„Tai yra tikras krikščioniškas tikėjimas...“

Dvylika svarbių Bažnyčios istorijos dokumentų – trumpa tikėjimo išpažinimų apžvalga

Apaštalų tikėjimo išpažinimas
Nikėjos-Konstantinopolio išpažinimas
Atanaziškasis išpažinimas
Augsburgo tikėjimo išpažinimas
Šmalkaldeno nuostatai
Nyderlandų išpažinimas
Heidelbergo katekizmas
Vestminsterio tikėjimo išpažinimas
Hamburgo baptistų bendruomenės išpažinimas
Barmeno teologinė deklaracija
Evangelikų Aljanso tikėjimo pagrindai
Čikagos pareiškimas apie Biblijos neklaidingumą

(I)

Žemiškoji Bažnyčia neišsilaikytų be tikėjimo išpažinimų, o išpažinimai būtų beverčiai be Bažnyčios. Tikėjimo išpažinime Bažnyčia išreiškia ir įtvirtina tai, kaip ji tiki, vadovaudamasi Dievo žodžiu. Dėl to išpažinti reiškia pritarti Dievo žodžiui. Tad išpažinimai yra ne kokia nors savavališka žmonių kūryba, o griežtai prie Apreiškimo pririštas mokymas. To pavyzdžių galime rasti ir Biblijoje. Štai Iš 34, 6–7 Dievas apsireiškia Mozei:

"VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis už tėvų kaltę vaikus ir vaikų vaikus lig trečios ir ketvirtos kartos."

Kitose vietose, kaip Ps 86, 15; 103, 8; 145, 8; Nah 1, 3, žmonės išpažįsta savo tikėjimą į tokį Dievą, pasinaudodami cituotųjų eilučių Dievo žodžiais.

Naujajame Testamente į išpažinimo centrą atkeliamas Kristus. Jis pats sako: "Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje" (Mt 10, 32). Krikščioniškojo išpažinimo esmę sudaro tvirtinimas, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (Rom 10, 9), arba kaip pasakyta Apd 8, 37: "Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus" bei pagal 1 Kor 15,3s pritarimas jo atliktai misijai: "Kristus numirė už mūsų nuodėmes..." Tad dėl to ir didžiąją visų senosios Bažnyčios išpažinimų dalį sudaro būtent kristologija.

Išpažinimai parašyti tam, kad atliktų keletą užduočių. Pirmiausia – Dievo garbei išreikšti. Naujajame Testamente dauguma išpažinimų yra himnų ar giesmių pavidalo, kaip Fil 2, 6s. Šlovinti ir išpažinti Biblijoje sudaro vieną veiksmą, kaip ir graikiškasis žodis homologein gali reikšti abu dalykus (žr. Hbr 13, 15). Dėl to išpažinimai rado savo vietą ne vienos bažnyčios pamaldų liturgijoje.

Kristus yra tiesa ir kalbėjo tiesą. Mūsų tikėjimas tai pripažįsta, to laikosi ir tai gina nuo klastojimo bei melo. Dėl to kita išpažinimų funkcija – saugoti krikščioniškąją tiesą nuo visokio iškraipymo. Toji apsauga – tai ne abstraktūs intelektiniai žaidimai, o gyvybės ir mirties klausimas. Kadangi tas, kuris pamina tiesą ir atmeta tikrąjį išpažinimą, netenka išgelbėjimo.

Paulius Ef 6, 10s kalba apie "Dievo ginklus" ir neatsitiktinai pirma mini tiesą: "stovėkite, susijuosę strėnas tiesa" (14 eil.). Tiesa yra diržas, šarvų dalis, be kurio Dievo karys visai nėra tinkamas mūšiui. Be to, tas diržas privalo būti tvirtai priveržtas ir gerai užsegtas, kitaip bus neįmanoma kautis. Tikėjimo išpažinimų užduotis tiesos diržą tvirtai prilaikyti apjuostą ne tik aplink kiekvieno tikinčiojo strėnas, bet ir apie visos Bažnyčios. Kuo patikimiau tiesa juos Bažnyčios kūną, tuo daugiau teks reikiamos laisvės mūšiui.

