Holger Lahayne
Svaiginkitės meile!
Netrukus po to, kai Giesmių giesmė buvo įtraukta į biblinių knygų kanoną, nuomonės dėl jos išsiskyrė. Vieni matė (ir tebemato) joje giliausias ir nuostabiausias dvasines tiesas – tai buvo mėgstamiausia Bažnyčios Tėvo Origeno ir Bernardo Klerviečio knyga: abu jie prirašė apie ją tomų tomus pamokslų ir traktatų. Kitus šokiravo giesmėse atvirai išreikštas geismingumas ir aistra. Kadangi šiandien vargu ar įmanoma pakeisti Šventojo Rašto apimtį, tai Giesmių giesmę jie išbraukia iš tų biblinių knygų sąrašo, apie kurias galima protingai ir dvasingai pamokslauti.
Giesmių giesmė – vienų ji nuoširdžiai mėgstama, kitų, kad ir nėra nekenčiama, bet visgi ignoruojama. Ši knyga, regis, iš tiesų yra visų giesmių Giesmė. Kas nori įsigilinti į Biblijos mintis apie meilę bei seksualumą, tas neaplenks Giesmių giesmės posmų.
Saliamono ar Saliamonui?
Izraelio karalius ir poetas Saliamonas tradiciškai laikomas šių giesmių kūrėju. Paprastai pirmoji eilutė taip ir verčiama: "Saliamono Giesmių giesmė". Jo vardas minimas ir kai kuriose giesmėse. Tačiau hebrajiškas žodis gali būti suprantamas ir kaip dedikacija "Saliamonui" ir verčiamas maždaug taip: "Saliamono maniera arba Saliamono stiliumi".
Šiuolaikinė Biblijos kritika, remdamasi atskirų kalbų formomis (skoliniai iš graikų ir persų kalbų, aramėjų kilmės sakinių junginiai, vėlyvosios hebrajų kalbos santykiniai įvardžiai) laiko savaime aiškiu dalyku, kad šis poetinis veikalas parašytas IV amžiuje prieš Kristų. Tačiau toks vėlyvas datavimas nėra įtikinantis. Nors Giesmių giesmė iš tikrųjų nėra vientisas kūrinys, tačiau vis tik galime teigti, jog ji sukurta ankstyvuoju Izraelio karalių laikotarpiu (apie 900 m. pr. Kr.). Gali būti, kad kai kurios giesmės priklauso Saliamono, neabejotinai gabaus ir moterims palankaus poeto, plunksnai. Geidulinga giesmių kalba, prašmatni atmosfera ir visas jų tonas labiausiai atitiktų prabangų, laisvą ir pasaulietišką Saliamono viešpatavimo laikotarpį.
Jau minėjome, kad Giesmių giesmė nėra vientisas kūrinys. Jį sudaro 35 atskiros giesmės, kai kurios jų ne ilgesnės nei viena eilutė. Iki šiol dar nepavyko jų tiksliai suskirstyti didesniais prasminiais poskyriais. Aiškintojai, tarp jų ir Origenas, manė, kad nuorodą į tam tikrą struktūrą galima įžvelgti dialogų kaitoje: Giesmių giesmė yra dviejų ar trijų pagrindinių veikėjų (Saliamonas, Sulamita – mergaitė, piemuo) meilės drama. Tačiau pačiame kūrinyje nėra jokios nuorodos į jo kaip scenos veikalo pastatymą. Be to, kiek mums žinoma, ankstyvosios ir viduriniųjų laikų antikos hebrajams ir semitams drama kaip literatūros forma buvo svetima. Sužlugo ir hipotezė apie šias giesmes kaip apie vestuvines, anot kurios septynios giesmės dalys buvo giedamos per septynias žydų vestuvių dienas. Tikėtina, kad kai kurios giesmės buvo atliekamos per vestuves, bet pats tekstas neduoda pagrindo sieti visą kūrinį su vestuvių iškilmėmis.
Lyg kumeliukė prie Faraono vežėčių
Giesmių giesmės tekstą sudaro fiktyvūs, stilizuoti dviejų įsimylėjusiųjų pokalbiai. Kartais mylimasis ar mylimoji, į kurį kreipiamasi, yra šalia, kartais jie toli vienas nuo kito. Kai kur greta jų dalyvauja ir grupės ar "chorai", kaip kad "Jeruzalės dukros", į kurias dažnai kreipiasi mylimoji arba jos broliai.
