Holger Lahayne
Teologinė draugija pragare
Šioje prieš šešiasdešimtmetį parašytoje knygoje autorius gvildena įdomų klausimą: kaip būtų, jeigu pasmerktieji, netikintieji ("šmėklos") susitiktų su dangaus gyventojais ("dvasiomis")? Apie ką jie kalbėtųsi? Kokie tai būtų pokalbiai? Tam Lewisas, būdamas tikras literatas, ir išgalvojo šią istoriją bei joje besivystančius pokalbius. Viskas "Didžiosiose skyrybose" yra išgalvota, panašiai kaip ir knygoje "Tarp dangaus ir paragaro", kurioje P. Kreeftas į pokalbį suveda tą pačią 1963-iųjų dieną mirusius Lewisą, Kennedy ir Huxley. Tikrovėje, žinoma, tokių dalykų, kad susitiktų ir diskutuotų dangaus ir pragaro "gyventojai", nevyksta.
Lewiso knyga – ne krikščionių dogmatikos įvadas, ne bažnytinių pamokslų ar tikėjimo apmąstymų rinktinė. "Didžiosios skyrybos" yra grožinė literatūra, bet turinti tikslą perteikti krikščioniškas tiesas, net ir tam tikra prasme evangelizuoti. Nors joje autoriaus viskas išgalvota, bet jam rūpi daug didesni dalykai, daug svarbesnės tiesos ir klausimai: kas mus sulaiko nuo tikėjimo? Kodėl amžinybės atžvilgiu darome klaidingus sprendimus? Kokių pavojų reiktų stengtis išvengti? Su kokiais "arba – arba" tenka susidurti šias laikais? Koks apsisprendimas mūsų laukia?
Pavyzdžiui, ypač provokuojantis yra penktasis skyrius, kuriame veikia vienas iš pragaro ekskursantų, gerai išmanantis tikėjimo, išganymo ir bažnytinius reikalus – liberalus anglikonų vyskupas. Kelionėje jis susitinka atsisakiusį liberalių pažiūrų ir atsivertusį į biblinį tikėjimą buvusį teologijos studentą, kurį įvertina vienu sakiniu: "Į gyvenimo pabaigą ėmei labai siaurai mąstyti...". Tačiau nors ir būdamas pragaro gyventojas, o dangaus tik lankytojas, vyskupas nepraradęs sveikos nuovokos:
"– Juk tu, mano mielasis berniuk, buvai ėmęs tikėti dangumi ir pragaru tiesogine tų žodžių prasme!
– Argi aš nebuvau teisus?
– O, be abejo, dvasine prasme. Šitaip aš vis dar jais tebetikiu. Aš vis dar, mano mielasis berniuk, ieškau dangaus karalystės. Bet tai neturi nieko bendra su prietarais ar mitologija…"
Krikščionis pragarą vadina pragaru, bet vyskupas su tuo nesutinka:
"– Nereikia taip suniekinti, mano mielasis berniuk. Galbūt aš ne itin laikausi tikėjimo doktrinų, kaip jūs jas suprantat, bet, manau, kad šiuos dalykus reikėtų aptarti paprastai, rimtai ir pagarbiai."
Po tokių išmąstymų atsivertusysis, Dikas, prakalba rimčiau:
"– Tu atsidūrei ten todėl, kad atsimetei nuo tikėjimo.
– Tu kalbi rimtai, Dikai?
– Visiškai.
– Tai blogiau, negu aš tikėjausi. Ar tu tikrai manai, kad žmonės baudžiami už savo nuoširdžius įsitikinimus? Net jeigu, tarkim, tie įsitikinimai klaidingi?
– O ar tu tikrai galvoji, kad nėra proto nuodėmių?
– Iš tiesų yra, Dikai. Tai užsisklendimas siaurose išankstinėse nuostatose, intelektinis nesąžiningumas, baugštumas ir sąstingis. Tačiau sąžiningi įsitikinimai, kurių be baimės laikomasi, – ne nuodėmė."
