Thomas Schirrmacher
Viltis visose gyvenimo srityse
Teiginys: Visus reformacijos ir atgimimo judėjimus inspiravo viltis, kad Bažnyčia ir visuomenė atgis ir atsinaujins.
Visi XVI amžiaus reformatoriai kvietė Bažnyčią atsiskirti nuo valstybės, bet kartu skatino visuomenę sąmoningai įtvirtinti krikščioniškas vertybes ir sampratas. Jie buvo įsitikinę, kad Dievas nori iš esmės atnaujinti Bažnyčią, valstybę ir kiekvieną individą. Idėja, kad Liuteris, Kalvinas ar kiti reformatoriai nesidomėjo socialiniais klausimais ar šiame gyvenime nepuoselėjo vilčių, yra absurdiška. Visi jie norėjo atnaujinti Bažnyčią bei visuomenę ir siekė šio tikslo, skelbdami žmonėms biblines vertybes.
Pietizmo ir atgimimo judėjimų tėvai, kaip Filipas Jakobas Speneris (Philipp Jacob Spener), Augustas Hermanas Franke (August Hermann Francke), Džonatanas Edvardsas (Jonathan Edwards), Džonas Veslis (John Wesley) ir Džordžas Vitfildas (George Whitefield) ne tik atrado asmenišką atsivertimą, bet, motyvuojami savo pačių atsinaujinimo, dirbo ir darė įtaką Bažnyčiai bei visuomenei neturtingųjų ir silpnųjų labui. Visus juos pakeitė jų viltis, todėl jie dažnai vadinami "revoliucionieriais".
Filipo Jakobo Spenerio pietistinės reformos programa paskatino ne tik misionieriškos veiklos suaktyvėjimą, bet ir daugelio socialinių institucijų atsiradimą. Vien Augustas Hermanas Franke įsteigė ar paskatino įkurti daugybę našlaičių prieglaudų, mokyklų neturtingiesiems, vaistinių ir ligoninių. Jo "Realschule" ("Realinė mokykla"), pietistinis "išradimas", neturtingųjų arba viduriniosios klasės vaikams suteikė "tikrą" išsilavinimą, kuris parengė juos gyvenimo realybei. Protestantų vienuolynai (‚Diakonissenmutterhäuser’: protestantų institucijos, panašios į Romos katalikų vienuolynus, kuriuose "diakonės" prisiekia laikytis celibato ir tarnauti Dievui) teikė visokeriopą pagalbą vargšams, seneliams ir ligoniams, statė ligonines, senelių prieglaudas, o šiais laikais – reabilitacijos centrus narkomanams ir alkoholikams. Ir visa tai – neatskiriama pietistų istorijos dalis! Pietistų lyderiai nuolatos sudarinėjo programas bei reikalavimų valstybei ir visuomenei sąrašus, publikavo darbus, kuriuose ir valstybei, ir jos piliečiams aiškino krikščioniškųjų vertybių reikšmę visuomenei.
Beveik visų krikščioniškų denominacijų įkūrėjai – Bažnyčios tėvai, liuteronų reformatoriai Liuteris ir Melanchthonas, reformatai teologai Kalvinas, Buceris ir Noksas, anglikonai Kranmeris, metodizmo pradininkai Veslis, Vitfildas, ir baptistai (ypač JAV ir Anglijoje) manė, kad krikščionys žino, kokie yra keliami teisingi reikalavimai visuomenei, ir stengsis realizuoti savo viltis maldomis, mokymu, pranašavimu ir darbais. Idėja, kad krikščionys gali visiškai atsiriboti nuo visuomenės ir kad mūsų asmeniška viltis nedaro įtakos visuomenei, yra visiškai svetima bet kokios denominacijos išpažinimui!
Europos krikščionys privalo vėl pradėti sėti viltį, kaip reformatoriai, pietistai, atgimimo žadintojai ir daugelis kitų, bei spręsti ne tik artimiausios ateities problemas, bet siekti ir tolimų tikslų.
Individualizmas, kuris atsirado Europoje ir Vakaruose per pastaruosius 150 metų, sukūrė mums klaidingą įspūdį, kad krikščioniškas tikėjimas yra visiškai asmeniškas dalykas, neturi visuomeninės reikšmės ir kad jis gali išlikti organizuotoje Bažnyčioje netgi be bendravimo. Toks požiūris sukelia nusiminimą ir atima iš krikščionių viltį. Kai nematome poreikio aukotis dėl kitų, veikiai ir patys prarasime viltį. Ne Biblija ir ne pietizmas, o būtent šis individualizmas daugybę tikinčiųjų paskatino atitolti nuo šeimyninio gyvenimo, verslo, politikos ir mokslo bei nebeliudyti krikščioniškų vertybių kasdienybėje.
53. Viltis silpniesiems
Teiginys: Krikščioniška viltis ypač nukreipta į vargšus, silpnuosius ir nelaiminguosius.
"Bus vilties nelaimingajam" (Job 5,16); "Ne visuomet varguolis bus užmirštas, ir skurdžiai ne visai praras viltį" (Ps 9, 19). Nekalti belaisviai yra "vilties nepraradę kaliniai" (Zch 9,12), o vienišos našlės "sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi" (1 Tim 5,5).
Europos visuomenei didelę įtaką padarė daugelis grupių, kaip Išganymo armija, metodizmas ar protestantų diakonijos, padėjusios įvairiems socialiniams sluoksniams. Mes turime atnaujinti savo troškimą padėti kiekvienam individui, net jeigu jį apleido visas pasaulis, bažnyčios ir kiti krikščionys, ir pasiūlyti jam viltį – kaip darė Jėzus.
54. Viltis visoms kultūroms ir tautoms
Teiginys: Krikščioniška viltis teikia viltį visoms kultūroms ir visoms tautoms.
"Jo vardas teiks viltį tautoms." (Mt 12,21; dar žr. Rom 15,12). Dievas neatsižvelgia į asmenis (žr. 61 teiginį). "Mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas" (1 Tim 4,10).
