Tim Keller
Stabmeldystė postmoderniais laikais
Pradėjęs skaityti Bibliją, visada ieškodavau visa vienijančių jos temų. Padariau išvadą, kad tokių yra daug, ir kad jei vieną jų iškeliame kaip pagrindinę (pvz., sandoros ar karalystės), kyla redukcionizmo pavojus. Vis dėl to vienas pagrindinių būdų skaityti Bibliją yra matyti šį tekstą kaip istoriją apie amžiną kovą tarp tikrojo tikėjimo ir stabmeldystės. Žmonija buvo sukurta šlovinti ir tarnauti Dievui, valdyti visą kūriniją jo vardu (plg. Pr 1, 26–28). Paulius supratimu, pirmoji žmonijos nuodėmė buvo stabmeldystė: "[Jie] išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę <...> ir lenkėsi bei tarnavo kūriniams, o ne Kūrėjui" (Rom 1, 21–25). Užuot gyvenę Dievui, pradėjome gyventi sau, savo darbui, materialinei gerovei. Nuo pradžių numatytą tvarką apvertėme aukštyn kojomis. O ėmus garbinti ir tarnauti sukurtiems dalykams, įvyksta paradoksas – sukurti dalykai ima valdyti mus. Užuot buvę Dievo "viceregentais", kurie valdo kūriniją, leidžiamės patys jos valdomi. Esame apimti gedimo, ligų ir negandų. Galutinis to įrodymas yra pati mirtis. Gyvename savo šlovei sunkiai dirbdami dulkėse ir pabaigoje grįžtame į dulkes – dulkės laimi (plg. Pr 3, 17–19). Gyvename tam, kad įamžintume savo vardą, bet mūsų vardai nugrimzta užmarštin. Jau pačioje Biblijos pradžioje išmokstame, kad stabmeldystė reiškia vergovę ir mirtį.
Pirmieji du ir patys svarbiausi iš Dekalogo įsakymų, sudarantys penktadalį Dievo įsakymų žmonijai, nukreipti prieš stabmeldystę. Išėjimo knyga nenumato jokio vidurinio kelio tarp tikro tikėjimo ir stabmeldystės. Mes arba garbinsime nesukurtą Dievą, arba – sukurtus dalykus (stabus). Nėra jokios galimybės negarbinti nieko. Klasikinė šia tema yra Naujojo Testamento ištrauka iš Laiško romiečiams (1, 18–25). Ši ilga atkarpa apie stabmeldystę dažnai suvokiama kaip kalbanti apie pagonis nežydus, tačiau ją turėtume suvokti kaip nuodėmės ir tai, kaip ji veikia, analizę. 21 eilutėje esame mokomi, kad į stabus žmonės atsigręžia todėl, kad nori valdyti savo gyvenimus, nors ir suvokia, jog viskas priklauso Dievui: "Pažinę Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo." 25 eilutėje nurodoma tokio valdymo strategija: išskiriami sukurti dalykai, į juos sudedama visa širdis ir ant jų statydinamas gyvenimas. Esame sukurti taip, kad turime kažką garbinti, o negalėdami visai išbraukti Dievo iš savo gyvenimo, sukuriame jam pakaitalų. 21 ir 25 eilutėse mums pateikiami stabmeldystės padariniai:
apgavystė – "tuščiai svarstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo";
vergovė – "lenkėsi bei tarnavo kūriniams".
Kad ir ką garbintume, tam ir tarnausime, nes garbinimas ir tarnavimas yra neatskiriamai tarpusavyje susiję. Mes esame "sandoros" būtybės: sudarome tarnavimo sandorą su tuo, kas labiausiai patraukia mūsų vaizduotę bei širdį, ir taip leidžiamės įviliojami į spąstus. Todėl kiekviena asmenybė, bendruomenė, minties forma ar kultūra bus pastatyta ant kokio nors svarbiausio reikalo ar absoliutaus lojalumo kažkam – ar tai būtų Dievas, ar jo pakaitalas. Asmeniškai mes galų gale žiūrėsime arba į Dievą, arba į sėkmę, meilę, šeimą, socialinę savo padėtį, populiarumą, grožį ar dar ką nors, kas suteikia mums vertės jausmo ir saugumo, padeda gyvenime pasirinkti. Kultūriškai žiūrėsime arba į Dievą, arba į laisvąją rinką, valstybę, karinę galią, mokslo ir technologijų pasiekimus, žmogišką protą ar dar ką nors, kas suteikia mums bendruomeninės svarbos ir saugumo, krypties mūsų pasirinkimams.
