Holger Lahayne
Santykių revoliucija – viltis Lietuvai (I)
Įvadas
Vizijos iš dangaus nekrenta. Jas sugalvoja ir suformuluoja žmonės. Tačiau nė vienas iš mūsų nemąstome intelektiniame vakuume – mums įtaką daro daugybė kultūrinių faktorių kaip auklėjimas, mokslas, religija ir t. t. Vienų autoritetas mums yra didesnis, kitų mažesnis. Tik klausimas, į kurį faktorių mūsų mąstymą nukreipti prasmingiausia?
Šio esė autorius įsitikinęs, kad prasmingiausia klausytis Biblijos balso. Biblija tūkstantmečių gerai išbandytas kultūros formavimo įrankis. Joje mums kalba Dievas Kūrėjas. Dievas sukūrė šį pasaulį, todėl geriausiai išmano jo veikimą. Jis žino, kas gerai gamtai, žmonėms, visuomenei, todėl nepaisyti jo balso būtų kvaila.
Biblija yra šventa krikščionių knyga. Tiek Senasis, tiek Naujasis Testamentas daugsyk patvirtina, kad Dievas yra viso pasaulio Viešpats; kad visi pasaulio gyventojai pavaldūs jo autoritetui ir jam atsakingi. Senajame Testamente rašoma, kaip visos žmonijos labui buvo išrinkta viena tauta – Izraelis, kad duotų pavyzdį kitiems. Todėl Dievo žodis skirtas ne tik išganytiesiems, bet visiems žmonėms. Jo moralinės teisingos ir harmoningos visuomenės nuostatos galioja kiekvienam.
Pagrindinė Biblijos tema – išganymas. Bet ji kalba ne vien apie individų išgelbėjimą, nors tai svarbiausia. Patys krikščionys per daug dažnai užmiršta socialinę tikėjimo funkciją, paversdami tikėjimą vien privačia evangelija. Biblija duoda nurodymus ne vien religiniam bei bažnytiniam gyvenimui, bet ypač kreipia dėmesį į plačiai atnaujintus santykius tarp žmonių. Ji pateikia socialinio gyvenimo viziją, viziją apie žmonių sugyvenimą šioje žemėje – krikščionių ir nekrikščionių.
Tai ne bažnytinė ar klerikalinė vizija. Dievas yra visa ko autoritetas, o ne Bažnyčia. Svarbiausia ne bažnytinės įtakos įvairiose visuomenės gyvenimo sferose plėtimas. Svarbiausia, kad kiekvienas politikoje, versle, šeimoje ir visuomenėje veiktų atsakydamas prieš Dievą ir vykdytų jo pavestus darbus.
Reikia vizijos
Daugybe prasmių XX a. buvo žlugusių vizijų amžiumi. Per I pasaulinį karą sužlugo optimistinė liberaliųjų kultūrinių protestantų vizija. Jie tikėjo visų žmonių brolybe ir gėrio galiomis, pažanga bei aukštesniu išsivystymu. Šimtmečio pabaigoje ištirpo komunistinė sekuliariojo rojaus žemėje vizija. Bene vienintelė ideologija, buvusi tokia visa apimanti, tokia logiška bei inspiruojanti. Marksizmas puoselėjo didelę svajonę apie sukūrimą tokio kolektyvo, kuriam būtų nuosekliai pajungtas kiekvienas žmogus. Bet "realiai egzistavęs socializmas" sudužo į tikrovę.
Tačiau amžiaus pabaiga pažymėta ir išsipildžiusių vizijų. Dešimtmečius Europa buvo padalytas kontinentas. Dabar (beveik) visos valstybės gali mėgautis laisvės vaisiais. Liberalioji demokratija iškovojo svarbią pergalę, atverdama kelią sėkmingam laisvosios rinkos ekonomikos žygiui. Laisva demokratija bei rinkos ekonomikos teikiama gerovė buvo (ir tebėra) ir Lietuvos didžiosios vizijos. Pirmame etape iki 1993 buvo svarbu laisvės atgavimas ir įtvirtinimas. Po to politika orientavosi į saugumo garantus (narystė NATO), ekonominio bendradarbiavimo intensyvinimą (vienas iš narystės ES pagrindų). Prisijungus prie Šengeno sutarties, regis, nebeliko (išskyrus euro įvedimą) jokių didelių politinių tikslų.
