John Stott
Raktas į laisvę
Laisvės siekia daugybė žmonių. Vieniems tai nacionalinė laisvė, išsivadavimas iš kolonijinio ar neokolonijinio jungo. Kitiems tai pilietinė laisvė – pilietinės teisės ir laisvės. Dar kitiems tai ekonominė laisvė – laisvė nuo skurdo, alkio ir nedarbo. Tačiau visiems mums svarbi ir asmeninė laisvė. Netgi tie, kurie karštai kovoja dėl tų kitų laisvių, dažnai žino, kad patys nėra laisvi. Jie jaučiasi suirzę, nepatenkinti ir suvaržyti. Kartą garsus britų romanistas Johnas Fowlesas buvo paklaustas, ar jo knygose plėtojama kokia nors ypatinga tema. "Taip, – atsakė jis. – Laisvė. Kaip jūs pasiekiate laisvę. Man tai be galo įdomu. Apie tai visos mano knygos." ("The Magus")
O "laisvė" yra svarbus krikščioniškas žodis. Jėzus Kristus Naujajame Testamente vaizduojamas kaip didysis pasaulio Išvaduotojas. Jis pats pasakė, jog atėjo "skelbti belaisviams išvadavimo" (Evangelija pagal Luką, 4, 18), ir vėliau pridūrė: "Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi" (Evangelija pagal Joną, 8, 36). Panašiai rašė ir apaštalas Paulius: "Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi" (Laiškas galatams, 5, 1).
Žodį "laisvė" mūsų laikais tinka vartoti "išgelbėjimo" prasme. Būti išgelbėtiems Jėzaus Kristaus reiškia būti išlaisvintiems. Tačiau įterpkite žodį "išgelbėjimas" į pokalbį, ir jis sukels visiškai kitokias reakcijas. Kai kurie pasijus nepatogiai ir kuo greičiau pakeis pokalbio temą. Kitiems pasidarys nuobodu. Jie veikiau žiovaus, negu raus, nes jie tokius žodžius, kaip "nuodėmė" ir "išgelbėjimas", priskiria tradiciniam religiniam žodynui, kuris dabar yra atgyvenęs ir beprasmis. Trečioji grupė sutriks, nes nesupras, apie kokį "išgelbėjimą" čia kalbama. Tačiau užtenka prabilti apie "laisvę", ir žmonių susidomėjimas kaipmat atgyja.
Jau ilgą laiką pasakojama įdomi šią painiavą iliustruojanti istorija apie B. F. Westcottą, žymų Naujojo Testamento mokytoją, kuris kelerius metus buvo Kembridžo universiteto teologijos profesorium, o 1890 metais tapo Durhamo vyskupu. Sakoma, kad jam kažkur keliaujant autobusu jį užkalbino Gelbėjimo Armijos mergaitė. Neišsigandusi jo poniškų getrų (tais laikais vyskupai juos nešiojo), ji paklausė, ar jis išgelbėtas. Gudriai žybtelėjęs akimis, vyskupas atsakė: "Na, mieloji, tai priklauso nuo to, ką tu turi galvoje. Ar tu kalbi apie sōzomenos, ar apie sesōmenos, o gal apie sōthēsomenos?" (Jis turėjo galvoje esamąjį, būtąjį ir būsimąjį graikiško žodžio sōzō – "gelbėti" laikus.)
Aš tikiuosi jūsų netrikdyti, nesukelti jums sumaišties ar nuobodulio, o veikiau reabilituoti ir atkurti šį didį bei šlovingą žodį. Juk "išgelbėjimas" – biblinis žodis (jo nevalia paprasčiausiai išmesti už borto) ir reikšmingas žodis (jis apima visą Dievo tikslą). Mes turime sugebėti pakartoti tai, ką rašė Paulius: "Aš nesigėdiju Evangelijos, nes ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam" (Laiškas romiečiams, 1, 16).
