Tomas Daugirdas
Šešėliniai universitetai
Galėtume manyti, jog studijų pirkimo reiškinys plinta, nes jam nesame tinkamai pasirengę. Šešėlinės studijos iš tiesų atrodo esančios visai naujas, iki šiol neregėtas reiškinys. Antai sovietmečiu dėl universitetų tarsi nebūta tokių didelių kokybinių problemų. Tačiau būtina prisiminti, kad prie korumpuotų šešėlinių studijų reiškinio mes esame pratinti ir anais laikais. Tuomet jos buvo tapusios valstybės politikos dalimi. Niekaip kitaip, o tik legaliu šešėliniu mokslu galėtume pavadinti partinių aukštųjų mokyklų, teikiančių aukštojo mokslo diplomus. Jose būdavo teikiama ne kurios nors specialybės žinių, o vykdomi ideologiniai mokymai, rengiant režimui tinkamus darbuotojus.
Sovietinį aukštąjį mokslą galėjo baigti ir visiški intelektiniai idiotai, svarbiausia, kad abejonių nekeltų jų pažiūrų kvalifikacijos. Partinis diplomas nereiškė jokio aukštojo išsilavinimo moksline išsilavinimo prasme. Jis taip pat nenurodė jokios profesijos, nors akivaizdžiai atvėrė kelius politinei-nomenklatūrinei karjerai. Sovietmečiu realiai galiojo dvejopas aukštasis mokslas ir dvejopi diplomai. Vienus gaudavo specialistai, kitus – ideologiškai patikimi ir politiniam valdymui parengti žmonės. Nors ir manytume, kad universitetas sovietmečiu turėjo savo vidinį moralės kodeksą ir buvo gerbiamas visuomenėje, aukštasis diplomas ne visada reiškė gerą baigusiojo išsilavinimą. Neminint, kad universitetas sovietmečiu buvo persmelktas ideologijos, tad toli gražu nebuvo atsparus abejotinos mokslinės ir moralinės vertės įtakoms.
Šiandien mes vėl gyvename dvejopo aukštojo mokslo ir dvejopų diplomų eroje. Vieni įgyjami studijuojančiojo mokymosi pastangomis, kiti paremti jo gebėjimu diplominius darbus užsakyti ir juos pirkti. Taigi studento verslumo gebėjimais. Diplominius darbus pirkti siūlančios firmos "Auksinė plunksna" internetiniame tinklalapyje skaitome šį viliojantį pasiūlymą: "Taip jau yra mūsų šalyje, kad studentui mokslo metu reikia dirbti tam, kad galėtų apsirūpinti pats ir sumokėti už mokslus, kurie brangsta kasmet. Dėl tokios priežasties mokslai nukenčia ir subalansuoti gyvenimą darosi vis sunkiau. Ką daryti, ar atidėti diplominį darbą kitiems metams, o gal vis dėlto pabaigti mokslus?"
Nežinodami konteksto, galėtume manyti, kad ši firma siūlo ne diplominius pagal užsakymą, o konsultavimo atskirais studijų klausimais paslaugas. Tiesą sakant, besinaudojantis šios ar kitų firmų paslaugomis studentas iš tiesų nėra pasyvus stebėtojas. Jis turi tiksliai informuoti firmą apie savo fakultetą ir apie dėstytojo – savo darbo vadovo – pageidavimus ir pastabas darbo rašymo eigoje: "Darbas rašomas dalimis, kurios koreguojamos Jūsų vadovo, dėl to kokybę bei aukštą įvertinimą garantuojam. Praktiškai vadovas yra kokybės garantas – kaip jis patars, taip ir bus rašomas darbas".
Studentui, kuris nori gauti kuo geresnės kokybės produktą, reikia stengtis būti kuo geresniu tarpininku tarp aukštosios mokyklos ir diplominių rašymo paslaugos tiekėjo.