Abiejų mylimųjų pokalbiai ar giesmės visoje knygoje sukasi apie viena: aistringa meilė vienas kitam, gėrėjimasis kito grožiu, mylimojo ilgesys ir troškimas, – trumpai tariant, apie erotiką. Jų kalbos prisodrintos vaizdų ir išreiškiamos įvairiausiomis giesmių formomis. Tuo Giesmių giesmė mus ir sužavi – ko nepakerėtų gausybė išmoningų palyginimų, nestebintų meilė, pažadinanti šitokias kūrybines galias. Tačiau šios knygos meninė kalba atėjusi iš seniai praėjusių laikų, todėl daugelis Giesmių giesmės formuluočių mums nesuprantamos ar net atrodo visai nepriimtinos. Skaitydami apie "kumeliukę prie Faraono vežėčių" (1, 9) gal ir galime ką nors įsivaizduoti, bet pernelyg dažnai aptinkame sąvokų, kurias žmonės vartojo visai kituose kraštuose ir visiškai kitais laikais: "Karalius su draugija prie pokylių stalo, o nardas manasis kvepėjimą skleidžia. Mano mylimas tarsi myros krepšelis priglus tarp krūtų. Mano mylimas tarsi kipariso žiedinė Engedžio vynuogynuos" (1, 12–14). Panagrinėkime keletą eilučių atidžiau, kad šiandien suprastume jų prasmę.
Mažiausiai sunkumų mums sudaro tiesiai išsakomas susižavėjimas, toks kaip 1, 15–16: "Kokia tu graži, kokia tu graži mano bičiule! Tavo akelės kaip balandėlės. Kokia tu daili, mylimoji! Iš tiesų – tu žavinga!" Mylimieji giesmėse nuolat paprasčiausiai žavisi vienas kito grožiu.
Dažnai tas grožis nusakomas gamtos vaizdais. Nuostabus mylimųjų pokalbis yra septintoji giesmė: "Aš – Sarono narcizas, aš – klonių lelija! Kaip lelija tarp dagių, taip mano mieloji tarp mergužėlių! Kaip obelėlė tarp girios medelių, taip mano mielasis tarp bernužėlių! Kaip geidžiu jo pavėny sėdėti! Jo salduoliai man lūpose tirpsta..." (2, 1–3).
Vienoje iš ilgesnių "aprašomųjų giesmių" vyras pasitelkia palyginimus iš architektūros ir gyvūnijos pasaulio: "Tavo akelės – lyg balandėlės pro šydą man spindi. Tavo plaukeliai vilnija lyg ožkų kaimenė, besileidžianti nuo Gileado kalnyno. Tavo dantukai lyg nukirptos avys iš vandens lipančios; jos atsiveda dvyniukus ir nebūna kritusių. Tavo lūpytės – liepsnojąs karmezino kaspinas. Tokia miela šnekioji burnytė. Tavo smilkiniai – granatų skiautelės šydo pavėnyje. Tavo kaklas lyg Dovydo bokštas, akmens dantim stiprintas. Tūkstantis skydų ant jų sukabina ir visi skelbia didvyrių drąsą. Tavo krūtys lyg neramūs ožkiukai, lyg gazelės dvyniukai, tarp lelijų paklydę. Kai padvelks vakaro vėsuma ir šešėliai ilgės, kopsiu myros kalnan, smilkalų aukštumon" (4, 1b–6). Ar jau galime tiksliai įsivaizduoti, kaip atrodo mergina? Aišku, kad ne, tačiau susikūrėme tam tikrą vaizdą, mūsų fantaziją sužadino taiklumas ir daugiareikšmiškumas, juntame jaunuolio polėkį ir susižavėjimą.
Poetiškai aprašydamas moters įsčias, mylimasis mini brangiausias aromatines dervas – mirą ir smilkalus, – tai aiški erotinė užuomina. Palyginimui pasitelkdamas pieną ir medų, kurie reiškia perteklių, gerovę ir laimę, kiek vėliau jis aprašo karštą bučinį: "Alma medus tavo lūpomis, sužieduotine, tavo liežuvis sąla medum ir pienu." (4, 11). Kitoje giesmėje mylimasis galiausiai pateikia svarbų sodo vaizdinį aprašydamas mergaitės kūno žavesį: "Tu – uždarytas sodnas, mano sesele, sužieduotine, tu užrakintas sodnas, tu užantspauduotas šaltinis. Tavo atvašos – granatmedžių daržas pilnas įstabių vaisių: nardo ir krokuso, kalmo ir cinamono kartu su visais smilkmedžiais. Pilnas myros ir aloės kartu su brangiausiais balzamais" (4, 12–14). Pati mergina – tai tas sodas su vertingiausiais, "netikrais" augalais. Kaip medus ir pienas, taip ir sodas anų laikų žmonėms buvo laimės, džiaugsmo, ramybės ir malonumų įvaizdis, tobulybė, vešlumas, sodas kaip "rojus" (graikų kalboje paradeisos pirminė reikšmė yra ne kas kita kaip sodas).