Gerai prisimenu, kaip ką tik atsivertusiam man parodė šią eilutę ir paaiškino apie tai, ką mes vadiname trimis žodžio "išgelbėjimas" laikais. Štai kaip jie išsidėsto:
Pirma, Gelbėtojo nukryžiavimas praeityje mane išgelbėjo (ar išvadavo) nuo bausmės už nuodėmes.
Antra, gyvasis Gelbėtojas dabar gelbėja (ar išvaduoja) mane iš nuodėmės galios.
Trečia, ateisiantis Gelbėtojas ateityje išgelbės (ar išvaduos) mane iš nuodėmės buvimo.
Ši paprasta struktūra apima tai, kas Biblijoje norima pasakyti žodžiu "išgelbėjimas", ir ji įgalina mus, vos aptikus šį žodį, paklausti savęs, apie kokį išgelbėjimo laiką kalbama – praeitį, dabartį ar ateitį. Tas faktas, kad buvome išgelbėti, išvaduoja mus nuo kaltės jausmo ir Dievo bausmės. Tas faktas, kad esame gelbėjami, išvaduoja mus nuo koncentravimosi į save vergijos. O tas faktas, kad būsime išgelbėti, išvaduoja mus nuo visų būgštavimų dėl ateities.
1. Laisvė nuo
Taigi pirmiausia išgelbėjimas reiškia laisvę nuo kaltės ir Dievo teismo. Mat mes esame ne tik nusidėjėliai, bet ir kalti nusidėjėliai, ir tai mums liudija sąžinė. Be to, mūsų nuodėmė sukelia Dievo rūstybę ir užtraukia jo teisėtą nuosprendį. Šiandien taip kalbėti nebemadinga, tačiau daugiausia dėl to, kad žmonės neteisingai supranta situaciją. Dievo rūstybė nereiškia, kad Jis yra piktas, blogas ar kerštingas, o veikiau tai, kad Jis nekenčia blogio ir nesutinka eiti į kompromisus.
Turime džiaugtis, kad mūsų laikais daug kas nesutinka su Freudo mokymu, kad kaltės jausmai yra patologiniai, kad tai psichikos ligos simptomai. Kartais jie iš tiesų būna patologiniai, ypač tam tikrų depresijos formų atveju. Tačiau dažniausiai taip nėra. Ne visada kaltės jausmas yra apgaulingas. Šiandien daugelis psichologų ir psichoterapeutų, net jeigu jie patys neišpažįsta krikščionybės, moko atsakingai žiūrėti į savo pareigas. Jeigu mes to nedarome, mūsų kaltės jausmas ir poreikis, kad mums būtų atleista, išlieka.
Žmogus, kuriam neatleista, negali būti laisvas. Jei nebūčiau tikras, kad Dievas man atleido, negalėčiau pažvelgti jums į akis ir tikrai negalėčiau žiūrėti Dievui į veidą. Aš tenorėčiau bėgti ir slėptis, kaip kad pasielgė Adomas su Ieva Edeno sode. Juk būtent Edene, o ne Watergate, buvo sugalvota nuslėpti tiesą. Aš nebūčiau laisvas. Ir vis dėlto mes trokštame laisvės, kurią suteikia atleidimas. Marghanita Laski, viena iš garsiausių Britanijos romanisčių ir ateisčių, neilgai trukus iki savo mirties 1988 metais, vienoje televizijos laidoje stulbinančią atvirumo akimirką prasitarė: "Jums, krikščionims, aš labiausiai pavydžiu jūsų atlaidumo. Aš pati neturiu, kas man atleistų".
Dovydas sušuko: "Bet Tu turi galybę atleisti" (Psalmynas, 130, 4). Vienintelis būdas, kaip mes galime būti išlaisvinti nuo kaltės ir bausmės, yra per Jėzų Kristų. Mat atėjęs į mūsų pasaulį Jis tapo vienu iš mūsų, prisiėmė mūsų prigimtį ir ant kryžiaus susitapatino su mūsų nuodėme bei kalte. Savo absoliučia pasiaukojančia meile Jis atliko bausmę už mūsų nuodėmes. Mes buvome verti mirti, tačiau mūsų mirtimi ir mūsų vietoje mirė Jis. Siaubingoje kryžiaus tamsoje Jis patyrė net pragaro baisybes, kad mes galėtume eiti į dangų. Kokia kieta kaip akmuo turi būti širdis, kad jos nesujaudintų tokia stulbinanti meilė!
