Ingė Lukšaitė
Reformacija Lietuvoje (I)
Jau per pirmąjį dešimtmetį Reformacija tapo daugiakryptė – skirtingos visuomenės jėgos formavo skirtingas teisingo tikėjimo ir Bažnyčios vizijas, plėtojo jų mokymą, kūrė, tobulino, sistemino teologijos postulatus, o kartu ir socialines doktrinas. Visuotinai žinoma, kad keli Reformacijos centrai beveik vienu metu susidarė Vokietijoje ir Šveicarijoje. Tad kyla klausimas, ar Lietuva pakluso bendrai Europos raidos slinkčiai, kas skatino Reformacijos plitimą? Kokie buvo Reformacijos plitimo veiksniai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje? Kaip ji vyko, koks buvo jos mastas, koks buvo jos vaidmuo Lietuvos kultūros istorijoje? Ar Reformacija tapo Lietuvos visuomenės parengtimi naujiesiems laikams?
Pažvelgus į XVI a. pirmosios pusės mūsų istoriją iš tokios tolimos laiko perspektyvos matyti, kad Reformacijos idėjų plitimą ir jos šalininkų susitelkimą skatino ne viena kuri priežastis, bet platus veiksnių spektras.
Per XVI a. pirmąjį trečdalį dalis Lietuvos DK visuomenės suvokė reikmę ieškoti naujovių, keisti visuomenės ir valstybės santvarkos formas, kurti ir plėtoti naujus institutus. Tai psichologiškai skatino aktyviąją visuomenės dalį būti atvira inovacijoms, sutelkti dėmesį į jau dešimtmetį Europoje vykstančią Reformaciją, aiškintis, kokias galimybes teikia jos iškeltos idėjos. XVI a. pirmojoje pusėje Lietuvos DK vyko luomų, visuomenės sluoksnių bei valstybinės valdžios tarpusavio jėgų ir santykių kaita, o tai kėlė poreikį naujai formuoti Bažnyčios ir valstybės, bajorų ir dvasininkų santykius. Aktyvioji Lietuvos DK visuomenės dalis kritiškai vertino Lietuvos DK Bažnyčios padėtį, jos administravimo sąlygas, kadangi dauguma Lietuvos DK katalikų Bažnyčios vyskupijų priklausė Gniezno bažnytinei provincijai ir buvo tos provincijos pakraštys. Europos mastu brendo požiūris, kad parapijiečiai turi aktyviai ir sąmoningai dalyvauti Bažnyčios veikloje, buvo iškelta gimtosios kalbos reikšmė, sąlygojanti tokį bendruomenės dalyvavimą. Ir Lietuvos DK formavosi dirva naujiems Bažnyčios ir tikinčiųjų bendruomenės santykiams. Antra vertus, visa tai brandino kultūriniu požiūriu aktyviausio elito (didikų, bajorų, miestiečių ir miestelėnų) sampratą, kad to meto katalikų dvasininkų kontingentas buvo nepakankamai pasirengęs teikti laiko reikmes atitinkančius tikybinius patarnavimus. Sparčiai aktyvėjanti įvairiais kanalais ateinančios informacijos apytaka tarp Lietuvos DK ir Europos valstybių sudarė galimybes palyginti situaciją, išryškino konservatyviąsias Lietuvos visuomenės gyvenimo sferas ir institucijas, brandino sampratą, kad nemaža dalis visuomenės reikmių kultūros sferoje yra netenkinama ar net blokuojama. Daugelį XVI a. reformų skatino pati Lietuvos DK visuomenės raida, jos sluoksnių interesų sankirtos, pastangos įsitvirtinti besiklostančioje XVI a. visuomenės struktūroje, kintantis giluminis asmens santykis su aplinka, su savo meto visuomene, augantis kritiškumas savo meto realybei. Visa tai daugelio asmenybių sąmonę ir nuostatas atvėrė naujovių, tarp jų ir prasidėjusios Europoje Reformacijos brandinamų, paieškoms.
Reformacijos idėjoms perimti, jomis remtis buvo būtina kultūrinė parengtis: reikėjo suvokti informaciją, Reformacijos idėjų teikiamas galimybes, patikėti jų veiksmingumu ir galimais rezultatais ateityje, gebėti naudotis jos sąvokomis, tikėti jos simboliais ir ženklais, suvokti juos ir tikėti jų prasme taip stipriai, kad šis tikėjimas verstų žmones keisti savo gyvenseną, bažnytinę organizaciją, tikėjimo pavidalą, taptų net visuomenės sandaros kaitos svertu.