Mylimoji kupina aistros, kviečia jį ateiti į tą sodą: "Pakilk, šiaury, atskubėk, pietų vėjeli, perpūsk mano sodnelį! Lai pasklinda tolyn jo kvepėjimas, lai mylimasis ateina savo sodnelin, lai paragauja jo vaisių brangiųjų!" Be abejonės, jis paklūsta jos kvietimui: "Mano sesute, sužieduotine, jau skubu savo sodnelin, jau skinu savo myrą ir savo balzamą. Tik iščiulpk mano korį ir medų saldūnį, atsigerk mano vyno ir pieno! ...Užvalgykit, mano bičiuliai, užgerkit ir svaiginkitės meile!" (4, 16–5, 1).
Meilė svaigina, visai kaip vynas, todėl jis Giesmių giesmėje ne kartą tarnauja kaip meilės metafora. Jau pačioje pradžioje mylimoji savo kūną palygina su vynuogynu (1, 5). Broliai jai prikiša, jog ji vynuogyno nesergėjusi: mylimasis jau įžengė, tai yra mėgavosi juo. Taip aiškintina ir eilutė "Jis vedasi mane į vyno namus" (2, 4): jie mylisi.
Pagaliau dar vienas reikšmingas anuomet labai paplitæs erotinis mergaitės kūno įvaizdis – palmė: "Tavo augumas lyg palmė, o krūtys – vynuogių kekės. Ir nutariau palmėn užkopti, panūdau pasiekti žiedyną! Lai tavo krūtys virsta vynuogių kekėm" (7, 8–9). Tokios eilutės kaip šios priskirtinos prie gana vienareikšmių erotinių užuominų Giesmėje, taigi ir šiandien tiksliai jas suprantame. Ir štai kas mums tapo visiškai aišku: nei vyras, nei moteris visiškai nesigėdija mėgaudamiesi mylimojo kūnu.
Ne tik jaunuolis grožisi merginos išvaizda, ji taip pat vardija išsiilgtojo pranašumus: "Mano mylimas tai baltas, tai rausvas. Jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių! Jo galva – tyriausias auksas, jo garbiniai – datulės žiedynas, juodi kaip varnas. Jo akys tarytum karveliai prie vandens duburio, jie taškosi piene sutūpę prie jūros. Jo skruostai kaip balzamų ežios, kaip prieskonių saugyklos. Jo lūpos kaip lelijos, almančios skysta myra. Jo rankos – aukso velenėliai, išpuošti Tarso akmenimis. Jo liemuo – drambliakaulio plokštė, nusėta safyrais. Jo kojos – marmuro stovai, įleisti į aukso pamatus. Jo išvaizda primena Libanoną, primena kedrą. Jo burna pilna saldumynų, jis visus žavi" (5, 10–16).
Auksas, dramblio kaulas, marmuras – mylimoji išsemia visą savo vertybių sankaupą, nusakydama tobulą (jai!) savo vyro ar draugo grožį. Per stiprūs žodžiai mūsų pagaulėms? Ar ji negarbina, tiesiog nedievina to žmogaus? Suprantama, ji piešia idealų savo mylimojo paveikslą, bet kuris įsimylėjėlis elgiasi kitaip? Ar tai ne mėginimas žodžiais išsakyti meilės ir aistros, kuri užvaldžiusi jausmus, pilnatvæ bei pasididžiavimą išrinktuoju ("Štai koks mano mylimasis, mano bičiulis!")?
Tačiau Giesmių giesmė pasakoja mums ne tik apie kūno viliones ir malonumus. Jai kaip ir mums gerai pažįstami mylimųjų sielos džiaugsmai ir kančios. Meilė ją susargdino (2, 5; 5, 8), o jį užbūrė (4, 9) arba sutrikdė. Dvi giesmės kalba, kaip nusiminęs mylimasis ieško savo brangiosios, vieną kartą jam pavyksta (3, 1–4), kitą – ne (5, 2–7). Abu ne sykį ragina vienas kitą aplankyti – išsiskyrimas pernelyg skausmingas. Tris kartus skaitome mergaitæ maldaujant "Jeruzalės dukteris" netrikdyti trapios, taip pažeidžiamos meilės (2, 7; 3, 5; 8, 4).
