John Stott
Protas ir jausmai (II)
Tikriausiai skaitytojai mano, kad nesu emocionalus žmogus. Juk esu vienas iš tų šaltakraujų, vadinamų anglais, kilęs iš atkakliųjų vikingų ir stačiokiškų anglosaksų, be jokios keltų ar romanų ugnies kraujo kibirkštėlės. Kaip tokių protėvių palikuonis turėčiau būti drovus, santūrus ir net uždaras. Be to, mane užaugino privati Anglijos mokykla, vadovavusis filosofija "laikytis vyriškai". Buvau išmokytas vyriškų dorybių – drąsos, tvirtybės ir drausmės – bei perspėtas, jog jei kada pajusiu kokį nors jausmą, jokiu būdu neturiu jo parodyti. Verkia tik moterys ir vaikai, ne vyrai.
Bet vėliau susipažinau su Jėzumi Kristumi. Nustebau sužinojęs, kad "bejausmis" Dievas – maniau, tai reiškia, jog Jis neturi jokių emocijų – kalba (nors ir žmonių kalba) apie savo liepsnojantį pyktį ir pažeidžiamą meilę (pvz., Oz 11,8–9). Taip pat sužinojau, kad Jėzus iš Nazareto, tobulas žmogus, nebuvo užčiauptaburnis bejausmis asketas. Priešingai, skaitau, kad Jis piktai kalbėjo su veidmainiais, pažvelgęs į jauną valdytoją jį pamilo, džiaugėsi dvasia ir prakaitavo krauju patirdamas dvasios agoniją, nuolat ką nors darydavo iš užuojautos ir netgi du kartus viešai pravirko.
Visa tai rodo, jog jausmų neturime slopinti, nes jausmai – svarbi žmogiškumo dalis ir todėl svarbi krikščioniškos mokinystės dalis.
Pirma, jausmai pasireiškia dvasinių išgyvenimų metu. Kaip minėjome, Šventoji Dvasia yra tiesos Dvasia. Tačiau Ji tarnauja ne vien apšviesdama mūsų protus ir mokydama apie Kristų. Ji taip pat į mūsų širdis lieja Dievo meilę (Rom 5,5). Panašiai Ji liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, nes Šventąja Dvasia sakome "Aba, Tėve"(Rom 8,15–16) ir su dėkingumu sušunkame: "Kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai!" (1 Jn 3,1) Be to, nors Kristaus dar nesame matę, mylime Jį ir pasitikime Juo, todėl "džiaugiamės neišsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu" (1 Pt 1,8).
Suprantama, pasitaiko įvairiausių dvasinių išgyvenimų, todėl neturime bandyti taikyti kokius nors stereotipus ir reikalauti, kad visų išgyvenimai būtų vienodi. Visi krikščionys bent jau retkarčiais jaučia ir gilų liūdesį, ir didžiulį džiaugsmą. Viena vertus, drauge su kritusia kūrinija "dejuojame" slegiami savo nupuolimo ir ilgėdamiesi galutinio atpirkimo (Rom 8,22–25; 2 Kor 5,2–4). Kita vertus, džiaugiamės Viešpatyje persmelkti dėkingumo už didžiulę meilę, kuria Jis mus pamilo.
Antra, jausmai pasireiškia viešai garbinant. Hebrajams 12, 22–24 pasakyta, kad susirinkę garbinti mes ne tik "ateiname į bažnyčią", tai yra pastatą, nes susirinkdami jau "atėjome prie Siono kalno, dangiškosios Jeruzalės, gyvojo Dievo miesto". "Atėjome į nesuskaitomų tūkstančių angelų šventišką susirinkimą, į danguje įrašytųjų pirmagimių bažnyčią". Atėjome "pas visų žmonių teisėją Dievą, pas ištobulintas teisiųjų dvasias, pas naujosios sandoros tarpininką Jėzų bei prie apšlakstymo kraujo, kuris kalba apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas". Suvokdamas, kad garbina visa visata, pats pradedi kitaip garbinti. Galbūt kokį nors sekmadienį susirenka tik saujelė Dievo žmonių, bet tada prisimename, kaip parašyta anglikonų 1928 metų maldaknygėje, kad susirinkome "Visagalio Dievo ir visos dangaus draugijos akivaizdon". O per komuniją aiškiai prisijungiame "prie angelų ir arkangelų su visa dangaus draugija" ir drauge šloviname šlovingą Dievo vardą. Persikeliame į amžiną, neregimą tikrovę. Stipriai sujaudinti šlovės, apie kurią kalbame ir dainuojame, lenkiamės prieš Dievą nuolankiai ir džiugiai Jį garbindami.
