Holger Lahayne
Viskas priklauso Viešpačiui
"Jie [pinigai ir turtai] yra įprasčiausias stabas pasaulyje". Martynas Liuteris
"Pinigai turi didžiausią potencialą išstumti Dievą iš jūsų gyvenimo". Rick Warren
Pinigai ir apskritai finansiniai reikalai – be jokios abejonės, viena svarbiausių temų šiandieninėje Lietuvoje. Atlyginimai kyla, valstybės biudžetas didėja, pinigai sparčiau leidžiami ir investuojami, ES subsidijos į valstybę plaukia milijardinėmis sumomis. Patys turtingiausieji, jau išparkstę gražiausias vietas prie jūros ir ežerų, investuoja į Turkijos rivjerą. O kur pinigus leidžia eilinis lietuvis? Ogi Akropoliuose kaip antai Vilniaus, kuris yra "didžiausias prekybos centras Baltijos šalyse", "Pramogų sostinė"; vieta, kur galima geriausiai išleisti pinigus (čia per metus apsilanko daugiau žmonių negu visose bažnyčiose kartu paėmus). Knygynai tiesiog užversti literatūra: "Galvok ir būk turtingas", "Praturtėk per metus", "Kaip uždirbti milijoną", "Kaip prisivilioti pinigų", "Jūsų neribota galia būti turtingiems"...
Tačiau kaip bebūtų keista, šia "topine" tema krikščioniškos literatūros, straipsnių ir komentarų vos vienas kitas. Dėl to amerikiečių teologas Richardas Fosteris mano:
"Martynas Liuteris yra įžvalgiai pastebėjęs: 'Reikia trijų atsivertimų: širdies, proto ir piniginės'. Iš šių trijų mums, šiuolaikiniams žmonėms, sudėtingiausias turbūt yra piniginės atsivertimas. Mums sunku net kalbėti apie pinigus... Taigi pinigai iš tiesų draudžiama tema. Ir vis dėlto Jėzus apie pinigus kalbėjo dažniau negu apie bet ką kita, išskyrus Dievo karalystę. Aiškindamas pinigų klausimą, jis paaukojo nepaprastai daug laiko ir energijos" ("Tamsioji ir šviesioji pinigų pusė"; Prizmė, 2000/4; http://www.prizme.liolt.org ).
Fosteris tikrai teisus. Kai kurių autorių manymu, Biblijoje maždaug 2350 eilutėse minimi pinigai, turtas, vadyba. Todėl, palyginti su kitomis temomis, net su religinėmis kaip tikėjimas, malda, šventumas ir t. t., ši tema neginčijamai pirmauja. Jėzus taip pat apie pinigus daugiau pasakė negu apie dangų ir pragarą kartu sudėjus. Net 15 proc. iš to, kas užrašyta, jis kalbėjo būtent apie piniginius dalykus.
Senajame Testamente ši tema taip pat užima daug vietos. Vienas iš tekstų, plačiau kalbantis apie pinigus, turtą, davimą ir aukojimą, yra 1 Metraščių 29. Jame pasakojama apie Dovydo ir izraelitų aukas šventyklos statybai.
Pastatyti Dievui šventyklą norėjo ir antrasis po Sauliaus Izraelio karalius Dovydas, nes, po dykumos klajonių, Sandoros skrynia buvo laikoma palapinėje. 28-ame sk. Dovydas prisimena savo planus ir Dievo įsikišimą: "Bet Dievas tarė man: 'Tu nestatysi Namų mano vardui, nes esi kovotojas ir išliejai kraujo.'... Be to, jis man pasakė: 'Tavo sūnus Saliamonas yra tas, kuris pastatys man Namus ir kiemus, nes aš išsirinkau jį būti man sūnumi, o aš būsiu jam tėvas" (eil. 3,6; žr. 1 Met 17, 12).
Išties šventyklą pastatė ir pašventino Saliamonas (2 Met 3–6). Bet pradžią visiems darbams davė būtent Dovydas. Tai jis perdavė savo sūnui detaliuosius statybų planus ir eskizus (28, 11); tai jis surinko visas reikalingas medžiagas šventyklai:
"Užtat aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau, aukso daiktams aukso, sidabro daiktams sidabro, vario daiktams vario, geležies daiktams geležies, medžio daiktams medžio, onikso akmens ir akmens inkrustavimui, rubinų ir įvairiaspalvių akmenų, visokių brangakmenių ir gausybę marmuro" (29, 2).