Tuomet Dikas papasakoja, kaip būdamas teologijos
studentas, prarado tikėjimą:"– Tiesiog susidūrėme su tam tikra idėjų srove ir persiėmėme ją, kadangi ji atrodė moderni ir nešanti sėkmę. Juk žinai, kolegijoje savaime ėmėme rašyti tokius rašinius, už kuriuos gaudavome gerus pažymius, ir kalbėti tai, už ką pelnydavome plojimų. Ar kada nors per visą savo gyvenimą vienumoje sąžiningai iškėlėme sau vienintelį klausimą, apie kurį viskas sukasi: ar iš tiesų antgamtiniai reiškiniai neįmanomi? Kada mes bent mirksnį pasistengėme atsispirti, kad neprarastume savo tikėjimo?.. Leisdami sau plaukti pasroviui, nesipriešindami, nesimelsdami, tenkindami kiekvieną pusiau nesąmoningą aistrų reikalavimą, mes priėjome iki tikėjimo praradimo."
Vyskupui šitokia versija, žinoma, visiškai nepatinka: "Jei tai liberaliosios teologijos kilmės teoriniai apmatai, atsakysiu, kad čia paprasčiausias šmeižtas." Dikas nesiliauja bandyti keisti garbiojo teologo įsitikinimus, atvesti jį į tikėjimą, bet šis priešinasi, demonstruodamas savo intelektualųjį, pseudodvasingą išdidumą:
"– Tu gali pradėti taip, lyg niekada nieko blogo nebūtų įvykę. Baltutėlaitis kaip sniegas. Juk žinai, tai tiesa. Jis yra manyje dėl tavęs – turintis šią galią. Ir aš atkeliavau ilgą kelią tavęs pasitikti. Tu matei pragarą ir štai esi arti dangaus. Ar bent dabar gailiesi ir tiki?
– Nesu tikras, kad tiksliai supratau tavo dėstomo klausimo esmę, – tarė šmėkla.
– Aš nieko nesistengiu išdėstyti, tik sakau – atgailauk ir tikėk, – atsakė dvasia.
– Bet, mano mielasis berniuk, aš jau ir taip tikiu. Mes galime ne visiškai sutarti, bet tu susidarei apie mane absoliučiai klaidingą nuomonę, jei nesupranti, kad mano religija yra labai tikra ir man labai brangi.
– Gerai, – tarė kitas, tarsi pakeisdamas savo taktiką. – Tada gal patikėsi manimi?
– Kuria prasme?
– Ar eisi su manim į kalnus? Iš pradžių skaudės, kol sutvirtės tavo pėdos. Šešėlių kojoms tikrovė yra aštri. Ar eisi?
– Ką gi, tai pasiūlymas. Aš pasirengęs jį apsvarstyti. Žinoma, man reikėtų tam tikrų garantijų… Norėčiau būti tikras, jog nuvesi mane ten, kur būsiu naudingesnis, kur bus platesnė erdvė Dievo man duotiems talentams pasireikšti, kur pateksiu į laisvo tyrinėjimo aplinką – žodžiu, rasiu viską, ką galima laikyti civilizacija ir... mmm... dvasiniu gyvenimu.
– Ne, – atsiliepė kitas. – Negaliu pažadėti nieko panašaus. Jokios erdvės tavo naudingumui – tu ten visiškai nereikalingas. Jokio tavo talentų atsiskleidimo, tik atleidimą už jų iškraipymą, jokios tyrinėjimo aplinkos, nes atvesiu tave ne į klausimų, o į atsakymų šalį, ir tu išvysi Dievo veidą.
– Ak, bet mes visi turime suprasti šiuos gražius žodžius savaip! Man neegzistuoja toks dalykas kaip galutinis atsakymas. Juk protas turi būti visada atviras laisvam tyrinėjimų vėjui, ar ne? "Visa ištirkite…" Viltingai keliauti yra geriau, negu atvykti.