Procesą sunkiai galėtume pavadinti tiesiog diplomo "pirkimu". Kad studentas diplomą gautų, jis privalo būti priimtas į aukštąją mokyklą, vadinasi, turi būti baigęs bent vidurinę. Tad negalėtume sakyti, kad Lietuvoje aukštojo mokslo diplomus gali įsigyti beraščiai ar visiški nevykėliai. Šiuolaikinis šešėlinis studentas turi turėti ambicijų ir matyti galimą savo darbo perspektyvą, kuriai aukštojo mokslo diplomas yra svarbus. Be to, jis turi būti pakankamai verslus, kad galėtų užsidirbti tokiu būdu perkamoms studijoms. O tokios nuoseklios perkamos studijos kainuoja iš tiesų nemažai. Diplominių magistro ir bakalauro darbų įkainiai firmose yra nuo septyniolikos iki dvidešimt penkių litų už puslapį. Tad paprasčiausiais skaičiavimais pigiausias bakalauro darbas kainuoja apie septynis šimtus litų, magistro – apie tūkstantį tris šimtus. Be to, prieš šiuos baigiamuosius studijų akcentus dėstytojams reikia pateikti ne vieną kursinį darbą. Maža to, didesnių akademinių ambicijų turintys studentai panašiu būdu gali įsigyti ir daktaro laipsnį. Žinoma, už atitinkamus daug didesnius įkainius.
Vien nuo realybės atitrūkę dėstytojai ir studijų įstaigų vadovai gali užmerkti akis prieš šį reiškinį ir nematyti, kad jis yra tapęs masiniu. Prieš dešimt metų galbūt ir būdavo mėginama šiurkščiausiu būdu diplomus klastoti, panašiai kaip klastojami pasai ar kiti dokumentai. Šiandien šis būdas atrodo pernelyg primityvus, rizikingas ir gėdingai pigus. Kiekvienas vartotojas žino, kad pigiai pirktas daiktas yra mažai patikimas ir kiekvieną akimirką gali išsiduoti broku. Šiandien niekas nepadirbinėja diplomų: klastojamas pats tapimo diplomuotuoju procesas.
Tęstinio perkamo mokymo paslaugas teikia ne vien organizuotos firmos, bet ir paskiri darbų rašytojai, taip sau prisiduriantys prie legalių pajamų. Žinoma, galima manyti, kad į darbo gynimą atėjęs studentas, nesuvokiantis, kas tame darbe parašyta, yra nuo įtampos praradęs atmintį, "persidirbęs" dėl sunkaus rašymo ar kaip nors kitaip nukentėjęs nuo mokslo. Tačiau šiandien, taip plačiai išplitus šešėlinei diplomų paslaugų rinkai, daug įtikimiau, kad studentas šį individualiai rašytą diplomą yra paprasčiausiai pirkęs ir galbūt net nespėjęs į jį tinkamai įsigilinti. Gudresnieji, nors akivaizdūs nevykėliai studijų metais, apsigina "puikius" darbus, tuo sukeldami sentimentalių dėstytojų džiugesį, o gal net ir naivų pasididžiavimą savo kaip pedagogų pastangomis. Maži mokymosi stebuklai, pasirodą darbų gynimo metu, dažniausiai tėra šešėlinio studijų verslo produktas.
Šie vis labiau plintantys reiškiniai kelia akivaizdų nerimą. Ne todėl, kad taip įvykdoma dėstytojų ir aukštųjų mokyklų administracijos apgavystė. Labiausiai todėl, kad toks diplomų įgijimas remiasi savotiška "švaria sąžine". Paslaugas teikiančių firmų reklamose nėra nė užuominos, kad jomis besinaudojantieji nepajėgtų patys savo pastangomis įgyti tokį, o gal net geresnį diplomą. Patys šešėliškai studijuojantieji veikiausiai nemato jokios moralinės dilemos. Jie kažin ar abejoja, kad "jei studijuotų", "jei turėtų laiko mokytis", "jei nebūtų priversti užsidirbti pragyvenimui", tikrai pajėgtų savarankiškai baigti aukštąją mokyklą. Tad šiuo atveju didžiausia kaltė tenka aplinkybėms, bendrai studijų situacijai ir kitoms nuo studijuojančiojo sąžinės tarsi nepriklausančioms problemoms. Studijų procesas vyksta kaip primityviausias produkto mainų santykis, paremtas laiko ekonomijos dėsniais. Diplominius darbus rašo turintieji tam laiko, juos įgyja gebantys už juos užmokėti. Kur prasideda rinka, moralės klausimai paprastai nekeliami.
