„Viena šventoji Bažnyčia išliks visada“

Tikėjimo išpažinimų apžvalga (II)

Augsburgo tikėjimo išpažinimas

1530-aisiais Europos religinio konflikto tarp Romos ir reformacijos šalininkų pabaiga dar buvo atvira bet kokiam sprendimui. Tų metų sausį imperatorius Karolis V į Augsburgą sušaukė susirinkimą, kuriam buvo pavesta ieškoti skubių atsakymų į religinius klausimus, kad būtų išvengta galutinio Bažnyčios skilimo. Reformacijos šalininkų tikėjimo pagrindų esmines gaires, išdėstytas išpažinimo forma, pristatė tuometinė evangelikų galva, Pilypas Melanchtonas (Liuteris negalėjo dalyvauti). Išpažinimu norėta parodyti, kad protestantų mokymas sutampa su Šventojo Rašto mokymu, dogminiu požiūriu remiasi Visuotinės Bažnyčios pagrindais bei Bažnyčios tėvų mokymo tradicija. Siekta kuo labiau akcentuoti abi puses vienijančius dalykus, o antikatalikiškos polemikos beveik išvis atsisakyta.

Augsburgo tikėjimo išpažinimo pirmosios dalies iš viso 21 straipsnis plačiai atskleidžia evangelikų tikėjimo esmę. 1–3 straipsniai įrodo tapatumą su senosios Bažnyčios mokymais apie Dievą, nuodėmę ir Kristų, 4–6 bei 18–20 straipsniuose dėstomas reformatoriškasis Evangelijos supratimas, 9–15 aptaria Bažnyčios ir sakramentų klausimus. Po vieną straipsnį skiriama atskiriems klausimams: 16 – apie pasaulietinę valdžią, 17 – apie Kristaus sugrįžimą, 21 – apie šventųjų kultą. Konflikto temos liečiamos tik antroje dalyje: "Straipsniai, kuriuose apžvelgiami ištaisyti piktnaudžiavimai". Bet net ir čia nutylimi tokie klausimai kaip popiežius, skaistykla, septyni sakramentai ir kt.

Išpažinimą, lot. Confessio Augustana (vadinamą ir trumpiniu CA) pasirašė visas būrys evangelikų kunigaikščių bei imperijos miestų atstovų. 1530 birželio 25 dieną jis buvo oficialiai perskaitytas ir perduotas imperatoriui. Bet priėmimas nebuvo toks palankus, kaip tikėtasi. Romos pusė atsaku pristatė Confutatio, išpažinimo paneigimą. Į tai Melanchtonas atsakė Augsburgo išpažinimo Apologija, kuri, deja, Romos buvo irgi atmesta.

Tad CA netapo tikėtuoju tiltu tarp Romos ir evangelikų, bet užtat svarbiausiu visų Vokietijos imperijos evangelikų tikėjimo dokumentu. Liuteroniškosios bažnyčios įtraukė CA į išpažinimų raštų rinkinį, vadinamą Santarvės knyga (1580) ir padarė svarbiausiu visų liuteronų tikėjimo išpažinimu. Austrijoje, Lenkijoje bei kitose pietryčių Europos šalyse liuteronų bažnyčios ir dabar vadinasi "Evangelinėmis Augsburgo išpažinimo bažnyčiomis".

Bet Augsburgo tikėjimo išpažinimas labai naudingas ir visiems evangelikams, kadangi jame Melanchtonas kai kur labai vykusiai ir lengvai išmokstamai suformulavo svarbiausius reformatoriškojo tikėjimo principus. Tokie straipsniai kaip 4, 6 ir 20 aptaria esminį klausimų apie darbus ir tikėjimą kompleksą. 4 straipsnis labai gerai apibendrina mokymą apie nuteisinimą:

"Jos ["mūsų Bažnyčios"] taip pat moko, kad žmonės negali nuteisinti savęs Dievo akyse ir savo jėgomis, nuopelnais ar darbais, bet nuteisinami dovanai dėl Kristaus per tikėjimą, tikėdami malonės ir nuodėmių atleidimo susilaukią dėl Kristaus, už mūsų nuodėmes atmokėjusio savo mirtimi. Tokį tikėjimą Dievas savo akyse įskaito kaip teisų (Rom 3 ir 4)."

