John R. Cross
Unikali knyga
Apie 33 m. po Kr.
Kepino vidurdienio saulė. Buvo ramu. Alinančiame karštyje net paukščiai nečiulbėjo. Kleopas nuspyrė nuo dulkėto kelio sudžiūvusį grumstą, giliai įkvėpė ir sunkiai išpūtė orą. Prisimerkęs migloje jis vos įžvelgė kito kalno keterą. Už kelių mylių Emausas – namai. Sutemos užklups dar kelyje. Jie būtų palikę Jeruzalę anksčiau – šiaip ar taip, eiti reikia septynias mylias, – bet sutrukdė rytiniai įvykiai, norėjosi sužinoti ką nors konkrečiau. Emausas nebuvo prašmatnus miestas, tačiau šiandien į jį tiesiog traukė. Pačios kojos nešė bet kur – toliau nuo Jeruzalės su jos ūžaujančia minia, romėnų kohortomis ir valdytoju Poncijum Pilotu.
Slogias Kleopo mintis grąžino į dabartį suirzusio bendrakeleivio pakartotas klausimas. Jiedu aptarinėjo kelių pastarųjų metų įvykius, kol, atrodė, nebeliko apie ką kalbėti. Kleopas jautėsi ne tik pavargęs, bet ir sukrėstas viso to, kas nutiko Jeruzalėje. Per tas dienas gyvenimas iškėlė daugiau klausimų, negu davė atsakymų.
Leidžiantis nuo kalno, kelias užsisuko. Ten jie ir sutiko nepažįstamąjį.
Po kelių valandų, tą pačią dieną, tą pačią naktį, kai jiedu perkaitę ir suplukę stovėjo priešais draugus Jeruzalėje – į kurią strimgalviais pargrįžo, – nė vienas neįstengė deramai paaiškinti, kaip prie jų prisiartino nepažįstamasis. Iš pradžių Kleopas manė, kad tas žmogus išniro iš didelio akmens šešėlio, bet jo draugas aiškino kitaip. Galiausiai jie taip ir liko netikri, iš kur atėjo nepažįstamasis. Kleopas užsikirsdamas pralemeno, kad jis "tiesiog pasirodė". Tokią nuomonę palydėjo keletas pašaipių replikų apie kaitrą ir pernelyg skaisčią saulę.
Vis dėlto vienas dalykas jiems nekėlė abejonių. Nepažįstamasis turėjo tą senąjį knygų rinkinį – Bibliją – ir, pradėjęs nuo pat pradžių, neįtikėtinai prasmingai ją paaiškino. Jo mokymas išsklaidė visą liūdesį ir abejones. Taip sujaudinti naujojo supratimo, jie visą kelią skubėjo atgal į Jeruzalę papasakoti draugams apie nepažįstamąjį. Jų draugams juk irgi reikėjo išgirsti žinią, kurią Kleopas su savo bendražygiu išgirdo kelyje į Emausą.
Apie tai ir yra ši knyga. Kad aiškiai suprastume Biblijos žinią, pasielgsime kaip nepažįstamasis – pradėsime nuo pat pradžių.
Tiesiausiu keliu
Jei stabtelėtumėt ir pagalvotumėt, atrodytų labai protinga – tiesiog logiška – kelias savo gyvenimo valandas paskirti, kad įgytume supratimą apie Bibliją. Šiaip ar taip, Biblija pasako kai ką labai svarbaus apie gyvenimą ir… apie mirtį. Ji šimtmečiais buvo populiariausia knyga. Jos mokymo esmę turi žinoti kiekvienas, pretenduojantis bent į minimalų išprusimą. Deja, Biblija prarado reputaciją. Ne dėl savo turinio, o dėl to, kad keli garsūs vyrai ir moterys, kurie teigė gyveną pagal Bibliją, padarė keletą blogiausių gyvenimo sprendimų.
Kartais puolamas ir pats Biblijos mokymas – dažnai geranorių žmonių, kurie niekada neskyrė laiko, kad iš tikrųjų suprastų, ką ji kalba.
