Holger Lahayne
Tavyje mano viltis
Išganymo šaltinis – manyje ar virš manęs?
Vizijos tekstas nuo pat pradžių aiškiai ir atvirai pasako, iš kokio šaltinio maitinsis: Biblija bus laikoma pačiu aukščiausiu autoritetu. Dėl vienos vienintelės priežasties, – kad Dievas tikrai egzistuoja ir Biblija yra jo žodis. Jeigu Dievas būtų tik žmogiškosios fantazijos konstruktas ir mūsų norų išraiška, tai Bibliją, ko gero, taip pat vertėtų skaityti, – bet ji nebūtų, negalėtų būti tikras ir pats aukščiausias autoritetas. Nes būtų tik tų žmonių autoritetas, kurie kitiems nustatė, kas teisinga ir klaidinga, gera ir bloga.
Todėl esminis ir viską lemiantis klausimas yra toksai: ar egzistuoja kas nors, kurio pasakytus žodžius būtų galima laikyti aukščiausiu autoritetu? Pavasarį abortų diskusijoje būtent šis klausimas buvo pagrindinis (nors beveik niekad garsiai neištartas). Ar yra kokia nors už žmogų aukštesnė instancija? Gal žmogus yra pats aukščiausias autoritetas? Jis, o gal kažkas kitas nustato, kas yra gyvybė ir gyvenimas ir kaip su tuo elgtis?
Vizijos tekstas kartais buvo klaidingai suprastas kaip dar vienas dvasingumo šauklys. O kas yra tas dvasingumas? Vizijos pagrindinė tezė labiau dalykiška: ar egzistuoja Dievas kaip asmuo, kuris būtų kreipęsis į mus kalba ir žodžiais? Madingasis šiandienos "popsinis" dvasingumas a la Coelho, Sharma, Murphy ar kaip ten tie visi teosofai, neognostikai ir Rytų fanai vadinasi, – sutartinai pabrėžia, kad visi atsakymai glūdi mumyse. Tereikia tik prisižadinti savuosius potencialus, dieviškumus, pasąmones bei sapnus ir jau mes išgelbėti.
Beveik visos religijos, pasaulėžiūros ir ideologijos laikosi vienokios ar kitokios žmogaus savęs išganymo doktrinos. Tik krikščionys sako, kad išganymas ne mumyse – išgano vien Dievas ir niekas daugiau. Kad jis yra kreipęsis į mus, kalbėjęs ir tas jo kalbėjimas, JO ŽODIS yra mums aukščiausias autoritetas. Klausimas, kur kalbėjęs? Žurnale "Tapati" (2006/3) skaitome: "Klausyk. Klausyk, ką sako tavo širdis, nes ten yra Dievas. Klausyk ir eik paskui." Tai labai poetiškai ir dvasingai skambantis sakinys, bet tik ne krikščioniškai! Net atgimusio krikščionio atnaujinta širdis nėra ir negali būti tikrasis vadovas, nes per daug dažnai nuveda klystkeliais. Be to, Dievas niekur nėra žadėjęs, kad būtent širdyje jis norėtų kalbėti ir kreiptis į mus. Klausytis turėtume vien jo apreikšto ir Biblijoje užrašyto žodžio ir, žinoma, laikytis!
Biblijos argumentai išgirstami
Vizijos tekstas nepadailintai bibliškas, cituojantis daug Biblijos vietų bei pateikiantis šimtus eilučių pažymų. Atvirai tariant, tai buvo savotiškas eksperimentas. Ar ras toks sąmoningai provokuojančiai Biblijos citatų prisotintas straipsnis vietą viešajame forume?
Rado! Ypač turint omeny, kad nė vienas vertinimo komisijos narys nebuvo iš bažnytinio sluoksnio ar žinomas iš savo krikščioniškų pasisakymų ir dėl to iš anksto palankesnis bibliniams argumentams. Viziją skaitė būtent verslo, pinigų pasaulio atstovai, kuriems, kaip žinoma, gražių žodžių dažniausiai nepakanka.