Žodis, Dvasia ir skelbimas yra temos, išdėstytos 5 straipsnyje, kurį Tiubingeno universiteto Liuterio ekspertas profesorius O. Bayeris vadina "svarbiausiu Augsburgo išpažinimo straipsniu", kadangi jis esąs tarsi "svarstyklių liežuvėlis" (Martin Luthers Theologie). Jame dėstoma, kaip tikėjimą veikia Šventoji Dvasia. Kad ji veikia tiesiogiai, pasinaudodama tam tikrais įrankiais arba priemonėmis (liet. vert. "kaip priemonės"; vok. tekste "als durch Mittel"). Iš to evangelinės bažnyčios išvystė mokymą apie Malonės priemones, prie kurių visų pirma priklauso pamokslavimas ir sakramentai.

Svarbi ir iki šiolei aktuali tema yra Bažnyčios vienybė, kurią evangelikai kaltinami sužlugdę. Tad 7–8 straipsniuose trumpai ir aiškiai pristatoma evangelinė Bažnyčios samprata. Joje akcentuojama, kad egzistuoja tik viena Bažnyčia, kuri iš esmės yra tiesiog tikinčiųjų Bažnyčia, "šventųjų ir tikrų tikinčiųjų su(si)rinkimas" (8), nes krikščioniu tampama vien tik per tikėjimą. Taigi tiki pirma ne Bažnyčia ir tik po to su ja kartu jos nariai, kaip skelbia Romos katalikų mokymas (žr. KBK, 168: "Pirmiausia tiki Bažnyčia..."). Ne Bažnyčia kuria tikėjimą, o tikėjimas sukuria Bažnyčią.

Pagrindinis Bažnyčios ženklas yra Dievo žodis – girdimas, kai skelbiama Evangelija, ir regimas, kai teikiami sakramentai (str. 7). Dievo žodis yra tasai, kuris įžiebia ir palaiko tikėjimą. Liuteris sako: "Kur Žodis, ten ir Bažnyčia". Tuo principu atmetama visiška tapatybė tarp tikrosios Bažnyčios, Kristaus Kūno, ir vienos regimos organizacijos. Nes ne visos regimos bažnyčios yra Bažnyčios ir iš vidaus. Bažnyčia yra ta vieta, kurioje skelbiama Dievo Evangelija – jeigu ji ten neskelbiama arba skelbiama neteisingai, tokia bažnyčia nėra Bažnyčia. Atvirkščiai tariant, bet koks krikščionių surinkimas, kuriame ištikimai skelbiama Evangelija, gali būti pavadintas Bažnyčia. Šitaip dedami pamatai ekumenizmui ir krikščionių vienybei evangeline prasme.

(Žr. išpažinimą leidinyje Augsburgo tikėjimo ipažinimas / Augsburgo išpažinimo apologija [Kaunas, 2009]
arba http://www.liuteronai.lt/Tikejimo-ispazinimas [1934 m. vertimas])

Šmalkaldeno nuostatai

Reformacijos pradžioje dauguma evangelikų vadovų dar nebuvo palaidoję vilties visus ginčytinus klausimus išsiaiškinti nedelsiant sušauktame krikščionių susirinkime. Tačiau frontai aštrėjo ir tik 1536 m. popiežius Paulius III pasirašė įsakymą kitais metais rinktis Italijon į Mantują. Evangelikai ruošėsi rimtam dialogui, kurio pagrindą jų pusei turėjęs paruošti Saksonijos kunigaikščio paliepimu pats Liuteris. Bet Liuteris tuo metu sunkiai sirgo, dėl to dokumentą jis sudarė sykiu ir kaip savo tikėjimo testamentą: "Visa tai yra nuostatai, kurių aš laikytis turiu ir laikytis noriu iki pat mirties" (Šmalkaldeno nuostatai, III,15).