Nė vienas žmogus to nesuprato geriau už Martiną Liuterį, kuris nuostabiai sujungė Senąjį ir Naująjį testamentus aiškindamas Dekalogą. M. Liuteris suvokė, kaip Senojo Testamento prieš stabus nukreiptas įsakymas ir Naujajame Testamente pabrėžiamas išteisinimas vien tikėjimu savo esme reiškia tą patį. Jis sakė, kad Dekalogas prasideda dviem įsakymais, kurie nukreipti prieš stabmeldystę. Taip yra tik todėl, kad esminė nusižengimo įsakymui problema visada yra stabmeldystė. Kitaip sakant, mes niekada nenusižengiame kitiems įsakymams pirmiausia nenusižengę stabmeldystę draudžiantiems įsakymams. M. Liuterio suvokta, kad pirmojo įsakymo objektas yra išteisinimas tikėjimu, o netikėjimas išteisinimu malone yra stabmeldystė, kuri yra visko, kas nepatinka Dievui, šaknis:
"Visi tie, kurie ne visada pasitiki Dievu – darbuose ar kentėjimuose, gyvendami ar mirdami nepasitiki jo palankumu, malone ir gera valia, bet siekia jo malonės kituose dalykuose ar savyje, nesilaiko šio pirmojo įsakymo ir praktikuoja stabmeldystę, netgi jei būtų įvykdę visus kitus įstatymus ir dar būtų pamaldūs, paklusnūs, kantrūs bei tokie tyri kaip visi šventieji kartu sudėjus. Nes nerastas svarbiausias darbas, be kurio visi kiti yra jokios reikšmės neturintis apsimetinėjimas, parodija ir pretenzijos. Jei abejojame, ar netikime, kad Dievas yra mums maloningas ir mumis patenkintas, arba jei manome patiksią jam vien savo veiksmais, tai tėra gryna apgaulė – išore garbinti Dievą, bet viduje padaryti iš savęs 'netikrą gelbėtoją’" (Part X.XI, Excerpts from Martin Luther. "Treatise Concerning Good Works", 1520).
Šioje ištraukoje M. Liuteris sako, kad nesugebėjimas tikėti, kad Dievas mus visiškai priima Kristuje, ir išgelbėjimo ieškojimas kitur, yra nesugebėjimas paklusti pirmajam įsakymui. Būtent – neturėti kitų dievų, išskyrus Jį. Bandant užsitarnauti išgelbėjimą teisumo darbais, nusižengiama pirmajam Dekalogo įsakymui. Tada teologas pažymi, kad mes nuoširdžiai negalime laikytis nė vieno iš kitų įsakymų, jei nesilaikome to pirmojo, nukreipto prieš stabmeldystę ir išteisinimą darbais. Taigi po bet kuria konkrečia nuodėme slypi Kristaus išgelbėjimo atsižadėjimo ir atsidavimo "saviišgelbėjimui" nuodėmė.
Tarkime, žmogus sąmoningai neteisingai užpildė pajamų deklaraciją. Kodėl jis taip padarė? Na, galime pasakyti, kad jis nusidėjėlis. Tai tiesa, bet kodėl jo nuodėmė pasireiškia būtent taip? M. Liuteris atsakytų, kad tas žmogus melavo todėl, kad jam pinigai ir nuosavybė, taip pat – statusas arba pasitenkinimas turint daugiau turtų, yra svarbesni nei Dievas ir jo palankumas. Arba štai, pavyzdžiui, žmogus geriau jau meluos draugui nei nusižemins jo akyse dėl kokio savo poelgio. Šiuo atveju pamatinė nuodėmė yra siekimas susikurti gerą reputaciją aplinkinių akyse, kuri laikoma svarbesne nei Kristuje turimas teisumas.
Taigi Biblija nevertina stabmeldystės kaip vienos iš daugelio nuodėmių (kaip retos ir pastebimos tik primityviose tautose). Iš tiesų bet koks nesugebėjimas pasitikėti Dievu ar gyventi teisingai savo esme yra stabmeldystė – vieną ar kitą dalyką mes iškeliame aukščiau už Dievą. Priežastis nuodėmei visada atsiranda. O po nuodėmėmis slypi stabmeldiški mūsų troškimai.
