C.S. Lewis
Šiuolaikinis žmogus ir jo mąstymo kategorijos
Ankstyviausieji misionieriai, apaštalai, Evangeliją skelbė trims žmonių grupėms: žydams, prozelitams ir pagonims. Visais trim atvejais jie galėjo remtis į tam tikras aplinkybes, kuriomis mes savo auditorijose naudotis negalime. Visos šios trys grupės tikėjo antgamtiškumu (net epikūrininkai, nors jie dievus laikė neveiksmingais). Visi pripažino nuodėmę ir bijojo dieviško teismo. Epikūrizmas, jau vien savo pažadais išlaisvinti iš baimės, rodė, kaip stipriai žmones tai slėgė – naujas vaistas gali būti sėkmingas tik pretenduodamas išgydyti plačiai paplitusią ligą. Paslaptingos religijos siūlė apsivalymą bei išsilaisvinimą iš kaltės, ir daugelis trijų grupių atstovų tikėjo, kad kitados pasaulis buvo geresnis. Žydų nuopuolio doktrina, stoikų aukso amžiaus koncepcija ir įprasta pagonių pagarba didvyriams, protėviams bei senovės įstatymų leidėjams šiuo atžvilgiu daugiau ar mažiau sutapo.
Pasaulis, kurį mes turime bandyti atversti, neturi nė vieno iš šių aplinkybių. Per pastarąjį šimtą metų viešoji mąstysena radikaliai pasikeitė. Šį pokytį, mano nuomone, veikė kelios priežastys.
1. Revoliucija švietimo srityje tarp labiausiai išsilavinusių klasių. Anksčiau švietimas visoje Europoje buvo pagrįstas senovės graikų ir romėnų humanizmu. Išsimokslinę buvo tik Platono ar Aristotelio sekėjai; tačiau ir aristokratai vis dar orientavosi į Vergilijų ar bent jau Horacijų. Taigi ir krikščionis, ir skeptikus stipriai veikė vertingesnieji pagonybės elementai. Netgi stokoję pamaldumo su užuojauta žiūrėdavo į pietas. Išlavintiems žmonėms buvo natūralu tikėti, kad senovinėje knygoje vis dar galima rasti vertingą tiesą. Jiems buvo natūralu gerbti tradiciją. Jų pripažįstamos vertybės iš esmės skyrėsi nuo šiuolaikinės industrinės civilizacijos vertybių. Net kai būdavo atmetamas krikščionių tikėjimas, vis tiek egzistuodavo standartas, pagal kurį buvo galima spręsti apie tuometinius idealus.
Humanistinio švietimo atsisakymas lėmė tai, jog mąstymas tapo izoliuotas savajame amžiuje; laiko ir erdvės atžvilgiu tą ligą mes vadiname provincializmu. Vien tas faktas, kad šv. Paulius rašė taip seniai, šiuolaikiniam žmogui yra numanomas įrodymas, jog jo ištartos tiesos nėra svarbios. Šiuo atžvilgiu priešo taktika paprasta ir gali būti aptikta karo vadovėlyje: prieš puldamas pulką, jei gali, pabandyk atkirsti jį nuo kitų pulkų abiejose pusėse.
2. Moterų emancipacija. (Žinoma, aš nesakau, jog tai savaime blogas dalykas; aš tik noriu aptarti vieną jos aspektų). Vienas iš visuomeninį gyvenimą lemiančių veiksnių yra tas, kad apskritai vyrams labiau patinka vyrai (tiesa, yra aibė pavienių išimčių), negu moterims moterys. Todėl kuo laisvesnės tampa moterys, tuo mažiau vyksta vien vyriškų susibūrimų. Daugelis laisvų vyrų dažnai susirenka vyriškoje draugijoje; laisvos moterys tai daro rečiau. Nūdienos visuomeniniame gyvenime lytys komunikuoja dažniau negu ankstesniais periodais. Tai turbūt davė daug gerų rezultatų; tačiau vienas yra ir blogas. Tarp jaunų žmonių neabejotinai sumažėjo karštų diskusijų apie idėjas. Kai jaunas paukščiukas sukiojasi aplink jauną paukštytę, gamta reikalauja, kad jis išskleistų savo plunksnas. Taigi bet kokia mišri visuomenė tampa sąmojo, juokavimų, pokštavimo, anekdotų scena – visko pasaulyje, tik ne ilgų bei įnirtingų diskusijų apie esminius dalykus ar tų rimtų vyriškų draugysčių, per kurias tokios diskusijos kyla. Taigi tarp mūsų studentų sumažėjo metafizinės energijos.
