Ingė Lukšaitė
Reformacija Lietuvoje (II)
Reformacija sudarė galimybes Lietuvos DK susiformuoti nescholastinei teologijai. Kiek dabar yra žinoma, evangelikai Lietuvos DK parašė ir viešam svarstymui paskelbė pirmuosius autorinius teologijos veikalus, jie pradėjo polemiką ir taip padėjo pagrindus nescholastinės teologijos raidai Lietuvoje. Tuose veikaluose jau buvo ne tik perimtoji iš užsienio veikalų interpretacija, bet radosi ir savarankiško argumentavimo elementų.
Nors Lietuvos DK evangelikų kaip visumos negalime laikyti vientisa opozicija besiformuojančiai luominei bajorų valstybei su ribota monarcho valdžia, tačiau vis dėl to Reformacijos šalininkai intensyviausiai brandino kritinį santykį su socialine savo meto tikrove, pirmieji pateikė visuomenės ir valstybės taisymo projektus. Juose ir kalvinistų, ir arijonų krypties atstovai, argumentuodami požiūrius, brėžė visuomenės teorijos kontūrus. Taip Lietuvos DK evangelikų tekstuose buvo sukurti visuomenės teorijos pradmenys. Juose išryškėjo naujiems laikams būdingi elementai. Naujas buvo Lietuvos DK kultūros istorijoje požiūris, kad visuomenės sampratoje pagrindiniai elementai esą ne luomai, susidarę pagal žmonių kilmę (feodalizmo hierarchiją konstruojantį principą), bet individai, į luomus pasiskirstantys pagal atliekamas funkcijas. Naujųjų laikų visuomenės teorijoms buvo artimi A. Volano [Andreas Volanus], Venclovo Agripos [Wenceslaus Agrippa Lithuanus] teiginiai, kad teisė ir individų visuomeninė sutartis yra konstruojantys valstybę ir visuomenę ryšiai; prigimtinės teisės samprata buvo modifikuota naujųjų laikų sampratos kryptimi.
Evangelikai reformatai Lietuvoje XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje pirmieji parašė Lietuvos DK kultūros istorijoje tekstus, kuriuose pradėjo svarstyti miestiečių vietos visuomenėje problematiką (Jonas Abramavičius [Abramowicz, Abrahamowicz], Andrius Volanas, Adomas Rasijus [Adamus Rassius]). Jų tekstuose buvo argumentuojama miestų ir miestiečių svarba valstybės bei visuomenės ekonominei gerovei, buvo siūloma gerinti miestiečių, pirklių padėtį, kelti jų statusą visuomenėje ir taip koreguoti valstybės sandarą jos modernizavimo kryptimi.
Viena iš reikšmingiausių naujovių, ženklinusių naujųjų laikų pradžią, buvo spaudos technologijos panaudojimas idėjoms skleisti, pažiūroms formuoti. Reformacijos poveikio dėka nuo XVI a. vidurio spauda kaip kultūros naujovė po trumpalaikės Pranciškaus Skorinos veiklos Vilniuje jau nepertraukiamai įsitvirtino Lietuvos kultūroje. Reformacija pažadino didelę spaudos reikmę. Mikalojaus Radvilos Juodojo suorganizuota ir jo lėšomis veikusi Brastos spaustuvė nuo 1553 m. jau pradėjo nenutrūkstamą spaustuvių veiklos Lietuvos DK laiką. Pirmosios, kaip ir daugelis kitų įvairių tikybinių orientacijų spaustuvių, veikusių per šimtmetį nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio, buvo kultūrų sąveikos vaisiai: jų steigimą skatino Lietuvos DK visuomenės reikmės, dažniausiai jas išlaikė Lietuvos DK elitas, spausdinama buvo tai, ko reikėjo Lietuvos DK visuomenei, tačiau pirmieji profesionalai spaustuvininkai – meistrai buvo pakviesti iš Lenkijos, Rygos, Vienos. Reformacijos laikmetis per pusę amžiaus subrandino ir pirmąjį lietuvį spaustuvininką, leidinių lietuvių kalba parengėją, dirbusį Vilniuje, – evangeliką reformatą Jokūbą Morkūną (Marcovicius, Markowicz).
