Viešpats, melagis ar pamišėlis? („Kristaus kančia“ VII)

Nedviprasmiški Jėzaus pareiškimai, kad jis yra Dievas, panaikina populiarią skeptikų, kurie laiko Jėzų tik geru, moraliu žmogumi arba pranašu, pasakiusiu daug gilių įžvalgų, gudrybę. Ta išvada dažnai pateikiama kaip vienintelė priimtina mokslininkams arba kaip akivaizdus intelektinio proceso rezultatas. Bėda ta, kad daugelis žmonių linksi galvas sutikdami ir nemato tokio samprotavimo klaidingumo.

Jėzui esmingai svarbu buvo tai, kuo žmonės laikė jį. Sakant, ką Jėzus sakė, ir teigiant, ką jis teigė apie save, neįmanoma padaryti išvados, kad jis buvo tik geras, moralus žmogus ar pranašas. Žmogui tokios alternatyvos nėra, ir Jėzus neketino jos palikti.

C. S. Lewisas, buvęs Kembridžo universiteto profesorius ir kadaise agnostikas, aiškiai suprato šią problemą. Jis rašo: "Aš stengiuosi užkirsti kelią tikrai kvailystei, kurią žmonės dažnai sako apie jį: 'Esu pasirengęs priimti Jėzų kaip didį dorovės mokytoją, bet nesutinku, kad jis yra Dievas.’ Taip sakyti nedera. Žmogus, kuris būtų tiktai žmogus ir kalbėtų tokius dalykus, kokius kalbėjo Jėzus, negalėtų būti didis dorovės mokytojas. Jis būtų arba beprotis – tokio pat lygio kaip ir tas, kuris tvirtina esąs virtas kiaušinis – arba velnias iš pragaro. Turi rinktis. Arba šis žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus, arba jis yra tiesiog išprotėjęs, jei ne dar blogiau". Paskui Lewisas priduria: "Gali nesiklausyti jo, kaip neklausai kvailio, gali spjaudyti į jį ir užmušti kaip demoną arba gali pulti jam po kojomis ir vadinti jį Viešpačiu ir Dievu. Tačiau nešnekėkim nesąmonių, kad jis buvo didis moralės mokytojas. Jis nepaliko mums tokios galimybės. Nė neketino palikti" ("Tiesiog krikščionybė", p. 56).

F. J. A. Hortas, dvidešimt aštuoneris metus kritiko akimis tyręs Naujojo Testamento tekstą, rašo: "Jo žodžiai buvo taip visiškai jam būdingi ir jo paties ištarti, kad kaip abstraktūs tiesos teiginiai neturėtų jokios prasmės, jei būtų pasakyti jo kaip dieviško orakulo ar pranašo. Atimkit jį kaip pirminį (nors ne galutinį) kiekvieno teiginio subjektą, ir jie visi subyrės".

Pasak krikščionybės istorijos profesoriaus iš Jeilio universiteto Kennetho Scotto Latourette’o, "Jėzų tokį nepaprastą daro ne jo mokymas, nors to pakaktų. Tai mokymo dermė su pačiu žmogumi. Jie negali būti atskirti". Lotourette’as užbaigia taip: "Bet kuriam atidžiam evangelijų tekstų skaitytojui turi būti akivaizdu, kad Jėzus save ir savo skelbiamą mokymą laikė neatskiriamais. Jis buvo didis mokytojas, bet ne tik. Jo mokymas apie Dievo karalystę, apie žmogaus elgesį ir apie Dievą buvo svarbus, bet jo negalima atskirti nuo paties Jėzaus manymo, jo neiškraipant".

Jėzus teigė esąs Dievas. Jis nepaliko kito pasirinkimo. Jo pareiškimas turi būti arba teisingas, arba ne, taigi jį reikėtų rimtai apsvarstyti. Jėzaus klausimas mokiniams: "O kuo jūs mane laikote?" (Mt 16,15) turi kelias alternatyvas.

