Holger Lahayne
Tikėjimas ar maldingumo kaukė ?
Ši istorija, pateikta iškart po pasakojimo apie nuopuolį, yra ne kas kita, kaip istorija apie nuodėmę ir jos pasekmes. Ryšys su Dievu suardytas, žmogus išmestas iš Edeno ir pašalintas iš Dievo artybės. To tragiškų padarinių ilgai laukti nereikėjo.
Nuodėmė – viena pagrindinių šios istorijos temų. Mes pamatome, kaip ji gimsta ir didėja; kaip įvairios nuodėmės (pavydas, neapykanta, melas, nužudymas) tarpusavyje susijusios ir viena kitą palaiko bei kursto; kaip žmonės į jas reaguoja. Kaip Dievas į jas reaguoja! Nes iš pasakojimo mes daug sužinome ir apie Dievą. Koks jis gailestingas, kaip stengiasi nuo klaidos sulaikyti Kainą, o vėliau baudžia ne visu griežtumu.
Išties tekstas pasakoja apie nuodėmę ir malonę. Bet taip pat apie tikėjimą.
Ar Dievas savavališkas?
Nuodėmė nutraukia ryšį su Dievu ir uždaro tiesioginį kelią pas jį. Todėl nieko nuostabaus, kad po nuopuolio istorijos skaitome apie atsiradusias aukojimo apeigas. Čia prasideda ilga aukojančių žmonių linija: vėliau Nojus, Abraomas, izraelitai, o jų aukos jau tada buvo būsimosios tobulos Jėzaus aukos ant kryžiaus, atkuriančios santykį su Dievu, įvaizdis.
Taigi aukojimas tais laikais buvo būtinas, geras ir teisingas dalykas. Kainas su Abeliu būtent tai ir daro. Tik kodėl vieno auka priimama, o kito ne? Ar dėl to, kad Abelis aukojo mėsą ir taukus, o Kainas tik augalinį derlių? Vargu, nes kiekvienas aukojo savo darbo vaisius. O ir Dievui žemės darbai tikrai nebuvo menkesni už gyvulininkystę. Toliau Mozės knygose rašoma apie specialias aukas, kurių metu buvo deginami tik miltai, grūdai ir aliejus. Bet kartais cituojama Laiško hebrajams 9, 22, kur rašoma, kad "be kraujo praliejimo nėra atleidimo". Ar Dievas nepriėmė Kaino aukos, kadangi kraujo nebuvo? Vargu. Iš kur Kainui tai žinoti?
Tad kodėl taip įvyko? Gal Abelis aukojo geresnes atnašas už Kaino? Gal čia aukojamų produktų kokybės klausimas? O gal kiekio?
Gal Kainas ne tuo laiku aukojo, taip pažeisdamas aukojimo tvarką? O gal aukojo nelabai susikaupęs, nes buvo prastai išsimiegojęs? Bet aukojimo tvarka buvo įvesta daug vėliau, Izraelio laikais, todėl vargu ar Kainas apie tokią ką nors žinojo. Tad apie priežastis belieka tik spėlioti, nes tekstas nieko aiškaus apie tai nesako.
Kadangi šitaip, tai mes galime drąsiai daryti prielaidą, kad Kainas viską atliko teisingai ir jokių išorinių klaidų nepadarė. Vadinasi, Dievas pasielgė savavališkai ir neteisingai? Ne ta koja iš lovos išlipo ir būdamas prastos nuotaikos tiesiog spontaniškai Abelio auką priėmė, o Kaino atmetė? Vargšelis Kainas, jam tiesiog tą dieną nepasisekė?
Svarbiausia – tikėjimas!
Labai svarbi eilutė, norint geriau suprasti šį tekstą, yra Hbr 11, 4: "Tikėdamas Abelis atnašavo vertesnę auką negu Kainas, ir tikėjimas jį paliudijo esant teisų, nes pats Dievas patvirtino jo dovanas". Ši eilutė gerai paaiškina Dievo sprendimą. Viskas priklausė nuo tikėjimo. Abelis tikėjo, vadinasi, jis pasitikėjo Dievu ir jį mylėjo. Jo ryšys su Dievu buvo teisingas ir tvirtas. To išraiška – Abelio auka. O Kainas netikėjo ir jo auka nebuvo iš tikėjimo.
Kodėl tikėjimas toks svarbus? Nes tik jis išgelbsti. Ne darbai, kad ir kokie šventi, ir ne tikėjimas plius šventi priedai (krikštas, aukojimas, darbai) – tik tikėjimas. Toks visos Biblijos mokymas ir tai ji sako aiškiai ir nedviprasmiškai. Tik kas tiki, bus išgelbėtas. Pora eilučių toliau Laiškas hebrajams sako: "Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui" (11, 6). Tai patvirtina ir pats Jėzus: "Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas" (Jn 11,25) bei vėliau Paulius: "Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana" (Ef 2,8). Rom 10,10 teigia: "Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą".
