Teisės principai Biblijoje
Visa tai daugiau ar mažiau teisinga. Tačiau aš laikausi tos nuomonės, kad šiuo klausimu būtina žvelgti giliau. Esu įsitikinęs, kad šaknys siekia dar gilesnius praeities klodus. Todėl mano tezė būtų tokia:
Pagrindinių teisės ir teisinės valstybės principų reikia ieškoti pas Senojo Testamento žydus, taigi Biblijoje. Moderniosios teisės šaknys prasideda Izraelyje.
Šiai savo tezei pagrįsti pateiksiu ir aptarsiu penkis iš Biblijos kildinamus svarbius teisės principus.
5 pagrindiniai principai
1. Individas
Pažvelkime atgal, į laikus prieš keturis tūkstančius metų. Prisiminkime tuometinio pirmojo kultūros centro Mesopotamijos gyventojų šumerų pasaulėžiūrą.
Šumeras pirmiausia žvelgdavo į dangų. Tenai jis regėdavo ritmingai ateinančias ir pasitraukiančias dievybes. Dangus – amžinumas, dievybė, reali būtis, žemiškojo pasaulio provaizdis. Žemiškasis gyvenimas buvo laikomas tik netobulu amžinojo dangaus atvaizdu, nulemtu žmogui nepavaldžių likimo jėgų. Žmogaus gyvenimas yra tik dangiškojo veiksmo atkartojimas ir daugiau nieko. Šumerai neturėjo suformavę individualumo sampratos. Todėl, anot jų, visą esmę sudaro iš dangaus ateinantys pavyzdžiai, veiksmų klišės. Viskas numatoma (astrologija!).
Trumpai tariant, nebuvo jokio istorijos ar individo suvokimo. Tikrovė buvo laikoma kaip cikliškas virsmas: "Nieko nėra vienkartinio, viskas kartojasi...; kiekvienas veiksmas jau yra kartą vykęs, vyksta dabar ir vyks ateityje; tie patys individai jau buvo, yra ir pasirodys ateityje." (Citata iš: Thomas Cahill. Abrahams Welt – Wie das jüdische Volk die Zivilisation erfand. Köln, 2002).
Biblijoje mes susiduriame su absoliučiai priešingais dalykais. Pradžios knygos vienuoliktame ir dvyliktame skyriuose sutinkame tikrą asmenybę – tai Abraomas! Jį pašaukė Dievas ir liepė leistis į nežinomą kelionę. Abraomui ateitis nebuvo žinoma. Dievui Abraomas labai svarbus kaip individas. Su jo pagalba Dievas kuria istoriją. Visiškai kitokie dalykai vaizduojami Gilgamešo epe.
Biblijoje jau pirmajame skyriuje "nudievinamas" dangus ir žvaigždės – jos viso labo tik dangaus lempos. Dieviškas yra vienas Dievas, o žmogus panašus į jį. Be to, žmogus yra laisvas ir gali bei turi pats priimti moralinius sprendimus.
Izraelitams didelę reikšmę turi gyvenimas čia ir dabar, nes čia ir dabar priimami svarbūs moraliniai sprendimai. Istorija ne kartojama, o aktyviai kuriama. Ir visa tai vyksta prisiimant atsakomybę prieš Dievą.
Štai toks kontekstas. O dabar pereikime prie teisės. Teisė įgauna prasmę tik tuomet, kai egzistuoja nauji veiksmai, kuriuos atlieka būtent individas ir kai tie jo veiksmai turi reikšmę ateičiai. Negalima kalbėti apie teisę nesant laisvam, negalinčiam laisvai elgtis individui.
Be to, individas turi turėti teisę klysti. Tik turintis teisę suklysti gali būti individas. Hannesas Steinas patvirtina: "Be kaltės problemos nėra ir individo. Individas gali būti tik tas, kuris gali tapti kaltu" (H. Stein. Moses und die Offenbarung der Demokratie, Berlin, 1998). Apie šį principą liudija jau Adomas ir Ieva. Pr 2–3 jie sutinkami kaip individualios asmenybės, įpareigotos paklusti pirmajam "įstatymui" (Pr 2, 17), tačiau laisvos klysti, net padaryti nuodėmę. Teisė – kaltė – individas yra neatskiriamai susiję dalykai.
Kiekvienas žmogus individualiai atsakingas prieš Dievą! Ši nuostata bene aiškiausiai pateikiama Įstatymo 24,16: "Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi". Kiekvienas individas svarbus Dievui, atsako prieš jį ir todėl gali būti kaltas. Individuali žmogaus kaltė visų pirma sudaro prielaidas jo individualumui (plg. 2 Karalių 14,6; Jeremijo 31,29–30; Ezechielio 18,1–4. 20).
2. Įstatymo viršenybė
• Įstatymo viršenybė viešame gyvenime
A) "Rex lex". Izraelis buvo pirmoji valstybė pasaulio istorijoje, visiškai valdoma įstatymų. Apie 1400 m. prieš Kristų ant Sinajaus kalno Mozė gavo iš Dievo įstatymą, torą, kurią privalėjo paskelbti Israelio tautai. Jo pradžią, Dešimt Dievo įsakymų, Išėjimo kn. sk. 20 žino dauguma krikščionių.