Viešoji raštija šiuo metu stačiai patvinusi nuo meditatyvių ir tariamai dvasingų stilių; krikščioniška mintis virsta metaforomis, gryna daugžodyste bei šventeiviškais įvairių dvasios tėvelių plepalais. Lietuvos viešojoje erdvėje tikrai per mažai argumentuojama bibliškai. Katalikai dažniausiai taip pat iš esmės argumentuoja remdamiesi vien savo bažnyčios mokymu ir popiežių raštais. Tai, be abejo, nieko blogo, bet juk ir jiems biblinis pagrindas, atrodo (bent jau evangeliko akimis žiūrint), turėtų būti svarbiausias (puiku, kad dabartinis popiežius, kaip ir Jonas Paulius II, savo enciklikose daugumą teiginių gerai grindžia Biblija).
Jeigu norime, kad Biblijos tiesos būtų išgirstos pasaulyje, turi būti formuluojamos ir pateikiamos protingai, t. y. ne diktuojant protui, bet dėstomos logiškai ir suprantamai. Be to, labai svarbu neprarasti ryšio su nūdiena ir jos aktualijomis. Būtent šiuose dalykuose glūdi daugelio krikščionių, gavusių net gerą teologinį išsilavinimą, silpnumas. Bendruomenėse įsigalėjusi "saviškių" leksika bei vien savų problemų matymas, o tai, kas "anapus", pasaulyje, ne tik nežinoma, bet ir neįdomu. Daugelis krikščionių net nenutuokia, kaip atskirti gerą argumentą nuo blogo. Tuo tarpu reformatų teologas Johnas Frame’as sako, kad teologija yra būtent skirta biblinio žodžio taikymui visose gyvenimo srityse dabartiniame pasaulyje. Gera teologija yra ne atsitraukianti ir užsidaranti, o einanti į veiksmo epicentrą ir akylai stebinti, ką reiškia Dievo žodis dabarties gyvenime. Tik šitaip gali būti išlaikytas jo nepaliaujamas veiksmingumas bei universalumas.
Krikščionys evangelikai dažniausiai išpažįsta Šventojo Rašto aukščiausią autoritetą. Bet ties tuo nereiktų sustoti. Kaip parodė didieji reformatoriai Liuteris, Buceris, Kalvinas, Cranmeris bei puritonai su anabaptistais, Dievo žodis turi būti drąsiai ir kuo platesniems sluoksniams suprantamai skelbiamas. Būti drąsius dvasinius lyderius Biblija ragina daugelyje vietų (pvz., žr. Įst 31, 6; Joz 1, 7; 1 Met 22, 13; Apd 4, 13; 1 Kor 16, 13). Juk ir neturime ko prarasti! Ypač evangelikai turėtų griebtis susigrąžinti senųjų laikų drąsą ir pagaliau atsikratyti kompleksų. Šimtmečius jų bibliniai argumentai Lietuvoje, kurioje dominavo katalikai, buvo stumiami iš viešojo diskurso. O sovietmečiu rodytis su Biblija buvo net pavojinga. Bet dabar laikas šį paveldą palikti.
Teologijos svarba
Teologijai šiandieninėje Lietuvoje (ir kitur) nelengva. Sunku net ir tarp pačių krikščionių. Ji dažnai pavadinama nesuprantama ir atitolusia nuo gyvenimo. Angažuoti krikščionys dažnai, nors ir tiesiogiai neneigdami jos svarbos, puola suturėti: tik ne per daug teologijos, svarbiau mokinystė, malda, misija ir t. t. Net teologinio lavinimosi vietose galima išgirsti, kad ne teologija svarbiausia, bet "visai kiti" dalykai, kaip, pavyzdžiui, ryšys su Dievu ir pan.
Be abejo, čia yra tiesos, bet teologijos nuvertinimas dėl daugelio priežasčių yra nuostolingas ir net kenksmingas. Pirma, tą daryti yra naivu, nes kiekvienas krikščionis (tam tikra prasme ir kiekvienas žmogus) turi savo teologiją. Baptistų teologas Stanley'is Grenzas (1950–2005) rašo:
"...nėra 'paprastų’ tikinčiųjų, kurių 'neįtraukia’ teologiniai svarstymai. Sąmoningai ar ne, bet kiekvienas iš mūsų turime rinkinį įsitikinimų apie pirminę tikrovę. Mes tikime kažkuo apie Dievą, save pačius ir tikėjimo prasmę. Šie pagrindiniai įsitikinimai persmelkia mūsų kalbėseną ir gyvenseną. Tad šia prasme kiekvienas asmuo yra teologas." ("Sukurti bendrystei")
Taigi visi esame teologai. Tik klausimas, geri ar blogi? Visi turime teologinių įsitikinimų, tik, anot Grenzo, "mes žinome, jog visi įsitikinimai nėra lygiaverčiai; vieni geresni, kiti blogesni. Vieni yra teisingi, kiti – klaidingi." Todėl teologijai svarbu klaidingus įsitikinimus taisyti, o teisingus išlaikyti bei platinti.
