudotis savo gebėjimais." Pasekmė tokia: "Ji nepalaužia žmonių valios, bet atbukina ją, palenkia ir valdo; ji retai skatina veikti, bet tolydžio tramdo veiklą; ji nieko nenaikina, bet trukdo gimti vaisiui; ji netironizuoja, bet gniuždo, sekina, varžo, slopina, bukina ir galiausiai kiekvieną tautą paverčia paprasčiausia bailių darbinių gyvulių banda, kurią gano vyriausybė."

Nepaisant kad ir kokių liūdnų įžvalgų, Tocqueville'is nebuvo pesimistas. Jis laikėsi minties, jog reikia žvelgti į ateitį ir į dangų. Kaip tai suderinti ir atlikti, teparodo ištraukos iš trijų skyrių minėtojo veikalo Apie demokratiją Amerikoje (II tomas, 2 dalis), kuris iki pat šios dienos nė kiek nepararado savo aktualumo. (H. Lahayne)

XV. Kaip religiniai įsitikinimai kartais paskatina amerikiečius domėtis dvasiniais dalykais

[...]
Duokite demokratinėms tautoms švietimą, laisvę ir netrukdykite joms. Jos sugebės be vargo išgauti iš šio pasaulio visas gėrybes, kurias jis gali pasiūlyti. Jos ištobulins kiekvieną amatą ir padarys kasdienį gyvenimą patogesnį, lengvesnį, malonesnį. Socialinė padėtis savaime skatins jas eiti tuo keliu. Aš nesibaiminu, kad jos gali sustabarėti.

Tačiau kai žmogus įjunksta į tą dorą ir teisėtą gerovės siekimą, kyla pavojus, kad jis galop neteks tauriausių savo gebėjimų ir norėdamas viską aplinkui pagerinti, pats išsigims. Ne kur nors kitur, o štai čia slypi didžiausias pavojus.

Tad demokratinių kraštų įstatymų leidėjams ir visiems doriems ir apsišvietusiems žmonėms privalu be atvangos stengtis, taurinti sielas, kreipti piliečių žvilgsnius į dangų. Tie, kuriems rūpi demokratinių visuomenių ateitis, turi susivienyti, drauge be atilsio darbuotis ir toms visuomenėms diegti begalybės pojūtį, didingumo jausmą ir dvasinių malonumų ilgesį.

O demokratinės visuomenės intelektinėje atmosferoje atsiradus kokioms nors pražūtingoms teorijoms, skelbiančioms, jog viskas žūva drauge su kūnu, jų skelbėjus reikia laikyti tos tautos priešais.

Mane žeidžia ir erzina daugelis materialistų skelbiamų idėjų. Jų teorijos man atrodo pavojingos, o jų puikybė stačiai piktina. Materialistinės pažiūros lyg ir galėtų būti naudingos, nes žmogui įteigia mintį apie kuklias jo galimybes. Bet materialistai nepateikia argumentų, patvirtinančių, jog šitaip esą; priešingai, vaizduodamiesi, jog įtikinamai įrodė savo tapatybę su gyvuliais, jie pasikelia į tokią puikybę, tarsi būtų įtikinę, jog prilygsta dievams.

Visuose kraštuose materializmas – pavojinga dvasinė liga, bet ypač jis grėsmingas demokratinėms šalims, nes puikiai derinasi su blogiu ir ydomis, tarpstančiomis tų šalių žmonių sielose.

Demokratija skatina materialinių gėrybių pomėgį. Tam pomėgiui ilgainiui virtus aistra, žmonės ima manyti, jog viskas yra materija; ir materializmas tik dar labiau pastūmėja juos beprotiškai mėgautis gėrybėmis ir žemiškais malonumais. Tai ydingas ratas, į kurį patenka demokratinės tautos. Būtų labai gerai, jeigu jos pamatytų pavojų ir susitvardytų.

Diduma religijų – tai tiktai paprastas, praktinis, visuotinis būdas mokyti žmones, jog siela nemirtinga. Tai didžiausias privalumas, kurį demokratinėms tautoms duoda religiniai įsitikinimai ir kurio dėka tie įsitikinimai būtinesni demokratinei tautai negu visoms tautoms.