Pakartoto Įstatymo knygoje yra gera visų tų įsakymų santrauka. Jau vien iš Įst 4,1–8 (žr. visas cituotas Biblijos eilutes straipsnio pabaigoje) aiškėja, kad Dievo sąjungos su Izraelio tauta pagrindas yra įstatymas. Teisė yra virš visko, ne valdžia ir jėga puošia tautą (eil. 8). Vadovas Mozė nevaldė savo tautos – valdė įstatymas. Šį principą apibūdinančią sąvoką "Rex lex" (įstatymas yra karalius) 17 amžiuje suformulavo britas Samuelis Rutherfordas (angliškai the rule of law).
B) Įstatymas viešas ir objektyvus. Įst 31,12 parašyta: "Susirink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties... Įstatymo žodžio". Tais laikais toks įsakymas buvo tikra revoliucija! Negirdėtas dalykas, kad moterys, vaikai ir svetimšaliai skaitytų įstatymą ir jį suprastų! Kiekvienas žinojo, už kokius nusižengimus privalėjo atsakyti ir už kokius ne. Taigi įstatymas buvo ne pats valdovas ar karalius, ir įstatymas nebuvo tik jo galvoje. Įstatymas buvo objektyvus dalykas!
C) Įstatymo apimtis. Įstatymai nulėmė visas viešojo gyvenimo sritis: darbą, prekybą, civilinę teisę. Taip pat ir karo meto teisę! Įst 21,10–14 – be galo įdomus tekstas: izraelitas negali su karo belaisve elgtis kaip nori! Jis turi belaisvę vesti, o ne ją prievartauti! Jis turi leisti jai apraudoti savo šeimą, paprasčiausiai ją išvyti taip pat neturi teisės. Visiška priešingybė tų laikų papročiams: priešų moterims tekdavo patirti visišką nugalėtojų savivalę.
O štai vienas prekybos reguliavimo įstatymų pavyzdžių: "Tikros svarstyklės ir svarstyklių lėkštės – Viešpaties, ir visi svarsčiai maišelyje priklauso jam" (Pat 16,11).
• Valstybinis valdžios monopolis
Klasikinis tekstas šia tema yra Rom 13. Tik valstybės valdžiai suteikta teisė "nešioti kalaviją" ir niekam kitam. Valstybei suteikta teisė rūpintis ir įstatymų vykdymu. (Tai nereiškia, kad, pvz., ST aukų šeimos nariai negali dalyvauti vykdant bausmę, arba kad žmonės tarpusavyje negali spręsti konfliktų – valstybė teisinėmis priemonėmis kontroliuoja tokius veiksmus, bet nebūtinai per tarnautojus pati visada viską daro. Beje, Senojo Testamento valstybėje dar nebuvo tokio milžiniško tarnautojų aparato kaip dabar.)
• Visuotinis paklusnumas įstatymui
Įstatymui privalo paklusti ir valdovai, ir teisėjai. Biblijoje tai pabrėžiame ne vienoje vietoje. Pavyzdžiui: Ps 72,1–4 – teisingas valdovas; Pat 29,4.14; 16,13 – valstybės pagrindas yra įstatymas, o ne tas, kas turi valdžią; Įst 17,14–20 – įstatymas karaliui. Karalius pats turi žinoti įstatymus ir jų laikytis, taigi valdovas, kaip ir visi kiti, tarnauja įstatymui; Ezros 7,25–26– norėdami kitus mokyti įstatymo, patys teisėjai turi jį gerai išmanyti.
2 Samuelio 11–12 pasakojama istorija apie Dovydą ir Batšebą. Dovydas pamato kario Ūrijos žmoną, Batšebą, ir jos įsigeidžia. Batšeba nuo jo pastoja, ir Dovydas įsako nužudyti Ūriją, pastatydamas jį mūšyje pirmose eilėse. Anokia ten problema antikoje, ar ne? Juk karalius turi teisę savo hareme apgyvendinti ką tik nori. Bet tik ne Izraelyje. Pranašas Natanas atvyksta pas Dovydą ir išrėžia jam griežtą pamokslą. Net ir būdamas karalius Dovydas neturi teisės taip elgtis. Dievas baudžia Dovydą, tegu ir palyginti švelniai, mat šis pripažino savo kaltę.
Antrasis pavyzdys yra 1 Karalių 21. Karalius Ahabas geidžia, panašiai kaip Dovydas, to, ką mato pro savo rūmų langą – puikaus vynuogyno. Deja, jis priklauso ne jam, o Nabotui. Ahabas mėgina įsigyti vynuogyną teisėtai. Bet Nabotas atmeta jo pasiūlymą. Vien tai, kad pasiūlymas buvo atmestas, rodo, kad Ahabas ir Nabotas teisės požiūriu yra viename lygmenyje. Savo piliečio karalius negali priversti parduoti turtą. Ahabas buvo vedęs Jezabelę, pagonę iš Finikijos. Ši, matyt, nepajėgė suprasti iškilusios problemos: kodėl karalius negalėtų pasiimti – visai nesvarbu, kokiu būdu – to, kas jam patinka? Ji inscenizuoja Naboto apšmeižimą pasitelkusi melagingus liudytojus, ir Nabotas užmušamas akmenimis. Ahabas galop gauna trokštamą vynuogyną. Kaip Natanas ateina pas karalių Dovydą, taip ir Ahabą aplanko pranašas Elijas ir paskelbia griežtą Dievo bausmę. Karalius pasikėlė virš įstatymo, ir tai negali likti be pasekmių. Jis negailestingai pasinaudojo Naboto silpnumu, o silpnųjų išnaudojimą Dievas laiko piktadaryste.