Trečia, jausmai pasireiškia pamokslaujant Evangeliją. Kaip matėme, Paulius naudojosi protu. Jis tikėjo skelbiąs teisingą žinią. Jis neskubėdamas stengdavosi apginti, išaiškinti, įrodyti ir paskelbti Evangeliją. Tačiau niekada Dievo plano neatskleisdavo šaltai ar sausai. Jis rašė, kad Dievas "davė mums sutaikinimo žinią. Taigi mes esame Kristaus pasiuntiniai, tarsi pats Dievas prašytų per mus. Kristaus vardu maldaujame: "Susitaikinkite su Dievu!" (2 Kor 5,19–20) Pauliui nepakako metodiškai išdėstyti Evangeliją – jis asmeniškai maldavo žmones atsiliepti į ją. Ir dažnai, kaip pats pasakoja, skelbdavo su ašaromis (Apd 20,19.31; Fil 3,18).
Kai kurių pamokslininkų nepeiktina nei doktrina, nei dikcija, tačiau jie niekuomet nepersisvertų per sakyklą su ašaromis akyse maldaudami žmones susitaikyti su Dievu. Kiti labai stipriai susijaudina maldaudami priimti sprendimą, tačiau niekada aiškiai, įtikinamai neišdėsto Evangelijos. Kam mestis į kraštutinumus? Nuoširdus pamokslavimas – tai tiesa ir ašaros, protas ir jausmai, logika ir aistra, išaiškinimas ir maldavimas. "Ką reiškia pamokslavimas? – paklausė D. M. Lloydas-Jonesas ir pats atsakė: – Liepsnojanti logika! Išraiškingas supratimas! Akivaizdus prieštaravimas? Žinoma, kad ne. Supratimas apie šią Tiesą turi būti itin išraiškingas <...> Pamokslavimas – tai per liepsnojantį žmogų perteikiama teologija" ("Preaching and Preachers").
Ketvirta, jausmai pasireiškia socialiniame ir pastoraciniame tarnavime. Čia, kaip ir visur, tobulas pavyzdys yra Jėzus. Įsivaizduokime Jį prie Lozoriaus kapo, akis į akį susidūrusį su mirtimi. Pagal Šventąjį Raštą mirtis – tai į gerą Dievo pasaulį įsibrovęs svetimasis, ji nėra nei pradinis, nei galutinis tikslas. Biblijoje mirtis vadinama "priešu" – ji bus sunaikinta paskutinė (1 Kor 15,26). Kaip tuomet Jėzus reaguoja susidūręs su šiuo užkietėjusiu Dievo ir žmonių rasės priešu? Kad ir kaip būtų keista, Jo reakcija buvo du intensyvūs jausmai.
Pirma, Jis supyko arba pasipiktino. Jono 11, 33 ir 38 sakoma, kad Jis "dejavo", "dūsavo" arba "labai susijaudino". Graikiškas veiksmažodis enebrimesato (33 eilutė) reiškia "suprunkštė": tiesiogine prasme žodis vartojamas kalbant apie arklius, o metaforiškai – nusakant pasipiktinimą (žr. Mk 14,5). Komentuodamas Jono 11 skyrių C. K. Barrettas rašo: "Be abejonės, embrimasthai reiškia pyktį". B. B. Warfieldas tvirtina dar drąsiau: "Jonas nori pasakyti, kad Jėzus prisiartino prie Lozoriaus kapo ne be galo liūdėdamas, bet nesuvaldomai pykdamas". Kodėl? Nes Jis matė "mirties blogį, nenatūralumą, kaip sako Kalvinas – "žiaurų despotizmą". Jis "dega įniršiu prieš žmonių engėją <...> Jį apima įtūžis, sujaudinta ir sutrikdyta visa Jo esybė <...> Jo rūstybės objektas – mirtis, o už mirties – tas, kuris turi mirties galią ir kurio sunaikinti Jis atėjo į pasaulį" ("The Person and Work of Christ").