Žinios apie Reformaciją ir jos idėjas Lietuvą pasiekė įvairiais keliais. Informacija apie Europos kraštuose prasidėjusią Reformaciją per XVI a. pirmuosius keturis dešimtmečius valstybėje plito tarp kilmingųjų, ypač didikų, turtingųjų miestiečių (pirklių, amatininkų meistrų), tarp Katalikų Bažnyčios dvasininkų, per vienuolijas (yra tokio pobūdžio duomenų apie Vilniaus dominikonus, pranciškonus), per užsienio universitetų (Krokuvos, Leipcigo, Vitenbergo, Frankfurto prie Oderio, Ciuricho) studentus iš Lietuvos DK.
Galimybių intensyviausiems įvairialypiams kontaktams turėjo tranzitinės prekybos centrais buvusių miestų (Vilniaus, Kauno, Brastos) miestiečiai ir gyventojai. Vilniuje prekiavo pirkliai iš Gdansko, Poznanės, Karaliaučiaus, Rygos, Krokuvos, Liublino, Niurnbergo, Antverpeno ir kt. Vilniaus pirkliai vyko į Liubliną, Krokuvą, Bielską, Varšuvą, Gniezną, Gdanską, Poznanę, kur susitikdavo su Vroclavo, Augsburgo prekiautojais, taip pat į Prahą. Šiaurės Lietuvos dvarų žemės ūkio produkcija prekiaujantys gaudavo informacijos per kontaktus su Rygos pirkliais ir miestiečiais, o Žemaitijos – iš Klaipėdos, Karaliaučiaus bei kitų buvusių Vokiečių ir Livonijos ordinų žemių. Vienas iš būdų, kuriais buvo galima gauti informaciją, buvo knygos, jų rinkiniai. Vykstant Lietuvos DK vidaus valdymo reformoms įvairiapusė informacija cirkuliavo ir tarp Lenkijos Karalystės bei Lietuvos DK kilmingųjų elito, dvasininkų, miestiečių; mezgėsi ryšiai su kai kuriomis Lenkijos Karalystėje pradėjusiomis kurtis evangelikų bendruomenėmis. Ypatingą reikšmę pažinčiai su Reformacija turėjo Prūsijos Kunigaikštystėje pradėtoji valstybės reforma ir Evangelikų liuteronų Bažnyčios formavimasis.
Tad atplūstanti informacijos apie Reformaciją visuma Lietuvos kultūros elitui teikė galimybes visa tai išbandyti žmogaus, tikėjimo ir savo krašto problemoms spręsti. Reformacijos plitimą ir jos šalininkų būrimąsi Lietuvos DK skatino pribrendęs reikalas sparčiai modernizuoti kai kurias kultūrinio gyvenimo sritis, ypač tas, kurios buvo Bažnyčios reguliavimo sferoje.
Žvelgiant į Reformaciją iš ilgos perspektyvos istoriko žvilgsniu, matyti, kad šis sudėtingas tikybinis, bažnytinis, kultūrinis ir visuomeninis sąjūdis Lietuvoje truko visą šimtmetį. Reformacijos trukmei nustatyti bandome įvertinti judėjimo mastą, naujų bažnytinių institucijų susiformavimo laipsnį, teisinius evangelikų Bažnyčių ir valstybės santykius, Bažnyčių tarpusavio santykius, o svarbiausia, skirtingai tikinčių visuomenės dalių poveikio kultūros raidai galią. Pirmiausia su Reformacija susidūrė dalis Mažosios Lietuvos visuomenės: Prūsijos kunigaikštystėje ji prasidėjo nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio pradžios. Jei vertiname šio daugialypio sąjūdžio visumą, šiame Reformacijos šimtmetyje Lietuvoje galime įžvelgti keturis stambius jos laikotarpius. Trumpai juos apibūdinsime ir taip mintimis peržvelgsime Reformacijos Lietuvoje raidą.
