Holger Lahayne
Subtili ekumenizmo tikrovė
"[Šiaulių] Šv. Jurgio parapijos klebonas, ŠU kapelionas Egidijus Venckus, domisi ekumeniniu judėjimu ir tarpreliginiu bendravimu, yra sukaupęs informacijos ir apie kai kurias Šiauliuose veikiančias sektas. Tokiomis kunigas priskirtų Naująją apaštalų bažnyčią, laisvuosius krikščionis, Jehovos liudytojus, satanistus. Prieš kurį laiką tipiška sekta buvo ir 'Tikėjimo žodis’, dabar keičiantis savo veiklos pobūdį, pradedantis bendrauti su krikščioniškomis bažnyčiomis."
Štai, Šiaulių krašto žmonės informacija jau ir aprūpinti. Bet mūsų straipsnio tikslas nėra analizuoti minėtąjį dienraščio tekstą. Kaip ir neturime tikslo dėstyti savo sampratą apie sektos sąvokos prasmę ar apibrėžimą. Daug diskusijų nekyla, kad Jehovos liudytojai krikščionių teologijos požiūriu tikrai priskirtini prie tradicinių krikščioniškų sektų (A. Peškaičio/D. Glodenio žinyne "Šiuolaikinis dvasingumas" liudytojai įvardijami šiek tiek neutraliau – "kvazikrikščionišku judėjimu"). Naujoji apaštalų bažnyčia sunkiau grupuojama, nes, palyginus su jehovininkais, teologiškai artimesnė Romos katalikams ir evangelikams, tačiau tradiciškai ne be priežasties taip pat priskiriama prie krikščioniškų sektų. Satanistai, žinoma, yra judėjimas iš visai kitos operos, kurio net sekta tiesiogiai nepavadinsi. "Tikėjimo žodžio" praeities "sektantiškumo" klausimo čia taip pat neanalizuosime (apie tai žr., pvz., A. Peškaitis, "Tikėjimo žodis gravituoja", http://www.religija.lt/content/view/27/31/ ).
Tikrai stebina kunigo E. Venckaus sąraše Laisvųjų krikščionių bažnyčios (LKB) paminėjimas. Iki šiol ši bendruomenė niekada nebuvo tokiu tiesioginiu taikiniu nei iš spaudos, nei iš bažnyčių pusės. Daugelį metų kai kurios iš dabartinių septynių LKB bendruomenių priklausė Baptistų sąjungai, kuri yra valstybės pripažinta religinė bendrija. Taip pat daugelį metų LKB priklausanti misijinė organizacija Lietuvos krikščioniškas fondas buvo Klaipėdos krikščioniško koledžio (LCC) steigėjas. Šiandien LCC Tarptautinis universitetas yra šalyje bei tarptautiniu mastu vienas populiariausių ir prestižiškiausių šalies privačių universitetų.
Tačiau jeigu ir yra taip, kad vis dar vaikšto užsilikusių E. Troeltscho (1865–1923) ir kitų sektos apibrėžimo ("Sekta yra savanoriškas susivienijimas griežtų ir samoningai apsisprendusių krikščionių, kurie buriasi draugėn kaip tikrai atgimę tikėjime...") šalininkų (o šio apibrėžimo Lietuvoje buvo laikomasi iki pokario), tai kyla klausimas, kodėl į minėtą sąrašą greta LKB neįtraukti metodistai, baptistai bei kitos "netradicinės" bendrijos? Kiekvienas, kuris imasi segioti "sektos" etiketę, turi turėti labai aiškius kriterijus. Nes kitaip pašaliečiui neišvengiamai kils nuojauta, kad vienam ar kitam (kaip būtent šiuo atveju dėl LKB) ta etiketė prisegta savavališkai.
Ar tikrai Egidijus Venckus LKB laiko sekta? Ar tikrai jis šitaip žurnalistui ir pasakė? Kaip minėta, problemų susirasti informacijos turėtų nebūti. Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras (NRTIC, 2002 steigtas ir tokių iškilių katalikų asmenybių kaip A. Peškaitis ir I. Vaišvilaitė) yra bene kompetentingiausias patarėjas sektų klausimu (žr. http://www.religija.lt ). Kiek yra žinoma, šio centro LKB niekada nė iš tolo nebuvo nei sekta įvardyta, nei apskritai gretinama su kokiais nors pavojingais naujaisiais religiniais judėjimais.
