„Tikriausiai Dievo nėra...“

"There's probably no God. Now stop worrying and enjoy your life." ("Tikriausiai Dievo nėra. Todėl liaukis rūpintis ir mėgaukis gyvenimu.") – šiuo užrašu "išgražinti" nuo sausio Londone pradės važinėti kai kurie miesto autobusai. "British Humanist Association" spalio gale pradėjo šiai ateizmo reklamai finansuoti skirtą aukų rinkimo kampaniją. Nors šiandien autobusai dar nevažinėja, tačiau "Atheist Bus Campaign" atgarsis žiniasklaidoje jau gana didelis. Dabar Anglijoje jau galima įsigyti su šiuo šūkiu marškinėlių bei ženkliukų. Jei kampanija vyks sėkmingai, numatoma ją išplėsti į Birmingemą, Mančesterį bei Edinburgą ir plakatų prikabinėti reklaminių autobusų viduje.

Kaip kilo ši idėja? Krikščionių bažnyčios bei organizacijos nuo seniai naudoja viešąsias erdves misionieriškoms kampanijoms. Ir štai Londone buvo pakabinta plakatų su interneto svetainės adresu, kur buvo rašoma, jog netikintieji pateks į pragarą. Tai užsiutino kai kuriuos britų humanistus ir davė impulsą šiam savotiškam ateistų atsakui.

Koks šios akcijos tikslas? Oksfordo biologijos profesorius bei bestselerio "The God Delusion" ("Dievo iliuzija") autorius, taip pat šiuo metu gal žinomiausias pasaulyje ir savo pareiškimais bene agresyviausias ateistas R. Dawkinsas paaiškina: "Ši kampanija su alternatyviais šūkiais ant Londono autobusų žmones padrąsins mąstyti – o juk religijai mąstymas yra tabu."

Dawkinso ir čia per švelniai nepasakyta. Tačiau panašiu tonu kuris laikas jau reiškiasi ir daugiau garsių intelektualų. Antai prancūzų filosofas ir rašytojas L. Ferry (Feri) knygoje "Išmokti gyventi" rašo, kad religija nors ir teikia paguodos, bet "beveik visada reikalauja, kad anksčiau ar vėliau pamirštume protą ir atsiduotume tikėjimui, kad nustotume kritiškai mąstyti ir priimtume Dievą." Kas renkasi ne Dievą, o filosofiją, tas atiduoda "pirmenybę.... blaiviam protui, patogumui, laisvei, o ne tikėjimui."

Be abejo, šiuose priekaištuose esama ir tiesos. Tačiau ypač šiuo, advento, metu tokie kategoriški teiginiai nuskamba, deja, tik absurdiškai. Juk ko gi mes norime per adventą? Nurimti ir pamąstyti. Taigi – mąstyti! Krikščionys nori prisiminti ir dar kartą apmąstyti Jėzaus gimimą. Kalėdų istorijos centras yra juk ne angelai, piemenys ar prakartėlė su visomis puošmenomis maloniai aplinkai sukurti. Pats Dievas tapo žmogumi – štai kur visa esmė! O jei Dievo nėra, tai visa ši istorija beprasmė ir neįdomi.

Adventas turėtų būti dar ir tas laikas, kai mes, krikščionys, skatiname žmones susimąstyti: ar Dievas tikrai yra? Šia proga paanalizuokime tą autobusų kampanijos šūkį. Jame nesakoma, kad Dievo tikrai nėra, o tik "tikriausiai". Be abejo, šiandienos piliečio sąmonei tai tinkamiau, nes švelniau (nors tikriems ateistams labiau pritiktų pirmoji išraiška). Na, bet kuris čia norės tokiu kietu ateistu pasirodyti?! Bet argi galima savo gyvenimą statydintis ant tokio "tikriausiai", tokio labilaus pamato? Ar galima išlikti agnostiku šį klausimą paliekant kyboti ore? Štai apie ką vertėtų pamąstyti!

Būtent šitokiais klausimais pasidomėjo prancūzų matematikas ir filosofas B. Pascalis. Ir tada, XVII a., buvo populiarus agnostinis skepticizmas (M. Montaigne). Apologetinis Pascalio atsakas į jį buvo žymiosios lažybos. "'Dievas arba yra, arba jo nėra.’ Į katrą pusę krypsime?.. Čia lošiama...", rašo jis "Mintyse", (p. 233). Agnostikas / skeptikas atsako: "Teisingas kelias yra išvis neiti lažybų". Bet būtent šiam pasirinkimui Pascalis ir prieštarauja labiausiai. Ne tik negalima, bet ir neįmanoma pasitraukti į "tikriausiai Dievo nėra". Jis sako, "...reikia lažintis", nes "esate įtrauktas. Tad katrą pusę rinksitės?" Ir mes stovime prie šio lažybų stalo, ir mes turime rinktis. Kiekvienas iš mūsų esame šio žaidimo dalis, nes gyvename, o mūsų gyvenimo laivas plaukia mirties link. Mes privalome rinktis kurią nors pusę. Jei pasirinksime ne Dievo, tai, vadinasi, aną pusę. Tuomet mūsų laivas atplauks ne į išganymo uostą.