Nenutrūkstamai pradėtą knygų leidybą galime vertinti kaip daug platesnio rašto vartojimo visuomenės gyvenime priežastį ir kaip pasekmę. Reformacijos skelbiami reikalavimai plačiai vartoti lingua vulgaris bažnyčioje, visiems luomams suprantama kalba skelbti tikėjimą ir atlikti apeigas, rengti knygas gimtąja kalba krašto Bažnyčiai buvo nors ir nedidelio masto, bet viso rašto komplekso demokratėjimo pradžia. Nauja buvo tai, kad tikėjimo mokymas buvo susietas su raštingumu gimtąja kalba. Tačiau ši naujovė Lietuvos DK pradėjo labai ilgą ir komplikuotą kelią, kurį lydėjo ir institucinė nebranda, ir organizacinis bei intelektualinis silpnumas. Lingua vulgaris – gimtosios kalbos vartojimą rašto komplekse Lietuvos DK būtina aptarti atskirai.
Nauja Lietuvos kultūroje buvo daug platesnis nei ikireformaciniais laikais knygų plitimas jau ne tik aukštųjų dvasininkų, didikų šeimose, bet ir tarp bajorų, parapinėse bažnyčiose. Nuo XVI a. šeštojo dešimtmečio iki XVII a. pirmojo dešimtmečio šį daug platesnį knygos įsiveržimą į kilmingųjų, miestiečių, kunigų kasdienybę galime sieti su Reformacijos teiktuoju impulsu: Reformacija skatino daug aktyvesnį ir įvairesnį santykį su kultūrine veikla, Reformacijos Lietuvoje vadovai savo veikla intensyviai kūrė spaustuvių steigėjo, knygų mecenato, mokslus vertinančio asmens įvaizdį, kuris tapo prestižo ženklu. Visa tai veikė daugelį bajorų: iš evangelikų didikų sluoksnio knyga "leidosi žemyn" į bajorijos, vidutinės ir net neturtingosios, sluoksnį. Yra žinoma pasauliečio liuterono Abraomo Kulviečio daugiau kaip šimto tomų biblioteka XVI a. viduryje, bajoro Salomono Risinskio [Salomo Rysinius, Rysiński] apie 1000 tomų biblioteka Vilniuje, komplektuota paskutinįjį XVI a. ketvirtį ir XVII a. pradžioje; evangelikų reformatų Vilniaus, Kėdainių, Slucko mokyklų ir bažnyčių bibliotekose būta nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų tomų. Gausėjo asmenų, protiniu darbu pelniusių duoną. Iš jų visų: kaupusių bibliotekas, dėstančių mokyklose, dirbančių su spauda palaipsniui formavosi inteligentijos grupės. Naujovės plitimą skatino ir noras pakelti prestižą, ir suvokta raštingumo, išsimokslinimo nauda, o svarbiausia, paties evangelikų tikėjimo kurtoji nuostata – pažinti Šventąjį Raštą. Jie šį pažinimą, šių dienų terminais tariant, siekė padaryti masinės kultūros elementu.
Naujas kultūros reiškinys Lietuvos DK buvo evangelikų atlikti ir išleisti Šventojo Rašto tekstų vertimai, jų interpretacija. XVI a. antrojoje pusėje šioje srityje buvo labai intensyviai veikiama: po Mikalojaus Radvilos Juodojo visos Biblijos 1563 m. leidimo (Radvilų, kitaip Brastos Biblija, lenkų k.), evangelikai reformatai pakartotinai išleido jo dalį – Naująjį Testamentą 1568, 1580, 1593 m. Būta ir kitų Naujojo Testamento leidimų: Simono Budno [Szymon Budny] – 1570 m. (Nesvyžiuje), leidėjų redaguotas 1572 m., arijoniški S. Budno 1574 m. Loske ir gal būt 1589 m., arijoniškos pakraipos Vasilijaus Tepinskio (Ciapinski) tarp 1570–1580 m. Ciapine. Stačiatikiai išleido evangelijas 1569 m. Zabludove ir 1575 m. Vilniuje. Į lietuvių kalbą visą Bibliją išvertė XVI a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje liuteronas Jonas Bretkūnas (bet neišleido; žr. iliust.) ir XVII a. viduryje reformatas S. B. Chylinskis [Chilinskis] (vertimo dalis buvo atspausdinta Londone 1660–1662 m.). Biblijos dalys – Evangelijos buvo leidžiamos Lietuvos DK lenkų, bažnytine slavų, gudų kalbomis, Mažojoje Lietuvoje ir lietuvių kalba. Šiame kontekste karaimų dvasininkas Izaokas Trakietis – Icchak bin Abraham parašė veikalą, nagrinėjantį Senąjį Testamentą – pagrindinį karaimų religijos tekstą. Taip Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje buvo padėti pagrindai Biblijos studijoms, vertimui ir interpretavimui.