"Teologija" – nuo gr. theo ir logos – yra mūsų žodžiai apie Dievą. Vien tai jau parodo jos rimtumą. Ar mūsų žodžiai apie Dievą yra teisingi? Ar sutampa su tuo, ką pats Dievas apie save yra pasakęs? Teologija sąmoningai analizuoja žmogaus tikėjimą, tiksliau, asmeninius įsitikinimus – visuomet juos siedama su Biblija. Teologija bando vis geriau pažinti Dievo raštą, kad "be iškraipymų" galėtume skelbti "tiesos žodį" (2 Tim 2, 15). Visa tai stiprina mūsų ryšį su Dievu. Todėl šia prasme teologija, nebūtinai kaip akademinė disciplina, yra svarbiausia. Teologija, kuri negilina nei mūsų tikėjimo, nei Dievo supratimo, yra prasta teologija arba net antiteologija (net jei ir dėstoma teologijos profesorių).
Teologija savotiškai 'sutvarko’ biblinę medžiagą. Nors išties Biblija nėra netobula ar netvarkinga, tačiau Dievas nori, kad ji būtų skaitoma ir taikoma esamajame laike. Todėl neužtenka vien cituoti jos eilučių. Jas reikia mokėti taikyti! Dėl to Biblijos turinys tarsi "perrikiuojamas" konkrečiam tikslui pasiekti. To pavyzdys yra būtent vizijos tekstas. Jis prasideda nuo tiesos, kad Biblijos Dievas yra santykių Dievas ir analizuoja jos tekstus iš santykių perspektyvos. Bet galima rinktis ir kokią kitą perspektyvą. Iš to aiškiai matosi, kaip susijusi teorija ir praktika. Dažnai manoma, kad visų svarbiausia yra praktika, o teologija yra todėl nesvarbi, kad ji tėra tik sausa teorija. Tačiau be geros teologijos nebus ir gero pritaikymo. Tik problemas apsvarsčius gerai teologiškai ir suformulavus teologinius principus, galima sukurti Dievo žodį atitinkančias praktines idėjas bei siūlymus.
Reformatų teologas C. Van Tilis (1895–1987) sako, kad teologijos užduotis "Rašte pateiktą tiesos sistemą pristatyti pasauliui" ("The Defense of the Faith"). Tik gaila, kad šie žodžiai vis rečiau išgirstami bei įgyvendinami. Teologija užsidarė siauroje erdvėje, o teologai dirba dėstytojais, ruošia būsimus teologus, kad šie dirbtų tarp tikinčiųjų ir tikintiesiems, taigi ir kitiems būsimiems teologams. Žymusis Carlas F.H. Henry'is (1913–2003), vienas iš moderniojo evangelikalų judėjimo tėvų, esė "Are Theologians an Endangered Species?" rašo:
"Mes, teologai, virsime nykstančia rūšimi, jei savas įžvalgas uždarysime tikėjimo gete ir neišleisime į pasaulį – kaip nuo pradžių buvo sumanyta. Krikščionybės rankose geroji naujiena planetai Žemei. Jeigu jos nuostatas paliksime tik tarp bažnyčios sienų, užkirsime joms kelią paveikti kultūrą ir dėl to užsitrauksime atsakomybę, o visuomenę atiduosime į natūralistinių alternatyvų glėbį... Bijoti veikti mūsų kultūros sandūrų frontuose teologams yra labai rizikinga. Jeigu izoliuosimės, bus galvojama, kad mūsų žinia pasauliui, į kurį siunčia Dievas, nėra tinkama..."