Iki prasidedant statybai buvo užtikrintas ir darbų finansavimas!
29 skyriuje Dovydas ragina savo tautą dosniai aukoti šventyklos statybai. Izraelitai taip ir elgiasi, o patenkintas karalius savo dėkingumą išreiškia malda.
I. Aukojimo pagrindai
• Viskas priklauso Viešpačiui
Savo maldą Dovydas pradeda tokiais žodžiais: "O Viešpatie, tavo yra didybė, galybė, grožybė, pergalė ir šlovė. Taip, nes tau priklauso visa, kas danguje ir žemėje" (eil. 11). Viskas priklauso Viešpačiui. Jis visa ko pagrindinis savininkas. Kalbant apie pinigus, turtą, aukas ir visa kita, kas susiję su ta tema – šis principas yra vienas iš esminių. Taip, kaip pasakyta Ps 24, 1: "Žemė ir visa, kas joje, yra Viešpaties, pasaulis ir visi jo gyventojai", Biblijoje randame pakartota dar keletą kartų (Ps 89, 12; Ps 95, 4–5; Ps 50, 10–12; Iš 19, 5). Visi pinigai taip pat priklauso Dievui: "Mano yra sidabras ir mano yra auksas, – tai Galybių Viešpaties žodis" (Ag 2, 8).
Kadangi Dievas yra visų dalykų Kūrėjas, tai jis ir teisėtas prigimtinis jų savininkas. Turto turi bei gali turėti ir žmonės, Biblija to nepeikia ir nelaiko blogu dalyku. Bet žmogaus nuosavybės teisė yra tik išvestinė, antraeilė. Eil. 14 Dovydas sako: "Juk visa iš tavęs ateina, o mes duodame tau tik tai, ką iš tavo rankos esame gavę." Čia susitinka du dalykai: žmogus turi turto ir juo gali dalytis; bet tas turtas gautas iš Dievo, todėl aukodamas žmogus savotiškai jį sugrąžina Dievui.
"Nuosavybė neliečiama", rašoma Lietuvos Konstitucijoje (23 str.); nuosavybė yra ginama. Šios garantijos pagrindu Lietuvos ekonomika galėjo per keletą metų išsivystyti į rinkos ekonomiką. Visuotinis gerbūvis įmanomas tik ginant piliečių nuosavybę. Tik esant nuosavybei saugiai investuojama į naujus produktus bei rūpinamasi klientų patenkinimu. Tačiau, – ir tai būtina pabrėžti, – mes nesame absoliutūs savo turto savininkai. Todėl mes negalime su juo elgtis kaip tik norime. Visų pirma mes esame atskaitingi Dievui kaip to turto davėjui – jam atsakome už viską, ką turime.
Todėl nei mūsų pinigų, nei turtų panaudojimas nėra vien mūsų privatus reikalas. R. Fosteris teisėtai kritikuoja kai kurių krikščionių nuosavybės sampratą:
"Šiandien didžiausias tabu – asmeniniai finansai. Tai, kaip mes leidžiame savo pinigus, yra mūsų reikalas, ir niekas negali mums nurodyti, ką su jais daryti. Energingai priešinamės bet kokiam tokios privačios temos kėlimui į viešumą... Pamokslai apie paprastą gyvenimo būdą ar mūsų įsipareigojimus vargstantiems suprantami kaip asmeninis viešas įžeidimas, privačių ribų laužymas... Šiandien tai – eretinis mokymas, absoliutus maras... Dogmatinis ir neištirtas credo [tikėjimas]: kad ir kiek uždirbtume ir įgytume, mūsų valia daryti su tuo kaip mums patinka... Visi sutinka, kad bažnyčia teisėtai kalba apie dešimtinę, bet kiti 90% – visai ne jos reikalas" ("Freedom of Simplicity").
Fosteris mini dešimtinę. Labai paplitusi, nors visai nebiblinė nuomonė, kad Dievui (arba bažnyčiai) priklauso 10 proc. mūsų pajamų, o likusi dalis, su kuria galime daryti ką norime, mums patiems. Anglų teologas S. Murray sako:
"Jeigu dešimtinę laikome tikrai Dievo nustatytu krikščioniškojo aukojimo modeliu, tai beveik automatiškai pradedame tikėti, kad taip aukodami visiškai įvykdome Dievo reikalavimą. Dešimtinė kaip dešimtoji mūsų visų materialinių gėrybių dalis, skirta Dievui, atveria galimybę galvoti, kad (su Dievo pritarimu) likusią didžiają savo turto dalį turime teisę kontroliuoti patys" ("Beyond Tithing").