Kaip labai aiškiai parodė diskusijos dėl ES konstitucijos, visai Europai trūksta didelių bendrų vizijų. Bet šis stygius daug ryškesnis pokomunistinėse šalyse. Vakarų visuomenės vis dar sočiai tebeminta iš savo paveldo aruodų (pagalvokime apie Prancūziją, Šveicariją ar Švediją). O Lietuvoje staiga sugriuvęs komunizmas atvėrė vizijų vakuumą, kuris neužpildytas iki šiandien.
Dažnai pro akis praleidžiamas faktas, kad liberalioji demokratija ir laisvoji rinka, narystė ES ir NATO nėra savitiksliai dalykai. Todėl jie tegali būti tik ribotos vizijos. Kuo gerai ekonomikos augimas? Kam reikalinga politinė laisvė? Kam reikėjo ir reikia viso to siekti? Trūksta vizijų, kurios galėtų į tai atsakyti. Ypač jų stygius išryškėjo Lietuvos stojimo į ES laikotarpiu, kai piliečiams buvo bandoma paaiškinti, kam tas stojimas reikalingas: kad visi gautų daugiau pinigų (ir vėjas ima nešti skriejančius eurų banknotus). Kur dar rasti didesnį nevizionieriškumą?!
Gyvenimas be vizijos – daug sferų šiandieninėje Lietuvoje būtų galima neperdedant taip pavadinti. Bet kas nutinka, kai trūksta vizijų?
Politikoje valdo grynas pragmatizmas. Pragmatiškai valdyti valstybę nėra blogai. Net gerai, kai mažiau svajoklių valstybės vyriausybėje ir savivaldybėse. Bet svarbu, koks pragmatizmas. Reikalinga pragmatiška "mažų žingsnelių" politika pagal K. Popperį. Bet "žingsnelių" kur link? Į kokį tikslą? Ko mes siekiame visuomenės labui? Socialinės reformos be vizijos yra beprasmės. Nors jau daug metų prie valstybės vairo sėdi socialdemokratai, tikros socialinės vizijos – nė kvapo. Ir dažnai išpeiktasis populizmas yra savotiška pragmatizmo išraiška. (Kad gali būti ir kitaip, įrodė britų New Labour socialdemokratai.)
Nesant visuomeninių vizijų, lieka plikas individualizmas. Asmens laisvė labai svarbu, bet nepakanka rūpintis vien savo gerove. Be abejo, A. Smithas teisus pastebėdamas, kad žmogui svarbiausia savo interesas ir nauda. Bet moderniosios ekonomikos tėvas bus klaidingai suprastas, jei bus manoma, kad jis aukštino autonomišką individą. Smithas puoselėjo labai plačią socialinę viziją, atskirą pilietį laikydamas veikėju socialinių santykių grandinėje. Galų gale jam svarbu buvo ne "grynasis kapitalizmas", o socialinė etika (juk jis buvo moralės filosofas).
Su aptartuoju punktu glaudžiai susijusi grynojo materializmo privačioje sferoje samprata. Privataus gyvenimo lygio kilimas yra daugelio vienas pirmųjų siekių. Tą patvirtina visos vartojimo, pinigų skolinimosi ir taupymo statistikos. Tuo paaiškinama ir masinė ekonominė emigracija. Žmonės, pajutę, kad yra vietų, kur galima greitai uždirbti daug pinigų, ten ir traukia.
Bet kur veda šis kelias? Po x metų pasiekti Ispanijos ekonomikos, o dar po x metų ir Švedijos vartojimo lygį. Bet tai juk varganos vizijos! Socialiniai tyrimai rodo, kad padidėjęs pinigų kiekis bei vartojimas, pakilęs pragyvenimo lygis patenkintų gyvenimu skaičiaus beveik neaugina. Patenkinę pagrindinius poreikius, pinigai žadina naujus, o laimės neprideda. Dar daug žmonių Lietuvoje neapsieina be pagalbos norėdami susikurti bent būtinąjį pagrindą normaliam gyvenimui. O žvelgti reikia daug toliau: ar išmintinga orientuotis į turtingąjį sluoksnį ir jų iliuzijas? Ar individo asmeninė materialinė gerovė išties gali būti tas tikslas, kurio vertėtų siekti?
