Lindsay Brown
Trys požiūriai į pasaulį
Johnas Stottas yra parašęs, jog viena tokio separatistinio polinkio išdavų yra "triušio savo urvelyje krikščionybė": triušiai išlenda iš savo olos, apsidairo, ar aplink nieko nėra, nubėga susirasti ėdalo ir pasileidžia atgal, neužmegzdami beveik jokio kontakto su kokiu nors kitu padaru. Stotto tvirtinimu, kartais taip elgiasi ir krikščionys. Jie išeina iš savo namų su Biblija rankose, bėgte nubėga į bažnyčią, iš kurios skubiai pasitraukia namo, nepalaikydami visiškai jokio kontakto su pasauliu.
Antrasis požiūris yra reakcija į pirmąjį. Jį pavadinčiau asimiliacija: pasaulio asimiliacija su Bažnyčia ir Bažnyčios – su pasauliu. Iš esmės tokio požiūrio laikosi krikščionys, teigiantys: su tokiu pasauliu, koks jis yra, mes negalime varžytis, todėl turime prie jo prisitaikyti. Toks požiūris pasireiškia, pavyzdžiui, etikos ir gyvenimo būdo srityje, kai krikščionys sako: "Nieko tokio, jei nuo valstybės nuslėpsime mokesčius. Visi taip elgiasi – kitaip ir neišgyvensi". Daroma tai, ką daro visi. Teologijos srityje, ir ypač XX a., tokį požiūrį aiškiai atspindi liberalioji teologija. Jai priklauso teologai (pirmiausia tai buvo vokiečiai, bet jais pasekė ir daugelis kitų), kurie nepripažįsta Kristaus dievystės, Šventojo Rašto autoriteto bei patikimumo, kūniško Kristaus prisikėlimo įrodymų ir pan. Jie griauna tradicinį krikščionišką mokymą, mėgindami krikščioniškąją žinią padaryti malonesnę ar priimtinesnę sekuliarizuotiems ir materialistiškiems žmonėms. Mano manymu, šis požiūris taip pat nėra biblinis.
Trečiąjį – biblinį požiūrį į pasaulį pavadinčiau aktyviu dalyvavimu: "būkite pasaulyje, tačiau ne iš jo". Mano manymu, daugelis krikščionių susipainiojo kaip tik tuomet, kai tokias eilutes kaip "nebūkite iš šio pasaulio" ir "išeikite iš jų tarpo" suprato kaip paliepimą išsiskirti ne tik moraline, bet ir socialine prasme. Tačiau manau, jog Biblija šiuos du dalykus atskiria: mes privalome būti tyri savo morale, esame pašaukti būti maldingi ir šventi, esame pašaukti skirtis savo etika, tačiau neturime būti izoliavęsi socialine prasme. Šiuo atžvilgiu turime būti aktyvūs pasaulio dalyviai. Pavyzdžiui, Jėzus į pasaulį neatėjo su kosmonauto skafandru. Biblijos žodžiais tariant, "jis atėjo ir gyveno tarp mūsų". Jono 17 skyriuje Jėzus savo dangiškajam Tėvui vadinamojoje vyriausiojo kunigo maldoje taria: "Kaip tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį" (17,18).
Tad pats geriausias būdas pasitikrinti, koks turėtų būti mūsų santykis su pasauliu, patyrinėti Jėzaus požiūrį. Žinoma, daugelis jo amžininkų ir religinių vadovų vadino jį "nusidėjėlių bičiuliu," "vyno gėrėju" (Mt 11,19) ir panašiai, nes jis bendravo su netikinčiaisiais, su daugybe nepatrauklių žmonių, tačiau niekada neprarado savo tapatybės. Panašiai ir mums reikia nevengti žmonių ir dalyvauti visose gyvenimo srityse, tačiau išlaikyti savo moralinį tapatumą.
Jei laikomės separatistinio požiūrio, viena iš rezultatų logikoje ir praktikoje bus mintis, jog Kristus nėra tam tikrų gyvenimo sričių Viešpats. Tačiau Šventasis Raštas moko, jog Kristus yra kiekvienos visuomenės veiklos srities Viešpats – ir politikos, ir ekonomikos, ir finansų pasaulio, ir taip toliau. Jei netiki, kad Dievas yra visų šių sričių Viešpats ir kad esama tam tikrų biblinių principų, kuriuos galima joms pritaikyti, tuomet iš tiesų apriboji Dievo veikimo ir dalyvavimo pasaulyje apimtį bei galią. Taip pat manau, kad besilaikant tokio požiūrio, galiausiai taps sunku biblinėje istorijoje rasti vietą Danieliui, Nehemijui ir Juozapui. Jie visi buvo įsitraukę į politikos pasaulį, kiekvienas pakankamai sugedusiais laikais, – ir ypač Danielius. Jo laikais karalius tardavosi su magais, kuriuos dabar galėtume vadinti "New Age" judėjimo atstovais. Tačiau Danielius tarnavo trims karaliams iš eilės, ir Danieliaus knygos šeštame skyriuje sakoma, kad jis išliko nepriekaištingas iki gyvenimo pabaigos. Danielius veikiausiai bus ryškiausias pavyzdys žmogaus, kuris skyrėsi savo morale, tačiau nebuvo atsiribojęs socialine prasme, ir jis pateikia mums pavyzdį, kaip tikintysis gali būti aktyvus visuomenės gyvenimo dalyvis.