Tačiau Biblija nepasikeitė. Kad ir ką sakytų šventeivos ar kritikai, jums vertėtų patiems su ja susipažinti –
dėl savo proto ramybės,
dėl savo gyvenimo ir mirties.
Dėlionė
Biblija daugeliu atžvilgių primena dėlionę. Turiu omeny ne jos slaptą prasmę, o veikiau tai, kad norint teisingai suprasti Bibliją, reikia tinkamai sudėlioti atskirus jos epizodus į bendrą vaizdą. Tai galima padaryti, taikant keturis pagrindinius mokymosi principus.
Pagrindai
Mokantis ko nors naujo, naudinga pradėti nuo pagrindų, nuo to, kas žinoma, ir eiti prie to, kas nežinoma. Juk nepradedate vaikų darželyje mažylių mokyti algebros. Pradedate mokyti skaičiuoti ir einate nuo paprasto prie sudėtingo. Jei atmesite pagrindus, neišmoksite nė elementariausių algebros veiksmų.
Tas pats su Biblija. Jei ignoruosite pagrindus, į jūsų biblinį supratimą įsiskverbs neįprastų idėjų, kurios iškreips mokymą, – taip regime neteisingą vaizdą, blogai sudėję kibučius. Šioje knygoje pradėsime nuo pagrindų ir kiekviename skyriuje, remdamiesi jau turimomis žiniomis, pažengsime vis į priekį.
Ištempkite skalbinių virvę
Antrasis principas ypač svarbus, mokantis istorijos ar skaitant pasakojimą. Jį galima suformuluoti paprastai – pradėkite nuo pradžių ir nuosekliai judėkite iki pabaigos. Tai gali atrodyti savaime suprantama, bet daugelis žmonių linkę skaityti Bibliją dalimis, kurių taip ir nesujungia. Šioje knygoje aprėpsime pagrindinius įvykius ir sujungsime juos į logišką seką – tarsi džiaustydami ant virvės skalbinius. Kadangi knyga apima anaiptol ne viską, toje virtinėje tikėkitės tam tikrų tuščių tarpų. Jei norėsite, galėsite juos užpildyti vėliau, kai turėsite bendrą vaizdą.
Nors ant šios virvės "nekabės" visos Biblijos istorijos, mūsų studijuojami įvykiai susijungs į vientisą pasakojimą. Jei esate tipiškas skaitytojas, kol pabaigsite šią knygą, Biblijos mokymas jums įgis aiškiai suvokiamą prasmę. Tikėsite tuo ar ne – tik jūsų reikalas. Nuoširdžiai viliuosi, kad patikėsite, bet tai jūsų pasirinkimas. Mano darbas yra padėti gerai suprasti, ko moko Biblija.
Nemaišykite temų
Biblija kalba daugeliu skirtingų klausimų. Ją galima palyginti su įvairių receptų knyga. Kad būtų aiškiau, tradiciškai išskiriamos šios Biblijos temos: Dievas, angelai, žmogus ir pranašystės. Vis dėlto reikia būti atsargiems. Kai kurie žmonės, pastebėję temų panašumus, bando sujungti idėjas ir dažnai iškraipo tikrąją jų prasmę.
Tai tarsi peršokti nuo sriubos prie sausainių recepto, nes jie abu prasideda raide "s". Jei pradėtumėte ruošti sriubą, o baigtumėte sausainiais, sriuba atsidurtų orkaitėje ir keptų, kol paruduos! Raidė "s" gali būti abiejų receptų pavadinimuose, tačiau šiuos receptus sujungus, išeitų keistas patiekalas!
Jei skaitydami Bibliją netyčia peršoktumėte nuo vienos temos prie kitos, galiausiai viskas susipainiotų – "kibučiai" nesusijungtų į vientisą vaizdą. Kad išvengtume tokio biblinio chaoso, vienu metu analizuosime vieną temą.
Biblija aprėpia neįtikėtiną daugybę temų, tačiau ne visos jos vienodai svarbios. Šioje knygoje sutelksime dėmesį į svarbiausią Biblijos temą.