Tad gelbsti vien tikėjimas. Dėl to amžinasis gyvenimas galėjo būti suteiktas ir vienam iš kartu su Jėzumi nukryžiuotų nusikaltėlių. Jam buvo likusi galimybė tik tikėti, jis negalėjo būti nei pakrikštytas, nei aukų paaukoti, nei gerų darbų nudirbti.
Kelias į išganymą visuomet buvo tas pats. Toks Senajame, toks ir Naujajame Testamente. Nors kalbų dar ir šiandien daug girdima, esą Senajame Testamente buvo galima pasiekti išganymą ir per darbus, o jau tik Naujajame vien per tikėjimą. Tačiau Biblija taip nekalba. Biblija Laiške hebrajams greta Abelio kaip tikėjimo vyrus dar mini ir Nojų, Henochą bei Abraomą. Rom 4,3 Paulius cituoja Senąjį Testamentą: "Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu". Tad išgelbėjimas bei amžinasis gyvenimas visais laikais buvo įgyjamas vien per tikėjimą.
Visais laikais ir eiliškumas buvo toks pat: pirma tikėjimas, o iš jo darbai. Nes tikras tikėjimas duoda vaisių, skatina daryti gerus darbus. Pavyzdžiui, 1 Jn 3, 12 apie Kainą sakoma: "Kodėl nužudė? Kad jo darbai buvo pikti..." Tai jokiu būdu neprieštarauja Hbr 11, 4, o tik pabrėžia glaudų ryšį tarp širdies nuostatos ir praktinio veikimo. Jėzus Mt 12, 35 sako: "Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga".
Tikėjimas yra širdies, pagrindinio mūsų asmenybės centro, reikalas. Į ją didžiausią dėmesį kreipia ir Dievas. Jau 1 Sam 16,7 sakoma: "Žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį". Visai kitaip buvo to meto religijose. Nei graikų, nei romėnų dievams visai nebuvo svarbu, kas tose žmonių širdyse dedasi, svarbu tik kad būtų tiksliai atliekami ritualai. U. Victoras apie antikos dievus rašo:
"Antikos religija iš esmės yra dievų garbinimo taisyklių rinkinys... Dievai yra miesto, taigi protėvių dievai, todėl su jais reikia elgtis taip, kaip visi, nes taip elgėsi ir protėviai. [Pagal Seneką] romėnai nedaro nieko kita, kaip tik paiso taisyklių, tuo tarpu žydų ritualai dar ir prasme užpildyti... Religingumas yra ne teisingo tikėjimo, bet vien teisingų veiksmų dalykas. Oficiali religija neturi jokio tikėjimo išpažinimo". ("Antike Kultur und Neues Testament")
Antikos religijose pamaldumas visai nėra širdies tikėjimas, o tik teisingas žinojimas, kaip išoriškai pagarbinti savo dievus. Geras tas, kuris teisingai, t.y. taisyklingai aukoja. Ir čia vėl ryšys tarp vidinio tikėjimo ir išorinių veiksmų: be gilaus tikėjimo ir nebuvo geri darbai. Geri vaisiai, teisinga etika, moralė bei santykiai tarp žmonių beveik visiškai nesvarbūs:
"Religinių ritualų taisyklių mechanizmas susideda iš aukojimo, šventinimo, maldų, apsivalymo veiksmų bei švenčių dievų garbei. Visų svarbiausia yra aukojimas... Besilaikantis šių taisyklių yra eusebes (graikiškai eu – geras, sebas – garbinimas) žmogus, t.y. teisingai garbinantis dievus ir neturintis jų bijotis. Pažeidžiantis taisykles yra asebes, bedieviškas, piktadariškas. Mat dievams svarbiausia, kad žmonės jų atžvilgiu teisingai elgtųsi, o kaip elgiasi tarpusavyje – nelabai svarbu... Taigi žmogus galėjo būti, viena vertus, dievobaimingas, bet tarp žmonių – elgtis net nepanašiai".
Bet "Viešpats žiūri į širdį" (1 Sam 16,7) – būtent ten jis pamatė, kad Abelis tikėjo, o Kainas netikėjo. Tarpinių variantų nebuvo ir negalėjo būti. Arba žmogus tiki, arba netiki. Be abejo, Kainas žinojo, kad Dievas yra – jis nebuvo ateistas! Bet jis nepasitikėjo Dievu.
Ar "netikinčiųjų nėra"?