Šitokiam galvojimui kiek galėdamas kelią pastoti bando vizijos tekstas. O Henry'is savo ruožtu teologus ragina:
"Kalbėkite tautos sąžinei. Kalbėkite šventojo visatos Dievo vardu. Kalbėkite Biblijos teisingumo vardu. Kalbėkite Rašto gailestingumo vardu. Kalbėkite Kristaus vardu. Leiskite pasauliui sužinoti, kad tikrasis teologas yra su dvasine vizija, moralus ir drąsus žmogus..."
Viso gyvenimo filosofija
Kai kurie skaitytojai buvo nustebę, kad teologiniame ir pilname biblinės argumentacijos tekste randama tiek daug netikėtų sąsajų ir skiriama vietos darbo, finansų, teisės ir kitoms temoms. Net patys krikščionys galvoja, kad Biblija kalba beveik vien apie išganymą, maldą, Bažnyčią, misionierišką veiklą ir t. t. Tai toli gražu ne viskas. Biblija skelbia ne tik religines idėjas. Reformatų teologas Gregas Johnsonas rašo: "Biblinė krikščionybė yra visuotinė gyvenimo sistema, platus požiūris į Dievo pasaulį, gyvenimo kelias, prasidedantis nuo Dievo, sukūrusio visą pasaulį iš nieko". ("The World According to God")
Biblijoje mums duota unikali gyvenimo filosofija, kuri pasako, kas esame, kas yra mūsų pasaulis, kokia yra gyvenimo prasmė ir kas negerai su mumis ir pasauliu. Tai ne abstrakčios, padebesiais skrajojančios tiesos. Tai, kad esame Dievo atvaizdai, teisinėje sistemoje reiškia, jog ir nusikaltėlis turi būti laikomas žmogumi, su kuriuo būtina elgtis nepažeidžiant jo orumo. Dėl to, kad esame nusidėjėliai, Dievo išleisti įstatymai prieš sukčiavimą turguose, prieš korupciją bei piktnaudžiavimą valdžia. Didelė krikščionybės stiprybė yra ta, kad ji puikiausiai gali funkcionuoti gyvenime – visiškai visose jo srityse.
Bene viena didžiausių daugelio krikščionių problemų – gyvenimo dichotomija, padalijimas į dvi dalis: sekmadieniais su neapsakomo nuolankumo laikysena ir negęstančia šypsena veide postringaujama apie šventus dalykus, o per savaitę užriesta nosimi ir šaltu veidu apgaudinėjami verslo partneriai, sukami mokesčiai ir drastiškai pažeidinėjamos eismo taisyklės. Štai sekuliariojo popdvasingumo pavyzdys: dienomis keliaklupsčiaujama grynajam materializmui ir hedonizmui prekybos šventyklose, vakarais iš fengšui knygų įsipumpuojama "dvasingumo".
Jau Senajame Testamente vienareikšmiškai aiškiai pasakyta: su tikruoju dvasingumu tai neturi nieko bendra. Dievas bjaurisi, kai dedamasi pamaldžiu, o veikiama piktai. Krikščionims reiktų geriau išsityrinėti savo pasaulėžiūras ir vieną kartą suvokti, kad tikėjimas apima ne vien religines tiesas. Visas mūsų gyvenimas turi būti Kristaus valdžioje, visas iki paskutinės smulkmenos ir kasdien nuo ryto iki vakaro. Tai labai svarbi dvasinė tiesa (žr. Mt 6, 24).
Dar vienas vizijos tikslas buvo krikščionišką pasaulėžiūrą sąmoningai išnešti į viešų diskusijų lauką. Ji privalo ten būti, ten jos vieta. Nes ji – arba tiesa visiems, arba visai ne tiesa. Ji privalo pakonkuruoti ir pasilyginti su kitomis nuostatomis, ideologijomis ir filosofijomis. Kodėl mes, krikščionys, turėtume abejoti, ar Dievo tiesa šį išbandymą išlaikys?
Kad Lietuva būtų laiminga
"Atgimimas" konkurso pradžioje buvo pateikęs visą sąrašą įvairiausių temų, pagal kurias buvo galima kurti savo vizijas. Bet, kaip ir autoriaus, dažniausiai buvo pasirinkta būtent tema "Ko reikia, kad Lietuva būtų laiminga, turtinga šalis?" Tai tikrai labai geras ir vizionieriškas klausimas.