Evangelikų kunigaikščiai ir evangeliniai imperijos miestai 1531 m. buvo sudarę gynybinę sąjungą, pavadintą Šmalkaldeno miesto vardu. Į šį Tiuringijos miestą jos dalyviai 1537 m. sausį ir susirinko minėtojo kunigaikščio kvietimu. Čia kunigaikštis perskaitė Liuterio sudarytą tekstą, kuris sulaukė plataus pritarimo. Nuostatai pradžioje nebuvo priimti oficialiu evangelikų tikėjimo išpažinimu, tačiau pasirašyti daugumos susirinkimo teologų. Po šio įvykio jų garsas netruko pasklisti, ir nuostatai palaipsniui ėmė tvirtintis daugelyje evangelinių bažnyčių svarbiausiu tikėjimo dokumentu. 1580 m. jie buvo įtraukti į liuteroniškąją Santarvės knygą.

Šiemet sukanka 475 metai nuo jų paskelbimo. Šmalkaldeno nuostatai, greta dviejų katekizmų, yra vienintelis Liuterio plunksnos tikėjimo išpažinimas. Tai labai ypatingas tekstas: tiesus ir aiškus, bekompromisis savo esme ir labai aštrios ištarmės. Bet to, vyskupas H. Liljė (1899–1977) jį vadina "gražiausiu liuteroniškųjų bažnyčių tikėjimo išpažinimu".

Nors nuostatų pratarmėje Liuterio žodžiuose dar žybteli viltis, jog popiežius sušauks "gana laisvą susirinkimą", kadangi "jo pareiga tai padaryt", tačiau ji greit užgesinama nusivylimo. Liuteris jaučia, kad po aštrių 20 metų konfliktų taip susitikti jau nebeįmanoma. Kaip tai padaryti, kai popiežius kratosi "savo tironijai uždėti ribas"? Liuteris jau nesitiki šių religinių konfliktų vaisingos pabaigos: viltis užgeso dėl popiežiaus ir jo šalininkų.

Nuostatų tekstą Liuteris pristato padalytą į tris dalis. Pirmoje, trumpiausioje dalyje išdėsto konfesijas vienijančius dalykus: apie Dievą ir "dieviškąją didybę", Trejybę ir kristologiją. "Šie nuostatai dar be jokio nesutarimo ar ginčo..." Antroje dalyje, daug ilgesnėje, Liuteris kalba apie "Jėzaus Kristaus tarnystę ir veiklą, arba mūsų išganymą" – visa tai pažymi kaip jokiomis aplinkybėmis neatšaukiamą dalyką. Pradeda nuo "svarbiausio nuostato" apie išganymą ir nuteisinimą; cituoja Iz 53, 6 ("Viešpats užkrovė jam mūsų visų kaltę"), Rom 4, 25 (Kristus – "paaukotas dėl mūsų nusikaltimų") ir Rom 3, 23s. Čia reformatorius pabrėžtinai akcentuoja, kad gelbsti vien tikėjimas, be jokių teisumo darbų. Šioje dalyje užrašyti ir žymieji Liuterio žodžiai apie nuteisinimo mokymą: "Nuo šio nuostato negalima nei nukrypti, nei nuolaidžiauti, kad ir dangus ar žemė sugriūtų ar dar kas pasidarytų... Ant šio nuostato stovi viskas, ko mes mokome ir kuo gyvename, nepaisydami popiežiaus, šėtono ir pasaulio."

Iškart po to Liuteris labai aršiai puola katalikų mišių tradiciją. Kartotinį Kristaus aukojimą jis pavadina "didžiausia ir baisiausia piktadarybe" ir "nereikalingu dalyku"; tokios mišios, kurios yra "žmogaus darbas", tebūnie visiškai atmestinos – čia Liuteris neįžvelgia nė menkiausios galimybės kompromisui. Jis aiškiai žino, kad šiuo klausimu Roma jam niekada nepritars, nes pritarti negali, dėl to pesimistiškai baigia: "taigi mes esame ir liksime amžinai atsiskyrę ir nusistatę prieš vienas kitą". Šiandien, nors Katalikų bažnyčia jau sako, kad mišių metu Jėzaus auka ant kryžiaus tik "sudabartinama" arba "įamžinama", tačiau ji tebeišlieka tikra permaldavimo auka, kuri kartą atliktą Jėzaus darbą savotiškai papildo. Toliau Liuteris prideda dar kelis Romos bažnyčios mišių "stabmeldiškų" vaisių pavyzdžius: skaistykla, atlaidai; šventųjų garbinimą jis laiko "antikrikščionišku piktnaudžiavimu".