Postmodernizmo laikais, skeptiškai vertinant visus "didžiuosius pasakojimus", plačioms vizijoms nėra lengva. Bet jų reikia. Reikia, kad galėtume skleisti universalias idėjas su aukštais tikslais ir vertybėmis. Lietuvai reikia laisvos, realistiškos, socialiai orientuotos, postmaterialistinės ir ilgalaikės vizijos. Vizijos, kuri funkcionuotų ir atsilieptų į žmonių problemas bei poreikius.
Problemų šaknys
Nepaisant didžiulės pastarųjų metų sėkmės, Lietuvos visuomenė išgyvena krizę. Kur jos šaknys?
Viena didžiausių žalų, padarytų komunistinio valdymo metais, yra pilietinių struktūrų suardymas. Totalitarinė valstybė gniaužė beveik visas pilietines laisves. Ryšys tarp valstybės ir individo egzistavo tik per valstybės reguliuojamą kolektyvą; paskutinėms nepriklausomoms institucijoms (kaip šeima ir Bažnyčia) buvo smarkiai apkarpytos jų funkcijos. O būtent jose mezgasi ir auga bendravimo ryšiai, vystosi kontaktai. Jų menkinimas ir žlugdymas sunaikino taip svarbų "socialinį kapitalą" ir galų gale atvedė į bendrąją santykių krizę – visiškai priešingą reiškinį išliaupsintajam socialistiniam solidarumui.
Visą šio naikinimo padarinių mastą, deja, matome tik dabar. Sovietmečiu šiokio tokio solidarumo ir piliečių vienybės buvo galima pasiekti prievarta. Be to, neegzistavo ir negalėjo egzistuoti tokia akivaizdi socialinė atskirtis bei susvetimėjimas, nes daugumai piliečių buvo primesta savotiška "turtinė dieta". Jos poveikį juntame šiandien, praėjus beveik dvidešimčiai metų. Žalą gamtai, ekonomikai panaikinti arba sušvelninti galima palyginti greitai; fasadus perdažyti nesudėtinga; gatves išlyginti taip pat įmanoma. O kaip atitaisyti visuomenę? Kaip atkurti suardytus žmonių santykius? Štai keletas problemų sričių.
Pradėkime nuo asmeninės: daug žmonių nesusitvarko patys su savimi. Tai veda į depresiją ir savižudybę (statistika gana liūdna). Sparčiai yra šeimos, skyrybų skaičiai taip pat įspūdingi. Kuo prastesni santykiai tarp sutuoktinių, tuo mažiau jie susilaukia vaikų (vos 1, 3). Bet ir tuo trupučiu tėvai dažnai rūpinasi prastai: užuot patys auklėję, bendravę ir užmezgę artimus santykius, dar visai pyplius išgrūdžia į lopšelius ir darželius ar atiduoda kompiuteriui. Prieš šios labai neigiamos praktikos smarkiai prisideda tėčių dalyvavimo vaikų gyvenime pasyvumas. Ką jau kalbėti apie masinę emigraciją, dėl kurios pirmiausiai kenčia būtent vaikai.
Mokyklose likę dirbti tik vyresnio amžiaus senamadiški pedagogai ir naujesnės kartos visiški idealistai. Vieni "varo seną natą" lyg apie naujoviškas ugdymo metodikas nebūtų nė girdėję, o kiti kenčia nuo nesuvaldomų mokinių keiksmų ir patyčių. Daugybė vaikų turi psichologinių problemų. Tarp mokinių didėja smurtas, daugėja pažeminimo, patyčių, net sužalojimo atvejų. Prie viso to prisideda turtinis susisluoksniavimas: atsiradę neoficialios elitinės mokyklos, elitinės klasės turtingųjų vaikams, siekiant užkirsti kontaktą su neturtingojo sluoksnio vaikais.