Tad kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti; priešingai, reikia kruopščiai ją puoselėti kaip patį brangiausią aristokratijos laikų paveldą. Nevalia slopinti senų religinių įsitikinimų, turint tik tikslą skiepyti naujus, nes, pereinant iš vieno tikėjimo į kitą, žmogaus širdis pasidaro tuščia, ir tuo metu joje gali ūmai suvešėti materialinių gėrybių godas ir ją visą užvaldyti.
[...]

Žmogaus širdis aprėpia kur kas daugiau, negu galima įsivaizduoti; joje telpa ir šios žemės gėrybių pomėgis, ir dvasinių vertybių, dangaus ilgesys; kartais ji tarytum beprotiškai palinksta į vieną iš jų, bet netrukus prisimena ir kitą.

Nesunku pastebėti, jog ypač demokratijos laikais svarbu ugdyti dvasinį žmonių gyvenimą, bet ne taip paprasta nurodyti, kokiomis priemonėmis tai turėtų daryti demokratinių kraštų valdžia.

Aš tikiu gerove ne ką daugiau nei oficialių filosofų pastovumu, o turėdamas galvoje valstybines religijas, visada buvau įsitikinęs, jog galėdamos laikinai patarnauti politinėms jėgoms, anksčiau ar vėliau jos visada pražūtingos Bažnyčiai.

Juo labiau nesu iš tų, kurie mano, jog norint žmonių akyse padidinti religijos autoritetą ir išaukštinti jos skelbiamas idėjas, ugdančias dvasinį gvvenimą, jos atstovams priderėtų netiesiogiai suteikti politinę įtaką, kurią jai draudžia įstatymai.

Manau, kad dvasininkams įsipynus į valstybės reikalus, tikėjimui gresia beveik neišvengiami pavojai, ir esu taip tvirtai įsitikinęs, jog naujosioms demokratijoms būtinai reikia išsaugoti krikščionybę, kad sutikčiau dvasininkus verčiau laikyti uždarytus šventyklose, nei leisti jiems reikštis už jų sienų.

Tad kokių priemonių turėtų imtis valdžia, norėdama gražinti žmonėms dvasinius pagrindus arba palaikyti jų religingumą, tikėjimą, kuris juos įkvepia?

Tai, ką ketinu pasakyti, be abejo, sumenkins mano autoritetą politikų akyse. Man regis, vienintelė veiksminga priemonė, kurios gali imtis valdžia, norėdama paremti mokymą apie sielos nemirtingumą, – tai kasdien pati elgtis taip, lyg juo tikėtų. Aš manau, kad tik kruopščiai laikydamasi religinės moralės normų, spręsdama svarbius reikalus, ji gali puoselėti viltį, jog išmokys tų normų laikytis ir jas gerbti savo piliečius, paskendusius savo mažuose kasdieniuose reikaluose.

XVI. Kaip besaikis gerovės garbstymas gali pakenkti pačiai gerovei

Kur kas glaudesnis ryšys, nei manoma, sieja dvasios tobulinimą ir materialinių sąlygų gerinimą. Žmogus gali traktuoti tuodu dalykus skyrium ir paeiliui aptarti kiekvieną, bet negalėtų visiškai jų atskirti, galop neišleisdamas iš akių abiejų.

Gyvuliai turi tas pačias jusles kaip ir mes ir maždaug tuos pačius geismus. Nėra tokių fizinių aistrų, kurios nebūtų bendros tiek mums, tiek jiems ir kurių užuomazgos nebūtų įgimtos tiek šuniui, tiek mums patiems.

Tad kodėl gyvuliai tenkina tik pagrindinius ir pačius primityviausius poreikius, o mes be galo kaitaliojame savo pomėgius ir nuolat keliame vis didesnius reikalavimus?

Mes pranokstame gyvulius tuo, jog vaikydamiesi materialinių gėrybių, vadovaujamės dvasia, o tie jas randa tik vedami instinkto. Žmoguje angelas moko gyvulį meno tenkinti savo poreikius. Todėl žmogus geba paniekinti kūniškuosius dalykus, atsižadėti net paties gyvenimo, o gyvuliui tai nesuprantama; žmogus geba gausinti tas pačias gėrybes, – gyvuliui tai juo labiau nesuprantama.