Klausimas, ar E. Venckus LKB laiko sekta, yra labai įdomus dar dėl to, kad jis su šios bendruomenės atstovais jau visą dešimtmetį sėdi už vieno ekumeninės bendrystės stalo. Už šio stalo sektų nariai nesėdi. Be to, Venckus nėra koks šiaip sau provincijos užkampio kunigėlis, kurio nuomonė niekam nieko nereikštų. Jis – didmiesčio dvasininkas, universiteto kapelionas, Šiaulių vyskupo paskirtas ekumeniniams klausimams mieste spręsti.
Kai kas sako, kad esą žurnalistas pats savavališkai įrašė tą LKB pavadinimą. Tačiau pateikimo būdas tekste, kai atliekamas konkretus vardijimas, šią versiją daro labai mažai tikėtiną. Tą neigia ir pats straipsnio autorius P. Balčiūnas, tikindamas, kad Venckus tokį sąrašą jam padiktavęs susitikimo metu, ir jis turįs užrašytą įrodymą. Kodėl tuo netikėti?
Tarkime, Venckus nei LKB į sąrašą įtraukė, nei laiko sekta, o laikraštis padarė netyčinę klaidą – kokios reakcijos galėtume tikėtis? Po privačių išsiaiškinimų laikraštis atsiprašo ir klaidą atitaiso. Venckus per laikraštį taip pat atsiprašo LKB ir atitaiso klaidą, pateikdamas ir pagrįsdamas savo tikrąją nuomonę. Taip būtų gerai ir normalu. Bet nieko panašaus neįvyko. Kad spauda tyli, matyt, klaidos nepadarė. Bet kad Venckus nieko gero nepaaiškino net per bendrą ekumeninį susitikimą, vykusį po poros dienų, tai mažų mažiausiai labai keista.
Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis Šiaulių LKB pastoriui nebuvo likę nieko kito, kaip tik rašyti "Atvirą laišką kunigui E. Venckui" ("Šiaulių kraštas", kovo 20 d.; redakcijos sprendimu laiško pavadinimas pakeistas). Bet argi šitokia tyla nereiškia viena: šią nemalonią istoriją, stačiai ekumeninį skandalą, iš atsakingųjų pusės paprasčiausiai norėta užgesinti, užglaistyti, lyg nieko nebūtų buvę; atpirkimo ožiu, kaip dažnai kad daroma, paverčiant žurnalistus (o praeityje iš jų pusės klaidų tikrai būta, žr. autoriaus "Solidarumo pabaiga – spauda ir sektofobija", "Prizmė" 2000/1–2). Be to, kas patikės žurnalistu labiau negu kunigu?!
Na, nebuvus liudytoju pokalbyje tarp kunigo ir žurnalisto, galutinių išvadų, kuris teisus, kuris meluoja, daryti negali. Tačiau bet kokiu atveju ne tik žurnalistams galioja "atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus" (LŽLEK, § 7). Kunigams kaip Dievo tarnams – nė kiek ne mažiau! Tiesumo, teisumo, atvirumo, patikimumo atžvilgiu jiems taip pat priguli laikytis griežtų normų ir būti pavyzdžiu.
Gaila, kad kovo 19 d. Šiaulių vyskupijos kurijos leidžiamas "Šiaulių krašto" priedas "Geroji naujiena", skirtas specialiai šiam atvejui, taip pat nedavė reikiamo aiškumo. Straipsnio "Ekumenizmas – krikščionių vienybė Šiauliuose" įvade rašoma, kad kovo 5 d. tekste "įsivėlė klaidinga informacija". Šitoks diplomatiškas konstatavimas, deja, taip ir neatskleidė atsakingųjų (jeigu ką, vis tiek kalti žurnalistai). Tačiau straipsnis ne tik nuvylė, bet dar labiau sukomplikavo tarpbažnytinių santykių klausimą. Kita vertus, gal ir į gera: pagaliau pasirodė (žinoma, netyčia), kokia Lietuvoje iš tiesų yra ekumeninė realybė. Straipsnio įvade rašoma:
"Kai kurios Šiauliuose įsikūrusios religinės bendruomenės buvo pavadintos sektomis. Šiaulių ekumeninė bendruomenė, kuriai priklauso krikščionys: katalikai, evangelikai, metodistai, Laisvieji krikščionys, Tiesos žodžio bendruomenė, šv. Jurgio parapijos klebono Egidijaus Venckaus rūpesčiu, parengė straipsnį, kuris paneigia bendruomenių priklausymą sektoms bei aiškina, kas yra ekumenizmas, vienijantis visus krikščionis."