• Įsatymai reglamentuoja ne viską – įstatymų ribos
Įstatymai yra susiję su visuomenės morale. Nors jie apima daug, tačiau ne absoliučiai visą žmogaus gyvenimą; privalo išlikti apsaugota žmogaus laisvė. Priešingai yra totalitarinėse valstybėse.
Pagal Rom 13,3 valstybė, turinti įstatymo monopolį, baudžia darančius pikta, tai reiškia, teisėjai teisia dėl konkrečių ir įrodytų veiksmų. Tikėjimo bei sąžinės laisvė neribojama jokiais įstatymais.
3. Kaltės principas
• Kaltė turi egzistuoti ir turi būti įrodyta
Įst 25,1: "Kai susiginčiję vyrai eina į teismą ir jiems padaro nuosprendį, išteisina teisųjį ir pasmerkia kaltąjį" (Jurėno vert.). Tai, ką teigia ši eilutė, mums šiandien atrodo ir taip aišku – kaltasis turi būti paskelbtas kaltu. Anais laikais tai nebuvo savaime suprantama. Negalima bausti vien kitų įbauginimui arba kad taip patiko valdovui, arba dar dėl kokių nors kitų priežasčių. Kaltė turi būti įrodyta, bet tuomet jau iš karto ir būtina nubausti.
Geras atvirkščias pavyzdys yra Jėzui romiečių įvykdyta bausmė. Pilotas žinojo, kad Jėzus nekaltas. Bet jis vis tiek turėjo "teisę" jį nuteisti myriop. Net jeigu kas nors Romoje būtų įrodęs, jog šis Galilėjos gyventojas nekaltas, nieko tai nebūtų pakeitę. O ir kareiviai galėjo daryti su juo ką tinkami – pasmerktieji vykdant bausmę nebuvo apsaugoti. Daugelis jų dar nenukryžiuoti mirė nuo kareivių smurto.
Įstatymai apibrėžia, kas yra kaltė ir kas ne. Lotyniškai teisės moksle tas principas vadinasi "nulla poene sine lege", laisvai išvertus reiškia: jei nėra įstatymo, negalima ir bausti.
• Bausmė – atpildas už nusikaltimą
A) Bausmės adekvatumas. Įst 25,2–3: "... tai teisėjas, jei kaltasis bus nusipelnęs plakimo, turi leisti jį paguldyti ir plakti jo akivaizdoje jo nusikaltimą atitinkamu kirčių skaičiumi. Jis gali jį nuplakdinti keturiasdešimt kartų, ne daugiau, kad, jei be šitų toliau jį plakdintų daugeliu kirčių, tavo brolis nebūtų suniekintas tavo akyse" (Jurėno vert.). Šiame tekste labai svarbios sąvokos "nusipelnęs" ir "atitinkamas". Abi šios eilutės puikiai paliudija, kad tarp nusikaltimo ir bausmės yra glaudus ryšys.
Ta pati mintis išreiškiama ir įžymiojoje eilutėje Iš 21,24: "Akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją" (vadinamasis "lex talionis"). Dažnai šie žodžiai laikomi archaiškais, primityviais, nors iš tikrųjų jais norima perteikti tik patį principą – bausmė privalo būti adekvati nusikaltimui. Kad 24 eilutė turi būti suprantama ne pažodžiui, o tik kaip principas, patvirtina ir toliau einančios eilutės. Pagal šį principą buvo griežtai apribotas kerštas.
Bausmės adekvatumą patvirtina ir tas faktas, kad mirties bausmė galėjo būti skiriama tik už pačius sunkiausius nusikaltimus, bet ne, pavyzdžiui, už vagystę (kitaip Mesopotamijoje!).
B) Nuteistojo teisės. Be to, iš Įst 25,2–3 matome, kad bausmė skiriama priklausomai nuo konkretaus nusižengimo – ne daugiau ir ne mažiau. Ribojant bausmę, išsaugojamas nusikaltusio žmogaus orumas! (Jis išlieka "brolis"; Rubšio vertime: "artimas").
Kiti pavyzdžiai: vergų teisės Įst 15,12–15; nusikaltusio vagyste apsauga Iš 22,1; Iš 22,3 (šeimininkui neleidžiama užklupto vagies žudyti).
C) Atpildas apsaugo nusikaltusiojo orumą. Šiuo svarbiu klausimu plačiau galima pasiskaityti C.S. Lewiso "Humaniška bausmės teorija" ("Prizmė" 99/2; žr. priedus) bei M. Foucault "Disciplinuoti ir bausti". Šie autoriai taip pat pabrėžia, kad bausmė yra tik atpildas, bet ne perauklėjimas ar "gydymas".