Nemaža naujovių Lietuvos DK evangelikų iniciatyva buvo perimta švietimo srityje. Jau pirmieji Reformacijos šalininkai skelbė, kad švietimas yra vienas iš aktualiausių ir tvarkytinų Bažnyčios veiklos barų. Švietimo reformavimą jie siejo pirmiausia su reikalavimu kitaip, nei buvo ikireformaciniais laikais, naudoti Bažnyčių turtą (žymiai daugiau jo skirti mokykloms, neturtingiems mokiniams), siekė reformuoti mokymo turinį ir kurti laiko reikmes atitinkančią švietimo sistemą (A. Kulvietis, Laurynas Diskordija [Laurentius Discordia], Mykolas Lietuvis [Michalonis Lituani, Venclovas Mikalojaitis iš Maišiagalos]).
Jau pirmaisiais Reformacijos raidos dešimtmečiais jos šalininkai siekė suformuoti visą švietimo sistemą Centrinės ir Vakarų Europos pavyzdžiu. Evangelikai pradėjo ją kurti, tačiau dėl įvairių aplinkybių jos iki galo neišbaigė. Trys nerealizuoti bandymai Vilniuje įkurti evangelikų universitetą (du 1561–1565 m. ir 1588 m.) tapo stipriu impulsu imtis šios akcijos Katalikų Bažnyčiai. Neabejotinai Reformacija suformulavo aukštojo išsilavinimo reikalavimus dvasininkams. Išsilavinimas, gebėjimas bendraujant, polemizuojant remtis intelektualiniais argumentais, erudicija evangelikų kultūrinėje dvaro ir Bažnyčios aplinkoje darėsi būtinu dalyku. Nuo XVI a. penktojo–šeštojo dešimtmečio evangelikų Bažnyčios savo praktine veikla gana nuosekliai formavo požiūrį į mokymąsi kaip į sąlygą tapti geru krikščioniu.
Reformacija stipriai pakeitė požiūrį į Bažnyčios materialinių resursų naudojimą – evangelikai didesnę dalį nei ikireformaciniais laikais skyrė mokymui, knygų leidybai ir per tai – tikėjimo mokymo skleidimui. Iš esmės keitėsi požiūris į kultūrinės veiklos vertę: prestižo dalyku darėsi parama knygos išleidimui ar parengimui, spaustuvės įkūrimas ir jos išlaikymas, dalyvavimas sprendžiant, kokius leidinius reikia pirmiausia leisti. Visa tai sparčiai gausino pasauliečių ir dvasininkų, įsitraukiančių į rašytinę kūrybą, gretas. Savo ruožtu tai veikė ir katalikiškąją visuomenės dalį, ypač Katalikų Bažnyčios potridentinės reformos šalininkus.
Neprilygstamą reikšmę Lietuvos kultūros istorijoje turėjo Reformacija, pradėjusi kurti spaudą lietuvių kalba ir suteikusi esminį postūmį sudėtingai spaudos ir rašto komplekso lietuvių kalba raidai. Viena iš daugelio kultūros sferų, kurioje Reformacija sulaužė inerciją ir davė postūmį naujiems reiškiniams rastis, buvo žymiai platesnis gimtosios (lingua vulgaris) kalbos vartojimas raštui šalia lotynų kalbos – Europos mokslo ir rašto kalbos. Tai buvo susieta su daugeliu dalykų: su evangelikų tikėjimo esminiu teiginiu, kad tikintysis yra nuteisinamas vien tikėjimo ir Dievo malonės, su reikalavimu, kad tikintieji pažintų Šventąjį Raštą, su pastangomis tikėjimą platinti spauda, su užmoju žymiai plačiau panaudoti raštą tikėjimui platinti tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Taigi Bažnyčia įsipareigojo parūpinti būtinas apeigoms knygas ir Šventojo Rašto vertimus visiems parapijiečiams suprantamomis kalbomis. Tokioms nuostatoms veikiant daugelyje šalių linguae vulgaris – šnekamosios kalbos tapo teologijos, apeigų kalbomis.