Grožis, aistra, aktyvumas
Akivaizdu, kad Giesmių giesmėje be jokių skrupulų, natūraliai kalbama apie žmogaus grožį, mėgaujamasi nepriekaištingu mylimųjų grožiu. Tokiu atviru santykiu su grožiu ši knyga ne vieniša Senajame Testamente: Juozapas vadinamas gražiu (Pr 39, 6); Dovydo akys buvusios gražios ir stotas dailus (1 Sam 16, 12; 17, 24); jo sūnus Absalomas buvęs bene gražiausias Izraelio vyras (2 Sam 14, 25)! Nemažai moterų vadinamos reto grožio: Sara, Abraomo žmona (Pr 12, 11. 14); Rebeka, Izaoko žmona (Pr 24, 16); Rachelė, mylima Jokūbo žmona (Pr 29, 17); iš karalių laikotarpio Abigailė (1 Sam 25, 3), Betsabėja (2 Sam 11, 2), abi Tamaros (2 Sam 13, 1; 14, 27), Abišaga (1 Kar 1, 4) ir Estera žydų tremtyje (Est 2, 7).
Kodėl grožis taip stebėtinai vertinamas? Ar žydai buvo tokie geidulingi? Ar jiems nebuvo žinomi išorinio grožio pavojai? Izraelitai naivūs tikrai nebuvo: 2 Sam 11 ir 12 aprašomas Dovydo svetimoteriavimas su gražiąja Betsabėja. Nuoga ar pusnuogė moteris, kurią karalius stebėjo nuo savo karališkųjų rūmų stogo, netyčiomis susuko jam galvą. Senajam Testamentui svetima laisva santuokos ar seksualinė moralė. Tačiau perdėtas drovumas, panieka kūnui, žemiškiems, materialiems ir jusliniams dalykams jam taip pat nebūdingas. Mokėjimas švęsti šventes išreikšdavo ir dabar dar išreiškia esminę žydų nuostatą: Dievo kūrinija – gamta ir žmogus – yra gera, todėl su dėkingumu turime ir galime ją priimti ir ja mėgautis.
Dar daugiau peiktinas nei grynai išorinio grožio pagyrimas gali pasirodyti abiejų mylinčiųjų aistringumas Giesmių giesmėje. Jis svaiginasi meile tarsi vynu (5, 2), jam skirti visi jos troškimai (7, 11). O pabaigoje tarsi reziumuojant giedama aistringą meilę šlovinanti giesmė: "Nes meilė galinga kaip mirtis... Jos liepsnos tarsi gaisras... Jokie potvynio srautai neužgesins meilės ir upės jos neužlies!" (8, 6–7). Giesmių giesmė nepalieka mums jokių abejonių: mylinčiųjų meilė yra beribė, audringa, net nebežinanti saiko.
Galiausiai gal ne vieną mūsų nustebins neįprastas moters paveikslas Giesmių giesmėje. Mergina ne šiaip sau sėdi garbinama, šlovinama mylimojo ir leidžiasi jo suvedžiojama. Giesmės dažnai yra jų abiejų pokalbiai, meilė – abipusė. Jis kalba apie jos grožį, ji daro tą patį. Jis geidžia jos kūno – tą patį išsako ir ji. Jis imasi iniciatyvos – ir ji taip pat. Ne tik vyras mėgaujasi moters kūnu, ji taip pat skanauja savo obels vaisių. Ji pažadina mylimąjį (8, 5), ragina jį mylėtis (7, 12) ir geidžia dovanoti jam savo meilę (7, 13). Ji leidžiasi jo ieškoti, nepaleidžia jo ir atsiveda į savo namus (3, 1–4). Abu partneriai yra aktyvūs.
Taigi įsivaizdavimas, kad moteris būtinai turi būti pasyvi seksualiniame gyvenime, susiformavo ne Biblijos pagrindu. Greičiau jis paveldėtas iš graikų ir romėnų pasaulio. Nors *iškrypėlis*tija, homoseksualumas ir santuokinė neištikimybė ten nebuvo laikomi gėdingais, tačiau vyrui buvo nedovanotina būti pasyviam, mat pasyvumas derėjo moterims (ar vyrams vergams, kurie tenkindavo turtingųjų geidulius).
"Laisva meilė"?
Giesmių giesmė šlovina erotinę meilę. Tačiau – paprieštaraus kai kurie – ar šiandien tai nebus suprantama kaip laisvos meilės, amoralaus seksualinio elgesio teigimas? Galų gale juk giesmė, regis, nepripažįsta jokių suvaržymų, o kai kuriose vietose aiškiai kalbama apie lytinius santykius: "Tad ateik, mielasis, skubėkime į laukus, nakvokime kaime! O rytmetėlį apsuksim vynuogynus… Ir tenai padovanosiu tau savo mylavimus..." (7, 12–13); "...Kol padvelks įsidienojęs vėjelis, kol sutrumpės šešėliai. Sugrįžk! Ir būk, mylimasis, kaip gazelė…" (2, 16); taip pat ir troškimas, kad merginos "taurėje" (t. y. įsčiose) niekados netrūktų vyno (t. y. geismo) (7, 2) yra tiek pat vaizdingas, kiek ir vienareikšmis.