Daug vietos antroje dalyje užima ketvirtas straipsnis apie popiežiaus instituciją. Daugiau nerastume nė vieno evangelikų tikėjimo išpažinimo, kuriame apie tai būtų tiek daug pasakyta. Iš esmės Liuteriui nėra atmestina, kad visiems krikščionims atstovautų vienas reprezentantas. Bažnyčiai niekas nedraudžia tokią tarnystę įsteigti. Bet ji negali būti tokia, koks yra Romos popiežius. Iki šiandien evangelikai nesutinka, kad Romos popiežiaus pareigos egzistuoja pagal dieviškąją teisę ("jure divino") arba, anot Liuterio, kad popiežius "pagal Dievo žodį yra visos krikščionijos galva". Liuteris stipriai peikia popiežiaus "neteisingą, pasibjaurėtiną, pasipūtėlišką galią", dėl kurios jis esąs ne brolis, o tik "žemiškas dievas", faktiškai esantis aukščiau už Kristų, veikiantis "visos šventosios krikščionių Bažnyčios žlugdymui". Galų gale Liuteris popiežių net pavadina "antikristu", "nes jis krikščionims neleidžia būti išganytiems be įsikišimo jo galių, kurios... nei Dievo duotos, nei įsakytos".

Trečiąją dalį Liuteris pradeda nuostatu apie nuodėmę. Jame patvirtina mokymą apie gimtąją nuodėmę, kalba "apie gilų ir baisų sugedimą" žmogaus prigimties. Jam nepriimtina nuomonė, kad "po Adomo nuopuolio natūraliosios žmogaus galios išliko visiškai nesugadintos", kad žmogus yra išlaikęs "laisvą valią daryti gera ir nedaryti blogo"; kad "savo jėgomis visus Dievo įsakymus gali įgyvendinti ir laikytis", pavyzdžiui, mylėti Dievą ir savo artimą. Tai vienas iš mokymų, kuris labai aktualus šiandien, kai įvairios ezoterinės literatūros srautas skelbia žmogaus nekaltumą ir nuodėmės nebuvimą. Kai tokie populiarūs autoriai kaip vienuolis mistikas T. Mertonas (1915–1968), kurio knygos Lietuvoje leidžiamos viena po kitos, teigia kiekviename žmoguje įžvelgiantis po švarią, nuodėmės nepaliestą vietą:

"Mūsų būties centre yra niekio taškas, kuris visiškai nepaliestas nuodėmės ir netikrumo, vieta gryniausios tiesos, taškas ar kibirkštis, kuri visiškai priklauso Dievui... Šis mažas taškas yra Dievo didybė mumyse... Jis yra lyg skaidrus deimantas, spinduliuojantis neregimąją dangaus šviesą. Jis yra kiekviename…" (Conjectures of A Guilty Bystander)

Trečioje dalyje ilgesnę pastraipą Liuteris atskiria ir "švermerių" (vok. "Schwärmer") arba "entuziastų" (spiritualistų), t. y. radikaliosios reformacijos šalininkų temai aptarti. Nuostate jis papildo Augsburgo išpažinimo 5 str. ir rašo: "Reikia laikytis įsitikinimo, kad Dievas nei savo Dvasios, nei malonės neduoda niekaip kitaip, kaip tik per pirma einantį išorėn į savo Žodį arba sykiu su juo, idant apsigintume nuo entuziastų, t. y. 'dvasingųjų’, kurie giriasi Dvasią įgiję pirma Žodžio ir be jo..."

