Dietrich Bonhoeffer
Regima bendruomenė
Šie žodžiai skiriami tiems patiems klausytojams, kuriems buvo skirti ir Kalno pamokslo palaiminimai – t. y. tiems, kurie šaukiami sekti Nukryžiuotąjį šiame malonės gyvenime. Iki šiol būtų galėjęs susidaryti įspūdis, jog palaimintieji per geri šiam pasauliui ir kad jiems dera gyventi tik danguje. Tačiau dabar Jėzus pavadina juos žemės druska – druska reikalingiausias pasaulyje dalykas. Kitaip tariant, mokiniai yra aukščiausias gėris ir didžiausia vertybė, kurią turi ši žemė. Be jų ji neišgyventų. Jie yra druska, palaikanti žemės gyvastį, dėl jų egzistuoja pasaulis. Taip, dėl jų – vargšų, žemos kilmės, silpnų, dėl tų, kuriuos šis pasaulis atstumia. Atmesdama (Kristaus) mokinius, žemė naikina savo gyvastį. Ir vis dėlto, stebuklų stebuklas, bet žemei leidžiama toliau egzistuoti tik dėl šitų atstumtųjų. Ši "dieviškoji druska", kaip Homeras ją pavadino, palaiko save vykdydama jai priderančią funkciją. Ji prasiskverbia į visą žemę, ir žemė išlieka gyva. Vadinasi, mokiniams derėtų galvoti ne vien tik apie dangų. Jie turi dar ir žemišką užduotį. Dabar, būdami ypatingai prisirišę prie Jėzaus, jie gauna nurodymą pažvelgti ir į žemę, kurios druska jie yra tapę.
Svarbu pastebėti, kad žemės druska Jėzus pavadina ne save, bet savo mokinius, mat savo darbą žemėje Jis patiki vykdyti būtent jiems. Jo paties darbas apsiriboja Izraelio tauta, tačiau žemę Jis patiki mokiniams. Bet žemę druska apsaugoti gali tik tol, kol išlieka sūri ir išlaiko savo apvalančias ir prieskonines savybes. Savo pačios bei žemės labui druska privalo išlikti sūri – t. y. (Kristaus) mokinių bendruomenė turi likti ištikima misijai, kurią jai paskyrė Kristaus pašaukimas. Tokia yra jai prideranti finkcija šioje žemėje ir tai suteiks jai apsaugančią galią. Druska laikoma negendančiu produktu, ji niekad nepraranda savo valančių savybių. Dėl šių savybių atnašaujant aukas pagal Senojo Testamento ritualus į jas buvo reikalaujama dėti druskos, o Romos katalikų bažnyčios atliekamame krikšto rituale šiek tiek druskos įberiama kūdikiui į burną (žr. Išėjimo 30, 35; Ezechielio 16, 4). Druskos negendamumas simbolizuoja dieviškos bendruomenės amžinumą.
Jūs esate druska. Jėzus nesako: "Jūs privalote būti druska." Ne mokiniams spręsti, ar jie bus pasaulio druska, nes jie jau yra druska, nori to ar nenori. Jie tapo druska priėmę pašaukimą. Jūs esate druska. Jis nesako: "Jūs turite druskos." Sugretindami druską tik su apaštališku skelbimu, reformatoriai nubraukė visą šių žodžių aštrumą. Ne, čia kalbama apskritai apie visą mokinių egzistenciją, kai Kristaus pašaukimas suteikia jai naują pamatą. Kalno pamokslo mintis taip pat sukasi apie tą pačią egzistenciją. Kristaus pašaukimas tuos, kurie jį priima, padaro žemės druska, persmelkiančia visą jų egzistenciją.