Taigi Venckus ne tik nekaltas, bet rūpestingas krikščionių vienybės advokatas. O prie viso to dar ir paaiškinama, kas yra tikrasis "ekumenizmas, vienijantis visus krikščionis"! Teksto esmė vienareikšmiška: pagrindinis krikščionių vienybės rūpestis ir užduotis priklauso Romos katalikų popiežiui ir vyskupams: "Per Šventąją Dvasią įsteigęs Bažnyčią, Viešpats pavedė jos vienybės apsaugą Petrui ir apaštalams bei jų įpėdiniams – popiežiui ir vyskupams..." Nurodoma, kad vienybės "giluminis šaltinis ir yra Katalikų Bažnyčioje". Tik joje ir niekur kitur! Nes evangelikams, kadangi jie nepaklūsta popiežiui, trūksta "galutinės vienybės". Todėl: "tik Katalikų Bažnyčioje egzistuoja iš paties Kristaus kylantis vienybės slėpinys. Jis kyla iš joje egzistuojančios išganymo priemonių pilnatvės, kurios atsiskyrusieji broliai stokoja."
Kuriems tai jau žinoma, nesunkiai pastebės, kad tokie katalikų paaiškinimai nėra nauji. Tai yra oficialus Romos katalikų bažnyčios mokymas, kurį patvirtina Vatikano II susirinkimo dokumentai. Juose taip pat aiškiai sakoma, kad siekiama vienybė yra ne kas kita, kaip visų surinkimas prie vieno ganytojo, būtent popiežiaus: "Dvasia visus Kristaus mokinius skatina trokšti ir veikti, Kristaus nustatytu būdu siekiant visų taikaus susijungimo į vieną kaimenę, vadovaujamą vieno ganytojo" (Lumen gentium 15). Visų krikščionių vienybė galima tik Romos katalikų bažnyčioje, nes popiežiams yra patikėti visi tikintieji (Petrui ir jo įpėdiniams Dievas "pavedė visas avis...", Unitas redintegratio [UR] 2).
Šią mintį dar labiau patvirtina kitas teiginys iš UR 2: "... ir įsteigė savo Bažnyčioje nuostabų Eucharistijos sakramentą, kuris ir ženklina, ir kuria Bažnyčios vienybę." Taigi tikrosios vienybės įmanoma pasiekti tik per katalikų eucharistijos mokymą. Todėl protestantams reiktų atsisakyti savo netobulo ir klaidingo mokymo ir įsitraukti į katalikiškąją mišių auką.
Juolab kad, regis, visai nedaug tereikia. Mat kiekvienas krikščioniškai pakrikštytas (taigi ir evangelikas) automatiškai tampa nukreiptas į katalikų bažnyčią, tiksliau tariant, savotiškas puskatalikis: "tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su [Romos] Katalikų Bažnyčia" (UR 3). Kiekvienas krikštas yra orientuotas į visišką priklausymą katalikų bažnyčiai: "Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė... Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę." (UR 22)
Romos katalikų mokymas apie krikščionių vienybę yra visiškai aiškus ir vienareikšmis – visų krikščionių sugrįžimas (sugrąžinimas) prie išganymo pilnatvės, kuri yra tik Romos katalikų bažnyčioje.