Liuteris čia omenyje turi kai kurių anabaptistų, kaip, pvz., H. Denko (Denck) mintis, kuriomis šis tvirtina vidinį žodį, Dvasios balsą esant pirmiau ir aukščiau išorinio Žodžio, t. y. Šventojo Rašto. Panašiai yra sakęs ir J. Umlaufas: "Jeigu jis [Šventasis Raštas] tėra tik Jo Žodžio liudijimas, tai nėra pats Dievo žodis... Dėl to visą palaiminimą dera priskirti vien tik vidujiniam gyvajam Dievo žodžiui ir visai nesieti jo su išoriniu Žodžiu ar Raštu..." Kitaip sakant, svarbiausiu dalyku laikytas tariamas tiesioginis Dievo Dvasios veikimas žmoguje, kuris visiškai nėra priklausomas nuo išorinio, girdimo ir skelbiamo Dievo žodžio. Nes Šventasis Raštas nesąs Dievo žodis tikrąja prasme.

Spiritualistai be jokių skrupulų buvo atplėšę Dvasią nuo Rašto ir tikėjo juos veikiant greta, nepriklausomai vienas nuo kito. O dauguma senosios kartos reformatorių su tuo griežtai nesutiko. Žinoma, raidė nekeičia širdies, bet Dvasia keičia. Tačiau Dvasia panaudoja raidę, tiek skaitomą, tiek skelbiamą, ir per ją veikia. 1539 m. Liuteris 119 psalmės komentare yra rašęs: "Dievas nori tau savo Dvasią suteikti tik per šį išorinį Žodį". Tos pačios minties laikosi ir reformatai: tikėjimą "mūsų širdyse veikia Šventoji Dvasia per šventos Evangelijos skelbimą..." (Heidelbergo kat., 65; žr. Vestminsterio trumpas kat., 89).

Įdomu pastebėti dar vieną dalyką, kad Šmalkaldeno nuostatuose šiuo atžvilgiu kritikuojami ne tik radikalieji evangelikai: "ir popiežija yra grynas entuziazmas". Čia pat jis cituoja popiežiaus Bonifacijaus VIII dekretą, kuris buvo įtrauktas į tuometinę kanonų teisę: "Visos teisės užrakintos jo širdies skrynioje" (lot. "Romanus Pontifex qui iura omnia in scrinio pectoris sui censetur habere"). Kitaip sakant, popiežius pats iš savęs semia savo bažnyčiai visus mokymus ir įsakus, nepaisant to, kad jie "virš ir prieš Raštą... yra". Tiek entuziastų, tiek Romos pagrindinė klaida buvusi ta, kad jie nesilaikė Dievo žodyje duoto apreiškimo.

Čia Liuteris mato ir gilesnę žmogaus problemą: "Tai senasis šėtonas ir senoji gyvatė, kuri Adomą su Ieva irgi pavertė spiritualistais, nuvedė nuo išorinio Žodžio prie dvasinėjimo ir savivalės". Tikėjimas kliaujasi pažadu, duotu Dievo žodyje, netikėjimas žodžius kuriasi pats sau, po to juos pateikia kaip Dievo žodį. Dėl to Liuteris griežtai moko:

"Entuziazmas glūdi Adome ir jo vaikuose nuo pradžios ir iki pasaulio pabaigos, senojo slibino juose įdiegtas ir apnuodytas, pradžia, galybė ir jėga visokios erezijos, taip pat ir popiežystės bei mahometonų. Dėl to turime ir privalome laikytis tos minties, kad Dievas trokšta mus, žmones, veikti ne kaip kitaip, o tik per savo išorinį Žodį bei sakramentus. O visa, kuo be šio Žodžio ir sakramentų apie Dvasią bus giriamasi, tai šėtonas."

(anglų k.: http://www.liuteronai.lt/Tikejimo-ispazinimas ;
rusų k.: http://www.reformed.org.ua/2/208/ ; vokiečių k.: http://theology.co.kr/http://wwwb/data/koreabank/SchmalkaldischenArtikel.pdf )

B.d.