– Jei tai būtų teisybė ir būtų žinoma, kad tai teisybė, kaip būtų įmanoma viltingai keliauti? Nebūtų ko viltis.
– Bet turėtum ir pats jausti, jog baigtinumo idėja šiek tiek stingdo? Sąstingis, mano mielasis berniuk, ar yra kas labiau žlugdančio sielas nei sąstingis?
– Tu taip manai, nes lig šiol esi priėjęs tiesą tik abstrakčiu intelektu. Aš nuvesiu tave ten, kur ragausi tiesos kaip medaus, ir ji apkabins kaip sutuoktinė. Tavo troškulys bus numalšintas.
– Žinai, aš iš tikrųjų netrokštu veiklumą stabdančios gatavos tiesos, tokios, kaip tu aiškini. Ar ji paliks mano protui laisvę žaisti, Dikai? Žinai, privalau to reikalauti."
Regis, abu vartoja tuos pačius žodžius ir sąvokas, tačiau abu veikia skirtingose, kaip dabar sakoma, paradigmose. Pabaigoje Dikas tiesiai šviesiai paklausia: "Tu netiki, kad Jis egzistuoja?", žinoma, tikėdamasis atsakymo: ką tu, aišku, tikiu, kad Dievas yra, objektyviai egzistuoja. Iš teologo tokiais atvejais norisi laukti aiškios pozicijos. Bet kur tau! Žaidimas žodžiais tęsiasi toliau, ir pažeriamas šiandieniniam skaitytojui pažystamas, labai postmodernus objektyviosios tiesos paneigimas:
"– Egzistuoja? Ką reiškia egzistencija? Tu visą laiką turi galvoje kažkokią statišką, baigtinę tikrovę, kuri yra, taip sakant, "ten" ir prie kurios mūsų protas paprasčiausiai turi prisitaikyti. Prie šių didžiųjų paslapčių šitaip neprisiartinsi. Jei toks dalykas ir būtų (nereikia pertraukinėti, mano mielasis berniuk), atvirai kalbant, aš juo nesidomėčiau. Religiniu požiūriu jis nebūtų prasmingas. Man Dievas yra kažkas grynai dvasinio. Tai švelnumo, šviesos, tolerancijos dvasia – ir... hm... tarnystė, Dikai, tarnystė. Neturime to užmiršti, supranti."
Išties labai rimtas, liūdnas ir netgi tragiškas pokalbis, kurį Lewisas dar labiau sustiprina. Pabaigoje nuolaudžiauti ir gailėtis nesirengiantis vyskupas priduria: "Kitą penktadienį turiu būti namie, skaityti pranešimą. Ten, apačioje, mes subūrėme nedidelę teologinę draugiją. O taip! Ten vyksta intensyvus intelektinis gyvenimas."
Kaip vertinti šitokį rimtą Lewiso perspėjimą? Ar šiandien yra tokių teologų kaip šis vyskupas? O gal klasikinis liberalizmas seniai išmirė? Senasis liberalizmas tikrai jau negyvas, bet gyvos jo atšakos. Šiandien vešėte veši daugybė liberaliosios teologijos formų ir pavidalų tiek katalikiškosios, tiek evangeliškosios šviesuomenės kalbose bei raštuose.