Be abejo, kovo 19 d. "Gerosios naujienos" tekste nepamirštama paminėti ir dar vieno svarbaus fakto: "Reikia atkreipti dėmesį į subtilią ir įvairią ekumenizmo realybę, būtent į skirtumus tarp atsiskyrusiųjų Rytų Bažnyčių ir protestantiškųjų bažnytinių bendruomenių..." Mat ortodoksų bažnyčios Romos katalikų yra laikomos tikromis bažnyčiomis (dėl tinkamos mišių aukos ir dvasinės tarnystės), o evangelikai nelaikomi bažnyčiomis tikrąja prasme, dėl ko, pvz., oficialiuose dokumentuose visuomet vadinami "bažnytinėmis bendruomenėmis". Dėl šios priežasties ir minėto teksto įvade sakoma, kad "krikščionys" priklauso ekumeninei bendruomenei, o ne bažnyčios, pabaigoje – kad krikščionys pasakoja "apie savo bendruomenes", bet ne pristato savo bažnyčias.
Bet, kaip minėta, toks yra oficialusis Romos katalikų mokymas. Nuoseklu ir nieko blogo, kad bažnyčia savo nuostatą skelbia bei pristato. Problema yra ta (ir labai didelė problema), kad ji šiuo atveju Romos katalikų teologiją pristato viso ekumeninio judėjimo vardu ("Šiaulių ekumeninė bendruomenė [kuriai priklauso išvardytos krikščionys/ bendruomenės]... parengė straipsnį...) Kitaip tariant, savo ir visų ekumeninei bendruomenei priklausančių evangelikų vardu vyskupija paaiškina, kas yra ekumenizmas. Tą patvirtina ir pasirašymas straipsnio pabaigoje: "Šiaulių Ekumeninė bendruomenė". Čia klaida tai jau tikrai neįsivėlė!
Kaip pavadinti šitokį elgesį? Ar čia sąžininga ir broliška? Broliška būtų buvę, jeigu būtų pateiktos sutartinės nuostatos vienybės klausimu (o jos yra!); sąžininga, jeigu po straipsnio aiškinimu apie vienybę būtų pasirašiusi vien katalikų bažnyčia, pats vyskupas ar pan.; draugiška, jeigu katalikai be prisistatymo, evangelikams būtų pasiūlę pateikti ir savo pozicijas apie vienybę ir ekumenizmą. Bet ne. Katalikai vieni patys sau nutarė ir padarė. Kaip reikėjo ir kaip patys norėjo. O jūs, evangelikai, būkit malonūs tai priimti. Kaip kitaip šitokį elgesį pavadinti, jei ne "švelnus teologinis imperializmas"?
Ir tikrai neperdėtai pasakyta, nes čia dar ne viskas. Pasirodo, kad jokios "Šiaulių ekumeninės bendruomenės" nėra! Nes jos buvimo klausimu sugundė pasidomėti pavadinimo formuluotė. Tradiciškai "ekumeninės bendruomenės" sąvoka (būdinga, pvz., Taizė judėjimui) vartojama kitaip. Žodis "bendruomenė" implikuoja didelį bendrumo ir sutarimo mastą. Tradicinės ekumeninio bendradarbiavimo sąvokos yra visų pirma "taryba", nes tarpusavyje tariamasi; "forumas", nes laisvai reiškiamos lygiaverčių partnerių nuomonės; "darbo grupė", nes bendrai planuojami konkretūs darbai; "apvalus stalas" kaip vieta diskusijoms. O "bendruomenė" byloja apie organizuotą struktūrinį darinį, raštiškų nuostatų ar vadovybės buvimą. Tokios organizacijos Šiauliuose niekada niekas nekūrė. Tie jau daugelį metų vykstantys susitikimai tėra viso labo tik neformalūs susitikimai. Nėra ir niekada nebuvo jokio nutarimo kurti Šiaulių ekumeninę bendruomenę, šiuo vardu įpareigotą reikšti viešojoje erdvėje bendrą nuomonę. Tai grynas vyskupijos fantazijos vaisius. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad katalikai net nematė reikalo su broliškomis bažnytinėmis bendruomenėmis tartis. Ar bent paprasčiausiai jas informuoti. Lyg tuščia vieta būtų... Tai labai daug pasako apie daugelio katalikų požiūrio į evangelikus tikrovę.