Kad knygai nebūtų užtraukta nešlovė kaip skatinančiai paleistuvystę, Giesmių giesmė buvo vadinama vestuvinėmis dainomis. Atskiros giesmės arba ir visa knyga turėjusios sietis su vestuvėmis, kad aistringą erotiką būtų galima interpretuoti bent jau kaip santuokinę meilę. Kad ir kaip keista, bet tekste nėra jokių nuorodų apie santuokinius abiejų įsimylėjusiųjų ryšius ar jų vestuves. Priešingai, jie gyvena ne kartu, susitinka lauke, nori būti vieni ir nuo žmonių bėga į gamtą – tai jau anaiptol ne santuokinio gyvenimo požymiai. Knygoje siužetas toli gražu nevystomas nuo įsimylėjimo iki sužadėtuvių, o paskui ir vestuvių.
Šių laikų teologai remdamiesi šiais faktais daro drąsias išvadas. Herbertas Hagas teigia: "Akivaizdu, kad griežtos normos, kurias mes, krikščionys, taikome šiems Senojo Testamento tekstams, anais laikais negaliojo." Ir: "Todėl sužadėtiniams būdavo leidžiama tai, kas pagal tradicinę krikščionišką moralę leidžiama tik susituokusiems. Jie galėdavo mylėtis [turėti lytinių santykių] dar moteriai neatsikrausčius į vyro namus." ("Du hast mich verzaubert") O vokietis Helmutas Golviceris (Gollwitzer) tvirtina, kad Biblija per Giesmių giesmę "tampa sąjungininke visų mylinčiųjų, kurie, be meilės, niekuo kitu neįteisinti" (Op. Cit.: H. Haag/K. Elliger, "Ach wenn er mich doch küßte... Das Hohelied der Liebe ").
Deja, Hagas niekur nepagrindžia savo savotiškos interpretacijos apie žydų sužadėtuves. Atrodo, kad jam nežinoma, jog susižadėjusi Marija Evangelijoje pagal Luką nustebusi atsako angelui, apreiškusiam vaiko gimimą: "Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?" (Lk 1, 34). Marija nebuvo miegojusi su savo sužadėtiniu Juozapu, todėl ir manė, kad neįmanoma, jog gimtų vaikas. Nejau Marija buvo perdėtai drovi? Be to, Hago išvados, kurias jis daro iš Giesmių giesmės, visiškai atvirai prieštarauja Pauliaus seksualinei moralei – leistini tik santuokiniai lytiniai santykiai. Tačiau Paulius jam – nebeabsoliutus biblinis autoritetas, greičiau pirmasis sekso niekintojas iš krikščionių…
Tradiciškai galvojantiems krikščionims Hagas prikiša, esą jie interpretuoją Giesmių giesmę pasitelkdami svetimas jai kategorijas. Tokį pat kaltinimą galima pateikti ir jam pačiam. Kadangi jis neranda Giesmių giesmėje griežtų reikalavimų, tai jie esą ir negalioją. Ir kaip jam tokie dalykai galėjo šauti į galvą?! Reikia sutikti, kad Giesmių giesmėje nekalbama apie santuoką, tačiau prisiminkime, jog ji sudaryta iš fiktyvių giesmių, kurių visai nedomina klausimas apie seksualumo ir lytinių santykių apibrėžtumą. Giesmių giesmė visai ir nesiekia pateikti išbaigtos seksualinės moralės ir paprasčiausiai neatsako į klausimą, kada kas "leidžiama". Pernelyg skubotai Hagas daro išvadą apie tai, jog nėra seksualumo principų, kai jie paprasčiausiai nepaaiškinami. Įžvelgdami Giesmių giesmėje leidimą bet kuriems nesantuokiniams meilės ryšiams Hagas ir kiti žengia vieną žingsnį per toli, kadangi šiuolaikinį mąstymo būdą "pritempia" prie Biblinės knygos, o joje mąstoma kitaip.