Tačiau, kaip jau minėta ir tebūnie dar kartą pasakyta – Dievui priklauso ne tik 10 procentų, bet visas mūsų turtas! Tai, žinoma, nereiškia, kad viską privalome atiduoti. O reiškia, kad su viskuo, ką turime, esame atsakingi prieš Dievą ir nesame laisvi elgtis, kaip norime.
• Turtus duoda Dievas
Biblijoje turtas savaime nėra jokia blogybė. Izraelio patriarchai Abraomas (Pr 24,35), Izaokas (Pr 26,13), Jokūbas (Pr 30,43) – buvo labai pasiturintys. Jų amžininkas Jobas taip pat buvo palaimintas dideliais turtais: "Tas žmogus buvo labiau pasiturintis negu bet kas kitas Rytuose" (Job 1, 3).
Kodėl jie buvo turtingi? Vienos iš priežasčių – jų darbštumas ir stropumas. Patriarchai dirbo sunkiai ir daug (žr. Pr 17, 23; 25, 10; 33, 19). Jie buvo labai geri ūkininkai, puikiai išmanantys tai, ką daro (pvz., gyvulininkystės darbus). O darbštumas, kaip žinoma, labai pagirtinas dalykas. Tai patvirtina daug posakių Biblijos išminties literatūroje: darbštumas praturtina, tinginystė nuskurdina (Pat 10, 4; 12, 27; 28, 19; 6, 6–11). Naujasis Testamentas irgi skatina darbštumą ir perspėja dėl tinginystės (Ef 4, 28; 1 Tes 4, 11; 2 Tes 3, 10–12; 1 Tim 5, 13).
Bet tai tik viena pusė. 12 eilutėje Dovydas sako: "Tu daliji turtus ir garbę... tavo galioje kiekvieną išaukštinti ir stiprinti". Izraelio karalius, būdamas turtingas ir galingas, gerai supranta, kad už visa tai turi būti dėkingas Dievui. "Viešpats apsčiai palaimino mano šeimininką, ir jis tapo turtingas..." (Pr 24, 35), – rašoma apie Abraomą. Turtas yra Dievo palaiminimas: "Viešpaties palaiminimas praturtina, ir triūsas negali jo padidinti", – rašoma Pat 10, 22. Tai nereiškia, kad neturime dirbti, bet vien darbštumas irgi neišgelbės. Įst 8, 18 sakoma: "Atsimink, kad Viešpats, tavo Dievas, yra tas, kuris tau duoda galybę būti turtingam...", o visas aštuntas Pakartoto Įstatymo skyrius perspėja izraelitus neužmiršti Dievo kaip visų dalykų davėjo ir nepasidaryti nedėkingais.
Šioje vietoje reiktų pabrėžti dar vieną dalyką: žmogaus turtas niekada nebūna vien jo paties nuopelnas. Bet ir ne kiekvienas turtuolis yra Dievo palaimintasis. Turtingu juk galima tapti ir neteisėtu, nusikalstamu būdu. Tam tikra prasme ir šis turtas iš Dievo, tačiau šitokių turtuolių, kaip Biblija sako, laukia labai griežtas nuosprendis. Nes jų turtas joks palaiminimas, o tikras skandalas.
• Mūsų gyvenimas yra laikinas
15 eilutėje Dovydas pasako dar vieną svarbų dalyką: "Juk tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai, kaip ir visi mūsų tėvai. Mūsų dienos žemėje – tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties." Kadangi mūsų gyvenimas laikinas, tai Biblija kalba ir apie turto laikinumą. Štai Pat 23,5: "Vos spėji užmesti akį į turtus, jų nebėra! Ūmai jie bus įgavę sparnus ir tarsi erelis nuskridę į padanges." Arba Mok 5,14: "Kaip nuogas atėjo iš motinos įsčių, taip turi ir iškeliauti. Iš savo triūso vaisių jis nieko negali pasiimti." Kalno pamoksle Jėzus ragina: "Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia..." (Mt 6, 19–20).