Pirmiausiai tarkime, kad jo tvirtinimas, jog jis – Dievas, yra neteisingas. Jei jis neteisingas, tada turime dvi ir tik dvi alternatyvas. Arba jis žinojo, kad tai neteisinga, arba nežinojo. Panagrinėsime kiekvieną atskirai ir patyrinėsime parodymus.

Ar jis buvo melagis?

Jei Jėzus teigdamas esąs Dievas žinojo, kad nėra Dievas, tada jis melavo ir tyčia klaidino savo sekėjus. Bet jeigu jis buvo melagis, tai ir veidmainis, nes liepė kitiems būti sąžiningiems, nesvarbu kokia kaina, tuo tarpu pats skelbė didžiulį melą ir juo gyveno. Negana to, jis buvo demonas, nes liepė patikėti jam savo amžinąjį likimą. Jei jis negalėjo pagrįsti savo pretenzijų ir tai žinojo, tada jis buvo neapsakomai blogas. Galiausiai jis būtų ir kvailas, nes kaip tik jo pareiškimai, kad jis – Dievas, buvo jo nukryžiavimo priežastis.

Daug kas sakys, kad Jėzus buvo geras dorovės mokytojas. Būkime realistai. Kaip galėtų jis būti didis dorovės mokytojas ir sąmoningai klaidinti žmones dėl savo mokymo pagrindo – savo paties tapatybės?

Turėtume padaryti logišką išvadą, kad jis buvo sąmoningas melagis. Tačiau toks požiūris į Jėzų nesutampa nei su tuo, ką mes žinome apie jį, nei su tuo, ką žinome apie jo gyvenimo ir mokymo rezultatus. Kada skelbiamas Jėzus, gyvenimai keičiasi į gera, tautos keičiasi į gera, vagys tampa sąžiningi, alkoholikai pasveiksta, neapykantos nešėjai tampa meilės laidininkais, neteisūs žmonės tampa teisiais.

Williamas Lecky, vienas žymiausių Didžiosios Britanijos istorikų ir atsidavęs organizuotos krikščionybės priešininkas, rašo: "Krikščionybei buvo lemta pateikti pasauliui idealų herojų, kuris per visas aštuoniolikos amžių permainas įkvėpdavo žmonių širdis aistringai mylėti; pasirodė gebąs paveikti visus amžius, tautas, temperamentus ir sąlygas; buvo ne tik aukščiausios dorybės pavyzdys, bet ir stipriausias akstinas ją praktikuoti... Paprastas šių trejų trumpų aktyvaus gyvenimo metų aprašas dvasiniam žmonijos atgimimui ir papročių sušvelninimui padarė daugiau negu visi filosofų išmąstymai ir visi moralistų raginimai".

Istorikas Philipas Schaffas komentuoja: "Šis liudijimas, jei nėra tiesa, turi būti visiškas piktžodžiavimas arba beprotybė. Pirmoji hipotezė nė akimirkos negali atsilaikyti prieš Jėzaus moralinį tyrumą ir orumą, atsiskleidžiantį kiekviename jo žodyje bei darbe ir pripažįstamą visuotiniu sutarimu. Lygiai neįmanoma ir saviapgaulė dėl tokio reikšmingo dalyko, ir dar turint tokį visais atžvilgiais aiškų ir tokį sveiką protą. Kaip galėtų būti fanatikas ar beprotis tas, kuris niekad neprarado dvasinės pusiausvyros, kuris ramiai tarsi saulė virš debesų ištvėrė visas bėdas ir persekiojimus, kuris protingiausiu atsakymu atsikirsdavo į visus gundančius klausimus, kuris ramiai ir apgalvotai išpranašavo savo mirtį ant kryžiaus, savo prisikėlimą trečiąją dieną, Šventosios Dvasios išliejimą, savo Bažnyčios įkūrimą, Jeruzalės sugriovimą – juk tai pranašystės, išsipildžiusios pažodžiui? Tokia originali, išbaigta, visapusiškai nuosekli, tobula, tokia žmogiška ir vis dėlto taip aukštai virš bet kokios žmogiškos didybės iškilusi asmenybė negali būti nei apgavystė, nei prasimanymas. Anot vieno gero posakio, 'poetas šiuo atveju būtų didesnis už herojų’. Reikėtų daugiau negu Jėzaus išgalvoti Jėzui".