Aukštosiose mokyklose apie akademinę bendruomenę nėra ko nė kalbėti. Studentų galvose vienas siekis – kaip nors gauti diplomą. Tik pavieniai angažuojasi visuomeninėje veikloje, jungiasi prie idėjinių grupių ar bent rūpinasi studentų interesais. Daug (jei ne dauguma) apgaudinėja save ir dėstytojus plagijuodami, nusikopijuodami ar nusipirkdami darbus. Profesūrai studentija dažniausiai visiškai nerūpi, nes rūpi jų status quo ir "dagiliškos" kelionės po tailandus. Studentai įbauginti valstybės finansuojamos vietos praradimo galimybės, pririšti prie aukštų studijų balų kartelės ir nežinia kodėl dėl mokslo rezultatų dalijamų varganų stipendijų. Baimės kultūra klestėte klesti. Net bijoma žurnalistams savo nuomonę pasakyti: "Aš čia dar turėsiu studijuoti..." (studentų atstovės senate žodžiai po ŠU rektoriaus rinkimų šių metų pavasarį).
Versle darbdavių ir darbuotojų santykiai dėl darbo jėgos trūkumo pastaruoju metu sušvelnėję. Tačiau dar daug darbo teisės ir savivalės pavyzdžių. Profsąjungos labai silpnos ir susiskaldžiusios, kai kuriose sferose net apskritai nekuriamos. Darbuotojai labai silpnai ir tik pavieniai gina savo teises. Kai kurie verslo gigantai vis dar labai beatodairiški, net grobuoniški ir pažeidžiantys žmogaus teises. Štai Šiauliuose prekybos centro "Tilžė" statybos metu visiems šalia esančio privačių namų kvartalo gyventojams dėl specifinės darbų technologijos buvo ištuštinti šuliniai. Žmonės kelis mėnesius gyveno be vandens, o verslininkai nesiteikė nė su vienu iš jų pasikalbėti ir pasiaiškinti (suinteresuota pusė, žinoma, taip pat išdrįso kreiptis tik į spaudą).
Santykiai keliuose apibūdinami daug pasakančiu žodžiu "karas". Milžiniškos baudos išpopuliarėjo po trijų berniukų žūties Aleksandrijoje. Bet jos niekaip nepalies problemos šaknų ir tik dar labiau suskaldys visuomenę. Nereikia vairavimo, užtenka pamatyti parkavimo kultūrą ir tampa aišku, kad gatvėse tiesiog pilna tikrų eismo "monstrų". Dauguma vairuoja prastai ir nesaugiai. Tai puikiai atspindi santykius visuomenėje: kai nėra pagarbos žmogui, kai egzistuoja tiek nesutarimų ir priešiškumo, kaip galima tikėtis priešingų dalykų keliuose?
Nors sveikatos apsaugos sferoje noriai mėgaujamasi žodžiu "klientas", tačiau beveik niekas su sergančiaisiais nesielgia kaip su klientais. Ši sfera yra ta, kurioje bene labiausiai paminamas žmogaus orumas. Daugybė pacientų ne tik laiku nesulaukia pagalbos, bet dažniausiai jiems net nepaaiškinama, kas negerai arba kas su jais daroma. Nueikime kada į ligoninės priėmimo skyrių ir pasižiūrėkime, kaip elgiamasi su atvežtais benamiais...
Nepasitikėjimas valstybės institucijomis kaip Seimas ar teismai, palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje gana aukštas. Akivaizdu, jog santykiai tarp piliečių ir valstybės smarkiai sutrikę. O kaip valstybė elgiasi su savo piliečiais? Su savo tarnautojais? Su mokytojais, gydytojais, policininkais, ugniagesiais? Kaip suprasti, kai pradinukų mokytoja kanceliariniams reikmenims ir telefonui negauna nė lito, o seimo nariai – net tūkstančius? Kaip suprasti?
Gal geresnė situacija bažnyčiose? Tik šiek tiek. Čia taip pat daug hierarchinio mąstymo. O ekumenizmo, bažnyčių santykių, klausimu apskritai beveik nieko nevyksta. Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kurioje nėra Evangelikų aljanso. Kodėl? Todėl, kad vadovai nepasitiki vieni kitais ir susirūpinę vien savo reikalais.