Bet ar mes tuo tikime? Johnas White'as apie Jėzaus žodžius sako:
"Jei tikrai tikėtume lobiais danguje, tai argi būtų tarp mūsų tokių kvailių, kurie pirktųsi aukso? Tačiau mes netikime. Dangus yra svajonė, religinė fantazija, kurią mes išpažįstame, nes esame tikintieji. Jei žmonės tikėtų dangumi, tai savo laiką eikvotų dėl būsimųjų namų tenai. Tačiau niekas to nedaro. Mes tiesiog mėgaujamės pažadu, kad tikrajam gyvenimui pasibaigus, aname pasaulyje mūsų laukia malonūs dalykai".
Taigi praktiškai mes dažnai viską apverčiame aukštyn kojomis: gyvenimas po mirties mums tartum svajonė, šešėlis, nors Dovydas taip apibūdina būtent gyvenimą čia, žemėje; trapus ir išnykstantis žemiškasis gyvenimas paverčiamas tikruoju, dėl kurio ir labiausiai stengiamasi.
II. Aukojimo būdai
• Vadovų pavyzdys
Iš pat pradžių Dovydas smulkiai išdėsto savo indėlį į šventyklos statybą: "... aš atidėjau savo Dievo Namams, kiek pajėgiau..." (eil. 2). Po to priduria, kiek dar yra suplanavęs prisidėti: "... atiduodu savo Dievo Namams savo aukso bei sidabro sankaupas" (eil. 3). Tik tada ragina ir tautą duoti savo dalį: "Kas dar, atsiduodamas Viešpačiai, šiandien su noru aukos?" Taigi Dovydas pirma pats rodo gerą pavyzdį. Iš savo pavaldinių nereikalauja nieko, ko pats pirma nebūtų padaręs.
Izraelitai, ypač jų vadovai (eil. 6), gali mokytis iš Dovydo dosnumo. Liepimais čia sunku ką pasiekti. Ir apskritai mokymasis Biblijoje yra dažniausiai mokymasis iš pavyzdžių. Tikintieji turėtų imti pavyzdį iš Dievo (Ef 5, 1; Mt 5, 45.48), Jėzaus (Jn 13, 15–16; 1 Tes 1, 6; 1 Kor 11, 1; Ef 4, 32; Kol 3, 10), taip pat iš apaštalų (Fil 3, 17; 1 Tes 1, 6–7; 2 Tes 3, 7.9; 1 Tim 1, 16). Be to, šiandien bažnyčiose kiekvienam pavyzdžiais turi būti vyresnieji, pastoriai bei kiti vadovai (Tit 2, 7; 1 Pt 5, 1–3).
Šitaip reikia suprasti ir 1 Tim 3 – reikalavimų sąrašas vyresniesiems ir diakonams. Tokių postų negali užimti bet kas, o tik tie, kurie gali būti pavyzdžiai. Sąraše neminima nei aktyvumas, nei gebėjimas vadovauti, nei laimėjimai profesinėje veikloje. O minima santuoka/šeima, moralė, mokymo išmanymas, tikėjimo brandumas ir ... apsiėjimas su pinigais ("negodus", eil. 3) – štai pagrindiniai kriterijai!
Manau, ne be reikalo taip nustatyta. Dažniausiai būtent vadovai nešiojasi raktus nuo pinigų seifo. O godžiam gali greitai kilti pagunda jais savanaudiškai pasinaudoti. Be to, ir bažnyčiose vyrauja tendencija ypatingai gerbti turtinguosius (žr. perspėjimą Jok 2!) Todėl būtina žiūrėti, kad godūs pinigams negautų vadovo vietos. Vadovai turėtų būti ne tik negodūs, bet ir pavyzdingi turtiniuose bei piniginiuose reikaluose.
• Savanoriškumas ir nuoširdumas
Visame tekste išskirtinai akcentuojama viena mintis: aukojimas turi būti savanoriškas ir nuoširdus. Dovydas nenaudoja jokios prievartos; taip pat ir jis pats aukoja neverčiamas niekieno, netgi Dievo. Penktoje eilutėje Dovydas tik paklausia (kaip karaliui – neįprastai mandagiai): "Kas dar... šiandien su noru aukos?" 9 eilutėje pasidžiaugia: "Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis, nes atnašavo iš visos širdies." O 17 eilutėje džiugiai didžiuojasi: "Aš žinau, mano Dieve, kad tu tikrini širdį ir mėgsti dorumą. Dora širdimi noriai atnašavau visus šiuos dalykus, ir dabar pamačiau tavo žmones, čia esančius, tau atnašaujančius gera valia ir su džiaugsmu." Tad Dovydas niekaip nepiktnaudžiauja savo padėtimi ir galiomis.