Stabmeldystė postmodernioje kultūroje
Biblinis mokymas apie stabmeldystę ypač naudingas Evangelijos skelbimui postmoderniais laikais. Paprastai krikščionys nuodėmę įvardija kaip Dievo įstatymo sulaužymą. Teisingai paaiškintas, toks apibrėžimas, žinoma, yra geras ir pakankamas. Tačiau Dievo įstatymas visada nukreiptas ir į aplaidumo, neveiksnumo, ne tik veikimo nuodėmes – taigi ne tik į elgesį, bet ir širdies nuostatas. Šios blogos nuostatos ir motyvacijos paprastai yra neteisingi troškimai – stabmeldystės formos.
Tačiau kai daugelis mūsų nuodėmę aiškina kaip "nusižengimą Dievo įstatymui", mūsų pašnekovų mintys išskiria negatyvius (veikimo nuodėmę) ir išorinius (labiau veiksmus nei požiūrius) dalykus. Todėl svarbu išsiaiškinti, kodėl "įstatymo sulaužymas" nėra geriausias būdas, kaip pristatyti nuodėmę postmoderniems žmonėms.
Paprastai jauniems ne krikščionims miestiečiams apie nuodėmę aš pradedu kalbėti taip. Sakau jiems, kad nuodėmė nėra vien daryti ką nors bloga – iš esmės tai yra gerus dalykus paversti geriausiais. Nuodėmė – tai pagrįsti savo gyvenimą ir jo prasmę kuo nors kitu, netgi jei tai labai gera, bet ne Dievu. Kad ir kas būtų mūsų gyvenimo pamatas, jis visada taps mūsų troškimų priežastimi ir mus pavergs. Nuodėmė pirmiausia yra stabmeldystė.
Kodėl toks kelias geras?
Toks nuodėmės apibrėžimas įtraukia ir iki skausmo postmoderniems žmonėms gerai pažįstamą žmonių grupę. Postmodernūs žmonės teisėtai tiki, kad teisuoliai religingieji yra padarę daug žalos. Jei sakome, kad nuodėmė yra "Dievo įstatymų sulaužymas", nesistengdami to paaiškinti išsamiau, tai skamba taip, lyg fariziejiški žmonės yra "savi", o visi likę – "už borto". Kaip žinia, tokie fariziejai gana skrupulingai laikosi moralinio įstatymo ir todėl gali atrodyti, kad šie žmonės atspindi visą buvimo krikščioniu esmę. Akcentuodami stabmeldystę, šios problemos išvengsime. Kaip pastebi M. Liuteris, fariziejai, nors ir nesilankstė prieš stabų statulėles, ieškojo išteisinimo savyje ir savo moraliniame gerume, taip pažeisdami pirmąjį įsakymą. Motyvacija jų moralei buvo savęs pateisinimas – dvasinė patologija. Norėdami iki galo įvykdyti įstatymą, jie nepakluso pačiam svarbiausiam įsakymui. Apibūdinti nuodėmę ir ją apibrėžti postmoderniems žmonėms turime taip, kad tai galėtų būti pritaikoma ne tik prostitutėms, bet ir fariziejams.
Yra ir kita priežastis, dėl kurios reikalingas kitoks nuodėmės apibrėžimas šių dienų žmonėms. Jie yra reliatyvistai, ir vos tik jiems ištari, kad "nuodėmė yra neatitikti moralinio Dievo standarto", tokie žmonės atkirs: "Nagi, o kas pasakys, kieno moralinis standartas yra teisingas? Kiekvienas juk turi skirtingą! Kodėl krikščionys visada mano, kad jų moralinės nuostatos yra vienintelės teisingos?" Paprastai į atsakoma nuo nuodėmės ir malonės pristatymo nukrypstant į apologetinę diskusiją apie reliatyvizmą. Žinoma, iš tiesų reikia stipriai kvestionuoti miglotą postmodernių žmonių požiūrį į tiesą, bet manau, kad esama tiesaus kelio patikimai ir įtikinamai pristatyti Evangeliją dar prieš pasineriant į apologetinius ginčus. Aš tai darau šitaip: remdamasis S. Kierkegaardo "Liga mirčiai", apibūdinu nuodėmę kaip savo tapatybės kūrimą – savo vertės ir laimės, statant tai ant bet kokio kito pagrindo, bet ne Dievo. Užuot moralizavęs sakydamas, kad jie nusideda miegodami su savo merginomis ar vaikinais, sakau, kad jie nusideda, nes mano, jog jų karjeros ar meilės romanai juos išgelbėtų ir suteiktų tai, ko iš tiesų reikia ieškoti Dieve. Tokia stabmeldystė tampa jų varomąja jėga, priklausomybe, sunkia įtampa, apsėdimu, pavydu kitiems ir apmaudu.