Tipiškas dabartinio liberalizmo požymis – aiškių biblinių idėjų atskiedimas (panašiai kaip tai darė minėtasis vyskupas). Vartojamos senosios sąvokos, bet užpildytos kitais turiniais. Pavyzdžiui, gana didelę liberaliojo mąstymo sankaupą galime rasti knygoje "Vienas Dievas, trys tiesos", kurioje žodis suteikiamas trijų didžiausių pasaulio monoteistinių religijų atstovams. Krikščionybei atstovauja katalikų teologijos docentas, dominikonas tėvas C. Geffre'is, manantis, kad Biblijos pasakojimas apie pasaulio sukūrimą yra "šiek tiek fantastinis, šiek tiek mitinis". O į klausimą "Ar egzistuoja velnias?", jis atsako:
"Sakykime, kad Šventajame Rašte... laikomasi atsargios pozicijos aiškinimuose apie velnią; kai kurie netgi mano, kad tikėjimas blogio dvasiomis, velniu, yra perimtas iš iraniečių ar gnostikų teorijų, priešinančių gėrio ir blogio pradus. Šiaip ar taip, negaliu pasakyti, ar velnias yra tiesiog blogio personifikacija, ar tikra būtybė... Jei velnias egzistuoja, tai ir jis paklūsta Dievo valiai. O filosofiškiau pažvelgus, manyčiau, kad velnias yra demoniškosios žmonijos laisvės personifikacija".
Taip ir veržiasi panašus kaip Lewiso klausimas: jūs netikite, kad jis egzistuoja? Bet nevertėtų laukti aiškaus atsakymo. Žinoma, jis teisus, kad Biblija toli gražu neatsako į visus klausimus apie velnią. Tačiau iš jos visiškai aišku: velnias garantuotai egzistuoja ir tikrai nėra jokia personifikacija. Panašiai krikščionybės atstovas svarsto ir apie pragarą:
"Tikiu, kad pragaras, kaip kankinimų vieta, greičiausiai neegzistuoja. Gilesnė pragaro reikšmė yra būti amžinai atskirtiems nuo Dievo, suvokiant, kad Dievas egzistuoja ir yra absoliuti Meilė... Taigi aš nežinau, ar egzistuoja pragaras, nežinau, ar į jį patenka vyrai ir moterys, bet manau, kad žmogaus laisvė gali privesti prie maišto prieš Dievą, prie troškimo gyventi vieniems su savimi, troškimo susidievinti. Todėl jei pragaras turi reikšmę, tai jis atspindi bausmę, kurią žmogus pats sau susikūrė..."
Be abejo, ne viskas, ką čia Geffre'is dėsto, yra netiesa. Tikrai žmogus pragaran papuola savo valia, kuri, kaip minėta, yra egoizmo padarinys, varantis žmogų į vienatvę. Bet Geffre'is tarsi smaginasi pilstydamas iš tuščio į kiaurą ir tiesiai nesako: aš netikiu Biblijos teiginiu, kad pragaras egzistuoja. Niekų malimas skamba švelniau, bet užtat rodo bailumą tiesiai pasakyti, apie ką galvojama. Kai kurie liberalūs evangelikai, kaip G. Lüdemannas, atvirai neigiantis Jėzaus prisikėlimą, yra žymiai drąsesni.
Tipiškai liberali yra ir perdėm optimistinė žmogaus samprata. Į klausimą "Ar egzistuoja blogi žmonės?", Geffre'is atsako:
"Žmogus, bet kuris žmogus, yra sukurtas geras... Nemanau, kad egzistuoja savo vidumi blogi žmonės, greičiau sakyčiau, jog yra žmonių, tam tikru būdu pasmerktų blogiui – dėl šeimos praeities, dėl aplinkos, kurioje gyvena, net ir dėl prievartos, patirtos vaikystėje... Nemanau, kad žmogus pats savaime širdyje būtų blogas; blogis galų gale visuomet yra daugybės priežasčių padarinys..."
Paskutinis sakinys tikrai teisingas. Blogis tikrai yra labai kompleksiškas ir gali atsirasti iš daug ko. Bet koks pagrindas užsispyrusiai neigti Biblijos tiesą, kad žmogus puolęs, kad blogio kupina ir jo širdis, ir jis visas? Kokią Bibliją šis autorius skaito? Problema, kad tikriausiai tą pačią, tik liberalaus sukirpimo teologams ji beveik visai nėra autoritetas.