Įvairių temų maišymas yra viena iš priežasčių, kodėl egzistuoja tiek daug Bažnyčių, religijų ir kultų, kurie daugiau ar mažiau remiasi Biblija. Sausainiai maišomi su sriuba. Dėlionės sukurtas vaizdas fragmentiškas. Kai kuriais atvejais ši sumaištis nedidelė, bet kartais jos rezultatai katastrofiški.
Unikali knyga
Biblija, be abejo, yra unikali knyga. Tiksliau, tai knygų rinkinys, iš viso šešiasdešimt šešių knygų. Štai kaip vienas autorius apibūdino Biblijos unikalumą.
Ši knyga:
1) parašyta per 1500 metų;
2) parašyta per 40 žmonijos kartų;
3) parašyta daugiau kaip 40 autorių, atstovaujančių visoms gyvenimo sritims, – karalių, valstiečių, filosofų, žvejų, poetų, valstybės veikėjų, mokslininkų ir t.t.:
Mozė, politikos lyderis, išsimokslinęs Egipto universitetuose,
Petras, žvejys,
Amosas, aviganis,
Jozuė, karo generolas
Nehemijas, taurininkas,
Danielius, ministras pirmininkas,
Lukas, gydytojas,
Saliamonas, karalius,
Matas, muitininkas,
Paulius, rabinas;
4) parašyta skirtingose vietose:
Mozė rašė dykumoje,
Jeremijas – požemio kalėjime,
Danielius – kalno atšlaitėje ir rūmuose,
Paulius – kalėjime,
Lukas keliaudamas,
Jonas – Patmo saloje;
5) parašyta skirtingais laikais:
Dovydas rašė karo metais,
Saliamonas – taikos laikotarpiu;
6) autoriai rašydami buvo skirtingų nuotaikų:
vieni rašė kupini džiaugsmo, kiti –
skendėdami liūdesy ir neviltyje;
7) parašyta trijuose žemynuose:
Azijoje, Afrikoje ir Europoje;
8) parašyta trijomis kalbomis:
hebrajų, aramėjų, graikų;
9) galiausiai, Biblija apima šimtus prieštaringų temų, tačiau jos autoriai kalbėjo darniai ir laikydamiesi tęstinumo nuo Pradžios iki Apreiškimo knygos. Tai viena besirutuliojanti istorija…
Į šią vientisą istoriją mes ir norime pažvelgti – paprastai ir be teologinio žargono. Unikaliausia Biblija tuo, kad tvirtina esanti paties Dievo žodžiai.
Dievo įkvėpta
Biblija, kuri dažnai vadinama Šventuoju Raštu, teigia, kad…
"Visas Raštas yra Dievo įkvėptas..." (2 Tim 3,16).
Verta pastudijuoti jau pačią šią koncepciją – Dievas įkvėpė Šventąjį Raštą. Kaip žmogus iškvepia orą ir tas kvėpsnis eina iš pačių jo esybės gelmių, taip ir į visą Raštą reikia žiūrėti nelyginant į paties Dievo produktą. Dievas ir jo žodžiai neatskiriami – tai viena iš priežasčių, kodėl Biblija dažnai vadinama Dievo žodžiu.
Pranašai
Labai supaprastinus, galima paaiškinti šitaip. Dievas pasakė žmonėms, ką jie turi užrašyti, ir šie tai atliko. Daugelis iš tų žmonių vadinti pranašais.
"Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus..." (Hbr 1,1).
Šiandien pranašais laikome tuos, kurie nuspėja ateitį, bet Biblijos laikais pranašas buvo žinianešys, perduodantis Dievo žodžius žmonėms. Kartais toji žinia būdavo susijusi su ateities įvykiais, bet dažniau jie kalbėjo apie kasdienybę.
Dievas taip vadovavo pranašams, jog šie užrašinėjo būtent tai, ką jis norėjo. Kartu Dievas leido žmonėms užrašinėti jo žodį – Dievo žodį – savaip, asmeniniu stiliumi, tačiau be klaidų. Tie žmonės negalėjo įvelti savo minčių; tai nebuvo ir kas nors, ką jie patys išgalvotų.
"Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu" (2 Pt 1,20–21).