Kertine autoriaus vizijos sąvoka tapo biblinis "šalom", apibūdinantis sveikus, harmoningus santykius. Būtent iš šios, santykių, perspektyvos buvo kalbama apie darbą, šeimą, finansus ir t. t. Mintis, įrėminusi visą apžvalgą, buvo ta, kad Biblija vienu svarbiausių akcentų laiko atnaujintus žmogaus santykius, kurių naujumas turėtų būti juntamas visoje visuomenėje. Dievo šalom visų pirma turėtų tapti mano šalom, o paskui virsti daug dideniu dalyku – šalom visai šaliai.
Kai šiandien kalbama apie santykius, beveik visuomet pradedama nuo santykių su savimi, savo psichika, savo pasąmone, kūnu, paskui pereinama prie santykių su savo partneriu, vaikais... ir viskas. Krikščionys dar prideda savo tikinčius draugus ir savo bendruomenę. Mūsų kultūra tapo tikra savimyla, smarkiai orientuota vien į asmenį, į "aš". Sociologas Christopheris Laschas (1932–1994) kalbėjo apie "narcisizmo kultūrą". O tai taip pat reiškia, kad šitokia kultūra yra kultūra be vizijų. Laschas sako: "Modernus žmogus yra būtybė be ateities ir be praeities." Olandų "L'Abri" bendrijos vadovas W. Rietkerkas jam antrina: "Naujas žmogus: abejingas, pasyvus, nuobodžiaujantis gyvenimo stebėtojas" ("Narcisizmas – gyvenimo pilnatvė?", "Prizmė" 95/2).
Krikščionys narcisistine kultūra taip pat užsikrėtę. Mes ieškome Dievo planų saviems gyvenimams ir kuriame savos ateities vizijas. Tai nėra blogai, bet tai negali būti viskas. Ar kada pabandėme iškelti klausimą, koks Dievo planas mano miestui, šaliai? Jer 29, 7 rašoma: "Rūpinkitės gerove miesto..." Mes nesame pasaulio bamba net ir būdami krikščionys ir neturėtume savęs laikyti tokiais svarbiais. Priešinkimės šitokiai kultūrai! Juk argi ne mūsų tikslas "daryti išliekančią įtaką visuomenei vardan Jėzaus Kristaus" (ištrauka iš LKSB misijos tikslų)?
Visuomenė be vizijos – krikščionys be vizijos?
Net dabar, kai vyksta rinkimų kampanija, politikai praktiškai nepasiūlo tautai jokių tikrų vizijų, toliaregiškų įžvalgų apie Lietuvos ateitį. Pastaroji "Veido" (Nr. 26, 2008) apskritojo stalo diskusija pavadinta "Lietuva nežino, kur eina". Mes, krikščionys, taip pat dažnai linkę pavanoti valdžios galinguosius. Bet ar ne verčiau būtų patiems pasižiūrėti į savo vizijas? Kur mūsų krikščioniškosios vizijos? Ekonomistė E. Leontjeva iš vertinimo komisijos pokalbyje su autoriumi užsiminė, kad, be keletos New Age atstovų bei šios autoriaus vizijos, daugiau jokių religinės perspektyvos analizių nebuvo pateikta – tai reiškia, kad tarp daugiau nei 300 tekstų nebuvo daugiau nė vieno krikščioniško (t.r. paremta krikščioniška pasaulėžiūra)darbo.
Tai nemažai pasako apie tikrąją dvasinę situaciją mūsų krašte. Kai kurie krikščionys galvoja (gal net šiek tiek ir vizionieriškai) apie savo bažnyčios ateitį. Bet dauguma net apie tai negalvoja. O ar kam nors rūpi mūsų visuomenės ateitis? Kai kurios evangeliškos bažnyčios ir misijos maždaug prieš 15 metų turėjo gana nemenkų vizijų (net peržengiančių Lietuvos ribas). Tik jos kažkodėl labai susitraukė, sunyko. Šiandien dauguma bažnyčių lyderių kuičiasi savuose kiemuose besirūpindami vien savo avelėmis. Problemų išties yra – dabar būti kunigu ar pastoriumi tikrai nelengva. Bet juk tas, kas nesirūpina visuomenės perspektyva, nesiekia daryti jai įtakos ir neturi jokios socialinės vizijos, kertasi šaką, ant kurios sėdi. Anksčiau ar vėliau, pradžioje gal net beveik nejuntant, pati visuomenė atslinks pas mus. Nė nepastebėsime, kaip perimsime jos mastelius, mąstymo būdą ir požiūrius – jau ir dabar tai vyksta, negi nematome? Jei ne mes darysime įtaką visuomenei, tai visuomenė darys įtaką mums! O problemų kunigams ir pastoriams jų kiemuose tik daugės.