Problema ta, kad šiandien mūsų krikščioniškoje kultūroje aiški riba tarp tikinčiojo ir netikinčiojo apsitrynė ir beveik dingo: šiandien visi "kaip nors" tiki. Pažiūrėkime, pvz., kaip žymusis Tomas Venclova apibūdina savo "tikėjimą": "Paskui [po vaikystės] daug metų buvau agnostikas, vėliau vadinau save 'tikinčiu, bet nepraktikuojančiu', dabar praktikuoju (nedažnai), nors nuo tam tikro agnosticizmo turbūt nesu visai atsipalaidavęs" ("Einu"). Ir J. Ivanauskaitės knygoje "Švelnūs tardymai": "esu agnostikas su tam tikru tikėjimo potencialu..." Ar jis tikintis, ar netikintis? Ar Dievas maloniai pažvelgtų į jį? Ar jis išgelbėtas, ar neišgelbėtas? Kaip jis pats atsakytų?
Problema, kad dabar yra daugybė tikėjimų ir plati erdvė tarp tikėjimo ir netikėjimo: egzistuoja dvasinio elito tikintieji – vienuoliai, misionieriai ir kiti beveik šventieji (blogoji šios aukščiausios grupės atšaka – užsispyrę radikalai, fundamentalistai; tie, kurie persistengia); po jų eina pavyzdingi tikintieji kaip kunigai ir uolūs, atsidavę krikščionys; kita grupė – normalūs, gana dažnai "praktikuojantys" tikintieji; bene didžiausias kontingentas yra kartais "praktikuojantys", dažniausiai gyvenantys pagal (kai kuriuos iš) 10 Dievo įsakymų; paskui eina nuodėmingi, nepraktikuojantys ir, žinoma, nevaikštantys į bažnyčią "tikintieji", bet vis vien laikantys save tikinčiais. Šitaip netikintieji išvis beveik dingsta ir Lietuvoje jų yra gal vienas kitas procentas. Žurnale "Veidas" (2006, Nr 51) tai patvirtina Vilniaus arkikatedros klebonas:
"'Veido' paklaustas, kuo iš esmės skiriasi tikintis žmogus nuo netikinčio, R. Doveika atsako, jog netikinčiųjų nėra. Ir save laikantys netikinčiais vis vien tiki neįvardytą Dievą ir savyje jaučia prigimtinius dalykus, nes prigimtiniai įstatymai žmoguje nesunaikinami: 'Kiekvieno širdyje įdėtas prigimtinis įstatymas – daryk gera, venk blogio. Prigimtiniai įstatymai atsiliepia žmogaus širdyje nesąmoningai ir savo buvimu daro žmogų tikintį, nors pats žmogus ir neigtų religingumą, neįvardytų savyje Dievo ieškojimo, jis vis vien kelyje Dievop... Žmogus iš esmės religinga asmenybė, tik vieni su Dievu bendrauja pasyviai, o kiti – aktyviai'."
Gaila, kad populiarusis kunigas čia sumaišo tikrą su netikru. Išties kiekvienas žmogus yra moralinė, taigi ir religinga asmenybė, savyje žino Dievo įstatymo reikalavimus, kaip ir Paulius rašo Rom 2. Bet Doveika sako, kad tai žmogui į gera, naudinga, kad dėl to kiekvienas atsiduria "... kelyje Dievop". Paulius teigia visai ką kita. Jis sako, kad tas vidinis žinojimas taps kaltinimu netikinčiam žmogui. Kad būtent dėl to žinojimo netikintis negalės pasiteisinti nieko negirdėjęs apie Dievo reikalavimus (žr. Rom 2, 1). Paulius tikrai sako, kad kiekvienas žmogus – kiekvienas! – pažįsta Dievą (1, 19–21), bet šis žinojimas netikinčiam ir nenorinčiam atgailauti bus jo kaltinimas ir pasmerkimas. Vien žinojimas apie Dievą toli gražu nepadaro žmogaus tikinčio. Todėl Biblija aiškiai atskiria: tam tikra prasme visi žmonės pažįsta Dievą; bet ne visi tiki (Biblija nekalba apie jokį 'visuotinį tikėjimą', išskyrus gal Jok 2, 19). Biblinis tikėjimas yra išganymo ir pasitikėjimo tikėjimas. Tad žmogus arba turi šitokį tikėjimą, arba neturi (taigi yra netikintis). Neįmanoma tikėti pasyviai ar aktyviai.
Evangeliko akimis žiūrint, stačiai tragiška, kad du svarbūs katalikų bažnyčios atstovai kaip kun. Doveika (ir arkiv. Tamkevičius) interviu jiems labai palankiai katalikei "Veido" žurnalistei (D. Jazukevičiūtei) kviečia ne tikėti, o tik visus (pakrikštytuosius ir ne tik juos) ramiai atsikvėpti – juk viskas jau atlikta. Bet čia nieko keisto, nes tokia katalikų sistema (pagal katalikų mokymą kiekvienas pakrikštytasis yra ir tikintis; tikėjimas kaip "dieviškoji dorybė" įdiegiamas vaikui per krikštą). Daugybė Europos evangelikų bažnyčių taip pat retai kviečia tikėti – bet šitaip paminamas Liuterio ir Kalvino mokymas!