Taip pat išpažinimai atlieka ir katechetinį darbą, t. y. jie perduoda biblinį mokymą. Iš išpažinimų galime mokytis ne tik ją skleisti, bet ir reikalui iškilus viešai apginti. Nes krikščionybė yra ne slapta religija, o atvira ir plačiai kalbanti apie save (1 Pt 3, 15). Išpažinimai mums teikia, be žinių, dar ir paguodos (žr. ir autoriaus "'Tyras, gaivus šimtmečių vėjas’ – Kam šiandien reikia tikėjimo išpažinimų?", http://www.lksb.lt/ straipsniai/straipsnis-702.htm)

Per tūkstantmetę Bažnyčios istoriją daugybė protingiausių krikščionijos galvų grūmėsi ieškodami pačių tinkamiausių formuluočių – o šiandien jos, deja, beveik pamirštos. Pasižiūrėkime, pagal kokius kriterijus šiandien pasirenkama bendruomenė ar bažnyčia: pagal smagumą, priėmimo malonumą, pamaldų stilių, muziką, pagal tai, kokios sąlygos sudarytos vaikams, pagal pastoriaus ar kunigo gerumą. Jeigu pirmas apsilankymas sukelia gerus jausmus, vadinasi, ta bažnyčia gera. Nors tai nėra nesvarbus kriterijus, tačiau bėda, kad dėl jo svarbumo apie išpažinimą ir bažnyčios mokymą dažniausiai net neklausiama.

Britų Bažnyčios istorikas C. Truemanas knygoje The Creedal Imperative (2012, pirmas skyrius: http://www.wtsbooks.com/pdf_files/9781433521904.pdf ) nurodo išpažinimų dabartinio likimo sunkumus: jiems iššūkį šiandien meta mokslas su savo tikėjimu pažanga, technologijos, vartotojiška visuomenė bei pragmatizmas. Dažniausiai, anot jo, visa tai vyksta bendro neigiamo požiūrio į praeitį, tradicijas ir pačią Bažnyčią fone.

Kadangi išpažinimai sudaryti iš žmogiškos kalbos bei gerai apgalvotų sakinių, jiems ypatingą iššūkį kelia neteisingas ir iškreiptas misticizmas. Mistika dažniausiai labai nemėgsta žodžių ir juos smerkia, mat, pagal ją, religijos ir tikėjimo esmę sudaro tik tai, kas egzistuoja anapus žodžių. Šio mąstymo bene didžiausi propaguotojai yra smarkiai populiarėjančių Rytų religijų atstovai, kurių įtaka jau smarkokai jaučiasi ir tarp krikščionių. Pastarųjų ypač jauni lyderiai bei publicistai, tokie kaip R. Bellis ar P. Rollinsas, drąsiai pasisako už naująjį misticizmą. Daugelio nuomonę šiandieninėje kultūroje gerai atspindi ir Madonos daina "Bedtime story" (1995):

"Today is the last day that I'm using words / They've gone out, lost their meaning / Don't function anymore ... / Words are useless, especically sentences / They don't stand for anything / How could they explain how I feel." (Šiandien paskutinę dieną vartoju žodžius / Jie dingo, prarado savo reikšmes / Jie nebeveikia.... / Žodžiai be naudos, ypač sakiniai / Jie nieko nereiškia / Kaip jie galėtų išreikšti, ką jaučiu)

Tačiau žodžiai tikrai neišnyks, kadangi pats Dievas mums juos įdėjo į lūpas, mus sukūrė kalbančius. Lygiai taip pat mes visi turime savo tikėjimo išpažinimą – klausimas tik, ar aiškiai suformuluotą, užrašytą, viešą ir patikrintą, ar ne. Daugelis tikėjimo išpažinimų atlaikė šimtmečių išbandymą. Tarp tokių yra keli iš senosios Bažnyčios (3, I dalis), reformacijos laikų (5, II–III d.) bei abiejų pastarųjų dešimtmečių (4, IV–V d.).

Apaštalų tikėjimo išpažinimas

Mūsų kultūroje šis tikėjimo išpažinimas, be abejo, yra pats žinomiausias ir dažniausiai naudojamas. Net, galima sakyti, tapęs savotišku tikėjimo išpažinimų sinonimu, pats dažnai vadinamas pirmuoju savo lotyniškosios versijos žodžiu "Kredo" (lot. credo – tikiu). Tačiau nors jį galima išgirsti per pamaldas daugybėje pasaulio bažnyčių, visose jis nėra žinomas. Antai ortodoksai tradiciškai jo sau nepriskiria (nors ir tarp jų esama bažnyčių, kurios pripažįsta, bet nenaudoja). Dėl to labiau pripažintas ir ekumeniškesnis yra Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas (žr. apačioje).