Žinoma, yra dar vienas variantas – druska gali netekti savo sūrumo ir gali liautis buvusi druska. Ji tiesiog nustoja veikusi. Tokiu atveju ji išties niekam daugiau nebetinka kaip tik išmesti. Sūrumas ir yra išskirtinė druskos savybė. Visa kita privalo būti pasūdyta, tačiau jei pati druska praranda savo sūrumą, jos jau niekuo nebepasūdysi. Visa kita galima išgelbėti druska, nesvarbu, kiek pagedę tai bebūtų. Tačiau druska, kuri nustoja savo sūrumo, nebeturi vilties pasitaisyti. Tai kita medalio pusė. Tai teismas, kuris visuomet kybo virš mokinių bendruomenės, kurios misija – gelbėti pasaulį. Jei tik bendruomenė nebevykdo savo misijos, ji negrįžtamai pražūsta. Jėzaus Kristaus pašaukimas reiškia, kad mes arba esame žemės druska, arba esame sunaikinami. Arba vykdome pašaukimą, arba jis mus sutriuškina. Antrosios galimybės klausimas čia negvildenamas.
Jėzaus pašaukimas mokinių bendruomenę padaro ne tik druska, bet ir pasaulio šviesa. Jų veikla kartu ir matoma, ir nepastebima. Jūs esate šviesa. Vėlgi Jis nesako: "Jūs turite būti šviesa." Jie jau yra šviesa, nes Kristus juos pašaukė. Jie yra šviesa, kuri matosi žmonėse, ir kitokie jie būti negali. Jei būtų kitaip, tai būtų ženklas, bylojantis, jog jie nėra pašaukti. Būtų neįmanoma ir visiškai absurdiška mokiniams – šiems mokiniams, tokiems žmonėms – patiems stengtis ir patiems tapti pasaulio šviesa. Ne, jie jau yra šviesa. Juos tokius padarė pašaukimas. Jėzus taip pat nesako "Jūs turite šviesą." Šviesa nėra instrumentas, įduodamas mokiniams į rankas kaip, pavyzdžiui, pamokslavimas. Šviesa yra patys mokiniai. Tas pats Jėzus, kuris kalbėdamas apie save, sako "Aš esu šviesa", savo sekėjams sako: šviesa esate jūs ir visa jūsų egzistencija, su sąlyga, kad liksite ištikimi savo pašaukimui. O kadangi esate šviesa, nebegalite daugiau slėptis, net jei to ir norėtumėte. Šviesa turi savybę šviesti. Miesto, kuris stovi ant kalno, nepaslėpsi. Jį galima išvysti iš labai toli – nesvarbu, ar tai būtų įtvirtintas miestas, tvirtovė ar stūksantys griuvėsiai. Tas miestas ant kalno (izraelitai instinktyviai pagalvotų apie "Jeruzalę aukštybėse") yra (Kristaus) mokinių bendruomenė. Čia nesakoma, kad tai sprendimas, kurį mokiniai turi padaryti pirmiausia. Vienintelis būtinas sprendimas jau priimtas. Dabar jie turi tiesiog būti tuo, kas yra – antraip jie ne Jėzaus sekėjai. Kristaus sekėjų bedruomenė yra regima, matoma, pastebima. Mokinystė, regima darbuose, iškelia juos iš šio pasaulio, antraip tai nebūtų mokinystė. Sekimas paskui Kristų pasauliui matosi taip, kaip žiburys tamsoje ar lygumoje dunksantis kalnas.
