Holger Lahayne
Reformacija, Evangelija ir gailestingasis samarietis
Iš tikrųjų, ko gero, buvo visai kitaip. Mes žinome tiek, kad tezes jis pirmiausiai išsiuntė savo arkivyskupui ir kad jos gana greitai buvo paviešintos. Bet ant pilies bažnyčios durų – kaip šiandien mano didžiuma istorikų – jos galbūt iš viso nekabojo. Reformacija neprasidėjo plaktuko trenksmu. Tuo laiku M. Liuteris tik siekė pradėti teologų akademinį dialogą apie atlaidų praktiką bei piktnaudžiavimą.
Be to, M. Liuteris tikrai nebuvo iš tų, kuriam būtų rūpėję palikti pėdsaką Bažnyčios istorijoje. Tikrai žinome, kad labiausiai jam rūpėjo ganytojiškoji veikla ir sielovada. O tuo metu ypač didelį rūpestį buvo sukėlusi Saksonijos krašto pamokslinko Tecelio praktika – jis pardavinėdavo atlaidų raštus, sudarydamas prielaidą žmonėms klaidingai galvoti, jog tuo jie užsitikrinsią savo išganymą. M. Liuteriui visa tai buvo griežtai nepriimtina. Nors tezėse jis dar neatėmė atlaidų esmės ir pasirodė kaip ištikimas savo bažnyčios tarnas, tačiau jau leido nuskambėti ir naujai gaidai: grąžinkime bažnyčią atgal prie tikro, nuoširdaus tikėjimo.
Tačiau nei Mainco arkivyskupas, nei Roma į disputą su M. Liuteriu neatėjo. Nesureagavo ir teigiamai bei apie jokius pakeitimus negalvojo. Pasielgė priešingai – įsakė vienuolį nutildyti! Tada M. Liuteris tapo reformatoriumi, kuris po kelių metų apie atlaidus parašė jau daug radikalesnes išvadas:
"Indulgencijos iš tikrųjų yra žalingos, nes jos kliudo jų gavėjui išsigelbėti per malonę ir suteikia apgaulingą saugumo jausmą... Indulgencijos yra siaubingai pražūtingos, nes suteikia nusiraminimo būseną ir tuo būdu gali pražudyti išganymą. Žmonės, kurie tiki, kad indulgencijų raštai jiems tikrai duos išganymą, iš tikrųjų yra pasmerkti" (cit. iš R. H. Baintono Čia aš stoviu).
Palyginti su tezėmis, čia Liuterio tonas žymiai aštresnis, bet intencija ta pati: prieš klaidinantį saugumą. Pirmiau M. Liuteris, o po jo ir kiti reformatoriai matė, kad Romos Katalikų Bažnyčioje yra dalykų, kurie ne veda žmones į išganymą, o kaip tik nuo jo nukreipia. Išganymas – kas jį teikia? Kur jį gauti? Kaip galima būti išgelbėtam? Tai Reformacijos klausimai.
Ir visi reformatoriai, tiek M. Liuteris Vokietijoje, tiek U. Cvinglis Šveicarijoje, duodavo tą patį atsakymą: gelbsti tik Evangelija. Tad ir viso Reformacijos judėjimo esme tapo grįžimas prie biblinės Evangelijos. Iškilo poreikis pertvarkyti ir atnaujinti Bažnyčią (lot. reformatio) taip, kad Geroji naujiena apie Jėzų Kristų vėl joje suskambėtų visu garsu.