Kur tik pažvelgsi – didžiojoje politikoje ar daugiabučio bendrijoje – trūksta tarpusavio sutarimo ir bendravimo. Kas šiandien kreipia dėmesį į savo kaimynus remontuodamasis butą? Kas pasibeldžia į duris ir atsiprašo dėl galimų nepatogumų? Kai tik reikia spręsti kokią problemą, lyg mygtukas paspaudžiamas: būti piktam, irzliam, bambekliui. Labai daug chamizmo! Ir dėl to daug žmonių ir emigruoja, kad Vakaruose kitokie santykiai tarp žmonių, kad bendrai žymiai daugiau pagarbos, žmoniškumo, draugiškumo ir džentelmeniškumo.
Dar būtų galima kalbėti apie šią temą analizuojant smurtą, hierarchinį mąstymą, baimės vaidmenį. Bet svarbiausias santykių krizės simptomas – nepasitikėjimas. Gilus nepasitikėjimas karaliauja beveik visose visuomenės gyvenimo sferose (išskyrus gal tik tarp tikrų draugų).
Ypač tai į akis krenta vakariečiams. Jie dauguma dalykų pasitiki žymiai labiau – visų pirma kitu žmogumi. Tačiau Lietuvoje, palyginti su Vakarais, vis dar gana didelis bendras nepasitikėjimas. 75% mano, kad "su žmonėmis reikia būti labai atsargiam," ir tik 25% – kad "dauguma žmonių galima pasitikėti" (1999, "Europa ir mes"). Štai Aleksandrijos įvykiai byloja, kad labai nepasitikima vietiniais prokurorais – net pats Vidaus reikalų ministras tokios nuostatos.
Pasitikėjimas – labai trapi vertybė, bet neįkainojama. Politologas R. Putnamas teisingai pastebi: "Pasitikėjimas kaip alyva sutepa bendradarbiavimo variklį". Savo knygoje "Kad demokratija veiktų" išskiria posakius, būdingus kultūroms su silpnu pasitikėjimu: "pasmerktas tas, kuris pasitiki kitu" arba "neskolink, nedovanok, nedaryk gero, nes viskas pasisuks prieš tave". Problema, kad tokios nuomonės užsuka sunkiai sustabdomą uždarą nepasitikėjimo ratą, anot sociologo N. Luhmanno, "su tendencija įsitvirtinti ir nuolat stiprėti" ("Vertrauen"). Mano nepasitikėjimas žadina kito nepasitikėjimų, kuris savo ruožtu sustiprina manąjį ir patvirtina mano įtarimus. R. Putnamas: "Įsipareigojimų nesilaikymas, nepasitikėjimas, išsisukinėjimas, išnaudojimas, izoliacija, netvarka ir stagnacija stiprina vieni kitus slopioje ydingo rato tvankumoje... Strategija 'niekada nebendradarbiauk’ yra stabili pusiausvyra..." Teigiama prasme vertinant, "socialinio kapitalo ištekliai, tokie kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai, paprastai būna stiprinantys save ir kumuliaciniai."
Ar yra galimybių išsimušti iš šio rato?
Vizijos šerdis – šalom
Ačiū Dievui, vilties yra. Bet jos nerasime raštuose tokių autorių kaip Sharma, Murphy, Coelho ar Dalai Lama. Viltis yra Biblijoje, kurios viziją galima būtų apibrėžti vienu žodžiu: šalom. Šis hebrajų kalbos žodis dažniausiai verčiamas "ramybė, taika", bet turi daug platesnę reikšmę. Jis yra bendrašaknis su žodžiais, reiškiančiais pilnatvę, visumą, gerovę, laimę, sveikatą. Šalom vartojamas apibūdinti sveikiems, harmoningiems santykiams plačiąja prasme.
Dievas ir šalom – Biblijos tema. Biblijos Dievas yra santykių Dievas. Krikščionių mokymas apie Trejybę sako, jog tarp Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios viešpatauja tobulos harmonijos santykiai (pvz., Jn 17, 20–26). Nė viena religija santykių sampratos nekildina iš paties Dievo.