Kitas liberalios teologijos bruožas – vienareikšmiškai inkliuzyvistinis mokymas apie išganymą, teigiantis, kad išganymas randamas ir kitose religijose. Katalikų mokyme šitokiai nuomonei pirmasis vartus atvėrė Vatikano II susirinkimas, nors jo formuluotė dar gana nuosaiki. Šiandien jau nėra ko stebėtis, kad katalikiškieji Dalai Lamos diskusininkai knygoje "Tyra širdis" savaime suprantamu laiko įsitikinimą, jog geri budistai irgi gali būti išganyti. O Dalai Lama apskritai vos ne vienas geriausių krikščionių... Kur dar rasti gėdingesnį savojo tikėjimo paniekinimą, kaip šioje knygoje? Ir ten apie pragarą: "Dalai Lama: Tai reiškia kad neturime manyti, jog dangus ir pragaras yra kažkokia konkreti vieta? Tėvas Laurence'as: Ne. Pragaras – atsiskyrimo nuo Dievo patyrimas. Bet tai apgaulinga, nes niekas negali būti atskirtas nuo Dievo..."
Šiandien taip pat labai paplitusi ir gan vienpusė Dievo samprata, kai atmetamas Dievo transcendentiškumas ir stipriai akcentuojamas imanentiškumas (Dievas yra visur ir visame). Todėl beveik nebekalbama apie Dievą kaip Šventąjį, kaip teisingąjį Teisėją, nekenčiantį nuodėmės. Čia geriausias pavyzdys užpraeitais metais nužudytas Taizė vadovas brolis Rožė (Roger Schutz). Knygoje "Dievas tegali mylėti" apie Dievą Rožė rašo: "Jis yra meilė ir atleidimas, jis gyvena kiekvieno žmogaus sieloje". Taigi – kiekvieno žmogaus sieloje. Tai ne klaida, bet viena iš jo dažnai kartotų ir varijuotų tezių. Štai dar keli pavyzdžiai: "Kai kurie iš Šventojo Rašto žino, kad juose gyvena Šventoji Dvasia. Yra ir tokių, kurie dar nežino, ir tokių, kurie jau nesužinos šioje žemėje, bet atras tai amžinybės gyvenime"; "Ir per Tavo Evangeliją mes suprantame, kad Tu atėjai į žemę ne dėl žmonijos dalies, bet dėl visų žmonių, netgi dėl tų, kurie nesuvokia, kad Tu gyveni juose" (Malda, 1998; labai panašiai rašoma ir knygoje "Širdies ramybės paslaptis", p. 114, 175).
Savo saldžialiežuviškais žodžiais Rožė užbūrė pusę pasaulio ir pasirodė – grynai liberalizmo dvasioje – kaip klasikinis visuotinio išganymo mokymo atstovas, neigiantis "didžiąsias skyrybas". Begalinė Dievo meilė priglaus visus – ir tuos, kurie jau šiandien tai supranta, ir tuos, kurie supras vėliau. Tačiau su Biblijos Evangelija šitokie teiginiai neturi nieko bendro! Net ir tai, kad Dievas/Šventoji Dvasia esąs kiekviename žmoguje. Išties Dievas veikia visame pasaulyje ir kiekvieną žmogų, bet nuolat gyvena, pagal Naująjį Testamentą, vien tik tikinčiuosiuose, išganytuosiuose, atsivertusiuose, atgimusiuose iš aukšto.