Dievas išsirinko Senojo Testamento sandoros žmones, kad teiktų viltį visiems kitiems, todėl pasaulio misijos, vilties skelbimas kiekvienam yra pagrindinė Senojo Testamento idėja. Abraomas, Izaokas ir Jokūbas buvo pašaukti tapti palaiminimu visoms žemės tautoms (Pr 12,3; 18,18; 22,17; 26,4; 28,14). Naujasis Testamentas patriarchams duotąjį pažadą taiko misijose tarp nežydų (Lk 1,54–55. 72; Apd 3,25–26; Rom 4,13–25; Ef 3,3–4; Gal 3,7–9. 14; Hbr 6,13–20; 11,12).
Žmonių ir kultūrų įvairovė nėra nuopuolio rezultatas. Taip Dievas buvo sumanęs iš pat pradžių. Biblija nesmerkia jokių jokios kultūros elementų, jeigu jie neprieštarauja šventai Dievo valiai. Sugriuvus Babelio bokštui, atsiradusi kultūrų įvairovė taip pat nėra Dievo bausmė (Pr 11,1–9). Priešingai, Dievas sumaišė kalbas, kad išsipildytų Jo paties įsakymas – kad žmonės pasiskirstytų po visą žemę ("užpildykit žemę" – Pr 1,28; 9,1), o tai automatiškai veda ne tik į giminių bei tautų bet ir į profesijų, sugebėjimų ir kultūrų įvairovę. Per Babelio bokštą šėtonas ketino inicijuoti universalią kultūrą, ir tai buvo jo nuolatinis tikslas, kaip matome iš Apreiškimo knygos ir antikristo veiksmų. "Žvėriui", gavusiam galybę iš "slibino" (Apr 13,1–10), "buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms", tačiau Dievas nenori nei universalaus miesto, nei universalios žmonijos. Vienybę pasaulyje gali laiduoti ne kokia nors regima žmonių institucija, o tik Jis ir Jo Žodis. Jis išskirstė žmoniją po visą žemę (Pr 1,9), pradėdamas nuo Nojaus sūnų (Pr 9,19), kol po ją paplito tautos (Pr 10,5). Tai paaiškina žmonijos kilmę iš vienos giminės (Pr 10,1–32). Pats Dievas yra tautų Kūrėjas, nes "iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas" (Apd 17,26; dar žr. Įst 32,8; Ps 74,17). Taigi krikščionių nevaržo jokie kultūriniai rėmai. Mūsų neįpareigoja jokios žmonių tradicijos ar taisyklės, tik Dievo Įstatymas. Tai aiškiai atskleista Evangelijoje pagal Morkų 7,1–13, kur Jėzus kritikuoja fariziejus, iškėlusius savo žmogiškąsias kultūras iki dieviškojo įstatymo lygio. Išmokę įžvelgti skirtumą tarp savosios kultūros (įskaitant religinę kultūrą) ir virškultūrinę vertę turinčio Dievo Įstatymo, krikščionys gali spręsti apie kitas kultūras pagal biblinius standartus. Vėlgi geras pavyzdys yra Evangelija pagal Morkų 7,1–13. Fariziejų motyvai sukurti šalia Dievo Įstatymo papildomų reikalavimų bei taikyti šias taisykles savo visuomenėje buvo garbingi. Tačiau Jėzus juos sukritikavo, nes taip elgdamiesi jie prisiėmė Dievo, kaip Įstatymo Kūrėjo, vaidmenį: "Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų" (Mk 7,7; Mt 15,9).
Kadangi mes priklausome tik Kristui ir esame pavaldūs tik Jo Žodžiui, galime tyrinėti ir savo, ir kitų tautų kultūras bei turime su meile priimti kitų kultūrą. Užsimindamas apie savo laisvę visų žmonių atžvilgiu, Paulius patvirtina, jog skelbiant Evangeliją svarbu susitapatinti su kitais: "Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo, nors pats esu ne be Dievo įstatymo, bet susaistytas Kristaus įstatymo. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas" (1 Kor 9,19–23).
Taigi krikščionis, intensyviai besidarbuojantis tik savo kultūros ribose, gali nė nepastebėti, kad, geriausiu atveju, jis yra nesuprantamas, o blogiausiu – jis trukdo kitiems suprasti Evangeliją (1 Kor 9,12). Todėl mes turime ne tik papasakoti kitiems apie išgelbėjimą Jėzuje Kristuje, bet ir paskelbti Evangeliją taip, kad jie suprastų. Dėl šios priežasties mes galime išversti Šventąjį Raštą į bet kokią kalbą, galime – ir privalome – paskelbti Evangeliją visais dialektais ir visomis kultūros formomis.
Tai viltis Europai. Ne, europiečiai nėra arčiau Dievo ar svarbesni už kitus žmones. Priešingai, Dievas myli visas tautas – netgi europiečius, kad ir ką mes būtume pridarę praeityje.
55. Išreikškime viltį konkrečiomis formuluotėmis visose gyvenimo ir kūrinijos srityse
Teiginys: Krikščioniška viltis apima visą kūriniją – ir jos amžinybę, ir tai, kas yra čia ir dabar.
Galutinis kūrinijos išlaisvinimas apims visą gyvąją visatą. "Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei – ne savo noru, bet pavergėjo valia – su viltimi" (Rom 8,20; dar žr. 24 eilutę). Taigi Jono pavaizduotasis naujasis dangus ir naujoji žemė apima ne tik žmones, bet ir pačią žemę (apie gamtos apsaugą pakalbėsime kitame skyriuje).