Pats tekstas moko mus "moralinio" principo: visiško atsidavimo. Abiejų meilė yra išskirtinė – kiekvienas jų turi kitą ir nieko daugiau: "Mano mylimasis man, o aš jam". Kiekvienas kitam priklauso visiškai, meilė – be jokių išlygų. Ne kartą pabrėžiama: "mano bičiulė" ir "mano bičiulis". Mylimieji yra vienas kito nuosavybė, juos sieja stiprūs meilės saitai. Suprantame, kad mergaitė jam, vieninteliam, laiko ir saugo savo meilę ir savo kūną: sodas iki šiol buvo užsklęstas, meilės obuoliai saugomi. Aiškiausiai jis tai išsako 6, 9: "Tačiau tik viena mano balandėlė, mano nesuteptoji". Promiskuitetas Giesmių giesmei jokiu būdu nepriimtinas.
Šioje vietoje išryškėja labai svarbi taisyklė aiškinant Šventąjį Raštą. Kai aiškiname kurią nors jo vietą, visuomet turime klausti savęs: ką visas kitas Biblijos tekstas sako šia tema? koks yra bendras kontekstas? kokios vietos iš kitų knygų padės man tiksliau ar išsamiau suprasti šią eilutę? kaip nušviečiama ši Senojo Testamento vieta Naujajame Testamente ir atvirkščiai? Vienas svarbiausių reformatorių ir visų evangelikų hermeneutikos principų – Biblija paaiškina pati save. Mūsų aiškinimai turi vadovautis ne skonio, laiko dvasios ar tradicijų kriterijais, – gaires nurodo pati Biblija.
Dogmatiniai ir etiniai mokymai turi būti kiek galima plačiau pagrįsti Biblija. Jei šios taisyklės nesilaikysime ir viena vienintele eilute paremsime kokį nors mokymą, tai tokiu būdu galėsime pateisinti bet kurią klaidatikystę. Mūsų kontekste tai reiškia: norėdami nustatyti seksualumo rėmus bei nurodymus, turime pasitikrinti kitose Biblijos knygose. To nesiimsime šiame straipsnyje. Pakaks tik pažymėti: visas Biblijos kontekstas neleidžia "libertinistiškai" interpretuoti Giesmių giesmės.
"Dvasiškoji" reikšmė prieš "pažodiškąją"?
Gali būti, kad ne vienas skaitytojas vargiai tegali susiturėti nešūktelėjęs man: "Nejau tu nieko nesupranti?! Giesmę juk visai kitaip reikia aiškinti! Ar apspangai nuo tokios svaiginančios erotikos?" Iš tikrųjų kyla keletas klausimų – juk nėra jokio santykio su religija, net neminimas Dievo vardas (išskyrus 8, 6 kai kuriuose vertimuose). Bet ar taip iš tiesų gali būti Biblijoje? Ar Giesmių giesmė neaiškintina religiniu požiūriu? Ar, kai kalbama apie karštą meilę, atsidavimą, aistrą, įsimylėjimą, išskirtinumą, neturima galvoje Dievo meilė žmonėms, tikintiesiems? Ir ar meilė, Dievas ir mirtis, šios didžiosios žmonijos temos, nėra iš esmės "giminingos"?
Jau tūkstantmečių sandūroje žydų mokslininkai nustatė šį Giesmių giesmės sąryšį su Dievu ir tikėjimu. Šios knygos giesmės buvo aiškinamos kaip Jahvės/ Dievo ryšys su jo tauta – izraelitais. Kai 2, 10–11 sakoma "Kelkis, brangioji, gražuolėle, ateik čionai! Žiema praėjo…", tai turima galvoje ne metų laikų žiema, o tautos vergystė Egipte. Taigi kvietimas iš tikrųjų skamba taip: išeikite iš Egipto! Taip pakeitus interpretaciją imta labai vertinti Giesmių giesmę. Rabinas Akiba (50/55–135 m. po Kr.) netgi sakė: "Visi raštai yra kažkas švento, tačiau Giesmir giesmė – visr švenčiausia" (Hagas, Eliger, p. 94).
Krikščionys mielai pasigavo tokį "alegorinį" aiškinimą (nuo gr. allegorein – ką nors pasakyti kitaip). Mat Giesmių giesmės geidulingumas nesiderino su netrukus susiformavusia nuostata apie dvasinį gyvenimą. Buvo galvojama, jog seksualumas ir erotika iš esmės trukdo ryšiui su Dievu, nukreipia dvasią nuo bendravimo su Dievu. Jei jau seksas, tai tik retai ir tai – tik giminei pratęsti. Neretai prisijungdavo ir begalinis "pasaulio niekinimas" net iki "pasibjaurėjimo pasauliu".