Antra, išgelbėjimas reiškia laisvę nuo susikoncentravimo į save vergijos. Vis dar prisimenu, koks apreiškimas tai buvo man, jaunuoliui, kai sužinojau (daugiausia iš arkivyskupo Williamo Temple'io mokymo), kad nuodėmė yra savasis "Aš" ir kad išgelbėjimas yra išsilaisvinimas nuo savęs. Nuodėmė yra maištingas savęs, kaip priešpriešos Dievo meilei bei autoritetui ir savo artimo gerbūviui, teigimas. Pagal Dievo nustatytą tvarką, į pirmą vietą turime iškelti Jį, paskui – savo artimą ir galiausiai save. Nuodėmė – šios tvarkos apvertimas: pirmiausia aš, paskui mano artimas (jei man tai patogu), o Dievas kažkur tolimame fone (jei apskritai ten yra).
Lutheris mėgo nusidėjėlį vadinti homo in se incurvatus, "žmogus, susirangęs savyje", o mūsų laikais Malcomas Muggeride’as dažnai kalbėjo apie "tamsų, ankštą mūsų ego požemį". Kartą žydų tikintiesiems Jėzus pasakė: "Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas" (Evangelija pagal Joną, 8, 34).
Krikščionys tiki, jog egzistuoja vienintelis būdas atsikratyti šio įkalinimo ar vergijos – tai Jėzus Kristus. Jis ne tik mirė, bet buvo prikeltas iš numirusių ir dabar yra gyvena "Savo prisikėlimo jėga" (žr. Laiško efeziečiams 1, 19–20, Laišką romiečiams, 8, 11). Gyvasis Jėzus Savo Dvasia gali įeiti į mūsų asmenybę, įsitvirtinti ten kaip mūsų nuolatinis svečias, pažaboti mūsų nuodėmingus įgeidžius bei keisti mus pagal Save, vesdamas iš šlovės į šlovę (Antras laiškas korintiečiams, 3, 18). Aš, aišku, nepretenduoju į visišką išsilaisvinimą iš egocentriškumo. Bet aš pretenduoju į esminį keitimąsi iš savanaudžio į nesavanaudį.
Ir mes visi turime to norėti. Prieš kelerius metus lankantis Kanados universitete, teko kalbėtis su jaunu dėstytoju. Stengiausi jam paaiškinti, kad, jeigu jis priims Jėzų Kristų, turės Jį laikyti savo gyvenimo centre, o pačiam traukti į apskritimą. "Na jau ne! – užsiplieskė jis. – Tokios decentralizacijos man kažkodėl visai nesinori!"
Trečia, išgelbėjimas yra laisvė nuo mus traumuojančių būgštavimų. Tie, kas gyveno senovės pasaulyje, buvo sukaustyti baimės. Jie tikėjo, kad jų gyvenimus ir likimą valdo tam tikros "jėgos". Panašūs būgštavimai persekioja ir daugelį šiuolaikinių žmonių. Štai tie įprasti nuogąstavimai, kurie visada kamavo žmoniją: baimė susirgti, patirti skausmą ar likti neįgaliam, baimė prarasti darbą, patirti finansinę nesėkmę ir netekti artimųjų. Antra vertus, egzistuoja okultinės jėgos, tamsos kunigaikštystės ir valdžios, kurių atžvilgiu sveika baimė būtina. Esama ir iracionalių bei prietaringų nuogąstavimų. Išsilavinę europiečiai vis dar sukryžiuoja pirštus ir paliečia medį. Vakarų Afrikoje žmonės nešioja jujus (talismanus). O Šiaurės Amerikoje jie atsisako miegoti tryliktame viešbučio aukšte, matyt, nuogąstaudami, kad jis vis tiek tryliktas, nors ir vadinamas keturioliktu! Neatrodo, kad išsilavinimas ir prietarai eliminuotų vieni kitus. Neseniai britų nacionalinė apklausa atskleidė, kad horoskopą kiekvieną savaitę skaito dvigubai daugiau žmonių negu Bibliją.