• Bausmės tikslas – kaltės išpirkimas, teisingumo, ryšių atitaisymas ir turto grąžinimas
Kaltės funkcija nesibaigia vien atpildu. Tai paliudija ir Iš 22,1–4. Naujajame Testamente geras pavyzdys yra apgaviko muitininko Zachiejaus poelgis: "Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai" (Lk 19,8).
4. Lygybė prieš įstatymą
• Visi turi žinoti įstatymus
Įst 29,9–12: "Šiandien visi stovite čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai, vaikai ir žmonos, net ateiviai..." (plg. Įst 31,12–13). Sandorą su Dievu sudaro visa tauta, net ir tarp jų esantys svetimšaliai, o ne vien tik religinis elitas, ar tik vyrai. Visi buvo svarbūs, jautėsi atsakingi, sandoros reikėjo visiems. Todėl visi turėjo žinoti įstatymą.
• Įstatymai neskirstomi pagal luomą
Įst 10,17–19: "Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių. Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje." Dievas nežiūri į asmenį, t.y. teisės matas nėra luomas, valdžia ar asmens padėtis visuomenėje. Tą liudija ir Iš 12,49: "Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų". Visai kitokia buvo, pvz., Mesopotamijos ar Romos teisė!
• Nepripažįstama daugumos, minios teisė
Teisinių sprendimų negali veikti tautos elitas ar turintieji ypatingą padėtį visuomenėje. Bet lygiai taip pat būtina atkreipti dėmesį, kad teisme negali lemti ir daugumos ar minios (pvz., vargšų) balsas: "Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta; nesiremsi dauguma, liudydamas byloje, nepažeisi teisingumo. Nebūsi byloje šališkas nė vargšui" (Iš 23,2–3).
• Silpnųjų gynimas ir apsauga
Tai yra bene svarbiausia teisės užduotis! Nes stiprieji dažniausiai ir be įstatymų sugeba pasirūpinti savo interesais. Būtent silpniesiems reikia įstatymų.
Įst10,18–19: našlaičių, našlių ir svetimšalių, tais laikais
silpniausios visuomenės dalies teisės ir drauge jų apsauga;
Įst 14,28–15,2: socialiniai potvarkiai silpnesniųjų labui;
Įst 24,14–15: apie darbo teisę. Nuskurdusiam darbininkui privalo
būti iš karto atlyginta;
Įst 24,17–21: ir vėl socialiniai potvarkiai silpnųjų labui;
Įst 25,13–16: apie prekybos teisę. Buvo griežtai draudžiama
falsifikuoti svorius ir matus, nes būtų padaryta žala pirkėjui.
Pat 29,7: "Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis, o nedorėlis
tokio rūpinimosi negali suprasti".
O ši eilutė būtų geras moto kiekvienam krikščioniui teisėjui ar advokatui: "Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių. Atverk burną! Tark teisų nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!" (Pat 31,8–9; plg. Ps 82,3–4).
5. Teisingas teismo procesas
• Teisė kreiptis į teismą – teisė į tyrimą ir kruopštų bylos išnagrinėjimą
Iš jau minėto principo, kad nusikaltimas turi egzistuoti ir būti įrodytas, išplaukia, jog reikalingas teismo procesas. Kaltinamasis turi teisę neigti savo kaltę ir pateikti savo versiją. Kitaip tariant, jis turi teisę gintis. Todėl ir Jėzaus teisme vienas iš teismo tarybos suabejoja : "Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?" (Jn 7,51).
Kruopštus tyrimas ir teisingas, patikimas nuosprendis akcentuojami ir Įst 17,4, Zch 7,9.
• Lygybė teismo procese
Proceso metu yra labai svarbu garantuoti nešališkumą. Žmogaus padėtis negali daryti įtakos procesui. Niekam negalima teikti pirmenybės, nieko negalima skriausti: Įst 1,17: "Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną" (plg. 2 Met 18,7; Pat 18,5, 24,23; Job 13,10).
• Nepriklausomas teismas
Teismų nepriklausomumą sąlygoja korupcijos nebuvimas. Tą akcentuoja ir Įst 16,18–20. Teisėjai turi skelbti tikrą teisę, niekam neteikti pirmenybės ir nesileisti papirkinėjami. Apie korupciją labai griežtai kalbama ir Įst 27,25 (plg. Pat 17,8.23).
• Liudytojų parodymai
Kadangi kaltintojai privalo surinkti visus kaltinimus, tai svarbų vaidmenį procese vaidina liudytojai. Todėl Įst 19,14–21 iškelia itin svarbų teisinį principą: liudytojai privalo garantuoti, kad liudys teisingai ir nieko neapšmeiš. Apžmeižtasis kaip silpnesnis turi būti apsaugotas nuo melagingų kaltinimų (plg. Įst 17,6; Mt 18,16). Jėzaus teisme šis principas buvo visiškai pažeistas atsižvelgus į melagingus liudytojų parodymus (Mt 26,59–61).