Jau ne kartą mūsų minėtas Origenas (miręs 254 m.) sukūrė pirmą išsamią Giesmių giesmės interpretaciją pagal alegorinį metodą, kurio buvo laikomasi šimtmečiais – galutinai įsitvirtino atskyrimas dieviškos ir žmogiškos meilės. Šis Bažnyčios Tėvas pabrėžė, kad aiškinant Bibliją nevalia apsistoti ties paviršine, pažodine prasme. Tikroji teksto prasmė slypi už raidžių – ji užkoduota ir paslėpta. Žodžio prasmė yra paslaptis, kurią reikia atskleisti. "Įžvelk sužieduotiniu esant Kristr, sužieduotine – Bažnyčią …" ("Giesmių giesmės homilijos"): mylimasis Giesmių giesmėje "iš tikrųjų" yra Kristus, o mylimoji – krikščionių Bažnyčia. Tokiu būdu Origenas atskleidžia knygoje visai kitokį nei išorinis grožį: "Atgailą už nuodėmes atliko, atsivertimas jai suteikė grožį, todėl giedama, jog ji graži". Jis aiškiai nusako skirtumą tarp Dievo ir žmogaus meilės: "…taip vienokia yra kūno meilė, kylanti iš Šėtono, ir kitoniška dvasios meilė, prasidedanti iš Dievo. Nė vieno negali valdyti abi meilės. Jei myli kūną, neprieinama tau dvasios meilė". Kūniškoji meilė – šėtoniška, o dvasiškoji – dieviška! Labai artimas tokiam įsivaizdavimui yra tikėjimas, kad per lytinį aktą perduodama pirmoji nuodėmė.
Viduramžiais mylimoji vis dažniau siejama su vienintele žmogaus siela (Klerviečio Giesmių giesmę beveik ištisai interpretavo pagal šį modelį). Galiausiai Ambrozijus (miręs 397 m.) papildė tokį aiškinimą prilygindamas mylimajai Mergelę Mariją. Toks trigarsis – Bažnyčia-siela-Marija – iki pat XVIII amžiaus sąlygojo Giesmių giesmės traktuotę.
Kaip toks inteligentiškas mąstytojas kaip Origenas galėjo sukurti šitokį mums kiek neįprastai atrodantį aiškinimą? Jo Biblijos supratimas rėmėsi platoniškuoju mokymu apie žmogų. Pagal jį griežtai atskiriamas žmogaus kūnas, siela ir dvasia. Tokiu pat būdu turime atskirti ir Bibliją: "Juk kaip žmogus sudarytas iš kūno, sielos ir dvasios, taip ir raštas, kurį Dievas yra sutvarkęs žmogaus išganymui". Jei Šventąjį Raštą skaito "ribotas", kūnui atsidavęs žmogus, tai jis ir suvoks tik kūniškąją, pažodinę prasmę (Rašto "kūną"); toliau pažengęs, dvasingas žmogus perpras "moralinę" Dievo žodžio prasmę (Rašto "sielą"); ir tik "tobulas" krikščionis atras giliausią, užslėptą prasmę (Rašto "dvasią"). Kaip skiriame žmogaus "dieviškąjį gyvavaizdį" nuo "kūno iš molio", taip ir Dievo žodžio "raidę" kuo griežčiausiai reikia skirti nuo "dvasios".
Platono pažiūros, kuriomis remiamasi, tikriausiai atrodo dievobaimingos, tačiau iš tikrųjų jos visai nebiblinės. To turėtų pakakti, kad atmestume Origeno interpretacijos principus. Tačiau Origenas manė, jog pačioje Biblijoje jis radęs prieštaravimą tarp raidės ir dvasios. 2 Kor 3, 6 Paulius ištaria garsiąją frazę: "...raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę". Nejaugi šis apaštalas buvo pirmasis žodžio niekintojas? Tikrai ne – jis gebėjo atskirti raides nuo Dvasios, bet jam Dvasia visuomet veikė per parašytą žodį jame pačiame. Raidiškąjį žodį atgaivina Dvasia, o ne kažkas už jo slypintis. 2 Kor jis pabandė paaiškinti tą fenomeną, jog jo senieji kolegos, fariziejai, kuo puikiausiai žinodami Šventąjį Raštą, visgi dažniausiai neįtikėdavo. Aiškindami įstatymą, jie padarydavo iš gyvo, Dvasios inspiruoto žodžio kažką numirėliško. Tokiu būdu jie atribodavo tikrąją, tokią akivaizdžią Šventojo Rašto reikšmę. Taigi raidė savaime nėra negyva – priešingai; bet ji gali tapti mums kažkuo negyvu, jei Dievo žodžio neskaitysime atvira tikėjimui širdimi.