Todėl neatsitiktinai gana greitai atnaujinto tikėjimo šalininkai – pirmieji, tikriausiai, Prancūzijoje – ėmė vadintis "evangelikais", Evangelijos žmonėmis. Vienu iš tų evangelikų po įtikėjimo apie 1533-iuosius tapo ir Jonas Kalvinas, tuo metu dar studentas Paryžiuje. O 1539 metais, sulaukęs vos 30, jis parašė vieną iš svarbiausių Reformacijos tekstų: laišką kardinolui Sadoletui. Šis Romos Bažnyčios vyksupas buvo atsiuntęs laišką Ženevos piliečiams, 1536 metais mieste įvedusiems Reformaciją. Sadoletas siekė sugrąžinti ženeviečius atgal į senąjį tikėjimą ir į Katalikų Bažnyčios glėbį. Tad jų vardu kardinolui ir atsakė J. Kalvinas, kuris tuo metu gyveno Strasbūre. Savo laiške reformatorius puikiai atskleidžia Reformacijos esmę ir klausia: "Argi tikrai vadintina nusigręžimu nuo Dievo tiesos, jei ženeviečiai atsigręžė į grynąjį Evangelijos mokymą? Mūsų pamokslavimo dėka jie pagaliau rado kelią iš klaidatikystės marių, kuriose buvo paskendę."
Grynasis Evangelijos mokymas! Reformacijos reikėjo, kad būtų išgryninta, apvalyta, naujai ir švariai žmonėms pristatyta Jėzaus Kristaus Evangelija. Kadangi iki šios dienos tebetyko pavojus Gerąją naujieną iškreipti, tai Reformacija – grįžimas prie Evangelijos – lieka nuolatiniu ir nepaliaujamu procesu bei visų bažnyčių užduotimi.
Kur rasti Evangeliją? Vien tik Biblijoje! Todėl evangelikai, arba protestantai, nuo pat pradžių labai akcentavo Biblijos skaitymą, akylą nagrinėjimą ir visų pirmiausiai – pamokslavimą. Pamokslo metu būtina žmonėms aiškinti ir padėti pritaikyti gyvenime Biblijos žinią. Nieko kito.
Toks pamokslavimas yra nepamainomas ir būtinai reikalingas. Nors, viena vertus, evangelikai įsitikinę ir pabrėžia, kad visi gali suprasti esminius Biblijos teiginius, nes ji kalba pakankamai aiškiai; kita vertus, ne viskas joje yra vienodai paprasta ir suprantama. Juolab, kad beveik du tūkstančiai metų praėję nuo Naujojo Testamento parašymo. O šią seną knygą turime ir privalome interpretuoti teisingai – kad teisingai suprastume Evangeliją.
Evangelija yra plati. Ji reiškiama ne tik pagrindinėmis, esminėmis formuluotėmis, bet ir pasakoma netiesiogiai. Vienas iš pastarosios raiškos pavyzdžių yra žymioji istorija apie gailestingąjį samarietį Luko evangelijos 10 skyriuje. Kaip nekeista, būtent šios istorijos reikšmę dabartiniu metu būtinai reikia kuo tiksliau išsiaiškinti.
25 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: "Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" 26 Jėzus tarė: "O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" 27 Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.28 Jėzus jam tarė: "Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi."
29 Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: "O kas gi mano artimas?"30 Jėzus prabilo: "Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. 32 Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.33 O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. 34 Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. 35 Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.’ 36 Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" 37 Jis atsakė: "Tas, kuris parodė jam gailestingumą." Jėzus atsakė: "Eik ir tu taip daryk!"
Įstatymas
Jėzus žmones mokė sėdėdamas. Klausiantysis visada turėdavo atsistoti. Atsistojęs Jėzaus klausti Įstatymo mokytojas tikriausiai buvo ir teisėjas bei, žinoma, geras žydų Įstatymo žinovas. Žodis "mėgindamas" rodo, kad jo motyvas nebuvo nei taikus, nei nuoširdus. Galima spėti, jog jis tik siekė užvesti ginčą, pademonstruoti savo išmanymą ir tuo Jėzų pastatyti į vietą.
Reikia pripažinti, kad Įstatymo mokytojo klausimas yra geras. Apie jį dar kalbėsime pabaigoje, bet čia užtenka pastebėti, kad mokytojas juo liečia žmogaus gyvenimo esmę. Be to, jis klausia gana asmeniškai: ką aš turiu daryti, kad aš laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Išganymas – kaip man jį įgyti? Ką turiu daryti? Tais pačiais žodžiais klausimą uždavė ir turtingas didikas Lk 18, 18 (Mt 19, 20) – tik šis buvo nuoširdus.