Biblijai rūpi ne tik asmeniškas individo tikėjimas. Joje gvildenami ir įvairūs socialiniai klausimai – šeimos, ekonominiai, juridiniai, civiliniai bei organizaciniai. Argi tokios temos kaip paveldėjimas, vaikų auklėjimas, gerovė, skolos, infliacija, kyšiai, atlyginimai, mokesčiai, prostitucija, žmonių grobimas, nekilnojamas turtas, nuostolių padengimas, teisėjai, karaliai, karo tarnyba, senatvės pensijos, savigyna, gamtos apsauga, melagingas liudijimas, abortai, pelnas, neįgaliųjų poreikiai ir t.t. jaudina tik individus? Aš akcentuoju žodį tik, nes visos krikščioniškos etikos sistemos ir bet koks pasikeitimas prasideda sulig individo gyvenimu ir bet kokia pastanga apriboti Biblijos įtaką asmeniškame gyvenime yra pasmerkta nesėkmei. Rašte yra daugybė įrodymų, jog Dievas sukūrė pasaulį taip, kad žmonija gyventų drauge, kolektyve. Apriboti Dievo įsakymus ir taikyti juos tik asmeniškuose reikaluose reikštų juos paniekinti. Pasak Džono Uorviko Montgomerio, kiekvienas, suprantantis, kas iš tikrųjų yra krikščionybė, jau savaime žino, kad jos mokiniai turi aktyviai priešintis socialiniam blogiui ir stengtis patenkinti žmonių reikmes.
Tolesniuose puslapiuose norėčiau aptarti kelias gyvenimo sritis – šeimos, ekonomikos, teisės, politikos ir gamtos apsaugos. Tikiuosi, kad mano idėjos paskatins diskusijas ir visų sričių bei profesijų ekspertai išvers mūsų kreipimąsi savo kolegoms į jų terminologiją. Vienas iš didžiausių iššūkių Europai yra surasti konkrečias biblinės vilties formuluotes kasdieniam gyvenimui visose gyvenimo srityse, visoms profesijoms ir pareigybėms.
56. Biblinė viltis prieš apgaulingą miesčioniškos moralės viltį
Teiginys: Biblija nežino neutralios pilietinės moralės, pagal kurią darbas, pramonė, šeima, nuosavybė ar turtas ir t.t. taptų absoliučiomis vertybėmis. Rašte minimos tik tos vertybės, kurias žmogus, kaip kūrinijos dalis, gavo iš Dievo ir kurias jis dėkingai bei priklausydamas nuo Dievo naudoja.
Aiškiausiai tai atskleidžia Mokytojo knyga. Kai kas jos autorių apkaltino bedievišku pesimizmu. Pagal R.B. Skotą, jis veikiausiai buvo racionalistas, agnostikas, pesimistas ir fatalistas ir etinė Mokytojo knygos sistema esą nesiremia Dievo įsakymais, nes nė vieno nemini. Kadangi autorius paprasčiausiai susitaiko su savo likimu, jam telieka malonumai. Vis dėlto klasikinė šios knygos struktūra tam labai aiškiai prieštarauja, nes kartojama džiaugsmo žemiškuoju gyvenimu tema (2,24–26; 5,17–19; 8,15–17; 11,7–10) suformuluoja keturių pagrindinių skyrių išvadą.43 Kiekvienas iš jų baigiasi raginimu džiaugtis gyvenimu ir gyventi ne tolimoje ateityje, o dabartyje. Kiekvieno aprašymo pradžią sudaro negatyvūs įvaizdžiai, o pabaigą – pozityvūs. Gyvenimo džiaugsmai išraiškingai akcentuojami aštuonis kartus (2,24–26; 3,11–14. 22; 5,17–19; 8,15; 9,7–10; 11,7–10; dar žr. 12,1). Šioje knygoje yra 17 žodžių, kilusių iš hebrajiško žodžio su šaknimi "smh" (džiaugsmas, malonumas). Džiaugsmas yra Mokytojo knygos esmė. "Tad nieko nėra geriau žmogui, kaip valgyti bei gerti ir rasti pasitenkinimo savo triūse. Net tai, kaip pastebėjau, ateina iš Dievo rankos. Juk kas be jo turės ko valgyti ir ras pasitenkinimo? Iš tikrųjų žmogui, kuris jam patinka, Dievas suteikia išminties, išmanymo ir džiaugsmo. O nusidėjėliui jis užkrauna vargą rinkti ir kaupti nuosavybę, kad būtų atiduota tam, kuris patinka Dievui. Tai irgi migla ir vėjų vaikymasis!" (Mok 2,24–26).
Bet argi Mokytojas gali taip staiga nuo pesimizmo pereiti prie džiaugsmo? Nejaugi jis ignoruoja problemas? Ne, jis atsigręžia į Dievą ir supranta, kad viskas "ateina iš Dievo rankos" (2,24-26). Aplinkybės, kurios atrodo beprasmiškos ir beviltiškos, gali staiga įgyti prasmę, kai Dievas, Kūrėjas ir Saugotojas, patraukia mūsų dėmesį ir mes pradedame gyventi Jam patinkantį gyvenimą (2,26).
Mokytojo knygos tikslas yra parodyti, jog darbas, pramonė, šeima ar nuosavybė patys savaime, be Dievo, yra beprasmiški, ir paskatinti žmogų priimti šiuos dalykus kaip dovaną iš Dievo rankų bei leisti Dievui mus mokyti, kaip jais naudotis. Pasak Donaldo R. Gleno, Mokytojo knyga svariai kritikuoja šiuolaikinį pasaulietinį humanizmą. Kas be Dievo "turės ko valgyti ir ras pasitenkinimo"? (2,25). "Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir savo užsiėmime rasti pasitenkinimo, tai Dievo dovana" (3,13).
Neutralios pilietinės moralės idėja neatitinka Biblijos mokymo. Tokie dalykai kaip darbas, pramonė, šeima, nuosavybė ar turtas nėra vertybės patys savaime. Jie vertingi tik kaip iš Dievo rankų gautos dovanos, naudojamos su dėkingumu ir atsidavimu Dievui. Mokytojo knyga sugriauna pilietinės moralės vertybių sistemą, tačiau prisitaikiusi prie Dievo įsakymų, ji vėl atgyja. Gyvai įtikėję Kristų, žmonės nebegali paprasčiausiai puoselėti tų pačių vertybių kaip anksčiau. Jie turi jas išbandyti, išgryninti Mokytojo knygos ugnyje, kad būtų pagrįstos ne kokia nors civilizuota "padorumo" prasme, o Dievo Žodžiu.