Tokiems leidiniams atsirasti buvo būtina tam tikra kultūros parengtis: turėjo egzistuoti ar susiburti bendrai veiklai mokytų žmonių pasaulėlis, nors ir ne platus protiniu darbu duoną pelniusių asmenų sluoksnelis ar visuomeninė grupė. Šie mokyti žmonės turėjo pažinti ir suvokti procesus, vykusius Europos kultūroje, vertinti raštą ir projektuoti jo platinimą, sieti savo veiklą ir ateitį su darbu rašto sferoje. Artėjo rašto vartojimo, jo mokymo demokratizacijos metas – vienu iš jo bruožų buvo rašto mokymas gimtąja kalba be tarpinės lotynų ar kitos specialiai raštui vartotos kalbos.
Artėjant į naujuosius laikus, gimtųjų kalbų vartojimas raštui platėjo, gausėjo sferų, kuriose jos išsikovojo pozicijas. Reformacija buvo ir paskata, ir pasekmė tokio tautinių kalbų žengimo į Bažnyčios reguliavimo sferoje esančias institucijas. Viena tokių sferų buvo spauda: kalba, kuria buvo spausdinami tekstai, įgaudavo plačiai vartojamos rašto kalbos statusą, iškildavo reikalas kalbą norminti, ieškoti bendrinės kalbos charakteristikų, pasidaryti naujadarus.
Lietuvių kalbos vartojimo situacija politiniame, viešajame gyvenime buvo labai komplikuota. Lietuva XVI a. vis dar naudojo (pagal susiklosčiusią per praeitus šimtmečius tradiciją) dvi tradicines šiame regione – lotynų ir kanceliarinę rytų slavų rašto kalbas. Rytų slavų rašto kalba buvo eksploatuojama rytų slavų žemėse kaip Bizantijos palikimas. Šios abi kalbos funkcionavo kaip rašto kalbos, atlikdamos ir interkalbų funkcijas valstybėje, kurioje be lietuvių gyveno ir rytų slavai bei kitos tautinės mažumos. Lietuviai, sukūrę valstybę ir ilgainiui ją išplėtę į rytus, į rytų slavų žemes, tapo negausiausia gyventojų dalimi, savo kalbai neiškovojo politinės hegemonijos. Reformaciją Lietuva pasitiko su šiuo paveldu: Lietuvos DK ir Lietuvos etnine prasme raštija ilgus amžius buvo priklausoma nuo šių tradicinių rašto kalbų. Per tris valstybės gyvavimo šimtmečius padėtis keitėsi palyginti nedaug: į kanceliarinę rytų slavų kalbą iš šnekamosios lietuvių kalbos patekdavo lietuviški žodžiai reiškiniams, daiktams ar institutams, kurių nebuvo rytų slavų žemėse, apibūdinti. Žinome apie išlikusius kelis tekstus lietuvių kalba (poterius, pastabas lotyniškų knygų paraštėse) iš Katalikų Bažnyčios veiklos ikireformaciniu laikotarpiu. Turėjo būti giesmių, krikšto formulė, kai kurie apeigoms reikalingi tekstai, tačiau nėra žinių apie tikslingai sudarytus tekstų rinkinius, jų nuorašų plitimą, tuo labiau, apie sistemingą ir viešą rašytinių tekstų lietuvių kalba vartojimą.
Kai kurios prielaidos daug platesniam lietuvių kalbos vartojimui rašto sferoje išryškėjo jau pirmaisiais Reformacijos dešimtmečiais: istorijos šaltiniai užfiksavo, kad Lietuvoje yra mokytų žmonių pasaulėlis arba norinčių prie jo prisijungti, pasiryžusių ir gebančių protinį darbą dirbti žmonių, tačiau jų nevienijo jokia institucija. Šie žmonės buvo subrendę etninėje Lietuvoje, jų išsimokslinimo, įgyto Tėvynėje, užteko, kad jie galėtų po kelerių metų universitetinių studijų baigti užsienio aukštąsias mokyklas, dažniausiai protestantiškus universitetus bakalauro, magistro, daktaro laipsniais. Šis inteligentų būrelis brendo ne tik pozityviųjų Lietuvos privalumų augintas, bet ir užgrūdintas jos trūkumų, kurie plataus išsilavinimo asmenims jau tada buvo akivaizdūs.
Reformacijos idėjos subūrė išsimokslinusių liuteronų grupelę, juos vienijo Lietuvos kultūros reikmių, knygos, rašto gimtąją kalba vertės suvokimas. O tokių asmenybių atsiradimas, jų kvalifikacija, Reformacijos idėjų dėl gimtosios kalbos vietos Bažnyčios veikloje vienijantis impulsas, visuomenėje įvairiomis formomis pasireiškusi reikmė raštui lietuvių kalba ir buvo svarbiausios sąlygos spaudai lietuvių kalba atsirasti.