25 eilutė yra visos šios istorijos antraštė. Pagrindinė ištraukos tema – kelias į išganymą. Matome, kad Jėzus klausiančiojo neatstumia ir leidžiasi į pokalbį mokytojui atsakydamas taip pat klausimu. Jis nori išgirsti, kaip į klausimą atsako užrašytas Įstatymas, t. y. penkios Mozės knygos. "Kaip skaitai?" reiškia "kaip interpretuoji Įstatymą? Kokia tavo versija? Perteik Įstatymo esmę!" Mokytojas savo atsakyme sutraukia dvi eilutes iš Penkiaknygės. Pirmoje sakinio dalyje jis laisvai cituoja Įst 6, 5 – įsakymą mylėti Dievą. Antra dalis yra iš Kun 19, 18. Mt 22, 37–40 Jėzus cituoja tas pačias eilutes ir prideda: "Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai", t. y. visas Senasis Testamentas.
Reikia mylėti Dievą ir artimą. "Tai daryk, ir gyvensi". Ką Jėzus tuo pasako? Ar atsako į mokytojo klausimą? Ar taip žmogus tikrai gali būti išgelbėtas? Per paklusnumą meilės įsakymams?
Per paklusnumą Dievo įsakymams į amžinąjį gyvenimą – toks kelias iš tikrųjų buvo įmanomas. Iki Adomo ir Ievos pirmos nuodėmės Edeno sode, iki nuopuolio (Pr 3). Tačiau po to ir iki šiol galioja štai kas: "Nėra teisaus, nėra nė vieno... Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!" (Rom 3, 10.12). Po nuopuolio niekas, nė vienas žmogus, negali tobulai paklusti Įstatymui. Nuo to laiko nuolatinis paklusnumas nebėra kelias į išganymą.
Jėzus mokytojui skelbia ne Evangeliją, bet Įstatymą, Dievo įstatymą. Jis nė kiek nėra blogas ar netobulas, jis "šventas, ir teisingas, ir geras" (Rom 7, 12). Jis tikrai nuvestų į išganymą, jeigu mes jį tobulai vykdytume.
Heidelbergo katekizmas atsakyme į ketvirtą klausimą taip pat cituoja tas dvi eilutes apie meilę Dievui ir artimui (pagal Mt 22, 37s). Toliau penktas klausimas: "Ar tu gali tai tobulai ištęsėti?" Panašiai ir Jėzus būtų galėjęs pratęsti pokalbį: "Gerai atsakei. Bet ar tu sugebi tai tobulai vykdyti? Ar tu tobulai, tikrai iš visos širdies, visomis jėgomis myli Dievą ir savo artimą?"
Visų žmonių (išskyrus Jėzų) atsakymas po Adomo ir Ievos turi būti: "Ne". Ir Heidelbergo katekizmas dar prideda: "Nes iš prigimties esu linkęs Dievo ir savo artimo nekęsti." Panašiai komentuoja ir Naujasis miesto katekizmas: "Po nuopuolio joks žmogus nepajėgė ir nepajėgia tobulai vykdyti Dievo įsakymų; kiekvienas iš mūsų nuolat jiems nusižengiame mintimis, žodžiais ir darbais." (13) Sukurti buvome ne taip, tačiau dėl "mūsų protėvių nepaklusnumo visa kūrinija nupuolė; visi mes gimstame nuodėmingi ir kalti prieš Dievą, sugedusios prigimties, ir nesugebame laikytis Dievo įstatymo." (14)
Jėzus pokalbyje su mokytoju siekė, kad šis atpažintų savo negalėjimą, savo varganą ir nuodėmingą būklę. Jis priminė jam Įstatymą, nes Įstatymo pirma užduotis – ne vienintelė, bet pagrindinė – yra parodyti, atidengti mūsų nuodėmę. Įstatymas tarsi veidrodis, kuris atskleidžia ir įrodo mūsų dvasinį sugriuvimą.