Dievas sukūrė žmones, kad palaikytų su jais bendrystę. Todėl, būdamas Dievo atvaizdas, žmogus taip pat orientuotas į bendravimą. Pradžios knygos sukūrimo istorijoje matome gana partnerišką bendravimą tarp žmogaus ir Dievo. Pats Dievas pastebi, kad "negera žmogui būti vienam" (Pr 2, 18). Tad nuo pradžių pradžios žmogui reikia bendrystės su kitais. Žmonės taip sukurti, kad nori rūpintis vieni kitais ir vieni kitus papildyti. Ne vien tarpusavyje, bet ir su aplinka žmogus raginamas palaikyti draugišką ryšį (Pr 2, 15).
Bet Pradžios knygoje pasakojama ir apie nuopuolį (3 sk.), kuris suardė ir sunaikino šalom (Adomas ir Ieva pasitikėjo ne Dievo žodžiu, o gyvatės). To padarinių ilgai laukti nereikėjo: nuo 4 skyriaus galime skaityti apie neapykantą, nužudymą, kerštą, nesutarimus tarp žmonių. Nuo to kenčia ir gamta.
Bet nuo 12 skyriaus su Abraomo pašaukimu prasideda išganymo istorija. Dievas vėl ėmė ieškoti draugystės su žmonėmis. Šalom atstatymas – didžioji Biblijos tema iki pat paskutinio jos skyriaus.
Izraelis ir šalom – iš esmės atnaujinti santykiai. Dievas sudarė sandorą su Abraomu, o vėliau su jo palikuonimis – Izraelio tauta. Būtent pastarojoje sandoroje, vadinamoje "draugystės [šalom] sandora" (Sk 25, 12) plačiai kalbama apie įpareigojančių ir sutvarkytų santykių nustatymą tarp abiejų partnerių Izraelio ir Dievo. Izraelis turėjo įsipareigoti iš esmės pakeisti savo bendravimą su Dievu ir tarpusavyje. O Dievas savo ruožtu pasižadėjo paklusnumo atveju garantuoti visišką taiką Kanaano žemėje: be karų, be ligų, su išoriniu ir vidiniu saugumu (Kun 25, 18–19; Ist 12, 10; Joz 11, 23; 14, 15; 1 Met 22, 9.18); kupiną gerovės (Iš 3, 8; Kun 26, 3–9; Ps 38, 4; Iz 57, 18) ir žmonių santarvės. Visi moziškojo įstatymo punktai orientuoti pagal individo santykio su Dievu, su kitais individais ir su gamta principą.
"Ramybės kunigaikštis" ir "ramybės geroji naujiena". Naujasis Testamentas pratęsia šią liniją. Išpranašautasis Mesijas vadinamas "ramybės kunigaikščiu" (Iz 9, 5–6), kuris atneša ramybę su Dievu (Rom 5, 1; Kol 1, 20) ir apaštalams liepia paskelbti "ramybės gerąją naujieną", "taikos Evangeliją" viso pasaulio žmonėms (Apd 10, 36; Ef 6, 15). Todėl ypač krikščionys pašaukti ir privalo ieškoti taikos pirmiausiai tarpusavy (2 Kor 13, 11), paskui su kitais žmonėmis (Rom 12, 18). Krikščionys turi būti ramybės ir taikos skleidėjai (Mt 5, 9; Jok 3, 18).
Šalom – ateities vizija ir atsakomybė. Nemažai vietų tiek Senajame (Ps 72; Iz 65; Ez 34, 20–31; Am 9, 11–15; Zch 14, 9–21), tiek Naujajame Testamente (Mt 24–25; 1 ir 2 Tes; Apr 20) sako, kad tobulas šalom dar laukia ateityje. Štai Iz 2, 4 sakoma, kad žmonės "perkals savo kalavijus į arklus", bet šiandien to dar nematyti, kaip ir daugelio kitų dalykų: santarvės ir harmonijos gamtoje (Iz 11, 6–11); užtikrinto saugumo (Mch 4, 4); visuotinai gero ir pasiturinčio gyvenimo (Am 9, 13).