Dievas savo antspaudu nepatvirtino tam tikrų literatūrinių žmogaus pastangų. Kaip paralyžiuotas žmogus negali vaikščioti pats, taip pranašai nerašė Biblijos savarankiškai. Šiuo klausimu Biblija kalba aiškiai – tai Dievo žodis nuo pradžios iki pabaigos.
Ypatingas tikslumas
Pranašai paprastai užrašinėjo Dievo žodžius ant pergamento ar popieriaus ritinių. Originalai buvo vadinami autografais.
Kadangi autografai susidėvėdavo, juos kopijuodavo. Bet kokios tai buvo kopijos! Visos perrašytos ranka! Kopijuotojai žinojo, jog tai Dievo žodis, todėl jų darbas prilygo kruopščiausiai fotokopijai. Perrašinėjant hebrajišką tekstą…
"Stengdamiesi tiksliai perteikti tekstą, jie ėmėsi visų priemonių, kad ir kokios jos būtų sudėtingos ar reikalaujančios didžiulio darbo. Jie suskaičiuodavo, kiek toje knygoje yra raidžių ir nurodydavo viduriniąją knygos raidę. Tą patį padarydavo ir su žodžiais." (Illustrated Bible Dictionary, Pt. 3)
Kad būtų garantuotas tikslus sutapimas, šios priemonės buvo taikomos ir kopijai, ir originaliam autografui.
Raštininkai buvo tokie kruopštūs, kad palyginus Negyvojoje jūroje rastus ritinius (užrašytus 100 m. pr. Kr.) su kopijuotais ir perkopijuotais per 1000 metų rankraščiais, pasiekusiais 900 m. po Kr., reikšmingų skirtumų neaptikta.
Žydų istorikas Juozapas Flavijus, gyvenęs I šimtmetyje po Kr., savo amžininkams aiškino taip: "…tvirtą mūsų tautos tikėjimą tomis knygomis atspindi mūsų elgesys; per daugelį praėjusių amžių niekas nesiryžo kuo nors jas papildyti, ką nors iš jų išbraukti ar pakeisti; visiems žydams tapo natūralu... vertinti tas knygas... kaip dieviškas."
Šie žmonės buvo absoliučiai įsitikinę, kad keisdami tekstą, iškraipytų Dievo žodžius. Mes turime galybę priežasčių būti tikri, kad šiandieninis tekstas iš esmės sutampa su tuo, kurį užrašė pranašai.
Biblija iš tiesų yra unikali knyga visais atžvilgiais. Nenuostabu, kad ji yra… "labiausiai cituojama, labiausiai leidžiama, labiausiai verčiama ir įtakingiausia knyga žmonijos istorijoje" (N. Geisler, W. Nix, Frm God To Us. How We Got The Bible).
Senasis ir Naujasis Testamentai
Pradėjus nagrinėti Bibliją, pravartu žinoti, kad Šventąjį Raštą sudaro dvi didelės dalys – Senasis ir Naujasis Testamentai. Istoriškai Senasis Testamentas dalijamas dar į dvi[6] kategorijas:
1. Mozės Įstatymas (kartais vadinamas Tora, Mozės knygomis, arba Įstatymu).
2. Pranašai (vėliau iš Pranašų buvo išskirta trečioji dalis, Raštai).
Šventajame Rašte fraze Įstatymas ir pranašai vadinamas visas Senasis Testamentas, kuris sudaro maždaug du trečdalius Biblijos. Likusi viena trečioji vadinama Naujuoju Testamentu.
Dievo žodis
Biblijos dalių atsiminti nebūtina. Svarbiausia neužmiršti, jog Biblija – tai Dievo žodis, jo žinia žmonijai. Biblija sako, kad skaitydami ją, galime susipažinti su Dievu. Toks tvirtinimas net didžiausią laisvamanį paskatins stabtelėti ir apsvarstyti Biblijos žodžius.
"Tavo žodis, VIEŠPATIE, tveria amžinai, tvirtai stovi danguje" (Ps 119,89).
B.d.
Šaltinis: John R. Cross, The Stranger in the Road to Emmaus (GoodSeed Intl., 1998)