Mes neturime visko suprasti, apsvarstyti visas įmanomas pasekmes ir suvokti visų dalykų prasmę. Mes turime būti atsakingi prieš Dievą, dirbti, džiaugtis ir formuoti pasaulį, kurį gavome iš Kūrėjo, nes netgi tai, kas mums atrodo tik beprasmiška našta, atėjo iš Dievo. "Stebėjau užsiėmimus, kuriais užsiimti žmonėms Dievas lėmė" (Mok 3,10).
Kai nepasiseka darbe, šeimyniniame gyvenime ar prarandame nuosavybę, susvyruoja ir pilietinė moralė. O biblinei moralei ne tragedija net gyvenimo pabaiga. Biblinė moralė siūlo viltį ne tik sėkmės ar klestėjimo metu, kaip kad pilietinė moralė. Jos skelbiamas neribotas pasitikėjimas Kūrėju įgalina mus ištverti ir sunkius laikus.
Daugelį biblinių vertybių Mokytojo knyga išdėsto perspektyvoje – vertybių, kurios užėmusios mūsų gyvenime pirmą vietą ir pakeitusios Dievą, tampa pavojingos. Mokytojas perspėjo: "Kur daugėja gėrybių, ten daugėja ir jas valgančių. O koks pelnas savininkui? Nebent savo akis juo paganyti! Darbininko miegas saldus, ar jis mažai ar daug valgė, o turtuolio perteklius neleidžia jam miegoti. Skaudus blogis, kurį mačiau po saule, buvo turtai, laikyti savininko nelaimės atveju. Verslas nenusisekė, ir tie turtai prarasti. Jam gimė sūnus, bet jis nebeturi nieko jam palikti." (5,10–13). Turtas gali būti geras dalykas ir juo galima džiaugtis, bet tik ne tada, kai jis tampa gyvenimo tikslu ar išstumia darbo teikiamą džiaugsmą. Kai tokie dalykai, kaip darbas, šeima, nuosavybė ar išmintis tampa savaiminiais tikslais ir gyvenimas praranda perspektyvą amžinybėje, jis praranda ir savo prasmę. "Visi žmogaus triūso vaisiai tenka jo burnai, tačiau jo troškimas niekada nebūna patenkinamas" (Mok 6,7).
57. Kūrinijos išsaugojimo viltis
Teiginys: gamtosaugininkai kūrinijos apsaugą pavertė politiniu klausimu. Krikščionys privalo jiems priminti, kad be Kūrėjo nėra kūrinijos ir kad su kūrinija siejama viltis implikuoja vylimąsi Kūrėju.
Žmogaus galia valdyti kūriniją pirmiausia ir patarnauja žmonėms, tačiau Dievas buvo numatęs ir žmogaus tarnystę kūrinijai. Skirtingai negu bedieviai, visi tie, kurie vykdo Dievo įstatymus, tarnauja ir kūrinijai. "Teisus žmogus rūpinasi savo gyvuliais, o nedorų žmonių širdis žiauri" (Pat 12,10). Dievas pavedė žmogui "dirbti" pasaulį ir "juo rūpintis" (Pr 2,15), keisti ir saugoti jį. Atrodo, jog šios dvi idėjos prieštarauja viena kitai, tačiau kasdieniame gyvenime jos neatskiriamos. Jos susijusios kaip dvi vienos monetos pusės.
Visuomenėje, kurią taip stipriai formuoja krikščionybė, atkreiptinas dėmesys į tai, kaip šiuolaikinis gamtosaugininkų judėjimas bent keliomis Europos kalbomis, pavyzdžiui, vokiečių ir prancūzų, vartoja žodį "kūrinija". Deja, šį žodį jie vartoja neteisingai, nes sudievina gamtą ir, užuot mokęsi mąstyti taip, kaip liepia Kūrėjas, neigia skirtumą tarp žmonijos ir likusios kūrinijos. Tačiau Biblija teigia, kad žmogus gali apsaugoti žemę tik tuo atveju, jeigu jis gerbia Dievą ir vykdo Jo įsakymus. Siekdami apsaugoti aplinką, krikščionys tai daro, paklusdami Dievo įsakymams, o ne todėl, kad gamta būtų kuo nors vertinga pati savaime. Krikščionys turi pradėti realizuoti kūrinijos apsaugos idėją bibliniame kontekste.
58. Viltis visuomenei
Teiginys: Nors asmeniškas išgelbėjimas yra pirmasis ir svarbiausias mūsų vilties bei misijų tikslas, galime iškelti ir kitų tikslų. Visi jie taps reikšmingi tik dėl asmeniško išgelbėjimo vilties.
Evangelijoje pagal Matą 28,18–20 duodamas Didįjį Paliepimą, Kristus paragino padaryti Jo mokiniais viso pasaulio žmones. Pirmasis žingsnis ta linkme yra asmeniška atgaila – pakrikštyti gali būti tik atskiri žmonės, tačiau kai į Kristų atsigręžia vienas žmogus po kito, laimimos ištisos tautos. Didelis procentas tikinčiųjų kokioje nors tautoje neprieštarauja individualaus atsivertimo idėjai.
Be to, atsivertimas dar nėra atsinaujinimo pabaiga. Naujas asmens santykis su Dievu pradeda atsinaujinimą savyje, šeimoje, bažnyčioje, ekonomikoje, valstybėje ir visuomenėje. Visi turi tapti mokiniais! Kadangi Jėzus liepė savo mokiniams: "Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones […], mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs", Didysis Paliepimas reiškia, kad krikščionys turi išmokti ištisą biblinės etikos spektrą, kuris vėliau visiškai pakeis individą bei jo aplinką, kad ilgainiui būtų visiškai nugalėti nuodėmingi įpročiai ir akivaizdi neteisybė.