Apaštalų tikėjimo išpažinimo pavadinimas kilęs iš legendos, atsiradusios apie V a. Pasak jos, po Sekminių susirinkę visi dvylika Kristaus apaštalų ir kiekvienas iš jų atnešęs po savo išpažinimo dalį: Petras "Tikiu Dievą Tėvą...; Jonas "Ir Jėzų Kristų..." ir t. t. Šią legendą VIII a. pradžioje pirmasis perteikė pietų Vokietijos vienuolynų steigėjas Pirminas.

Galutinį ir šiandien taip pat naudojamo teksto variantą irgi užrašė Pirminas. Tačiau pagrindas jam atsirasti buvo daug senesnis – Romos bendruomenės krikšto išpažinimas, vadinamasis "Romanum". Šis, spėjama, atsiradęs dar net II a., o užrašytu tekstu mus pasiekęs iš IV a. Romos vyskupas Ipolitas (III a.) savo bažnytinių ritualų aprašyme pasakoja apie krikštijamųjų klausinėjimą, kuris atskleidžia išpažinimo šaknis krikšto apeigose:

"Tada jis turi įžengti į vandenį; o vyresnysis jo turi paklausti šitaip: ar tiki į Dievą, visagalį Tėvą? Krikštijamasis turi atsakyti: tikiu. Tada vyresnysis turi jam ant galvos uždėti ranką ir kartą pakrikštyti. Po to jis turi vėl sakyti: ar tiki į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, kuris gimė per Šventąją Dvasią iš mergelės Marijos, Poncijui Pilotui valdant buvo nukryžiuotas ir numiręs... Jeigu tas atsako: tikiu, turi būti antrą kartą pakrikštijamas. Tada vyresnysis vėl turi sakyti: ar tiki į Šventąją Dvasią, šventąją Bažnyčią ir kūno prisikėlimą? Krikštijamsis turi atsakyti: tikiu. Šitaip jis yra pakrikštijamas trečiąjį kartą."

Bėgant laikui, "Romanum" keitėsi, vis įgydamas naujų priedų, tokių kaip "kentėjo" (apie Jėzų) arba "katalikų" (apie Bažnyčią; Liuteris išvertė "krikščionių Bažnyčią"); teksto pradžioje Dievo Tėvo išpažinimas prasiplėtė papildymu "dangaus ir žemės kūrėją". Daugiau nebekitusį pavidalą išpažinimas įgijo tik apie VI a.

Evangelinės bažnyčios Apaštalų tikėjimo išpažinimą, be abejo, taip pat perėmė. Štai Heidelbergo katekizme, atsakyme į 22 klausimą ("Ką krikščioniui reikia tikėti?") sakoma šitaip: "Viską, kas mums Evangelijoje, kurios mus glaustai moko mūsų bendras tvirtas krikščioniško tikėjimo išpažinimas, yra žadama". Čia minimas būtent Apaštalų išpažinimas, kuris cituojamas ir toliau, kitame klausime.

Mėgstamas šis išpažinimas, be abejo, dar ir dėl to, kad nusakytos aiškios ir gerai įsimenamos trejybinės struktūros. Heidelbergo katekizmo 24 klausime sakoma: "Iš kiek dalių sudarytas tikėjimo išpažinimas?" Atsakoma: "Iš trejeto dalių. Pirma byloja apie Dievą Tėvą ir mūsų sukūrimą, antra – apie Dievą Sūnų ir mūsų atpirkimą, trečia – apie Dievą Šventąją Dvasią ir mūsų pašventinimą". Atsakymas gerai iliustruoja, kad bažnyčios skirstymą panaudoja kaip rėmai ir priskiria kiekvienam Trejybės asmeniui daugiau mokymų, nes nei apie mūsų sukūrimą, nei apie atpirkimą bei pašventinimą išpažinimas tiesiogiai nekalba. Dar vienas reikšmingas išpažinimo elementas yra tas, kad antroje dalyje išvardyti visi esminiai Kristaus misijos faktai, kurie būtini mūsų išganymui (gimimas, kentėjimas, mirtis, prisikėlimas, kt.) ir kuriais grindžiamas mūsų tikėjimas.