Tame pačiame "Veido" straipsnyje Doveika skundžiasi – teisėtai – dėl kalėdinės prekybos šurmulio, prekeivių pelno vaikymosi ir visuomenės vartotojiškumo. Bet nedrįsta dalykų pavadinti tikraisiais vardais. Juk žmonės jau turi savo dievą – tik neteisingą. Kiekvienas prie ko nors pririša savo širdį, net jei tai pinigų dievas, Mamona. Bet tuomet negalima sakyti, kad žmogus dar šiek tiek tarnauja ir tikrajam Dievui (žr. Mt 6, 24). Plačiąja prasme tikėjimas į bet ką irgi yra tikėjimas, bet ne tikras, ir Biblijoje šitaip nevadinamas. Biblijoje toks "tikėjimas" vadinamas stabmeldyste. Aktyviai tarnaujantis pinigų dievui, negali kaip kompensaciją, pasyviai šiek tiek patarnauti ir krikščionių Dievui.
Liuteris šiuo požiūriu buvo daug įžvalgesnis už Doveiką. Prieš tikėjimo "tiražavimą" kovojo ir Kalvinas:
"Vadovaudamiesi Rašto mokymu, mes suprantame ir skelbiame, kad tikintieji laikytųsi vieno tikėjimo. Visiškai aišku, kad daugelis tiki, jog yra vienas Dievas, kad dauguma laiko Evangelijos istoriją bei kitas Rašto dalis tiesa... Tokie žmonės [viešai] laikomi tikinčiais, tik tas žodis "tikėjimas" vartojamas ne tikrąja prasme: jie neigia, niekina ir atmeta Dievo Žodį ne matomu netikėjimu, bet kitų akyse pateikia savotišką paklusnumo šešėlį. Tačiau tas šešėlis, tas netikrasis tikėjimo vaizdas yra be jokios vertės [!], todėl nenusipelno būti vadinamas ‚tikėjimu". (Institutio, III, 2, 9–10)
"Paklusnumo šešėlis" – su šia mintimi pereiname prie kito punkto.
Maldingumo kaukė
Biblijoje aprašomi ir visai nesmerkiami tam tikri ritualiniai, kultiniai veiksmai. Senajame Testamente – aukojimas, Naujajame – krikštas, komunija, o abiejuose – maldos, šlovinimo ritualai. Tačiau nuo pirmo iki paskutinio Biblijos puslapio aišku, kad Dievui ne išoriškumas svarbu. Visų svarbiausia jam mūsų vidus, santykis su juo, mūsų mintys apie jį, mūsų širdies nuostata.
Šią svarbą akcentuoja jau Senasis Testamentas: "Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką, ir atsidavimas – už avinų taukus" (1 Sam 15, 22); "Vykdomas teisumas ir teisingumas Viešpačiui labiau patinka negu auka" (Pat 21,3). O jei nėra paklusnumo ir juo labiau tikėjimo, tada veiksmai visiškai pararanda savo vertę. Tokiais Dievas net bjaurisi. Iz 1, 11: "Negi man reikia jūsų aukų gausybės? – sako Viešpats. – Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas". Ar tai prieštaravimas? Dievas tai nori aukų, tai paskui jų nepriima. Tačiau Izaijas 29 skyriuje, 13 eilutėje taikliai paaiškina, kas svarbiausia. Jis kritikuoja Izraelį: "Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis nutolusi nuo manęs". Šiuos žodžius tarsi pagauna pranašas Amosas ir dar aštriau kerta:
"Nekenčiu, niekinu jūsų šventes, nerandu jokio malonumo jūsų iškilmėse. Nors jūs atnašaujate man deginamąsias aukas ir javų atnašas, aš jų nepriimsiu; į jūsų penimų galvijų atnašas nepažvelgsiu. Pasitraukite šalin su savo giesmių triukšmu; aš neklausau jūsų arfų skambesio!" (Am 5,21–23).
Dievui jam atnašaujamų aukų kvapas 'dvokia', ir šlovinimo giesmių garsas jam triukšmas – o juk tai religiniai susirinkimai ir religinės giesmės!
Problema, kad mes dažnai – lyg savaime – galvojame, jog truputis religingumo nepakenks; gražiau atrodys; truputis religingumo gyvenime – kas gi čia blogo? Juk vis vien geriau negu visai nieko. Tokia pat ir Kaino logika: geriau aukoti, negu neaukoti. Bet ką mano Dievas? Jam visai nepatinka toks aukojimas; jis net nepažvelgia į tokias atnašas kaip Kaino. Religiniai spektakliai jo absoliučiai nedomina. Tokiems dalykams jo ausis kurčia.