Žinoma, Izraelyje buvo ir kitokių įstatymu nustatytų aukojimų ir visokiausių "dešimtinių". Didžioji dalis – panašiai kaip mūsų šiandieniniai mokesčiai ir socialinė šalpa. Dalis buvo skiriama levitams ir kulto reikalams. Bet ypatingai įdomu, kad kalbant apie tokį svarbų projektą kaip šventyklos statyba, išskirtinai pabrėžiamas savanoriškumas. Kodėl? Šventykla – tai iš esmės santykio su Dievu palaikymo vieta. Čia svarbų vaidmenį vaidina aukos ir įstatymai. Bet visų svarbiausia – žmogaus širdis, vidinis žmogus. Mozės laikais izraelitai laisvai apsisprendė sandorai su Dievu; juk tikėjimo nesukursi nei aukomis, nei ritualais. Tad ir šiuo atveju prievartinis aukojimas nebūtų buvęs naudingas ir tinkamas. Žmonės turėjo noriai išreikšti savo meilę Dievui ir jo namams.
Šios linijos laikosi ir Naujasis Testamentas. Žinoma, krikščionys turėjo mokėti mokesčius Romos valstybei bei vietos muitininkams. Bet krikščionių bendruomenėse, ten, kur palaikomas ryšys su Dievu, akcentuojamas savanoriškas ir nuoširdus davimas (Apd 5, 4; Rom 15, 27; 2 Kor 8, 3–4.8.10.12; 9, 7; 1 Tim 6, 18). Be to, nuoširdumas ir sąžiningumas svarbiau negu didelės sumos (Mk 12, 41–44; Apd 5, 4). Duodama turi būti pagal galimybes (Apd 11, 29; 1 Kor 16, 2). Bet kad būtinai dešimtoji dalis – to niekur nepasakyta: "Niekur Naujajame Testamente krikščionims neliepiama duoti dešimtinės kaip 10 procentų dydžio aukos" ("Evangelical Dictionary of Biblical Theology").
Šiandien kai kuriose bažnyčiose liepiama aukoti dešimtinę tikriausiai daugiausia dėl pragmatinių priežasčių. Tokiu būdu bendruomenė gauna lėšų apmokėti patalpų išlaidas, mokėti atlyginimus ir taip toliau. Be to, taip lengviau apskaičiuoti nuolatines įplaukas. Dešimtinę nusistačiusios ir akcentuojančios bažnyčios yra labiau nepriklausomos (pvz., nuo užsienio finansuotojų), savarankiškesnės. Tai, žinoma, labai teigiamas dalykas.
Bet dešimtinės davimo reikalavimas prasilenkia su bibliniu savanoriškumo principu. Skamba radikaliai, bet žymiai per daug supaprastina pinigų ir turto klausimą, paversdamas jį vien matematiniais skaičiavimais. Pagaliau labai susilpnina biblinio mokymo griežtumą ir iššūkį, kad Dievui esame atsakingi viskuo, ką turime.
Bažnyčiose būtų geriau ne tiek dešimtinės reikalauti, kiek diskutuoti apie tai, ko bažnyčiai konkrečiai reikia, kiek reikia pinigų tam ar kitam dalykui. Pravarčiau gerai apsvarstyti, kokią procentinę dalį galime kiekvienas iš tikrųjų atiduoti. Atviros ir sąžiningos diskusijos apie konkrečias reikmes bei jų finansavimą galėtų būti daug naudingesnės.
• Aukojimo džiaugsmas
Dovydui dosnus aukojimas ne vargas, o džiaugsmas (eil. 3: "... gėrėdamasis savo Dievo Namais..."). Džiaugsmingai aukoja ir jo pavaldiniai, tai smagu matyti karaliui: " Žmonės džiaugėsi geros valios atnašomis... Ir karalius Dovydas tuo labai džiaugėsi" (eil. 9). 17 eilutėje rašoma: "... ir dabar pamačiau tavo žmones... su džiaugsmu". Teksto pabaigoje: "Tą dieną buvo valgoma ir geriama Viešpaties akivaizdoje su dideliu džiaugsmu" (eil. 21).