Labai teigiamas dalykas, kad šis išpažinimas (kaip ir Nikėjos–Konstantinopolio) pradedamas nuo visagalio Dievo ir jo kūrinijos. Dievo galybė yra viena iš svarbiausių jo savybių, nes jei jis būtų vien tik geras, negalėtų būti gelbėtojas. Bet Dievas yra galingas ir geras, tai reiškia, kad jis iš tikrųjų geba įgyvendinti išganymą ir žmogų tikrai išgelbėti.

Kaip ir Biblija, išpažinimas irgi prasideda nuo kūrimo. Tuo paklojami būtini teisingi pamatai: viskas priklauso nuo Dievo ir yra jam pavaldu, jis yra visa ko mastas ir matas. Pasaulis egzistuoja greta Dievo, t. y. jis ne Dievas, bet ir ne autonomiškas ar savarankiškai esantis. Kūrinija turi pradžią ir nėra amžina. Teologas Jürgenas Moltmannas tvirtina panašiai:

"Pasaulis nėra nei dieviškos prigimties, nei jo amžinosios būties ištaka, o konkreti Dievo valios sprendimo pasekmė. Kaip Dievo kūrėjiškos veiklos rezultatas, dangus ir žemė nėra nei dieviški, nei demoniški, nėra ir amžini kaip pats Dievas ar beprasmiai ir beverčiai... Jie yra Dievo geras darbas... Jų egzistavimas pagrįstas Kūrėjo noru ir pritarimu." (Gott in der Schöpfung)

Dėl to kiekvienas žmogus, būdamas kūrinys, yra orientuotas į Dievą. Reformato J. Laskio Emdeno katekizme (1554) klausiama: "Kam tu kaip žmogus buvai sukurtas? Atsakoma: kad būčiau Dievo atvaizdas, savo Dievą ir Kūrėją atpažinčiau, mylėčiau ir jam tarnaučiau." Romos kataliko I. Lojolos Dvasinėse pratybose irgi sakoma: "Žmogus yra sukurtas tam, kad Dievą, mūsų Viešpatį šlovintų, rodytų pagarbią baimę ir tarnautų."

Biblijoje sukūrimas yra ta kategorija, su kuria viskas sujungta. Dėl to ji vaidina labai svarbų vaidmenį, kadangi būtent kūrinijoje apsireiškė pats Dievas, joje jis tapo regimas ir girdimas; jis ir šiandien ryšiui su mumis naudoja sukurtas priemones, būtent savo Žodį ir žmogišką kalbą, per kurias ir su kuriomis veikia Šventoji Dvasia. Greta to reiktų nepamiršti paminėti ir Dievo įsteigtų sukūrimo institutų – šeimos, valdžios, darbo/ekonomikos. Jokiu būdu negalima niekinti sukūrimo svarbos ir kūrinių didybės.

Bet kadangi ir Apaštalų tikėjimo išpažinimas yra sukurtas žmonių ir tėra tik biblinės žinios interpretacija, tai jo turinys iš principo yra pavaldus kritikai. Ypač aštri kritika iš moderniosios teologijos. Pastaruoju metu jos taikiklyje – nepaisant gero biblinio pagrindo – atsidūrę Jėzaus gimimo iš mergelės Marijos ir paėmimo į dangų faktai.

Evangelikalų, taigi Biblijai ištikimų teologų kritika kitokia. W. Grudemas ir kt. siūlo teiginį apie Kristaus nužengimą "į pragarą" apskritai išbraukti, kadangi jis neturi patikimo biblinio patvirtinimo (1 Pt 3, 18–20; 4, 6 aiškinimai nėra vienareikšmiai ir dėl to ginčytini). JAV teologas atkreipia dėmesį į faktą, kad Apaštalų išpažinimas nėra Bažnyčios susirinkimo produktas (kaip Nikėjos išpažinimas arba Chalkedono formulė), o formavosi ilgą laikotarpį, tai ir ištarmė apie žengimą į pragarą buvo vėlesnio laiko intarpas, atsiradęs apie 650-uosius metus. Iki tol nė viename iš teksto variantų jo beveik nėra buvę, o ir vien paminėjimo apie Jėzaus tikrą mirtį, anot Grudemo, visiškai pakanka (Grudemas apie tai daugiau savo veikale Systematic Theology, žr. ir http://www.etsjets.org/files/JETS-PDFs/34/34-1/34-1-pp103-113_JETS.pdf ).