Vieninteliai dabar aptarinėjami rimti klausimai yra tie, kurie, atrodo, turi "praktinę" svarbą (pvz., psichologinės ir sociologinės problemos), nes jie patenkina stiprų moters praktiškumą ir konkretumą. Tai neabejotinai jos stiprumas ir ypatingas įnašas į visos žmonijos išmintį. Tačiau to, kas teikia garbę vyriškam protui – susidomėjimo tiesa tik dėl jos pačios, kosmosu ir metafizika, – sumažėjo. Tad vėlgi, kaip ankstesnis pasikeitimas atribojo mus nuo praeities, šis atskiria mus nuo amžinybės. Mes esame visiškai izoliuoti; prirakinti prie to, kas neatidėliojama ir kasdieniška.
3. Evoliucionizmas, arba istoricizmas. (Aš gerai skiriu kilnią discipliną, vadinamą istorija, ir fatališką pseudofilosofiją, vadinamą istoricizmu.) Pagrindinė jo šaknis yra darvinizmas. Nemanau, kad krikščioniui turėtų kilti sunkumų dėl darvinizmo kaip biologijos teoremos. Tačiau tai, ką aš vadinu evoliucionizmu, gerokai peržengia biologijos ribas: jo pareiškimu būti pagrindiniu tikrovės principu. Šiuolaikiniam žmogui atrodo savaime suprantama, kad tvarkingas kosmosas turi gimti iš chaoso, gyvybė – iš nebūties, protas – iš instinkto, civilizacija – iš barbariškumo, dorybė – iš gyvuliškumo. Šią idėją jo prote palaiko begalė klaidingų analogų: iš gilės išauga ąžuolas, iš spermatozoido išsivysto žmogus, primityvus luotas buvo modernaus garlaivio pirmtakas. Kita tiesa – kad kiekvieną gilę numetė ąžuolas, kiekvieną spermatozoidą išskyrė vyras ir pirmąją valtį sukūrė kažkas daug sudėtingesnis už ją, t. y. genialus žmogus, – paprasčiausiai ignoruojama. Šiuolaikinis protas kaip visatos formulę priima bendrą principą "iš nieko galima tikėtis beveik visko", neatkreipdamas dėmesio, jog atskiros mūsų stebimos visatos dalys liudija visiškai kitokią istoriją.
Šis evoliucionizmas žmonijos istorijos srityje virsta istoricizmu: įsitikinimu, kad šykščių ir atsitiktinių mūsų žinomų faktų apie istoriją surinkimas implikuoja kone mistinį tikrovės apreiškimą ir kad mūsų pirmutinė pareiga – sučiupti tą momentą ir sekti paskui jį. Toks požiūris neprieštarauja visoms religijoms: išties jis puikiausiai atitinka kai kuriuos panteizmo tipus. Tačiau, neigdamas sukūrimą bei nuopuolį, jis absoliučiai kertasi su krikščionybe. Pagal krikščionybę, Geriausias sukuria gerą, o gerą sugadina nuodėmė; evoliucionizmo požiūriu, jau pats gero standartas yra savaime nuolat besikeičiantis.
4. Tai, ką mes vadiname socializmu su visomis jo formomis – nuo griežto marksizmo iki miglotos "demokratijos". Beveik nuo pat socialistinio judėjimo Europoje pradžios vienas iš jo bruožų buvo, žinoma, stiprus antiklerikalizmas. Visuotinai pripažįstama (ir, manau, teisingai), kad šis elementas Anglijoje retesnis. Tačiau visoms jo formoms būdingas tas faktas, kad proletariatas visose šalyse (netgi su "dešiniosiomis" vyriausybėmis) daugybę metų buvo nuolatos pervertinamas. Dabar turime rezultatą. Dauguma tos klasės atstovų tokie patenkinti savimi, kokia dar nebuvo jokia istorinių šaltinių minima aristokratija. Proletarai įsitikinę, jog gali būti blogas visas pasaulis, tik ne jie. Dėl viso blogio reikia kaltinti kažką kitą.
