Blaise Pascal
„Žmogus tėra nendrė... mąstanti nendrė...“
83. Žmogus tėra subjektas be malonės, pilnas įgimtų ir neišdildomų klaidų. Niekas jam neparodo tiesos. Viskas jį apgauna. Šiedu tiesos šaltiniai, protas ir pojūčiai, negana to, kad abu nepatikimi, dar ir vienas kitą apgaudinėja. Pojūčiai apgaudinėja protą klaidingomis regimybėmis, bet šią apgaulę savo ruožtu patiria iš jo. Protas atsikeršija. Žmogaus sielos aistros trikdo pojūčius ir sukelia klaidingus įspūdžius. Abu lenktyniaudami meluoja ir vienas kitą apgaudinėja.
100. Be abejo, turėti daug trūkumų yra blogybė. Bet dar didesnė blogybė jų turėti ir nenorėti pripažinti, nes tai prideda dar vieną trūkumą – savavališką iliuziją... Tad žmogaus gyvenimas tėra nuolatinė iliuzija: vienas kito apgaudinėjimas ir vieno kitam meilikavimas. Niekas apie mus mums dalyvaujant nekalba taip, kaip kalba mums nesant. Tarp žmonių esanti vienybė pagrįsta vien šia tarpusavio apgaule. Maža teišliktų draugysčių, jei kiekvienas žinotų, ką apie jį draugas sako už akių, nors tada kalba nuoširdžiai ir neįsiaistrinęs. Tad žmogus tėra maskuotė, melas ir veidmainystė tiek prieš save patį, tiek prieš kitus. Jie nenori, kad jam būtų sakoma tiesa, ir vengia ją sakyti kitiems. Šie polinkiai, taip nutolę nuo teisingumo ir proto, iš prigimties yra įsišakniję žmogaus širdyje.
147. Mes nesitenkiname gyvenimu, kurį turime savyje ir savo pačių būtyje: norime gyventi kitų įsivaizduoto gyvenimo idėjoje, todėl stengiamės pasirodyti. Be atvangos plušame, siekdami pagražinti ir išsaugoti savo įsivaizduojamą būtį ir apleidžiame tikrąją. Jei turime arba ramumo, arba didžiadvasiškumo, arba ištikimybės, stropiai žiūrime, kad kiti apie tai žinotų, kad tos dorybės būtų pridėtos prie tos kitos įsivaizduotos mūsų būties, mes jas veikiau atskirtume nuo savęs, norėdami susieti su kita būtimi. Mes mielai būtume bailiai, kad tik įgytume narsuolių vardą. Tai aiškiai rodo, kad mūsų savoji būtis yra niekas, kad nesame patenkinti viena be kitos ir dažnai vieną iškeičiame į kitą!
152. Smalsumas tėra tuštybė. Dažniausiai norime žinoti tik tam, kad apie tai kalbėtume.
168. Žmonės, negalėdami išgydyti mirties, skurdo, tamsumo, nusprendė apie tai negalvoti, idant būtų laimingi.
187. Žmonės niekina religiją, jos nekenčia ir bijo, kad ji nebūtų tikra. Norint tai pataisyti, reikia pirmiausia parodyti, jog religija nepriešinga protui, jog yra gerbtina, ir įkvėpti jai pagarbą. Tada padaryti ją mylėtina ir taip sukelti gerųjų žmonių troškimą, kad ji būtų tikra. Pagaliau reikia parodyti, jog ji yra tikra. Gerbtina, nes gerai pažino žmogų. Mylėtina, nes žada tikrąjį gėrį.
222. Ateistai. Kokiu pagrindu jie gali sakyti, kad neįmanoma keltis iš numirusiųjų? Kas sunkiau: gimti ar prisikelti; kad būtų, ko niekada nebuvo, ar kad iš naujo būtų, kas jau kartą buvo? Ar sunkiau į būtį ateiti, ar į ją grįžti? Dėl pripratimo viena mums atrodo lengva, o kita dėl nepripratimo atrodo negalima.