Neteisinga įstatymo interpretacija
Deja, mokytojas reaguoja ne taip, kaip turėtų. Jis bando išsisukti. Taip žmonės elgiasi nuo pat pradžios. Visi mato vieną kelią – kaltinti kitus: taip, aš nesu tobulas, bet pagrindinis kaltininkas yra tas ir anas. Taip elgėsi jau Adomas ir Ieva Pr 3, 12–13: kaltas ne aš, bet moteris; kalta ne aš, bet žaltys. Adomas net įžulesnis: "Moteris, kurią Tu man davei..." Suprask: Dieve, pats esi kaltas. Galų gale mes visi viską apverčiame aukštyn kojomis – neleidžiame Dievui kaltinti mūsų, pirmiau apkaltindami Jį patį.
Yra ir kitas, religingesnis bei geriau atrodantis, būdas: vis dėlto pabandyti tobulai paklusti Įstatymui. Juk Dievas nori, kad bent pasistengtume, ar ne? Gal Jis bus patenkintas, kai bent darysiu, kas įmanoma. Taip mes norime panaudoti Dievo Įstatymą Jo malonei pasiekti arba laimėti. Tikimės, kad Dievas mus priims už tai, kad paklusim Jo Įstatymui.
Mokytojas bandė "pasiteisinti", t. y. jis norėjo atrodyti teisus arba teisesnis. Galbūt jis taip galvojo: nejau aš toks blogas? Toks neteisus? Nejau visai nesugebu mylėti savo artimo? Juk ir aš manau, kad mylėti artimą yra geras dalykas. Apie Dievą iš viso nereikia kalbėti. Mes, žydai, juk mylime savo šeimas ir bendruomenę, tautiečius ir tautą... Jėzau, nejaugi tu tuo abejoji?
Žmonėms patinka taisyklės. Todėl dažniausiai Dievo Įstatymas yra ne atmetamas, o tiesiog neteisingai interpretuojamas arba naudojamas. Dažniausiai per ritualus, gerus darbus ir paklusimą žmonės bando pagerinti savo įvaizdį Dievo akyse. Dėl to tam reikia sušvelninti Įstatymo reikalavimus. Paklusti mes norime, bet pagal mūsų įsivaizdavimą. Galų gale mes norime likti padėties šeimininkai ir bent savo akyse, pagal savo standartus "tobulai" paklusti.
Jėzaus laikais žydų vadovybė, Rašto aiškintojai ir teisėjai, kunigai ir farizieji – su išimtimis – gyveno gana patogiai. Jie Įstatymą aiškino jiems tinkamu būdu. Tam, kad galėtų galvoti: šiaip mes šauniai tvarkomės. Juk mes žydai, Dievo išrinktoji tauta. Mes geresni negu kiti. Ką čia kalbėti apie samariečius. Taip, jie mūsų kaimynai, bet jie mišrūnai, pusiau pagonys. Dėl to jų nekenčiame ir privalome nekęsti – jie mūsų nekenčia taip pat. Ir tai gerai. Dėl to į mūsų artimųjų ratą jie nepatenka ir tikrai niekada nepateks.
"O kas gi mano artimas?" – klausia mokytojas. Jis sutinka, kad mylėti reikia. Bet mes tiksliai nežinome, kas vyko jo galvoje. Sunku pasakyti, ar jis norėjo vien tik pradėti akademinę diskusiją apie sąvokos "artimas" subtilybes. Gal jis nebuvo labai arogantiškas, o bent šiek tiek nuoširdžiai smalsavo: įdomu, koks šito Jėzaus artimo apibrėžimas? Gal jo definicija man padės – juk man turėtų pavykti.
Evangelija
Štai šitoks istorijos apie gerąjį samarietį kontekstas. Be šio konteksto žinoma ir vaizdinga istorija netektų prasmės.
Pačiai istorijai daug komentarų nereikia. Tai tikra provokacija, kurią Jėzus pateikia savo klausytojams. Ypač dėl to, kad istorijos herojus yra svetimtautis, nežydas. Žydų religinis elitas – kunigas ir levitas – praeina pro šalį, palikdami pusgyvį žmogų, nepadeda jam, nors jį aiškiai mato. Trečias praeinantis žmogus yra ne paprastas žydas, bet, lyg tyčia, samarietis. Jis vienintelis "pasigailėjo", atitinkamai reagavo ir išgelbėjo žmogui gyvybę. Bet čia dar ne viskas – jis netgi pasirūpino, kad būtų užtikrintas visas jo tolesnis gydymas, padengtos slaugos išlaidos.