Dievas tegali tik mylėti ir atleisti, o teisti ir pasmerkti ne jo darbas: "Manyti, kad Dievas pasmerkia žmogų, – viena iš didžiausių tikėjimo kliūčių... Jei reikėtų Dievą mylėti dėl bausmės baimės, tai nebūtų meilė. Dievas ateina aprengti mus savo užuojauta. Jis audžia mūsų gyvenimą lyg gražų drabužį savo atleidimo siūlais". Malonūs ir šiandien mielai klausomi žodžiai, bet už kokią kainą? Rožė visiškai ignoruoja tas Biblijos vietas, kurios kalba apie Dievą kaip teisėją, apie jo rūstybę ir teismą. M. Dannlowskis taikliai reziumuoja: "Susitaikymo su Dievu per atgailą, atsivertimą ir tikėjimą aš jo raštuose neradau. Kadangi Dievas yra tik meilė, o Jėzus gyvena ir meldžiasi kiekviename žmoguje, tai atrodo, kad susitaikymas su Dievu Taizė teologijoje apskritai nereikalingas." ("Taize – Pilgerweg zur Ökumene")
Tad Taizė skelbiama evangelija, gaila, nėra Biblijos Evangelija, nes neišganytiesiems sukelia apgaulingus lūkesčius. "Didžiosios skyrybos" Rožė mokyme paverčiamos didžiuoju susitaikymu. Šia prasme Lewisas ir Rožė eina visiškai skirtingais keliais.
Lewiso liberalusis vyskupas – ne kur kitur, o pragare. Tuo Lewisas vienareikšmiškai pasako, kad liberalioji krikščionių teologija nėra krikščioniška, nes užkerta kelią į išganymą. Šią mintį vienas pirmųjų gan taikliai ir griežtai suformulavo savo knygoje "Christianity and Liberalism" (krikščionybė ir liberalizmas) amerikiečių reformatų teologas J. Greshamas Machenas (1881–1937). Jam pritarė jo mokinys Francis A. Schaefferis (1912–1984):
"Jei šiuolaikinio liberalizmo nevertinsime kaip visumos ir kaip visumos jo neatmesime, tai tiek pat, kiek jį toleruosime, susipainios ir mūsų mąstymas. Būsime įtraukti į visuotinį šiuolaikinį intelektualųjį iracionalizmą ir galų gale savo veikloje pradėsime daryti kompromisus. Ši naujoji teologija paprasčiausiai yra religinius žodžius vartojantis modernusis mąstymas... Istorinė krikščionybė neturi nieko bendro nei su senuoju, nei su naujuoju sekuliariuoju racionalizmu bei nieko bendro su senąja ar naująja liberaliąja teologija. Istorinė krikščionybė ir liberalioji teologija yra dvi skirtingos religijos, kurios, išskyrus tas pačias, tačiau skirtingai vartojamas sąvokas, neturi nieko bendro" ("The Church Before the Watching World").
Bet šiandien patys madingiausi yra tie krikščionys teologai, kurie sugeba įsitaisyti kur nors tarp liberalizmo ir fundamentalizmo. Ypač gerai, jei kuo toliau nuo fundamentalizmo. Būti pavadinatam liberalu – dar pusė bėdos, bet fundamentalistu – blogiau būti negali. Visiškas košmaras! Susidaro įspūdis, kad pastarasis net daug pavojingesnis už pirmąjį, apie kurį beveik nekalbama (literatūroje netgi aptinkama liberalizmo ir ortodoksijos poliarizacija, kai krikščionis savęs nepriskiria nei liberalams, nei ortodoksams; tik kyla klausimas, nuo kada teisingas tikėjimas, kas ir yra ortodoksija, tapo kraštutinumu, su kuriuo vengiama tapatintis?; nuo kada Biblijoje ir teologijoje toleruojamas neteisingas, neortodoksiškas tikėjimas? Kai tik atsiribojame nuo teisingo tikėjimo, pergalę trimituoja liberalizmas). Apie tai viename iš savo laiškų F. Schaefferis rašo:
"Tai nereiškia, kad man mažiau negu jums rūpesčių kelia šaltas [be meilės] fundamentalizmas. Tačiau liberalizmas, neigiantis Bibliją kaip Dievo žodį... griauna bet kokią absoliutaus autoriteto egzistavimo galimybę. Todėl, mano nuomone, tiesos ieškojimuose liberalizmas veikia taip destruktyviai, kad net iš tolo nedrįsčiau teigti, jog liberalizmas ir fundamentalizmas gali būti vienodo dydžio pavojai" ("The Letters of Francis A. Schaeffer").