"Kadangi reikia rinktis, pažvelkime, kur rizikuojate mažiausiai", toliau rašo Pascalis. Anot jo, protingiausia ir vertingiausia statyti už Dievo egzistavimą: "... jei laimite [t. y., jei Dievas iš tiesų egzistuoja], išlošiate viską, jei pralaimite [jei vis dėlto Dievo nėra], nepralošiate nieko." Skyriaus pabaigoje filosofas dar kartą paklausia: "Ką galite pralošti [statydamas už Dievą]?.. Kas jums atsitiks bloga, renkantis šią pusę? Būsite ištikimas, garbingas, nuolankus, dėkingas, geradaris, nuoširdus, tikras draugas. Žinoma, nebūsite supamas užnuodytų malonumų bei garbės. Bet ar neturėsite kitokių? Sakau, išlošite jau šiame gyvenime..."

Nemažai krikščionių šitoks argumentas visai nežavi: kaip galima dėl Dievo lažintis? Bet reikia neužmiršti, kad čia tik Pascalio formuluojamas minčių eksperimentas "vedami prigimtinės įžvalgos", minčių, kurias kiekvienam nesunku suprasti. Tuo jis pabrėžia, kad kvaila Dievo klausimą palikti neišspręstą kyboti ore, nes ant kortos pastatyta labai daug. Tas, kuris pasirenka ne Dievo pusę, praranda labai daug. Tas, kuris apsisprendžia ne Dievo naudai, turėtų būti labai tvirtai užtikrintas savo teisumu.

Bet darsyk grįžkime prie autobusų šūkio, dabar prie antrosios dalies: reikia ne rūpintis, o mėgautis gyvenimu. Kada šitoks gyvenimo būdas yra teisingas? Apie jį beveik tais pačiais žodžiais parašyta Lk 12, 19–20 arba 1 Kor 15, 32. Teisinga pagal šį šūkį gyventi yra tik tada, jeigu Dievo tikrai nėra. Kitu atveju – visiška kvailystė.

Taigi, viską apsvarsčius ir sudėjus, būsimosios Londono autobusų akcijos šūkis – nelogiškas ir neprotingas. Jeigu Dievo nėra tik "tikriausiai", tai, gyvenimu nesirūpindami, o vien mėgaudamiesi, rizikuojame žymiai per daug. Jeigu nesame tikri, tai būtent ir yra pagrindo susirūpinti. Ir gana nemažai. Nes kas, jeigu Dievas visgi yra?!

Išvada: šios ateistų kampanijos šūkis intelektualiai nevykęs bei klaidinantis. Tai dar kartą puikiausiai parodo, kaip ateistai vėl neįveikia per aukštai išsikeltos kartelės.

Adventas yra laikas susimąstyti apie Jėzaus atėjimą. Pirmiausia apie pirmąjį, apie gimimą, nes tokia yra Kalėdų prasmė (ateistai sakytų: joks Dievas žmogaus pavidalu niekada nebuvo atėjęs). Bet paskui ir apie antrąjį, apie būsimąjį. Apie tai, kad dienų pabaigoje Jėzus vėl sugrįš vykdyti teismo. Tradiciškai antrąjį advento sekmadienį skaitomi tekstai kaip Lk 21, 25–33 apie Žmogaus Sūnaus atėjimą, cituojami ir psalmės žodžiai: "Jis ateis žemės teisti. Jis teisingai teis pasaulį ir patikimai tautas." (Ps 96,13b).

Liuteronų bažnyčiose per adventą skamba E. Alberio "Krikščionys, džiaukitės visi" (1556) giesmės žodžiai: "Diena jau teismo netoli, / Tu, mielas Jėzau, ateini, / Tavęs kas dieną laukiame / Ir norim būti pas tave!"; "Į teismą, Jėzau, skubinkis, / Matyti leiski akimis / Trejybę Šventą amžiną – / Leiski regėti visada." Arba giesmė "Jau džiaukitės, teisieji": "Jį akimis išvysim, / Kai stosim Jo teisme, / Vargų nebematysim – / Bus pakeisti garbe." ("Krikščioniškos giesmės", 15 ir 17).

Jėzus ateis dar kartą, ateis teisti pasaulio – ir tokia yra advento žinia. Ir apie tai esame raginami pamąstyti. Britanijos humanistų sąjungos pirmininkė P. Toynbee yra sakiusi: "Humanistinis požiūris į gyvenimą yra optimistiškas ir progresyvus, gerbiantis žmogaus galimybes ir nekeliantis nei teismo, nei mirties baimės." Priežastį nebijoti teismo bei mirties galėtume turėti tik tada, jei būtume visiškai tikri, kad niekas niekada neateis, nes jokio Dievo nėra.

Giesmių pavadinimai byloja, kad tikrąją priežastį džiūgauti turi tikintieji, ir vien tik jie. Tik jie vieni gali atsipūsti ir nesirūpindami mėgautis gyvenimu! O visiems kitiems telieka sušukti: susirūpinkite! Arba, kaip Paulius sako, permąstykite, naujai mąstykite (gr. metanoein) visi ir visur, nes diena jau nustatyta ir ji ateis, kai bus teisiamas visas pasaulis per Jėzų Kristų (Apd 17,30s).

Adventas – laikas susimąstyti. Ramybės laikas: "... jis skelbia ramybę savo tautai – savo ištikimiesiems..." (Ps 85, 9). Bet ir laikas paklausti: o gal esu "kvailys", kuris "sako širdyje: 'Dievo nėra!’" (Ps 14, 1)? Jei grįžtu "į savo kvailybę", kaip toliau rašoma Ps 85,9, tai ramybės galiu net nesitikėti.