Pastebėjau, kad tada, kai apibūdini jų gyvenimą kaip stabmeldystę, postmodernūs žmonės nelabai priešinasi. Jie abejoja, ar tam yra kokia kita alternatyva, tačiau suglumę pripažįsta, kad tai yra būtent tai, ką jie daro. Taip pat pastebėjau, kad tai taip pat padaro nuodėmę labiau asmeniška. Susikurti stabą iš kažko – tai mylėti jį taip, kaip turėtumei mylėti savo Kūrėją ir Palaikytoją. Pristatyti nuodėmę kaip ne tik nusižengimą įstatymui, bet ir meilei, skamba įtikinamiau (pagauna dėmesį). Žinoma, visapusiškas nuodėmės ir malonės apibūdinimas reikalauja pripažinti, kad priešinamės Dievo valdžiai. Tačiau pastebėjau, kad jei žmonės būna įtikinti, kad jų nuodėmė yra stabmeldystė ir neteisingas meilės objektas, tampa lengviau jiems parodyti, kad vienas iš nuodėmės padarinių yra neigti savo priešiškumą Dievui. Tam tikra prasme stabmeldystė yra kaip priklausomybė, tik dar didesnė. Esame suvilioti savo dvasinių stabų lygiai taip pat kaip žmonės būna suvilioti alkoholio ar narkotikų. Gyvename neigdami tai, kaip smarkiai esame sukilę prieš Dievą, lygiai kaip turintys priklausomybių neigia trypte trypiantys savo šeimas ir mylimuosius.
Biblinė stabmeldystės tema turi daug daugiau poteksčių, skirtų tarnavimui postmodernioje visuomenėje, nei kad čia aptarėme. Tai ne tik raktas, kaip dalytis Evangelija. Kaip savo darbuose šia tema atskleidė Davidas Powlisonas, tai taip pat svarbu mokinystei ir ganytojiškam konsultavimui (šio autoriaus "Idols of the Heart and Vanity Fair" lengvai prieinamas internete). Ir olandų kalvinistai yra parodę, kad geriausias būdas analizuoti kultūrą yra identifikuoti bendrus jos stabus. Iš tikrųjų, kiekvienos profesijos ir studijų sritis, lygiai taip pat kaip ir politinės partijos ir ideologijos, turi savo stabus, kurie ten karaliauja. Vienos – sekuliarios visuomenės stabais pavertė žmonijos protą ir autonomiją, o kitoms – tradicinėms visuomenėms jais tapo šeima ar rasės grynumas.
Savo prisiminimuose "Easter Everywhere: A Memoir" Darcey Steinke smulkiai pasakoja kaip ji, liuteronų dvasininko duktė, atsitraukė nuo krikščioniško tikėjimo. Persikėlusi gyventi į Niujorką, mergina pasinėrė į naktinių klubų ir sekso gyvenimą. Darcey parašė keletą romanų. Tačiau niekaip negalėjo rasti ramybės ir pasitenkinimo. Prisiminimų knygos viduryje, apibendrindama pagrindines savo gyvenimo problemas, ji cituoja Simone Weill: "Yra tik vienintelis pasirinkimas tarp Dievo ir stabmeldystės. Jei paneigi Dievą, būtinai garbini šio pasaulio dalykus, tikėdamas, kad tai tėra daiktai, bet iš tikrųjų, pats to nė nesuvokdamas, priskiri jiems dieviškus atributus." Stephenas Metcalfas, rašydamas šių memuarų recenziją dienraščiui The New York Times S. Weill citatą pavadino "ypatinga". Tai liudija, kokią svarbią vietą postmodernių žmonių gyvenime užima stabmeldystė.
Timas Kelleris yra presbiterionų Atpirkėjo bažnyčios
Manheteno rajone, Niujorke (JAV), pastorius.
Šaltinis: http://www.thegospelcoalition.com
Iš žurnalo "langas" (pavasaris 2009)