Romos katalikai su liuteronais mokymo apie žengimą į pragarą laikosi tvirtai, tik interpretuoja iš dalies skirtingai. Reformatai ir kiti akcentuoja šio teiginio menką biblinį pagrindimą. Kalvinas, Buceris, Beza šį teiginį išpažinime laiko labiau Kristaus begalinės ir labai intensyvios kančios ant kryžiaus, būtent pragariškos kančios, išraiška. Heidelbergo katekizme (44 kl.) sakoma, jog toji ištarmė įdėta mūsų paguodai "net sunkiausiuose savo išbandymuose" ir aiškinama šitaip: "jis [Kristus] savo sieloje ant kryžiaus dar prieš mane kentė neapsakomą baimę, skausmą ir siaubą". Panašiai byloja ir didysis Vestminsterio katekizmas (50 kl.): "Kristaus nusižeminimas po jo mirties pasireiškė tuo, kad jis buvo palaidotas ir miręs bei mirties galioje išbuvo tris dienas, kas kitu būdu yra išreikšta žodžiais "nužengė į pragarą." Tad jei aiškinti šitaip, kaip tiedu katekizmai, tai žodžio "pragaras" iš tikrųjų visai nė nereikia. O nenorint išpažinime justi spragos, būtų galima šitaip tarti: "nužengė į mirties karalystę", t.r. tiesiog mirė (žr., pvz., http://www.btz.lt/lt/apie-mus/tikejimo-ispazinimai.html ).

Nikėjos–Konstantinopolio išpažinimas

"Nikėjos Susirinkimas padėjo kertinį akmenį ortodoksiniam Jėzaus Kristaus supratimui. Nuo tada tas pamatas ir tebestovi", sako Bažnyčios istorikas B. L. Shelley’is (Church History in Plain Language). Susirinkimo reikšmė dėl to tokia didelė, kad jis ginčus su arijonais, bent jau dogminėje plotmėje, atvedė prie tam tikros pabaigos. Ginčai po Nikėjos jau dažniausiai vadinami "trinitariniais", bet ne "arijonistiniais".

Arijus (256–336), įtakingas Baukalio bažnyčios Aleksandrijoje ganytojas, mokė, jog Kristus yra būtybė, didesnė už žmogų, bet mažesnė už Dievą. Pasak jo, Dievas iš pradžių gyvenęs vienas ir Sūnaus neturėjęs. Atėjus laikui, jis Sūnų sukūręs, o šis savo ruožtu sukūręs visa kita. Ši idėja kai kuriose sektose gyva iki šiandien. Arijus sukūrė gana suprantamą teoriją apie Kristų, pavertė ją patrauklia, surimuodamas sąmojingais rimais ir pritaikydamas lengvai įsimenamas melodijas.

Arijaus mokymas buvo ypač priimtinas neseniai į krikščionybę atsivertusiesiems, kadangi veikė lyg savotiška grandis su jų buvusiomis pagonių religijomis. Naujakrikštai buvo įpratę tikėti, kad suverenus ir vienintelis aukščiausiasis Dievas turi savo sukurtus kelis mažesnius dievus jo darbams atlikti. Buvusiems pagonims buvo sunku suprasti krikščionių tikėjimą, mokantį, kad Kristus, Dievo Žodis, egzistavo nuo amžių pradžios ir kad jis lygus Visagaliam Tėvui. Dėl to arijonizmas sparčiai plito, keldamas rimtą rūpestį imperatoriui Konstantinui.

Šiam rūpesčiui pašalinti 325 metais imperatorius Konstantinas surinko į Nikėją įvairių bažnyčių vyskupus. Pradžioje daugelis iš jų buvo pasirengę kompromisui. Tačiau tam pasipriešino diakonas iš Aleksandrijos Atanazas. Remiamas savo vyskupo, jis atkakliai tvirtino Arijaus doktriną iškreipus krikščionybę ir palikus ją be dieviškojo Išganytojo. Jis reikalavo tikėjimo išpažinimo, kuris aiškiai nusakytų pilnutinę Jėzaus Kristaus dievystę.

Atanazo idėjai pritarė įtakingas vyskupas bei Bažnyčios istorikas Eusebijus Cezarietis bei dalis kitų ganytojų. Naujo išpažinimo sudarymui jie panaudojo tikriausiai išpažinimo tekstą iš Palestinos, jame įterpdami ypač svarbias frazes: "Tikras Dievas iš Dievo, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu..." Sąvoką homoousion, "vienos prigimties" tikriausiai pasiūlė Kordobos vyskupas Osijus, turėjęs didelę įtaką Konstantinui, kuris ją pasiūlęs kaip savo.