257. Yra trejopai nusiteikusių žmonių: vieni tarnauja Dievui, būdami jį radę; kiti mėgina jo ieškoti, būdami Dievo neradę; treti gyvena nei jo ieškodami, nei būdami jį radę. Pirmieji yra protingi ir laimingi, paskutinieji – kvaili ir nelaimingi, viduriniai nelaimingi ir protingi.
267. Paskutinis proto žingsnis – tai pripažinimas, kad esama daugybės jį pranokstančių dalykų. Jis yra silpnas, jei neišgali to pažinti.
268. Reikia žinoti, kas abejotina, kas teigtina, kada nusileisti. Kas to nedaro, tas nesupranta proto galios.
269. Nuolankumas ir proto naudojimas – tai sudaro tikrą krikščioniškumą.
272. Niekas taip nedera su protu, kaip šis proto atsisakymas.
273. Jei viską palenksime protui, mūsų religija nebeturės nieko paslaptingo ir antgamtiško. Jei pažeisime proto dėsnius, mūsų religija bus absurdiška ir juokinga.
282. Mes pažįstame tiesą ne tik protu, bet dar ir širdimi. Šiuo antruoju būdu mes pažįstame pradus ir čia visai neprisidedantis samprotavimas veltui bando su jais kovoti. Skeptikai, padarę tai savo tikslu, vargsta veltui. Mes žinome, jog nesusapnuojame. Nors to nepajėgiame įrodyti protu, šis nepajėgumas įrodo vien mūsų proto silpnumą, bet ne viso mūsų pažinimo netikrumą, kaip jie tvirtina. Juk pradų pažinimas – kaip antai, kad yra erdvė, laikas, judėjimas, skaičius – yra toks pat tvirtas, kaip bet koks kitas, pasiekiamas protavimu. Kaip tik šiuo širdies ir instinkto pažinimu protas turi remtis ir grįsti kiekvieną savo išmąstymą.
288. Žmonių pažinimas esti dviejų rūšių: vieni yra nuolankios širdies ir mėgsta nusižeminti, nesvarbu, koks būtų jų proto lygis, aukštas ar žemas; kiti turi pakankamai proto matyti tiesą, nesvarbu, kokių jie sutiktų priešybių.
298. Teisingumas be galios yra bejėgis, galia be teisingumo – tironiška.
310. Turtų savybė – būti dosniai dalijamiems.
327. Mokslai turi du kraštutinumus, kurie susiliečia. Vienas yra visiškas prigimtas nežinojimas, būdingas visiems žmonėms nuo gimimo. Kitas kraštutinumas pasiekiamas didžių sielų, kai perėjusios visa, ką žmonės gali žinoti, pamato nežinančios nieko ir patenka į tą patį nežinojimą, iš kurio išėjo. Tačiau tai mokslingas nežinojimas, pažįstantis save. O stovintys tarp šių dviejų, išėjusieji iš prigimto nežinojimo ir nepajėgę pasiekti ano kito, yra truputį paragavę savim pasitikinčio mokslo ir laiko save gudruoliais. Šitokie neša pasauliui bėdas ir apie viską sprendžia netinkamai. Pasaulio veidą nustato paprasti žmonės ir išminčiai, o anie pusmoksliai paprastus niekina ir yra niekinami. Anie apie viską sprendžia netinkamai, o paprasti žmonės sveikai.
347. Žmogus tėra nendrė, silpniausia gamtoje. Tačiau tai mąstanti nendrė... Tad visą mūsų kilnumą sudaro mąstymas. Juo turime save kelti, ne erdve ir laiko tėkme, kurių negalime pripildyti. Tad stenkimės tinkamai mąstyti: tai dorovės principas.
365. Visa žmogaus didybė glūdi mąstyme. Savo prigimtimi mąstymas yra nuostabus ir nepalyginamas. Jis turėtų turėti keistų trūkumų, idant taptų niekingas. Ir iš tiesų jis turi tokių trūkumų, kad nieko nebėra juokingiau. Koks jis didis savo prigimtimi! Koks menkas savo trūkumais!
397. Žmogaus didybė yra didi tuo, kad jis žino esąs skurdus. Medis nežino, kad jis skurdus. Tad būti skurdžiam reiškia žinoti save esant skurdų, bet žinoti save esant skurdų yra didinga.