Pirmąsias knygas lietuvių kalba parengė lietuviai liuteronai, kilę iš visų etninės Lietuvos regionų, jos buvo išleistos Prūsijos kunigaikštystėje Prūsijos kunigaikščio Albrechto lėšomis Karaliaučiuje.
Pirmoji knyga lietuvių kalba – M. Mažvydo Katechizmusa prasti žadei (1547 m.) ir pradėjo visą bažnytinei praktikai būtinų knygų lietuvių kalba parengimo ir leidybos programą. Dar Martynas Mažvydas parengė ir išleido giesmę laidotuvių apeigoms, dvi dalis plačios apimties giesmyno (abi jas jau po Mažvydo mirties išleido Baltramiejus Vilentas), maldaknygę. Karaliaučiaus lietuvių kunigas Baltramiejus Vilentas išbaigė ir išleido mirusio M. Mažvydo parengtus darbus ir pats parengė Evangelijas bei Epistolas, t.y. jau vertė Senojo ir Naujojo Testamento fragmentus. Nuo XVI a. aštuntojo dešimtmečio pradžios lietuvių raštijos raidoje Prūsijos kunigaikštystėje prasidėjo naujas etapas kaip pirmojo logiškas tęsinys: į lietuvių raštijos kūrimą įsijungė naujos kartos asmenybė – gimęs ir subrendęs Prūsijos Kunigaikštystėje Jonas Bretkūnas: jis parengė ir maldaknygę, giesmyną, buvo pirmasis neverstinės postilės lietuvių kalba autorius, pirmasis išvertė visą Šventąjį Raštą į lietuvių kalbą (liko tuo metu neišspausdintas). XVI ir XVII a. sandūroje Simonas Vaišnoras Varniškis išvertė ir išleido Karaliaučiuje pirmąją teologijos knygą lietuvių kalba. Tad per XVI a. antrąją pusę evangelikai liuteronai sugebėjo parengti ir išleisti beveik visas Bažnyčios veiklai reikalingas knygas lietuvių kalba (katekizmus, giesmynus, maldas, sakramentų formules, autorinę, t.y. neverstinę, postilę), buvo ir Šventojo Rašto vertimas.
Kaip atrodė knygų lietuvių kalba rengimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje? Knygų rengimo spaudai aktyvumas ar pasyvumas yra lyg indikatoriai giliau esantiems, sunkiai istorikui dokumentuose atsiskleidžiantiems, požiūrių, nuostatų sferoje vykstantiems reiškiniams apčiuopti.
Lietuvos DK evangelikai reformatai nė iš tolo negalėjo lygintis leidinių lietuvių kalba gausa ir įvairove, jei lyginsime su Mažosios Lietuvos liuteronų leidiniais. Pirmasis Didžiojoje Lietuvoje parengtas evangelikų reformatų leidinys buvo Vilniaus žemės teismo teisėjo ir Vyriausiojo Tribunolo sekretoriaus Merkelio Petkevičiaus katekizmas dviem kalbomis, išleistas Vilniuje 1598 m. M. Petkevičius pavyzdžiu ėmė S. Sudrovijaus [Sudrovius,Sudrowski] Vilniaus katekizmą, tačiau sutrumpino dviem trečdaliais giesmyną, kai kurias giesmes pats parinko: kaip parodė naujausi Dainoros Pociūtės tyrinėjimai, tris giesmes jis perėmė iš Martyno Mažvydo Katekizmo ir giesmyno. Knygą M. Petkevičius skyrė kelioms skaitytojų grupėms: evangelikų reformatų dvasininkams, menkai lietuviškai mokantiems (kalbai mokytis galėjo praversti dvikalbis katekizmo tekstas), ir ūkininkams, kad šie galėtų namuose lietuvių kalba katekizmo mokyti. Antroji lietuviškoji knyga buvo Vilniaus spaustuvininko, meistro knygrišio Jokūbo Morkūno, greičiausiai jo paties versta ir išleista 1600 metais M. Rejaus postilė Postilla Lietuwiszka. Po jos lietuviškų reformatų leidinių jau reikėjo laukti net pusę šimtmečio: Kėdainiuose Jonušo Radvilos rūpesčiu įsteigtoje spaustuvėje buvo išleista 1653 m. keturias knygas (postilę, katekizmą, giesmyną ir maldas) jungianti Knyga nobažnystės krikščioniškos – didžiausias XVII a. lietuviškas leidinys, o XVII a. viduryje S. B. Chylinskis išvertė Olandijoje ir Anglijoje visą Šventąjį Raštą, tačiau Lietuvos reformatų sinodas nesiėmė deramų pastangų jam išleisti.