Tai nuostabu ir tai suteikia laisvę, nes tokiu atveju krikščionys gali suprasti, jog įmanoma būti tikru krikščioniu bet kurioje ir kiekvienoje visuomenės sferoje. Tad esame pašaukti nuolatos tarnauti Viešpačiui, nesvarbu, ar būtume architektai, ar matematikai, ar gatvių šlavėjai, ar net vergai. Paulius trečiame Laiško kolosiečiams skyriuje tvirtina, kad net vergai turėtų uoliai dirbti ir būti paklusnūs savo šeimininkams. Tokiais žodžiais jis nesiekė pateisinti vergovės. Jis sąmoningai pasirinko vergovės pavyzdį, nes blogesnio darbo nebuvo galima įsivaizduoti. Dabar mes galime taip manyti apie gatvių šlavimą ar ką nors panašaus. Paulius norėjo pasakyti, jog įmanoma liudyti savo tikėjimą ir būti druska bei šviesa, kad ir kokioje padėtyje Dievo valia būtume atsidūrę.
Arthuras Fredas Catherwoodas, ankstesnysis IFES iždininkas ir Europos Parlamento viceprezidentas, kartą pasakė: "Atkirsti save nuo pasaulio yra ne meilė, o pasaulietiškumas. Būti aktyviam pasaulyje ir neužsisklęsti nuo jame gyvenančių žmonių yra ne pasaulietiškumas, o meilė". Manau, kad tokia pozicija yra biblinė.
Mūsų krikščioniškas atsidavimas reikalingas kiekvienoje srityje. Mums reikia krikščionių socialinių darbuotojų, krikščionių gydytojų, krikščionių mokytojų, krikščionių politikų, krikščionių sportininkų, krikščionių buhalterių, kurie visi mūsų visuomenėje būtų druska ir šviesa. Mes visur tesudarome mažumą, tačiau tai neturi mums atimti drąsos. Robertas Bellahas, Amerikos sociologas, yra pasakęs, jog visuomenę galima pakeisti, jei nors du procentai jos narių turi vienodą teisingos ir draugiškos visuomenės viziją. Bellahas nėra krikščionis, tačiau jis bando tai įrodyti remdamasis pavyzdžiais iš istorijos, kaip nedidelės grupelės žmonių, turėjusių bendrą įsitikinimą, siekė kartu jį įgyvendinti visuomenėje. Tam tikru atžvilgiu ir bolševikų revoliucija buvo surengta ir įvykdyta nedidelės žmonių grupės, turėjusios bendrą viziją. Panašiai ir krikščionys, turintys viziją kaip paveikti visuomenę, galėtų paveikti ją visiškai neproporcingai savo skaičiui.
Teko asmeniškai susidurti su daugeliu žmonių iš viso pasaulio, dalyvaujančių krikščionių studentų judėjime, su studijuojančiais ir jau baigusiais mokslus, besiekiančiais būti aktyviais visuomenės nariais ir padariusiais poveikį savo kultūrai.
Procelis, vyras iš vienos vidurio Afrikos šalies, tapo krikščioniu besimokydamas Europoje ir įgijęs teisininko išsilavinimą grįžo namo į Afriką. Jo šalies prezidentas buvo diktatorius. Bažnyčios tuo laiku augo. Procelis buvo talentingas, ką tik mokslus baigęs jaunuolis, ir netrukus jis buvo paskirtais aukščiausio šios šalies teisėtvarkos pareigūno vyresniuoju patarėju. Tuomet jam tebuvo 27-eri. Kai kurie prezidento patarėjai buvo panašūs į Nebukadnecaro patarėjus Danieliaus laikais. Jie diktatoriui pasiūlė: krikščionys šalyje daro vis didesnę įtaką. Kodėl gi jiems kiek neapribojus laisvės? Prezidentas sutiko, jog tai gera mintis. Jis paprašė savo teisininkų tuo tikslu parengti naują įstatymą. O aukščiausias teisėtvarkos pareigūnas šį darbą patikėjo Proceliui. Pastarasis, žinoma, su tokiu įstatymu sutikti negalėjo. Susitikęs su diktatoriumi jis pasakė: "Jūsų ekscelencija, gerbiu jūsų kaip šalies prezidento norus, tačiau esu paprašytas padaryti tai, ko negaliu. Turiu atsisakyti išpildyti jūsų prašymą". Prezidentui šio jauno žmogaus sąžiningumas padarė didelį įspūdį. Jis sustabdė įstatymo projektą ir paaukštino Procelį.