Po ilgų debatų Susirinkimo vyskupai, išskyrus du, sutiko su išpažinimu, kuriuo reiškiamas tikėjimas į "Vieną Viešpatį Jėzų Kristų, ...tikrą Dievą iš tikro Dievo." Dėl visiško tikrumo pabaigoje buvo prijungtas ir sakinys prieš Arijų: "Tačiau tuos, kurie sako 'buvo laikas, kai Jo nebuvo’ arba 'Jo nebuvo iki to meto, kai Jis buvo pradėtas’..., tuos katalikiškoji Bažnyčia prakeikia".

Konstantinas buvo patenkintas manydamas klausimą išspręstą. Nepaisant rastų tinkamų formuluočių, išpažinimo teologinė dalis nebuvo iki galo subrandinta, dėl to nieko keisto, kad ginčai užsitęsė dar dešimtmečius. IV a. Nikėjos išpažinimo teksto pagrindu savo darbuose daug naudojosi didieji Bažnyčios tėvai Atanazas Aleksandrietis bei "kapadokiečiai" (Bazilijus Didysis, Grigalius Nazianzietis ir Grigalius Nisietis). Atanazas įrodinėjo, kad Dvasia taip pat nėra sukurtas dalykas ir žemesnė už Dievą, kaip kad dar Arijaus paveikti kai kurie galvojo. Kapadokiečiai daug darbavosi kurdami preciziškas sąvokas apibūdinti bendrajai Dievo esybei bei Jo Trejybės asmenims atskirai. Jiems taip pat pavyko apibrėžti nemažai Trejybės asmenų savitumų.

381 metais imperatorius Teodosijus sušaukė susirinkimą į Konstantinopolį. Šiame susirinkime toliau buvo tobulinamas Nikėjos išpažinimo tekstas, į jį įvedant kai kuriuos interpretuojančius teiginius, kaip "iš Mergelės Marijos", "sėdi Dievo tėvo dešinėje", o po sugrįžimo "ir viešpataus per amžius". Ypač praplėsta buvo dalis apie Šventąją Dvasią, nes Nikėjos tekste tebuvo tik trumputis sakinys, bylojantis apie tikėjimą į ją. Dabar jis buvo gerokai pailgintas, ir išpažinimo pabaiga skambėjo šitaip:

"Tikiu Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus, su Tėvu ir Sūnumi garbinamą ir šlovinamą, kalbėjusią per pranašus. Tikiu vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę Bažnyčią. Pripažįstu vieną Krikštą nuodėmėms atleisti. Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo."

Konstantinopolio išpažinimas buvo pirmasis tikrai ekumeniškas, t. y. visą visuotinę Bažnyčią jungiantis išpažinimas. Bažnyčios istorikas B. Lohse’ė reziumuoja:

"Konstantinopolio sprendimu pirmą kartą Bažnyčios istorijoje buvo autoritetingai padėtas taškas specialios krikščionių tikėjimo problemos sprendime... [Tai jokiu būdu ne atpuolimas nuo Naujojo Testamento krikščionybės.] Galėtume teisėtai sakyti net visiškai priešingai, kad būtent šia dogma Bažnyčia pastatė, galima sakyti, tikrą pylimą besiveržiančiam helenizmo srautui, grasinusiam tikėjimą nušluoti visiškai." (Epochen der Dogmengeschichte)

Dauguma pakrikštytų germanų genčių (vestgotai, vandalai, burgundai, langobardai) šimtmečius dar išlaikė arijonų tikėjimą. Nikėjiškasis tikėjimas galų gale nugalėjo ir dėl to, kad per karus šių genčių valdžių neliko, o frankai, kurie 500-aisiais tiesiai priėmė katalikybę, taigi ir išpažinimą, įstengė užvaldyti beveik visą Vakarų Europą.
Ilgą laiką Konstantinopolio išpažinimas buvo klaidingai vadinamas Nikėjos vardu. Tik XVII a. galutinai paaiškėjo visos istorinės aplinkybės, ir išpažinimas buvo pervadintas Nikėjos–Konstantinopolio.