Tai, kas taurina, kelia dvasią ir teikia didingumo, padeda jai įveikti tokius uždavinius, kurie nieko bendra su dvasia neturi.

Kita vertus, tai, kas ją sekina arba menkina, atima galią atlikti kiekvieną dalyką, tiek didį, tiek menką, grasina paversti ją visiškai bejėge. Todėl dvasia turi išlikti didi ir stipri bent jau tokiam tikslui, kad retkarčiais galėtų savo stiprybę ir didingumą panaudoti kūno labui.

Jei žmonės kada nors imtų tenkintis vien materialinėmis gėrybėmis, reikia manyti, jog ilgainiui pamirštų, kaip jos gaminamos, ir galop imtų jomis naudotis nepaisydami jų rūšies ir kokybės – tarytum gyvuliai.

XVII. Kaip svarbu lygybės ir abejonių laikais žmones kreipti į kuo tolesnį tikslą

Tikėjimo laikais galutinis žmogaus tikslas yra pomirtinis gyvenimas.

Todėl tų laikų žmonės savaime, tarytum nesąmoningai pripranta ilgus metus prieš akis matyti nekintantį tikslą, į kurį tolydžio eina, ir žingsnis po žingsnio slinkdami į priekį, nejučia išmoksta slopinti tūkstančius menkų akimirkos įgeidžių, idant galų gale išsipildytų didysis jų troškimas. Ir kai tie žmonės imasi žemiškų dalykų, jie vadovaujasi tokiais pat įpročiais. Savo veiklai šioje žemėje jie užsibrėžia kokį nors konkretų, aiškų tikslą ir nukreipia į jį visas pastangas. Jie nesigriebia kasdien vis naujų dalykų, bet vykdo užsibrėžtus uždavinius ir atkakliai stengiasi juos įgyvendinti.

Štai kodėl religingos tautos nuveikė tokius didelius darbus, kurie pergyveno savo laiką. Mąstydami apie pomirtinį pasaulį, jie atskleisdavo didžią paslaptį, kaip reikia sėkmingai darbuotis šiame, žemiškajame.

Religijos išmoko žmones žvelgti į ateitį, todėl jos naudingos siekiant ir šio gyvenimo laimės, ir ano gyvenimo palaimos. Tai vienas svarbiausių religijos politinių aspektų.

Tačiau, blėstant tikėjimo šviesai, žmonių akiratis ima siaurėti, ir jiems atrodo, jog gyvenimo tikslas kasdien artėja.

Liovęsi rūpintis tuo, kas dėsis po mirties, jie lengvai pasiduoda visiškam ir tiesiog barbariškam abejingumui, ir tas jų elgesys puikiai atitinka žmogaus prigimties instinktus. Netekę įpročio savo didžiąsias viltis bei lūkesčius sieti su tolima ateitimi, jie netrukus užsidega noru kuo greičiau patenkinti savo menkiausius įgeidžius, taigi vos praradę amžinybės viltį, ima elgtis taip, lyg jiems būtų skirta gyventi ne daugiau kaip vieną dieną.

Tad skepticizmo laikais visada esama pavojaus, kad žmonės, tenkindami atsitiktines vienadienes užgaidas ir visiškai atsisakę siekti to, kas įgyjama tik nuolatinėmis pastangomis, nesukurs nieko didingo ir patvaraus.

Jeigu, įsigalėjus tokiai nuostatai, valstybė tampa demokratinė, tas pavojus dar padidėja.

Kai visi tolydžio keliasi iš vienos vietos į kitą, kai kiekvienas turi begalę varžovų, kai demokratijos verpetuose per kelias akimirkas susikaupia ir tuoj išsibarsto didžiuliai turtai, žmones apninka visokios mintys apie staigų ir lengvą pralobimą ir nuskurdimą, apie visokius atsitiktinumo pokštus. Socialinės padėties nepastovumas, savaime suprantama, skatina nepastovius norus. Kai likimas toks permainingas, dabartis pasidaro tokia reikšminga, jog užstoja ateitį, todėl žmonės galvoja tik apie rytojaus dieną.