Mums taip pat pasakojama apie kitą jausmingą Jėzaus reakciją – liūdesį ir gailestį. Evangelijose aprašyti septyni skirtingi atvejai, kai Jėzui "pagailo" žmonių, pavyzdžiui, išalkusios minios be vadovo, našlės iš Naino, raupsuotųjų ir aklo elgetos. O Jono 11 skyriuje skaitome, kad "Jėzus pravirko" (35 eilutė) – jau nebe pykčio ašaromis mirties akivaizdoje, bet užuojautos brolio netekusioms seserims ašaromis. Ar ne nuostabu matyti, kaip susidūręs su mirtimi ir artimojo netektimi Jėzus taip stipriai susijaudina? Jis piktinosi mirtimi ir užjautė jos aukas. Pirma, Jis "pasipiktino" (33 eilutė), o po to "pravirko" (35 eilutė).
Aš norėčiau matyti daugiau krikščioniško pykčio pasaulyje tarpstančio blogio atžvilgiu ir daugiau krikščioniškos užuojautos blogio aukoms. Pagalvokite apie socialinę neteisybę ir politinę tironiją, beširdišką embrionų žudymą gimdoje, tarsi jie būtų tik audinio gabalėlis, arba ciniškus narkotikų pardavėjus ar pornografijos platintojus, kurie kraunasi turtus naudodamiesi kitų žmonių silpnumu ir juos sužlugdydami. Kadangi šių ir daugelio kitų blogybių Dievas nekenčia, ar nederėtų Jo tautai į jas reaguoti pykčiu? O blogio aukos – vargšai, alkani, benamiai žmonės, tėvų pamesti gatvės vaikai, negimę kūdikiai, kuriems grasina savanaudiška visuomenė, dėl įsitikinimų kankinami kaliniai bei Evangelijos niekada negirdėję nuo Dievo atskirti ir pražuvę žmonės? Kur mūsų pasipiktinimas? Kur Jėzaus užuojauta, pasireiškianti dirbant dėl tų, kurie kenčia?
Nežinau, ar Bobas Geldofas išpažįsta krikščionybę, tačiau jo socialinis sąmoningumas ir veržlumas priverčia susigėsti daugelį krikščionių. Kas nutiko, kad "nevalyvas airių pop muzikos atlikėjas" tapo "Šv. Bobu", kultiniu didvyriu, sudrebinusiu pasaulį kalbomis apie didžiulį badą Afrikoje? 1984-ųjų pabaigoje per televiziją pamatęs reportažą apie badą Etiopijoje jis išgyveno tai, ką būtų galima pavadinti "pasaulietiniu atsivertimu". Žmonės, kuriuos jis išvydo televizijos ekrane, buvo "taip susitraukę iš bado, kad atrodė kaip ateiviai iš kitos planetos" ("Is That It?"). "Pajutau pasišlykštėjimą, įniršį ir pasipiktinimą, – pasakojo jis, – bet labiau už viską pajutau didžiulę gėdą". Po to atsirado "Band Aid", "Live Aid" ir kitos programos, per kurias buvo surinkta daug milijonų svarų. Kas jį gynė veikti? "Gailestis ir pasišlykštėjimas" drauge.
Protas ir jausmai
Atskirai apžvelgę protą ir jausmus pamatėme, kad būnant Kristaus mokiniu reikia abiejų. Neturime būti nei niekada nemąstantys jausmingi krikščionys, nei bejausmiai intelektualūs krikščionys. Dievas mus sukūrė žmonėmis – ir mąstančiais, ir jaučiančiais žmonėmis.
Tačiau kaip protas siejasi su jausmais? Šventajame Rašte pabrėžiami du aspektai, abiem atvejais pirmenybė tenka protui. Tačiau jie vienas kitą ir papildo, nes pirmasis yra neigiamas, o antrasis – teigiamas.
Pirmas, neigiamas santykis – protas kontroliuoja jausmus arba turėtų kontroliuoti. Visada buvo tų, kurie agituoja už visišką žmogiškų jausmų laisvę. Pavyzdžiui, Bakchą, arba graikų Dionizą, žmonės garbindavo vyno, šokių ir sekso orgijomis. Šiais laikais populiarus froidizmas – jo šalininkai ne visiškai suprato, ką Freudas vadino "slopinimu" – išmokė, kad pavojinga malšinti jausmus. O kai kurios egzistencializmo pakraipos prisidėjo prie šių idėjų skatindamos atrasti savąjį "aš" per buvimą savimi ir saviraišką.