Tad koks buvo Lietuvos DK evangelikų reformatų bažnyčios – Unitas Lithuaniae kaip institucijos santykis su dalies valstybės gyventojų – lietuvių kalba? Bažnyčios vadovybės poziciją galima tik bandyti rekonstruoti iš veiksmų, leidinių, jų pobūdžio, spaudai vartotų kalbų statistinės analizės, kadangi sinodo protokolai iki 1611 m. buvo sudeginti. Visa tai išnagrinėjus, galima spėti, kad pati Bažnyčia strategiškai nesprendė, kokias gimtąsias kalbas ji vartos daugiakalbėje valstybėje. Pirmieji Lietuvos DK evangelikų leidiniai – Brastos katekizmas 1553/1554 m., Lietuvos evangelikų reformatų 1557 m. sinodo leidinys Vilniaus krikščionių bendruomenės aktai (Akta, tho iest sprawy zboru Krzesciańskiego Wileńskiego) 1559 m., Radvilų (Brastos) Biblija 1563 m. ir dauguma būtiniausių knygų Bažnyčios veiklai XVI a. 6–9 dešimtmečiais buvo išleistos lenkų kalba. Matyt, tai lėmė jau turėta lenkų kalbos vartojimo raštui patirtis, galimybė lenkų kalbą vartoti kaip interkalbą, lenkų kalbos pozicijas stiprino ketinimai leidinius platinti ir Lenkijos Karalystėje, ir slaviškose Lietuvos DK žemėse. Taip Bažnyčia kurį laiką palaikė lenkų kalbos kaip interkalbos Abiejų Tautų Respublikoje formavimosi procesą. Unitas Lithuaniae pati aktyviai nesiėmė konkrečiais veiksmais įgyvendinti Reformacijos reikalavimą – plačiai vartoti gimtąją kalbą, šiuo atveju lietuvių kalbą, Bažnyčios veikloje, o pasidavė vykstančiam procesui, kurį formavo daugiausia politiniai veiksniai. Pačios Bažnyčios pasyvumą šiuo požiūriu palaikė ir iš viduramžių besitęsianti tradicija Lietuvos DK raštui vartoti svetimas rašto kalbas (lotynų ir kanceliarinę slavų kalbą), tačiau Bažnyčia nesiėmė šios tradicijos laužyti, o palaikė procesą, kurio metu lenkų kalba ėmė virsti rašto kalba Lietuvos DK. XVI ir XVII a. sandūroje gimtosios – lietuvių kalbos – svarbą Bažnyčios veikloje suvokė pasauliečiai – bajoras (M. Petkevičius) ir Vilniaus miestietis (J. Morkūnas); tai jie savo iniciatyva parengė ir išleido dvi lietuviškas knygas. Palyginus su Mažosios Lietuvos lietuviškų knygų rengėjų pajėgumu, akivaizdu, kad Didžiojoje Lietuvoje tuo metu dar nesusidarė mažoji inteligentų visuomeninė grupė, savo darbui pasirinkusi lietuvių kalbą. Ji pamažu būrėsi per XVII a. pirmąją pusę: susidarė lietuvių kalba pamokslavusių asmenų grupė, kuri per pusę amžiaus išlaikė veiklos tęstinumą; tai brandino ir evangelikų reformatų sinodo požiūrio į lietuvių kalbos vartojimą pokyčius. Knygos nobažnystės krikščioniškos 1653 m. parengimu jau sutartinai rūpinosi, dirbo ir dvasininkai, ir parapijų globėjai pasauliečiai (kunigaikštis Jonušas Radvila, Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis Telega, kai kurie bajorai), jų veiklai pritarė ir Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios sinodas. Taip XVII a. viduryje Lietuvos reformatų Bažnyčia ėmėsi taikyti nuostatą plačiai vartoti gimtąją kalbą Bažnyčios veikloje ir lietuvių kalbai. Tačiau šią būtinybę Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia suvokė jau Reformacijai gęstant ir reformatams tampant tikybine mažuma.