Pirmasis ir svarbiausias misijos tikslas, lemiantis visus kitus tikslus, yra žmogaus susitaikymas su Dievu ir jo asmeniškas išgelbėjimas per Jėzaus malonės auką ant kryžiaus. Evangelijoje pagal Matą 16,26 Jėzus labai aiškiai pasakė, kad sielos išgelbėjimas yra svarbiau už viską: "Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?" Prieš pradėdamas kalbėti socialinės, kultūrinės ir politinės etikos tema, Paulius pavartoja tą patį argumentą, kad ir žydai, ir graikai yra pražuvę dėl savo nuodėmių ir kad juos išgelbėti gali tik Jėzus. "Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi" (Rom 5,1–2).
Kalno pamoksle Jėzus ragina krikščionis spinduliuoti savo vidinę šviesą ir būti žemės druska. Tuoj po palaiminimų Jis pateikia pavyzdžius, rodančius, kad tikintieji gyvena ir dirba ne dėl savęs (Mt 5,13–16). Jis kviečia mus darbuotis kitų labui ir jų akivaizdoje: "Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje" (eil. 16).
Kai mums nepavyksta aktyviai siekti gerovės visuomenei, mes priimame savo aplinkos standartus. Niekas negali gyventi be standartų ir vertybių. Jeigu mes aktyviai nesistengiame įvesti krikščioniškų vertybių į savo pasaulį arba jeigu manome, kad mūsų standartai visuomenei netinka, turime surasti savąsias vertybes kitur – galbūt visuomenėje. Etikos profesorius Klausas Bokmiulis kitados rašė: "Didžiausias pavojus 'gelbėjimosi valties' ar 'atsitraukimo' mentalitetui yra tas, kad jo šalininkai ir toliau dalyvauja visuomenės gyvenime – neabejodami ir dažnai su didžiuliu pasisekimu. Suvokę, kad jame nėra Dievo vedimo, jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik pirkti ir parduoti pagal vietines taisykles bei vis labiau paklusti 'šio pasaulio kunigaikščio' valdžiai." (Theologie und Lebensführung)
59. Viltis šeimai
Teiginys: Misijos ir viltį teikiančios žinios skelbimas prasideda krikščionių bažnyčiose bei šeimose, kurios, rodydamos pavyzdį, drausmindamos ir lavindamos moko Dievo Žodžio jaunąją kartą.
Mes negalime nustoti skelbti Dievo Žodį esantiems ne bažnyčioje, tačiau svarbu atkreipti dėmesį ir į krikščionių šeimas, nes Naujojo Testamento laikų Bažnyčiai turi vadovauti sveika krikščioniška šeima (1 Tim 3,4–5. 12–13; Tit 1,6–7). Kai atiduodame savo vaikus valstybei, mums jau nebereikia stengtis daryti įtaką bažnyčioms, ekonomikai, visuomenei ar valstybei, nes būname atsisakę geriausio metodo, kaip pakeisti juos ateičiai.
Vaikų auginimas yra svarbiausias žingsnis, suteikiant viltį, ir kuriant socialinę politiką, nes mes rengiame juos gyvenimui, mokome pagrindinių vertybių ir socialinio kontakto principų. Dievas sukūrė šeimą, kad jaunoji karta išmoktų iš suaugusiųjų biblinių standartų ir taip augtų visuomenės gerovė. Kurgi kitur žmonėms išmokti būti dėmesingiems, nepavydėti, padėti silpniesiems ar pagirti kitus, jei ne namuose? Nevenkime tų gyvenimo sričių, kurias į mūsų rankas įdėjo Dievas! Išnaudokime savo turimas galimybes daryti įtaką švietimui – kurkime krikščioniškas mokyklas bei remkime krikščionis mokytojus valstybinėse mokyklose.
Šeimos bus stiprios ir krikščioniškos tik tuo atveju, jei uoliai darbuosimės visuomenės ir valstybės mums patikėtose srityse. Jei norime apsaugoti šeimą, turime remti krikščionių pastangas daryti įtaką visuomenei, nes būtent visuomenė didžia dalimi lemia, ką gali nuveikti šeima. Šeimos irimą sukėlė socialinės jėgos, kurioms bus galima atsispirti tik tuo atveju, jei šeimos pradės daryti įtaką visuomenei jos pačios labui. Komunistinių valstybių pastangos sugriauti krikščionišką šeimą kalba pačios už save.
Šiuolaikinė šeima praranda savo autoritetą bei svarbiausias funkcijas. Išlieka tik jos ankstesnės atsakomybės už ekonomiką, švietimą ir visuomenės gerovę fragmentai. Šeimai apleidus savo pagrindinį vaidmenį, namai tapo nebe darbo vieta, nesantuokiniai seksualiniai ryšiai pradėti lyginti su santuoka, o seni, ligoti ir neįgalūs žmonės suvaromi į jiems skirtus "namus". Šeimos gyvenimas ir šeimos atsakomybė galės vėl tobulėti tik atgaivinus krikščioniškas vertybes.
60. Viltis ekonomikai
Teiginys: Kadangi mes taip jau sukurti, kad mums reikalinga viltis, kuri motyvuotų mūsų darbą bei ekonominius siekius, mūsų ateities vizijos labai svariai nulemia ekonominę etiką.
Kalbėdamas apie savo kaip misionieriaus darbą, Paulius rašė: "Mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas" (1 Tim 4,10) ir "artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį" (1 Kor 9,10). Kadangi misijos yra tik vienas darbo aspektas, tuos pačius principus jis taiko ir vyresniųjų pareigoms (1 Tim 5,17–20; 1 Kor 9,9–18).
Nors daugelis krikščionių nesupranta, kokios reikšmingos kai kurių biblinių / krikščioniškų įsakymų socialinės pasekmės, pasauliečiai analitikai pripažįsta, kad bibliniai principai daro ekonomikai gana praktinį poveikį. Sociologijos profesorius Helmutas Šoekas, rašydamas apie biblinį pavydo pasmerkimą Dešimtyje įsakymų ir Jėzaus mokyme, teigia: "Naujasis Testamentas beveik be paliovos kreipiasi į pavyduolį ir ragina jį brandžiai ir krikščioniškai priimti skirtumą tarp savęs ir savo artimo. Vakarų visuomenėje krikščioniškoji etika saugojo ir ugdė žmogaus kūrybinę energiją bei, sutramdydama pavyduliavimą, atvėrė duris daugeliui pasiekimų" (Der Neid und die Gesellschaft). Tie, kurie puoselėja pavydą, nesilaiko pagrindinio krikščionių tikėjimo mokymo ir paverčia visuomenę siaubingu mūšio lauku.