Pastangos išlikti nematomam reiškia pašaukimo išsižadėjimą. Kristaus bendruomenė, kuri stengiasi pasislėpti, yra nustojusi sekti Jį. Ir niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu, bet stato į žibintuvą. Ir štai vėl mes susiduriame su alternatyva: šviesa gali būti uždengta jos pačios pasirinkimu, ją galima apvožti indu, pašaukimo įmanoma išsižadėti. Tas indas gali būti žmonių baimė ar sąmoningas susitapatinimas su šiuo pasauliu dėl kokių nors slaptų motyvų, pavyzdžiui, dėl misionieriškų tikslų ar sentimentalaus humanitarizmo. Tas motyvas gali būti ir dar blogesnis – tai gali būti "Reformacijos teologija", drąsiai skelbianti theologia crucis ir apsimetanti, jog kuklus nepastebimumas jai priimtinesnis nei fariziejiškas puikavimasis, nors iš tiesų tai tėra susitapatinimas su šiuo pasauliu. Kai tai nutinka, skiriamuoju Bažnyčios ženklu lieka iustitia civilis, o ne išskirtinis matomumas. Šviesos nesugebėjimas šviesti tampa kriterijumi, kuriuo galima pamatuoti mūsų krikščionybę. Bet Jėzus sako: Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje. Kai visa pasakoma ir padaroma, pradeda šviesti Jėzaus Kristaus pašaukimo šviesa. O kokia gi yra toji šviesa, kurią žemėje turi įžiebti šie Jėzaus sekėjai, mokiniai, kuriems skirti Kalno pamokslo palaiminimai? Kokia šviesa turi sklisti iš vietos, kurioje teisę būti turi tik mokiniai? Kaip suderinti Kristaus kryžiaus miglotumą su švytinčia šviesa? Argi krikščionio gyvenimas neturėtų būti toks pat nesuvokiamas kaip ir kryžius? Argi šviesa nėra tai, ko jie turėtų vengti? Mėginimas Bažnyčios pasaulietiškumą pateisinti Jėzaus kryžiumi tėra niekingi filosofiniai išmąstymai. Argi net paprasčiausiam klausytojui neaišku, kad kryžius buvo ta vieta, kur kažkas nepaprasto tapo regima visiems? Arba argi kryžius ne daugiau kaip iustitia civilis pavyzdys? Argi jis tereiškia pasaulietiškumą? Argi kryžius netapo itin regimas visiškoje tamsoje siaubo apimtiems stebėtojams? Argi atmetimas, Kristaus kančia, Jo mirtis priešais miesto vartus ant gėdos kalno nėra pakankamai pastebimi? Ar tai yra vadinamasis "nesuvokiamumas"?
Būtent tokioje šviesoje turi matytis geri mokinių darbai. Pasak Jėzaus, žmonės turi matyti ne mokinius, o jų gerus darbus. O tai yra tie darbai, kuriuos Viešpats Jėzus sukūrė juose, pašaukdamas juos būti pasaulio šviesa po Jo kryžiumi. Tie geri darbai tai skurdas, klajojimas, romumas, taikumas ir pagaliau persekiojimai ir atstūmimas. Visi šie geri darbai – tai Jėzaus Kristaus kryžiaus nešimas. Kryžius yra toji keista šviesa, apšviečianti gerus mokinių darbus. Jėzus nesako, kad taip žmonės regės Dievą. Jie regės gerus darbus ir šlovins Dievą už juos. Kryžius ir kryžiaus darbai, palaimintųjų skurdas ir išsižadėjimas – štai kokie dalykai taps regimi. Nei kryžius, nei narystė tokioje bendruomenėje nebus joks jų pačių nuopelnas – visa šlovė priklauso Dievui ir tik Jam vienam. Jei geri darbai būtų žmogiškųjų dorybių plejada, tuomet visi turėtume pagarbinti mokinius, o ne Dievą. Tačiau nėra nieko, ką mes galėtume pašlovinti mokinyje, kuris neša kryžių, ar bendruomenėje, kurios šviesa šviečia, nes ji stovi matomoje vietoje ant kalno – tik Tėvas, kuris yra danguje, gali būti pašlovintas už visus "gerus darbus". Tik matydami kryžių ir bendruomenę po jo našta žmonės pradeda tikėti Dievu. Tačiau tai Prisikėlimo šviesa.
Versta iš: "Nachfolge" (Christian Kaiser Verlag, 1937)
© Leidykla "Tikėjimo žodis"