Galima melstis kad ir šimtus rožinių per dieną, aplankyti kad ir visus metų atlaidus, dalyvauti net ir visiškai visose evangeliškų bendruomenių pamaldose, giedoti visą sekmadienį be sustojimo ar nepaliaujamai kartoti kokią vieną labai šventą giesmės eilutę – jei visa tai nekyla iš širdies ir tikėjimo, yra bevertiška ir tuščia. Tik be reikalo sugaištas laikas.
Dievo nedžiugina religiniai trupiniai, nes jis kaip mes nemąsto. Jis nelaiko tuščio religingumo, rituališkumo geresniu už visišką netikėjimą. Todėl jei ką darome Dievui ne iš širdies, tai geriau visai nedarytume, nes tai tas pats, kas netikėjimas. Jeigu nėra tikėjimo, tai kam vaidinti tikintį?! R. Warrenas knygoje "Gyvenimas dėl tikslo" rašo:
"Garbinimas, kuriame nėra žmogaus širdies, išvis nėra garbinimas! Jis yra tuščias ir tik įžeidžia Dievą. Kai šloviname, Dievas žvelgia pro žodžius į mūsų širdies nuostatą... Dievas nekenčia veidmainystės. Jis nenori pasirodymo, apsimetinėjimo ir apgaulės šlovinant. Jam reikalinga nuoširdi, tikra jūsų meilė. Galima šlovinti Dievą netobulai, tačiau nevalia Jo šlovinti nenuoširdžiai."
Biblija reikalauja ne religingumo, o nuoširdaus tikėjimo ir kad įrodytume tą tikėjimą konkrečiais, praktiškais ir dažnai visai nereligingais darbais. Todėl, po veidmainiškų aukų kritikos, Izaijas ragina: "... mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą" (1, 17). Amosas pasako dar aiškiau: "Tevilnija teisingumas lyg upės srovė, o teisumas – lyg nuolat tekanti upė" (5, 24).
Senojo Testamento pranašams antrina ir Jėzus: "Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!' – įeis į dangaus karalystę" (Mt 7,21). Kodėl ne? Argi neturime Kristaus laikyti savo Viešpačiu? Žinoma, kad turime, bet tai turi vykti nuoširdžiai. Nes Dievas nesakys: na, tu buvai ne šventasis, bet gerai, kad nors ne ateistas, kad nors žodžiais manęs laikeisi. Ne, Dievas tikrai taip nesakys! Dievas sakys, kad dangaus karalystei tinkamas "... tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią", vadinasi, visų pirma tiki ir nuoširdžiai pasitiki. O religiniams vaidintojams ir apsimetėliams jis paskelbs griežtą nuosprendį (7, 23): "Šalin nuo manęs, nedorėliai!"
Mes gyvename laikų pabaigoje. Daug šių laikų pranašų ir teologų antikristais bei pagrindiniais Bažnyčios priešais laikė ateistines sistemas ir ideologijas, tokias kaip komunizmas. Tačiau tikroji grėsmė tikrai nebus vien ateistinė ir atvirai antikrikščioniška. 2 Tim 3, 5 Paulius rašo apie moralinį žmonių sugedimą "paskutinėmis dienomis", o 5 eilutėje apie žmones, kurie atrodo "maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos" – taigi morališkai sužlugę, pasidavę pinigams, veidmainiai ir t. t. Kitaip tariant, išoriškai kai kurie atrodo pakankamai religingi – geri katalikai, geri evangelikai. Jie gieda pamaldžias giesmes, mušasi į krūtinę, lūpomis taria Jėzaus vardą – bet visa tai gali būti, kaip Paulius sako, be jokios maldingumo jėgos. Tik apsimetimas ir veidmainiavimas. Tad tikroji problema ne sugedęs ir bedievis pasaulis; tikroji problema – religinė veidmainystė mūsų širdyse ir bendruomenėse.
Ką daryti? – penki klausimai
1. Kokia mūsų ritualų prasmė? Tebūnie dar kartą pabrėžta: istorijoje apie Kainą ir Abelį problema buvo ne aukojimo ritualas. Jis buvo geras ir teisingas. Problema, kad trūko tikėjimo. Lygiai taip pat ir šiandien: ritualai, simboliai ir, pvz., liturgija pamaldose visiškai nesmerktini, net geri ir reikalingi dalykai. Naujajame Testamente taip pat užsimenama apie kartotines maldas, pirmus tikėjimo išpažinimus, himnus.