Kitur Schaffas pateikia įtikinamą argumentą prieš tai, kad Kristus esąs melagis: "Vardan logikos, sveiko proto ir patirties pasakykite, kaip galėtų apgavikas, kuris yra nesąžiningas, savanaudis, sugedęs žmogus, išgalvoti ir nuo pradžios iki pabaigos nuosekliai išlaikyti gryniausią ir kilniausią istorijoje žinomą asmenybę su tobuliausia tiesos ir tikrovės išraiška?! Kaip jis galėtų sumanyti ir sėkmingai įgyvendinti neprilygstamas geradarystes, moralinės didybės ir taurumo planą ir stipriausių savo tautos bei epochos prietarų akivaizdoje už tai paaukoti gyvybę?"

Jei Jėzus norėjo, kad žmonės juo sektų ir tikėtų juo kaip Dievu, kodėl jis ėjo į žydų tautą? Kam kaip Nazareto dailidė eiti į tokią mažą dydžiu ir gyventojų skaičiumi šalį ir taip visiškai prisirišti prie nedalomos Dievo vienovės? Kodėl jis nėjo į Egiptą arba dar geriau įGraikiją, kur žmonės tikėjo įvairiais dievais ir įvairiais jų apsireiškimais?

Kas nors, gyvenęs taip, kaip gyveno Jėzus, mokęs taip, kaip mokė Jėzus, ir miręs taip, kaip mirė Jėzus, negalėjo būti melagis. Kokia kita alternatyva?

Ar jis buvo pamišėlis?

Jei neįmanoma įsivaizduoti, kad Jėzus būtų melagis, tai ar negalėjo būti, kad jis tikrai laikė save Dievu, bet apsiriko? Šiaip ar taip, juk galima būti nuoširdžiam ir sykiu klysti. Bet turime nepamiršti, kad laikyti save Dievu, ypač griežtai monoteistinėje kultūroje, ir dar sakyti kitiems, kad jų amžinasis likimas priklauso nuo tikėjimo į jį, – tai ne lengvos fantazijos polėkis, bet gryno pamišėlio mintys. Ar buvo Kristus toks žmogus?

Kas nors, manąs, kad yra Dievas, panašus į tą, kuris šiandien mano esąs Napoleonas. Jis apsirinka ir apsigauna ir galbūt būna uždaromas, kad nepakenktų sau ar kam kitam. Tačiau Jėzaus asmenyje nepastebime nenormalumų ir pusiausvyros sutrikimų, kurie paprastai lydi pamišimą. Jo savitvarda ir ramumas neabejotinai būtų stebinantys, jei jis būtų nesveikas.

Noyes ir Kolb medicinos veikale šizofreniką aprašo kaip asmenį, kuris yra labiau autistas nei realistas. Šizofrenikas trokšta pabėgti iš realaus pasaulio. Pažiūrėkim; pretendavimas būti Dievu, be abejo, būtų pasitraukimas iš tikrovės.

Kitų dalykų, kuriuos žinome apie Jėzų, šviesoje sunku įsivaizduoti, kad jis buvo psichiškai nesveikas. Tai žmogus, pasakęs įžvalgiausių kada nors užrašytų posakių. Jo pamokymai daugelį žmonių išvadavo iš psichinės ligos nelaisvės. Clarkas H. Pinnockas klausia: "Ar jis buvo suklaidintas dėl savo didybės, paranoikas, netyčinis apgavikas, šizofrenikas? Ir vėl jo mokymo meistriškumas ir gylis byloja tik jo visiškos psichinės sveikatos naudai. Kad tik mes būtume tokie sveiki kaip jis!" Pasak vieno psichologijos profesoriaus, "jam tereikią paimti Bibliją ir paskaityti Kristaus ištraukas daugeliui pacientų. Tik tokios konsultacijos jiems ir tereikią".