Štai kodėl, kai kalbama apie Dievo egzistavimą, jie jokiu būdu nelaiko Jo savo Teisėju. Priešingai, jie yra Jo teisėjai. Jeigu Jis priimtinai išteisins, jie apsvarstys tai ir galbūt išteisins Jį Patį. Jie nepatiria tokių jausmų kaip baimė, kaltė ar pagarbus nuolankumas. Jie nuo pat pradžių galvoja ne apie savo pareigas Dievui, o apie Dievo pareigas jiems. Ir Dievo pareigos jiems suvokiamos ne išganymo rėmuose, o visiškai pasaulietiniuose – socialinis saugumas, karo išvengimas, pigesnis pragyvenimas. Apie "religiją" sprendžiama tik pagal jos įnašą į šias sritis. Tai iš dalies sutampa su kita antrašte.
5. Praktiškumas. Žmogus darosi toks siaurai "praktiškas" kaip iracionalūs gyvūnai. Skaitydamas paskaitas plačiajai visuomenei, ne kartą pastebėjau, jog beveik neįmanoma priversti jos suprasti, kad aš rekomenduoju krikščionybę, nes jos tvirtinimus laikau objektyviai teisingais. Tiesos ar klaidžiamokslio klausimas jai paprasčiausiai neįdomus. Ji tik nori žinoti, ar tai guos, "įkvėps", ar bus naudinga visuomenei. (Anglų kalba šiuo atžvilgiu sudaro ypatingą sunkumą, nes šnekamojoje kalboje "believe in" turi dvi reikšmes: a) priimti kaip teisingą, b) pritarti, pvz., "aš pritariu laisvajai prekybai". Štai kodėl, kai anglas sako, kad jis "believes in" arba "does not believe in" krikščionybe, jis gali visiškai negalvoti apie tiesą. Labai dažnai jis tik sako, kad pritaria ar nepritaria Bažnyčiai kaip socialinei institucijai). Su šiuo nežmonišku praktiškumu artimai susijęs abejingumas ir panieka dogmai. Populiarioji nuomonė yra nesąmoningai sinkretinė: daugelis įsitikinę, kad "visos religijos iš tikrųjų reiškia tą patį".
6. Skepticizmas proto atžvilgiu. Praktiškai kartu su neaiškiomis užuominomis apie tai, ką kalbėjo Freudas ar Einsteinas, jis suformavo bendrą ir visiškai nekeliantį pavojaus įsitikinimą, kad argumentai nieko neįrodo ir kad visas mintis sąlygoja iracionalūs procesai. Ne kartą ginčydamasis su protingu žmogumi nurodydavau, kad jo užimta pozicija logiškai implikuoja mąstymo vertingumo neigimą. Jis suprasdavo ir sutikdavo su manimi, tačiau tai nekliudė jam ir toliau laikytis savo pirminės nuostatos. Jis be baimės pripažindavo, kad visos mūsų mintys beprasmės.
Tokie, mano nuomone, yra pagrindiniai mentalinio klimato, kuriame turi dirbti šiuolaikinis evangelistas, bruožai. Kartais aš pagalvoju, ar prieš atverčiant žmones į krikščionybę nereikėtų jų pirmiau atversti į tikrąją pagonybę. Jeigu jie būtų stoikai, orfistai, mitraistai ar (dar geriau) žemę garbinantys valstiečiai, mūsų užduotis būtų lengvesnė. Štai kodėl šiuolaikinės pagonybės (teosofijos, antroposofijos ir t. t.) aš nelaikau absoliučiai blogu simptomu.
Dabartinė situacija, žinoma, turi ir gerų elementų. Visuomenė turbūt sąžiningesnė negu bet kada anksčiau: ir nors elgesy ne itin atsispindi dorovė, manau, šiuolaikinis jaunimas ne toks geidulingas ir pasidavęs gašlioms mintims, kaip buvo kuklesniais ir padoresniais amžiais. (Tai tik įspūdis, kuris gali būti klaidingas). Be to, manau, kad pats mūsų izoliacijos faktas, tas faktas, jog mes daromės kone vieninteliais žmonėmis, kurie apeliuoja į palaidotą (bet ne mirusį) žmogišką objektyvios tiesos alkį, gali būti ir jėgos, ir sunkumų šaltinis. Prieš baigdamas turiu pridurti, jog mano paties sugebėjimų ribotumas vertė mane visada naudoti daugiausia intelektinį metodą. Tačiau teko patirti ir tai, kai šiuolaikinėje auditorijoje stebuklus darė ir emocionalesnis bei "pneumatiškesnis" būdas. Kai Dievas suteikia dovaną, galingas ir "skelbimo kvailumas" (1 Kor 1, 21). Tačiau geriausia yra dviejų komanda: vienas griauna proto tvirtoves, kitas tiesiogiai atakuoja širdį.
Šaltinis: "Prizmė" 93/3