Tad išvada visiškai aiški: duoti kitam, aukoti yra smagu (tačiau mūsų vartotojiška kultūra mums šiandien nori kalti į galvą: pirkti – sau – yra smagu). Žinoma, viena to smagumo sąlygų yra savanoriškumas. Prievarta niekad neteikia džiaugsmo. Džiaugsmas yra natūralus žmogaus atsakas į rodomą Dievo ir kitų tikinčiųių gerumą (žr. Įst 12, 6–7; Apd 2, 46; 4, 32; 2 Kor 8, 2).
• Aukoti daug, gyventi kukliai
Nei Dovydas, nei jo pavaldiniai nebuvo nusistatę jokios sumos, kurią turėtų paaukoti. Bet visgi buvo surinkta labai daug. Nei karalius, nei izraelitai nepiktnaudžiavo savanoriškumu ("mažiau duosiu, daugiau man liks, arba visai neduosiu") – visi aukojo dosniai ir labai daug. Dovydas paskyrė "... tris tūkstančius aukso – Ofyro aukso – talentų ir septynis tūkstančius gryniausio sidabro talentų" (eil. 4); žmonės davė "Dievo Namų tarnybai penkis tūkstančius aukso talentų ir dešimt tūkstančių aukso darikų, dešimt tūkstančių sidabro talentų, aštuoniolika tūkstančių vario talentų ir šimtą tūkstančių geležies talentų" (eil. 7). Šiandien sunku tiksliai nustatyti, su kokiomis dabartinių pinigų sumomis tai būtų galima palyginti, bet manoma, kad susidarytų šimtai milijonų.
Naujajame Testamente taip pat nenustatinėjamos aukų sumos. Tarp krikščionių buvo tiesiog praktikuojamas dosnus dalijimasis nuosavybe (žr. Apd 2, 44–45; 4, 32; 2 Kor 8, 7). Orientacinis dydis buvo ne kokia nors matematinė išraiška (10 ar dar kiek procentų), o poreikis, konkreti brolio ir sesers reikmė (žr. Apd 2, 42.45; 4, 34–35; 2 Kor 8, 14; Fil 2, 1–5; 1 Jn 3, 17).
Jei pirmiausiai ieškosime Dievo karalystės ir žiūrėsime "... ne savo naudos, bet kitų" (Fil 2, 4), tai keisis ir mūsų gyvenimo stilius: sieksime ne prabangos ir išlaidavimo, o pasitenkinsime paprastumu. Apie kuklaus gyvenimo būdo pasirinkimą rašoma svarbiame evangelikalų judėjimo dokumente – 1974 metų "Lozanos pareiškime", 9-ame straipsnyje:
"Visus mus pribloškia milijonų skurdas ir trikdo jo keliama neteisybė. Tie iš mūsų, kurie gyvename nieko nestokodami, priimame savo pareiga puoselėti paprastą gyvenimo būdą, kad galėtume dosniau prisidėti ir dėl šalpos, ir dėl evangelizavimo".
Čia minimi skurdo ir turto pasauliai Lietuvoje akivaizdžiai matomi: viena vertus, kone trečdalis gyventojų balansuoja ant skurdo ribos, kita – jau nemaža dalis gyvena ne tik kad "nieko nestokodami", bet net gan dideliame pertekliuje. Vartojimo išlaidų skaičiai kalba patys už save. O pasaulio mastu Lietuva jau priklauso turtingųjų klubui (nors dar ne pačių turtingiausiųjų).
1980-ųjų "Londono įsipareigojimo" autoriai išnagrinėjo, ką tiksliau reiškia Lozanos kuklaus gyvenimo būdo principas:
"Mes nenustatome nei sau, nei kitiems taisyklių ar nuostatų. Tačiau nutariame atsisakyti išlaidavimo ir atsispirti asmeninio gyvenimo, drabužių, būsto, kelionių ir bažnyčių statinių ekstravagancijai. Lygiai taip mes pritariame, jog reikia skirti būtinybę ir prabangą, kūrybinius pomėgius ir tuščius statuso simbolius, proginį šventimą ir normalią kasdienybę".
• Kam aukojame?