Galima aptikti gausybę priežasčių, dėl ko šešėlinės studijos dažniausiai nesukelia moralinių dilemų. Minėta sovietinė dvigubo aukštojo mokslo tradicija paliko įsitikinimą, kad aukštojo mokslo diplomą įgyja tas, kuriam jo reikia kaip "diplomo". Skirtumas vien tas, kad anksčiau jis buvo perkamas politiniais įsitikinimais, šiandien – užmokant pinigus. Tačiau daug didesnė problema yra pačių aukštųjų mokslų komercializacija. Universitetai praranda savo kaip išskirtinių vietų visuomenėje ir valstybėje misiją, jie įsilieja į bendrą rinkos mechanizmą ir ima paklusti elementariausiai rinkos moralei. O pastarajai svarbu pelnas, sėkmė ir verslumas. Šešėlinių studijų išplitimas tepatvirtina seniai numanytą faktą, jog universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų pagrindine funkcija tampa diplomų parūpinimas vartotojams.
Universitetai šiandien nėra jokios dvasinės hierarchijos vietos, nustatančios ir diegiančios savas taisykles. Jei būtų taip, jose kelerius metus praleidęs žmogus būtų priverstas perimti išskirtines vertybes ir jas vėliau kultivuoti savo gyvenime. Universitetai nėra ir išskirtinių žinių kaupimo ir perdavimo vietos. Jei būtų taip, jų pašonėje esančios šešėlines paslaugas teikiančios firmos paprasčiausiai negalėtų gyvuoti. Universitetai ir aukštosios mokyklos yra vietos, kuriose už žinias atsiskaitoma, mažai rūpinantis dėl jų "perėmimo". Galiausiai vis labiau silpnėja aukštosios mokyklos ir universiteto kaip specifinės visuomenės visuomenėje funkcija. Universitetai Lietuvoje nėra jokia selektyvi vieta: į juos gali įstoti beveik kiekvienas. Žinoma, toks kiekvienas jaučiasi turįs visas teises bet kuriomis priemonėmis įgyti ir aukštojo mokslo diplomą. Universitetas nėra stipri bendruomenė, turinti savą moralės ir orumo kodeksą. Tokiai bendruomenei priklausantis žmogus šešėlinių studijų negalėtų vertinti kaip nors kitaip, kaip gryną sąžinės klastą. Žinoma, galbūt nepagrįsta turėti vilčių, kad šiuolaikiniai universitetai gyvuotų panašiai kaip prieš kelis šimtus metų. Tačiau vis dėlto universitetus turėtume uždaryti, jei liautumės manę, kad juose gali įvykti ir įvyksta moralinių ar gamtos atradimų, galinčių pakeisti žmogaus, visuomenės ir pasaulio gyvenimą.
Šiandien aukštosios mokyklos viena po kitos svarsto ir priima vidinės etikos kodeksus. Galbūt kada nors įsigalės praktika, kad studentas prieš pateikdamas darbą dėstytojui ar vertinimo komisijai pasirašys, jog darbas nėra klastotė, o teikiamo diplominio ar kursinio darbo autorius yra jis pats. Kad, išaiškėjus apgaulės atvejui, jis sutinka prarasti diplomą. Tikėtina, kad anksčiau ar vėliau bus imta sistemiškai kovoti prieš šešėlinių studijų paslaugas teikiančias firmas ir paskirus diplomų gamintojus. Galima sugalvoti gausybę apgaules ir prasižengimus reglamentuojančių ir draudžiančių priemonių, iš anksto numanant, kad didės ir prasižengėlių ar apgavikų išradingumas. Represinėmis priemonėmis iš tiesų galima pasiekti tam tikrą etinio elgesio lygį. Esama studentų priėmimo sistema, Lietuvoje įsigalėjusi nuomonė, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems, lėmė, kad aukštosios mokyklos nėra jokios išskirtinės visuomenės vietos, jų gyvenime silpnai veikia nerašyti etikos kodeksai, o tarp studentų veši nusikaltėlių moralė.
Iš: "Naujasis Židinys–Aidai", 2005/6
© Aidai