Nei mūsų tikėjimas, nei pamaldos netaps savaime tikresnės, jei viską darysime laisvai, spontaniškai ir be liturgijos. Juk net ir netradicinėse bažnyčiose greičiau, negu atrodo, formuojasi įvairiausi ritualai, tradicijos, nusistovi tam tikrų veiksmų tvarka. Tik dažniausiai tai vyksta nesąmoningai, todėl neįvertinama. Užtat tradicinėms bažnyčioms šiuo požiūriu geriau, nes jų ritualai susiformavę per šimtmečius, sąmoningai apmąstyti ir išpuoselėti. O teologija – išbandyta ir patikrinta. Per istoriją išsaugota daug tiesų ir perduota iš kartos į kartą. Todėl, pavyzdžiui, liuteronų ir reformatų bažnyčiose svarbia pamaldų dalimi iki šios dienos laikomas visuotinis nuodėmių išpažinimas – netradicinėse, "laisvose" bažnyčiose to, deja, beveik niekur nerasime.
Vaidybos yra visose bažnyčiose. Bet problema ne pamaldų forma, liturgiškumas ar laisvumas. Problema, kai greta vienos ar kitos formos neakcentuojamas tikėjimas; kai išoriniai dalykai (liturgiški ar laisvi) nėra užpildyti prasme, t. y. nekyla iš tikėjimo; kai ritualai išsigimsta į ritualizmą; kai nebesuprantama, dėl ko daromi ir sakomi vieni ar kiti dalykai; kai tiesiog galvojama, kad visi, kurie dalyvauja tam tikruose ritualuose, yra tikintys.
2. Dėl ko ginčijamės? Daug krikščionių labai rūpinasi išoriniais dalykais ir apie tai daug kalba. Kokio ilgio plaukus turi nešioti vyrai ir kokio ilgio sijonus dėvėti moterys? Ar bažnyčioje meldžiantis sėdėti, o giedant stovėti, ar atvirkščiai? Ar giedant galima ploti? Nemažai ginčų bažnyčiose kelia ir muzika: ar galima naudoti mušamuosius, gitaras, ar geriau tik vargonai.
Karštos ir nesibaigiančios bažnytinių ginčų temos – krikštas ir komunija. Ko tik jau nėra buvę! Žinoma, labai svarbus ir bažnyčioje būtinas išspręsti klausimas: ar krikštyti tik suaugusius, ar ir vaikus? Bet kaip tai atlikti – antraeilis dalykas. Naujasis Testamentas tik sako, kad reikia tam tikrų žodžių (krikštyti triasmenio Dievo vardu) ir vandens. O ką su tuo vandeniu daryti, nepasakyta. Todėl krikšto tikrumui reikšmės neturi, ar pasirenkamas apšlakstymas, pylimas ant galvos, ar panardinimas. Nesvarbu, ar tai daroma tris kartus, ar tik vieną – krikšto galiojimo nesumenkina ir nesureikšmina nė vienas pasirinkimas.
Tas pats ir dėl komunijos. Svarbu tik, kad ji būtų švenčiama vien tarp tikinčiųjų. O kaip vyksta pati procedūra ir kas kiek laiko, vartojamas vynas ar sultys, duona ar specialūs paplotėliai (rauginta ar nerauginta duona), klūpant ar stovint – tikrai antraeiliai dalykai. Todėl ir tikslių biblinių nurodymų nerastume. Svarbu mūsų širdis, mūsų nuostata, todėl Paulius ir ragina prieš komuniją save pasitikrinti (1 Kor 11, 27–29).
Biblija nieko konkretaus nenurodo ir kaip reikia melstis. Daryk kaip nori, kad tik būtų iš širdies. Pamaldų metu, žinoma, reikia tam tikros tvarkos, nes kitaip prasidėtų chaosas. Bet tai kultūros, išminties ir susitarimo reikalas, o ne tikėjimo ar nuodėmės. Žinoma, pasirinkimas gali būti blogesnis arba geresnis, tačiau laisvas.
Muzika, malda, komunija ir t.t. – apie visus tuos klausimus reikia kalbėti ir priimti vieną ar kitą sprendimą. Bet daug rimčiau būtina apsvarstyti kertinius mūsų tikėjimo akmenis: Evangelijos grynumą, tiesos svarbą, Biblijos autoritetą, kelią į išganymą, Dievo Tėvo ir Kristaus sampratą, nuodėmės supratimą ir t.t. Visi šie dalykai yra beveik grynai teologiniai – dėl jų reikia ginčytis tiesos ir meilės dvasioje. Bet gaila, kad tai daroma vis rečiau, kad tampa nemadingu užsiėmimu.