Tokioje šalyje, kur, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, sugyvena skepticizmas ir demokratija, filosofai ir valdžios nuolat žmonėms turi skiepyti mintį, kad jų veikla nesibaigia sulig šia diena; tai jų svarbiausias uždavinys.

Moralistas, prisitaikydamas prie laiko ir savo šalies dvasios, turi išmokti apginti savo poziciją. Jis turi kasdien įrodinėti amžininkams, kad net vykstant amžinoms permainoms, sudaryti ir vykdyti ilgalaikius planus yra lengviau, negu įsivaizduojama. Moralistas turi jiems parodyti, kad pasikeitus žmonijos veidui, priemonės, kuriomis galima pasiekti gerovę šioje žemėje, yra tos pačios ir kad demokratinėse šalyse, kaip ir visose kitose, tik tramdant tūkstančius menkučių aistrų, įmanoma patenkinti pagrindinę aistrą, laimės aistrą, neduodančią žmogui ramybės.

Valdžios žmonių uždavinys taip pat aiškus.

Visais laikais svarbu, kad valstybių vadovai stengtųsi pavaldinių žvilgsnius kreipti į ateitį. Tai itin būtina demokratijos ir skepticizmo laikais, būtiniau nei kada nors. Šitaip besielgiantys demokratinių kraštų vadovai ne tik puikiai tvarko valstybės reikalus, bet ir savo pavyzdžiu moko visus žmones, kaip pridera tvarkytis asmeninius reikalus.

Svarbiausia, kad iš politinio gvvenimo jie visomis išgalėmis guitų atsitiktinumą.

Staigus ir nepelnytas kokio dvariškio iškilimas daro menką įspūdį aristokratijos valdomoje šalyje, nes institucijų ir pažiūrų bei įsitikinimų visuma paprastai verčia žmones lėtai slinkti keliu, iš kurio jie negali išklysti.

Tačiau nėra nieko baisesnio, kai tokie pavyzdžiai rodomi demokratinei tautai. Jie nukreipia jos jausmus tokia linkme, kuri kelia grėsmę vadovų egzistavimui. Taigi skepticizmo ir lygybės laikais nereikia pervertinti nei liaudies, nei valdovo malonės, kuri, atsitiktinai įgyjama ir taip pat prarandama, neprilygsta nei nuopelnams, nei nuveiktiems darbams. Linkėtina, kad kiekvienas paaukštinimas atrodytų kaip atpildas už tam tikrą veiklą, kad joks aukštas postas nebūtų lengvai pasiekiamas ir kad garbėtroškos ilgai žiūrėtų į priekį, kol pagaliau pasieks savo tikslą.

Vyriausybė turi stengtis žmonėms skiepyti domėjimąsi ateitimi, kurio negali įkvėpti nei religija, nei santvarka, ir ne žodžiais, bet kasdieniais darbais mokyti piliečius, kad turtai, autoritetas, valdžia – tai atlyginimas už darbą, kad didelė sėkmė ateina ilgai ko nors troškus ir kad ką nors vertinga galima įsigyti tik didelių pastangų kaina.

Kai žmonės įpratę iš anksto numatyti, kas jiems gali atsitikti šioje žemėje, ir gyventi viltimis, jiems visados labai sunku savo mintis griežtai apriboti tam tikrais periodais ir visados magėte maga peržengti jų ribas ir pažiūrėti, kas yra anapus.

Nė kiek neabejoju, jog pratinami mąstyti apie ateitį šiame pasaulyje, piliečiai ilgainiui patys nejučia išsiugo religinius įsitikinimus.

Tad ta pati priemonė, leidžianti žmonėms iki tam tikro meto apsieiti be religijos, veikiausiai virsta vienintele galimybe žmonijai ilgu aplinkiniu keliu grįžti prie tikėjimo.

Šaltinis: A. de Tocqueville, Apie demokratiją Amerikoje ("Amžius", 1996), iš prancūzų kalbos vertė V. Petrauskas