Izraelitai, kaip skaitome tekste, aukojo šventyklos, Dievo namų, statybai. Šiandienos krikščioniui tiesiogiai tokios reikmės nėra, nes neturime nei šventyklos, nei kokio kito pagrindinio kulto pastato. Tačiau Naujasis Testamentas ne vienoje vietoje kalba apie krikščionių bendruomenę, kaip apie Kristaus kūną ir Dievo šventyklą (1 Kor 3, 17; 2 Kor 6, 16; Ef 2, 21). Šiandieniniai Dievo namai yra krikščionių bendruomenė! Bet tai nereiškia, kad mes būtinai turėtume ypatingai dosniai aukoti bažnytinių pastatų statybai. Kartais tai reikalinga, bet šiandien pastatai dažnai per daug sureikšminami (pirmųjų krikščionių laikais sakraliniai pastatai nevaidino jokio vaidmens! Susirinkimai vykdavo privačiuose namuose).
Šiandien svarbiausia dosnaus aukojimo priežastis turi būti tikėjimo brolių ir seserų reikmės. Todėl mes privalome duoti savo vietinei bendruomenei, kad būtų galima apmokėti pastorių, diakonų veiklą, socialinius, evangelizavimo projektus ir t. t. Bet vietinė bendruomenė neturėtų mūsų aukų reikalauti vien sau, nes Dievo karalystė, Dievo šventykla yra daug didesnė už vietinę bendruomenę. Krikščionys gali ir turi dalį savo aukų skirti ir kitiems, nebendruomeniniams darbams kaip Evangelijos skleidimui šalyje ir pasaulyje, misionieriškai veiklai bei skurdo mažinimo projektams. Be to, ir ne visi mūsų pinigai privalo atitekti vien krikščioniškiems dalykams, tačiau krikščioniški dalykai turėtų būti prioritetas (žr. Gal 6, 10: "... darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams").
Greta šitokio nusistatymo turėtų eiti ir mūsų įsipareigojimas gyventi kukliai. Tai ne savitikslis dalykas. Lozanos pareiškimo autoriai pabrėžia šio gyvenimo būdo pagrindinę paskirtį: "...kad galėtume dosniau prisidėti ir dėl šalpos, ir dėl evangelizavimo". Dėmesio centras nėra mano 'asketinis' gyvenimas, bet fizinis ir dvasinis kitų žmonių vargas. Turtingesnieji pasirenka gyventi paprasčiau, kad didesniam žmonių skaičiui būtų galima paskelbti Evangeliją ir padėti išbristi iš skurdo.
Pabaigoje – du pavyzdžiai
• Johnas Wesley'is
Wesley'is (1703–1791) buvo metodistų judėjimo įkūrėjas/pradininkas, XVIII a. viduryje Anglijoje paskatinęs didžiulį dvasinį sąjūdį. Nepaisydamas laimėjiimų, savo įkurtąjį judėjimą (iš kurio vėliau išsivystė savarankiška bažnyčia) jis visą laiką vertino kritiškai. 80-aisiais savo pamoksluose ir raštuose Wesley'is kaltino sekėjus meilės Dievui atšalimu bei arogancija, apleidus asmeninį evangelizavimą, tačiau labiausiai – nenoru padėti vargšams. Žymus pamokslininkas rašė:
"Argi tu nežinai, kad Dievas tau tiek pinigų patikėjo tam, kad tu (be to, kas būtina tavo šeimai) pamaitintum alkstantį, aprengtum nuskurdusį, pagelbėtum ateiviui, našlei ar našlaičiui; kad kiek galėdamas palengvintum žmonijos naštas? Tai kaip gali, kaip drįsti pinigus leisti kitam ir apgaudinėti savo Viešpatį?!" ("Apie per didelio turto pavojų")
Ir pats Wesley'is rodė gerą pavyzdį. Jo šūkis buvo "Uždirbk, kiek tik gali! Taupyk, kiek tik gali! Duok, kiek tik gali!""Uždirbk, kiek tik gali!" – čia Wesly'is pabrėžia darbštumą, stropumą, kokybę, ištvermę:
"Uždirbk, kiek tik gali iš sąžiningo verslo. Išnaudok visas tavo profesijos teikiamas galimybes. Nešvaistyk laiko... Viską daryk kiek gali geriau. Nesnausk ir nežiovauk, o visomis jėgomis kibk į darbą. Nevenk sunkumų. Į darbą žiūrėk pagarbiai, nieko nedaryk atmestinai, o pradėtą visada pabaik. Versle neatsisakyk nieko, kas pasiekiama darbu ir kantrybe".