Pirmasis laikotarpis – XVI a. ketvirtasis ir penktasis dešimtmečiai – ankstyvasis liuteronybės plitimas Lietuvos DK ir Katalikų Bažnyčios kritikos laikotarpis. Per šį laiką išryškėjo aktyviausia kultūriniu požiūriu Reformacijos šalininkų grupė, kuri kritikavo Katalikų Bažnyčios pasyvumą ir siūlė pozityvios veiklos barus; tuo laikotarpiu Reformacijos šalininkai nesuformavo nė vienos krašto Bažnyčios, jos struktūros, tačiau aktyviausia intelektinio elito grupė jau nebepaisė Katalikų Bažnyčios ir valdovo draudimų, pradėjo kurti pirmąsias evangelikų institucijas (A. Kulviečio mokykla Vilniuje apie 1540–1542 m.); per visus dešimtmečius Katalikų Bažnyčia išlaikė vyraujančią padėtį, o laikotarpį baigė valdovo ir Katalikų Bažnyčios viršūnių susitarimas patraukti neklusniuosius į Katalikų Bažnyčios dvasinį teismą; tai privertė Reformacijos šalininkus arba emigruoti iš Lietuvos DK, arba į ją nebegrįžti iš užsienio. Nors per šį laikotarpį Reformacijos šalininkai buvo negausūs, tačiau jų pradėtos kurti kultūrinio gyvenimo naujovės išryškino, kad visuomenės reikmės jau suvokiamos.
Antrasis laikotarpis – XVI a. šeštasis ir septintasis dešimtmečiai – staigaus Reformacijos plitimo ir evangelikų trijų srovių formavimosi metas: tęsė veiklą liuteronai, sparčiai daugėjo evangelikų reformatų ir nuo jų atskilusių arijonų. Susiformavo Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčia, ji pasirinko sinodinę valdymo struktūrą, 1557 m. įvyko pirmasis jos sinodas Vilniuje. Šeštojo dešimtmečio pradžioje susiformavo ir Lietuvos krašto arijonų Bažnyčia. Evangelikų reformatų tikėjimas sparčiai plito Lietuvos DK. Formavosi bažnyčių tinklas. Evangelikų reformatų Bažnyčia – Unitas Lithuaniae – tapo stipriausia tarp Lietuvos DK evangeliškųjų Bažnyčių. Ji buvo savaranki Bažnyčia, aprėpusi visas reformatų bendruomenes Lietuvos DK teritorijoje, todėl tapo krašto bažnyčia. Lietuvos evangelikų reformatų sinodas buvo aukščiausia Bažnyčios kolegialaus valdymo institucija, jo sprendimai – kanonai formavo bažnytinę teisę. Iškilus teologinėms diskusijoms sinodas palaikė ryšius su Lenkijos Karalystės reformatų sinodais, ji siųsdavo pasiuntinius į jų sinodus konsultacijoms ir informacijai surinkti. Katalikų Bažnyčios galia tuo metu silpo. Lietuvos kultūros raidai buvo labai reikšmingos Reformacijos šalininkų įvedamos kultūros naujovės (pradėta kurti gimnazijos tipo mokykla, tankinamas parapinių mokyklų tinklas, pradėjo veikti Mikalojaus Radvilos Juodojo (žr. iliust.) įsteigta spaustuvė Brastoje, imta rengti ir leisti Evangelikų Bažnyčiai reikalingas knygas Lietuvos DK teritorijoje).
Visa tai kartu paėmus kūrė tokią istorinę situaciją, kurioje Reformacija, pradėjusi kurti pozityvios kultūrinės veiklos precedentus, tapo kultūros modernizacijos veiksniu, o tai savo ruožtu tapo akstinu kultūros dinamizmui stiprėti. Evangelikų reformatų bažnyčių tinklas daugiausia kūrėsi anksčiau buvusių katalikų bažnyčių sąskaita. Nors tikslių duomenų apie evangelikų ir katalikų bažnyčių kiekį tuo laikotarpiu nėra, tačiau iš netiesioginių duomenų galima spėti, kad veikiančių bažnyčių buvo apylygiai. Į Katalikų Bažnyčios viršūnių bandymus sustabdyti Reformacijos plėtrą draudimais visuomenė iš esmės jau nereagavo. Reformacijos šalininkų atsirado daugumoje Lietuvos DK didikų, turtingųjų bajorų šeimų, formavosi bendruomenės miestuose ir miesteliuose. Lietuvos DK Ponų taryboje, o po Liublino unijos Lietuvos DK senate daugumą sudarė evangelikai, jų rankose buvo svarbiausi valstybės urėdai, tačiau valdovai buvo katalikai. Katalikų Bažnyčia išlaikė vyskupų stalo, kanauninkų žemėvaldą, dalį parapinių bažnyčių žemių, politinio poveikio pozicijas. Lietuvos DK seimo nutarimu, kurį patvirtino valdovas, visų krikščioniškų tikybų bajorams buvo suteiktos lygios teisės būti renkamiems į atstovavimo institucijas ir teismus. Tačiau evangelikų Bažnyčios nebuvo įteisintos. Varšuvos konfederacijos aktas ir renkamų karalių prisiekiami straipsniai (Henriko artikulai) įpareigojo saugoti taiką tarp skirtingai tikinčių. Evangelikų Bažnyčios – reformatai ir liuteronai 1570 m. Vilniaus ir Sandomiero susitarimuose priėmė nuostatas laikytis bendrų pozicijų valdovo atžvilgiu, esant reikalui naudotis viena kitos pastatais ir teikti tikybinius patarnavimus, ieškoti bendro tikėjimo išpažinimo formuluočių.