• Negali būti kankinama
Iki 19 a. net civilizuotose valstybėse kankinimas buvo viena iš tardymo sudėtinių dalių. To nepasakysi apie daug kam per žiaurų Senąjį Testamentą. Jis niekur nekalba apie kankinimus teismuose.
Teisingumo Dievas
Argi nekeista, kad Biblijoje galima rasti štai tokius labai šiuolaikiškus principus? Tik sutapimas? Ne, jokiu būdu. Jau vien dėl to, kad šie principai pagrįsti ne kame nors kitame, o pačiame Dieve. Apie tai bylojo ir nemažai cituotų eilučių. Kadangi pats Dievas yra teisingumo Dievas (Iz 30,18), jis yra ir teisingumo šaltinis (Pat 29,26) bei teisingas teisėjas (Įst 10,17–18; Ps 7,9.12; 9,5; 50,6); teismas vyksta Dievo vardu (2 Met 19,6–7) ir teisėtvarka – Dievo reikalas (Įst 1,17: "...nes teismas yra Dievo").
Turint omenyje krikščionių išganymą bei šventumą, įdomu yra tai, kad per savo pažadus ir priesakus "teisiškai" įsipareigojęs yra net pats Dievas. Tai įrodo, jog jis nėra nenuspėjamas, nepastovus ar suktai besielgiantis. Dievas laikosi savo teisingumo.
Paskaita skaityta TU, Vilniuje, 2003 05 05
Priedai
C.S. Lewis: Humaniška bausmės teorija (ištraukos; Prizmė 1999-02, http://www.prizme.lt )
[...]Laikantis humaniškos teorijos bausti žmogų, nes jis to nusipelnė, yra aiškus kerštas, be to, barbariškas ir amoralus kerštas, ir kaip tik todėl, kad jo bausmė pelnyta. Bausmei pateisinti tėra kelios legalios priežastys: sulaikyti nuo nusikaltimo kitus arba pataisyti prasikaltusįjį. Jei ši teorija suderinama, kaip tai dažnai atsitinka, su įsitikinimu, jog visi nusikaltėliai yra daugiau ar mažiau patologiški, tuomet pataisymas bus pagijimas, o bausmė – gydymas. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad žengėme didelį žingsnį tolyn nuo gana šiurkštaus ir teisuoliško supratimo – piktadarys gauna teisėtą atpildą – ir imame humaniškiau ir gailestingiau vertinti bausmės nusipelniusius nedorėlius, laikydami juos žmonėmis su polinkiu į psichologinį ligotumą. Kas gali būti geresnio? Tačiau vienas nedidelis dalykas, laikomas šioje teorijoje savaime suprantamu, reikalauja tikslesnio apibrėžimo. Tai, ką ruošiamės nusikaltėliui daryti – galime vadinti tai gydymu, – bus lygiai tokia pati prievarta, kokia buvo ir anksčiau, tik iki šiol šį dalyką vadinome bausme. Jei polinkis vogti ir gali būti pagydytas psichoterapijos metodais, tai vagis, be abejonių, bus priverstas leistis gydomas. Kitaip visuomenė negalės egzistuoti.
Aš teigiu, kad ši doktrina, kokia gailestinga ji beatrodytų, iš tikrųjų reiškia, kad kiekvienas, sulaužęs įstatymą, nuo pat tos akimirkos netenka visų žmogaus teisių.
To pagrindas būtų štai koks. Humaniška teorija iš bausmės sampratos pašalina atpildo už padarytą nusikaltimą koncepciją. Tačiau ši koncepcija yra vienintelė grandis tarp bausmės ir teisingumo. O pelnyta ar nepelnyta bausmė tegali siekti tik tiek, kiek nuosprendis yra teisingas ar neteisingas... Kalbėti apie "teisingą atgrasinimą" nuo nusikaltimo arba apie "teisingą pagydymą" nėra prasmės. Priemonių, atgrasinančių nuo nusikaltimo, reikia ne todėl, kad jos teisingos, bet kad būtų veiksmingos. Tuo būdu, ėmę rūpintis, kaip išgydyti nusikaltėlį ir atgrasinti kitus, o ne kokiu būdu jį tinkamai nubausti, patyliukais jį apskritai pašalinome iš teisingumo sferos, o vietoje asmenybės – teisės subjekto atsirado objektas – pacientas, "atvejis"...
Nekaltojo nubaudimas, t. y. žmogaus, kuris to nenusipelnė, yra negeras dalykas tik tuo atveju, jei sutinkame su tradiciniu požiūriu, kad teisinga bausmė yra užsitarnauta bausmė. Šio kriterijaus atsisakius, visos bausmės turi būti pateisintos remiantis visai kitokiu pagrindu, kuris neturi nieko bendro su teisingu...
Būti "gydomam" prieš savo valią, kai vargu ar apskritai galėtum tai pavadinti liga, reiškia būti sulygintam su tais, kurie dar nepasiekė sąmoningumo amžiaus, ir būti priskirtiems prie bejėgių ir silpnapročių bei naminių gyvūnų. Tačiau būti nubaustiems, kad ir žiauriai, nes šito nusipelnėme, kadangi "privalėjome žinoti, jog turime būti geresni", reiškia pačia žmogiškiausia prasme būti vertinamiems kaip asmenybė, sukurta pagal Dievo paveikslą...