Tikrąją ramybę ir taiką atkurs Dievas (žr. Zch 9,10; Mch 5,3–4; komunistai darė didžiulę klaidą manydami, kad rojų žemėje įmanoma sukurti vien žmonių pastangomis), nes jis pats yra "ramybės Dievas" (Ts 6, 24; Rom 15, 33). Daugelis Biblijos pranašysčių galutinai išsipildys tik po Jėzaus Kristaus atėjimo. Bet tai nereiškia, kad žmonėms nereikia veikti. Dievo ramybė žemėje pradeda skleistis jau dabar; jau dabar, šią akimirką mes privalome ieškoti santarvės su kitais. Lygiai tas pats buvo juk ir su Izraelio pašaukimu: jie nebuvo verčiami įgyvendinti utopijos; iš jų buvo reikalaujama gyventi kitaip, atnaujinti santykius, kad būtų pavyzdžiu aplinkiniams (Kun 19, 2–3). Krikščionys taip pat trokšta taikios Dievo karalystės ateityje; bet darbus to link dirba jau šiandien, nes pašaukti būti šviesa ir druska pasaulyje (Mt 5, 13–14; žr. ir Jer 29,7). Mes niekada nesukursime tobulybės, bet apčiuopiamų pasikeitimų galima matyti jau dabar.
Šalom – teisumo vaisius. Jėzus Kristus visą Senąjį Testamentą sutraukia į du įsakymus: mylėk Dievą ir savo artimą (Mt 22, 37–39). Meilė yra santykių kalba. Dievui svarbu, kad santykiuose vyrautų meilė ir sutarimas. Šiais įsakymais Jėzus parodo, kad Senojo Testamento įstatymų tikslas buvo meilę įforminti konkrečiuose veiksmuose. Nes šalom nėra tuščias jausmas ar palankumas; harmonijos uždanga, pridengianti pilnus pykčio užkulisius.
Įstatymas užtikrina, kad taika ir ramybė nėra netikra ir paviršutiniška (pvz., Jer 8, 11). Taika be teisingumo nėra taika. Nes ir izraelitams ji buvo pažadėta tik tada, jei jie elgsis paklusniai. Ten, kur blogis, taikos ir ramybės būti negali. Todėl ji žadama tik tiems, kurie daro gera (Iz 48, 22; Rom 2, 9–10). Iz 32, 17 rašoma, kad "Teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius – ramybė"; Ps 85, 11 sako, jog "ramybė ir teisumas pasibučiuos", kitaip tariant, jie visuomet bus kartu neatskiriami. Teisumo stoka mažina meilę: "Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals" (Mt 24, 12).
Dievo įstatymas yra harmoningos visuomenės pamatas (žr. Iz 60, 12; Pat 11, 11; 14, 34; 29, 18; Ps 112, 1–3 ir kt.; apie įstatymą/teisingumą/ramybė žr. Iz 40,1.4.21; 32,1–8.15–18). To supratimas yra vienas iš Šveicarijos, garsėjančios santarvės kultūra, sėkmės paslapčių. Puikų jo atvaizdą galima pamatyti Lozanos aukščiausiojo teismo sieninės tapybos paveiksle. Pauliaus Roberto (1851–1923) kūrinyje "Teisingumas aukština tautą" (plg. Pat 14, 34) Justicija savo kardu rodo į knygą, pavadinimu "Dievo įstatymas".
Dievo šalom. Dievas dovanoja taiką ir ramybę ir yra jų garantas. Žmonėms jis yra pasakęs, pagal kokius orientyrus kuriama harmoninga visuomenė. Komunistinė ideologija visai pamynė Dievą ir sąmoningai ardė jo nustatytą tvarką, kurioje gimsta ir vystosi žmonių tarpusavio santykiai. Natūralus to padarinys – ankščiau aprašytoji santykių krizė.
Santykių perspektyva. Socialinės reformos tikslas negali būti vien BVP ir pragyvenimo lygio augimas (kad ir kaip tai svarbu gerovės siekiančiai valstybei). Daug svarbesnis tikslas yra santykių pagydymas ir atkūrimas. Ypač Senajame Testamente pateikta daug moralinių principų, į kuriuos galima orientuotis. Tai nereiškia, kad Senojo Testamento įsakymus būtina kopijuoti. Svarbu paradigma, kitaip tariant, senojo įstatymo duodamas pavyzdys. Šiandien būtina iškelti klausimą: kaip šią paradigmą pritaikyti dabartiniam laikmečiui? Ką Mozės įsakymai reiškia mums šiandien? Svarbiausia į visas priemones, strategijas ir nuostatas žvelgti iš bendravimo ir santykių perspektyvos.
B.d.