Prie viso to labai tinka, kad kunigas E. Venckus Šiaulių universiteto interneto puslapyje prisistato kaip "Šiaulių ekumeninio judėjimo vadovas" (klaida, ko gero, ir čia neįsivėlė; net jeigu ir įsivėlė, tai Venckui ji visai netrukdo). Kaip Venckus vadovu tapo, kai nėra pačios organizacijos? Kas jį į tą poziciją išrinko? Juk jis nesivadina katalikų ekumeninių reikalų vadovu, paskirtu vyskupo? Venckui to ir nereikia. Venckus tiesiog ėmė ir pats sau suteikė šį vardą. Kaip kitaip tokį dalyką suprasti? Tada kyla esminis klausimas: kaip šitokiomis aplinkybėmis dar apskritai galima kalbėti apie ekumenizmą (lietuviškai tariant, vienybę)? Juk tai begėdiškas poelgis, vertas nuoširdaus pasiaiškinimo ir atsiprašymo?! Šioje vietoje logikos ratas užsidaro: toks "vadovas" (ar pats apsišaukęs, ar vyskupo paskirtas), šitaip sau viską leisdamas, gali nesivaržyti ir savo pavaldinius parūšiuoti į blogus ir gerus mokinius, į klusnias ir maištingas aveles, į artimesnes sektoms ir pagaliau linkstančias bendradarbiauti su krikščionimis.
Nepaisant diplomatiško daugžodžiavimo, dabar labai aiškiai pasimatė tikroji ir visai nesubtili Lietuvos dominuojančios bažnyčios laikysena ekumenizmo atžvilgiu. Jūs, evangelikai, irgi galite pasisakyti, bet mes nurodysime, į kurią pusę traukti! Jūs, evangelikai, galite ateiti ir dalyvauti – mūsų ekumeniniuose renginiuose! Muziką užsakinėjame mes, o jūs, evangelikai, galėsite paploti! Būtent dėl šios priežasties tarp katalikų ir evangelikų vyksta tiek mažai (nors, ačiū Dievui, jų yra!) bendrai ir lygiaverčiai partneriškai organizuotų ekumeninių renginių.
Tad evangelikai, argi ne puikus precedentas pagalvoti apie save pačius? Padaryti išvadas? Argi ne proga pagaliau iškelti geltoną kortelę ir pasakyti: taip negalima! O jeigu ir tai nepadės, tokius pseudoekumeninius susitikimus išvis boikotuoti? Ko gero, vienintelė kalba, kurią E. Venckus tikrai suprastų, tai šitokio "vadovo" avelių išsibėgiojimas. Bet būtent to tikriausiai ir nenutiks. LKB, kad ir kaip pavadinta, ko gero, į susitikimus su Venckumi ir toliau eis. Tiesiog dėl savų priežasčių: juk mes nenorime būti ne tik vadinami, bet dar ir laikomi sekta; nenorime atsiriboti ir nustoti bendrauti. Veikia paprastų paprasčiausia baimė dėl savo kailio. Deja, evangelikai šitaip gan dažnai reaguoja: už kampo bamba dėl politinių žaidimų, o viešai, dėl tų pačių politinių priežasčių, vis dėlto sėda už bendro stalo.
Bet yra kitas kelias. Yra geresnė alternatyva. Evangelikai tarpusavyje bendrauja kaip lygiaverčiai partneriai, kalba vienu balsu, palaiko vienas kitą, atstovauja bendriems interesams – nepaisydami "tradiciniai" ar ne. Jie atranda savo bendrumą ir puoselėja savo bendrą didžiąją reformatorių tradiciją. Tik tas, kuris aiškiai žino, kodėl yra evangelikas, drąsiai gins evangelikų garbę, o ne leisis be perstojo jodomas. Kuo daugiau bus tokių, tuo akivaizdžiau matysis, kad ekumenizmas tikrai yra tikinčiųjų vienybė, kad tai mūsų kūdikis, nes šimtą metų ekumenizmas tikrai daugmaž buvo tik protestantų dirvos daigas (seniausia 'ekumeninė’ organizacija yra 1846 įkurtas Evangelikų aljansas). Argi dabar ne tinkamas metas tikinčiųjų vienybės idėją evangelikams pagaliau perimti į savo rankas?
Autorius yra Šiaulių evangelikų reformatų parapijos narys, NRTIC steigėjas, knygų "Religijos Lietuvoje" (Nova Vita, 1999) ir "Religinės bendruomenės" (MELI, 2009) bendraautorius