425. Visi žmonės siekia būti laimingi – visi be išimties, nors ir kaip skirtųsi naudojamos priemonės, siekia šio tikslo... O vis dėlto ir per tokią daugybę metų niekada niekas be tikėjimo nepasiekė to taško, į kurį visi be paliovos žvelgia. Visi skundžiasi: princai ir valdiniai, kilmingi ir nekilmingi, seni ir jauni, stiprūs ir silpni, mokyti ir nemokšos, sveiki ir ligoniai, iš visų kraštų, visų laikų, visokio amžiaus ir visokios padėties. Toks ilgas, pastovus ir vienodas išbandymas turėtų mus tvirtai įtikinti, kad nepajėgiame pasiekti gėrio savo pačių jėgomis, bet pavyzdys maža mus tepamoko... Tad ką kita mums skelbia šis troškimas ir šis nepajėgumas, jei ne tai, kad žmogaus kadaise turėta tikros laimės, iš kurios dabar jam belikęs tik ženklas ir tuščias pėdsakas, kurį veltui bando pripildyti viskuo, kas jį supa, ieškodamas nesamuose daiktuose pagalbos, negaunamos iš esamų? Bet jie visi negali patenkinti, nes ta bekraštė bedugnė gali būti pripildyta tik begalinio ir nekintamo tikslo, būtent paties Dievo.
430. Žmogaus didybė ir skurdas tokie akivaizdūs, jog tikroji religija būtinai turi mus mokyti, kad žmoguje yra ir koks nors svarbus didybės pradas, ir koks nors svarbus skurdo pradas. Ji turi mums atskleisti šių stebinančių priešingybių pagrindą. Idant padarytų žmogų laimingą, tikroji religija turi jam parodyti, kad Dievas yra, kad mes privalome jį mylėti, kad mūsų tikroji palaima – būti jame, o mūsų vienintelis blogis – būti nuo jo atskirtiems. Ji turi pripažinti, kad esame pilni tamsybių, kurios neleidžia mums jo pažinti ir mylėti, kad dėl to, savo pareigų verčiami mylėti Dievą ir savo geidulių nuo jo kreipiami šalin, esame pilni neteisumo. Ji turi mums parodyti, iš kur šis priešinimasis Dievui ir savo pačių gėriui. Ji turi mums nurodyti vaistus nuo šių negalavimų ir priemones tiems vaistams įsigyti. Panagrinėkime šiuo požiūriu visas pasaulio religijas, ar yra kokia nors kita šalia krikščioniškosios, kuri šiuos reikalavimus patenkintų.
430. Būtų buvę neteisinga, jei jis [Kristus] būtų pasirodęs aiškiai dievišku būdu, absoliučiai galinčiu įtikinti visus žmones. Tačiau taip pat būtų buvę neteisinga, jei jis būtų atėjęs slaptai ir nebūtų pažintas nuoširdžiai jo ieškančių... Pakanka šviesos tiems, kurie trokšta matyti, pakankamai tamsos tiems, kurie nusistatę priešingai.
433. Kad religija būtų tikra, ji turi pažinti mūsų prigimtį. Turi būti pažinusi jos didybę ir menkybę, taip pat vienos ir kitos priežastį. Kuri kita religija, išskyrus krikščionių, tai yra pažinusi?
434. Jei žmogus niekada nebūtų buvęs sugadintas, tai nekaltas užtikrintai mėgautųsi tiesa ir palaima. Jei visada tebūtų buvęs sugedęs, tai neturėtų nei tiesos, nei palaimos idėjos. Tačiau esame nelaimingi, juo labiau, kad turime truputį didybės, turime laimingumo idėją, bet negalime jo pasiekti. Nujaučiame tiesą, bet turime vien melą. Nepajėgiame nei absoliučiai nežinoti, nei visiškai pažinti. Tai aiškiai rodo, kad buvome didžio tobulumo, iš kurio nelaimingai nupuolėme.