61. Viltis juridinei sistemai
Teiginys: Krikščioniška viltis, kad Dievas priims suprantamą bei teisingą sprendimą, skatina mus ieškoti tiesos ir teisingumo jau čia žemėje, nors jis gali būti netobulas ir jam nuolatos gali kelti pavojų nedorybės bei žmogaus ribotumas.
Viltis visada pagrįsta teisingumo lūkesčiu, tačiau be Dievo mes ją pažįstame iš patirties: "Visi mes […] tikimės teisingumo, bet jo čia nėra, laukiame išganymo, bet jis toli nuo mūsų" (Iz 59,11). Vis dėlto tikintysis žino, kad "mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo" (Gal 5,5). Kad ir kaip aiškintume Biblijos mokymą apie paskutinįjį teismą, ar laikytume, kad teisingumas įmanomas iki šio įvykio, ar po jo, – bet kokios teisingumo paieškos tampa reikšmingos ir didingos jau čia.
Konstitucinės valstybės šaknys glūdi įvairiose filosofinėse idėjose, tačiau jos svarbiausias pagrindas yra biblinė Įstatymo doktrina. Bet koks šio pagrindo išsižadėjimas teisingumą paverčia kaprizais.
Teisingame juridiniame procese pilietinės teisės pagrindą sudaro senovinis principas, kurį randame ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Šio įstatymo apibrėžimas reikalauja teisingo teisėjo, ir šiuo atveju pavyzdys yra pats Dievas (pavyzdžiui, žr. Įst 10,17–18; Ps 7,9. 12; 9,5; 50,6; 58,2–3; 75,3. 8). Teisingas teisėjas visada laikosi Dievo įpareigojimų (2 Met 19,6–7). Teisėjas turi suprasti, kad Dievas jį mato ir yra nekaltojo pusėje: "Kai žmogaus teisės paminamos Aukščiausiojo akivaizdoje, kai, sprendžiant bylą, skriaudžiamas žmogus, – nejau to Viešpats nemato?" (Rd 3,35–36).
Nuosprendis turi būti paskelbtas nešališkai (Įst 1,17; 2 Kar 19,7; Pat 18,5; 24,23; Job 13,10; Kol 3,25; Ef 6,9), nes Dievas yra nešališkas (pavyzdžiui, Įst 19,17–18). Šališkus nuosprendžius priima tik nedori teisėjai (Iz 3,9). Nuosprendžiams neturi daryti įtakos išankstinis nusistatymas (1 Tim 5,21), o byla turi būti kruopščiai išnagrinėta (pavyzdžiui, žr. Įst 17,4).
Taigi Raštas draudžia bet kokius dvigubus juridinius standartus, kaip vienokius įstatymus kilmingiesiems, kitokius – prasčiokams. Pagal Senojo Testamento Įstatymą, tokias pat juridines teises, kaip ir izraelitai, turėjo netgi kitataučiai (Iš 12,49). "Nesielgsi neteisingai, darydamas sprendimą; nebūsi šališkas vargšui ir nenusileisi didžiūnui, bet teisi savo artimą teisingai" (Kun 19,15). Dievas gina vargšų ir beturčių teises (Pat 29,7; 31,8). Iš tikrųjų Biblija patikrina tautos teisingumą pagal tai, kaip ji elgiasi su silpnaisiais. Valdančiųjų partijų gerovė nėra reikšmingesnė už bejėgių būklę. Juridinėje sistemoje Raštas atsižvelgia ne į turtinguosius, kurie turi pinigų ir galios apginti savo teises, o į vargšus, našles ir našlaičius. "Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių. Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!" (Pat 31,8–9). Dievas, žmonijos Kūrėjas ir Viešpats, trokšta, kad mes žiūrėtume vienas į kitą kaip į Dievo atvaizdus, kaip į sukurtus žmones, o ne kaip į gyvulius.
Be įstatymo negali būti teisingumo, o be teisingumo Dievui nepatinka jokia valstybė. Šios žemės galingieji iki pat naujųjų istorijos amžių, kol įsigalėjo krikščioniški, bibliniai principai, galėjo nepaklusti nei įstatymui, nei teisingumui. Laimė, laikai, kai karalius galėjo pareikšti:
"Aš esu valstybė!", baigėsi.
Net aukščiausi valstybės pareigūnai, net ir pati valstybė yra privalo paklusti įstatymui, o priešingu atveju gali būti teisiami ir užsitraukti bausmę. Mums, kaip krikščionims, čia tenka svarbus vaidmuo, nes valdžia be teisingumo virsta despotizmu. "Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina" (Pat 14,34). Bažnyčios tėvas Augustinas rašė: "Kas gi yra valstybė, jei ne vagių gauja, jeigu nėra įstatymo? Vagių gaujos – tai tik mažos valstybės". Jis iliustruoja savo teiginį aiškiu pavyzdžiu. Kai Aleksandras Didysis paklausė pirato, kaip jis drįso padaryti jūrą tokią pavojingą, šis įžūliai atsakė: "Tu vadini mane plėšiku tik dėl to, kad plaukioju mažu laivu. Tu tai darai su visu laivynu ir vadini save imperatoriumi."
Kol mes neigsime nešališko Dievo archetipą, Europoje didės korupcija ir kyšininkavimas. Tik nedaugelis supranta, jog tai logiška mūsų nepaklusnumo krikščioniškiems principams pasekmė. "Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės, norėdamas iškreipti teisingumo taką" (Pat 17,23). Nusigręždami nuo Dievo, mes atmetame teisingo teisėjo archetipą, kurio absoliutus teisingumas ir sąžiningumas yra bet kokio atsisakymo iškraipyti teisingumą pagrindas. Argi Senasis Testamentas nuolatos neapibūdina Jo taip: "Didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio" (Įst 10,17)? "Užtat tebūna su jumis VIEŠPATIES baimė. Elkitės rūpestingai, nes VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo" (2 Met 19,7).