Finansų ekspertų analizė neseniai parodė, kad dabartiniai lietuviai geriau išmoko pinigus leisti ir imti kreditus. O taupymo reikalai smarkiai šlubuoja. Bet Wesley'is sako: "Taupyk, kiek tik gali!" – reiškia, nebūk švaistūnas:
"Taupyk, kiek tik gali. Neišmesk savo brangaus talento kaip į balą... Be reikalo išlaidauti yra tas pats, kas pinigus į balą išmesti. Neišlaidauk vien dėl savo puikybės ar kūno ir akių geiduliui patenkinti".
Be to, jis reikalauja: "Duok, kiek tik gali!" – o tai dažniai reiškia daugiau negu dešimtinę!
"Pirmiausia pats apsirūpink tuo, ko būtinai reikia: maistu, drabužiais pagal esamas gamtos sąlygas, kad kūnas būtų stiprus ir sveikas. Paskui visu tuo arūpink savo žmoną, vaikus, pavaldinius bei kitus namiškius. O tuo, kas viršaus, 'darykime gera tikėjimo namiškiams'. Bet jei dar lieka – 'visiems žmonėms' [Gal 6,10]. Tai ir reiškia duoti tiek, kiek gali; tiksliau – atiduoti viską, ką turi".
Ir pats Wesley'is griežtai, net radikaliai laikėsi šių nuostatų. C.E. White'as apie Wesley'io gyvenimo būdą:
"Siekdamas sutaupyti kuo daugiau pinigų vargšų šalpai, 1731 metais Wesley'is pradėjo riboti savo išlaidas. Principas buvo toks: jei tų metų pajamos 30 svarų, pragyvenimo išlaidos 28, tai 2 svarai skirti aukojimui. Kitais metais pajamos padvigubėja, tačiau išlaidos paliekamos tokios pat – 28 svarai. Tad aukojimui skirta suma išauga iki 32 svarų. Trečiais metais pajamos padidėja iki 90, bet išlaidos vis dar 28, užtat aukoms tenka jau 62. Ketvirtaisiais metais, pajamoms išaugus iki 120 svarų, ir toliau pragyvenama iš 28, bet vargšams jau galima skirti net 92 svarus."
J. Wesley'is buvo vienas produktyviausių XVIII a. rašytojų. Per savo gyvenimą prirašė dešimtis tūkstančių įvairių veikalų ir traktatų, todėl metinės pajamos vien už honorarus vėliau kartais siekdavusios iki 1000 svarų. Spėjama, kad iš viso jis galėjęs uždirbti apie 30 000 svarų – šiandien tai keliasdešimties milijonų dolerių suma! Tačiau beveik viskas buvo išaukota ir išdalyta šalpai, nes po jo mirties nebuvo palikta jokio paveldimo turto.
• Rickas Warrenas
Kapitalistinė vartotojiškos visuomenės logika skelbia: kuo didesnis atlyginimas, tuo geresnis gyvenimas, tuo didesnis vartojimas. Tam priešinosi Wesley'is, šiai logikai priešinasi ir Rickas Warrenas, knygos "Gyvenimas dėl tikslo" (The Purpose Driven Life) autorius. Visame pasaulyje šios knygos parduota daugiau negu 30 milijonų egzempliorių – taigi Warrenas milijonierius! Tačiau šis amerikiečių pastorius kaip ir Wesley'is "įšaldė" savo pragyvenimo išlaidas:
"Kai pajamos staiga taip smarkiai padidėjo, mes priėmėme tokius penkis sprendimus: 1. Nekeisime savo gyvenimo stiliaus. Tai reiškia, mes likome gyventi tame pačiame name, į kurį įsikėlėme prieš 14 metų; mano "Fordas" yra šešerių metų senumo; aš neturiu vasarnamio ir jachtos. 2. Atsisakiau bendruomenės išlaikymo. 3. Apskaičiavau, kiek per 25 metus man bažnyčia buvo išmokėjusi atlyginimo, ir visą sumą grąžinau atgal. 4. Įkūrėme tris fondus [sergantiems AIDS; krikščionių vadovų švietimo ir PEACE fondą]. 5. Dešimtinę pavertėme devyniasdešimtine".