437. Trokštame tiesos, bet savyje terandame netikrumą. Trokštame laimės, bet terandame skurdą ir mirtį. Nepajėgiame netrokšti tiesos ir laimės, bet taip pat nepajėgiame turėti laimės ir tikrumo. Šis troškimas mums paliktas, idant būtume baudžiami, ir drauge tam, kad pajustume, iš kur esame nupuolę.
442. Žmogaus tikroji prigimtis, jo tikrasis gėris, tikroji dorybė ir tikroji religija yra dalykai, kurių vieno pažinimas neatsiejamas nuo kitų.
450. Jei nežinome, kad esame pilni puikybės, ambicijų, geismingumo, silpnumo, skurdo ir neteisybės, tai esame akli. Bet jei tai žinodami netrokštame būti išvaduoti, ką dar galima apie žmogų pasakyti?.. Ką kita, jei ne pagarbą, galima jausti tokiai religijai, kuri taip gerai pažįsta žmogaus trūkumus; ką kita, jei ne religijos tiesos troškimą, kuria ji pažada taip trokštinų vaistų trūkumams pašalinti?
487. Klaidinga kiekviena religija, kurios tikėjime negarbinamas Dievas kaip visų dalykų pradas ir kurios dorovėje nemylimas Dievas kaip visų dalykų tikslas.
492. Kas nejaučia neapykantos savo paties savimeilei ir instinktui, skatinančiam tapti Dievu, tas tikrai aklas. Kas gi nemato, kad nieko nėra priešingesnio teisingumui ir tiesai? Juk netiesa, kad mes to nusipelnome, neteisinga to siekti ir neįmanoma pasiekti, nes visi reikalauja sau to paties dalyko. Tai akivaizdus neteisumas, su kuriuo esame gimę, kurio nepajėgiame nusikratyti ir kurio turime nusikratyti. Vis dėlto jokia religija nenurodė nei kad tai nuodėmė, nei kad su ja esame gimę, nei kad esame įpareigoti jai priešintis, ir nepagalvojo duoti mums nuo jos vaistų.
510. Žmogus nevertas Dievo. Tačiau jis gali tapti to vertu. Dievui negarbinga jungtis su skurdžiu žmogumi. Tačiau Dievui nėra negarbinga ištraukti jį iš skurdo.
527. Dievo pažinimas, nepažįstant savo skurdo, kreipia į išdidumą. Savo skurdo pažinimas, nepažįstant Dievo, kreipia į nusivylimą. Jėzaus Kristaus pažinimas veda vidurio keliu, nes jame randame ir Dievą, ir savo skurdą.
534. Yra tik dvi rūšys žmonių: vieni – teisieji, laikantys save nusidėjėliais, kiti – nusidėjėliai, laikantys save teisiais.
537. Krikščionybė yra keista. Ji liepia žmogui prisipažinti, kad yra žemas, netgi pasibjaurėtinas, ir liepia trokšti būti panašiam į Dievą. Be tokios atsvaros šis išaukštinimas padarytų jį pasibaisėtinai tuščiagarbį arba šis pažeminimas pasibaisėtinai sugniuždytų.
541. Niekas nėra nei toks laimingas, nei toks protingas, dorybingas ir malonus, kaip tikras krikščionis.
557. Tiesa, kad viskas žmogų moko apie jo padėtį. Tačiau tai reikia teisingai suprasti. Mat netiesa, kad viskas atveria Dievą ir kad viskas jį slepia. Tačiau vis dėlto tiesa, kad jis slepiasi nuo tų, kurie jį gundo, ir atsiveria tiems, kurie jo ieško, nes žmonės yra Dievo neverti, bet sykiu jam pajėgūs pažinti: neverti dėl savo sugedimo, o pajėgūs dėl savo pirminės prigimties.
563. Viena iš sumišimo priežasčių prakeiktiesiems bus ta, kad matys esą pasmerkti savo pačių proto, kuriuo tarėsi pasmerkę krikščionių religiją.