Norėčiau ypatingai išskirti mirties baimę. Vienas iš Naujojo Testamento autorių kreipiasi į "tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją" (Laiškas hebrajams, 2, 15), tačiau dabar yra išlaisvinti. Jei šis autorius būtų rašęs mūsų šiuolaikinei visuomenei, jam nebūtų reikėję pakeisti nė vieno žodžio. Tarp tų, kurie netiki Jėzumi Kristumi, mirties ir išnykimo baimė itin paplitusi. Mums, vakariečiams, tipiškas šios baimės pavyzdys yra Woody Allenas. Jam tai tapo manija. Tiesa, jis dar gali apie tai pajuokauti. "Tai nereiškia, kad aš bijau mirti, – šmaikštauja jis. – Tiesiog nenoriu ten būti, kai tai įvyks." Tačiau dažniausiai jis pilnas baimės. 1977 metų Esquire straipsnyje jis rašė: "Fundamentalus dalykas, esantis už visos motyvacijos ir visokeriopos veiklos, yra nuolatinė kova su sunaikinimu ir mirtimi. Ji absoliučiai pritrenkia savo siaubu ir kiekvieno pasiekimus padaro beprasmiškus".
Filosofas Bertrandas Russellas mėgino parodyti savo stoišką drąsą, bet, atrodo, neturėjo tam pagrindo: "Manau, kad miręs aš supūsiu, ir iš mano ego nieko neliks" ("Why I Am Not a Christian"). Arba jis teigė esąs įsitikinęs, kad
"jokia ugnis, joks heroizmas, joks minčių bei jausmų intensyvumas negali išsaugoti individo gyvenimo po mirties, kad visų šimtmečių darbams, visam aukojimuisi, visam įkvėpimui, visai žmogaus genijaus pilnatvei yra lemta išnykti begalinėje saulės sistemos mirtyje ir kad visa žmogaus pasiekimų šventykla turi būti neišvengiamai palaidota po sugriuvusios visatos nuolaužomis." ("A Free Man's Worship")
Peržvelgiant šiuos daugelio žmonių nuogąstavimus, atrodo, jog nėra nieko baisiau už šią didžiulę asmeninio ir kosminio sunaikinimo grėsmę, kad ir kokio pobūdžio ji būtų – branduolinio, ekologinio ar nežinomo. Aišku tik viena – kiekvienas, kuris bijo, nėra laisvas. O Jėzus Kristus turi raktą į laisvę, nes Jis numirė, kad išvaduotų mus iš kaltės, prisikėlė, kad išlaisvintų mus iš savojo ego, ir buvo išaukštintas, kad mums nebereikėtų bijoti. Tad kurgi tie dalykai, kurių mes bijome? Dievas padėjo juos Jėzui Kristui po kojomis (žr. Laišką efeziečiams, 1, 20–22). Kai matome juos ten, jie praranda savo galią kelti siaubą. Jų kerai palaužti. Aš supratau, kad būgštavimai yra kaip grybai, – greičiausiai jie auga tamsoje. Taigi reikia juos išnešti į šviesą, ypač į didžiausios Jėzaus Kristaus pergalės – Jo mirties, prisikėlimo ir išaukštinimo – šviesą.
Krikščionims dovanotas nuostabus pasitikėjimas ateitimi, nes mūsų krikščioniška "viltis" (kuri yra pagrįstas lūkestis) yra ir individuali, ir kosminė. Kiekvienam iš mūsų individualiai yra pažadėti prisikėlimo kūnai, kokį gavo Jėzus po Savojo prisikėlimo. Jie turės naujų galių, apie kokias mes nė nesvajojome. Tačiau mūsų viltis dėl ateities bus ir kosminio pobūdžio. Mes tikime, kad Jėzus Kristus sugrįš, ir tai bus kosminis įspūdingos didybės įvykis. Jis ne tik prikels mirusiuosius, bet valdys visatą Jis viską atnaujins. Visa kūrinija bus išvaduota iš dabartinės gedimo bei mirties nelaisvės. Gamtos dejonės yra tarsi gimdymo skausmai, žadantys naujos žemės gimimą. Atsiras naujas dangus ir nauja žemė, kurie bus teisumo, džiaugsmo, ramybės ir meilės namai (žr. Laišką romiečiams, 8, 18–25, Petro antrą laišką, 3, 13).