Apibendrinant Reformacijos reikšmę šiuo požiūriu galima daryti išvadą, kad ji padėjo stipriai išplėsti lietuvių kalbos vartojimą viešajame gyvenime, pradėjo spaudą lietuvių kalba ir visą šimtmetį skatino ją kurti; lietuvių kalbą pakėlė į spaudinių kalbos statusą, iškėlė reikalą ją norminti, sudarė galimybes ja mokyti rašto, tačiau nenugalėjo senosios tradicijos raštui vartoti svetimą kalbą.
Buvo ir kitas ne mažiau svarbus Reformacijos vaidmuo Lietuvos kultūros raidai: ji tapo kultūros kūrybos įtampos kūrėja Lietuvos DK, konkurencijos situacijos konstruotoja. Šį vaidmenį atlikti Reformacija galėjo tik pati būdama pakankamai kūrybiška jėga ir vyraujant visuomenėje taikaus sambūvio tarp skirtingai tikinčių nuostatoms.
XVI a. antrojoje pusėje ir XVII a. pirmąjį dešimtmetį šios nuostatos realiai buvo įgyvendinamos: net ir turinčiųjų karinę jėgą evangelikų įsitikinimas, kad jos negalima naudoti tikėjimui platinti, susidariusi visuomenėje jėgų pusiausvyra tarp skirtingai tikinčių visuomenės dalių, suvaržė tų grupių veiklą, kurios vis dėl to vertino represyvųjį veiklos būdą. Visa tai, o kartu ir Lietuvos DK visuomeninio gyvenimo būdo savybės per kelis Reformacijos vyksmo laikotarpius, o konkrečiai – jos plitimo ir jėgų pusiausvyros dešimtmečiais skirtingai tikinčiuosius orientavo intensyviai dirbti kultūros darbą.
Apžvelgiant kultūros raidos visumą matyti, kiek daug laimėjo Lietuvos visuomenė vykstant tokiai rungčiai švietimo srityje. Pirmosios evangelikų pastangos kurti vidurinio lygio mokyklą ir universitetą paskatino Vilniaus katalikų vyskupą pozityviai reaguoti jau į kelis metus vykusį raginimą ir apsispręsti skirti lėšų jėzuitų kolegijai ir universitetui steigti, nors anksčiau ir turtų buvo ne daugiau, ir visuomenės poreikis švietimui buvo ne mažesnis. Katalikų Bažnyčia rado būdą aprūpinti kvalifikuotais dėstytojais steigiamas švietimo institucijas pakviesdama jėzuitų ordiną, o evangelikams, atvirkščiai, sumanymui realizuoti nepavyko laiku ir operatyviai suburti tinkamo lygio kadrų. Taip Katalikų Bažnyčiai pavyko Lietuvos DK aukštojo mokslo organizavimą perimti į savo rankas, įsteigti Vilniaus kolegiją ir kiek vėliau – 1579 m. – universitetą. Vilniaus universitetas netrukus tapo ir aukštąjį mokslą baigusiųjų sluoksnelio formuotoju, ir kultūrinio ryšio su Europos universitetais laidu, ugdė iš Lietuvos DK kilusius dvasininkus, mokyklų mokytojus ir universiteto profesorius. Ši naujovė greitai tapo ypač reikšminga Lietuvos kultūros raidai.
Panašų vaidmenį atliko teikdamos impulsus evangelikų steigiamos, išlaikomos ir veikiančios parapinės mokyklos. Siekianti atgauti įtaką visuomenėje Katalikų Bažnyčia taip pat tankino parapinių mokyklų tinklą. XVII a. pradžioje buvo jau tokių miestelių, kuriuose veikė net po dvi skirtingų tikybų mokyklėles. Kaip stipriai buvo pakitusi padėtis, akivaizdu ją palyginus su XVI a. antruoju dešimtmečiu: tada Vilniaus mieste – sostinėje po ilgų ginčų 1513 m. įsteigta pirmoji katalikų parapinė mokykla.
Evangelikų (reformato A. Volano, arijonų Petro Gonezijaus [Petrus Gonesius, Piotr Giezka, Goniondzietis], Martyno Čechovico [Martin Czechowic], Simono Budno ir kt.) pradėti svarstyti klausimai dėl visuomenės struktūros, specialiai dėl valstiečių teisių ir statuso, dėl baudžiavos naudingumo ar nenaudingumo, sukėlė polemiką, veikė Vilniaus universiteto profesūros mąstyseną. Į iškeltus klausimus atsiliepė Piotras Skarga, Martynas Smigleckis [Marcin Smiglecius, Śmiglecki]. Pastarasis, polemikos veikiamas, kiekviename naujame savo veikalo Apie palūkanas (O lichwie) leidime vis plačiau aptarė valstiečių padėties gerinimo pasiūlymus ir tapo šiais klausimais moderniausias mintis suformulavusiu Lietuvos DK autoriumi.