Psichiatras J. T. Fisheris teigia: "Jei jums reiktų apibendrinti visus autoritetingus kada nors kvalifikuočiausių psichologų ir psichiatrų parašytus straipsnius psichikos higienos tema – jei reiktų suderinti juos, išgryninti ir atmesti daugžodžiavimą – jei reiktų imti visą esmę ir nieko neesminga, ir jei šiuos švarius mokslinio pažinimo grynuolius turėtų glaustai išreikšti gabiausi iš gyvų poetų, turėtume kerėplišką ir neišsamų Kalno pamokslo apibendrinimą. Ir gretinant jis be galo atsiliktų. Beveik du tūkstančius metų krikščionių pasaulis laiko savo rankose išsamų atsakymą į neramius ir bevaisius lūkesčius. Čia glūdi žmogaus sėkmingo gyvenimo planas, kupinas optimizmo, psichikos sveikatos ir pasitenkinimo".

C. S. Lewisas rašo: "Istorikui didžiai keblu pateikti labiau nepaneigiamą Jėzaus gyvenimo, posakių ir įtakos paaiškinimą negu krikščioniškasis. Niekad nebuvo patenkinamai paaiškintas neatitikimas tarp jo moralinio mokymo gelmės ir sveikumo bei nesuvaldomos didybės manijos, kuri turi slypėti už jo teologinio mokymo, jeigu jis iš tikrųjų nėra Dievas. Todėl nekrikščioniškos hipotezės taip sparčiai keičia viena kitą, dėl savo gausos viską dar labiau supainiodamos".

Philipas Schaffas samprotauja šitaip: "Ar toks protas – aiškus lyg dangus, gaivus lyg kalnų oras, aštrus ir skvarbus lyg kalavijas, visiškai sveikas ir gyvas, visada pasirengęs ir visada susitvardąs – gali radikaliai klysti ir linkti į maniją dėl savo būdo ir misijos? Absurdiškas įsivaizdavimas!"

Ar jis buvo Viešpats?

Asmeniškai aš negaliu tarti, kad Jėzus buvo melagis ar pamišėlis. Vienintelė kita alternatyva yra ta, kad jis buvo Kristus, Dievo Sūnus, kaip pats ir teigė.

Kai apie tai diskutuoju su dauguma žydų, įdomu stebėti, kaip jie reaguoja. Paprastai jie sako man, kad Jėzus buvo doras, teisingas, religinis vadovas, geras žmogus arba savotiškas pranašas. Tada pasidaliju su jais, ką Jėzus skelbė apie save, o po to – šio skyriaus medžiaga dėl trilemos (melagis, pamišėlis ar Viešpats). Kai paklausiu, ar jie mano, kad Jėzus buvo melagis, jie energingai paneigia. Tada klausiu: "Ar manote, kad jis buvo pamišėlis?" Atsakymas būna: "Žinoma, ne". "Ar manote, kad jis Dievas?" Nespėjus man nė kvėptelti, pasigirsta skardus "Jokiu būdu". Tačiau rinktis galima tik iš tiek alternatyvų.

Problema ne ta, kuri iš šių trijų alternatyvų galima, nes akivaizdu, kad įmanomos visos trys. Veikiau klausimas yra toks: kuri labiau tikėtina? Tai, ką nusprendžiate esant Jėzų Kristų, neturi būti dyko proto mankšta. Negalite padėti jo ant lentynos kaip didžio dorovės mokytojo. Jis yra arba melagis, pamišėlis arba Viešpats ir Dievas. Turite pasirinkti. "O šitie surašyti, – rašė apaštalas Jonas, – kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir, – dar svarbiau, – tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą" (Jn 20,31).

Parodymai aiškiai liudija Jėzaus kaip Viešpaties naudai. Tačiau kai kurie žmonės atmeta šiuos aiškius parodymus dėl su tuo susijusių moralinių išvadų. Jie vengia atsakomybės arba to, ką užsitrauktų vadindami jį Viešpačiu.

© Agape Lithuania