Trečias laikotarpis – paskutinis XVI a. ketvirtis ir XVII a. pirmasis dešimtmetis. Tuo metu evangelikų ir katalikų Bažnyčių šalininkų kultūrinė įtaka ir poveikis visuomenei, jėgų santykis sudarė pusiausvyrą. Ir evangelikų, ir katalikų Bažnyčių kultūrinė veikla buvo labai aktyvi; su kai kuriomis išimtimis tebebuvo laikomasi taikos tarp skirtingai tikinčiųjų, Varšuvos konfederacijos aktas tapo Trečiojo Lietuvos Statuto įstatymu, reikalaujančiu skirtingai tikinčius bajorus laikytis taikos. Reformacija kaip sąjūdis nerodė tendencijų plėstis, bet siekė išlaikyti jau turėtas pozicijas. Kito ir istorinės sąlygos Reformacijai vykti Lietuvoje: Katalikų Bažnyčia po Tridento bažnytinio susirinkimo aktyviai reformavosi, dėjo dideles pastangas geriau tenkinti visuomenės reikmes tose sferose, kurias reguliavo Bažnyčia. 1588 m. Lietuvos Statutas pripažino Bažnyčios pastatų ir jos turto bažnytinę priklausomybę pagal pirmąją fundaciją, todėl katalikai teismuose pradėjo atsiiminėti bažnyčias, o evangelikai ėmėsi steigti dalį bažnyčių iš naujo, skirdami joms fundacijas de nova radice. Per visą laikotarpį skirtingai tikinčios visuomenės dalys konkuravo, kuri geriau patenkins kultūrines visuomenės reikmes. Į laikotarpio pabaigą, nors Reformacija tebediktavo kultūros modernizavimo tempą, Katalikų Bažnyčia palaipsniui pradėjo įgyti persvarą: ją palaikė valdovas, ji sugebėjo sukurti kultūrines institucijas, kurios turėjo didelę poveikio galią visuomenei (įsteigė Vilniaus universitetą, sukūrė savą spaudą, plėtė mokyklų tinklą ir kt.).
Per ketvirtąjį laikotarpį – nuo XVII a. pirmojo dešimtmečio pabaigos iki XVII a. šeštojo dešimtmečio Reformacijos kaip visuomeninio, tikybinio ir kultūrinio sąjūdžio galia silpo. 1611 ir 1639 m. religinių sąmyšių Vilniuje baigtis (1611 m. sudegintas Lietuvos evangelikų reformatų archyvas, mokykla, bažnyčia, 1640 m. reformatų bažnyčia iškelta už miesto sienos) buvo ženklai, kad jėgų pusiausvyra jau suirusi. Evangelikų bažnyčių užpuolimai prasidėjo kituose miestuose ir net privačiuose evangelikų bajorų dvaruose. Šie įvykiai buvo simptomai, kad tarp Katalikų Bažnyčios šalininkų tarpe stiprėja jėgos, kurios jau pasitelkia ir fizinę prievartą. Dėl pralaimėto 1606–1607 m. M. Zebžydovskio [Zebrzydowski] maišto pasekmių susilpnėjo stipriausiųjų Reformacijos rėmėjų – Biržų ir Dubingių šakos Radvilų valdžia. Tačiau per antrąjį – šeštąjį dešimtmečius Reformacija kaip sąjūdis dar buvo veiksni, evangelikai reformatai tebeturėjo bažnyčių tinklą (apie 200 bažnyčių), nors veikiančių bažnyčių skaičius tolydžio mažėjo. Reformacija iš esmės dar išlaikė opozicijos katalikiškai visuomenės daliai vaidmenį. Kai kurių didikų ir turtingųjų bajorų (Biržų-Dubingių šakos Radvilų, Kęstartų [Kentortai, Kenstortai], Bilevičių, Naruševičių ir kt.) valdose evangelikų tikėjimas įsitvirtino visuose visuomenės sluoksniuose: tapo ir valstiečių, ir miestelių gyventojų tikėjimu. Nors teisės požiūriu visi senieji tolerancijos nuostatas palaikantys aktai galiojo, tačiau stiprėjo dalies katalikų palaikomas represinis veiklos būdas: 1632 m. uždrausta statyti bažnyčias karališkuose miestuose, 1658 m. seimas priėmė nutarimą išvaryti arijonus iš valstybės; 1668 m. uždrausta pereiti iš katalikų tikėjimo į kitą tikybą, 1669 m. priimtas nutarimas, kad karaliumi gali būti tik katalikas. Visi šie nutarimai apribojo kitatikių (taip buvo vadinami nekatalikai) teises. Kadangi valdovų (ypač Zigmanto ir Vladislovo Vazų) bei Europos Katalikų Bažnyčios centrų palaikoma ir besireformuojanti Katalikų Bažnyčia patenkino dalį visuomenės reikmių, visuomenėje iš lėto kito požiūris į Reformaciją. Valdovų pozicijos sudarė nelygias galimybes evangelikų kilmingiesiems siekti karjeros, tai sudarė sąlygas dalies kilmingųjų perėjimui į Katalikų Bažnyčią, kartu mažėjo ir evangeliškų bažnyčių parapijiečių skaičius.