Nepaisant to, kad lotyniškoji bažnyčia Vakaruose bei graikiškoji Rytuose šį tikėjimą vieningai priėmė, netrukus vienas vienintelis žodis šią dermę perskėlė. Jau gana anksti, bene apie V a., Vakaruose į trečiąją pastraipą buvo įterpta "Tikiu Šventąją Dvasią.... kylančią iš Tėvo ir Sūnaus", o "ir Sūnaus" graikiškame originale nėra. Rytai šį intarpą atmetė (pagal lot. "qui ex Patre filioque procedit" jis dar vadinamas "Filioque"). Toledo susirinkime 589 metais Filioque buvo patvirtintas, viduramžiais įtrauktas į liturgiją, o XIII a. dogmatizuotas. Romos katalikų bažnyčia (žr. KBK, 246–248) bei evangelikai laikosi Filioque (ref. II Šveic. išp.: Ji "kyla iš jų [Tėvo ir Sūnaus] abiejų", III,3; taip pat ir Vestminsterio išp., II,3; žr. ir T. Schirrmacherio, "Missio Dei – Dievas, pirmasis misionierius", Prizmė, 2004/2).

Atanaziškasis tikėjimo išpažinimas

Šis išpažinimas nėra, kaip galima spėti iš pavadinimo, sudarytas garsiojo Bažnyčios tėvo Atanazo. Tačiau ilgą laiką būtent taip buvo galvojama, kol nepaaiškėjo, jog išpažinimo originalas buvo užrašytas lotynų kalba maždaug apie 500 metus ir tikriausiai Galijos pietuose. Išpažinimas pateikia labai menišką ir leksiškai precizišką Nikėjos, Konstantinopolio bei Chalkedono (451 m.) susirinkimų patvirtinto mokymo apie Trejybę ir kristologiją išklotinę. Kai kuriose iš formuluočių galima pastebėti akivaizdžią Augustino mąstymo įtaką.

Vakaruose išpažinimas (kartais vadinamas ir lotyniškais pradžios žodžiais Quicumque vult) netruko išsikovoti gerą vardą. VII–VIII a. buvo laikomas tiesiog tikruoju "katalikiškuoju [t. y. visuotiniu] tikėjimu" (pagal pirmame sakinyje minimą "fides catholica"). XIII a. Bažnyčios vadovybės Romoje pastatytas į vieną eilę su Apaštalų bei Nikėjos–Konstantinopolio išpažinimais. Dauguma evangelinių bažnyčių nelaužo šios tradicijos ir priskiria Atanaziškąjį tikėjimo išpažinimą prie kitų galiojančių senosios Bažnyčios mokymų. Jį rastume liuteronų Santarvės knygoje bei, pvz., bendrijoje "Tikėjimo žodis". Ypač populiarus jis tarp pasaulio anglikonų.

Iš visų tikėjimo išpažinimų tikriausiai būtent šiame, iš 40 trumpų pastraipų susidedančiame Atanaziškajame išpažinime, rastume geriausią mokymo apie Trejybę pristatymą. Garbiname "vieną Dievą Trejybėje ir Trejybę vienybėje", skelbia pirmosios dalies įžanginis sakinys. Tolimesnis perspėja: "Mes negalime jos asmenų supainioti nei dieviškosios būties perskirti." O dar vienas patvirtina mokymą apie tris skirtingus, bet vienodai dieviškus asmenis: "Vienas asmuo yra Tėvas, kitas – Sūnus, trečias – Šventoji Dvasia. Bet Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas vienintelis Dievas, lygus savo garbe, lygus savo amžina šlove." Atkirčiu arijonams pridedama: "Tėvas yra nesukurtas, Sūnus yra nesukurtas, Šventoji Dvasia yra nesukurta." Visi trys yra vienodai amžini ir visagaliai, dieviški ir karališki, tačiau "nėra trys dievai, bet tik vienas vienintelis Dievas". Bet ne tik asmenų vienodumai, tačiau ir skirtumai puikiai suvedami į parankią formulę: "Tėvas nėra niekieno padarytas, nei sukurtas, nei gimęs. Sūnus yra vienas iš Tėvo, nei padarytas, nei sukurtas, bet yra gimęs. Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus, nei padaryta, nei sukurta, nei gimusi, bet iš jų kylanti."