Origeniškasis alegorinis teksto aiškinimas nebiblinis, nes išskaido Šventąjį Raštą, todėl greičiau atmestinas. Kur mes rasime – grįžkime prie Giesmių giesmės – toje knygoje nors vieną nuorodą, kad ji aiškintina tokiu "dvasiniu" būdu? Alegorinė interpretacija turi absoliučiai prieštarauti paraidinei prasmei. Be to, kas nuspręs, kuri yra tikroji dvasinė teksto interpretacija? Kas atskleidė tikrąją vienintelę paslaptį? Kaip patikrinti ir kaip kritikuoti alegorinį aiškinimą? Alegoriškai Bibliją aiškinant, viską įmanoma išskaityti ir pagrįsti net ir didžiausią klaidatikystę.
Augustinas ir Tomas Akvinietis išaukštino paraidinę, žodžio prasmę. Tokiu būdu, visų pirma Akvinietis (tačiau jis tvirtai laikėsi alegorinio Giesmių giesmės aiškinimo) parengė dirvą perversmui reformacijoje. Su siaubu Liuteris pamatė, kad Biblija – taip pat ir dėl tokių alegorinių aiškinimų – virto atšipusiu ginklu. Pavyzdžiui, kartais labai griežti perspėjimai dėl turto nerasdavo atgarsio be galo turtingų dvasininkų rūmuose (net ir uolių pranciškonų pastangos nieko pakeisti negalėjo). Jis iš naujo pagalando Biblijos kardą pabrėždamas, jog žodžio, raidės reikšmė yra tikroji, dvasiškoji Biblijos prasmė. Ir šią prasmę kiekvienas gali suprasti! Krikščionybės prasmę ir esmines mintis kiekvienas gali atrasti Šventajame Rašte – jo žodžiuose ir jo gramatikoje, o ne už jų! Šis grįžimas prie Šventojo Rašto aiškumo, matyt, ir yra vienas iš svarbiausių reformacijos pasiekimų.
Liuteris teskyrė tam tikrą "išorinį aiškumą" ir "vidinį aiškumą". Ne kiekvienas, perpratęs gramatiką, iš karto įtikės (tą patvirtina ir tas faktas, jog mūsų laikais esama nemaža netikinčių teologų). Vidinis aiškumas yra Evangelijos supratimas, kurį vien tik Dievas savo Dvasios galia gali pažadinti širdyje. Bet vidiniam aiškumui reikia išorinio. Dievas neapšviečia prasilenkdamas su žodžiu (Rom 10, 17). Be išorinio aiškumo vidinis aiškumas būtų tuščias, be atramos ir turinio, o be vidinio aiškumo išorinis taptų mirusiomis raidėmis. Liuterio (ir Kalvino, kuris išorinį aiškumą pabrėžė dar labiau) įžvalgumo dėka Biblija vėl galėjo atlikti savo tikrąją užduotį ir tapti gaire Bažnyčios mokymui bei gyvenimui.
Atrodo, kad padarę tokį ekskursą į hermeneutiką, mokymą apie Biblijos aiškinimą bei dvasinį filosofijos ir teologijos pasaulį, mes labai nutolome nuo Giesmių giesmės poetikos. Tačiau tokie iš pirmo žvilgsnio maža ką bendro su erotika turintys apmąstymai labai svarbūs mūsų supratimui, kas yra seksualumas Biblijoje. Mat jei alegoriškai aiškinsime Giesmių giesmę, erotika iš jos paprasčiausiai išnyks. O juk šioje knygoje erotika yra "tikroji" erotika, tai ne koks nors dieviškos apgaulės manevras.
Ar tai reiškia, kad Giesmių giesmė iš viso nematuotina dvasiniu, religiniu matu? Ne, nereiškia! Seksualumas ir erotika savo prigimtimi yra dvasiniai! Ypatingu būdu jie (kaip ir santuoka bei šeima) atkreipia dėmesį į meilės Dievą. Neatsitiktinai savo lytiniu priklausymu vyrams ar moterims esame Dievo gyvavaizdžiai. Dievas nori, kad mes, seksualiai linkdami vienas prie kito, jį atvaizduotume. Ir tikrai, per Giesmių giesmę galime geriau suprasti, kad Dievas mus, žmones, be galo myli. Karšta tų dviejų žmonių meilė leidžia pajusti Dievo meilę mums. Giesmių giesmė iš tikrųjų nurodo į šią Dievo meilę. O tai visai kas kita, nei tvirtinti, kad erotika yra ši meilė, kad ji tik šifras, tuščias ženklas. Nenuvertinkime šios Dievo dovanos, nepaverskime jos paprasčiausiu dvasiškųjų pranešimų klebetu. Erotika yra gėris, ji yra dieviškos prigimties, todėl kaip erotika gali tarnauti ir kaip dvasinių tiesų apie Dievą vaizdinys.
Iš žurnalo"Prizmė" (97/3)