Krikščionys yra pašaukti, jiems Dievo įsakyta veikti ne tik tarp savų, bet peržengti bažnyčių ribas, eiti ir rūpintis geresne krašto ateitimi. "Drauge pasvarstykime" (Iz 1, 18), kaip konkrečiai turėtų atrodyti krikščioniška vizija. Viskas pirmiausiai prasideda nuo galvojimo, mąstymo. Pajudinkime smegeninę! Nes tik gerai apgalvojus, pasirengus ir apsišarvavus argumentais galima žengti į viešąją aikštę ir pabandyti įtikinti kitus.
Didysis teologas Johnas Stottas rašo: "Tad ką krikščionims daryti? Mes turėtume vykdyti raginimą skelbti žmonėms Dievo valią kaip jų sprendimų pagrindą ir tuo juos įtikinti. Bažnyčia turėtų siekti tapti tautos sąžine." Stottas sako, kad neužtenka deklaratyviai diktuoti Dievo valią ir cituoti Biblijos eilutes, nes "iš viršaus" nieko nebenuleisi. Daug geriau susitikti tiesiai, akis į akį, "su žmonėmis diskutuoti pagrindžiant tikrovės ir Biblijos argumentais". Šitaip elgtis reikia įsitikinimo, "kad Dievo įsakymai savaime yra geri ir skirti visiems. Kad jie ne kieno nors primesti, o reikalingi mūsų Dievo sukurtam žmogiškumui" ("Issues Facing Christians Today").
Viltis Lietuvai – krikščionių valanda atėjo
Šiandien daug dalykų Lietuvoje atrodo gana beviltiškai. Todėl ir kuriasi pačios absurdiškiausios partijos, o žmonės paskui jas laksto ieškodami vis naujo gelbėtojo. Intelektualai turi savų vilties šaltinių. Antai liberalų "Santaros–Šviesos" programoje rašoma: "Mes tikime žmogumi. Ir šis tikėjimas yra visų pirma pasitikėjimas žmogaus pajėgumu pačiam kurti savo gyvenimo prasmę". Tokie sakiniai nusipelno žymiai daugiau pagarbos nei tautą kvailinantys tariamųjų mesijų žodžiai. Bet ir jie veda į klaidingą pusę. "Prakeiktas žmogus, kuris pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje...", griežtai teigia pranašas Jeremijas (17, 5). Nes vienintelis vilties šaltinis tegali būti Dievas. Pat 3, 5–6 sakoma: "Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum...", o Ps 39, 8 pritaria: "Tad ko, Viešpatie, aš galiu tikėtis? Tavyje mano viltis."
Dėl to, kad Dievas egzistuoja ir būtent ne kaip beformė dvasia, universalusis principas ar tik anapusybės jėga, o kaip asmuo, kuris kalbėjo, kuris verbaliai perdavė savo mintis ir žodį – dėl to ir vien dėl to yra vilties ir Lietuvai. Todėl sakau: krikščionių valanda atėjo! Tų, kurie nenori būti vien popieriniai, proginiai ar kultūriniai krikščionys, tų, kurie tvirtai laikosi šio tikrai esančio Dievo buvimo. Išmušė valanda, ir mums labai reikia krikščionių lyderių, gerų vadovų, kurie kompetentingai šią žinią skleistų. Laukia labai daug darbo. Bet dar Paulius pastebėjo: "... mes todėl ir triūsiame bei kovojame, kad pasitikime gyvuoju Dievu..." (1 Tim 4, 10). Tikėjimas gėriu žmoguje vargu ar suteiks mums naujų jėgų, "bet tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais ir nepavargs bėgdami, nepails eidami" (Iz 40, 31).