Paskutinysis išpažinimo trečdalis skiriamas Kristui. Čia sakoma, kad reikia "tikėti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus įsikūnijimą". O visa esmė – kad Kristus "yra Dievas ir Žmogus". Po to eina platesnis paaiškinimas: "Jis yra Dievas prigimtim iš Tėvo, gimęs prieš visus amžius; ir žmogus prigimtim iš motinos, gimęs pasaulyje. Jis yra tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, su mąstančia siela ir žmogiškuoju kūnu." Paskutinis sakinys skirtas ne tik pamokymui, bet ir atsikirsti į tuo laiku plitusias eretiškas mintis. Po jo eina patvirtinimas, kad Kristus, būdamas dvigubos prigimties, yra neperskiriamas: "lygiai kaip protinga siela ir kūnas yra vienas žmogus, taip vienas Kristus yra Dievas ir žmogus." Ir paskutiniais sakiniais pateikiamos kompaktiškos formuluotės apie Kristaus mirtį, prisikėlimą, žengimą į dangų bei būsimąjį sugrįžimą.

Be viso to, būtinai reiktų paminėti ir savotiškas rėmines išpažinimo formuluotes, kurių viena, esanti pradžioje, sako: "Kiekvienas, kas nori būti išgelbėtas, pirmiausia turi laikytis krikščioniško tikėjimo", o kita, užrašyta pabaigoje, tą patį darsyk patvirtina: "Tai yra tikras krikščioniškas tikėjimas; kas tuo netiki tvirtai ir ištikimai, tas negali būti išgelbėtas." Tai sakiniai, kurie aiškiai parodo, jog norint būti krikščioniu, būtina tikėti tam tikromis tiesomis. Šiandien taip jau retai tesakoma, nes daug mieliau kalbama apie sekimą Jėzaus pavyzdžiu arba pasilikimą Jo meilėje. Čia nebūtų nieko blogo, jeigu po šitokių sakinių taip dažnai nebūtų priduriama, jog biblinis tikėjimas orientuojasi ne į mokymus ir dogmas, kurių reiktų mokytis ar jas laikyti tiesa.

Pastarasis įsitikinimas yra visiškai nebibliškas, nes ir Naujasis Testamentas mums pateikia mokslų, kuriuos turime ir suprasti, ir jais tikėti, kad galėtume tapti ir išlikti krikščionimis. Tarp tokių yra Jėzaus išpažinimas Viešpačiu ir Gelbėtoju (Rom 10, 9), mokymas apie Jėzaus įsikūnijimą arba atėjimą į žemę (1 Jn 4, 2–3). Tikėjimas remiasi ir šitokiais teiginiais, jie yra jo pagrindas ir atspirties taškas. Be tam tikrų dalykų žinojimo nei taptume tikinčiaisiais, nei jais išsilaikytume.

Tačiau kokį kiekį tų dalykų privalome žinoti? Į šį klausimą nėra paprasta atsakyti. Būtų galima išmokti ir suprasti bent jau pagrindinius – visų pirma apie Tėvo, Sūnaus ir Dvasios dieviškumą, kurie sudaro tikėjimo esmę ir privalomi tikėti. Kita vertus, ar tikrai kievienam įkandami tie gana kompleksiški ir teologiniai teiginiai, kad jais būtų galima "tvirtai ir ištikimai" tikėti?

Norint išspręsti šią dilemą, prasminga laikytis štai tokio požiūrio: pagrindinius krikščionybės teiginius apie Dievą, Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią (išpažinime apie Dievą trijuose asmenyse, apie Kristų – Dievą ir žmogų) gali ir turi suvokti bei gerai žinoti kiekvienas, nes pagrindas nėra sudėtingas. Tobulai jį suprasti žemėje nesugebės niekas ir niekada, juolab kad ir pati Biblija sako (1 Tim 3, 16), jog įsikūnijimas yra "didysis slėpinys". Tačiau pagal savo galimybes, proto pajėgumą, brandą ir bendrąjį išsilavinimą, pagal tarnystę ir atsakomybės dydį, pagal pažangą mokinystėje bei amžių kiekvienas gali ir turi skirtingais mastais įsigilinti ir plėsti pažinimą.

Bet ne supratimo gylis yra lemiamas dalykas. Svarbiausia yra tikėjimo pritarimas. Nes tas, kuris, kad ir gerai supratęs, kurią nors pagrindinę tikėjimo tiesą atmeta (kad Jėzus buvo Dievas, kad mes esame puolę, kad Biblija yra Dievo žodis ir kt.), taigi ir ta prasme ja "netiki", iš tiesų, ir kaip Atanaziškasis tikėjimo išpažinimas patvirtina, negali būti išganytas. Tačiau net ir tokiu atveju būtina gerai ištirti, kas ir dėl ko yra atmetama.

B.d.