Prabėgus dešimčiai metų, maždaug prieš 18 mėnesių, jis paprašė Procelio tapti šalies ministru pirmininku. Procelis atsisakė paaiškindamas: "Tapęs ministru pirmininku, atsidurčiau prezidento kišenėje". Tuomet prezidentas paklausė: "Kokius postus sutiktumėte užimti vyriausybėje?" Procelis norėjo reguliuoti televizijos ir kitų komunikacijų darbą, – o tai iki tol darė pats prezidentas. Tad dabar jis atsakingas už visą šalies žiniasklaidą: laikraščius, televiziją ir taip toliau, – būdamas krikščionis.
Kitas pavyzdys – jaunos absolventės istorija, kurią praeitais metais išgirdau Bolivijoje, vienoje skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių. Bolivijoje dėstytojai neretai studentėms neįskaito egzamino, jeigu šios atsisako su jais lytiškai santykiauti. Kai ši mergina dar studijavo, jos profesorius sakė įskaitysiąs egzaminą tik tuomet, jeigu ji su juo permiegos. Kiekvieną kartą ji atsisakydavo tai padaryti, todėl profesorius ją varinėjo kelerius metus iš eilės. Išlaikyti egzaminus jai pavyko tik tuomet, kai šį profesorių pakeitė kitas.
Baigusi universitetą mergina pradėjo dirbti klinikoje, kurioje būdavo atliekami nelegalūs abortai ir kitokie nešvarūs dalykai. Kurį laiką ten padirbėjusi ji daugiau nebegalėjo to ištverti ir įteikė klinikos vadovui prašymą atleisti ją iš darbo, paaiškindama, jog būdama krikščionė negali šitaip dirbti. Direktoriui jos sąžiningumas padarė tokį įspūdį, kad jis pasakė: "Aš ne tik kad atsisakau priimti jūsų pareiškimą, bet norėčiau, kad pati imtumėte vadovauti klinikai". Dabar šią kliniką, esančią vienoje skurdžiausių pasaulio šalių ir viename vargingiausių rajonų, ji pavertė švaros ir vargšų globos pavyzdžiu – tai yra jos krikščioniškas liudijimas.
Mano trečiasis pavyzdys iš Ruandos, vidurio Afrikos valstybės. Prieš penkerius metus čia vyko masinės žudynės. Įsiplieskus karui tarp dviejų etninių grupių, hutų ir tutsių, buvo išžudyta mažiausiai 800 tūkstančių žmonių. Šiam smurtui dirigavo kai kurie vyriausybės nariai. Daugelis krikščionių studentų ir absolventų buvo nužudyti tik įsiplieskus smurtui. Tad ten apsilankęs paklausiau: "Kodėl buvo nužudyta tiek daug studentų – jau per pirmąsias 24 valandas?" Išgyvenę absolventai man atsakė: todėl, kad jie aiškiai pasisakė prieš ekstremistinius balsus. Jie nuvyko į universiteto miestelį prieš pat įsiplieskiant smurtui, žinodami, jog situacija darosi grėsminga. Hutai ir tutsiai krikščionys susikibo rankomis ir pamokslavo miestelyje po atviru dangumi: Kristuje nėra nei huto, nei tutsio. Jame mes esame viena. Todėl smurtui įsiliepsnojus pirmiausia buvo išžudyti nuosaikūs politikai, o paskui – daugelis krikščionių studentų ir absolventų.
Vienas iš išgyvenusių studentų, Antoine’as Rutavisire’as, buvo TKSB skyriaus Ruandoje darbuotojas. Su savo žmona jis pateko į pabėgėlių stovyklą ir ten šešis mėnesius gyveno vienoje patalpoje su dar dvidešimčia žmonių. Aš jam parašiau, siūlydamas apmokėti jo kelionę į užsienį vienerių metų atostogoms. Niekuomet neužmiršiu, ką jis man atsakė. Jis parašė: "Ačiū už kvietimą, bet jūsų pasiūlymo priimti negaliu. Turiu kuo greičiau grįžti į sostinę. Nes jeigu nesidalysiu žmonių skausmu, tuomet negalėsiu dalytis ir Evangelijos džiaugsmu". Tad Antoine’as grįžo į Kigalį, pradėjo dirbti su "Africa Aid Enterprise" – organizacija, kuri pabrėžia tiek Evangelijos skelbimą, tiek rūpinimąsi fizinėmis žmonių reikmėmis. Jis priglaudė savo žuvusios brolienės vaikus ir kitus šeimos narius. Dabar šalies vyriausybė jo paprašė vadovauti nacionaliniam susitaikymo komitetui, kuris mėgins sutaikyti abi grupes. Kitas absolventas, dalyvaujantis studentų judėjime, skaitė paskaitas užsienyje, o sugrįžęs visai neseniai tapo ministru pirmininku. Dar kitas tapo sostinės meru. Tad visi trys eina aukštas pareigas ir stengiasi būti sužalotos tautos druska ir šviesa.
Lindsay Brown, IFES (Tarptautinė evangelikų studentų bendrija) generalinis sekretotrius, gyvena Oksforde.
Iš žurnalo "Prizmė", 2000/4