Tačiau krikščionys negali klausytis tokio mokymo ir duoti valios jausmams, nes paveldėta nuodėmė suteršė ir iškreipė visą žmogų, taip pat ir jo jausmus. Jausmai yra dviprasmiški, nes mes patys esame dviprasmiški. Yra gerų emocijų, bet yra ir blogų, todėl turime išmokti jas atskirti.
Tarkime, pyktis. Pamokymu "pykdami nenusidėkite" (Ef 4,26) pripažįstama, kad egzistuoja dviejų rūšių pyktis: teisingas pyktis, kaip tas, kurį Dievas jaučia blogiui, ir neteisingas pyktis (užkrėstas išdidumo, pavydo, pagiežos, piktumo ir keršto), kuris yra vienas iš "nuodėmingos prigimties darbų" (Gal 5,19–21). Dėl to mumyse sukilus pykčiui būtų labai kvaila jį nesusimąsčius išlieti. Verčiau pasakykime patys sau: "Palauk! Kas per pyktis užvirė many? Ar tai teisingas, ar neteisingas pyktis? Ar pykstu ant blogio, ar tiesiog užgauta mano savimeilė?"
Arba meilė. Ką sakyti vedusiam vyrui, kuris prisipažįsta įsimylėjęs kitą moterį, sako negalįs nieko padaryti, kad "tai tikra", ir turįs išsiskirti su žmona? Manau, turėtume pasakyti: "Palauk! Nesi bejėgė tave užplūdusių jausmų auka. Įsipareigojai būti ištikimas žmonai visą gyvenimą. Privalai (ir pajėgsi) tą kitą moterį išmesti iš galvos".
Iš abiejų pavyzdžių – apie pyktį ir apie meilę – matyti, kad abu jausmus gali užteršti egocentriškumas, todėl turėtume niekada nė vienam iš jų nepasiduoti prieš tai savęs neištyrę. Abiem atvejais jausmus cenzūruoja protas.
Antras, teigiamas proto ir jausmų santykis – protas stimuliuoja jausmus. Mąstant apie tiesą užsiliepsnoja širdis. Prisiminkite mokinius kelyje į Emausą Velykų dieną. Prie jų prisijungė prisikėlęs Viešpats ir remdamasis Raštais išaiškino, kad prieš pašlovinimą Mesijas turėjęs kentėti. Vėliau, Jėzui juos palikus, jie kalbėjo: "Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" (Lk 24,32) Deganti širdis – tai gilūs jausmai, o juos sukėlė biblinis Jėzaus mokymas. Niekas taip neuždega širdies kaip naujai apreikšta tiesa. F. W. Faberio žodžiais, "gili teologija – geriausias pamaldumo kuras: ji nesunkiai užsižiebia, o kartą uždegta ilgai liepsnoja." .
Arba prisiminkime žinomą Pauliaus teiginį "Kristaus meilė valdo mus" (2 Kor 5,14). Verčiant pažodžiui, ji mus "apsiaučia" arba "nepalieka jokio kito pasirinkimo", tad belieka gyventi dėl Jo. Tačiau kaip Kristaus meilė mus valdo ar sujaudina? Ar kai prie kryžiaus mus užvaldo emocijos? Ir taip, ir ne. Žinoma, neįmanoma mąstyti apie kryžių ir likti bejausmiam. Tačiau nemanykime, kad protas neatlieka jokio vaidmens. Paulius rašo, kad "Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius..." Dėl tam tikrų įsitikinimų mus tvirtai laiko Kristaus meilė. Trumpiau tariant, kadangi gyvenimą esame gavę iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, suvokiame turį gyventi dėl Jo. Galima samprotauti taip: iš mumyse esančių meilės ugnelių įžiebiama liepsna.
Paminėsiu dar vieną pavyzdį. Socialinės atsakomybės sferoje svarbu ir blaiviai mąstyti, ir puoselėti gilius jausmus. Būtina ramiai išnagrinėti neteisybę, jei iš to kyla karštas pyktis ir veiksmai.
Nebandykime atskirti proto nuo jausmų, bet leiskime protui ir kontroliuoti, ir stimuliuoti emocijas. Berods vyskupas Handley Moule XIX amžiaus pabaigoje išsakė gerą patarimą: "Saugokitės ir nepamaldžios teologijos (t. y. proto be širdies), ir neteologi ko pamaldumo (t. y. širdies be proto)".
Versta iš: "The Contemporary Christian" (IVP,1992)
Vertimas: Leidykla "Tikėjimo žodis" (laikraštis "Ganytojas", 2007, nr. 16)