3. Ar perimame mūsų kultūros klausimus? Visi religijotyrininkai ir sociologai suntinka, kad lietuvių religingumas gan paviršutiniškas ir tikrai negiliai įsišaiknijęs žmonių širdyse ir mąstyme. Nors beveik visi save laiko tikinčiaisiais ir bažnyčių nariais, tik kas septintas reguliariai lanko mišias/pamaldas; skyrybų skaičiai kiekvienais metais labai aukšti, nors katalikų bažnyčia skirtis draudžia; beveik du trečdaliai gyventojų pritaria abortui, kai moteris nenori daugiau vaikų – nors tai prieštarauja katalikų (ir visų krikščionių) mokymui; beveik pusė gyventojų tiki reinkarnacija ir net 80 proc. telepatija (tikrausiai ir bioenergetika). Bet gimus vaikui 93 proc. gyventojų svarbu, kad būtų atliktos religinės apeigos ir beveik visiems (95, 4 proc.) religinis ritualas svarbus mirties atveju ("Europa ir mes", 1999 duomenys).
Be abejo, katalikų bažnyčios istorijoje buvo ir dabar tebegyvuoja mistikų, jezuitų ir šiandieninių charizmininkų judėjimai, kurie akcentuoja gilų širdies tikėjimą. Bet tai, deja, mažumos reiškiniai. Daugumą apėmęs rituališkumas, susirūpinimas, kad laiku ir tinkamai atsiklauptų, ‚teisingai' melstųsi ir žegnotųsi; kad laidotuvės būtų rengiamos pagal visas taisykles, kad kapas ir paminklas gražiai atrodytų ir t. t. Dauguma labai linkę pabrėžti ir sureikšminti išorinius dalykus.
Evangelikai turėtų žiūrėti, kad neperimtų šių dalykų. Pravartu pasitikrinti, ar negalvojame apie ritualus, kurie mus galėtų padaryti gerais krikščionimis? Ar nesame nuolat susirūpinę – kaip kas atrodys? Tai bene kenksmingiausia yda. Ką pasakys žmonės? Kaip atrodys, ką šnekės žmonės, jeigu būdamas evangelikas, atsisakysiu kviesti kunigą artimo laidotuvėms? Kaip atrodys, jei per laidotuves neatliksiu kai kurių tradicinių ritualų, prieštaraujančių evangelikų mokymui? Ką pagalvos giminės? Gaila, kad nemažai krikščionių išsigąsta galimų atsakymų į šiuos klausimus ir prisitaiko, guosdamiesi, kad negali kitaip, nes "tokia mūsų kultūra". Kokia kultūra? Kieno kultūra? Reikia prieštarauti veidmainystės kultūrai, kitaip ji niekada nepasikeis į gerą.
Net pamokslus, kalbas ir tekstus mes dažnai vertiname pagal išorę. Labai svarbu, kad kunigas/pastorius mokėtų gražiai pakalbėti. Daugelis girdim pasakymus "gražiai kalbėjo", "gražus pamokslas" ir t. t. Daugeliui labai patinka ugningos ir poetiškos, pilnos dvasingų minčių ir posakių kalbos. Ir dar kad ne per griežtos būtų! Kad tik kam neužgautų nuospaudos! Bet mūsų dėmesys turėtų krypti visai ne į tai. Bent evangelikams turėtų rūpėti, ką sako Biblija. Nesvarbu, ar tai gražiai ir gerai skamba, ar ne. Nes pamokslo ir apskritai Evangelijos skelbimo tikslas ne sukelti gerus jausmus, o kad žmonės keistųsi, kad tikėjimas darytųsi nuoširdesnis ir augtų.
4. Kas mus persekioja? Abelis buvo nužudytas dėl tikėjimo. Jis – pirmasis kankinys. Kas jį nužudė? Brolis, tas kuris išoriškai priklausė tai pačiai 'bažnyčiai'. Čia išryškėja labai svarbus dalykas: netikra bažnyčia persekioja tikrą. Žmonės, tik vaidinantys savo tikėjimą, dažniausiai yra patys didžiausi priešai tų, kurie nuoširdžiai tiki. Istorijoje irgi didžiausi Jėzaus Bažnyčios priešai buvo ne visada komunistai, ateistai ar visokiausių filosofijų atstovai, o 'broliai'. Todėl ir Jėzus perspėja dėl netikrų pranašų, "kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai" (Mt 7, 15). Paskutiniaisiais laikais pagrindinis krikščionių bendruomenės priešas bus religinis, pseudokrikščioniškas judėjimas. Todėl yra pakankamai pagrindo manyti, kad antikristas kils ne iš kur nors kitur, o iš krikščionių Bažnyčios (žr. Apr 13, 11; 1 Jn 2, 19; 1 Tes 2, 4.9). Jo religija bus labai panaši į biblinę, net su krikščioniškais elementais, bet, nepaisant to, visiškai priešiška tikrajai Bažnyčiai.