Nepamirškime, kad samarietis labai smarkiai rizikavo. Mat kelias tarp Jeruzalės ir Jericho bei užeiga buvo Judėjos krašte, taigi pas žydus. Samariečiui grėsė būti paklaustam: "Ką tu čia veiki su mūsų tautiečiu? Gal pats jį taip ir suniokojei? Juk jūs, samariečiai, su mumis visada taip elgiatės!" (Tekstas nesako, kokios tautybės apiplėštas žmogus, bet galima spėti, kad žydas.)
Istorijos žinia aiški: artimųjų ratas nėra siauras; mes negalime imti ir sau patogiai apriboti meilės reikalavimo. Jeigu sutinkame žmogų, esantį, nelaimėje, jam mes tampame artimu ir privalome kiek galime padėti. Kaip jau ne kartą diskusijose su fariziejais ir Rašto aiškintojais bei taip pat Kalno pamoksle Jėzus teisingai interpretuoja Įstatymą, išaiškina klausytojams tikrąją jo reikšmę.
Viskas baigiasi paliepimu: "Eik ir tu taip daryk!" Jėzus pakartoja 28 eilutės paliepimą "Tai daryk". Ką reiškia šis jo pasakymas? Kad gerais darbais vis dėlto galime laimėti amžinąjį gyvenimą? Kad pateksime į dangų, jeigu būsime tokie geri kaip samarietis? Ar tai yra Evangelija?
Ne. Jėzus ir toliau parodė mokytojui ir parodo visiems žmonėms po to, kokie mes po nuopuolio iš tikrųjų esame. Jis ir toliau verčia mus žiūrėti į veidrodį. Jis tarsi nuvalo veidrodį, kad matytume tikrą vaizdą. Jėzus tarsi sako: pažiūrėkime, ar jūs vis dar galvojate, kad tikrai mylite savo artimą. Ar jūs tikrai sugebate taip mylėti, kaip šis samarietis? Ar taip pat elgiatės? Visada? Atsakykite nuoširdžiai!
Niekas taip nedaro. Taip nesavanaudiškai mes nesielgiame. Taip tobulai mes nemylime savo artimo. Gal kartą pavyktų, bet visada?
Luko evangelijos istorija čia ir baigiasi. Gali būti, kad tada žmonės klausė ir iki šiol tebeklausia: "Tai ką vis dėlto turime daryti? Nejau Jėzus nori mus nuvaryti į neviltį?" Tam tikra prasme tikrai taip. Jis nori, kad nusiviltume savo sugebėjimais. Kad nustotume galvoti, jog galime išsigelbėti savo pastangomis, gerais darbais ir paklusnumu. Mums reikalingas Gelbėtojas.
Kur šioje istorijoje tas Gelbėtojas? Jau Bažnyčios tėvai gerai suprato, kad gailestingasis samarietis yra pats Jėzus Kristus. Kristus žemėje tobulai mylėjo žmones; jis vienintelis tobulai pakluso Dievui. Tai, ką mes turėjome padaryti, atliko jisai. Kur šioje istorijoje esame mes? Kartais mes esame tokie kaip kunigas ir levitas. Bet dar geriau mūsų būklę apibūdina apiplėštas žmogus. Po nuopuolio mes esame dvasiškai mirę. Ar mes patys galime išsigelbėti? Ne, niekaip. Turi ateiti gelbėtojas kaip atėjo samarietis. Turi ateiti ir mus paimti, pagydyti, slaugyti, už mus sumokėti ir t. t.
M. Liuteris ir visi kiti reformatoriai iš naujo suvokė, kad Įstatymas sako: "Daryk tai." Įstatymo skelbimo tikslas, kaip ir šioje istorijoje, įgalinti žmogų suprasti, kad jis negali to padaryti. Kai tai suprantame, tampame pasiruošę Evangelijai. Nes ji atsako: "Tai jau padaryta", kadangi buvo atlikta Kristuje. Didžiajame katekizme M. Liuteris rašo, kad 10 Dievo įsakymų "mus moko, ką mes privalome daryti," o Evangelija "pasako, ką Dievas mums daro ir duoda".