Taigi gyvoji Naujojo Testamento viltis yra ir individo, ir kosmoso "materialus" lūkestis. Individualiam tikinčiajam pažadėtas ne tik išlikimas ar netgi nemirtingumas, bet ir prisikėlęs, pakeistas kūnas. O kosmosui bus lemta tapti ne eteriniu "dangumi", o atkurtąja visata. Ir abiejų šių lūkesčių pagrindas yra Jėzaus prisikėlimas.
2. Laisvė kam
Mes jau išsiaiškinom, nuo ko Kristus mus išlaisvina (negatyvusis laisvės aspektas). Tačiau kiekvieną kartą svarstant apie laisvę, svarbu pagalvoti ir apie tai, kam mes esame išlaisvinami (pozityvusis aspektas).
Dabar norėčiau aptarti teiginį, kad tikroji laisvė yra laisvė būti savimi – tokiais, kokius Dievas mus sukūrė ir kokius nori matyti. Pradėkime nuo Paties Dievo. Dievas yra vienintelė būtybė, kuri džiaugiasi tobula laisve. Jūs galite ginčyti, kad Jo laisvė nėra tobula. Iš tiesų ji nėra absoliuti ta prasme, kad Jis negali daryti absoliučiai bet ką. Pačiame Šventajame Rašte išvardyti keli dalykai, kurių Dievas "negali" padaryti. Jis negali meluoti. Jis negali padaryti nuodėmės. Jis negali gundyti ir būti gundomas. Taigi Jo laisvė nėra absoliuti. Tačiau ji tobula, nes Dievas yra laisvas daryti, ką nori. Dievas negali atlikti tik to, kas priverstų Jį išsižadėti Savo žodžių ar prieštarauti Sau Pačiam (žr. Antrą laišką Timotiejui, 2, 13). Jis visada ir visiškai išlieka Savimi. Dieve nėra nieko despotiška, nieko kaprizinga, nieko impulsyvaus. Jis visada toks pat. Jis niekada nesikeičia. Jis stabilus ir nepajudinamas. Ir Jis atranda Savąją laisvę iš tikrųjų būdamas Savimi – Dievu. Jei Jis paprieštarautų Sau, Jis sunaikintų Pats Save ir nebebūtų Dievas. Tačiau Jis išlieka Savimi ir niekada nenuklysta nuo šio kurso. Kas ištiktų visatą, jei Dievas bent akimirksniui taptų kažkuo kitu?
Dabar pereikime nuo Dievo Kūrėjo prie visų Jo kūrinių, ir pamatysime veikiant tą patį principą. Absoliuti laisvė, neribota laisvė tėra iliuzija, negalimybė. Kiekvienos būtybės laisvę riboja jos pačios prigimtis. Štai akivaizdus pavyzdys – žuvis. Dievas sukūrė žuvis taip, kad jos gyventų ir daugintųsi vandenyje. Jų žiaunos pritaikytos absorbuoti iš vandens deguonį. Šie padarai gali būti savimi tik toje terpėje, kur atranda savo "žuviškumą", savo tapatumą, savo laisvę. Atkreipkite dėmesį – vanduo apriboja žuvį, tačiau tame apribojime ir yra laisvė. Jos laisvė yra išlikti savimi tuose rėmuose, į kuriuos ją įspraudė Kūrėjas. Tarkime, jūs turite namuose senovišką, tikriausiai karalienės Viktorijos laikais sukurtą, sferinį akvariumą auksinei žuvelei. Ir tarkime, jūsų mažoji žuvelė vis plaukioja aplinkui savo palaimintame inde, kol jai visa tai nusibosta ir ji nusprendžia išsivaduoti iššokdama lauk. Jeigu jai pavyks nukristi į tvenkinį jūsų sode, laisvės iš tiesų bus daugiau. Ji išliks vandeny ir kartu turės daugiau vietos paplaukioti. Tačiau jeigu žuvelė nukris ant asfalto ar kilimo, jos pretenzijos į laisvę baigsis mirtimi. Žuvys gali atrasti savo laisvę tik toje aplinkoje, kuriai jos yra sukurtos.