Žr. ir M. Foucault: Disciplinuoti ir bausti – Kalėjimo gimimas (Vilnius, 1998), nuo 27 p.
Visos Biblijos eilutės
(Eilutės iš LBD Biblijos vertimo, 1999, eilės tvarka pagal paskaitos temas)
Įst 24,16
Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi.
2 Kar 14,6; Jer 31,29–30; Ez 18,1–4. 20
Įst 4,1–8
1 Tad dabar, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įžengti ir paveldėti kraštą, kurį VIEŠPATS, jūsų protėvių Dievas, jums duoda. 2 Nepridėkite nieko prie to, ką įsakau jums, ir neatimkite nieko, bet laikykitės VIEŠPATIES, jūsų Dievo, įsakymų, kuriuos jums nustatau. 3 Jūs matėte savo akimis, ką VIEŠPATS padarė prie Peoro. VIEŠPATS, tavo Dievas, sunaikino iš tavo tarpo kiekvieną, sekusį Peoro Baalą, 4 tuo tarpu jūs, kurie ištikimai laikėtės VIEŠPATIES, savo Dievo, šiandien esate visi gyvi. 5 Žiūrėkite, kaip man VIEŠPATS yra įsakęs, mokau dabar jus laikytis įstatų ir įsakų krašte, į kurį esate pasirengę įžengti ir jį paveldėti. 6 Laikykitės jų ir vykdykite juos, nes tai parodys tautoms jūsų išmintį ir protingumą. Girdėdami apie visus šiuos įstatus, jie sakys: 'Iš tikrųjų išmintingi ir protingi yra žmonės šios didelės tautõs!’ 7 Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kai tik mes jo šaukiamės? 8 Ir kokia kita didelė tauta turi įstatus ir įsakus, tokius teisius, kaip šis Įstatymas, kurį jums duodu?
Įst 31,12
Susirink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties... Įstatymo žodžio.
Įst 21,10–14
10 Kai eisi kariauti su savo priešais, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, atiduos juos tau į rankas, o tu paimsi juos į nelaisvę, 11 tarkime, jog pamatysi tarp belaisvių gražią moterį, kurios geistum ir norėtum ją imti sau žmona. 12 Parsivesi ją į namus, ji pasikirps plaukus, apsikarpys nagus 13 ir nusivilks belaisvės apdarą. Ji praleis visą mėnesį tavo namuose, apraudodama savo tėvą ir motiną. Tada gali sueiti su ja ir būti jos vyru, o ji bus tavo žmona. 14 Tačiau jeigu vėliau nebūsi ja patenkintas, turėsi duoti jai laisvę. Už pinigus jos parduoti negalėsi. Neturi elgtis su ja kaip su verge, nes ją išnaudojai.
Pat 16,11
Tikros svarstyklės ir svarstyklių lėkštės – Viešpaties, ir visi svarsčiai maišelyje priklauso jam.
Rom 13
1 Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. 2 Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. 3 Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. 5 Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. 6 Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį mokestį, kam muitą muitą, kam baimę baimę, kam pagarbą pagarbą.
Ps 72,1–4
1 Saliamono. Dieve, suteik savo teisingumo karaliui ir teisumo
karaliaus sūnui,
2 kad teistų tavo tautą teisingai ir tavo skriaudžiamuosius
teisiai. 3 Teteikia kalnai gerovę tautai, tepatiria kalvos teisumo
atlygį. 4 Tegina jis skriaudžiamųjų bylą tautoje, tegelbsti
beturčių vaikus ir tesutramdo engėjus.
Pat 29,4.14; 16,13
Įst 17,18–20
18 Įsodintas į savo karalystės sostą, jis turės įsakyti, kad šio įstatymo nuorašas būtų jam padarytas ant ritinio Levio giminės kunigų akivaizdoje. 19 Tepasilieka jis su juo, teskaito jį visas savo gyvenimo dienas, idant, ištikimai laikydamasis šio įstatymo žodžių ir šių įstatų, išmoktų pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo. 20 Teneišpuiksta jo širdis prieš kitus brolius, tenenukrypsta nei į dešinę, nei į kairę, idant jis ir jo palikuonys ilgai karaliautų Izraelyje.
2 Sam 11–12; 1 Kar 21
Ezr 7,25–26
25 O tu, Ezra, paskirk pareigūnus ir teisėjus pagal užrašytą tavo Dievo išmintį, kad jie teistų visus Užupio srities žmones, žinančius tavo Dievo Įstatymus. Turite pamokyti tuos, kurie jų nežino. 26 Kas nepaklus tavo Dievo Įstatymui ir karaliaus įstatymui, turi būti nubaustas nedelsiant ar mirtimi, ar tremtimi, ar turto atėmimu, ar įkalinimu.
Įst 25,1–3
Kai susiginčiję vyrai eina į teismą ir jiems padaro nuosprendį, ištesina teisųjų ir pasmerkia kaltąjį, tai teisėjas, jei kaltasis bus nusipelnęs plakimo, turi leisti jį paguldyti ir plakti jo akivaizdoje jo nusikaltimą atitinkamu kirčių skaičiumi. Jis gali jį nuplakdinti keturiasdešimt kartų, ne daugiau, kad, jei be šitų toliau jį plakdintų daugelių kirčių, tavo brolis nebūtų suniekintas tavo akyse. (Jurėno vert.!)