Vienas evangeliškas krikščionis (P. van Buitenen), įkvėptas savo krikščioniškos vilties, atskleidė Europos Komisijoje siaučiančią korupciją ir privertė komisiją atsistatydinti. Šiuo atveju matome tas didžiules pasekmes, kurias mažuose dalykuose gali sukelti sąžiningumas ir biblinės vertybės. Jo knyga apie šiuos įvykius vadinasi "Sąžiningumas Europai"! Kokia programa! Į kaušelį nukritęs lašas gali būti vandenyno pradžia!
62. Viltis politikams
Teiginys: Biblijoje dievobaimingi žmonės savo valstybėse dažnai užimdavo svarbius postus kaip pareigūnai ar valdovai – o kodėl to nepadarius Europoje?
Raštas pasakoja apie daugelį dievobaimingų teisėjų, karalių ir pareigūnų Izraelyje bei kitose valstybėse. Dievas padarė Juozapą galingiausiu žmogumi Egipte po faraono ir suteikė Danieliui aukštą postą keliose imperijose. Karalienė Estera buvo įtakinga Persijos imperijoje, o Nehemijas buvo vieno pagonių karaliaus paskirtas pareigūnas. Babilono karalius Nebukadnecaras atsivertė; išgirdęs Jonos skelbiamą žinią, atgailavo Ninevės karalius. Jauna izraelitė ir pranašas Eliziejus atvertė Naamaną, kuris buvo Sirijos karaliaus dešinioji ranka. Visi šie žmonės išliko savo postuose ir po atsivertimo. Naujajame Testamente pasakojama apie daugybę romėnų kareivių ir pareigūnų (pavyzdžiui, Mt 8,5–13; 15,39; 27,54; Lk 7,2–9; 23,47; Apd 10,1–48) bei Areopago narį Dioniziją (Apd 17,34), kurie visi tapo krikščionimis, bet dėl to neturėjo atsisakyti savo tarnybų.
Naujasis Testamentas suprantamai mokė tų laikų krikščionis pareigūnus – mokesčių rinkėjus, karius ar policininkus, kaip deramai atlikti savo pareigas. Pavyzdžiui, Jonas Krikštytojas Romos pareigūnams patarė: "Ėjo ir muitininkai krikštytis ir klausė: 'Mokytojau, o ką mums daryti?' Jis aiškino jiems: 'Nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta'. Taip pat ir kariai klausinėjo: 'O ką mums daryti?' Jis jiems sakė: 'Nė iš vieno nespauskite pinigų, neįdavinėkite, norėdami pasipelnyti, tenkinkitės savo alga'" (Lk 3,12–14; dar žr. Lk 7,29). Atsivertęs mokesčių rinkėjas Zachiejus atlygino žalą žmonėms, kuriuos jis buvo apgavęs (Lk 19,1–10): "O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: 'Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai'" (Lk 19,8, dar žr. Iš 22,1).
Daugelis krikščionių laiko politiką nešvariu dalyku, bet kam stebėtis, kad tai toks "nešvarus" reikalas, kai patys vengiame jame dalyvauti? Kodėl politikai turėtų domėtis Dievo standartais, kai Bažnyčia skatina juos ignoruoti? Iš tikrųjų, net gera politika yra "nešvarus" reikalas, nes pagrindinė politikos pareiga yra kova su nusikalstamumu ir blogiu. Jeigu valdžią valstybei suteikė pats Dievas, ji negali būti bloga, kaip ir tėvų turima valdžia iš esmės nėra bloga, nors bedieviai tėvai ja piktnaudžiauja. Politika ne sugniuždo charakterį, o jį atskleidžia. Jeigu visi dievobaimingi žmonės pasitrauktų iš politinio gyvenimo, jų vietas tikriausiai užimtų tik nedorėliai.
Mes turime suprasti, kad, nors Dievas lėmė, jog Bažnyčia ir valstybė būtų dvi atskiros institucijos, abi jos turi Dievo skirtas pareigas, ir Bažnyčios skelbiamos bei Dievo nurodytos vertybės galioja visai kūrinijai. Atskiri krikščionys dirba politikų darbą ne kaip Bažnyčios atstovai, o kaip piliečiai. Bažnyčios pareiga – aiškinti vyriausybei Dievo principus, per jėgą nebrukant savo idėjų valstybei ir nesistengiant jos užvaldyti.
63. Taikos viltis
Teiginys: Vylimasis regimos taikos ir mažuose reikaluose, ir svarbiose situacijose išauga iš neregimos taikos su Dievu, nes Dievas nori, kad ateitis būtų taiki.
"Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, – tai VIEŠPATIES žodis, – dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį" (Jer 29,11).
Žmogaus ryšys su Dievu lemia ir jo asmenišką moralę, ir socialinę etiką. Laiške romiečiams Paulius pirmą kartą atskleidė beviltišką ir žydų, ir graikų padėtį bei išgelbėjimo Kristuje būtinybę. Penktame skyriuje jis rašė: "Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi" (Rom 5,1–2). Tik tada jis pradeda aptarinėti asmeninę (Rom 6–8), kultūrinę (14–15) ir politinę (13,1–7) etiką. Laiškas romiečiams rodo, kad mūsų
asmeniškas tikėjimas daro įtaką tokioms konkrečioms kasdienio gyvenimo sritims kaip darbas, tauta ir valstybė. Mes negalime apriboti tikėjimo savo asmeniškais santykiais su Dievu ir Bažnyčia – nebent iškirptume iš Laiško romiečiams ištisus skyrius!
Kadangi "barniai ir ginčai", įskaitant ir konfliktus tarp tikinčiųjų, kyla iš mūsų aistrų (Jok 4,1–2), iš mūsų vidinės esybės, vienintelė apsauga nuo jų taip pat turi atsirasti iš vidaus, iš mūsų taikos su Dievu ir kitais žmonėmis. Ši taika, gimusi mūsų širdyse, turi tekėti į mūsų gyvenimą ir visiškai jį užpildyti.