Kaip atpažinti tuos netikrus paranašus? Tai padaryti nelengva ir reikia atsargumo, nes mes negalime kaip Dievas pažvelgti į žmogaus širdį. Pirma, nesusižavėkime gražiomis, saldžialiežuviškomis religingomis kalbomis. Šėtonas gudrus, jis dažniausiai rodosi ne kaip demonas, o būtent kaip šviesos angelas (2 Kor 11, 14). Vienu tokių klaidintojų aš laikau populiarųjį brazilų rašytoją P. Coelho. Savo kūryboje jis dažnai cituoja Bibliją, daug šneka apie dvasingumą. Bet giliau patyrinėjus jo interviu mintis apie Dievą, tikėjimą, Bibliją, paskaičius jo pasisakymus internete, knygose, galima daryti tik vieną išvadą: Coelho, laikantis save krikščioniu, kataliku bei "piligrimu", yra šviesos angelas su netikra aureole. Šiems teiginiams pagrįsti užtenka kad ir tokios citatos:
"Mūsų dvasinis kelias turi būti individualios atsakomybės paieškų kelias... Būtina stiprinti tolerancijos vertybes, stiprinti idėją, jog kiekvienoje sferoje – religijoje, politikoje, kultūroje – pakanka vietos visiems. Niekas neturėtų bandyti savo pasaulėžiūros primesti kitam. Juk ir Jėzus sakė: ‚Mano Tėvo namuose daug buveinių'. Taigi nėra jokios priežasties gyventi visiems viename aukšte ir su vienodomis idėjomis. Pliuralumas ir įvairovė praturtina. O visa kita yra fašizmas. Fundamentalizmas veda atgal į visų blogiausią praeities obskurantizmą [tamsuoliškumą; priešiškumą mokslui, švietimui, pažangai]. Reikia aiškiai pasakyti, kad visai nesvarbu, kas esi – ateistas, musulmonas, katalikas, budistas. Kiekvienas asmuo pats atsakingas už savo sąžinę. Priešingu atveju neišvengiamas karas, nes tada kiekvienas, kuris yra kitoks, suvokiamas kaip priešas" ("Confessions of a Pilgrim").
Jau ir dabar randasi New Age ideologų, kurie apie evangelikalus ar evangelizuojančius krikščionis sako kaip ir Coelho: "Didžiausi priešai dvasiniuose ieškojimuose yra visokie .... mokytojai ir fundamentalistai... Kai kas nors ateina ir nustato: dievas yra tas, dievas yra anas...." Evangelikalai sako, kad Dievas yra toks – ir ne kitoks. Tad mes jiems didžiausias pavojus! Didžiausias pasipriešinimas Evangelijos skelbimui ir skelbėjams būtent ir kyla iš tų, kurie taip pat skelbia tikėjimą – tik visai kitokį.
5. Kas man tikrai svarbu? Šį klausimą vertėtų išsikelti visiems, krikščionims ir nekrikščionims. Grįžkime dar sykį prie Kaino. Dievas "nepažvelgė" į jo atnašą. Tik nepažvelgė, bet ne trenkė iš karto žaibais. Jis kėlė Kainui klausimus, šiam beliko tik juos apsvarstyti ir teisingai sureaguoti. Kainas galėjo su broliu pasikalbėti, pasiklausti, kaip aukoti tokias aukas, kurios patiktų Dievui. Kam jam reikėjo iškart pulti į pavydą ir tapti brolžudžiu? Bet pasvarstyti verta ir mums patiems. Tie, kurie šiandien dar netiki, tepaklausia savęs: ką aš galvoju apie šį Dievą? Kam laikausi vienų ar kitų religinių ritualų arba vaidinu pamaldumą? Kas man išties svarbu – svarbiau patikti žmonėms ar patikti Dievui?
Panašiai ir su krikščionimis. Teparodo Dievas, kur mes savo gyvenime esame tik išoriškai pamaldūs. Kai giedame giesmes, šloviname ir meldžiamės – ar tai išties mūsų tikrosios būties, tikrojo ryšio su Dievu išraiška? O gal darau visa tai tik dėl to, kad kiti mane mato, kad nenoriu išsiskirti, keistai atrodyti. Ar aš noriu patikti Dievui? O gal labiau žmonėms?
Mūsų tikėjimas turi reikštis ir būti matomas. Tačiau būtina paisyti eiliškumo. Pirma tikėjimas, nuoširdi meilė Dievui, o tada tikėjimo vaisiai patys kils į paviršių ir pasidarys visiems matomi.
Pagaliau galime būti dėkingi Dievui, kad neprivalome bandyti jam įtikti savo atnašomis ir altoriais, ritualų tikslumu ir verte. Galime dėkoti, kad Dievui užtenka vien tikėjimo, vien mūsų širdies pasitikėjimo. Abelio auka buvo geresnė, nes kilo iš tikėjimo, tikėjimas Abraomą padarė teisių; tikėjimas, vien tik nuoširdus tikėjimas teikia ir mums išganymą bei amžinąjį gyvenimą.