Iš 21,24–27
24 akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, 25 nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę. 26 Jei savininkas suduotų savo vergui ar vergei į akį ir ją išmuštų, jis turės duoti vergui laisvę už akį. 27 Jei savininkas išmuštų savo vergui ar vergei dantį, jis turės duoti vergui laisvę už dantį.
Įst 15,12–15
12 Jei tavo bendruomenės narys, hebrajas ar hebrajė, parsiduoda tau, jis turi tarnauti šešerius metus, bet septintaisiais metais privalai jį paleisti laisvą. 13 Paleisdamas vergą laisvą, neišsiųsk jo tuščiomis rankomis. 14 Aprūpink jį dosniai iš savo avių kaimenės, iš kluono, iš vynuogių spaudyklos, duodamas iš dosnumo, kuriuo VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tave palaiminęs. 15 Atsimink, kad buvai vergas Egipto žemėje, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, tave atpirko. Užtat aš ir duodu tau šiandien šį įsakymą.
Iš 22,1–4
1 Jei vagis, užkluptas besilaužiantis į namus, būtų mušamas ir numirtų, nėra kraujo kal-tės. 2 Bet jei tai įvyktų saulei patekėjus, yra kraujo kaltė. Vagis turės atsilyginti už va-gystę, bet jei neturėtų kuo tai padaryti, bus parduotas už savo vagystę. 3 Jei pavogtas gyvulys ar tai būtų jautis, ar asilas, ar avis būtų rastas pas jį gyvas, vagis turės atsilyginti dvigubai. 4 Jei kas paleistų savo galvijus ganytis kito žemėje ir nuganytų lauką ir vynuogyną, jis turės atsilyginti tuo, kas geriausia jo paties lauke ir vynuogyne.
Lk 19,8
8 O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: "Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai."
Įst 29,9–12
9 Šiandien visi stovite čia, VIEŠPATIES, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai, 10 vaikai ir žmonos, net ateiviai, esantys su tavimi tavo stovykloje, nuo kertančių malkas iki nešančių vandenį, 11 kad įeitumei į VIEŠPATIES, savo Dievo, Sandorą su priesaika, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, šiandien sudaro su tavimi, 12 idant šiandien padarytų tave savo tauta ir būtų tavo Dievas, kaip jis tau pažadėjo ir kaip prisiekė tavo protėviams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui.
Įst 31,12–13
12 Surink žmones vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų VIEŠPATIES, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio. 13 Jų vaikai, kurie dar jo nežino, irgi išgirs ir mokysis bijoti VIEŠPATIES, jūsų Dievo, kolei jūs gyvensite krašte, kurio paveldėti keliatės per Jordaną."
Įst 10,17–19
17 Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, 18 ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių. 19 Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje.
Iš 12,49
Toks pat įstatymas bus čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų.
Iš 23,2
Neseksi daugumos pavyzdžiu kaip dingstimi, darydamas pikta; nesiremsi dauguma, liudydamas byloje, nepažeisi teisingumo.
Įst 14,28–15,2
28 Kas treti metai atneši visą tų metų savo derliaus dešimtinę ir atiduosi ją į miesto svirną. 29 Levitas, kadangi jis neturi nei dalies, nei paveldo su tavimi, taip pat ateivis, našlaitis ir našlė, esantys tavo mieste, galės ateiti ir pavalgyti iki soties, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų tave ir kiekvieną tavo darbą, prie kurio pridedi ranką. 1 Kas septinti metai švęsi skolų atleidimą. 2 Šitokia yra atleidimo esmė: kiekvienas skolintojas atleis skolą, kurią buvo paskolinęs savo artimui, nebereikalaus jos iš savo artimo ar giminaičio, nes buvo paskelbtas VIEŠPATIES atleidimas.
Įst 24,14–15
14 Nesulaikysi nuskurdusiam ir neturtingam darbininkui algos, ar jis būtų kitas izraelitas, ar ateivis, gyvenantis krašte vienoje iš tavo gyvenviečių. 15 Mokėsi jam algą prieš saulėlydį, nes jis nuskurdęs ir jo pragyvenimas nuo jos priklauso. Antraip jis šauksis VIEŠPATIES prieš tave, ir tu užsitrauktum kaltę.
Įst 24,17–21
17 Nepažeisi ateivio ar našlaičio teisių; neimsi iš našlės drabužio užstatu. 18 Atsimink, kad buvai vergas Egipte, ir VIEŠPATS, tavo Dievas, iš ten tave atpirko. Todėl aš ir įsakau tau tai daryti. 19 Kai, pjaudamas javus savo lauke, užmiršti pėdą lauke, negrįši jo paimti. Jis bus ateiviui, našlaičiui ir našlei, idant VIEŠPATS, tavo Dievas, laimintų visus tavo siekius. 20 Kai nupurtai alyvmedžius, neisi antrąkart per jų šakas. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei. 21 Kai nurenki vynuoges savo vynuogyne, nerinksi, kas yra likę. Tai bus ateiviui, našlaičiui ir našlei.