Dabar pereikime prie žmonių. Jei žuvys sukurtos vandeniui, kam sukurti žmonės? Biblinis atsakymas neabejotinai būtų toks: jeigu žuvys sukurtos vandeniui, žmonės sukurti meilei – tam, kad mylėtų Dievą ir savo artimą. Meilė yra toji terpė, kurioje žmonės atranda savo išskirtinį žmogiškumą. Šešioliktojo amžiaus Romos katalikų poetas Robertas Southwellas rašė: "Aš gyvenu ne ten, kur kvėpuoju, o ten, kur myliu". Jis sąmoningai atkartojo Augustino epigramą, kurioje sakoma, jog siela gyvena ne tada, kai egzistuoja, o tada, kai myli. Autentiška žmogiška egzistencija neįmanoma be meilės.
Taip mes susiduriame su stulbinančiu žmogišku paradoksu. Paprastai jį suformuluočiau taip: tikroji laisvė yra laisvė būti savimi – tokiu, kokį mane Dievas sukūrė ir nori matyti. Tačiau Dievas sukūrė mane tam, kad mylėčiau, o mylėti, vadinasi, duoti, aukotis. Taigi, kad būčiau savimi, aš turiu paneigti save, paaukoti save dėl meilės Dievui ir kitiems žmonėms. Kad būčiau laisvas, turiu tarnauti. Kad gyvenčiau, turiu mirti savo egocentrizmui. Kad atrasčiau save, turiu prarasti save meilėje. Kažkur skaičiau, kaip gražiai apie tai pasakė Mikelandželas: "Kai esu jūsų, pagaliau esu visiškai savimi". Vadinasi, aš nesu savimi, kol nepriklausau jums (Dievui ir kitiems žmonėms).
Taigi laisvė yra tikra priešingybė tam, kuo ją laiko daugelis žmonių. Prisimenu vieną suomių studentą, kuris Helsinkio universitete man pasakė: "Jeigu galėčiau išsivaduoti nuo atsakomybės prieš Dievą ir kitus žmones, galėčiau gyventi sau. Tada būčiau laisvas". Tačiau tikroji laisvė yra visai kas kita. Tai išsivadavimas iš įsigilinimo į savo kvailą mažytį "aš", kad galėtume laisvai mylėti Dievą ir savo artimą.
Apie šį fundamentalų laisvės paradoksą kalbėjo Pats Jėzus. Jis pasakė: "Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys savo gyvybę dėl Manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės" (Evangelija pagal Morkų, 8, 35). Anksčiau aš maniau, kad šioje vietoje Jis kalba apie kankinius, tiesioginį, fizinį išgelbėjimą bei gyvybės praradimą. Tačiau graikiškas žodis, kuris verčiamas "gyvybė", yra psychē, ir daugelyje kontekstų jį geriausia versti "aš". Arba jį galima pakeisti paprasčiausiais sangrąžiniais įvardžiais "save" ar "sau". Šiuolaikine kalba Jėzaus epigramą būtų galima atkartoti taip:
"Jei nori išlaikyti save ir gyventi sau bei nenori atsižadėti savęs, tu prarasi save. Bet jei esi pasirengęs prarasti save, išdalyti save, mylėdamas Dievą ir sau artimus žmones, tada, kai būsi visiškai apleistas, kai atrodys, jog praradai viską, įvyks stebuklas, ir tu atrasi save.
Versta iš: "Why I Am A Christian" (IVP, 2003)