Ypač akivaizdus buvo poveikis vienų kitiems (kultūrinio induktyvumo), žvelgiant į tai, kaip buvo formuojami būdai ir priemonės liaudies tikėjimo pavidalus keisti, savąją tikybą tarp valstiečių ir miestelėnų skleisti ir įtvirtinti. Buvo perimtos katekizacijos formos ir kiti doktrinų platinimo būdai. Raštijos lietuvių kalba kūrimo istorija per šimtmetį nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio liudija skirtingai tikinčiųjų intelektualiojo elito poveikį vieni kitiems.
Pats precedentas, kad jau egzistuoja Liuteronų Bažnyčios veiklai reikalingų leidinių gausa lietuvių kalba, skatino veikti šia kryptimi ir Katalikų Bažnyčią, vertė keisti santykį su šnekamąja kalba, pripažinti lietuvių kalbai spaudinių kalbos statusą. Taip pradėta kurti spauda lietuvių kalba Mažojoje Lietuvoje ilgainiui tapo visoje Lietuvoje (lietuvių kalbos vartojimo teritorijoje ir Mažojoje, ir Didžiojoje Lietuvoje) nenutrūkstančiu reiškiniu: Mažosios Lietuvos liuteronai padėjo pagrindus religinei spaudai lietuvių kalba, Didžiojoje Lietuvoje į tai reaguodami katalikai pradėjo versti į lietuvių kalbą ir ja leisti knygas (1585, 1595, 1605 m. katekizmai, 1599 m. postilės vertimai), Didžiosios Lietuvos evangelikai reformatai keliais metais vėliau įsijungė į šį darbą (1598 m. katekizmas, 1600 m. postilė, XVII a. viduryje buvo išvertę Bibliją). Per XVII a. pirmąją pusę Didžioje Lietuvoje iniciatyvą perėmė Vilniaus universiteto profesūra: universitete jėzuitas Konstantinas Sirvydas parengė ir išleido du pirmuosius lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodynus, pirmąją originalią Didžiojoje Lietuvoje postilę (nuo Jono Bretkūno išleistosios Mažojoje Lietuvoje ją skyrė trisdešimt aštuoneri metai). Tad Lietuvos DK katalikai parengė ir išleido daugiau leidinių palyginti su evangelikais reformatais, tačiau Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų pralenkti neįstengė – ten raštija lietuvių kalba ir toliau buvo intensyviai plėtojama.
Kūrybiniai Reformacijos teikiami impulsai kultūrai buvo rezultatyvūs tol, kol Reformacijos šalininkai turėjo ką pozityvaus pasiūlyti tautos ir valstybės kultūrai, ir tol, kol katalikiškoji visuomenės dalis į tą iššūkį reagavo pozityviai. Irstant jėgų pusiausvyrai, tada, kai atsirado galimybių siekti vienvaldiškumo visuomenėje kitais keliais, kai Reformacija kaip sąjūdis tiek nusilpo, kad nebegalėjo vaidinti stiprios opozicijos vaidmens, ji prarado kultūros proceso paskatos vaidmenį. Tačiau tas laikotarpis, kuris truko Lietuvoje beveik šimtmetį, kai konkuruojančios pusės teikė viena kitai impulsus, aktyviai ir rezultatyviai į juos reagavo, buvo vienas iš kūrybiškiausių Lietuvos kultūros istorijos laikotarpių. Tokiomis aplinkybėmis Reformacija Lietuvos DK buvo sparčiausio kultūros modernėjimo, atliepiančio gyvybiškoms kultūros reikmėms, laidas.
Esant tokioms istorinėms aplinkybėms, Reformacija buvo galingas Lietuvos visuomenės pasirengimo naujiesiems laikams skatulys, jos šalininkų kultūrinė kūryba ir kūrybiškas opozicinis vaidmuo sudarė sąlygas sparčiai ir dinamiškai kultūros kaitai, rengusiai Lietuvos kultūrą Naujiesiems laikams.
Šaltinis: Lietuvos evangelikų reformatų sinodui 450 metų – Mokslinių straipsnių rinkinys (Apyaušris, 2008)