Įst 25,13–16
13 Nelaikysi savo maiše dviejų skirtingų svarsčių didesnių ir mažesnių. 14 Nelaikysi savo namuose dviejų skirtingų saikų didesnių ir mažesnių. 15 Turėsi tik pilną ir teisingą svarstį, turėsi tik pilną ir teisingą saiką, kad ilgai gyventumei žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. 16 Tais, kurie tokius dalykus daro, nesąžiningai elgdamiesi, bjaurisi VIEŠPATS, tavo Dievas.
Pat 29,7
Teisusis rūpinasi beturčių teisėmis, o nedorėlis tokio rūpinimosi negali suprasti.
Pat 31,8–9
Kalbėk už tą, kuris pats už save negali kalbėti, ir dėl skurdžiaus teisių. Atverk burną! Tark teisių nuosprendį, gink vargšus ir beturčius!
Ps 82,3–4
3 Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir
beturčių teises!
4 Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių
nagų!
Joh 7,51
Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?
Įst 17,4
ir jei apie tai tau būtų pranešta ar tu pats sužinotumei, turi reikalą rūpestingai ištirti.
Zch 7,9
Taip kalba Galybių VIEŠPATS: Teiskite teisingai, būkite maloningi ir gailestingi vieni kitiems.
Įst 1,17
Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną.
2 Met 18,7; Pat 18,5, 24,23; Job 13,10
Įst 16,18–20
18 Paskirsi teisėjus ir apskaitininkus visur giminėse, visose savo gyvenvietėse, kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda. Jie teis žmones teisingu teismu. 19 Neiškraipyk teisingumo, nerodyk šališkumo, neimk kyšio, nes kyšis aptemdo išmintingųjų akis ir iškraipo teisiųjų bylą. 20 Tik to, kas teisu, teisingai tesieksi, idant tarptumei ir paveldėtumei kraštą, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau duoda.
Įst 27,25
'Prakeiktas, kas apsiima už kyšį pralieti nekaltą kraują!’ O visi žmonės atsakys: 'Amen!’
Pat 17,8+23
8 Duodančiam kyšis atrodo kaip kerai: kur tik jis pasisuka, ten jam sekasi.23 Nedoras žmogus traukia kyšį iš sterblės, norėdamas iškreipti teisingumo taką.
Įst 19,14–21
14 Nepajudinsi savo artimo ežiaženklio, pastatyto pirmųjų kartų ant tavo paveldo, skirto krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, duoda tau paveldėti.15 Vieno liudytojo nepakanka nuteisti žmogų už bet kokį nusikaltimą ar bet kokią skriaudą. Kad ir koks būtų nusižengimas, kaltinimas gali būti įrodytas tik dviejų ar trijų liudytojų liudijimu. 16 Jei nedoras liudytojas stoja prieš žmogų ir apkaltina jį neištikimybe įstatymui, 17 abi šalys turės pasirodyti prieš VIEŠPATĮ akivaizdoje kunigų ir teisėjų, turinčių tomis dienomis atsakomybę. 18 Teisėjai tada reikalą nuodugniai ištirs. Jei liudytojas yra neteisingas, melagingai liudijęs prieš savo artimą, 19 turite su juo taip pasielgti, kaip jis buvo norėjęs elgtis su artimu. Taip pašalinsi pikta iš jūsų. 20 Kiti, apie tai išgirdę, bijos, ir toks nusikaltimas niekada daugiau nebebus daromas tarp jūsų. 21 Nerodysi jokio gailesčio: gyvybė už gyvybę, dantis už dantį, ranka už ranką, koja už koją!
Įst 17,6
Žmogus gali būti nubaustas mirtimi tik dviejų ar trijų liudytojų liudijimu; niekas neturi būti nubaustas mirtimi, prieš jį liudijant tik vienam liudytojui.
Mt 18,16, Mt 26,59–61
Įst 1,17
Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną. Nesibaiminkite dėl žmonių, nes teismas yra Dievo. O jei koks reikalas būtų jums per sunkus, perduokite man, ir aš jį išspręsiu.
Įst 10,17–18
17 Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, 18 ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių.
Ps 7,9+12; 9,5; 50,6
Iz 30,18
18 Vis dėlto VIEŠPATS delsia, norėdamas parodyti jums malonę;
vis dėlto jis pakils,
norėdamas jums atleisti, nes VIEŠPATS yra teisingumo Dievas.
Palaiminti visi, kurie pasitikėdami jo laukia!
2 Met 19,6–7
6 Teisėjus jis įpareigojo: "Žiūrėkite, ką darote, nes jūs teisiate ne žmonių vardu, bet VIEŠPATIES vardu. Jis su jumis skelbia nuosprendį. 7 Užtat tebūna su jumis VIEŠPATIES baimė. Elkitės rūpestingai, nes VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, nėra jokio neteisingumo ar šališkumo, ar kyšių ėmimo."
Pat 29,26
Daugelis ieško malonės valdovo akyse, bet tik iš VIEŠPATIES žmogus gauna teises.