564. Pranašystės, stebuklai ir mūsų religijos įrodymai ne tokios prigimties, kad būtų galima sakyti, jog absoliučiai įtikina. Tačiau jie kartu yra tokio pobūdžio, kad negalima sakyti, jog jais tikėti neprotinga. Esama ir akivaizdumo, ir neaiškumo, galinčių nušviesti vienus ir aptemdyti kitus. Tačiau akivaizdumas yra toks, kad jis pranoksta priešingo dalyko akivaizdumą ar bent jau jam prilygsta. Tad ne protas gali įkalbėti juo akivaizdumu nesivadovauti. Vadinasi, tai daro vien geismingumas ir širdies blogumas. Dėl šių priežasčių turima pakankamai akivaizdumo norint pasmerkti, bet nepakankamai norint įtikinti. Taip išryškėja, kad tuos, kurie vadovaujasi akivaizdumu, vadovautis įkalba ne protas, bet malonė, o tuos, kurie nuo jo bėga, įkalba ne protas, bet geismingumas.
586. Jei nebūtų neaiškumo, žmogus nejaustų savo sugedimo. Jei nebūtų aiškumo, žmogus nesitikėtų vaisto. Vadinasi, mums yra ne tik teisinga, bet ir naudinga, kad Dievas iš dalies pasislėpęs ir iš dalies atsiskleidęs, nes žmogui vienodai pavojinga pažinti Dievą, nepažįstant savo skurdo, ir pažinti savo skurdą, nepažįstant Dievo.
588. Mūsų religija yra išmintinga ir kvaila. Išmintinga, nes mokyčiausia, daugiausia pagrįsta stebuklais, pranašystėmis ir t.t. Kvaila, nes ne dėl to ją išpažįstame. Visa tai tuos, kurie jos neišpažįsta, skatina ją smerkti, net nepaskatina tikėti tų, kurie ją išpažįsta. Tai, kas skatina juos tikėti – tai kryžius...
606. Jokia kita religija, išskyrus mūsiškę, nemokė, kad žmogus gimsta nuodėmingas. Jokia filosofijos srovė to nesakė. Todėl nė viena nenurodė tiesos.
710. Jei vienas žmogus būtų surašęs pranašysčių knygą apie Jėzaus Kristaus atėjimo laiką bei būdą, ir jei Jėzus Kristus būtų atėjęs, kaip išpranašauta, jau tai reikštų nepaprastai svarų faktą. Tačiau čia turime daug daugiau: virtinė žmonių per keturis tūkstančius metų nuolat ir nekintamai vienas po kito pranašauja tą patį įvykį.
801. Prielaida, kad apaštalai apgaudinėjo, tikrai absurdiška. Permąstykime ją nuosekliai. Įsivaizduokime šiuos dvylika žmonių, susirinkusių po Jėzaus Kristaus mirties ir susimokančių sakyti, kad jis prisikėlė. Tuo jie sukelia prieš save visas galias. Žmogaus širdis yra keistai linkusi į tai, kas lengva, į kaitaliojimąsi, į pažadus, į turtus. Jei nors vienas iš jų būtų bent kiek prasitaręs, jog sumeluota, paveiktas visų šių vilionių, dar daugiau – kalėjimo, kankinimų, mirties, – jie būtų pražuvę.
802. Apaštalai arba apsigavo, arba apgaudinėjo. Abi prielaidos turi savo keblumų, nes neįmanoma žmogaus laikyti prikeltu iš numirusiųjų... Kol Jėzus Kristus tebebuvo kartu, jis galėjo juos palaikyti. Bet jei po to jie jiems nepasirodė, kas juos įkvėpė veikti?
806. Stebuklai ir tiesa reikalingi dėl to, kad turi būti įtikintas visas žmogus – su kūnu ir siela.
817. Užuot darę išvadą, jog nėra tikrų stebuklų, nes tiek daug netikrų, turime sakyti atvirkščiai: jog iš tiesų yra tikrų stebuklų, nes aptinkame tiek daug netikrų, ir kad netikrų aptinkame tik todėl, kad yra tikrų. Taip turime galvoti ir apie religiją: žmonės nebūtų galėję išsigalvoti tiek klaidingų religijų, jei nebūtų vienos tikrosios.
843. Apie mokymą reikia spręsti iš stebuklų, o apie stebuklus reikia spręsti iš mokymo.
B. Pacal, "Mintys" (Aidai, 1997), vertė A. Tamošaitis SJ