Didelis Reformacijos laimėjimas yra tas, kad buvo pamatyta, jog Įstatymo ir Evangelijos negalima plakti į vieną. Dievo ir artimo meilė yra Įstatymas, bet ne Evangelija. M. Liuteris yra sakęs: "Perskyra tarp Evangelijos ir Įstatymo yra didžiausias krikščionijos menas". Įstatymas yra geras ir reikalingas, bet visų pirma tam, kad suprastume savo vargą. Jis nėra kelias į išganymą; jis yra kelrodis į Evangeliją ir į Kristų.
Jei vis dėlto abu dalykus imame ir suplakame, išganymo pradedame siekti darbais, ritualais ir savo pastangomis būti moraliais.
Mes elgetos
Tai ką mums daryti? Kaip sakiau, mūsų teksto antraštė yra mokytojo klausimas "Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" Tad dabar išvada tokia: nieko nedaryti. Mes nieko negalime padaryti, kad patiktume Dievui. Žinoma, Dievas laiko geru dalyku, jeigu žmogus savo kaimyno nežudo, neapiplėšia, neapgaudinėja. Bet dėl tokių veiksmų Dievo akyse išteisintas nebus nė vienas. Jo akivaizdoje mes negalime nieko pasiūlyti. Mes esame tas apiplėštas žmogus, kuris pats nei išsigelbės, nei pasigydys. Evangelija yra tam, kad pasakytų: yra kas tave išgelbės ir pagydys. Yra Gelbėtojas ir Gydytojas. Evangelija yra tam, kad praneštų, jog mums dovanojama dvasinė sveikata ir išgelbėjimas. Mums dovanojamas Kristaus teisumas. Ne už nuopelnus, ne už gerumą ir ne už moralines pastangas.
"Mes elgetos. Tai tiesa" – tai paskutinieji M. Liuterio užrašyti žodžiai prieš mirtį 1546 metais. Dievo akivaizdoje mes stovime tuščiomis rankomis. Rankose neatsinešu nieko – toks R. Galea'o knygos pavadinimas. Tai citata iš žymios A. M. Toplady'io (1740–1778) giesmės "Rock of Ages", lietuviškai "Jėzau, Amžina Uola" (liuteronių bažnyčios giesmyne nr. 322). Pirma eilutė skamba taip: "Nothing in my hand I bring, / Simply to Thy cross I cling"; lietuviškai – "Nieko neatsinešu, / Tik prie kryžiaus ateinu".
Nieko neturime, kuo galėtume pasimainyti su Dievu. Galime ir turime tik tikėti. Tikėjimu mes priimame Dievo dovaną. M. Liuteris sako: "Jei tiki, tada turi, ką Kristus turi." Tikėjimu mes pripažįstame, kad patys niekaip negalime prisidėti prie išgelbėjmo, kad mūsų rankos tuščios. Ir šis tikėjimas yra Dievo dovana.
Reformacijos dieną mielai demonstruojamos iliustracijos, kur vaizduojamas savimi pasitikintis M. Liuteris, stovintis prie bažnyčios durų. 19 a. iš M. Liuterio buvo daromas tikras herojus: visur iškelta galva, drąsiai kovojantis prieš Romą ir kitus priešininkus. Tame yra tiesos, nes M. Liuteris tikrai buvo drąsus. Bet visos Reformacijos dvasia yra kitokia. Tai nuolankumo dvasia. Tad Reformacijos dieną yra gera proga sugrįžti prie judėjimo esmės: turime suprasti, kad moralinės pastangos neišgano; suvokti savo moralinį bankrotą Dievo akivaizdoje ir visiškai atsiduoti Kristui bei kliautis vien Juo. "Protingiausia, ką galime padaryti, tai tapti elgetomis..." – taip apibendrino ir vienas žymiausių XX a. krikščionijos rašytojų C. S. Lewisas (esė Three Kinds of Men, 1943).