Visa tai kartu paėmus jau rodė, kad Reformacija kaip sąjūdis smarkiai silpo. Per tą laikotarpį suiro Lietuvos DK arijonų Bažnyčios struktūra, liko tik grupelės ir pavienės parapijos. Tačiau Lietuvos DK evangelikų reformatų Krašto Bažnyčia per visą tą laiką išlaikė savo struktūrą, padalinius – distriktus. Didelį smūgį bažnytinei reformatų organizacijai, bažnyčių tinklui sudavė XVII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos karai su Rusija ir Švedija. Po karų Evangelikų reformatų Bažnyčia jau nepajėgė atstatyti tokio pat tinklo, koks buvo per XVII a. pirmąją pusę. Jos kultūrinės veiklos impulsai visam krašto gyvenimui tiek susilpnėjo, kad XVII a. vidurį galime laikyti Reformacijos kaip sąjūdžio pabaiga. Nuo XVII a. antrosios pusės Evangelikų reformatų Bažnyčia veikė Lietuvos DK kaip konfesinės mažumos Bažnyčia.
Galima teigti, kad Reformaciją Lietuvos DK paskatino kultūrų komunikacija, tačiau antra vertus, ji kaip visuomeninis judėjimas aukščiausio aktyvumo dešimtmečiais pati skatino kultūrų sąveiką, nuolat vertė ieškoti idėjų, požiūrių, veiklos būdų visuomenės reikmėms patenkinti ir tuo pačiu išsilaikyti. Per nevisą šimtmetį kultūrų sąveika sparčiai kito: ji aprėpė ir asmeninių ryšių, ir institucijų kontaktų įvairovę, ir simboliais, ženklais, sąvokomis reiškiamą kultūros lygmenį.
Reformacijos Lietuvos DK raidą lėmė šios ypatybės: ji vyko be valdovo paramos, Katalikų Bažnyčiai išlaikius pagrindines materialines ir politines pozicijas, sąjūdį plėtojo tik visuomenė (sąjūdis vyko dalies visuomenės pastangomis, be aukščiausios politinės valdžios paramos), evangelikų tikėjimas niekad netapo valstybėje ir visuomenėje ryškiai dominuojančia religija. Reformacijos judėjimo tipas, paveldėtos kultūrinės ir visuomeninės laikysenos nuostatos (pakantumas kitatikiams), susiformavusi pusiausvyra tarp evangelikų ir katalikų sudarė Reformacijai istorines sąlygas atlikti postūmio vaidmenį naujų reiškinių kūrimui, perėmimui, t.y. sparčiai kultūros modernizacijai. Jos vaidmuo šiuo požiūriu buvo dvejopas: I) ji skatino, palaikė iniciatyvas įvesti, perimti, perkurti naujoves, kūrė kai kurių naujų kultūros elementų ir reiškinių pradmenis; II) kartu tapo kultūros kūrybą skatinančiu įtampos poliumi, veiksniu, vertusiu ir neevangeliškos visuomenės aktyviąją dalį ieškoti būdų visuomenės reikmėms patenkinti.
B.d.
Šaltinis: Lietuvos evangelikų reformatų sinodui 450 metų – Mokslinių straipsnių rinkinys (Apyaušris, 2008)