64. Viltis reikalauja ne smurto, o dialogo
Teiginys: Viltis suteikia mums ramybę aptarinėjant klausimus su tais, kurie laikosi priešingų pozicijų.
Dialogas, taiki diskusija, kantrus ir sąžiningas išklausymas bei pasimokymas iš kitų yra krikščioniška dorybė, tačiau mes negalime atsisakyti krikščionijos absoliučios pretenzijos į tiesą arba jos atsakomybės už misionierišką veiklą pasaulyje, kartu nesuskaidydami savo tikėjimo.
Dialogas tarp krikščionių ir kitų religijų bei pasaulėžiūrų išpažinėjų įmanomas tiek, kiek mes galime ramiai diskutuoti apie mūsų tikėjimą ("Visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai" (1 Pt 3,15–16)), išklausyti kitus (Jok 1,19) ir kiek norime pasimokyti iš kitų patirties įvairiose gyvenimo srityse (žr. Patarlių knygą). Mes turime būti visada pasirengę patikrinti save ir savo elgesį.
Dialogas, kuris bent laikinai arba teoriškai reikalauja paneigti absoliučią Jėzaus Kristaus pagrindinės mokymo idėjos tiesą (Jn 14,6), Evangeliją (Rom 1,16–17; 2,16), Dievo Žodį (2 Tim 3,16–17; Hbr 4,12–13; Jn 17,17) ar sulyginti Šventojo Rašto apreiškimą su kitų religijų raštais, yra visiškai nesuderinamas su krikščioniška misija bei pačia krikščionybės prigimtimi. Biblijos pretendavimas į absoliutų autoritetą aiškiausiai išreikštas paskutiniojo teismo ir amžinojo gyvenimo doktrinose. Laiške hebrajams 6,1–2 "mirusiųjų prisikėlimas ir amžinasis teismas" išvardijami tarp šešių pagrindinių mūsų tikėjimo pamatų. Šias sąvokas Bažnyčia išsaugojo per visą istoriją. Tai primena ir Apaštališkasis tikėjimo išpažinimas: "Iš ten [Jis] ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti".
65. Viltis bažnyčioms
Teiginys: Viltį Europai gali suteikti tik tos bažnyčios, kurios pačios ją turi. Mums reikia mokytojų, praktikuojančių ir mokančių turėti vilties.
Turime atminti, jog Dievas nori, kad Bažnyčia augtų išoriškai ir bręstų savo viduje – augtų skaičiumi ir dvasiškai augtų į gylį, ugdytų asmenišką meilę Dievui, Jo Žodžiui ir puoselėtų Jo beribėmis galimybėmis pagrįstą viltį.
Taip daug Europos bažnyčių nukrypo į mūsų visuomenės sekuliarizaciją bei ezoterizaciją. Daugelis bažnyčios lyderių ir toliau aukojasi tarnystei, tačiau neturi ateities perspektyvos. Jie tvarko jiems pavestus reikalus, bet neįsivaizduoja ateities ir nė nenutuokia apie Dievo galimybes.
Europai reikia lyderių, kurie turi viltį. Mes turime atsisakyti savo intelektinės, filosofinės ir teorinės teologinės mokymo sistemos bei sukurti naują, gyvą mokymo programą – tokią, kokią naudojo Jėzus ir Paulius. Mums reikia pasirengimo, kuris pakeičia praktiką keisdamas mąstymą ir atsako į opius mūsų dienų klausimus. Naująją lyderių kartą to gali išmokyti tik tie, kurie turi tikrą viltį.
66. Kai Bažnyčia atgailauja, įsižiebia viltis politikai
Teiginys: Pradedant nuo bibliškai reformuojančio žmogaus atsinaujinimo ir einant šeimos atsinaujinimo link, krikščionių Bažnyčia turi pirmiausia pradėti atnaujinti Reformaciją.
"Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų" (1 Pt 4,17), nes Pauliaus pastaba apie žydus, atitinkanti Senąjį Testamentą, taikytina ir Bažnyčiai: "Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys" (Rom 2,24). Krikščionių ir Bažnyčios nuodėmės yra sunkesnės negu "pasaulio": "Bet jeigu, ištrūkę iš pasaulio purvyno Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu, jie ir vėl jame įklimpę pralaimi, tai jiems paskui darosi blogiau negu pirma. Jiems būtų buvę geriau iš viso nepažinti teisumo kelio, negu, jį pažinus, nusigręžti nuo jiems duoto šventojo įsakymo" (2 Pt 2,20–21).
Pakartosiu: yra vienintelis būdas atnaujinti politiką ir mūsų visuomenę. Kad ir kaip būtų svarbu tyrinėti Dievo Įstatymą, kad išsiaiškintume, kas yra negerai, ir iš naujo atrastume Dievo kelią, privalome pradėti nuo savęs: "Jeigu mano tauta, vadinama mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir nusigręš nuo savo nedorų kelių, aš išgirsiu savo dangaus buveinėje, atleisiu nuodėmes ir atgaivinsiu kraštą" (2 Met 7,14). Tada mes galėsime pradėti iš tikrųjų melstis už savo visuomenę ir vyriausybes. Tikėkimės, kad Dievas nepasakys apie mus to, ką pasakė apie Izraelį: "Ieškojau tarp jų žmogaus, kuris atstatytų sieną ir stotųsi spragoje už šalį, kad jos nesunaikinčiau, bet neradau nė vieno" (Ez 22,30). "Tikroji Evangelija turi tapti regima pakeistuose vyrų ir moterų gyvenimuose. Skelbdami Dievo meilę, mes turime dalyvauti meilės tarnystėje, skelbdami Dievo karalystę, turime laikytis jos teisingumo ir taikos reikalavimų." (Das Manifest von Manila. Lausanner Bewegung)
Taigi vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties (Laiškas romiečiams, 15,13).
Šaltinis: "Viltis Europai – 66 Teiginiai" (VTR, 2004)
Knygą (pdf) galima užsisakyti čia: lahayne@delfi.lt
